Full text of "Mano eitasis kelias"

See other formats

Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo

Mano eitasis kelias

LIleNnAsS KONLCIUS

Mano eitasis kelias

Atsiminimai

LIETUVOS NACIONALINIS MUZIEJUS
Vilnius

UDK 39(474.5)(092)
Ko-195

Sudarytojai
Žygintas Būčys

Algirdas Končius

Birutė Kulnytė

Dailininkas

Arūnas Prelgauskas

Maketuotoja

Edita Gužaitė

Redaktorė

Nijolė Deveikienė

ISSN 1648-2859
ISBN 978-609-8039-85-6

O Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016

Pratarmė

Mano eitasis kelias — iškilaus žemaičio Igno Končiaus atsiminimai. Atsimini-
mus sudaro dvi didelės dalys, kurių pirmoji — autobiografiniai pasakojimai, išryš-
kinantys paties I. Končiaus asmenybės bruožus, jo gyvento laiko dvasią. Antroji
— vaizdingai Žemaitijos kraštovaizdį atskleidžiančios apybraižos, praeities prisi-
minimai, tautosaka. Knygos epilogas — interviu su jo vyriausiu sūnumi Algirdu
Končiumi (1915-2006), apibendrinantis iškilaus žemaičio asmenybę ir veiklą.

Mano eitasis kelias — tai autentiškas ir reikšmingas praeities liudijimas, reikš-
mingas etninio paveldo, Lietuvos istorijos ir kultūros tyrėjams, reikšmingas vi-
siems norintiems giliau, „iš pirmų lūpų“ pažinti savo krašto praeitį. Nes būtent
toks buvo ir paties I. Končiaus siekis. „Duokime mūsų vaikų vaikams ateityje
pasmailauti žinių iš savo tėvų ar protėvių gyvenimo bent artimiausioje praei-
tyje. Juk ta artimiausioji praeitis virs greitai tolimesniąja, paskui vis tolimesne
praeitimi“!

Keliais sakiniais sunku įvardyti įvairiapusišką, plačios erudicijos, inteligentiš-
ką, kūrybišką Igno Končiaus asmenybę, jo indėlį Lietuvos kultūrai. Jis ir racio-
nalus, skvarbaus proto fizikas, gamtos mokslų populiarintojas, gyvas pedagogas,
profesorius. Jis ir etninės kultūros tyrėjas bei puoselėtojas, gabus drožėjas, kūry-
bingas fotografas ir literatas, vaizdingai fiksavęs tradicinę žemaičių gyvenseną
ir kraštovaizdį. Jis rūpestingas gausios šeimos tėvas bei visuomeniškas, jautrus
kito vargams ir negandoms. Bet visų pirma — ramus, atkaklus, valingas, kon-
krečios veiklos žemaitis.

Igno Končiaus nueitą gyvenimo kelią simboliškai būtų galima sugretinti su
jo paties aprašytu gluosniu: „Priėjęs keliu prie Mažosios Lietuvos buvusios sie-
nos granitinių stulpų, regi tarp jų seną šakotą gluosnį, kuriam teko daug ma-

"Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Londonas: Nidos knygų klubo leidinys, 1961, d. 1, p. 6.

tyti: ir bendrą dviejų didelių imperijų dviejų kelių galų siūlę, rodančią plento
medžiagos nevienodumą, ir kratomųjų asmenų slepiamą šiurpulį; ir Didžiojo
Karo triukšmingus darbelius, kada vokiečių garlaivio patrankos griovė čia pat
stovėjusias raudonų plytų rusų kareivines ir gadino tų laikų Vokietijai skirtus
rąstus; ir laisvai važinėjusius Čia tuščiais, ten pilnais ratais vokiečius; ir nedrąsiai
svetimoj žemėj stovėjusius latvius; ir jausmingai žiūrėjusius lietuvius į grobo-
nių vėl suskaldytus brolius žemaičius; ir savanorius vokiečių teisėjus prancūzus,
kurių aplėpusios ir stačios kepurės pasirodė čia pirmą kartą kaip žemė stovi...
Dabar daug žinąs, bet tylus patenkintas senelis gluosnis ramiai skaito audrų at-
plėštas ir trūnėjančias šakas.“?

Ignas Končius gimė 1886 metų liepos 31 dieną Purvaičių kaime (Žarėnų vals-
čius, Telšių apskritis) ūkininkų Anastazijos ir Antano Končių šeimoje. 1903 m.
baigė Palangos progimnaziją, 1907 m. — Liepojos gimnaziją. Gimnazijoje pri-
klausė slaptam lietuvių moksleivių būreliui, kur buvo mokomasi lietuvių kalbos
ir Lietuvos istorijos. Baigęs gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Sankt Peterbur-
go universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kurį baigė 1913 metais. Univer-
sitete dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, įkūrė studentų būrelį, kuris
tyrinėjo lietuvių kultūrą bei praeitį. Paskatintas profesoriaus Eduardo Volterio
(1856-1941), nuosekliai ėmėsi etninės kultūros tyrinėjimo darbo. 1911-1912 m.
vasaros atostogų metu Žemaitijoje surašinėjo bei fotografavo žemaitiškas koply-
tėles ir kryžius, šventųjų skulptūras.

Baigęs universitetą, grįžo mokytojauti į Palangos gimnaziją. 1914 m. vedė
Mariją Kentraitę. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui I. Končius kartu su
gimnazija evakavosi į Veru (Estija), vėliau į Stavropolį. Čia jis suorganizavo
Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto skyrių, kuriam
ir vadovavo; rūpinosi pabėgėlių grąžinimu į Lietuvą. Neapleido ir mokslinio
darbo. 1916-1919 m. parašė lietuvišką fizikos vadovėlį, kuris, deja, liko ne-
išspausdintas.

1921 m. grįžęs į Nepriklausomą Lietuvą, I. Končius aktyviai įsitraukė į moks-
linę, pedagoginę bei etninės kultūros puoselėjimo ir tyrinėjimo veiklą. Tais
pačiais metais pradėjo dirbti Žemės ūkio ir miškų mokykloje Dotnuvoje, kur
dėstė fiziką ir matematiką, įkūrė meteorologinių stebėjimų aikštelę. Būdamas
plačios erudicijos, išsilavinęs žmogus, suvokė modernėjančios Lietuvos poreikį
mokslo žinioms bei naujienoms. Tad įsitraukė į lietuviškų fizikos terminų nor-
minimo darbą. 1924 m. parengė ir išleido Mereorologiją — pirmąjį šios srities
vadovėlį lietuvių kalba. Populiarino fizikos ir gamtos mokslus — vertė užsienio
mokslininkų darbus.

2 Ignas Končius, Viktoras Ruokis, Palangos kraštas: Palangos kraštui pažinti medžiaga: su paveikslais, di-

agramomis, žemėlapiais, profiliais, Kaunas: Žemės ūkio departamentas, 1925, p. 5-6.

Muziejaus archyvas

1924 m. įsteigus Žemės ūkio akademiją, joje ėjo docento pareigas, buvo pir-
masis Fizikos skyriaus vedėjas. Nuo 1926 m. — Lietuvos universiteto docentas,
1931-1939 m. — Matematikos ir gamtos fakulteto Fizikos katedros vedėjas, pro-
fesorius. Studentų profesorius buvo mėgstamas ne tik dėl puikaus žinių pertei-
kimo, bet ir dėl gyvo žodžio.

1938 m. kartu su Povilu Brazdžiūnu išleido Fizikos praktikos darbus. 1939 m.
su Kazimieru Baršausku dirbo kosminių spindulių srityje. 1941 m. su Antanu
Juška paruošė Fizikos kursą. I. Končius nebuvo užsidaręs kabinetinis mokslinin-
kas — jis aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje, dalyvavo mokslinėse konfe-
rencijose, mokslo reikalais lankėsi Švedijoje, Sovierų Sąjungoje, Čekoslovakijoje.

Atliekamu nuo mokslinės ir pedagoginės veiklos laiku I. Končius su ne ma-
žesniu entuziazmu aktyviai įsitraukia į kraštotyrinį darbą. Nes, anot jo paties,
„nūdien kitaip. [...] Ir žmonės tarsi visai atšalę, sustingę, pamiršę tėvų bran-
gius palikimus. Tarsi iš kur atsikraustę kokie atsibastėliai, šaltai stebi praeities
paminklų nykimą. [...] Niūru, kaip įvairūs pasaulio sukrėtimai veikia žmones,
versdami juos kratytis praeities, versdami juos nustoti pagarbos senienoms, su-
sijusioms su mirusiųjų giminių, pažįstamų atminimu, su išgyventais rūpesčiais,
sielvartais, laime, su viso gimtojo krašto meile“3. 1931 m. paskiriamas Valstybi-
nės archeologijos komisijos nariu, parengia „Instrukciją etnografinei medžiagai
rinkti“, redaguoja Senovės kultūros paminklų apsaugos įstatymą. Dar studijų
metais pradėtą darbą — registruoti ir fotografuoti Žemaitijos kryžius ir koplytė-
les, pratęsia 1932-1939 m. savo vasaros išvykose į Žemaitiją. Iš viso suregistra-
vęs per 3200 tradicinės mažosios architektūros dirbinių, rezultatus spausdina
studijoje „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“ žurnaluose Sorer ir
Gimtasai kraštas. 1932-1933 m. išrenkamas Muziejų ir kraštotyros, Gamtinin-
kų, Foto mėgėjų draugijų nariu.

Atgavus Vilniaus kraštą, 1939 metų pabaigoje I. Končius buvo paskirtas Ste-
pono Batoro universiteto valdytoju, teko dalyvauti reorganizuojant šią aukštąją
mokyklą į Vilniaus universitetą. Drąsiai, bet kartu taktiškai ir tolerantiškai jis
susitvarkė su patikėtomis pareigomis ir, 1940 m. sausio 15 d. Vilniaus univer-
siteto rektoriumi paskyrus profesorių Mykolą Biržišką, sugrįžo į Kauną — Vy-
tauto Didžiojo universitetą, kuriame ir dirbo iki pat jo uždarymo 1943 metais.

1941 m. gegužę L. Končius sovietinės valdžios buvo suimtas ir kalintas Kau-
ne, o karui prasidėjus išvežtas į Minską. Šaudant kalinius prie Červenės išliko
gyvas ir grįžo į Kauną. „Iš mūsų penkiolikos tik vienas Jonaitis tedingo. Kiti
pargrįžome. Pats laimingiausias būrelis iš tų dvidešimt septynių likusių po ne-
lemtosios nakties kalėjimo kieme, kuriuos skirstydami pavarė dešinėn. Kitoks

2 Ignas Končius, Mano eitasis kelias: atsiminimai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001, kn. 1,

p. 190.

Muziejaus archyvas

mano likimas būtų buvęs, jei nebūtų manęs atšaukę nuo sienos, prie kurios bu-
vau „stačiai“ pavarytas.“*

Vokiečių okupacijos metais, kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metu, I. Končius
aktyviai padeda nelaimės ištiktiems tautiečiams: įsitraukia į Savitarpinės pagal-
bos organizacijos veiklą. 1942 m. sausį išrenkamas šios organizacijos Vyriausio-
jo komiteto pirmininku. Rūpintasi maistu vaikams, mokyklomis varguomenei;
šelpti studentai, į koncentracijos stovyklas išvežtųjų šeimos, vienišos motinos,
našlaičiai; rinktos aukos maisto produktais ir daiktais, pinigai. I. Končius atvirai
protestavo prieš okupacinės valdžios pastangas mobilizuoti Lietuvos jaunimą į
SS batalioną bei prieš inteligentų areštus. Artėjant Raudonajai armijai, 1944 m.
vasarą I. Končius kartu su sūnumis Vytautu ir Liudu pasitraukė į Vakarus, o
žmona Marija su sūnumis Algirdu ir Jurgiu liko Lietuvoje.

Pokario Vokietijoje jis aktyviai dalyvauja lietuvių tremtinių stovyklų gyveni-
me, išrenkamas į Vyriausiąjį tremtinių bendruomenės komitetą. Tęsia savišalpos
tautiečiams darbą — suorganizuoja Savitarpinės pagalbos komitetą. Be socialinės
rūpybos, užsiima ir švietėjiška veikla — mokytojauja laikinose lietuvių mokyklo-
se. 1949 m. išvyko į JAV. Įsikūrė Bostone, susirado darbą pagal savo profesiją
Tuftso universiteto fizikos tyrimų laboratorijoje. Tačiau visą likusią savo energi-
ją, visas mintis skiria praeities, lietuviškosios kultūros puoselėjimui. „Ką gi pa-
sakysi, kai vaikaitis klausia savo tėvelius, kaip jūs maži gyvenote, ar vis baltais
batukais avėjote, kokius saldainius valgėte, ar tokia pat balta duonelė buvo, ar
vis riebalus pjaustėte šalin, o ištirpusius — jau taukus — pylėte į vandens ausį...
Anksti išvežtieji iš tėvų Tėvynės, o kad ir iš Gimtojo Krašto, savo vaikams apie
savo tėvų gyvenamąjį laiką tik apie karus, apie suirutes paprastai teima pasa-
koti. Kas be kasdienio gyvenimo... Šis gyvenimas gilus, platus, nors jį sudaro
mažytėlaitės smulkmenos. O tos smulkmenos kiblios, patrauklios, veiksmin-
gos, — jos sukūrė mūsų protėvių įsitikinimus, papročius. Nuo tų papročių, jei
ir kažkaip norėtumei, greit nenusikratysi, — pastabioji akis tuoj pamatys, iš kur
atėjai, kieno vaikas esi“?

I. Končius mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname (JAV), buvo palaidotas Ci-
kagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. 1996 m. rugsėjy jo palaikai urnoje par-
vežti į Lietuvą ir perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.

4 Ignas Končius, Mano eitasis kelias: atsiminimai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, kn. 2,

p. 132.

3 Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Londonas: Nidos knygų klubo leidinys, 1961, d. 1, p. 5-6.

Muziejaus archyvas

Pirma dalis

Purvaičiai, Igno Končiaus tėviškė. Plungės vlsč., 1936 m. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

Gimtinė

Silvestro Končiaus ūkis Purvaičių sodoje buvo tolimiausias nuo dvaro. Čia
buvo galas dvaro žemės, čia Valančiaus riba, čia apskričių (Telšių-Raseinių) riba.

Medingėnų dvaras seniau priklausė kunigaikščiams Verigoms, rodos, Veri-
goms-Darevskiams. Dabar dvarą valdė Šukšta vadinamas medingėniškis, kad
atskirtų jį nuo užpelkiškio, kontautiškio ar žlibiniškio Šukštų.

Nuo mano tėviškės iki dvaro buvo geri septyni kilometrai.

Bočius Silvestras Končius ėjo lažą į dvarą, buvo baudžiauninkas. Stambus,
aukšto ūgio. Sveikas iki pat amžiaus galo. Mirė ar ne 84-erių. Dar atsimenu,
kaip jis nuo svarinio cukraus gabalo atkąsdavo mums, vaikams, gerokus cu-
kraus gabaliukus. Senatvėje drožė grėbliakočius ir dirbo krežulius iš žilvičių.
Buvo „ant išimtinės“ pas jauniausią sūnų Antaną Mykolą, mano tėvą, Purvai-
čiuose. Čia ir karšo.

Sūnus Juozas buvo išėjęs į nedidelį ūkelį už Medingėnų. Duktė Marija, ar
ne šešiolikos metų būdama, ištekėjusi už seno našlio Kazragio, Paminėjų sodo-
je, 1 kilometro atstu nuo Purvaičių.

Sūnus Petras mokėsi Rietavo Oginskio mokykloje. Gražiai piešė. Buvo
nupiešęs Oginskio karietą su ketverta arklių. Sužinojęs apie tai, kunigaikštis
Oginskis* pakvietė vaiką pas save, nupirko paveikslą ir ėmė leisti į mokslus savo
lėšomis. To paveikslo dublikatas kabojo mano sesers kamaroje ant sienos. Buvo
spalvotas. Petras baigė Žitomiro kunigų seminariją. Paskui ėjo jėzuitų mokslus
Romoje ir gavo teologijos daktaro laipsnį. Po to studijavo teisę Paryžiuje. Kaip
jėzuitas negalėjo kunigauti Rusijoje, išvažiavo į Ameriką. Baltimorėje pastaty-
dino bažnyčią, kažkokią mokyklą. Čia buvo užmuštas savo zakristijono, atvy-

Kunigaikštis Irenėjus Oginskis buvo vedęs rusų caro rūmų freiliną. Nupirko iš Zubovų dvarus (Vei-
viržėnai-Rietavas-Plungė-Salantai). Pats gyveno Rietave. Turėjo du sūnu — Bagdoną Rietave ir My-
kolą Plungėje.

Muziejaus archyvas

kusio į JAV nuo Medingėnų. Iškvietė prie menamo ligonio. To ligonio nerado.
Grįždamas taip buvo sumuštas, kad po trijų dienų mirė. Komuniją išsaugojo
nosinėje. Tai įvyko maždaug 1890 metais. Taip buvo apie jį pasakojama. Mano
tėvas susirašinėjo su juo. Buvo pas mus ir jo laiškų pundelis.

Sūnus Pranas, mano krikšto tėvas, buvo išėjęs į ūkį Kepurėnų sodoje. Turė-
jo daug vaikų. Gražiai griežė smuiką. Judrus, linksmas buvo, be vieno plauko
ant galvos. Bet kiek per daug gėrė. Dar mažas būdamas, sako, tas vaikas susi-
riesdavęs, raitydavęsis pilvelį spaudydamas. Mama klausdavusi: „Praneli, kas
tau yra?“ — „Pilvelis skauda“ — „Ko tas pilvelis nori?“ — „Snapso“, — atsakydavęs
Pranelis. Jiedu su mano tėvu eidavusiu į vestuves muzikantais. Mano tėvas gra-
žiai armonika grieždavo.

Duktė Uršulė buvo ištekėjusi į Kontaučius, bene už Lukošiaus. Labai trum-
pą laiką pagyvenusi ir mirusi.

Jauniausiam sūnui Antanui, mano tėvui, atiteko tėviškė, tad jis savo tėvą
karšino. į

Žemės su ganykla buvo 24 ha. Už ūkio tęsėsi Šukštos pastauninkalis. Šukš-
ta atidavė jį mano tėvui už kontraktų rašymą, kai šis viršaičiu buvo. Mat Šukš-
ta turėjo laisvų ūkių: vienus atleido nuo baudžiavos su ūkiu, su žeme, kitus be
žemės. Tuos laisvuosius ūkius atiduodavo nuomon. Su nuomininkais sudary-
davo kontraktus. Šukšta pardavė tos ganyklos mišką Pakalniškiui iš Užlieknio.
Iškirstą pastauninkalį atidavė mano tėvui. Tad Antano Končiaus ūkis dabar
buvo 36,7 ha.

Per ūkį teka du upaliu — Didpievio ir Sausdravas.

Didpievio upalis vasarą mūsų žemėje paprastai išdžiūva. Lieka duobėse, mar-
kose vandens, — eidavome čia lydekų gaudyti. Upalis prasideda čia pat, Didpie-
viuose, iš Skruzdynės pelkių, koks kilometras nuo mūsų sodybos, prie Jonušo
ūkio, vadinamo Tobolsku (atseit Sibiras — taip toli nuo sodos).

Sausdravas pradžią turi aukštumose už Kontaučių, 7 kilometrai nuo mūsų.
Kontaučių miestalis stovi ant aukšto kalno. Nuo jūros einant, pirmosios aukš-
tumos bus Prūsalių, paskui Plungės ir tada Kontaučių-Vilkaičių (su ežeriuku
pačioje aukščiausioje vietoje). Toliau Vilkų aukštumos, Telšių aukštumos. Ant
Sausdravo seniau buvo du malūnu. Netoli Kontaučių — seniai nuneštas (aš jo
nebeatsimenu) - ir Žlibinų Šukštos. Tas iki šiol tebebuvo. Dar vienas malūnas —
Sausdravinė - jau prie pat žiočių, prie Šilasodos kapinių, prie alko — labai graži
vieta, kur Sausdravas įteka į Miniją, netoli Magdelės kalno, 10 kilometrų nuo
Plungės Rietavo link. Sausdravas turi vieną intaką iš kairės — Juodaubį, kitus
suima Minija. Iš dešinės įteka keli upeliūkščiai - Didpievio upalis, Pakapis, Šar-
kupis, Šilupis, Varlupis, Ilgbrastvis.

Paprastai vasaros metu, jei nepalynoja, Žlibinų malūnas (3 kilometrai nuo
mūsų) nepamala — visai neturi vandens. O pas mus jau nemaža neša vandens.

Muziejaus archyvas

Sausdravo upeliukas Purvaičiuose. 1936 m. rugpjūčio 6 d. Fot. Ignas Končius

Muziejaus a rchyvas

Labai šaltiniuoti šlaitai. Bironto, Riškaus pievose vandens visai vasarai užtenka.
Grigaičio, Urbono, Jundulo, Jonavičės pievose tarp akmenų susidaro sriaunios
tėkmės. Mūsų pievose yra keletas vingių, kur sausiausią vasarą rasi iki juostos
vandens. Skaidrus, permatomas, šaltas šaltas. Vienur akmens, kitur — baltitelai-
tis smėlis. Besimaudydamas vandens nesudrumsi.

Įvairūs Sausdravo šlaitai. Ne taip jau dideli kalnai, nedidelės pievelės, lankos,
vingiai. Visur priaugę alksnių, karklų, gluosnių, ąžuolų, eglių. Nepaprasto gro-
žio vaizdai. Eini vienu šlaitu ar lanka, per srautą gali net puspadžių nenusiavęs
pereiti į kitą pusę. Arba nuo vieno didelio akmens ant kito šokdamas daugely-
je vietų išilgai upės pasportuoti. O jau kunigaikštinėj tai jau visai nepereinami
tankumynai. Man beaugant apnašlavusi kunigaikštienė pardavinėjo kasmet to
miško už 100 000 rublių. Dabar kirtimuose priauga neišeinami eglynėliai, ber-
žynėliai, pušynėliai. Jie ir į kartis išaugę tik pasilenkusius tepraleidžia gyvulių
ir žvėrių takais pavaikščioti. Yra čia stirnų, šernų, lapių, ūdrų, juodųjų gandrų,
kiaunių, voverių, jerubių. Gražiai puošia girios upalio vingius tulžiai. Jų daug.
Įvairina vaizdą traškučiai, juodvarniai, meletos.

Tatai kirvio nematęs miškas. Neįpratusiam drovu, ypač vienam. Ir maudy-
tis čia baisu — tamsus vanduo, dideli akmens visam dugne, labai šaltas vanduo.
Ir įpratęs turi kaskarts vis lipti iš vandens — tirpsta kojos nuo šalčio, neišlaikai,
nors kažin kaip stengtumeis. Svečiai, pakviesti pasimaudyti, kaip spyruoklės iš-
lėkdavo iš vandens į pakraštį.

Graži gamta, gal tik mažo akiračio. Artimiausioj apylinkėj toli atsiverian-
čių vaizdų nėra. Ir Minijos slėnis čia neplatus, ir šlaitai neaukšti. Žinoma, su
Sausdravu nepalyginsi. Smulkūs vaizdeliai — įvairūs, greit kintą, už keleto žings-
nių jau ką kitą matai. Tokia aplinka verčia žmogų gilintis į smulkmenas, stebė-
ti atskirus žolių žiedus. Prie Minijos čia auga laisvėj tos liepsnos spalvos lelijos,
taip gražiai prigijusios darželiuose ir po tiek daug žiedų pakeliančios. Metęs
akį į medžius ar krūmus, gali stebėti didelį paukštelių įvairumą, jų susipynusių
giesmių klausytis.

Mamos Anastazijos Saudargaitės gimtinė Plungės parapijoje, tame Šilasodos
gale, kurį vadina Skruzdyniais. Šilasodos pavadinimas raštuose — Vainaičiai.
Atrodo, Sausdravo žiotys Vainaičius kerta į dvi dalis — Šiladosą ir Skruzdynius.

Saudargaitės buvo keturios. Vyriausioji ištekėjo už Kontauto Kepurėnuo-
se, greta Prano Končiaus. Turėjo sūnų ir keturias dukteris. Viena dukterų vis
atvažiuodavo pas mus po Kalėdų pabūti, kol susirinkdavo šeimyna, kad ma-
mai padėtų. Kontautas buvo didelis girtuoklis — po savaitę namo negrįždavo.
Sykį grįžęs ir žmonos ujamas supykęs. Žmona verpė. Sako, turėjusi labai gra-
žius plaukus. Šis kilst už vieno bizo paėmęs ir išpešė plaukus, kilst už kito — ir
antrąjį bizą išrovė.

Muziejaus archyvas

Antroji, rodos, Eivalė, buvo išėjusi toje pačioje Šilasodoje už Alimo. Pirmąjį
sūnų gimdydama mirė. Gimęs Jonis pas mus augo.

Trečioji sesuo Viktorija taip ir mirė sena pana. Ji buvo visų mūsų (sesers, bro-
lio ir mano) krikšto motina, gyveno tėviškėje — Skruzdyniuose. Labai mus visus
mylėjo. Gerai gyveno. Turtų, žinoma, tokiame ūkelyje, smiltynėje, nesusikrausi.
Tik rugiai gerai augo — nė dirsės. Gardi jų duona. Viktorija buvo labai dievo-
baiminga, net į Čenstakavą buvo nuvažiavusi. Senatvėje pasistatydino Plungėje,
paprūdyje, dviejų galų namuką. Ten ir pasimirė.

Ūkį iš jos atpirko mano tėvas ir atidavė dukteriai Antaninai, ištekėjusiai už
Griciaus.

"Tėvas jokios mokyklos nebuvo ėjęs, tik pamokytas brolio Petro. Sako, sura-
šydavo jis man žodžius žemaitiškai-lenkiškai-rusiškai. Aš, ar ardamas, ar pjau-
damas, ir mokiausi. Kalbėjo gerai lenkiškai ir rusiškai. Ir rašė tomis kalbomis.
Su broliu kunigu susirašinėjo žemaitiškai. Skaitė iš Prūsų gabenamas knygas. Ir
pats gabenti padėdavo - pas jį buvo punktas, kur palikdavo knygas. Bendradar-
biavo su vienakiu Juozu Mockum iš Kungių. Mama vis pykdavo, vis nešiojosi
su tomis knygomis tai po bitaulius, tai po sėmenų peludę, tai pastogėmis, už
lotų, kūlikų. Tėvas pats parašydavo visus reikalingus raštus — vekselius, sutar-
tis, prašymus į teismus. Su bajorais vis lenkiškai kalbėjo. Ir maldaknygę lenkiš-
ką turėjo — storą, su ministrantūra, iš kurios ir mane mokino mišioms tarnauti.

Mama mokėsi Plungės parapinėje mokykloje lenkiškai. Dar merelingė tuomet
buvo naudojama, - lentelė su apyvara, kabinama ant sprando už tai, kad nugirsta
nelenkiškai kalbant. Turi nešioti ant kaklo, kolei tu kitą nugirsi nelenkiškai kal-
bantį ir jam užkabinsi. Blogiausiai, sako, buvo, kad turi neštis namo, kai iš moky-
klos išeidamas nebegauni ką nugirsti nelenkiškai kalbantį. Mama nemėgo lenkų
kalbos. Skaitė maldaknygę, kantičkas. Gerą balsą turėjo, daug dainų, giesmių,
manau, kone visas kantičkas mokėjo ir giedojo. Jei jau kuomet ubagas giedorius
užeidavo, tai neišleisdavo jo, kolei visų kantičkų neišgiedodavo. Toks buvęs Plun-
gės bažnyčios giedorius — aukštas, laibas, visai baltais plaukais senukas.

Žiemos metu vakarojant, mama ištisai visą laiką dainuodavo, giedodavo.
Tėvas balso neturėjo. Armonika griežė gražiai - senoviškus šokius: polką, blez-
dingėlę, kadrilių, valsus, žydelį, klumpakojį.

Poterių mane mokė mama. Reikėjo po vieną, po du žodžius kartoti — taip
rytmetį, taip vakarą. Visai nesuprasdavai, apie ką kalbama, tik atskirus žodžius.
Dėl to tie ištisiniai labai sunkiai sekėsi. Po ištisinių poterių prisakymai ėjo visai
lengvai. Šie mat kone iš atskirų žodžių sudaryti.

Į bažnyčią sesuo ėjo su mama. Aš ir brolis — su tėvu. Daugiausiai į Žlibinus,
apie 3 kilometrus. Per gražias pievas. Basi batais nešini. Nė pro vieną sodybą
netekdavo eiti.

Muziejaus archyvas

Parėję iš bažnyčios ir pavalgę, su tėvu eidavome medžioti, pylinėti į pa-
sausdravius, į Skruzdynės pelkes, į Paminėjus tetervinukų šaudyti. O rudenį
zuikinėti. Zuikių buvo. Tėvas visuomet turėjo šunį, kuris zuikius varydavo ir į
vandenį brisdavo pylių varyti.

Kartais eidavome prie kaimynų kokiais reikalais, ar prie kalvio, ar prie ko-
kio meistro, ar į malūną. Kartais — į ganyklas Šukštos miškuose, kirtimuose,
kumeliukų, veršių sužiūrėti.

Vasaros metu žiemamičius kumeliukus, veršiukus ir avis išvarydavo į pono
ganyklas. Už tai ponui reikėdavo į talką nuvažiuoti mėšlus vežant, rugių pjau-
ti nusiųsti vieną arba du dalgiu. Vienas dalgis — vienas pjovėjas ir viena rišėja.

Išleistus gyvulius paženklindavo ir jie iki vėlyvo rudens išbūdavo tose pono
ganyklose. Susimesdavo ir kumeliai į būrius - eina kaip laukiniai. Ir veršiai su-
sibūriuodavo. Avių — neapregimi būriai. Vilkų nebuvo. Vagių irgi. Ir šunų, pjau-
nančių avis, nebuvo.

Pradžioje ir kumeliukai, ir veršiukai, ir avys laikydavosi sykiu — ir vis arti
namų, savos žemės patvoriais. Paskui nutoldavo, susimaišydavo. Tad tėvas šau-
tuvu nešinas eidavo tikrinti, ar tebėra, ar nesusižeidė, ar nežuvo kokiose klam-
pynėse, ar neprigriebė kas įsilaužusius į svetimas pievas, laukus. Ponas tvorų
netvėrė. Ūkininkai nuo pono žemės turėjo patys atsitverti. Statinės tvoros kas-
met tikrinamos, taisomos, taškuojamos (nukirtę eglę su visom šakom užverčia
ant apsmukusios tvoros). Nei tavo niekas negali išeiti, nei svetimas įeiti. Įėjo.
Kam tvoros nežiūri? Pats kaltas. Nepagriebsi svetimo gyvulio. Kitas dalykas, jei
kuris kaimynas tvoros netveria. Tuomet jo gyvulius varo namo, išpirkimo rei-
kalauja. Čia barniai kyla, kartais ir muštynės.

Mano tėvai, manau, susituokė apie 1876-1877 metus. Mama buvo dvejetą
metų vyresnė už tėvą.

Tuomet dar tebegaudydavo į rekrūtus. Kiekvienas valsčius turėjo pristatyti
skirtą skaičių naujokų. Tą skaičių paskirstydavo seniūnijoms. Seniūnijų vyrai ir
gaudydavo. Pirma, žinoma, tokius, kurie buvo nepageidaujami. O tokių pritrū-
kus, imdavo kas pakliuvo. Kariuomenėje reikėjo išbūti 25-erius metus.

Jau vedusį mano tėvą dar gaudė. Tai būdavo rudeniop — naujokų ėmimo lai-
ku. Mama pasakodavo, visuomet turėdavusi verdančio vandens ir pelenų kokį
palaikį trikojį prisipylusi. Sykį, sako, vos vos beišgelbėjusi. Pasisėmusi, sako,
verdančio vandens, čia pat pelenų sauja rankoje — lįskite tik pro duris, tuojau
akis ištvilkysiu. Su moterim kaimynai elgėsi atsargiai, kartais, sako, nežinai,
kas svetimoj pastogėj yra, — dar gali sau nelaimių užsitraukti. Taip tad mama
besišvaistydama tarpduryje ir atitraukė atėjusių akis, o pro langą iššokęs vien-
marškinis tėvas basas žiemos metu, giloku sniegu nubėgo apie 2 kilometrus pas
švogerį prie Kazragio į Paminėjus.

Muziejaus archyvas

Panašiai buvo ne vieną kartą. Įgrisęs tėvui toks neramus gyvenimas, nuolati-
nė baimė — ėmęs ir išpirkęs kvitą (galėjo atsipirkti pinigais), mokėjęs 900 rublių.
Po dvejų metų rekrūtus panaikinę, įvedę „kontungą“. Pinigų, žinoma, negrąžino.

Tėvai turėjo penkis vaikus. Visus pakrikštijo tais vardais, kurio šventojo
vardo dieną pataikydavo gimti. Vyriausioji duktė Kazė gimė šv. Kazimiero die-
ną. Ilgai neaugus mirė. Paskui gimė Antanina — 1880 m. birželio 13 dieną. Ši
mirė turėdama 56 metus. Buvo ištekėjusi (1904) už Griciaus. Pradžioje gyve-
no Skruzdyniuose tetos Viktorijos ūkyje. Tėvui mirus, tėviškės ūkį išnuomojo.
Kurį laiką abu ūkius vedė. Nesisekė ūkininkauti. Nesisekė ir su vaikais. Trys
jau paaugę sūnai mirė. Mirė ir 15 metų duktė. Vyriausią sūnų Petrą su žmona ir
dviem vaikais bolševikai išvežė į Sibirą. Liko pas motiną viena duktė (ir ją buvo
išvežę į Sibirą). Sesuo nesugyveno su vyru, išsiskyrė amžiaus gale. Vyras gyve-
no ūkyje, sesuo Plungėje, ant mano sklypo, brolio lėšomis pastatytame name.
Sunkus buvo jų gyvenimas. Netrūko nelaimių. Daug nervų ir jiems patiems, ir
mudviem su broliu. Iš sesers Antaninos į Sibirą išvežto sūnaus šeimos liko duk-
tė Jadzė. Grįžusi iš Sibiro gyveno Plungėje.

"Trečias vaikas - mano brolis Petras gimė 1882 m. birželio 29 dieną. Pradžios
mokslą išėjo Žarėnuose. Baigęs Palangos progimnaziją, 1900 m. stojo į Peter-
burgo kunigų seminariją. Prabuvęs seminarijoje trejus metus, nepakęsdamas
lenkiškos dvasios (vertė jį net pavardę pakeisti) iš seminarijos išstojo.

Baigęs Pobedinskio komercinius kursus, tarnavo Edvardo Novickio iš Rasei-
nių fotocinkografijoje. Po dvejų metų pasidarė tos cinkografijos vedėju. 1906 m.
Peterburge vedė Novickienės seserį Mariją, dukterį Nikolajaus I kareivio, ištar-
navusio 25 metus. Vaikų neturėjo. Ją per apsirikimą 1923 m. įvažiuojant nak-
ties metu į Klaipėdą nušovė mūsų policija. Vienu šoviniu nudėjo brolienę ir
šoferį. Brolienė sėdėjo užpakalyje dešinėje, o šoferis kairėje prie vairo. Abu iš
karto be žado. Važiavo dar sykiu brolis ir Novickaitė iš Tirkšlių, prieš ištekė-
dama už Klovos.

Badmečiui užėjus po Pirmojo pasaulinio karo, Petras atvyko į Vilnių ir čia ar
ne apskrities viršininku buvo. Paskui perėjo tarnauti į Valstybės kontrolę, iš čia —
pas kunigą Vailokaitį ir įsteigė Kretingoje Ūkio banko skyrių. Išvadavus Klai-
pėdą, atidarė ten Ūkio banko skyrių ir direktoriavo iki vokiečiams Klaipėdos
kraštą užplūstant. Priverstas apleisti Klaipėdą, įkūrė Ūkio banko skyrių Vilniu-
je. Čia išgyveno per abi — sovietų ir vokiečių — okupacijas. 1944 m. vis negalė-
damas į Švediją išvažiuoti atbėgo į Berlyną. Iš čia pateko į Korbusą, Šturgartą.
1948 m. vedė tremtyje mirusio pulkininko Laurinaičio našlę Oną Laurinaitie-
nę. 1949 m. atvyko į Čikagą. 1950 m. spalio 26 d. ten jį parbloškė autobusas.
Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Brolis Petras vaikų neturėjo.

Ketvirtas vaikas — Stasys gimė 1884 m. ir mirė vos dvejus metelius turėdamas.

Muziejaus archyvas

1886 m. liepos 31 d. gimiau aš, Ignas. Šeštadienį. Krikštytas Kontaučiuose.
Kūmai — Viktorija Saudargaitė ir Pranas Končius.

Tėvas mirė 1911 metais. Palaidotas Kontaučiuose. Motina mirė 1919 me-
tais. Palaidota greta tėvo. Ten palaidota ir sesuo Antanina. Ant kapų pastaty-
tas didelis tamsaus akmens kryžius, Kretingos kalinių darbo, aptvertas stora
geležine grandine, pritvirtinta prie granitinių stulpelių. Beje, kryžių kalę ka-
liniai su prižiūrėtoju baigę darbą pabėgo, prižiūrėtojas net santaupų turėjęs
kelis tūkstančius.

Mano motina buvo nepaprastai darbšti, sumani, apsukri darbininkė. Ir šie-
ną grėbė, ir linus rovė vis pirmoji. Kitaip sukosi jos ratelis, vis tiek — ar linus, ar
vilnas verpiant. Palaikis ratelis šeivoms trinti traškėjo kaip vėjo malūnas. Kitaip
ir kita gaida pleškėjo kultuvė žluginį skalbiant. Kitaip atrodė jos išvaryti barai
daržus ravėjant. Kitaip čeženo skutamų bulvių nuoskutos.

Kad ji į lentą mušdavo, pietų ar pavakarių laukuose dirbančius šaukdama,
jautėsi energija, gyvumas. Toks garsas, kad negali nepaklausyti: tuoj net bai-
giamą darbą turi mesti ir skubiai eiti namo, — pati mamūnė tarškina, sakydavo,
pavasarį tvorų tvėrėjai ar taškuotojai, ar mietų tašytojai. Jau kad ji tarškin, leisk
tuojau arklį iš žambio, plūgo ar akėčių - mamūnė nemėgsta laukti.

Ji mane išmokė dainų. Beveik visas kantičkas iš atminties mokėjau ir gaidas
giesmių žinojau. Pasakas ji pasakojo trumpai — nenorėjo ilgai gaišti. Trum-
pai ir aiškiai. Nemėgo pletkininkių kaimynių. Pas kaimynes nevaikščiodavo.
Jei ką reikėjo į darbą kviesti, ji nemėgdavo pati eiti — visuomet turėjo darbo
namie, vis pusriste bėgiodavo. Namai jai buvo viskas. Nemėgo į bažnyčią va-
žiuota važiuoti. Sako, keli nuvažiuoja — lauk, kolei visi susirenka, o namie juk
darbas laukia.

Pirmoji keldavo, paskutinė gulti eidavo, - reik juk, sako, pažiūrėti, ar raktai
ištraukti, ar vartai užkilnoti, ar gyvuliai sudaryti, ar ugnis užgesinta, ar anglys-
pirkšnys apkastos.

Niekuomet nesu girdėjęs, kad ji kokį keiksmą būtų pasakiusi. Visuomet švel-
ni, mandagi. Visai negėrė. Nemėgo tabokų dūmų. Niekas namie gryčioje nerū-
kė. Ir tėvas, paprastai pypkės iš dantų neleisdamas, jei jau norėdavo pypkę iki
galo išrūkyti ir dėl ko nors lauke to padaryti negalėjo, tai dūmus pūtė į krosnį
ar į plytos dureles.

Darydavosi labai kukliai. Išeiginiai jos drabužiai buvo paprasti, „senoviškos
mados“. Bet ji atrodė už kitas švaresnė ir šventoriuje besimelsdama, ir namie: ar
linus raudama, ar bulves kasdama. Jai viskas buvo prie veido, ją viskas gražino,
mano akimis žiūrint. Iš mažų dienų aš grožėjaus ja, jos darbu, jos judesiais, jos
balsu giedant. Dainą mažiau temėgo už giesmę. Šeimynai sutartinę subatvaka-
ry ėmus dainuoti, gaudavo ją prašyti, kad pritartų. Gražų turėjo balsą, ir pirmą,
ir antrą, pagal reikalą.

Muziejaus archyvas

Netiko man tik vienas: ji su šlapiu koštuvu burną man nušluostydavo, kai
pats nespėdavau atsiprausti.

Neturėjo priešų. Samdytos mergaitės vis po keletą metų išbūdavo. Ji pamo-
kydavo jas visų darbų. Reik, sakydavo, palaužti pagal save, o bartis nėra reikalo,
vis tiek nepaklausys, kai imsi bartis. Geriau dailiai reik pasakyti.

Vieną sykį vos išbėgau mušti negavęs. Nugirdau bjaurų keiksmą ir parėjęs
ėmiau naujove girtis ir keikti prie kiekvieno žodžio. Ėmė sakyti — neklausau.
Pradėjo atvarslų graibstytis ant gembės priemenėje, vos išsprūdau pro duris ne-
sušertas vadžiomis. Tai vienintelis sykis. Šiaip klausiau jos. Buvau paslankus,
greitas, mielai kur siųstas nubėgdavau ar ką atnešti, ar ką pavadinti, ar gyvulius
iš „iškados“, ar vištas iš daržo išvaryti.

Tėvas buvo kitoniškas, nors irgi labai gerai visus darbus dirbo. Jo pradalgė
buvo platesnė ir švaresnė už kitų pjovėjų pradalges. Jis gražiai ir greitai pusty-
davo dalgį. Tindavo labai greit, kur už kitus greičiau — tankūs smūgiai ir smar-
kūs. Vos spėdavau jam biržyti sėjant. O sėjo į abi puses. Jis mokėjo viską pats
pasidaryti, kas ūkyje reikalinga, — ir tekinius aplegiuos ir vežimėliui karnelį pa-
darys, ir stogus užklos, palopys, ir pastato pamatiniam supuvus kitą rąstą pa-
varys. Ir vartus ar karkles padarys, ir kirkotį įdės, ir šaukštą padirbs. Prie lauko
darbų, prie pjovimų visada eidavo, ardavo su plūgu, nešdavo šieną, vasarojų,
rugius. Mėšlą per talką pats dirvoje versdavo. Gražiai vijo šniūrus, nors mataro
nemėgo, pasitenkindavo žvirbliu. Žiemą vakarojant, dažniausiai gerojoje trobo-
je skaitydavo laikraščius.

Mėgo medžioti, žuvauti su žiburiais. Medžiojo tik zuikį, teterviną. Nors stir-
nos mūsų pačių pasausdravyje atsivesdavo vaikus, bet gaila buvo jam jas šaudy-
ti, ypač savo žemėje. Žiemą dažnai išeidavo pazuikinėti su skaliku. Labai mėgo
gamtą. Gerai pažino paukščius, žinojo jų perimas vietas, jų būdą. Medžius vis
stebėdavo, vis džiaugdavos vienintele savo žemės liepa, keliais ąžuolais, išbėgi-
nėmis drebulėmis, senomis pušimis, eglėmis. Niekuomet savo žemėje nekirsda-
vo padarinių medžių. Ir grėbliadančiams - tik ąžuolo šaką.

Buvo gavęs gubernatoriaus leidimą pirkti bajoriškos žemės. Nepirko, nes čia
greta buvo apleistas Stonio ūkis. Jo ariamoji žemė buvo vienoje pusėje mūso-
sios, o pievos — antrojoj pusėj. Tvorų Stonio nuomininkai (jis pats buvo dar jau-
nas) netverdavo. Daug nesusipratimų su gyvuliais, tad tverk vienas pats aplink
visą ūkį.

Nupirko 24 ha. Didelės buvo Dobikės pievos, tegu ir prižėlę alksnių ir kar-
klų pasausdvariai, bet netrūko ir žolės, ir išganų. Stonys buvo gavęs iš Šukštos,
naikinant baudžiavą, išsipirktinai. Ana tvarka — kieno vardu eina išperkamieji
mokesčiai, tas, tiems mokesčiams pasibaigus, ir savininkas. Taip ir čia buvo. Pa-
sibaigė mokesčiai, Stonys atsiima. Ilgai tėvas bylinėjosi, daug pinigo įdėjo, bet
prieš įstatymą nepapūsi. Kolei nėra pasibaigę mokesčiai, žemės parduoti negalėjo.

Muziejaus archyvas

Žinoma, tėvas, pats kartkartėmis po trejus metus viršaičiu buvęs, gerai žino-
jo, kad bylos nelaimės. Dėl to, kolei ėjo byla, visą mėšlą vežė tik į savąją žemę. O
mėšlo buvo daug — geros pievos, daug šieno, daug karvių, arklių. Vis dėlto 36 ir
24 ha. Dvigubai daugiau gyvulių, dvigubai daugiau ir mėšlo savo žemei tekdavo.

Taip pat ir su mišku arba alksniais kurui. Savoj žemėj priaugino, iš Stonio
kirto ūkio reikalams.

Reikėjo didinti tvartus, daržines, klojimą. Paskui, tik savoj begyvenant, buvo
laisviau kur susidėti.

Daug reikėjo iš ūkio gėrybių išvežti, kolei mudu su broliu mokėvos. Dvejus
metus visi trys gyvenome Palangoje. Sesuo šeimininkavo. Laikėme Palangoje
karvę. Atvežk šieno, malkų, visokio maisto. Reikėjo dažnai važinėtis — ir gy-
vulį varginti, ir vežimams nėjo tokios kelionės į sveikatą. Reikėjo ir už mokslą
užmokėti, aprėdyti ir knygas nupirkti.

Pavyzdžiui, už mokslą Palangoje reikėjo mokėti po 52 rublius per metus ir
dar vieną rublį už pirtį, — į pirtį kas savaitę varydavo. Rugių pūras tada kaštuo-
davo 2 rubliu, pustrečio. Tad apie 25 pūrus reikėjo parduoti vien mokslui ap-
mokėti. Nepriklausomybės laikais studentai už universitetą mokėdavo po 100
litų, o pūras rugių buvo 10-12 litų. Tereikėjo tik 10 pūrų.

Kasmet tėvas parduodavo jautį, karvę arba dvi karves, dvejetą gerų arklių.
Karvės buvo įgavusios gerą vardą. Mat mama melžiamąsias karves girdydavo.
Pati nešdavo vandenį, druskos, kiek sėlenų įdėdavo. Gerosios karvės išgerdavo po
du dideliu mediniu kibiru, kad tik kas joms duotų. Dėl to karvės buvo gražios,
duodavo daug pieno. Mama su karvėmis daug vargdavo. Niekur neišvažiuoda-
ma, kiekvieną siūlo galelį, kiekvieną pieno lašelį vis į krūvą dėdavo.

Tėvas išvažiuodavo į turgų. Vieną sykį savaitėje tai jau tikrai. O kai buvo
viršaičiu, dar kas ketvirtadienį į Žarėnus, į valsčių, reikėdavo važiuoti. Grįžda-
vo tik naktį į penktadienį, pavargęs ir arklys, ir pats, visgi 18 kilometrų. Tėvas
kiek uždirbdavo visokius raštus nuomininkams rašydamas. Gaudavo magary-
čių ir turguje — Plungėje ir valsčiuje Žarėnuose. Aunant batus dažnai išriedėda-
vo rublis ar sidabriniai pusrubliai (aš jam batus nutraukdavau — mėgo ankštus,
mažus batus, — nors koją ir taip mažą turėjo) — tai kyšis už batų aulo užleistas,
ko nors beprašant — beglostant kelius.

Šiaip iš namų buvo vežami alksniniai šakaliai žydams į Plungę. Ir tėvas pats
važiuodavo, ir bernas, kai mažiau darbo buvo. Ypač tas Alimas — augintinis.
Septintoj klasėj būdamas važiuodavau ir aš. Arkliai laisvi. Šakalių priskaldytos
pilnos pastogės — prisikrauk iš vakaro ir važiuok dar saulei neėmus tekėti. Apie
9 valandą jau namie, dar neįdienojus ir saulei dar nekaitinant.

Sėdavo daug linų. Su jais būdavo daug darbo, ypač kol nubraukia rudenį klo-
jime. Kartais tik prieš pat Kalėdas tepabaigdavo. Paskui suriša į stukus ir parduo-
da. Žemė mūsų - kiauroji smiltis, giliai neark — atversi baltą smėlį, baltesnį negu

Muziejaus archyvas

Palangoje. Kviečiai visai neauga. Tik rugiai, bulvės. Ir dobilai ne visose dirvose
teaugdavo. Šiaip būdavo visuomet pasėtų. Tėvo arklys buvo gerai šeriamas. Ir
visi arkliai geroki buvo. Viena pilna kumelė tripiniu ėjo. Jei, pavyzdžiui, pūdy-
mo kampą patręšei arklių mėšlu (kreikdavo smulkiai per plaštaką ilgio sukapoto-
mis eglašakėmis), rugius pjaudamas dar rasi stimbarių, o jau miežius pjaudamas
eglašakių likučių neberasdavai. Gerai įtręšk, dar jei dažnai palynoja, — auga ir
rugiai, ir avižos, ir bulvės.

Per didelį vargą tokioje žemėje tegalėjai verstis. Tai tik iš gyvulių, linų ką
gaudavo.

Žiemos metu važiuodavo į praktį — arba veždavo popiermalkes ar pabė-
gius prie Minijos, arba senėliau žydai statydavo malkas kazokų kariuomenei į
Varnius. Gerai mokėdavo. Bet išvežiotas mėšlas, pervarginti arkliai, sulaužy-
ti padargai, sutraukyti pakinktai (sykį kumelė atsivedė į Varnius važiuojant su
malkomis, vos vestas kumeliukas turėjo tokį kelią žiemos metu suvaikščioti).
Daug gerų ūkininkų per tas praktis nusigyveno. Tėvas tik šiek tiek, tik druskai
ar silkėms nusipirkti tevažiuodavo ar bernus siųsdavo.

Ar iš turgaus, ar iš valsčiaus parvažiuojantį tėvą visuomet eidavau sutikti prie
savo žemės ribos — vartus atkelti. Visuomet parveždavo baranką, ar dvi, — kve-
pėdavo tos barankos, kartais net ir tabokais iš kišenės atsiduodamos. Kartais
gaudavai visą siūlą, ant kaklo užmaunamą, — tų sausųjų mažųjų barankėlių. Re-
tai teparveždavo saldainių „carskinių“, ketvirtainių, popierėliuose, su uogiene,
Šaulių Zubovo. Džiaugiesi, būdavo, baranka, įlipi vartus užkėlęs į vežimą. Taip
linksma, malonu, taip gera. Kenti nevalgęs, kolei parvažiuosi.

Iš anksto papjaudavau arkliui dobilų, apgrėbstydavau apie tvartą. Iš vakaro,
prieš tėvui į valsčių važiuojant, nuplaudavau į prūdą nustūmęs vežimėlį. Seniau
turėjo tokią gražią brikelę, lendrėtai numaliavotą, su žalvarine skarda ant stebu-
lių galų — tą skardą nušveisdavau su prūdo dumbliais spindinčiai.

Kartkartėmis reikėdavo šlejus su varvaliu ištepti, kamanų pagražinimus ir
šlejų sagčius nušveisti.

Kartais važiuodavo su lineika. Ši būdavo lengva plauti ir lengviau į prūdą
nusigabenti. Tekiniai būdavo kiek perdžiūvę, todėl reikėjo iš vakaro į prūdą įva-
ryti, kad subrįstų.

Iš mamos darbų pats sunkiausias būdavo, kai reik bites saugoti, kad spiečius
neišlėktų. Ir skambalą pasidedi, ir vandens kibirus, ir iš storo gurgždžio pasida-
ręs švirkštą. Visi išeina į pievas, o tu vienas sargyboje. Dar bijai, kad koks ubagas
neateitų, ar koks žydas kromininkas. Labai maloniai kvieti sau į pagalbą šunelį,
kad tik jis visą laiką greta tavęs sėdėtų. Nudžiungi pamatęs į kalną pradedančias
kyšoti grėblių galvas ar švytruoti saulėje dalgius.

Nemalonu būdavo, kad tave pristato saugoti pasirodžiusią perekšlę vištą sla-
pukę. Visuomet praganysi, kolei mažesnis. Nori kur eiti ar sykiu su darbinin-

Muziejaus archyvas

kais, ar šiaip kur sugalvojęs, o čia tave pristato vištą saugoti. Gudri, pasirodo,
moka pabėgti.

Gyvulių ganyti netekdavo, nes pas mus visur buvo tvoros. Kiekviena dirve-
lė aptverta, net žąsyčiui per tvorą įlįsti nėra skylės. Kartais tik, kai kokį padirvį
ar daubelę tarp dirvų nupjauna, tai varo karves atolo pačdinėti. Tuo metu mat
ganykla jau būna plikai nugraužta. Sykį čia jautis ėmė manęs neklausyti, vos
įpuoliau į medį, seną padžiūvusį alksnį.

Šiaip vienas malonumas būdavo laukuose ar pievose dirbančius kviesti parei-
ti namo ar eiti valgyti, ar tai ruoštis vežti, numačius artėjantį lytų. Dar geriau,
kai nešdavai priešpiečius ar pavakarę. Ir tu sykiu su paaugusiais valgai. Tave lydi
šuo arba šunes. Šunų būdavo po kelis. Vieną visuomet paliksi namie, kad pa-
skelbtų svetimus ateivius sodyboje. Pas pjovėjus gauni laukinių bičių (kamanių)
medaus palaižyti, kai jie viso nesunaudojo pustyklėms aštrinti. Saldus, šiltas,
kvapus medus. Parodo startos lizdelį žolynėlyje arba pelių lizdelį sausais metais
samanose, o šlapiais — kone pačiose smilgų viršūnėse. Parsineši iš pievų kvynų,
pradalgėse radęs, ar kamė žemuogių saulės atkaityje.

Tėvas baudžiavos į dvarą nebėjo. Jis dar nešė valgyti dvare baudžiavą einan-
tiems. Su dvaru ryšiai visai nutrūko tik nepriklausomybės metais. Kažkaip iš
seno papratimo, matyt, buvo užsilikę pėdsakai tokio aklo vergavimo. Žinoma,
dvare dirbant galvoti nereik. Atsikėlei ir keliauk tuos 7 kilometrus, kad laiku
nueitumei, vos saulei ėmus tekėti. Nuėjai. Duos tau darbą, duos įrankius. Dar
pantį ant nugaros primes, jei ne pagal užvaizdos ūpą ką padarysi ar veidą kaip
netinkamai nutaisysi. Pats ponas, sako, buvo geras žmogus. Tik jį iš tolo ir retai
tematydavai. Apie tave, prie tavo darbo vis švaistėsi pono pasubinotai. O tie tai
tik bartis, keiktis, muštis įpratę buvo. Reik — nereik, o kad ir neužtarnautas smū-
gis, tegu ir laikinai, bet gyvumo gavusiam priduos. Buvo ir žegnonė sugalvota:
kamisorius, revizorius, Estreikis, Gelumbickis ir kamarnikas. Pono toje rink-
tinėje nėra. Jis geresnis už savo pavaldinius. Pavaldiniai siundomi, jie ir aploja
kaltą — nekaltą. Ne jie galvoja, jie tik įrankiai. Gyvas įrankis visuomet bloges-
nis už negyvąjį. Baudžiauninkai buvo atpratinti nuo bet kokio galvojimo, dvaro
darbus dirbant. Tik judėk, tik saugokis, kad tave nedirbantį kas nepamatytų.
Galvojo namie, prie savų darbų duonos kąsnį prasimanyti. O už teisę ant svieto
gyventi dirbk negalvodamas. Gimdamas atsinešei ir vargą su savimi, nors ir su
marškinėliais būtumei gimęs.

Ir iš baudžiavos paleidus vis dar tekdavo su dvaru susitikti. Nors kelmų jau-
kurams prisirauti. Be dvaro kirtimo kelmų negausi. Nori vyčių tvoroms tverti,
grėbliakočių iš tankumynų parsinešti, ieškok dvaro jaunuolynuose. Nori šien-
vežę kartį įsitaisyti ar diselį įsidėti naują, — vis dvaro miške terasi. Eisi vogti,
pagaus. Prašyk geruoju — nuvažiuosi į talką ponui. Pigu ir be baimės. Vogti iš
karališko miško, valdiško, nėra nuodėmės. Kolei baudžiavą ėjai, galėjai ir iš pono

Muziejaus archyvas

pasikirsti nesiklausęs. Atleistas iš baudžiavos nebeimk — nuosavą žemės sklypą
turi. Iš kaimyno ir vytelės ar žilvyčio krežulio dugnui užpinti neimk, ne tavo.
Jis tau lygus. Jis taip pat, kaip ir tu, mažai teturi. Nori gyvulius paganyti, dvaro
miškų kirtimai neapregimi. Žolės ligi pusiau šonų. Karvių vieni ragai bekyšo, į
smilgas įsibridus. Atseit vis tiek pas poną dar daug ko gali gauti už labai mažą
atlyginimą. Ir gėrybių yra, ir pripratimas dar nėra išsidvelkęs, bent pirmajai po
baudžiavos kartai.

Neatmenu, kuomet tėvas įsigijo kuliamąją dviejų arklio jėgų dantinę mašiną.
Prie rusvelkio pritaikydavo ir linų minamąją mašiną, ir kretilgę ilginiams krėsti.

Turėjo pjaunamąją mašiną. Tegalėjo pjauti dobilus, vasarojų. Į pievą neį-
eisi, — vienur šlapios, kitur labai nelygios. Tas mikroreljefas darbui kliudė. Ir
laukeliai grioviais išraižyti — irgi nepatogumų su mašina pjaunant sudaryda-
vo. Dar tvoros, kone kiekvieną dirvelę gaubiančios. Taip pat į nepatogumus
reik dėti. Grėbiamoji vos vos tilpdavo pro vartus, pro spragas. Kažkodėl vis-
kas buvo daroma kiek mažoki — ir su ratais važiuodamas saugokis, kad ilgos
medinės ašys stulpo nesiektų. O jau su prikrautu šieno, dobilų ar vasarojaus
vežimu važiuojant, visuomet vartų stulpai vežimo šonus nubraukydavo. Taip
jau viskas buvo aptvarkyta, kad ir norėdamas nelabai tegalėjai vartų pravažia-
vimus ir spragas praplėsti.

Prieš amžiaus galą tėvas įsigijo ir malūną prie to paties rusvelkio. Sumalda-
vo gyvuliams. Smulkiai nemalė, nes buvo tik špižinės dantytos girnelės. Gal ir
į ligas įkrito (nugaros neuralgija) besėdėdamas per kiauras rudens darganų die-
nas klojimo tarpduryje.

Laukų buvo šeši. Nelengva buvo persitvarkyti, kai atkrito Stonio žemė. "Tvo-
ras naujai tverk. Dar kolei tvora stovi, nesunku ją palaikyti, pakaišyti. Bet seną
tvorą keliant į naują vietą, labai daug reik naujos medžiagos. Mietai kaip mietai,
bet pačios tvoros reikalauja labai daug medžiagos. Taip iš šešių laukų nebuvo
išeita. Buvo dar apsčiai vietų, kurias galėjo išplėšti. Žinoma, visur smiltelė. Ne-
viliojo daug kur ir plėšti, nes tik briedgauris teaugo — be „grunto“ žemė.

Ilgai buvo gyventa be gero šulinio. Žemaičiuose šuliniai daugiausia prie tven-
kinių. Vežant iš tvenkinių dumblą, šuliniai artėdavo į tvenkinį. Pagaliau juos
reikėdavo atitverti nuo tvenkinio, molio sluoksnius sudarinėti. Panašiai buvo ir
pas mus. Didelių akmenų rentinio šulinys buvo iškastas šaltiniuotam tvenkinio
pakraštyje. Sako, mėgino kasti ir kitur, bet nerasdavo vandens. Pagaliau uždu-
ralyje (iš prastosios gyvenamojo namo pusės) visai negiliai buvo aptiktas labai
geras vanduo. Iš seno prie namų, užduralyje, buvo duobė - šiukšlynas. Čia iš
kiaulių tvartelių srutos subėgdavo, čia penai buvo penimi. Į čia pro pusiauvėri-
nes pildavo šiukšles, nereikalingus vandenis.

Per Pirmąjį pasaulinį karą užėję vokiečiai visų pirma įsakė tuos mėšlynus pa-
naikinti, užpilti tas duobes palei namą. Dar pirma nufotografavo. Nors Bavari-

Muziejaus archyvas

joje, Sudetuose ir kone visoje Vokietijoje tokios duobės po gyvenamųjų langais
būdavo. Viename namo gale žmonės, kitame gyvuliai. Tarpe tik siauras kori-
dorėlis. Ir mėšlas po langais, net stambiuose ūkiuose. Tai ne skurdo, bet mados
dalykas. O iš mūsų juokėsi ir stebėjosi.

Kai jau buvau studentas, kartą senasis Šukšta pakvietė mane jo vaikus pa-
mokyti vasaros metu. Turėjo tris sūnus ir dukterį. Atsisakiau. Paklaustas kodėl,
pasakiau, kad man tame dvare bus labai nemalonu, nes mano tėvų tėvai Čia tu-
rėjo vergų darbą dirbti, o aš vėl savo jėgą būsiu čia pardavęs.

„Tai, pani, juk buvo senovėje. Tokia jau buvo pasaulio santvarka...“

Pats ponas tikrai malonus, mėgo jį žmonės. Buvo prieinamas su visokiais rei-
kalais. Tegu ir skolos jam netrūko, bet ūkis buvo vedamas gerai. Gražios karvės,
labai gražūs žemaičių veislės darbiniai arkliai — pilki ir juodbėriai. Staininių ar-
klių turėjo itin gerų.

Ir gerai padariau nėjęs tų vaikų mokyti. Sūnūs pasidarė „poeviakais“. Vienas
buvo sunkiai sužeistas. Kiti irgi labai padykę buvo. Pasidalijo dvarą, nemokėdavo
net tarnaitėms algos. Dvaras nuėjo niekais, o jų savininkų eilės išskydo, išsiblaškė.

Kai gyvenome Dotnuvoje, pas mus tarnavo Bacevičaitė. Jos tėvai buvo to
dvaro metininkai, o ši tarnavo pas ponaičius. Nemokėjo jai algos ir paliko sko-
lingi 500 litų. Ji prašė manęs parašyti jiems laišką, kad užtarnautus pinigus grą-
žintų. Negrąžino. Duktė buvo Kauno lenkų gimnazijos mokytoja.

Tėvas mano sugebėjo su apylinkiniais bajorais sugyventi. Kaip buvęs viršaitis
jis buvo jiems ir naudingas. Jie buvo prikalbinę tėvą įsigyti leidimą pirkti bajo-
riškos Pliuškio žemės dvarelį. Žlibinuose vienoje klaupykloje sėdėjo su Antanu
Daukantu. Didelis plepis tas Daukantas, bevaikis, senas, judrus, nedidelio ūkio
bajoras, mano kūmas prie dirmavonės. Susitikdavome tik Žlibinuose.

Iš lauko grįždamas tėvas visuomet parsinešdavo pasiėmęs keletą kūlaičių ar
šaką kokią, ar alksnio kelmą apipuvusį. Eidavo namo visuomet ratuotas kaip bi-
telė, Mane irgi mokė: visuomet nešti ką nors namo, niekuomet neiti tuščiomis
rankomis. Jei kaskarts perneši po dvejetą akmenukų, tai per metus galėsi ilgą
taką išgrįsti — ir sausiau bus pačiam eiti, ir gyvuliai sausesniu taku iš ganyklos
pareis. Viską, sako, reik daryti su protu. Per metus po šiek tiek, ir prisirinks daug
naudos. Per dirvą eidamas varputį ištrauk, usnį išverpk. Pro tvorą eidamas už-
kaišyk skyles, pakrypusią paremk. Vandenį, kame nereikalinga, išleisk. Galvok
eidamas, kas ir kaip darytina.

Stebėk paukštelį, kaip lakioja, kaip šokinėja, ar nėra kame arti jo lizdelio,
kad neužliptumei ar ant cyrulio duobutėje kiūtančių mažučių, ar startos kame
briedgaurio kerelyje prisimetusių paukštyčių.

Kažkodėl man atrodo, kad kiekvieną Kūčių dieną vilko kąsniais sninga.
Kaip padėta — gruodžio 8 — Slaptoji Mergelė Šventoji (žinoma, pagal senąjį ka-
lendorių).

Muziejaus archyvas

Kai mažas buvau, Šukšta visuomet Kūčių dieną medžiodavo. Atvykdavo di-
delis medžiotojų būrys iki savo žemės ribos, sustodavo, sutrimituodavo šunis ir
grįždavo atgal. Mat mūsų žemė — kaip tik paskutinė jo sodyba. Toks jau buvo
paprotys iš seno, dar kai mano tėvo tėvas gyveno.

Sykį, nugirdę trimitus, bėgome pažiūrėti, kaip medžiotojai atrodo. Snigo,
nebuvo šalta. Užsnigti keliai — man iki žirklių teko bristi. Nubėgome, pama-
tėme jau parvažiavusius su gražiais arkliais, šunų apsuptus, šautuvais apsikabi-
nėjusius. Iki dvaro apie 7 kilometrus kelio. Jie grįždavo tik prie Kūčių stalo, to
poniškojo papročio.

Žemaičiai Kūčių dieną tevalgo nemaltus grūdus su medum pasaldintu
vandeniu. Kviečiai pas mus neauga, tad iš kitur, iš toli, gaudavo Kūčioms (o
šiaip — pupos, žirniai, rugiai). Kviečiai su pasaldintu vandeniu gana gardūs.
Ypač vaikams tai didelė naujiena. Sako, duonos negalima valgyti Kūčių die-
ną — utėlėmis apteksi.

Kūčių vakarą ruošiasi Kalėdoms. Kas eina į rarotus, kas namie palikęs mau-
dosi kubile, plauna suolus, kėdes. Valo kaminus, priruošia šakalių (šiaip virbais
kūrendavo).

Mama vakarop parnešdavo iš mėsinės didelį dubenį kiaulienos - palūpį, ausį,
uodegą šiupiniui virti. Kruopų košė su žirniais pašutinta, ir kiauliena kyšo, ypač
tas palūpis ir ausis. Vaikams išvirdavo paršelių kojų — labai gardūs kremzliu-
kai, — rinkdavai, skaitydavai kauliukus. Sako, žaisdavo: sunešk ant trobos po
vieną kiaulės kojos kauliuką teranky neprasijuokęs — neprajuokintas.

Kai brolis buvo kunigų seminarijoje, Kūčioms pakvietė Žlibinų kunigas Če-
kanauskis. Mažas buvau, bet tik atsimenu, kad valgėm, tai valgėm. Aš jau po
pirmojo patiekalo buvau sotus, o čia neša ir neša į stalą. Tai buvo mano pirmas
„Išėjimas“ į svečius, pas ponus, kur viskas poniškai. Buvo daug visokių žuvų.
Tėvas daug kalbėjo, daug gėrė. Grįžome naktį. Užpustyti keliai, išmuštos duo-
bės. Daug kartų vos nevirtome. Sėdėjau veršio vietoje šlajelėse, buvau apvilktas
dideliais kailiniais su aukšta apykakle, — tvaikas avies kailio (taip sakė tėvas)
susuko man širdį — vėmiau kartkartėmis. Taip buvo bloga, taip nemalonu, kad
širdį tiesiog suko.

Nesu ėjęs gyvulių pasiklausyti, kaip jie kalba Kalėdų naktį. Nei esu matęs
moters įlipusios į obelį (plikos, tik į paklodę įsisupusios) ir beskaitančios dangaus
žvaigždes, kad tiek obelėj obuolių būtų. Nesu nešęs ir kiaulės kojų kauliukų te-
rankyj ant trobos. Taip tat senovės papročiai eina niekais, metamės į poniškus
šablonus — per šventes visuomet prisiėsti: kepa verda jau kelintą dieną - tik vie-
nam vakarui, pilvo kultui. Prisigerti, prisiėsti — tai tau ir šventės.

Nuo Kalėdų jau ima diena ilgėti, gamta grįžta į pavasarį. Žemaičiai sako,
kad per Tris Karalius diena jau yra pailgėjusi per gaidžio žingsnį (11 minučių).

Muziejaus archyvas

Žlibinai. Tėvas labai mėgo Žlibinų bažnytėlę. Žlibinai — Kontaučių filija.
Kontaučiai — mano tėviškės parapija. Dabar tėviškė Žlibinų parapijos.

Bažnytėlė buvo labai sena — pro sieną pūtė, pro stogą varvėjo, pamaldų metu
pro lubas ir stogą galėjai dangų matyti. Atkėlė tokį visai be klausos ir be balso,
mažo ūgio, su akiniais kunigą Eidimprą (sakėsi esąs iš ponų kilęs ir mėgo lenkiš-
kai kalbėti). Bet judrus, paskatino žmones pasistatydinti naują bažnytėlę. Tėvas
mano buvo paprašytas „rangovu“ būti — užpirkti medžiagą, meistrus suieškoti.
Tai jis ir padarė. Niekas neįtarė, kad būtų ką negerai padaręs. Vienas trūkumas
toje bažnytėlėje — tai dešinysis kampas viduje yra kiek kreivas. Statant tą kam-
pą tvarkė Benediktas Mineika — bažnyčios maršalka, kunigo įpirštas kaip geras
meistras. Meistras jis buvo nekoks. Pas mus reikėjo pasverti vieną tvartų galą,
tai ko ne visą dieną vartaliojo vartaliojo rąstą, taip ir nedrįso užpjauti. Apsime-
tė po pavakarės susirgęs, tuomet tėvas pats užbrėžė, užrentė, užpjovė ir pakišo.

Žmonės sakydavo, kad Žlibinų bažnyčia Končiaus statyta.

Tėvui mirus (1911 m. birželio 2 d.), nutarėme parvežant į Kontaučius už-
vežti į Žlibinus, čia užpirkti mišias, įnešti į bažnyčią. Su seseria Antanina už-
važiavom į Žlibinus. Kalbu aš su senu kunigu (rodos, Dambrausku), nusakau
savo reikalą. Jis man užmeta, kam tau, sako, to reik, juk tu bedievis. Jis ne-
turi įrodymų, kad aš bedievis. Be to, tai darau dėl savo tėvo, kuris buvo labai
tikintis, kuris tą bažnytėlę statė. Aš noriu pagerbti savo tėvą ir darau tai, kas
jam buvo brangu. Juk ir žydas gali užpirkti mišias. Negalėdamas susikalbėti ir
kad paskui nebūtų paskalų, atsivedžiau ir seserį pas kunigą. Be to, man trū-
ko dviejų rublių, kiek buvo sutarta Kontaučiuose. Norėjau jam įkeisti laikro-
dį. Sesuo dėl visų tų kalbų supyko ir sako: „Eik iš to durniaus lauk, juk matai,
kad su juo nesusikalbėsi.“

Taip laidotuvių dieną ir pravažiavome pro šalį. O Kontaučiuose kunigas su
bažnytine iškyla atėjo iš miesto apie puskilometrį ir sutiko mus su atlydimuo-
ju. Labai nuoširdžiai pasikalbėjome, pasižmonėjome. Taigi man ir nepasisekė
tėvo mėgstamuose Žlibinuose užpirkti jam paskutiniųjų mišių. Kunigas galbūt
buvo piktas štai už ką. Žmonės jo nemėgo. Kažkoks jau per daug savotiškas,
per daug nervingas. Žmonės nebuvo patenkinti, - pastatydinome naują bažny-
tėlę, o kunigo kaip ir nėra. Tuomet sutarėva su tėvu parašyti vyskupui duoti
„stipresnį“ kunigą. Man reikėjo rašyti prašymą. Nuoširdžiai aprašiau žmonių
lūkesčius, gerus norus. Prašymas išėjo ilgas — kone trys didelio lakšto puslapiai
mano glausta rašysena parašyti.

Vyskupui tas prašymas patikęs. Jis tą kunigą dėl to prašymo iškeldino. Neva
teiravęsis, kas tas toks Končius, kuris taip gražiai moka išdėstyti reikalą ir gra-
žia ranka parašyti.

Ši istorija buvo prieš metus ne su šiuo kunigu, bet šis visa tai žinojo.

Muziejaus archyvas

Bažnytėlė kainavo bene 2800 rublių (ar tik 20002). Su tėvu važiavau į Tel-
šius žydo — stogo klojėjo ieškoti. Važiavova per Žemaičių Kalvariją. Čia gavova
langams spalvotų stiklų.

Į Žlibinų šventorių — mūro stulpai, geležiniai vartai. Pro vartelius įeinant,
prie pat tako, tipinga žemaitiška atvira medžio koplytėlė su baltu rūpintojėliu.
Prie bažnyčios galo gotiška B. Groso darbo iš lazdelių sukalinėta koplytėlė. Tik
įėjus į šventorių, kairėje, kampe, buvo sena sena koplytėlė ant akmenų. Dabar
neatsimenu, koks šventasis ten buvo, ar tik ne Mergelė Šventoji, gražiai popie-
riais aprėdyta, popierinių gėlių daug „įmerkta“. Ji buvo laikoma pagarboje, be-
veik stebuklinga.

Tėvas niekuomet nevažiuodavo anksti į turgų. Taip apie 8 valandą. Lig Plun-
gės 11 kilometrų. Vasaros metu ir mane pasiimdavo vartams kilnoti, nors iki
Plungės tebuvo vos šešeri vartai.

Niekuomet negindavo arklių — jie neturėjo sušilti. Botagas tik dėl viso pik-
to. Jei kur patys arkliai padursodavo risčia, vos vos atvarslus pajudinus, ir gerai.

Ir mieste neskubėdavo. Paprastai tik įvažiavus į miestą, kas nors prieidavo, —
visokių rodų pasiteirauti. Mat tėvas buvęs ilgą laiką viršaitis, paskui valsčiaus
teismo pirmininkas, narys. Žinojo gerai visokius ūkininkų reikalus. Pasėdi jis
alinėj, pagurkšnoja alaus, — vienas pastato, kitas. Tėvas skoloje nepasilieka. Gir-
tai neprisigerdavo.

Išvažiuodavome iš Plungės apie 4-5 valandą. Jau turgus tuščias ir miestelis
apytuštis. Maža žmonių. Šlitiniuodami eina. Jau žydelkos ožkoms šienelius šla-
vinėja. Sako, nėra ko skubėti, tegu dienos karštis praeina, kam gyvulį varginti.
Arklį paprastai įvažiuodavo į Šmuilienės jėpkę.

Važiuojava namo. Kokie 4 kilometrai nuo Plungės, Užliekny, gyveno Pakal-
niškis. Gražus ūkis. Apynauji trobesiai. Visi laukai aptverti gražia statine tvora
su ąžuoliniais mietais. Visi laukai sueina prie namų, — nuo paprūdžio vartai į bet
kurį lauką. Ganyklos jis neturėjo — gražūs arkliai, puikios karvės ganėsi laukuo-
se. Javai virste iš dirvos virsdavo. Rugiai per tvorą persisvėrę, savo ilgas varpas
nukabinę kabodavo. Kelias ėjo pro sodybą, pro penkis laukus. Prūde visuomet
arklį pagirdydavai, — didelis prūdas, patogus įvažiuoti — ir tekinius pamirkai.
Žinoma, abejose kelio pusėse tvora — ulyčė užtverta.

Grįžtava tad apie 5-6 valandą pro Pakalniškį Augustiną. Bevaikis, vienu du
su žmona gyveno. Aukštas žmogus, pilką skrybėlę apsilūšinęs, barzdą ir ūsus
nusiskutęs, cigarą įsikandęs. Negėrė nė burnelės. Į turgų išvažiuodavo po pus-
ryčių ir jau pietums grįždavo namo. Paprastai pardavinėjo lašinius prie Dovydo
sustojęs. Javų puspūriais į turgų nevežiojo. Rugius temaldavo tik po keleto metų.
Ir sėklą pernykščią tenaudojo. Visuomet po porą vežimų zuperių ar tomšlakių
tiesiog iš Bajorų parsiveždavo rugiams.

Muziejaus archyvas

„Veizėk, Igne, kodėl Pakalniškis turtingas?“

Veizu, ir kas gi: Pakalniškis, pasiėmęs mažą šiūpetėlę ir šluotražį, renka nuo
kelio turgininkų arklių paliktus mėšlus ir meta per tvorą į lauką.

Matai, sako, jei kas savaitę važiuotum į Plungę, tai per metus vienas arklys
išbūtų 50 dienų ne namie. Kiek mėšlo jis išmėto. O jei pirmadienį ir penktadie-
nį važiuotumei į turgų, tai jau 100 dienų per metus. Ir 100 dienų darbo nedirbi.
Ir vežimas, tekinių tepalas. Et, ką čia ir bekalbėti...

Kaukas. Tėvas visuomet augindavo jei ne vieną, tai du kumeliuku. Ypač
mėgdavo pilkosios kumelės kumeliukus. Pilkoji kumelė bėgdavo šunriste. Pir-
mą žiemą išmitusius kumeliukus leisdavo į ganiavą — išvarydavo į pono miškus.

Laikydavo nemažai avių. Sava ganykla krūmų prižėlusi - arkliams ir karvu-
tėms vos teužtekdavo. Tad ir avis į pono miškus išvarydavo pavasarį, nukirpę ir
paženklinę. Taip jau aplinkiniai buvo susitarę dėl ženklų: vienas įkerpa, pavyz-
džiui, į kairę ausį iš apačios, kitas — iš viršaus, trečiojo tiesiai į galą įkirpta, dar
kito raudonas siūlas į ausį įvertas, vėl kito lentelė įrišta, kad nesusimaišytų. O
jau rudenį vargo nemaža — suvaro, būdavo, į Žvirzdališkių prievartes ir skirsto.
Vilkų nebuvo. Avis pjaunančių šunų niekas nelaikė. Retai kada tepavogdavo,
ir vagį visuomet susekdavo. Apie tai, kad kas į Plungę nugabentų parduoti, ir
kalbos negalėjo būti. Bet ir pasipjauti koks pamiškio trobelninkas nepastebėtas
negalėjo. Dėl to rudenį visuomet visas atrasdavome. Žinoma, geriau anksčiau
savąsias atsirinkti, kad kiti kartais trūkstamas nepasikeistų.

Paprastai šventadieniais tėvas, iš Žlibinų bažnyčios parėjęs, traukdavo savo
jaunuolyno pažiūrėti. Avių prisirinkdavo kokie 500, o kumeliukų — 50 ar dau-
giau. Kumeliukams tėvas iškirpdavo uodegas kaip blezdingoms. Žinoma, ku-
meliukus lengviau atpažinti ir be ženklo.

Eidamas apveizėti savo gyvulių, tėvas pasiimdavo ir mane. Visuomet su šau-
tuvu, su šuniuku. Įdomu po mišką, toli nuo namų. Stori kelmai, aukštos smil-
gos, tankiai suaugusios eglaitės. Dienos įkaršty nė vieno gyvulio nepamatysi.
Į vakarą, kiek atvėsus, visi išeina į plikymes pasiganyti. Tuomet tai geriausia
surasti savuosius. Užtatai namo pareidavome sutemus. Irgi įdomu. Šalta rasa.
Pelėdos ūbauja, Perkūno oželis mekena. Bebrėkštant pralekia slanka, pavėlavu-
si antis švilpte nušvilpia, kame per kelią einant lėlį pamatysi. Naktį visuomet
ir apie namus baugu, o čia, miške, krūmuose, daug kas gali šmažtelėti. Jau prie
pat tilto pusausdvaryje, savo pievose, — švyst pro medžius įstrižai Juodaubio link
nusileido. Išsigandau.

— Tėve, kas tai?

— Kaukas.

Kabinuos tėvui į kelnes, noriu apsivynioti jo švarko žambu, vadinu prie sa-
vęs Kostovį, kad iš vienos pusės tėvas eitų, o iš kitos šunelis. Tėvas eina taku,

Muziejaus archyvas

aš - gilia, šaltos rasos prigėrusia nepjauta žole. Ir paraitytos lamstytinės kelnai-
tės drėgnos nuo rasos aukščiau kelių.

Bijai ir prisimeni tą žodį kaukas. Tai tarsi kamuolys su smailia uodega, ugnies
spalvos, tarsi žiežirbos iš jo lekia.

Mažas būdamas, sirgau kažkokia liga, smarkiai karščiavau, nes kliedėjau.
Man rodėsi kažkoks pakaruoklis tarsi debesyse. Sėdėjo prie manęs tėvas, rami-
no. Susirūpinusi motina vaikščiojo iš gerosios trobos į prastąją.

"Taip pat mažam buvo gyvatė įkandusi. Atsitiko taip. Gražiai palynojo, įspin-
do šilta saulutė. Sesuo sako — Igne, bėkiva grybauti, po lytaus gerai dygsta gry-
bai. Bėgav. Iš mūsų ganyklos perlipova per į Kripo lydimą. Pamatėva didelius
krūmus gražiai nunokusių vaivorių. Prie vieno kerelio priklaupiau, viena ranka
į samanas pasirėmiau, o su kita smaukiu uogas. Tik staiga — dygt į ranką. Žiū-
riu, belendanti gyvatė iš po rankos. Matyt, buvau ją prispaudęs. Aš šaukti. Sesuo
sako, bėkiva namo, kišk ranką į vandenį. Įkando į išliežį tarp kairiosios rankos
bevardžio ir didžiojo piršto — vienas raudonas taškelis viename piršte, kitas — ki-
tame. Kelio pelkės gražiai prilijusios — kol parbėgova, ranka jau iki staibio buvo
suputusi. Čia užrišo šilkine skarele, putmenys pro raištį virsta tolyn. Gavo raištį
atleisti. Tvėrė prie rankos mažus varložius, dėjo sidabrinius rublius. Buvau, sako,
suputęs per pusę išilgai nuo pat galvos ligi kojų. Nuo dūmų nualpdavau. Tad
dienos metu išnešdavo mane į laukus prieš vėją, kad dūmų neatpūstų.

Kokių 7-8 metų būdamas varydavau arklius mašina kuliant. Tėvas turėjo
čvertinę mašinėlę, dviejų jėgų. Kinkydavo keturis arklius. Ant rusvelkio buvo
uždėtos durys su kėde. Nusibodo sėdėti ant kėdės, atsisėdau ant diselio ir va-
žiuoju aplink. Pravažiuojant pro strypų sudūrimo smaką, keliu koją. Kelnaitės
užsikabino už smako. Diselis eina viena linkme, smakas sukasi kita, tad koją
tame tarpe laužia. Kolei lamstytinių kelnaičių apvadas perplyšo, nulūžo per stai-
bį vienas kaulas. Pašokau ant tų durų ir šaukiu. Ūžia mašina, niekas šauksmo
negirdi, — seni arkliai eina ir nevaromi. Kol mama iš namų atbėgo... Ilgai sir-
gau. Be gydytojo suaugo koja. Tiesa, aprišdavo karklo žievėmis.

Lurdo dar nebuvo. Aš buvau kokių 7—8 metų. Nuvažiavova su tėvu į Palangą
„Petriui praventą nuvežti“. Tėvas buvo įprašytas Jazdauskio (Plungės žydų ben-
druomenės raštininko, šunadvokačio — gerai uždirbusio, turėjusio už bažnyčios
dvejus dviem galais medinius namus) jo žmoną aplankyti. Namie jos neradova.
Sako, išėjusi į Birutės kalną. Einava. Radova besiuvinėjančią maždaug toje vietoje,
kur paskui buvo Lurdas įrengtas. Kalbamės, šnekamės. Praeina paprasta moterėlė:

— Kam, tamsta, šventoje vietoje siuvinėji, kam tokią brangią vietą terši savo
darbu, mes skreitais nešėme žemę į kalną, čia kiekvienas žemės žiupsnelis pra-
kaitu sulaistytas, maldų prikalbėtas.

Muziejaus archyvas

Maždaug taip ta moterėlė aiškino šventumą ne tik Birutės kalno, bet ir
kalno šlaito, net priėjimų prie kalno. Žemaičiai aiškiai piktinosi įrengus Lur-
dą — net šventovės įrengimu, pasirodo, žemaitiškai galvojant galima senesniąją
šventovę, senus papročius įžeisti. Žemaičiai savo senovę myli ir gerbia. Sielos
gilumoje žemaičiai labai pastovūs praeities gerbėjai, gynėjai. Šiuo atveju itin
jautrūs, lengvai užsigauną. Nemėgo ir nemėgsta Palangos Lurdo, nors tai itin
gražiai, meniškai ir brangiai įrengta. Primestinių dalykų nemėgsta. Visuomet
pirma gerai apgalvoja ir tik įsitikinę, o gal apsipratę, pamažu pradeda tikrą-
ją prasmę naujovėms taikinti. Bet vis tiek naujovė naujove palieka. Visai kas
kita, kai iš seno yra užsilikę, kas jau į pasakas, padavimus įėję. Ir menkesnės
vertės dalyką aukščiau iškelia, giliau gerbia, labiau brangina, plačiau ir no-
riau kitiems pasakoja, įtikinėja. Ir stebisi, jei nesugebi persiimti aiškinančiojo
gerais norais. Negreit teprijunksta ir prie naujai pastatytų bažnyčių, — dažnai
eina, kad ir tolėliau, į senąją bažnyčią. Sako, nemoku melstis, nejauku kaip
daržinėj. Didelė, tuščia, ir Dievas turbūt dar ten neįsikūrė kaip reikiant. Se-
noji — tai buvo tikros maldos namai, o ši žydo statyta; juk žydas skarda baž-
nyčios bokštą klojo — lai išdulka pirma žydo smarvė, o paskui eisiu melstis ir
malda mano bus tikra, nuoširdi.

Kartą mano tėvo tėvas Silvestras Končius važiuoja kiek įgėręs iš Plungės
namo. Privažiavo žydelį paktininką. Tušti su šienvežėm gardėm dvejetos arklių
ratai. „Sėsk, Leiške, pavešiu.“

Įsėdo žydelis į ratų galą ir kiūto.

Tegu dešinėj kelio pusėj, važiuojant iš Plungės per Užlieknį, Jerubaičius, Pur-
vaičius, ir mažiau tėra koplytėlių, kaip dešinėj, važiuojant į Plungę, bet vis tiek
nemažai yra. Pravažiuoja pro vieną šventąją sodybą, pro kitą, Silvestras kepurės
nesimauna. Žydelis stebi. Po kiek laiko Silvestras atsisukęs pamato, kad žydelis
besiropštąs iš ratų, nors jam dar visai ne laikas lipti lauk.

— Leiške, ko tu lipi? Ar aš per lengvai važiuoju?

— Ui, Končiau, aš tavęs bijau...

— Ko?

— Tu šiandien esi nedoras žmogus... Pro kiek savo šventųjų pravažiuoji ir nė
vienam kepurės nemauni...

Gėda man, sakydavo Silvestras, pasidarė, kad toks šavalka žydas mane, seną
žmogų, turi mokyti savo šventuosius gerbti. Aš, sako, pravažiuodamas pro ko-
plytėlę sumetu poterį ir važiuoju toliau. Nepatogu kepurę maustyti, kad čia pat
žydas važiuoja.

Taigi ir žydai žinojo žemaičių papročius ir darė savas išvadas.

Žinoma, savotiškas čia ir žemaičio drovumas, jo nenoras pasirodyti su savais
papročiais, ypač svetimtaučiams. Bet negerai taip pigiai atsisakyti savo papročių

Muziejaus archyvas

svetimųjų akyse. Pavyzdžiui, jei kame susieina 10 lietuvių ir vienas svetimtautis,
tai lietuviai ima svetimtaučio kalba kalbėti, nors ir vos mokėdami. Per didelis
jau čia mandagumas. Savo niekuomet nereikia atsisakyti, ar prieš vieną atsisto-
tumei, ar prieš dešimtį: minkštapaučiai pagarbos nesulaukia.

Varlė žiemą. Šaltiniuoras mano tėviškės tvenkinys. Per dideles sausras vasarą
ir per didelius speigus žiemą tesustoja iš jo čiurlenęs vanduo.

Žiemos metu buvau įsistatęs vandeninį malūnėlį dvejais sparnais, iš siūlų
ritės padarytą. Gerai jis malė. Tik kai tvoros imdavo nuo šalčio spragsėti, kar-
tais apšalęs, o kartais ir vandens pakankamai netekęs, jis sustodavo. Dažnai ei-
davau jo žiūrėti. Ir su šlėdalėmis pasivažinėti grįždamas. Sykį sekmadienį, jau
mėsėdžiu, palikova mudu su mama vienu du namie. Mama pasiėmė maldakny-
gę, rožančių. Ant maldaknygės buvo užrašas — Anastazija Saudargatė. Nestora
maldaknygė. Odiniais viršais. Visuomet didelę pagarbą tai knygai jaučiau, ypač,
kad ji kvepėjo viename gale razetomis, o kitame muškatomis (nežydinčios, bet
kvepiančios pelargonijos), taip pat ir dėl to, kad joje vienur buvo kone trečda-
lis puslapių nutrupėję, pageltę, o kitur švagždėjo sukibę dar visai naujutėlaičiai
lakštai, matyt, visai nesklaidyti. Taip pat savotiškai atrodė gale, jau ant viršelio,
parašas: Eta knyga prinadležyt Anastaziji Končius. Maniau, kokie gudrūs knygą
sustatę, o kiti taip gražiai parašę.

Mama liepė klauptis ir kalbėti ištisinius poterius su amžinatilse. Pasiprašiau
eiti malūno pažiūrėti. Išbėgau. Bėgiojau giliame sniege prakastais takais. Ne-
šaltas, gražus oras. Svarbu nutęsti laiką, kad mažiau poteriams beliktų. Gerai
žinojau, kad mama greit atpoteriauja ir kad tuoj eisiva girdytis.

Pagaliau nubėgau pro tvarto galą, pro seną apipuvusią blendį, pro eketį, pro
prie girdyklos geldos ant mieto pamautą „naligorčių“ prie gilaus ledinio griovio,
kur tame gale nuo tvenkinio turėjo suktis malūnas.

Mama visuomet drausdavo per poterius lakstyti, kad ko negero nesutiktumei.
Ir tai iš galvos nebuvo iškritę. Žvilgt į malūną. Skaistus ledas, kiek pilkšvokas
vanduo... Ir ant vieno malūno veleno galo tupi didelė pilka varlė. Nepaprastai
išsigandau. Ėmiau bėgti galvos nustojęs. Nebeišsilaikė ir klumpiai ant kojų, su
vienom kojinėm parbėgau dvasės neatgaudamas. Pasakoju mamai. Matai, sako,
tau per poterius, per pačią sumą lakstyti. Tuoj baigė poteriauti, užvertė knygą,
skaitytoj vietoj įstačius Šiluvos Mergelės Šventosios paveikslėlį.

Nuėjova. Mama eina mano klumpius rinkdama. Varlės jokios nesama.

Palikau tą dieną be poterių.

Purvatinės smuklę valdė senas žydelis. Nedidelį teturėjo uždarbį, — čia pat už-
sieninė smuklė, ne toliau kilometro. Už trijų kilometrų — Žlibinai. Tačiau žmo-
nių prisirinkdavo — šnapso nešte neparsineši, reikėjo su arkliais jį vežti. Žmonės

Muziejaus archyvas

vis gerdavo. Ir triukšmo visokio prikeldavo, net patį žydelį apstumdydavo, o jau
smuklės groteles labai dažnai aplaužydavo.

Tiesa, nusikaltusius visaip bausdavo. Bet įprasta bausmė buvo dėti į kaladę.
Perskeltas storokas rąstigalis, per vidurį išrašytas, o galai su medinėm vinim su-
kalami. Atkalę kiek medines vinis, įkišdavo koją į tą iškirstąją dalį ir vinis sukal-
davo. Staibio nespaudžia, bet kojos neištrauksi ir niekur neišbėgsi tokia kalade
velkinas. Panašius įtaisymus naudodavo ir Dzūkijoje, apie Merkinę, — Tautos
dieną vienas senis tokią kaladę turėjo.

Taigi Simoną Gedvilą įdėjo į tokią kaladę. Naktis ar vėlyvas vakaras buvo.
Visi jau miega, o jam reikėjo kelias dienas įkaltam išbūti.

Sėdi žydelka šimkoje, o jis priėjęs paleidžia ant jos vandenį...

„Ui, Sime, suk ant lango.“

Mokėjo žydai kentėti, kad tik žmogaus neišbaidytų, kad tik pelnas nesu-
mažėtų.

Gedvilas buvo stipruolis. Dvaro urėdas sykį apsiundė jį savo šunimis, mat
buvo didelis neklaužada. Simonas pagriebė šunį už užpakalinės kojos ir apsukęs
jį tėžė į pasitaikiusį stulpą — šunį vietoje užmušė. Kad šuo nebeatsigautų, pač-
męs perplėšė jį už užpakalinių kojų.

Kai Paminėjų dvarininkas (jo du sūnūs inžinieriai turėjo savo liejyklas Vil-
niuje sykiu su Malinausku) parsivėžino plūgą, tai Simę pakvietė pirmą sykį
arti, - manė mat, kad su plūgu itin sunku arti. Nepaarė, žinoma.

Simė gyveno pas švogerį Kazragį Paminėjuose. Kai rudenį važiuodavo į Lie-
poją su linais ir Kazragienė paruošdavo į kelionę maisto — pieno, sūrį, varškės,
duonos, jis viską vietoje prieš išvažiuodamas suvalgydavo ir į kelionę nieko ne-
imdavo (apie 10 dienų).

Riešutaudavo jis vėlai rudenį, kad jau niekas neberiešutaudavo. Palenkęs visą
lazdyną, apžergęs perjodavo visą nuo šaknų iki viršūnių, iščiupinėdavo visus la-
pus ir kur aptikęs gumbelį nuskindavo. Labai gerų riešutų turėdavo — laikyk,
kiek norint. Esu ir aš jų gavęs.

Į amžiaus galą buvo kontrabandininkas, nešdavo „pištelėtas“, paraką, šnapsą,
knygas. Atnešdavo pas mano tėvą ir sykiu šnapsą mėgindavo, ar geras spiritas:
įpila į šaukštą parako ir apipila spiritu; jei, spiritui išdegus, ir parakas blūksteli,
tai spiritas grynas, jame nėra vandens.

Jeronimas. Artimiausias mano tėviškės kaimynas buvo Jeronimas. Jeroni-
mas, Jeronimo Vonė, Jeronimo Domicė, Jeronimo Kazė ir Jeronimo Jonas (Je-
ronimo brolis). Jį paėmė rekrūtu. Išbuvo ar metus ir grįžo. Jau išeidamas buvo
savotiškas. Kariuomenėje užsispyrė netarnausiąs. Jį ėmė mušti. Labai jau mušė.
Išmušė iš proto. Grįžęs nebėjo į trobą gyventi. Įsitaisė sau guolį ant tvartų. Tar-
pike darbavosi ir žiemą, ir vasarą.

Muziejaus archyvas

Sykį atėjo pas mus. Mama klausia: „Jonai, ar nenori valgyti?“ — „Kur čia no-
rėsi, dar gerti tebenoriu.“ Buvo šveplys, tai savotiškai ištardavo. Jis išsivirdavo
žiemmitį veršį iš karto. Kad nesugestų, smarkiai įsūdydavo. Arba nusipirkdavo
nuo silkių bačkos dugno druskos dar silksultyje, tai ir valgydavo su bulvėmis.
Virdavo prie šulinės svirties, - nusuka svirtį į šalį, prikabina prie mietelio, pa-
kuria ugnį ir verda.

Jis ir riešutauti eidavo tuomet, kai jau lapų ant lazdynų vos bebuvo. Užtat
riešutai prigvildę, geltoni kaip vaškas. Nė vieno sugedusio. Panašiai ir grybavo.
Nesirodydavo žmonėms. Pamatęs kokį tuoj šmūkšt šmūkšt už krūmų, į duo-
bę — ir nepamatysi.

Tai va, klausia mama toliau, kaip begyvenąs, kodėl neateinąs. Nepatinkamų
klausimų nuduodavo negirdįs, o savo pasakoja, kas jam rūpi. Sako, gerai gulėjęs
šią naktį. Mat apgavęs velniukus. Naktimis velniukai neduodavę jam miego-
ti — vis skambinę su varpeliais aplink galvą. Tai jis vakar vakare antraip atsigu-
lęs - kur paprastai kojos būdavo, ten padėjęs galvą ir apsiklojęs ją išvirkščiais
kailiniais. Velniukai skambinę skambinę apie kojas, o jis sau ramiai išsimiegojęs.

Nėjo jis ir į bažnyčią. Ir poterių nekalbėjo. Šventomis dienomis atsisėsdavo
tarpike ratų gale ant dugninės ir čirškindavo smuiką. Atkėlus naują kleboną,
marčelga papasakojęs apie keistuolį. Būtinai, sako klebonas, reikia jį paraginti
į bažnyčią eiti, velykinę atlikti. Neprikalbėjo. Įsakė varu atvaryti. Keletas vyrų
jėga ir nuvarė į Kontaučius. Klebonas ir geruoju, ir bloguoju visaip jį prikalbinė-
jo. O šis: „Ką čia tu, duiniau, pasakoji man, kad pats nieko neišmanai...“ Mojęs
ranka klebonas ir palikęs ramybėje.

Pas brolį nesidarbavo. Ant dienų nėjo ir lauko darbų nedirbo. Pagrindinis
jo darbas buvo smuikai. Dirbo smuikus ir pardavinėjo jomarkuose. Gaudavo
po 3-5 rublius už smuiką. Sako, neblogo tono buvę ir gražios išvaizdos. Bulvių
prisikasdavo jau nukastuose laukuose. Silksultės ir kokį kame veršiuką nusipirk-
davo ir užteko jam. Svarbu, kad kolei gerti nori, nereik valgyti.

"Tai buvo žmogaus šešėlis. Niekam blogo nedarė. Vienas. Atsiskyrėlis, tikras
„pustelninkas“. Jis ir pasninkavo, ir niekuomet nebuvo dorai privalgęs. Nei mie-
gui turėjo patogumų - ant tvartų (sako, man nuo gyvulių iš apačios šilta gulėti),
be patalynės ir žiemą, ir vasarą. Nė pasišildyti į trobą neateidavo. Virk tu da-
bar žiemos šaltyje, pūgoj lauke, pakurk ugnį. Gal jis ir nesiprausė, bet plaukai
nebuvo labai ilgi ir barzda nebuvo apžėlęs. Pats drabužius pasisiūdavo, kepurę.
Pats avalynę pasidarydavo, pasiraukdavo.

Be smuikų, turėjo jis ir kitokių dalykų pridirbęs — grėblių, krežulių, šeivų,
šautuvų austi. Sykį padirbo medinį sieninį laikrodį. Sako, ėjo ar dvejetą savai-
čių. Ir račiukai mediniai, tik kai kurių dančiukų vielelės įkaltos. Pasvarai kaip
bačkutės, smėlio pripiltos. Paūgėjęs ieškojau to laikrodžio, bet net pėdsako jo
neberadau.

Muziejaus archyvas

Toks tai, trumpai sakant, buvo Jeronimo Jonas. Jeronimas tai vardas, ne pa-
vardė. Pavardė jo buvo Končius, tolimas mūsų giminaitis. Žemaičiuose Končius,
Končienė, Končalė, Končaitė, Končiūti, Končioks. Jei jau senas, viršiau 30 metų
ir nevedęs, tai tokiam ima tėvo vardo kilmininką ir jo vardą: man tai būtų An-
tano Ignas. O ten buvo paimtas brolio vardas Jeronimas, kadangi abu buvo itin
seni ir niekas tėvo vardo jau nebeatsiminė.

Ramiai numirė. Nebematė jo beišeinančio, — vis padabodavo, nors jis slė-
pėsi ir išeidamas, ir pareidamas. Rado nebegyvą. Kaip ir kuomet buvo miręs,
niekas tikrai nežinojo.

Liudvikas Jonavičė. Valdė didesniąją tėviškės dalį ir gyveno tėvų sodyboje.
Turėjo aukštą gražų tenorą ir giedodavo per šermenis. Ypač jam sekėsi atvirame
ore kaimo kapuose per kryžaunas dienas giedoti Visų šventųjų litaniją, paminint
viso kaimo mirusius, manau, ne mažiau kaip per šimtmetį, o gal ir daugiau. Tuos
minėjimus vesdavo, pradėdami nuo kurio nors kaimo galo kas sodyba. Į tas trijų
dienų maldas sueidavo daug žmonių iš viso kaimo, namie likdavo tik sargybai.

Jau gerokai prieš pradžią, 10 valandą, imdavo mušti į lentą, šiam reikalui
parištą ant kartelės nuo kapų pušies iki mieto. Mušdavo atskirais pavieniais dū-
žiais su mediniu plaktuku. Lygiai taip, kaip nelaimei ištikus — gaisrui ar mirš-
tant. Į tokią pat lentą mušdavo kviesdami dirbančius laukuose toli nuo namų,
tik šiuo atveju mušdavo dviem plaktukais ir mėgindavo tam tikrą motyvą iš-
mušti. Kiekviena sodyba turėjo savo gaidą. Mūsoji buvo: tararai-tararai-tararai-
tai-tai, tararai-tai-tai ir t. t.

Prieš tas pamaldas sutvarkydavo kapus, ypač žiūrėjo, kad tvora būtų sutvar-
kyta. Ją tvėrė visas kaimas pasiskirstęs barais. Didesnis ūkis turėjo ilgesnį barą,
mažesnis — trumpesnį. Tvora buvo įvairi, kaip kas išmanydavo, taip ją taisydavo.
Purvaičių kapai buvo tveriami žiogriu, - sunkiau gyvuliui landžioti pro aukštus
smailius žiogriarikius į tankią kapų smilgą. Mano laikais buvo du kryžiai ir viena
koplytėlė ant akmenų, mūsų statyta. Nežinau, ar ji visuomet mums priklausė,
ar tik iš eilės paskutinioji buvo mūsų sodybos statyta. Koplytėlėj - Sopulingoji
Dievo Motina labai ištaigingai aprėdyta, papuošta veidrodžiukais, karoliukais,
popierinėm gėlėm, puodukais gyvoms gėlėms įmerkti. Tuose kapuose jau seniai
nebelaidojama.

Vincas. Liudviko brolis Vincas buvo mūsų kaimynas Plungės link. Žemės
gerą barą susieidavo. Buvo gavęs iš savo tėviškės Leono Jonavičės ar 10 ha. Rei-
kėjo tverti už jį bendros ribos tvorą: „Kad tau reik tvoros, užsitverk, man jos ne-
reik.“ Jo sodyba buvo prie kelio. Kiek tolėliau nuo sodybos tekusioj žemėj buvo
prie kelio smuklė — Užseininė. Tai trečioji nuo Plungės; pirmoji — Užliekninė.
Nuo čia atgal kokį kilometrą, tuoj už Sausdravo — Purvatinė.

Muziejaus archyvas

Vincas buvo kiek kalti sugebąs. Įtarinėjo jį vogus gyvulius — arklius, kar-
ves. Sako, ir pats vogdavęs, ir vogtus palaikydavęs, parduodavęs toliau. Jo ar-
klių spalva vis keisdavusis. Buvo ir pagautas, bet išsisukdavo. Žinoma, mušti
gaudavęs, kiek tik tilpo.

Vyrui išėjus į žyrą, žmona per kiaurą naktį melsdavosi su ašaromis prie
Apvaizdos paveikslo. Ir dienos metu, sako, jos nematysi, jei vyro nebūdavę na-
mie, — vis prie to paveikslo, kad Dievas padėtų vyrui laimingai atlikti žygį.

Palanga

Pinigai. Per vasarą brolio pamokytas neišlaikiau rudenį egzaminų į I klasę
Palangoje. Per žiemą brolis labai spaudė, ir pavasarį išlaikiau į II klasę, gauda-
mas iš visų dalykų po penketą.

Gyvenome Palangoje visi trys: sesuo, brolis ir aš. Ir dar buvo Markūnas, ro-
dos, antros klasės mokinys, Kontaučių altaristos Vaškevičiaus giminaitis. Butą
turėjome Jurisdikio—Valančiaus gatvėj pas Ambrazaitį.

"Turėdamas rytą laisvo laiko, eidavau į bažnyčią ir tarnaudavau klebono
J. Šniukštos mišioms. Senas zakristijonas Sėlenis, labai geras žmogus, leisda-
vo išgerti „ampulėse“ sutaupytą vyną. Rodos, Gedrimas buvo vargonininkas.
Dėjosi tai senojoje medinėje bažnyčioje, jaukioj, mano akiai žemaitiškos išvaiz-
dos — ir iš išorės, ir iš vidaus.

Kiek atsimenu, klebonas kasdien duodavo po 10 kapeikų. Sidabrinuką - gri-
viną, naują, baltą. Už tuos pinigus eidavau pirkti razinų - mokėdavau 1 kapeiką.

Tai apie pinigus ir toliau.

Visai mažas būdamas, gaudavau iš krikšto tėvo Pranciškaus Končiaus, tėvo
brolio. Jis gyveno Kepurėnų sodoje. Kartais ateidavo į Žlibinus, į atlaidus. Su-
tikęs man visuomet duodavo dvi berlinkas (15 kap.) arba dvi grivinas. Jis buvo
gabus visokiems niekniekiams žmogus, gražiai griežė smuiką. Sykį jau apsida-
ręs — išeidamas iš mūsų važiuoti namo, sumanė padaryti man žaislelį. Beturįs
aštrų peilį ir iš mano atnešto alksninio šakalio išdrožė pagaliukus, iš kurių ga-
lėjo sudėti kryžių iš penkių dalelyčių. Gyveno jis gana vargingai. Turėjo ar ne
penkis vaikus. Daug gerdavo. Buvo visai nuplikęs.

Tėvas už pagalbą prie kuliamosios, kai reikėjo keturis įkinkytus arklius va-
ryti, mokėdavo man sidabriniais penkiakapeikiais.

Viktorija Saudargaitė, mano mamos jauniausioji sesuo, visuomet duodavo
man, jau mokslus pradėjus eiti, po auksinuką.

Studentaudamas, nors ciciliku laikomas, bet buvau mėgstamas Plungės kle-
bonijoje. Ar tik ne pati svarbiausioji priežastis - klebono Jarulaičio sesuo. Sena,

Muziejaus archyvas

apsukri, ji labai norėjo piršti mane su Petrauskaitėmis iš Išalyno. Labai kvies-
davosi į gegužines. Aš nėjau, man tas galvoje nebuvo. Jos paskui ištekėjo už
dr. Nainio, Jurgio Krikščiūno, Gruodžio, dr. Domarko ir t. t.

Rimtas, parapijiečius mėgstąs kun. Jarulaitis (jam išsikėlus į Viekšnius, ki-
tos ūkininkės net buvo ten nuvažiavusios), buvęs Valstybės Dūmos atstovas,
pastatydinęs Kulių bažnyčią, ėmęs Plungės bažnyčią statyti. Mėgo jis mane,
visuomet itin maloniai sutikdavo, pakalbindavo. Rudenį man išvažiuojant
studentauti, jis iš anksto pasakęs, kad jau nebesusitiksime, duodavo man ant
kelio. Ir visuomet jei ne dešimt, tai penkis auksinius rublius prievarta įbruk-
davo į rankas: „Ne, ne, žinau, kad tau reik, neturi iš kur gauti, daugiau ne-
turiu, nors tiek.“

Dažnai į mano galvą sugrįžta gilūs atsiminimai apie tuos gautus pinigus. Ne-
mokėjau be reikalo leisti pinigų, bet jų ir neturėjau. Kapeika buvo brangi. Ma-
čiau, kiek vargo tėvai, kolei surinkdavo mūsų mokslui. Mama vilkdavo sunkius
kibirus karvėms girdyti, kad būtų sviesto parduoti ar pačios karvės kad būtų
vertingesnės. Ir tiesa, iš mūsų pirkdavo pusponiai (girininkas Plungėje, felče-
ris...) karves ir gerai užmokėdavo. Išgirdytos karvės, gerai nusišėrusios. Mer-
gėms mama neleisdavo nešti gerti, sako, išeis paskui, kame kitas begausiu. Tad
pati vilkdavo.

Tėvas važiuodavo į Plungę su šakaliais. Žiemos metu į miškus — į Varnius
kazokams malkas vežti ar prie Minijos popiermalkes. Tiesa, tėvas pats nevažiuo-
davo - siųsdavo bernus, tą patį Joną Alimą. Pats tai viršaičiu būdavo, tai vals-
čiaus teisėju. Sunkaus darbo vengdavo, išskyrus šienapjūtę - mėgo pjauti šieną,
gerai jam tai sekėsi. Rudens kūlė jį įveikdavo, linų mynė (ne talka, tik su sava
mašina), bet paskui braukimas, rišimas.

Ketvirtoj klasėj kapelionas Jasinskis iššaukia mane prie lentos ir sako: „Rašyk
„Tėve mūsų“. Ima baimė — tai juk 1902 metų rudenį. Parašiau. Atsuku lentą,
kapelionas taiso mano rašto klaidas ir aiškina. Tai buvo pirma lietuvių kalbos
pamoka. Daug klaidų pridariau.

Juokiasi iš manęs J. Lapinskis. Kapelionas tai pastebėjęs: „Lapinski, eik prie
lentos.“ — „Aš lenkiškai poterius kalbu.“ — „Rašyk „Sveika, Marija“ lenkiškai.“
Parašė ir klaidų pridarė daugiau už mane. Kilęs buvo nuo Plungės, iš Lekemės
kaimo — 7 kilometrai Rietavo link; jo pusbrolis Lapis paskui bus klebonas Šiau-
liuose prie geležinkelio stoties iš cerkvės padarytoje bažnyčioje. Mat Lapinskio
tėvas buvo felčeris, — negražu krikštijant felčerio sūnų užrašyti Lapė, — taip
Lapinskiu ir užrašė. Jo patėvis Turskis, vos vos nebaigęs universiteto, ar ne už
politiką pašalintas, paskui buvo Plungės gimnazijos direktorius. Lapinskis bai-
gė Mintaujos gimnaziją, Dorpate mokėsi chemijos, vedė lenkaitę, mokytojavo
Plungės gimnazijoje, mirė apie 1938-1940 metus.

Muziejaus archyvas

Ketvirtoj klasėj buvo keturi žydai: Giršovičius iš Kretingos — pirklio sūnus,
Zikas iš Salantų — gydytojo sūnus, Reinus iš Palangos — gintaro fabriko savi-
ninko sūnus, ir Prekeris. Ypač savotiškas buvo Giršovičius. Jį keldavome „ant
ura“. Ypač tai mėgo Mockus (mirė džiova Vatušiuose, prie Rietavo. Gimnaziją
baigė Arensburge, mediciną pradėjo Dorpate, po pirmųjų metų mirė: nešiau jo
karstą į Rietavo kapus — gana toli). Kai Mockus sušukdavo: „Giršoviča na ura“,
visi subėgdavome, keldavome aukštyn, kiti tuo metu murzindavome jo smakrą
lašiniais ir pagaliau, išmetę aukštyn, visi išsiskirstydavome, o jis krisdavo ant
grindų. Žiauru. Zikas įsikibdavo į suolus ir jo neiškeldavome. Nebuvo daug lai-
ko, — išgirdęs triukšmą ateidavo klasių auklėtojų pavaduotojas, bet lūpas lašiniais
ištepti suspėdavome, o neretai ir tarp dantų įsprausdavome lašinių, — ypač tai
mėgo Baršis, vėliau tapęs kunigu.

Mokinių mišios buvo „atpuskų mišios“. Paprastai po mišių eidavome pasi-
vaikščioti. Sykį einame priešais gimnaziją Liepojos gatve, ėmė didžiuoju varpu
skambinti — sumos vidurys. Mes visi, ar tik ne trys ar keturi buvome, lapt ke-
lio viduryje ant kelių. Kelias negrįstas, gilus smėlis. Atsiklaupėme, sumušome į
krūtines kepures nusimovę, o paskui nuėjome savais keliais.

Kaip šiandien atsimenu vieną savo išpažintį antroje klasėje pas kapelioną
Juškevičių, neilgai trukus mirusį džiova. Taip nuoširdžiai, taip gerai jis mane
išklausinėjo, pamokino. Gaila, kad tokių kunigų nėra, - malonu būtų eiti išpa-
žinties. Taip jau ir žinai, kad gausi arba prie Mergelės Šventosios, arba prie šir-
dies „pana Jezusa“ litaniją už nuodėmes sukalbėti. Paskui, kai einant išpažinties
reikėjo savo kortelę palikti, tai atsirado proga ir apgaudinėti. Svarbu, kad kape-
lionas gautų kortelę. Atrodo, pasitikėjimas geriau pasiektų tikslą.

Kai šventino Palangos mūrinės bažnyčios pamatus, aš tarnavau mišioms ir
pašventinime dalyvavau kaip patarnautojas su varpeliu rankoje. Teko stovėti prie
pat duobės — pirmojo akmens. Gražus buvo oras, daug žmonių buvo susirinkę.
Taip ir tebemirksi minios bangavimas aplink sudėtas plytas, kasamus pamatus.

Sykį mes, Nemiričiaus buto mokiniai (iš kun. Vikstos namų), nuėjome pas
Klovienės mokinius. Čia pat, tik už tvoros. Kažkas pakurstė eiti klebono sėti-
nių pasirauti. Tie sėtiniai buvo vos už peržengiamos tvorelės. Sulipome, prisi-
rovėm, nešame. Parnešę, žiūrime — pašariniai runkeliai. Tokių mes nebuvome
matę. Taip paskui visus ir susvaidėme į klebono daržą.

Birontas, vėliau pulkininkas, man per savo pažįstamus pargabeno iš Prūsų
„buldogą“ — gražų, visą nikeliuotą revolverį už 3,5 rublio. Eidavome šaudyti į
taikinį. Sykį bešaudant, pasirodė šūvių privilioti pasienio kareiviai. Sviedžiau
revolverį į miškelį — prieš Buivydą ir Prušaką buvo gražus pušynėlis. Pasakė-
me, kad ten toliau šaudė. Tie paklausė ir nujojo. Paskui revolverio neberadau.

Tame pušynėlyje sulėkdavo nakvoti daug varnų. Einame gaudyti, pušelės
storokos, bet neaukštos, šakarnės. Įlipau ir aš. Žiūriu prieš dangų, vos šmėkšto

Muziejaus archyvas

varnos. Aš nuo savo šakos šokau tų varnų link. Ir, žinoma, nusibraižiau krisda-
mas į šakas, o varnos nė balso.

Meškeriodavome nuo jūros tilto plekšnes, kartais ir ešerių pagaudavome,
bet daugiausia ratpizos iš kantrybės vesdavo, suvyniodamos ant savęs kone visą
meškerės valą, kolei ją iškelsi lauk. Silkeles gaudydavome net be strikto — eina
būriais, net juoda, meti ir trauki, meti ir trauki, vienai už pilvo užkabini, kitai
kur kitur ir iškeli. Kelias meškerėles pririši ir sunkoką šviną, kad greit grimztų.
Sakė, sykį betraukdami meškerę įkabino į žandą kobinį gimnastikos mokyto-
jui Obrazcovui.

Spauda. Ulickis ir Galdikas — abu išėjo į kunigus. Ulickis anksti mirė. Gal-
dikas baigė aukštuosius mokslus. Buvo aukštose pareigose prie Vyskupo Stau-
gaičio Telšiuose. Bet vyskupas nemėgo kitų, be suvalkiečių, pašalino ir Galdiką.
Klebonavo po J. Šniukštos Palangoje. Šniukšta įgriso žmonėms savo šykštumu.
Galdikas nusipirko sklypą prie Šventosios, pasistatydino medinę bažnytėlę ir ten
apsigyveno — latviškoje Šventosios pusėje.

Šituodu vyru gaudavo iš Prūsų lietuviškosios spaudos — Tėvynės Sargą, Kry-
žių. Ir aš gaudavau pasiskaityti ir į tėviškę nuvežti. Literatūros šaltinis buvo
kun. Jasinskis. Klebonas ramiai sėdėjo ir tokiais dalykais nesirūpino. Skaitė-
me ir pasijautėme tarsi kitokie besą. Atsivėrė akys. Aš jau buvau skaitęs namie.
Rasdavau pas tėvą. Apie tą laiką Palangoj apsigyveno dr. L. Vaineikis — didelis
spaudos skleidėjas. Jis ir J. Kentrą buvo įtraukęs į darbą. Kentra — notaras, galė-
jo nešioti teismo tarnautojo kepurę. Jis važiuodavo į Liepoją tarnybos reikalais
pašto arkliais, paimdavo ryšulius spaudos ir palikdavo Peterburgo viešbuty pas
šveicorių. Vieną sykį vos neįkliuvo. Padarė kratą bute, o knygos buvo sukastos
arklio tvarte į mėšlą. Paprastą kontrabandą iš Prūsų greit parnešdavo — dvejetas
dienų, ir viskas. Čia galėjai gauti maldaknygių, revolverių ir visokių smulkme-
nų. Reikėjo, žinoma, turėti pažįstamų.

Ketvirta klasė. Užgavėnės. Buvau buto vyriausiasis — pats šešiolikmetis.
Mano padėjėjas — K. Oželis, vėliau pulkininkas, profesorius, miręs 1960 m.
kovo 3 d., buvo trečioje klasėje, didelio ūgio. Per Užgavėnes visuomet „žydais“
vaikščiojome. Aš buvau nuėjęs pas A. Birontą — Mohorte su tėvais gyveno. Jo
motina ėmė vaišinti. Po burną ir po burną, ir sklindžiai su bruknimis. Parėjau
namo, kaukę padaviau Oželiui, o pats einu gulti. Nusiaviau kojas prie savo lo-
vos ir įvirtau į guolį. Ateina progimnazijos direktorius Liachnickis. Aš jam „šar-
kauju“, bet negirdėti. Mokinių namie nėra. Kambariuose netvarka. Direktorius
rašo į žurnalą (mokinių butai turėjo žurnalus, į kuriuos reikėjo įrašyti kiekvie-
ną leidžiamu laiku iš namų išeinantį mokinį), — buvęs, mokinių neradęs, o vy-
resnysis „girtas“. Išėjo. Aš toliau rėdaus eiti gulti. Tuo tarpu dar „žydai“ atėjo.

Muziejaus archyvas

Antanas Končius su vaikais Petru, Ignu (dešinėje), Palangos progimnazijos mokiniais,
ir Antanina. Apie 1900 m.

Muziejaus archyvas

Jau visai į lovą lipant, — vėl direktorius. Vėl rašo, — po valandos atėjau, vėl nie-
ko namie nėra. Jam išėjus pažiūriu, kad jo sumeluota, — ne po valandos, bet tik
po pusės. Tai ir rašau, kad direktorius neteisingai užrašė, — tebuvo praėjus ne
valanda, bet pusė.

Anksti rytą Nemiričius, buto šeimininkas, nuėjo pas direktorių (ne direk-
torius jis, bet tik inspektorius) su žurnalu. Pirmoji pamoka — inspektoriaus
geografija. Klausia mane: „Na ką, Končius, golova ješčio bolit?“ — „I ne bole-
la“ — „Otviečaj urok.“ Pamoką mokėjau - atbirbinau. Iki tol jis terašė man vis
trejetus, nors geriausiai mokėjau Rusijos geografiją. Šį kartą parašė ketvertą. Ir
pakvietė po pietų ateiti pas jį į butą. Nuėjau. Labai malonus. Parodė man savo
numizmatiką (turėjo gražią kolekciją), grąžino man ginklų katalogą Katalogi
oružeinych magazinov. Mokiniams neleisdavo užsisakinėti ginklų katalogų. Pa-
sakė sutvarkyti žurnalą, kad ir pėdsakų neliktų, kas buvo įrašyta.

Jau Liepojoj mokiaus. Vasarą tėvas pasiūlė kartu važiuoti į Žarėnus. Tėvas buvo
valsčiaus teismo pirmininkas. Nuvažiavova. Po teismo jo pažįstami ėmė vaišinti.
Tėvas būdamas viršaičiu daug kam gero buvo padaręs. Jau vėlus vakaras, naktis.
Įgriso man. Tėvas nebegeria nė už kažin ką. Na, sako žmonės, lai sūnus išgeria.
Du stiklus išmoviau — buvęs alus su spiritu — ir prieš tai buvau šiek tiek pagirsno-
jęs. Sėdom ir išvažiavom. Tėvo bičiulis sako: „Lai sūnus joja su mano arkliu, o aš
važiuosiu su tavim.“ Taip ir padarė. Gražus drigantukas. Aš nepratęs joti. Sėdžiu,
ima snaudulys. Jau jau besnaudąs, — virstu nuo arklio, — pastarąjį momentą copt
už arklio sprando ir vėl atsitiesiu. Arklys blaškosi. Ryt dieną Žarėnuose jomar-
kas — žmonės važiuoja, veda prisirišę arklius, kumeles. Netol Medingėnų sėdau
pas tėvą. Ėmė sukti galvą. Vemiu. Parvažiavova jau auštant — 18 kilometrų kelio.

Beje, man dar visai mažam esant, įėjova su broliu Petru į gerąjį alkierių.
Brolis atidarė spintą po stalu, išėmė karafą su saldžiu šnapsu (tėvas visuomet
turėdavo svečiui), įpylė į stikliuką: „Gerk, Igne.“ Išgėriau. Jis mane ir ragina, ir
pajuokia, — aš geriu. Prigėręs ėmiau ūžti, muštis su juo. Išbėgau į kiemą, ėmiau
voliotis. Mama su mergelėmis daržą pas rūsį ravėjo. Nubėgau į daržą, ėmiau
rauti burokus ir kas pakliuvo. Dariau tai tarsi tyčiomis, nežinodamas, kur ener-
giją dėti. Toliau nebeatsimenu. Mama paskui pasakodavo — išsigandusi, sako,
maniusi, kad iš proto išėjau.

Visuomet po atostogų eidavau arba važiuodavau pas seserį atsisveikinti. Po
Kalėdų atostogų, jau buvau kokioj aštuntoj klasėj, nuvažiavau su baltu arkliu.
Sesuo pavaišino. Išvažiavau linksmas. Reik užvažiuoti pas pusbrolį J. Alimą —
mamos sesers sūnų Šilasodoj. Čia besančios vestuvės. Vaišina. Ir su tuo, ir su
tuo sugerk. Jaučiu, kad daugiau nebegaliu — važiuoju namo. Šalta naktis. Mė-
nesiena. Gražus ragelių kelias. Važiuoju ir snaudžiu — arklys buvo labai tingus,

Muziejaus archyvas

40)

eina sau pamažėli. Parvažiavau, nukinkiau arklį, kinkymus parnešiau į prie-
menę. Kai tik įėjau į šiltą trobą, bloga. Maniau tada galą gausiąs. Jau ir mama
buvo susirūpinusi.

Vėliau neieškodavau progos įsigerti. Bet pas pažįstamus nuėjęs išgerdavau.
Kartais daugiau, kartais mažiau. Tačiau niekuomet neišgerdavau paskutinio sti-
kliuko. Jaučiu, kad dar dvejetas stikliukų ir jau gatavas. Daugiau nė už kažin
ką negerdavau. Sykį grįžtant iš prof. Sleževičiaus suko širdį. Man reikėdavo tik
atsigulti. Lovoj jau esant, lekia viskas aplink, — kad tik užmigčiau. Užmigdavau
visuomet greit. Naktį atsibudęs gerdavau vandenį. Rytmetį man niekuomet ne-
skaudėdavo galva. Kaip niekur nieko.

Pagrindinis dalykas — reik žinoti savo saiką. Kartais po trečios ketvirtos jau
jauti, kad daugiau nebereik. O kartais ir penkiolika dvidešimt — tiesiog galo ne-
randi... Tačiau nereik išgerti paskutiniojo stikliuko, po kurio jau susuktų galvą.
Ir šiek tiek valios. Karčemų, kavinių nemėgau, nelankiau.

Daug tekdavo išgerti, kai buvau Vyriausiojo savitarpinės pagalbos komiteto
pirmininku — su tais vokiečiais. Nė karto nebuvau girtas. Pamatau, kad mano
norimas nugirdyti jau gatavas, tuoj kaip ranka viską nuimdavo ir su kitu iš naujo
vėl galėdavau gerti. Jei susirūpini begerdamas, tuoj viskas išdulka.

Pačiūžos. Besimokydamas Palangoje, nusipirkau pačiūžas ir išėjau mokytis
čiuožti. Nuėjau prie tilto ant Ronžės ledo.

Tik atėjęs pamačiau aukštynelką begulintį mokinį Rumšą (paskui jis buvo
lenkų pulkininkas) su pradaužta galva, o aplink galvą didelis kruvino ledo ratas.
Guli it negyvas. Tai padarė man baisų įspūdį, pasukau namo. Čia pat pardaviau
Oželiui pačiūžas ir daugiau nebemėginau mokytis čiuožti.

Liepojos gimnazijoj buvau išrinktas aštuntos klasės mokinių čiuožyklos vado-
vu. Čiuožykla būdavo ruošiama prie de Boure vilos ant Švanenteicho. Tais metais
(1906-1907) tebuvo galima čiuožti vienuolika dienų. Nebaigi apleisti vandeniu,
kad ledas būtų lygesnis, kai tuoj atodrėkis, vos vėjui nuo jūros pūstelėjus.

Realinės mokyklos mokiniai apipildavo vandeniu tuščią sklypą — ir čiuožy-
kla. Bet ten atidrėkus, tuoj žemė pasirodo. Gimnazistai, nors ir ant minkšto,
bet vis tiek ledo, ir vandeniui apsėmus galėjo kiek pasivažinėti.

Kad išlaikyčiau egzaminus į antrąją klasę, pasižadėjau tris kartus Birutės
kalne koplytėlę keliais apeiti. Išlaikęs egzaminus pavasarį, vis ant sąžinės lai-
kiau pažadą neatlikęs. Rudenį atvažiavęs į Palangą, prikalbėjau draugus eiti į
Birutės kalną — tai buvo, atrodė, labai toli - mišku ne visuomet tegalėjai nueiti.
Dabartinio parko vietoje audrų metu didelės balos. Parkas ir rūmai baigti tik
1902 metais. Atėjome, aš įbėgau į kalną ir, kol draugai įlipo, aš jau buvau apma-
kaliojęs tris kartus keliais aplink koplytėlę. Draugai pastebėjo, kad kelnių keliai
buvo molini, ėmė juoktis, kad aš keliais ėjęs.

Muziejaus archyvas

Mėgstamas mūsų žaidimas, kai antroj klasėj buvau, — „kerapėžą“ mušti.
Aplink —- daug mokinių butų (gyvenome visi trys Niemčinavičienės „eglutėj“
Daukanto gatvėje). Pastatyta, sakysim, pušies viršūnė. Vieni mėto lazdomis, no-
rėdami tą viršūnę nuversti, kiti lazdas pasiimti bėga, — tai galima, kolei kerapėža
guli, — o vienas su ilga vytim stengiasi paliesti lazdų ėmėjus. Vyties paliestasis
kerapėžai stovint eina saugoti, o saugojęs eina prie lazdų.

Gaudėme vėžius Ronžėj, klebono lauke. Kažkas pagavo didelį vėžį — tas taip
ir gnaibosi su savo žnyplėmis. Prikišau prie Aniceto Kerpauskio (paskui turėjo
savo vaistinę Kalvarijoje) ausies, kad sužnybs, — oi, buvo strioko!

Rudenį eidavome sodus krėsti. Klebonijoj buvo neaukštos kriaušaitės, bet
gražūs vaisiai. Aš saugoju, o Oželis skina. Sušukau pavojų — kai šis ims bėgti;
reikėjo per tvorą lipti — maišas ir išplamsėjo. Gerų slyvų būdavo pas Milevičius.
Vaistinės sode — riešutai. Buivydo obuoliai, Sėleno kriaušės, Klimavičiaus sly-
vos, altarijos obuoliai... Žinojome gerai, kame kas auga.

Būdamas ketvirtoj klasėj, gyvenau pas Nemiričių — kun. Viksvos (paskui
klebono J. Šniukštos) namuose. Antrame namo gale buvo pradžios mokykla. Po
dešimtos valandos, kai jau paprastai mokytojai nebelankydavo mokinių butų,
aš imdavau dirbti papirosus. Nusiperki taboko 1,8 svaro už 9 kap., gilzių „koi-
liu“ su dovanomis, padirbi popieriaus ir parduodi po tris kap. už 10. Kiek to
pelno buvo — tiek, bet dovanos iš gilzių ir pačios gilzių dėžutės palikdavo. Be-
dirbant kitos gilzės suplyšdavo, tai tokį papirosą surūkydavau. Labai prisirū-
kydavau, bet rūkyti neįpratau. Paskui nebesipratinau. Tokį papirosų pardavėją
vadindavo figelmanu.

Pas Nemiričių reikėjo mokėti už visą išlaikymą 9 rub. 50 kap. per mėnesį. Aš
buvau buto vyresnysis. Pusę metų nieko nemokėjau. Buvome 16 mokinių. Prie-
klasėj mokėsi Nasvytis (paskui tapęs gydytoju). Mano pavaduotojas — K. Oželis.
Ir tada jau jis buvo stambus ir didelis. Sykį kažko žodis po žodžio ėmėva smar-
kiau kalbėtis. Jis ilgai nelaukęs kaip mes visą savo krepšį, pilną knygų, man į
veidą. Pradaužė viršutinę lūpą ir vieną dantį įlenkė, o kitas dėl to iškilo. Ir dabar
tokią „deformaciją“ tebenešioju. Ūmus buvo, staigus žmogus.

Su Nemiričium dirbova paukščių iškamšas. Gana vykusios išeidavo. Žmona
jo buvo kurčia, labai aukšta. Dažnai mušdavo vyrą, tas neaukštas. Ji su kumš-
čiu iš aukšto smogdavo, o tas susikūprinęs traukdavosi atbulas ir tik kantrybės
netekęs įstumdavo žmoną į jos kambarį.

Mažoji seminarijėlė. Daug lietuvių mokėsi Palangoje - prezidentas Antanas
Smetona, prof. Kairys, adv. Rapolas Skipitis. O žemaičiai visi pradėdavo moky-
tis Palangoje. Kasmet keturias klases baigdavo ne mažiau kaip dvidešimt moki-
nių. 1886 metais progimnazija pakeitė dėstomąją kalbą — iki tolei buvo vokiečių
kalba, o nuo tų metų — rusų.

Muziejaus archyvas

Vien skaičiuojant nuo 1886 iki 1914 metų, bus baigę daugiau kaip 560 žmo-
nių. Tegu iš to skaičiaus būna 4 procentai žydų, vienas kitas rusas, latvis, vis tiek
lietuvių apie 500. Dauguma jų vėliau buvo kunigai, vaistininkai.

Kolei „Palangos nebuvo“, žemaičių vaikai mokėsi Paurupy (Rukiavoj) —
20-25 kilometrai nuo Palangos Liepojos link, netoli jūros. Čia buvo kažko-
kia mokykla, kažkoks mokytojas, kuris paruošdavo jaunuomenę egzaminams
į kunigų seminariją. Daug senųjų kunigų sutikdavai, kurie buvo šitaip kuni-
gais tapę.

Kai ėmė kalbėti, kad steigs gimnaziją, aš dar Palangoje tebesimokiau. Sykį,
kai važiavome per Karteną, prieina moterėlė ir klausia tėvo: „Kad jau nebeužil-
go iš Palangos parvažiuos gatavi kunigėliai, nebereikės bevargti po tas tolimas
keliones. Gerai, kad tą mažąją seminarijėlę padarys tikra kunigų seminarija.“

Ir tik po gerų dešimties metų, 1913-aisiais, Palangos progimnazija virto gim-
nazija. Buvau pirmosios penktos klasės auklėtojas. Pirmas fizikos kabineto vedė-
jas — nuo šeštos klasės jau fizika būtų pradėta dėstyti. Tuo tarpu už 2000 rublių
buvo iš Max KOHL parsisiųsdinta priemonių. Iš viso buvo skirta 14 000 rublių.
"Turėjome sandėlį priemonėms, mažą dirbtuvėlę, kambarį mokytojui ir klasę.
Deja, dar ne visi aparatai tebuvo iš dėžių iškraulioti, kai užėjo karas. Į gražias
aparatų dėžes dėjome baltinius ir kasėme į žemę, manydami, kad karas ilgiau
kaip mėnesį nesitęs. Ruskis žadėjo vokiečius „šapkami zakidatj“, kaip anuomet
japonus.

Liūdna buvo žiūrėti, kai Palangą apleido pasienio įgulos vadas, rotmistras
Teleginas su savo 30 kareivių. Apipylė avižų atsargas žibalu ir išjojo Kretingos
link, vis tiek spėjęs ir tas sugadintas avižas parduoti. Taip jie ilgokai buvo ma-
tomi tiesiam Kretingos kely, kolei dingo už Virbališkės kalnelio. Keletas mūsų
dar ilgai stovėjome, tada Liepojos-Klaipėdos-Kretingos gatvių sankryžoje, prie
gimnazijos ir bažnyčios kampo. Atrodė, tuščia liko Palanga, be jokios apsaugos,
be gynėjų. Nepuolė vokiečiai, kad ir nė vieno kareivio nebuvo. Dar mūsų valdi-
ninkai, neišskiriant ir gimnazijos direktoriaus V. O. Zaico, sykį vyko į Nemirse-
tą, daužė ten langus, pjaustė pagalves — leido plunksnas lauk ir girtutėliai grįžo.

Iš kur pramokau lenkiškai. Tėvas mokė mane „ministrantūros“, kad galė-
čiau mišioms tarnauti. Eidavom sekmadieniais į bažnyčią - į Žlibinus. Po visam
šventoriuje tėvas ilgai kalbėdavo su Antanu Daukantu, žinoma, lenkiškai. Gir-
dėjau klausimus į tėvo žambą vyniodamasis, nes nusibosdavo stovėti.

Vėliau Palangoje, kai gyvenau pas Nemiričių, kuris nemokėjo lietuviškai (bu-
vęs grafo girininkas ar eigulys Polesėj), abu su žmona blogai ir rusiškai kalbėjo,
o tarp savęs ir su sūnum tik lenkiškai šnekėdavo, ir aš pramokau. Jiedu dažnai
bardavosi, žmona buvo gerokai kurčia, tai šaukdavo visu balsu — prisiklausyda-
vome ir nenoromis lenkiškų žodžių.

Muziejaus archyvas

Liepojoj gyvenau pas Jazdauskienę (Kuzavaitė iš Jodėnų prie Plungės). Pas
ją gyveno komercinės mokyklos mokiniai Girdvainis, Kontautas ir gimnazistas
Rogol-Kelpša. Prie stalo ir šiaip tarp savęs tik lenkiškai kalbėjo. Dvejus metus
išbuvau.

Peterburge, gyvendamas pas brolį, girdėdavau brolį su žmona tik lenkiškai
šnekant, nes ši lietuviškai nemokėjo. Taip pat ir pas brolienės seseris (Navic-
kienę, Vyšinskienę) — tik lenkiškai. Vyšinskis blogai lenkiškai kalbėjo — buvo
ukrainietis. Kažkodėl brolis Vyšinskio nemėgo, todėl pas mus ateidavo tik vai-
kai su motina, kurie vien lenkiškai tekalbėjo. Mat Gurklevskaitės, nuo Kupiškio
kilusio Nikolajaus kareivio dukterys, tėvui apnašlavus augo prieglaudoje (prie
Šv. Stanislovo bažnyčios, Vasiljevo saloje), kur viskas lenkiškai buvo tvarkoma.
Pas brolį daugiausiai lenkiškai ir pramokau. Net vaidinau vienoje komedijėlėje
Navickių namuose ir jokiu būdu negalėjau ištarti: „Ja ci tak szczę..“

Prireikė man lenkų kalbos, kai buvau Stepono Batoro universiteto Vilniuje
valdytojas. Su nemokančiais lietuviškai kalbėjau lenkiškai. Vertėjo neturėjau.
Čia teko visą laiką įsitempusiam būti, o kai aš įpykęs, moku susivaldyti ir tuo-
met, pasirodo, geriau galiu savo mintis ir lenkiškai išreikšti. Žinoma, su klaido-
mis kalbėjau. Prajuokindavau iš Lietuvos kilusius studentus (atstovus, atėjusius
visokiais savo reikalais kalbėtis, skųstis... išmetinėti), prikišdamas jiems šališ-
kumą, neapykantą lietuviams, kad jie savo gimtojo krašto žmonių kalbos ne-
mokėjo. Man juk ir svetima, bet aš be neapykantos lenkams ar jų kalbai — kalba
graži, gera, tik gaila, kad neturėjau progos jos gerai išmokti. Būkime lygūs, tegu
ne skaičiumi, bet žmogiškumo, pakantos akimis žiūrint, ypač akademikams,
plataus horizonto žmonėms, susigaudantiems (turintiems susigaudyti) žmonių
santykiuose, turintiems kiek ir istoriją, pažinti, praeities santykius, sugyvenimą,
reikia kaimynų kalbą mokėti.

Mokslas Liepojoj

Baigiau Palangos progimnaziją (keturias klases) 1903 metais.

Penktoj klasėj Liepojoje turėjau kiaurą dvejetą iš rusų kalbos. Pataisa. Tėvas
sako, važiuok į kunigų seminariją. Į Kauną jau buvo pavėluota. Sakiau, jei ne-
išlaikysiu pataisos, važiuosiu į Peterburgą.

Savotiška tragedija šeimoje. Brolis išstojo iš seminarijos maždaug prieš Ka-
lėdas. Kur tau, čia visi jau sakė kunigėlis kunigėlis. Dabar ir sesuo paskubom
ištekėjo, pasijautusi nebebūsianti kunigo seserimi. O aš parvažiavau su pataisa.
Dar galėčiau šeimos garbę išgelbėti stodamas į kunigų seminariją.

Išveždamas rudenį, tėvelis davė Telšiuose tris rublius ant kelio, išgėrėva šnapso
už 17 kapeikų. Pasikalbėjova, kolei diližano arklius pakinkė į Mažeikius. Atsisvei-

Muziejaus archyvas

kindamas tėvas sako: „Matau ir iš tavęs nieko nebus; neturiu pinigų, čia Onutei
reik pinigų, skolos įsigavau Petrui bemokėdamas, daugiau iš manęs nebegausi.“
Padėkojau ir išvažiavau. Važiuoti reikėjo naktį, lijo. Rūpestis dėl pataisos. Dar
didesnis dėl lėšų. Važiuoju ir galvoju įsikniausęs. Tamsus pravažiuojamas miškas,
vos įstebimas apsiniaukusiam danguje. Bet ypač paveikė mane diližano skamba-
las. Arkliai eina savo įprasta vos gyva ristele. Ratų tekiniai, praspaudę įmirkusią
žemę, atsitrenkia į akmenukus, girgžda žvyras, o skambalas vis derlyn-derlyn,
derlyn-derlyn. Taip, manau, žydo arklys, veždamas nuo Telšių į Mažeikius su per
40 kilometrų už 1 rb. 25 kap. vieną keleivį, tikrai eina derlyn. Tebėra ir šiandien
ta skambalo (kalakolčiuko) daina mano galvoje. Ir kokių tik minčių ji nesukėlė!

Pataisą išlaikiau. Šeštoj klasėj vėl kiauras dvejetukas iš rusų kalbos. Kalte iš-
kaldavau literatūrą. Išmokdavau ir tuos senosios literatūros paminklus, kurių
atmintinai žinoti nereikėjo. Rašto darbai — dvejetas ir dvejetas. Ne sintaksė. Ne-
sugebėjau rusiškai prasilaužti galvoti. Gramatiką ir sintaksę mokėjau, sakinių
nagrinėjimas ėjo kaip nereik geriau (visuomet turėjau pamokų ir buvau labai įgu-
dęs). Tiesa, knygoms skaityti neturėjau laiko. Jau trečioj klasėj būdamas, mokiau
aritmetikos R. Skipitį - būsimą advokatą, Lietuvių sąjungos Berlyne pirmininką.

Parvažiuoju namo, vėl tas pats, — važiuok į seminariją. Mokaus. Skaitau ne-
daug, bet kiaurai viską nagrinėdamas — ir gramatiką, ir sintaksę, ir mintis. Pa-
čią literatūrą tereikėjo tik kartoti — viską mokėjau.

Išlaikiau pataisą į septintą klasę. Tiesa, septintoj klasėj ir mokytojas pasikei-
tė, gavau penketą. Ir rašto darbai tarp pirmųjų, ypač kai duodavo filosofinius
klausimus. Ir aštuntoj klasėj kiauras penketas. Per egzaminus už rašto darbą —
ketvertas, ketvertą gavo ir A. Vabalas, L. Pruseika — trejetą. Kitų visų gal pora
trejetukų, o šiaip vis dvejetas ir dvejetas. Bendras visų dalykų pažymys — 4,75.
Tik lotynų kalbos — trejetas. Trūko išsilavinimo, „apsitrynimo“. Kaimas, aklas
kaimas. Nors kaime ir pirmas, ir bėgau greit, ir viską mokėjau dirbti, ir liežuvį
turėjau ploną ir ilgą, beveik visas kantičkas iš atminties mokėjau, dainų, kurios
iš lūpų, visas mokėjau ir dainavau. Ir pasakų tiek ir tiek. Ir visokių talaluškų,
minčių, priežodžių, mįslių. Taip ir dauguma. Užtat, ko pakako tik iš knygos
išmokti, tai ir sekėsi. Matematika labai gerai ėjo. Per brandos egzaminus pirmas
padariau algebrą, pirmas ir geometriją, ir trigonometriją.

Septintoj klasėj besant, atėjo 1905 metų revoliucija. Mokslas sustojo. Va-
žiuoju namo. Šiaip taip parsikrapštau iki Telšių. Čia sutinku Petreikį — kartu
su tėvu buvo valsčiaus teisėjai Žarėnuose. Petreikis sako: „Važiuojam pas mane,
o aš paskui tave iš Smiltynių nuvešiu namo.“ Sutinku. Nuvažiavę gražiai pasi-
kalbame — turėjau su savim visokių proklamacijų, knygučių. Rytdieną Petreikis
važiuoja turgun į Telšius ir mane pasiima. Privažiavęs prie kryžkelės Telšiuose
Lieplaukės link, išlaipina ir sako, dabar kelią žinai, pareisi pėsčias. Kelią žinau,
bet 28 kilometrai. Diena buvo Panelės Šventosios (1905 m. sausio 8 d.).

Muziejaus archyvas

Einu. Lieplaukė. Kontaučiai, Žlibinai. Jau brėkšta. Einu takais. Tuoj už ka-
palių lieptas per malūno prūdalį. Buvus patvinusi upė. Iš šios pusės lengva už-
lipti ant iškelto liepto, bet antroje pusėje visa pieva iki kalno ledu apšalusi, o virš
ledo vanduo. Nusiaunu pusbačius, nusivelku kelnes, brendu. Apačioj slidus le-
das, vandens vietomis aukščiau kelių. Apie 200 žingsnių. Anoj pusėj kalno šlaite
ant akmens atsisėdęs apsiaviau kojas ir skubu toliau. Takais ir arimais negalima
eiti - klampu, smunka kojos į atitirpusį pašuolį, reikia dirvų pakraščiais, ežiomis
eiti. Grioviai ir įdubimai pilni sniego, kuris vietomis kelia. Neapsižiūrėjęs, o jau
tamsu, patekau į markalę - įkišau koją dugno nesiekdamas. Jau rėpla beišlipau.

Vėlokai parėjau namo. Nusigando namiškiai ne laiku sulaukę sūnaus palai-
dūno. Visai panašiai kaip brolis kad parėjo iš Palangos, kai mokiniai atsisakė
rusų kalba maldą kalbėti ir kai juos vakare iš Palangos išvarė, mat neturėjo paso
svetimoj gubernijoj gyventi.

Septintą klasę baigiau be pataisos ir aštuntoj iš rusų kalbos turėjau penke-
tą. Palengvėjo ir pragyvenimas. Kiek padėjo brolis ir pats daugiau uždirbdavau.
Buvau įsigijęs gero repetitoriaus vardą. Ypač aštuntoj klasėj - negalėjau atsikra-
tyti pamokų.

Pirmuosius dvejus metus Liepojoj, kol gyvenau pas Jazdauskienę, reikėjo
brangiai mokėti, paskui perėjau gyventi pas Domicelę Bacevičaitę. Čia tik lie-
tuvių buvo gyvenama, lietuviškai reikalai svarstomi. Čia politikos pramokau.
Čia gyvendamas arčiau susipažinau su Maryte Kentraite, tuomet antrosios kla-
sės mokine. Atvažiuodavo lietuvių veikėjai, buvę Liepojos gimnazijos mokiniai.
Pradėjau vaidinti labdaringuose vakaruose. Pirmasis vaidinimas-monologas —
„Ponaitis“. Atvažiuodavo gydytojas A. Garmus, advokatas G. Liutkevičius. Dvi
seserys Liutkevičiūtės gyveno čia, mokytoja Antanina Liutkytė-Liutkevičiūtė-
Valaitienė, mokytoja Tomkytė-Baronienė. Buvo kuriamos mokinių kuopelės,
lietuviškai buvo mokytasi politinės ekonomijos, Kautskio programos ir t. t.

Aštuntoj klasėj (1907 m.) Liepojos Nikolajaus gimnazijoje buvome devyni:
aš, Albertas Vabalas nuo Virbalio (Leo Pruseika, JAV), Anicetas Kazlauskas nuo
Kupiškio (išprotėjo studentaudamas Peterburgo universitete, chemikas), Kazys
Jonūnas nuo Balbieriškio (nebaigęs Peterburgo universitete matematikos, pulki-
ninkas), Zigmas Pacevičius nuo Ventos (inžinierius, baigęs matavimo institutą
Maskvoje), Adolfas Gluodenis nuo Telšių, Patausalis (inžinierius, Kijevo poli-
technikos instituto chemikas), Zigmas Rogol-Kelpšas nuo Pacūnėlių (pravirto
per egzaminus, veterinarijos gydytojas). Dar buvo Ivanauskas, bet jis dėjosi len-
kas... Praleidau — Jonas Gricius nuo Papilės (pravirto per valstybinius egzami-
nus Peterburgo universitete, matematikas, pulkininkas; po perversmo Valstybės
banko tarnautojas, vyr. kasininkas). Tiesa, dar Juozas Stonkus iš Palangos (mo-
kytojas, baigęs Kijevo universitetą).

Muziejaus archyvas

Marija Kentraitė — gimnazistė. Ignas Končius — gimnazistas.
Liepoja, XX a. pr. Liepoja, 1907 m. gegužė.
For. E. M. Jakubovičius For. E. M. Jakubovičius

Pasirinkome tiksliuosius mokslus.

1905 metų revoliucija daug ką apvylė.

Sykiu su mumis realinėje mokykloje mokėsi Stasys Arinkevičius-Eidrigevi-
čius, baigė Rygoje politechniką, mirė tremtyje Vokietijoje, Zeligenštate, bene
1947 m. Vladas Jakimavičius baigė Veterinarijos institutą, Šenferas — agrono-
miją, buvo miškų urėdas (lenkas, bet paskui sulietuvėjęs).

Gimnaziją su mumis baigė Juozas Steponavičius nuo Dotnuvos (sulenkėjęs,
paskui vėl sulietuvėjęs, pulkininkas, Krašto apsaugos technikos skyriaus virši-
ninkas).

Išsisklaidė iš šeštos klasės Povilanis, Vincas Šimkus-Šimkevičius (kareivis,
buvo Sibire, gydytojas JAV, mirė 1960 m.), Petras Žilinskis (Pirmojo pasaulinio
karo metu prancūziškų imtynių imtynininkas), Jasudas iš penktos klasės (mirė
nebaigęs mokslo).

Mokytojai lietuviai: gimnazijoj — Zdanavičius, komercijos mokykloj — di-
rektorius Vincas Čepinskis, Kajetonas Sklėrius (paišyba), J. Baronas (gamta).
Realinėje mokykloje — Šliogeris.

Muziejaus archyvas

Neblogą rašyseną turėjau: ir greitai, ir aiškiai rašiau, gana glaustos raidės,
talpus raštas. Sykį buvau paprašytas perrašyti hektografui originalą. Reikėjo
skirtu laiku nueiti netoli šieno turgaus, į Senąją Liepoją. Namas senas, medžiais
apaugęs, tolokai nuo gatvės.

Netrukau perrašyti. Ėmėme spausdinti. Pačiame darbo įkarštyje žiūrime — iš
gatvės eina per kiemą „okolodočnyj nadzyratelj“. Iš mūsų lango kaip tik matyti.
Dirbome antrame aukšte. Įėjo į prieškambarį. Girdime, lipa į antrą aukštą. Šei-
mininkei sakome, kas ateina. Ši mus kiek nuramino, sakydama, neva jis turįs prie
jos kokį ten reikalą. Padrąsinti nesulaikėme darbo ir spausdinome toliau. Policijos
valdininkas buvo už sienos. Mes girdėjome jį kalbant. Buvo ir durys į tą kamba-
rį iš mūsojo. Tai buvo 1906 metais, kaip tik vadinamosios mažosios revoliucijos
metu, kone pačiame įpykime po 1905 metų, kai buvo malšinami sukilimai, vai-
komi mitingai. Tuo metu tebėjo areštai, revoliucijos „likvidacija“. Būtume įkliuvę
į sunkius nusikaltimus. Ir šiaip iš rašto galėjo susekti perrašinėtojus.

Tai nebuvo drąsa, tik baimės neturėjimas.

Ne sykį rašiau net gimnazijoj platinamus atsišaukimus — nesunku būtų buvę
atpažinti rašyseną. |

Aštuntoj klasėj būdamas turėjau eiti pietų metu į fabrikus prakalbų saky-
ti. Mano žinioje buvo kamščių fabrikas prie tilto, netoli Hasenpoto gelžkelio
stoties ir Aleksandro gatvės, taip pat Berendo malūnas už Naujosios Liepojos
parko. Dar turėjau vieną aukštesnio lygio būrelį — „Čortova derevnia“ (Velnių
kaimas), tarp Naujosios Liepojos ir Karo uosto, kokie 2-3 kilometrai nuo mies-
to. Čia reikėdavo eiti vakarais, nešti jiems literatūros ir kalbėtis jau su supratin-
gais žmonėmis.

Einu sykį per tiltą mieste, aplink juostą užsikišęs gana daug knygų. Be gim-
nazisto uniformos. Ant tilto krata: keletas policininkų. Einu, jau nebeatsitrauk-
si. Klausia, ar neturiu ginklo. Sakau, neturiu. Kitas tuo tarpu rankas iškeldinęs
aukštyn graibosi apie kišenius ir kojų tarpą pažiūri, kad nebūtų kas pasikabinta.
Pakėliau rankas, įtraukiau pilvą, kad tos knygos nepumsotų. Pagraibė pagraibė
ir nieko neradęs paleido. Karšta buvo. Į tas prakalbas reikėjo taip susitvarkyti: iš
trečiosios pamokos galo atsiprašai mokytojo, pabėgi namo, persirengi. Nueini,
pakalbi ir jau apie pirmą valandą vėl pamokoj, kaip nieko nežinodamas. Sykį
per savaitę taip reikėjo. Vieną savaitę kamščių fabrike, kitą — Berendo malūne.
Kas dvi savaites tas antrojo laipsnio ratelis ir kas savaitė saviauklos susirinkimai.

Lėšų turėjau, verčiausi pamokomis. Vis dėlto 17,5 rublio per mėnesį už visą
išlaikymą su skalbimu. Pamokos man sekėsi. Metų gale sakiau, kad neturiu lai-
ko, negaliu dirbti, turiu daug sugaišti su pamokomis. Tad man mokėjo po 25
rublius. Neatsimenu, už vieną ar už du mėnesius tiek esu gavęs. Manęs neno-
rėjo paleisti. Sako, tikdavau klausytojams. Temos buvo maždaug tokios: pra-

Muziejaus archyvas

dinė vertė, dvarininkai ir jų darbininkai, uždarbio atlyginimas, moterų darbas
fabrikuose ir t. t.

Būdamas septintoj klasėj sykį nuraminau streikuojančius mokinius, užsi-
spyrusius dėl kapeliono. Tikybos mokėmės su realistais, kurie ateidavo į mūsų
pamokas — pusė pamokos lietuviškai, pusė lenkiškai (ir čia prisiklausiau lenkų
kalbos). Labai karštai tada kalbėjau. Patiko pasakymas — patys privirėte košės,
patys ir ėskite. Tai buvo taikoma realistams.

Lavinimosi rateliuose jau pradėjau dalyvauti nuo šeštos klasės. Pradžioje ma-
nimi nepasitikėjo, per metus prisižiūrėję pakvietė. Palangoj ketvirtoj klasėj, ir
net trečioj, tekdavo lyg ir rately dalyvauti su Ulickiu, Galdiku, Urnikiu. Urni-
kis patapo pradžios mokyklos mokytoju Plungėje. Jis buvo geras mano draugas,
kaimynas iš Kapsudžių. Karo metu iš Veraus nuvažiavęs į Maskvą, į fizikos mo-
kytojų suvažiavimą, gavau iš jo cukraus, bet tas cukrus buvo kačių apmaižio-
tas, smirdėjo. Paskutinį sykį jį mačiau, važiuodamas su visa Palangos gimnazija
iš Veraus į Kaukazo Stavropolį (dabar Vorošilovskas), Maskvoje. Buvo atėjęs į
traukinį ir džiaugėsi Algirdu.

Patapęs mokytoju Palangoje pats davinėjau mokiniams lietuviškų knygučių,
šiek tiek pamokydavau skaityti, rašyti daugiau apsipratusius, patikimus. Atei-
davo pas mane arba aš nunešdavau eidamas mokinių lankyti kaip pirmos kla-
sės auklėtojas.

„Nagaika“. 1905 metais Liepojoj buvo didelės darbininkų demonstracijos.
Daug uosto darbininkų, didelis vielų fabrikas, daug malūnų, kamščių fabrikas,
karo uosto darbininkai, didžiulės geležinkelių dirbtuvės ir kt. Painiojomės ir
mes, mokiniai. Jei jau ne pačioj išsirikiavusioj minioj, einančioj gatvės viduriu
su raudonom vėliavom, tai pakraščiais, užbėgdami miniai už akių ir palaukda-
mi, kolei ims eiti pro šalį. Ėjome į mitingus. Daugiausia žmonių buvo iš gelžke-
lių depo. Kalbėjo įvairiom kalbom. Kažkas sušuko: „Kazokai...“ Kalbėtojai nuo
pakilimų susmuko žemyn. Kiti iššoko ir ėmė raminti. Man pasitaikė pakrašty į
sienų iškyšulius įsikibus būti gana aukštokai — viskas matyti. Taip tie drąsuoliai
ir nebesugebėjo ėmusios skirstytis minios besulaikyti. Tik įvairius obalsius ėmė
visokiomis kalbomis pilti kaip iš maišo: „Šalin caro valdžia, šalin kapitalistai
kraugeriai, šalin išnaudotojai, šalin caro satrapai, lai gyvuoja susipratęs darbi-
ninkas, lai gyvuoja darbininkų vienybė, lai gyvuoja socializmas!“

Kazokai taip ir nepasirodė. Mitingas išsiskirstė įvairiom linkmėm.

Vieną dieną eisena išsitęsė per visą Liepoją. Vienas galas dar nebuvo išėjęs iš
Naujosios Liepojos, o kitas jau buvo atsidūręs į pajūrį, prie ligoninės. Mokinys,
Kretingos žydelis Hiršovičius, vėlėsi kažkame netoli pajūrio. Kazokas užšėrė jam
per nugarą taip, kad jo gimnazistiška milinė trūko. Komercinėj mokykloj mo-
kėsi Gaižauskis nuo Kuršėnų. Jis gavo gerokai per nugarą nuo kazoko, net kelis

Muziejaus archyvas

kartus. Įsižeidė bajoro vaikas, kad jam kazokas drįso per nugarą sušerti (nors
stovįs mušamas bajoras neįsižeidžia), ir sugalvojo iš to kazoko „nagaiką“ atimti.
Kazokų nedidelis dalinys joja gatvėmis. Gaižauskiukas eina šaligatviu ir laukia
geros progos. Ilgai sekė jis tą kazoką. Pagaliau dalinys įjojo į skersgatvį už gim-
nazijos kiemo. Čia staigiai ištraukė iš kazoko rankos bizūną ir šoko per tvorą į
gimnazijos kiemą. Tvora buvo aukšta, jokio perėjimo nebuvo. Kazokai mato, kur
jis bėga. Jie susiskirstė į dvi dali ir ėmė greitai siausti gimnazijos kvartalą. Kolei
jie apjojo gana tolimus sparnus, Gaižauskiukas jau buvo išbėgęs iš gimnazijos
kiemo ir kreivais skersgatviais atlėkęs į mūsų butą. Džiaugiasi, kvatoja ir vos
įstengia pasakoti, kaip viskas atsitiko. Už praplėšto milinės pamušalo užsikišęs
gerą kazokišką bizūną, kurio odoj įpinta storokų vielų — smūgiai gali būti itin
aštrūs. Mūsiškiai nė vienas nebuvo gavęs, nors landžiojome visur, daugiausia,
žinoma, kur mums nepriderėjo landžioti.

Gaižauskiukas laikė tą bizūną kaip relikviją kokią, kaip savo drąsos įrodymą.
Paskui ėjome žiūrėti, kaip jis peršoko per tą aukštą lentinę gimnazijos kiemo
tvorą. Sako, perlėkiau-.kaip paukštis. Ramiai, be kazokiškų akių, per tą tvorą ir
pats Gaižauskiukas negalėjo peršokti.

Vaidintojas. Dar Liepojos gimnazijoj būdamas ėmiau deklamuoti, mono-
logus sakyti, vaidinti. Esu vaidinęs „Mūsų gerasis“, kuriame vaidino ir Mary-
tė Kentraitė, Žemkalnio „Blindą“, Vydūno „Ne sau žmonės“, „Valsčiaus sūdas“,
„Nepadėjus, nėr ko kasti“ ir t. t.

Teko būti ir režisierium, Liepojoj ir Plungėj. Grimuoti, sceną tvarkyti — piešti
langus, sienų paveikslus scenai. Režisierium būdamas ir sufleruodavau, tik bu-
vau kitą pripratinęs mane į sceną išleisti, davus tam tikrą ženklą.

Plungėj vis vaidindavom per šv. Joną, senosios medinės bažnyčios (didžiausia
medinė bažnyčia Lietuvoje) patroną. Tą dieną čia būdavo atlaidai, daug žmonių
suvažiuodavo, daug kunigų. Seniau ir arklių jomarkas tą pačią dieną būdavo,
paskui jį nukėlė į kitą dieną po atlaidų.

Labai malonu buvo ruošti vakarus Plungėje, klebonaujant kun. Jarulaičiui ir
kamendoriaujant kun. J. Ruibiui. Ir visokios paramos gausi, ir alkanas vakarą
iš miestelio neišeisi. Po repeticijų eidavau namo į Purvaičius, žinoma, naktimis.

Daug laiko esu sugaišinęs Peterburge. Tolimi galai, sunku surinkti vaidin-
tojus ar choristus, prisiprašyti solistų. Visuomet sutikdavo dalyvauti Kipras Pe-
trauskas. Mėgo jį žmonės už jo gražų balsą ir gerą vaidinimą. Neatsisakydavo
vaidinti ir visuomet gerai jam sekėsi. Atsimenu, labai gražiai suvaidino Vijurką.

Ir Dotnuvoj mokytojaudamas padėdavau vaidintojams, greta V. Ruokio, ku-
ris vedė muzikinę dalį. Dotnuvos padangės publikai pastatėme „Kainorių ir ma-
lūnininką“. Turėjo didelį pasisekimą.

Muziejaus archyvas

Dviratis. Mano tėvas kelias ratas (po 3 metus) buvo Žarėnų valsčiaus viršai-
čiu. Neblogai mokėjo rusų kalbą — ir žodžiu, ir raštu. Turėjo pažįstamų aukštų
valdininkų ir Telšiuose. Priklausė ir prie valsčiaus teismo, kuris buvo sudarytas
iš pačių ūkininkų — renksmų. Jie teisė iki tam tikrų ribų. Vienus sprendimus
tuoj vykdė, kitus reikėjo siųsti zemskiui (policininkui), nes teismas sprendė dau-
giausia pagal vietos papročius, o zemskis žiūrėjo, kad sprendimas neprieštarau-
tų įstatymams.

"Teismo posėdžiai paprastai būdavo kas savaitę. Teismą sudarydavo pirmi-
ninkas, du teisėjai ir sekretorius — valsčiaus raštininkas.

Į tokio teismo posėdį važiuodamas tėvas sako: „Važiuokiau abudu, tu nuva-
žiuosi į Telšius dviračiu leidimą pasiimti, pagrįši ir važiuosiva vėl sykiu namo.“

Nuvažiuojame į Žarėnus. Tėvas pasuka į dešinę, Varnių link, prie valsčiaus
namų, o aš kairėn — Telšių link. Nedidelė nuokalnė prieš Minijos tiltą. Gražiai
bėga dviratis pro uriadniko namus. Šis, pamatęs dviratininką, šaukia: „Sustok,
sustok!“ O aš dar labiau tokiu geru ir nuolaidžiu keliu paspaudžiau, kad už Mi-
nijos tilto be vargo įlėkčiau į kalnelį.

Važiuoju ir toliau greitokai smiltėto kelio siaurais žmonių sutryptais pagrio-
vio takeliais. Girdžiu už nugaros: tata-ta, tata-ta. Atsisuku — raitas uriadnikas.
Spaudžiu dviratį. Jis vejasi. Kalnuotos vietos, — į pakalnę nulekiu kaip be gal-
vos, į kalną varaus lengvu žingsniu. Paveja, klausia leidimo. Sakau, neturįs. Jis
džiaugiasi auką aptikęs. „Kur važiuoji?“ — „Į Telšius.“ „Ko?“ — „Prie „Ujezdno-
go načalnika“ dviračiui leidimui gauti.“ Netiki, vis įkandin mane lydi ir akylai
seka. Privargęs jo arklelis dėl mano keisto važiavimo.

Važiuoju stačiai į „Ujezdnoje upravlenije“. Duryse sutinka pavaduotojas,
sveikinasi ir sako: „Da da, vam razrešenije uže gotovo.“ Nustemba uriadnikas.
Pavaduotojas klausia, ko tas čia atjojęs. Sakosi, mane atsivijęs, nes aš neturė-
jęs leidimo.

Su pavaduotoju įėjova į raštinę. Išdavė man leidimą dviračiu važiuoti, su fo-
tografija. Maloniai pasikalbėjova. Pasiteiravo apie tėvą.

Išeinu, uriadnikas dar tebestovįs — tebelaukiąs: „Barin, — sako, — gnal lo-
šadku, na ovios, požaluista.“ „Juk aš neprašiau, kad mane lydėtumei...“ Daviau
pagaliau pusę rublio.

Prie to leidimo Palangoje kibo Nikitinskis sakydamas, kad aš neturiu teisės
važinėti Kuršo gubernijoj. Aš jam paaiškinau: jei būčiau dviračiu iš Peterbur-
go važiavęs, tai būčiau turėjęs iš kiekvienos pravažiuojamos gubernijos leidimą
gauti, o šiam gauti reik ištikimybės liudijimo, kurį duoda vietos žandarmerija.

Grįžęs į Žarėnus, radau uriadniką bekalbantį su mano tėvu. Tėvas dar pa-
vaišino jį — davė alaus — bavarsko — išgerti. Butelis Šateikių alaus kainavo 3,
o du buteliai — 5 kapeikas. Buvo konkurencija su Šiaulių „Gubernijos“ alumi.

Muziejaus archyvas

Kas dirbo, o kas atpildą gavo. Jau ir nuo seniau buvo mokinių ratelių. Vieni
mokėsi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, kiti politinių mokslų pagrindų. Anks-
čiau politinį ratelį vedė Mažylis. Atvažiuodavo Garmus, V. Slyžys, B. Untulis.
Svečiai papasakodavo kokių naujienų iš lietuvių veikėjų gyvenimo.

Labai išjudindavo visus Gabrielis Liutkevičius-Liutkus. Jo tėvai gyveno Liepo-
joj, o jis mokėsi Peterburge. Labai daug mėgo kalbėti, šiaip judrus žmogus, daug
ko žinojo ir mokėjo papasakoti. Ir vakarus ruošiant jis padėdavo. Jo buvo visur
pilna. Peterburge jį ir su labdariais, ir su mažturčiais, ir su studentais aptiksi. Vi-
sur visus jis judino. Mirė jis Rusijoje jau po revoliucijos, sako, išprotėjo. Galimas
dalykas: jo giminėj tokių buvo. Kažkaip drąsu su juo buvo kur eiti. Taip visur mo-
kėjo šnekėti, kad kitiems ir sunku buvo įterpti. Ir mes buvome jo iškaišioti po lie-
tuvių organizacijas, po fabrikus su prakalbomis. Ramybės jis niekam neduodavo.

Dar vienas ratelis buvo jau vyresniųjų, daugiau apsitrynusių. Jį vedė žydas,
rodos, Bundo narys. Tas jau tikras partietis.

Jakimavičius ir Arinkevičius ėjo lenkiškų prakalbų sakyti. Arinkevičiui ne-
pasisekė saldainių fabrike. Mes vis sakėme, jog reik pradžią gerai apgalvoti, o
toliau įsikarščiuoti, ir eis. Prakalbų temas turėjome paruoštas. Tai Arinkevičius
pusę prakalbos gerai išmokęs, sakosi, kaip žirnius atpylęs, o po to žodžio nebe-
galėjęs tarti. Visos mintys jam toliau dingusios.

Sumetus į krūvą mūsų „nelegalųjį darbą“, susidarytų nemaža inkriminuo-
jamosios medžiagos. Ypač kas mūsų buvo daroma 1907 metais, t. y. po 1905
metų, kai gyvenimas buvo kiek iš vagos išspirtas. O bevarydami jį į senas vėžes
visokie pareigūnai turėjo daug darbo. Kadangi tuo metu jau kaip tik kai kurie
iš mūsų ir tik po truputį tesėjome ardomąją sėklą, mūsų siūlų galai dar nebuvo
visiškai pačiupti, bet jau mažai betrūko.

Baigę mokyklas 1907 metais, išsiskirstėme. Kaip tik tuo metu mūsų darbo
banga buvo kuo aukščiausia. Jau sekliai buvę nebetoli. Domicėlės Bacevičaitės
butas buvo įtariamas nuo seniai.

Po mūsų lietuvių liko labai mažai. Todėl mūsų bėdos pasidarė jų bėdos. Ant
jų suvirto stebėtojų akys, ėmė energingai knisti ir suėmė Jeronimą Butkų. Pasė-
dėjo paauglys, gavo mesti gimnaziją. Paskui vargo, kolei gavo brandos atestatą
(Peterburge). Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo Kėdainių komendantas,
paskui jau pulkininkas, Karo technikos tiekimo skyriaus viršininko Kazio Jo-
nūno pavaduotojas.

Ne kariški mūsiškiai, bet kariais išėjo: Jonas Gricius — pulkininkas, bataliono
štabo viršininkas, Kazys Jonūnas, Jeronimas Butkus — pulkininkai.

Muziejaus archyvas

Peterburgas

Baigėme gimnaziją, gavome brandos atestatus. Nesidžiaugėme, o nuliūdo-
me, net iki ašarų — atsisveikink, išeik. Kur dėtis su tuo atestatu? Kur važiuoti?
Ko mokytis? Kame? Iš kur lėšos? Nei pažinčių, nei pinigų svetimam, tolimam,
dideliam mieste... Čia ir pažįstamų buvom susiradę — reikalui esant galėjo pri-
glausti, sušelpti. Gana ir to, kad esi miesto maišaty ne vienas, kad sutinki bent
matytą, nors tokį pat kaip tu, nieko neturintį. Tarp nepažįstamų — kaip miške,
ar dar blogiau. Bijok į akis pažiūrėti... Toks tai lūžis pasirodė tarp vidurinės ir
aukštosios mokyklos.

Man atvažiavus į Peterburgą (1907) ir įstojus į universitetą, buvo čia „Kru-
žok dlia izučenija istoščenija kultūry Litvy“. Ne po daug tesusirinkdavo. Ateida-
vo Vaclovas Biržiška, Šakenis, Žalys, Čiurlys, Antanas Graurogkas. Daugiausia
kalbėdavo Biržiška. Tai buvo ne kas kita, tik socialdemokratų būrelis. Susirin-
kimą tada dar galėjo lankyti ir kitų aukštųjų mokyklų studentai. Dar nebuvo
bilietų su fotografijomis.

Buvau nusiteikęs išklausyti prof. E. Volterio paskaitas (jis buvo privatdocen-
tas, dėstė lietuvių ir latvių senąją kalbą ir vedė rusų kalbos gramatikos praktinius
užsiėmimus). Žinoma, man rūpėjo tik paskaitos. Pirmoj paskaitoj buvo trys klau-
sytojai. Paskaitos turinys: latgalių tarmė. Ypač daug kalbėjo apie žąsis, žūsis, žon-
sis ir t. t. Dvi valandas. Kita paskaita: tik du klausytojai, o antras jau naujas. Vėl
kartoja tą patį. Trečia paskaita: trys klausytojai, vėl vienas naujas. Na, jei trečdalis
klausytojų nauji ir antrasis klausytojas pereitoj paskaitoj nebuvo, tai vėl tas pats tu-
rinys. Matau, nieko neišeis. Ėmiau pats klausimus uždavinėti. Tuoj aiškina, daug
literatūros nurodo ir pažada kitą sykį daugiau atnešti. Ir atvelka krūvas knygų.
Atsimenu, rašiau referatą apie naują Žemaičių būdo laidą. Pagrindinė ten jau pir-
mam puslapy klaida - lietuviai ardavę su mediniais arklais, nešiodavę barzdas. O
originale — arę... nešioję. Žemaitiškai tai reikštų: sako, kad jie arė....

Per metus pasinaudojau. Tiesa, paskui, kai likau vienintelis klausytojas,
eidavau į Mokslų akademiją, į slavų skyrių, kur E. Volteris buvo bibliotekos
vedėjas. Čia dažnai sutikdavau Būgą, Balčikonį, čia dirbo Voldemaras ir Li-
sovskis — vienas aukštokų Stepono Batoro universiteto pareigūnų mano darbo
universitete metu.

Gaila buvo, kad mūsiškiai taip nesidomi lituanistika. Sumaniau įtraukti į
būrelį. Jį reikėjo pertvarkyti. Buvo sukurtas „Kružok litvoviedenija“. Mane iš-
rinko pirmininku, nes aš sudarinėjau įstatus, rūpinaus vitrina, skelbimais, pra-
nešimais. Pats skaičiau pirmąjį referatą — „Žemaičiuose“ (Šunų genamas per
žemaičius). Buvo išspausdintas Lietuvos žiniose, 1911 m. 15, 17, 26, 27, 28, 29,
31, 32, 34, 35 numeriuose.

Muziejaus archyvas

533

Ignas Končius — Peterburgo universiteto
studentas

Ignas Končius, Marija Gurklaitė ir Petras Končius Peterburge. 1911 m.

Muziejaus archyvas

Patiko turinys. E. Volteris sakė — visai kaip Donelaičio Merai. Paskui skai-
čiau apie Lietuvių būdą ir dar kažką. Paprastai visi ginčai nukrypdavo į pažiū-
ras. Daugiausia kalbėdavo Z. Toliušis ir J. Byla. Byla — vis Marksas, Engelsas,
o Toliušis — prieš.

Vėliau pasikeitė tvarka: nebeįleisdavo kitų mokyklų studentų nei kursančių.
Ratelis susilpnėjo. Tačiau politiniai klausimai vis dėlto nebebuvo taip aštriai
svarstomi. Ir Būga skaitė. Tik Voldemaras buvo neįprašomas. Gyveno Volde-
maras pas privatdocentą E. Volterį, nelyginant vaiko vietoje. Viskuo pertekęs.
Ir valgio, ir patalpų, ir knygų. O kai Lietuvoje buvo ministeris pirmininkas, ne-
sutiko duoti vagonų iš Peterburgo Volterio knygoms pargabenti. Knygas veltui
atidavė. Taip dauguma E. Volterio knygų ir paliko Peterburge. Kad ir daug nu-
davė mokąs, bet jo veikalų negirdime, nematome. Garbėtroška. Ir bolševikams
užėjus, tuoj grįžo, manydamas vėl į viršūnes prasimušti. Tačiau kitaip išėjo. Kur
tau bolševikai gerbs mėginusį į Lietuvą Urachą parsikviesti. Gaila, žinių turėjo,
bet, anot J. Tumo-Vaižganto, apžergęs jas laikė ir su savim nusinešė, gero pėd-
sako nepalikęs. Kažin ar vardą buvo gerą įsigijęs.

Visi rinkdavomės „Zachenta sztuk pignknych“ — lenkų klube. Čia Būga mokė
mus lietuviškai rašyti, taisyklingai kalbėti. Voldemarą, rodos, tik vienai paskai-
tai tepriprašiau. Jūs, vis kalbėdavo, neišmanote istorijos. Vis „jūs“ ir „aš“. Neti-
ko mums tai. Būga buvo malonus, prieinamas, paprastas.

Cicilikai rinkdavosi kitur, dažniausiai pas J. Čiurlį arba „Lichačiovkoj“ pas
Stauskaitę. Paskui čia ir Pečiulionis atsirado, dar gimnazistas.

Dažnai tekdavo visokiais organizaciniais klausimais lankytis pas A. Purėną.
Jis jau buvo Pedagoginės akademijos klausytojas. Visuomet malonus, ramus,
gerai patardavo. Nors lėtas, bet visus gerai pažinojo, sugebėdavo nurodyti, kaip
prieiti, kalbėtis.

Bendrus susirinkimus, kai į universitetą nebejsileisdavo pašalinių, daryda-
vome Aukštuosiuose moterų kursuose, kur mokėsi Chodakauskaitė-Tūbelienė,
Vienožinskaitė-Purienė, Prakaitytė-Kutkauskienė-Kutkienė. Sėdėdavome sve-
čių kambaryje tarsi atėję pas pažįstamas — prie atskirų staliukų po keletą, o čia
bendras susirinkimas, apie 70-80 žmonių.

Bet „Būrelis“ ten nesirinkdavo. Tenkinomės tik universitetais. Susirinkimo
metu įeidavo tarnautojas ir klausdavo vadovo (E. Volterio), ar nėra pašalinių,
nors jau į universitetą įeinant visus tikrindavo į fotografijas žiūrėdami (bilietai
buvo su fotografijomis).

Darbas, pamokos. Niekaip negalėjau pasilaužti gyventi pas brolį. Dideli
ponai. Kur einame pas pažįstamus — vis ponai. Tuščias gyvenimas. Jokių rimtų
pasikalbėjimų. Jokių tikslų prieš akis žmonės neturi. Kažko kitko norėjau gauti,
sutikti. Žinoma, visa pas broliją atsilankanti žmonija — ne lietuviai. Buvau kaip

Muziejaus archyvas

parduotas. Nelabai temėgau ir savo pasirinkto mokslo. Medicina mane viliojo.
Čia gražu, bet sunku, daug darbo ir galo to darbo nesimato.

Veržiaus į kažkokią laisvę, nors ir brolis, ir brolienė labai geri man buvo. Ve-
džiojo mane, rodė, — ir operos, ir dramos, ir muziejai.

1908 metų kovo gale iš skelbimų susiradau pamokas Vitebske prie dviejų
vaikų: vienas ketvirtos klasės — negabus, tingus; kitas, jaunesnysis, penktos kla-
sės — gabus, darbštus, kiek paslaptingas. Maloniai mane sutiko, gražų kambarį
davė. Su vaikais nebuvo sunku dirbti. Kurs mokėsi, tai mokėsi be priežiūros, o
tas vyresnysis daug vilčių motinai neteikė. Bet šiaip jis buvo labai geros širdies,
švelnus, klusnus, kai tik mokslo nelietė. O kur mokslas - kaip siena.

Vasaros metu išvažiavome į vasarnamį. Prie Dauguvos upės, Lužesnoj. Per
keliolika žingsnių nuo namų upė. Gerai maitino. Gana ramus buvo gyvenimas.
Man reikėjo ne vien mokyti, bet ir auklėti tuos vaikus.

Dauguva žemyn plaukdavo laivai. Aukštyn juos vilkdavo į plėškes įsikin-
kę burliokai. Vairuotojas verčia laivą vagos viduriu eiti bei gelmėmis, o tie
burliokai visi prie vienos vietos (netoli laivo snapo) prisirišę, kreipdavo laivą
į pakraštį. Vilkti prieš vandenį labai sunku. Didesnius laivus vilkdavo kar-
tais daugiau kaip dvidešimt vyrų. Pavandeniui visi susėdę plaukdavo žemyn.
Tarpais pakraštys molėtas, klampus, akmenuotas, krūmais apaugęs. Virsdami
ant nosies burliokai eidavo, dar kuolais pasiremdami — pasispiria, atsiremia,
pasistumia. Žinoma, visi šiek tiek burnelę metę. Kur sunkesnėse vietose, kad
į koją eitų, kad visi įsitemptų, dar zyzaudavo, o vairuotojas taktą šaukdavo.
Liūdna burliokų išvaizda — molini, apiplyšę pro krūmus eidami, vis tos plėš-
kės tampomi. Dažnai juos stebėdavome. Ypač vienoje vietoje, kur pavande-
niui ledų buvo paverstas didelis alksnių krūmas, — kolei per to krūmo šakas
burliokai ištąsydavo savo virves, baisu būdavo žiūrėti, kad laivas nepasileistų
žemyn, nes, kolei vieni savo įsipainiojusias pavades nori atpalaiduoti, kiti turi
ir už save, ir už kitus tempti.

Vaikai laimingai pasimokė. Vyresnysis pataisas išlaikė. Ir, sako, buvo matyti,
kad jis surimtėjo, mandagesnis motinai pasidarė. Neva tai mano įtaka. Mokėjo
po 20 rublių per mėnesį. Išvažiuojant davė 120 rublių, apmokėjo kelią ir pasiū-
dino aulinius batus už 5 rublius. Labai nusisekę batai buvo.

Grįžęs į Peterburgą rugpjūčio gale apsigyvenau kartu su Griciumi Peterbur-
go pusėje, Rybackaja 6. Daug dirbau besimokydamas, bet daug sugaišdavau ir
organizacijose. Nesnausdamas padėjau vakarus ruošti, paskaitas skaičiau, vi-
sokiuose universiteto būreliuose dalyvavau. Tolimi galai vaikščioti. Konkėms
buvo gaila pinigų. Vis reikėdavo laiko naktimis pridurti. Ieškojau ir čia pamo-
kų. Piešiau reklamoms nesudėtingus piešinėlius į laikraščius, buvau Obozrenije
teatrov žurnalo bendradarbis, knygų ir enciklopedijų leidyklos „Prosvieščenije“
platintojas. Ir vis tiek sunku buvo išsilaikyti. Už universitetą nemokėjau, buvau

Muziejaus archyvas

Marija Kentraitė-Končienė. XX a. 1-2 deš. Ignas Končius - Peterburgo universiteto
Fot. S. Schulz Fizikos-matematikos fakulteto studentas.
1910 m.

atleistas. O tai būtų sudarę metams iki 100 rublių, universiteto naudai po 25
rublius į semestrą ir už kiekvieną valandą (savaitę) honoraro mokesčio po 1 ru-
blį. Būdavo daugiau kaip 25 valandos per savaitę. Antrojo semestro gale (1909)
grįžau gyventi pas brolį. Tuo metu Peterburge siautė ypač stipri cholera. Mus,
studentus, skiepijo. Skiepijaus ir aš, bet buvau gerokai apsirgęs.

Iš pamokų Peterburge ilgiausiai ruošiau vaistinės egzaminams Emiliją No-
vickaitę, Jokūbo Novickio augintinę. Ta Novickienė-Sakalaitė rašė man mei-
lės laiškus — tikrai buvo įsimylėjusi. Novickaitė ištekėjo už Klovos iš Palangos
ir Tirkšliuose turėjo savo vaistinę. Ta pati Novickaitė važiavo automobiliu, kai
prie Klaipėdos nušovė mano brolienę.

1911 metais susirgus tėvui, išvažiavau jo sarginti. Mirus tėvui, likvidavau
tėviškėj ūkį. Mama išėjo „ant išimtinės“, o į tėviškę atsikraustė gyventi svainis
Petras Gricius.

1912 metais rudeniop nuvykau į Peterburgą tęsti mokslų. Iki Kalėdų dar
išlaikiau tris puskursinius egzaminus, o jau pavasarį 11 valstybinių. Valsty-
biniams egzaminams ruošiaus kartu su Vladu Petronaičiu. Jis paskui buvo
mano svainis, advokatas Kretingoje, nužudytas 1941 metais Rainių miškely-
je prie Telšių.

Muziejaus archyvas

Besiruošdamu egzaminams, gulėdova ant vienos kušetės. Kai reik suktis ant
antro šono, — siaura kušetė, — kalk, sakova. Vakare, kol snaudulys nepradėda-
vo imti, teoriją mokėvos, o po to uždavinius spręsdavova, kad miegą išblašky-
tų. Dėl to aš buvau labai suvargęs, kolei valstybinius išlaikiau. Kursai dideli.
Pavyzdžiui, analitinės mechanikos kursas — daugiau kaip 1000 puslapių. Visus
valstybinius egzaminus reikėdavo išlaikyti per vieną mėnesį, — išlaikėme per 27
dienas. Vieno neišlaikęs, turėjai visus iš naujo laikyti.

Man pasisekė. Jonas Gricius tada pravirto.

Studentaujant nebuvo nutolta nuo politikos ratelių. Čia taip pat Liutkus. Iš
senųjų čia buvo Šakenis, Žalys, Čiurlys, A. Purėnas, P. Bugailiškis, Č. Petraške-
vičius, J. Graurogkas, M. Pečiulionis, Vienožinskaitė, Prakaitytė, A. Liutkutė,
J. Byla, K. Jonūnas, J. Gricius, Šulcas, Vaclovas Biržiška, T. Ivanauskas, atva-
žiuodavo Paknys.

Vis buvo kalbama apie ėjimą į žmones. Kad ir nebūdamas karštas politinių
idėjų šalininkas, vis tiek čia aš daug ko pasimokiau. Žmonės buvo gerų norų,
geros širdies, rūpestingi. Visuomet gimtojo krašto reikalais užsidegę, su dide-
liais norais turimas žinias skleisti tarpe tų, kurie nebuvo tokie laimingi, kad
prie tų žinių pritilpti.

Universitete mano įsteigtas „Kružok Litvoviedenija“ politiniais klausimais
jau lyg ir nebesirūpino. Smarkiai pakrypo į krašto pažinimą. Dar buvo mano
sukurtas Lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos būrelis. Jis veikė minėtame lenkų
meno mėgėjų klube. Nuolat skaitydavo K. Būga. Voldemaras neprisiprašomas
ir labai išdidus.

Mitingas universitete. Tai buvo 1909 ar 1910 metais, o gal net 1908-aisiais
Peterburgo universitete. Kažkokia proga vyko didelis mitingas. Kalbėjo visokių
partijų studentai. Man nerūpi šiuo atveju rusų studentijos nuotaikas minėti, jų
gražias kalbas, savotiškus polėkius pasakoti. Atėjo į galvą čia rūpimas atsitiki-
mas, kai perskaičiau žinią apie pagautus slaptai į Palestiną važiuojančius žydus,
kiek palaikytus Prancūzijos uostuose ir pagaliau prie Hamburgo išlaipintus. Lai-
vų buvo keturi. Iš vieno laivo apylaisviai išlipo. Kitame priešinosi. Jėga juos iš
laivo tempė. Buvo sužeistų, užmuštų, ir policininkų, ir žydų. Man atėjo galvon
vaizdas, kaip iš to mitingo policininkai tempė lauk studentus.

Tuomet į mitingą pavėlavau. 500 žingsnių ilgio koridorius abiem pusėm buvo
pristatytas „gorodovųjų“ — sostinės policininkų, ypač aukštų, stambių. Įėjau į
salę. Pagal sieną pasilipau ant palangės (langas į koridorių). Per studentų galvas
viską matau. Kviečiami skirstytis — neina. Pagaliau įveda į salę policininkus. Šie
pro duris įėję pagal sieną gaubia salę, kurioje buvo ne mažiau kaip 3000 žmo-
nių. Manęs nuo lango nenulaipino — palikau policininkų užpakaly, viską ma-

Muziejaus archyvas

čiau. Vadas įsako išeiti. Niekas neina. Mitingas, žinoma, sustoja. Kalbėtojai iš
katedros, kaip bažnyčioj prie kolonos, nusileidžia į salę ir susimaišo su kitais.
Kai neklauso išeiti, prie didžiųjų durų krūva policininkų ima pirmą pakliuvu-
sį ir stumia lauk. Pradžioj gana sklandžiai ėjo, kol studentų buvo daug. Kai jų
sumažėjo, prasidėjo tampymasis. Policininkai pagauna studentą už vienos ran-
kos, o už kitos — studentai, ir traukia katrie sau. Žinoma, policininkai nugali.
Atplėštas nuo savųjų studentas jau tarp policininkų. „Eik lauk.“ Tas neina. Jį
pastūmėja. Šis vėl sustoja. Tada pro duris, laiptais žemyn. Prie rūbinės - „Kame
rūbai.“ — „Nežinau“ — „Duok numeriuką.“ Randa policininkai studento kiše-
niuose numeriuką, pagal kurį vyresnysis rūbininkas nurodo, kame rūbai. Taip
studentą nustumdo iki rūbinės, apvelka, pro duris išstumia į gatvę, gatve stumia
iki raitųjų policininkų - šitie neleidžia būriuotis gatvėje ir išsklaido.

Sumažėjus studentų, tas tąsymasis buvo ypač įdomus. Gal tarp šimto antro
buvo studentas Jurgis Byla. Jis labai tąsiojosi, nepaduodamas draugų, ir pats ne-
pasiduodamas. Apiplėšė jam „tužurkos“ rankoves. Suprakaitavęs, išvargęs, galų
gale buvo kaip ir kiti į gatvę išstumtas.

Kai jau visai mažai bebuvo studentų, ėmė ir mus nuo langų traukti. Ir aš ne-
pasiduodamas, stumiamas ir tempiamas per salę, laiptus buvau išvarytas.

Kitas atsitikimas vėl ar tik ne 1908 ar 1909 metais. Susikalbėjau su
prof. E. Volteriu nufotografuoti etnografinės parodos Aleksandro III muziejuje
lietuviškąjį ir gudiškąjį skyrių. Išėjau į tą parodą, o, pasirodo, universitete bu-
vęs mitingas. Daug būta areštuotų, lietuvių taip pat. Būčiau ir aš pakliuvęs, nes
mėgdavau landyti po pavojingas vietas. Ir į cypę pakliūti galėjau. Beveik visi su-
imtieji arti savaitės pasėdėjo nuovadose, kol viską surašė, apklausinėjo.

Beje, fotografijos pasisekė. Formatas 12x 18.

Dar kitą sykį neišsisukau. Suvarė iš mitingo į akligatvį, čia pat prie univer-
siteto Istorijos-filologijos fakulteto. Tikrino dokumentus, vienus sulaikė, kitus
paleido. Mane paleido be kliūčių.

Kitą kartą ėjome per auditorijas nutraukti paskaitų. Prašome astronomijos
profesoriaus Glazenapo, kad apleistų auditoriją. Neklauso. Sakosi neisiąs: ne
studentai čia šeimininkai, čia mokslo įstaiga, o ne politinių aistrų vieta. Tuo-
met kreipiamės į studentus: „Išeikite.“ Vieni išeina, kiti — ne. Jei prašomi neina,
tai varu išvarome lauk.

Prašickis, labai griežtas analitinės geometrijos profesorius, prašomas apleisti
auditoriją, pasakė neisiąs, prievarta nepasiduosiąs. Ir labai griežtai. Galiausiai
klausytojai buvo išprašyti, profesorius paliko vienas.

Peterburgo Lietuvių studentų draugijos nariai buvo visų Peterburgo aukštų-
jų mokyklų studentai. Tik varguomenė. Turtingesnieji, o tai buvo mūsų ponų

Muziejaus archyvas

* uo

Vydūnas su spektaklio „Tadas Blinda“ artistais pas Vaineikius Palangoje. Pirmoje eilėje trečias iš
kairės — Ignas Končius, penktas - Vydūnas. Apie 1911 m.

vaikai, dėjosi į lenkų organizacijas, o gal buvo ir tokių, kurie tenkinosi „zem-
liačestvom“. Baigę kuriame mieste vidurines mokyklas (gimnazijas, realinės,
komercines), susispiesdavo į „zemliačestvas“. Atostogų metu ruošdavo vakarus
savo miestuose ir gaudavo gerų pajamų. Aš jau Liepojoj buvau „zemliačestvos“
nariu. Pasiturį bajoraičiai į lietuvių draugiją nesidėjo. Nepasiturį, kurie neturė-
jo savo organizacijų išlaidoms lėšų, dėjosi pas mus. Beveik tik ūkininkų vaikai.

Buvau revizijos komisijoj. Tą komisiją sudarė žydas, latvis, aš ir Steponavi-
čius. Sykiu su juo baigiau gimnaziją, radau besėdintį antrus metus septintoj kla-
sėj. Įsikalbėjome — nemokąs nė žodžio lietuviškai. Sakau, net ir pas papuasus
gyvenant, vis reik žinot - „duok“, „duona“ ir t. t. 1921 metais gyvenau Dotnu-
voje. Kasinėju daržely prie kelio. Prieina karininkas: „Laba diena.“ Tai Stepona-
vičius bekalbąs lietuviškai. Ar ne Technikos tiekimo skyriaus viršininkas (paskui
netoli tėviškės nusipirko dvariuką).

1910-1911 metais, kai buvau išrinktas pirmininku, buvo ar ne 151 narys.
Metus papirmininkavau. Tėvui susirgus, vasario gale išvažiavau slaugyti ir besu-
grįžau jau lapkričio mėnesį. Tik susirinkimų pirmininku būdavau. Daug sugai-
šau sekretoriaudamas, o ypač pirmininkaudamas. Du kartus per metus būdavo
ruošiami vakarai. Tačiau dėl tų vakarų tikrai po ištisą mėnesį tekdavo kiaurai

Muziejaus archyvas

Vydūnas su spektaklio „Tadas Blinda“ artistais ir Klaipėdos giedotojais pas Vaineikius

Palangoje. Pirmoje eilėje centre - Vydūnas, šalia Ignas Končius. Apie 1911 m.

Muziejaus archyvas

>> —L—

Artistai mėgėjai po spektaklio „Tadas Blinda“ pas Vaineikius Palangoje. Antroje eilėje pirmas iš kairės —
spektaklio organizatorius Ignas Končius. Apie 1911 m.

Muziejaus archyvas

sugaišti. Ir prisilakstai, ir prisinervini būdavo. Tie ilgi galai: gyvenau Peter-
burgo pusėje, Rybackajos gatvėje, o visi reikalai buvo Troickajos 10 (Pavlovos
salė) ir Zabalkano pr. 20 — valgykloj, vadinamojoj „lenkų“. Ši valgykla buvo
įsteigta Lietuvių labdaringos draugijos, įsikūrusios prie Šv. Kotrynos bažnyčios
(Nevskio pr. 32). Draugija valdė ir visą bažnyčią. Paskui lenkai ėmė skverbtis.
Ir bažnyčią užvaldė, ir tą studentų valgyklą. Mano laikais ten dar buvo mūsų
atstovas — Aleksandravičius, Viekšnių vaistininko sūnus. Kiek vargo su choru,
kol suprašysi jaunuomenę, kol prikalbėsi chorvedį — tai J. Kelpšą, tai S. Šimkų,
o šis buvo stačiokas, aprėkdavo, kone kumštį po nosim pakišdavo, jei kuriam
ar kuriai nepasisekdavo tinkamo tono išlaikyti. Tiesa, prie vakarų prisidėdavo
A. Žilinskis (kažkada gelžkelių valdyboj tarnavo). Sykį kiek vargome, kolei su-
radome baleriną, sutikusią suorganizuoti lietuvišką baletą.

Pats spausdinau (apolografu — panašus į hektografą, tik galėjo bet kuo rašyti,
perduodavo spalvas) kvietimus - ir piešiau, ir rašiau. Piešiau skelbimus-plakatus.
Visokius plakatus prie skrajojamojo pašto, gėlių, gėrimų kioskų.

Vakarai įdomūs būdavo, kai ateidavo kretingiškis grafas A. Tiškevičius ir
Gavronskis — abu Valstybės tarybos nariai. Visuomet už programą duodavo po
100 rublių.

Programos irgi būdavo mano pieštos ir rašytos.

Bitės. Sykį jau temstant grįžau namo iš Palangos su dviračiu. Mama (didelė
bičių mėgėja; tėvas visai prie bičių nesikišo) beleidžianti bičių spiečių į avilį, jau
su lempa. Žemaičiuose paprastai avilių ieško, kai jau bičių spiečius ant šakos. Dėl
to dažnai pavėluojama įleisti. Mama man: „Vaikali, kaip sau nori, aš nebegaliu,
aš nebeįstengiu, daryk pats. Kaip išmanai...“ Dviratį įverčiau į dilgėlyną. Su-
dulkėjęs, suprakaitavęs ėmiaus bites sidžysi, Jos nemato kelio, jau visai tamsu,
lemputė menka. Ėmė visur man lįsti: į rankoves, už apykaklės, į kojų staibius.
O čia reik judėti, — suspaudi jas - kanda. Mane taip sukrimto, kad jaučiau, jog,
jei dar viena įkąs, išvirsiu iš kojų. Sutinau. Po trijų dienų viskas praėjo.

Po kokios dešimties dvylikos metų su Viktoru Ruokiu tyrėva Palangos kraš-
tą. Prie Birutės kalno senos pušies drevėj, prie pat šaknų, užėjova bites. Jų lak-
tas visai arti žemės. Ar aukštai jų koriai, parūpo mudviem. Paėmiau ilgą virbą
ir ėmiau kišti į drevę aukštyn. Išlėkė viena ir įgėlė man į pat antakį. Kad bent
kiek būtų sutinęs.

Kai parvažiavau iš Peterburgo sergančio tėvo slaugyti, man labai sekėsi bi-
tės. Vieną šventadienį mama ėmė maldaknygę poteriams kalbėti, o aš pasisakiau
bepoteriaudamas einąs gyvulių pastauninke apžiūrėti. Einu link Didpievio, kur
buvo pūdymas. Girdžiu bičių spiečiaus ūžesį. Ėmiau svaidyti smiltėta pūdymo
žeme. Perlėkė jos per tvorą ir susimetė į kazilo storio eglę alksnyne. Parbėgęs
pasakiau mamai. Nusinešėva priemones spiečiui semti. Vargas buvo toj eglėj —

Muziejaus archyvas

nėra kaip laikytis — šakos laibos, nėra kur rėčio su semiamomis bitimis pasidėti.
Susėmiau — nuleidau.

Iš seno bebuvo mūsų vienas avilys. O tą vasarą penkis spiečius suleidome.
Dar vieną sulaikiau kažkieno pralekiantį spiečių.

Kariuomenės reikalai. Kai baigiau gimnaziją (1907 m.), tais pačiais metais
man reikėjo stoti į kariuomenę.

Nuvažiavau į Peterburgą, kai jau sužinojau, kad esu priimtas universitetan,
gavau pažymėjimą ir nusiunčiau į Telšius, kad atidėtų šaukimą, kolei baigsiu
universitetą, pranešdamas, kad kariuomenės pareigas noriu atlikti būdamas
aspirantu.

Išsiunčiau, ir ramus. Po kurio laiko tėvas rašo, kodėl aš neatsiuntęs pažymėji-
mo iš universiteto. Kadangi neatėjęs šaukiman, dabar esu paieškomas ir suimti-
nas. Tuoj parašiau manęs ieškančiam Varnių valdininkui piktą raštą, kad turbūt
jie ten dar neatplėšė voko su mano prašymu. Neilgai trukus „okolodočnyj“ at-
eina pas mano brolį į tarnybą (brolio tarnybos adresą buvau davęs), paduoda du
popierėliu ir prašo pasirašyti. Viename popierėly buvo įsakyta mane, kaip besi-
slapstantį nuo kariuomenės, areštuoti, o kitame — paleisti.

Baigęs universitetą (1913), nenorėdamas važiuoti į Sibirą mokytojauti (ten
būčiau tuojau priimtas ir kartu laisvas nuo kariuomenės prievolių), padaviau
prašymus į Vilniaus, Rygos ir Varšuvos mokslo apygardas mokytojo vietai gauti.
Netrukus pasikvietė mane pas save Plungės žandaras dėl ištikimybės pažymė-
jimo. Daviau jam 3 rublius. Labai buvo patenkintas ir, sako, bus viskas gerai,
bet reik su kariuomene atsiskaityti, nes jei čia ir priimtų, neskirs tuoj „į etatą“,
o kolei neetatinis, paims į kariuomenę.

Važiuoju į Telšius. Pas karinį viršininką, sako, esi užrašytas „po žrebiju“. Bet
aš sakau, buvau užsirašęs aspirantu. Laiku atsiunčiau popierius. Ne aš kaltas,
kad supainiojote. Sako, čia nesiginčyk, o tai išeis kaip su Adamkavičium, kuris
gavo paties caro prašyti, kad priimtų į karo mokyklą (generolas Adamkavičius,
miręs Broktone). Sako, po trijų savaičių yra skirtas atsilikėliams laikas, ir stok.

Kariuomenėj tarnauti nenoriu. Reik ieškoti kelių, kad išsisukčiau. Važiuoju
į Vilnių. M. Sleževičius netarnavęs dėl gebėjimo nykštį iškreipti. Jam padėjęs
dr. Pogodinas, karo gydytojas, kuris kažkodėl nenorįs, kad aukšto mokslo žmo-
nės tarnautų paprastais kareiviais.

Važiuoju į Kauną. Einu pas advokatą P. Leoną, pas dr. Alekną. Nieko nie-
kas čia negali man padėti. Nosį nuleidęs einu stoties link ir matau dr. Pogo-
dino iškabą. Buvo jau po šeštos, o jis tepriimąs iki šeštos valandos. Skambinu.
Atsiprašau, kad ne laiku. Pasisakau, koks mano reikalas: turiu globojamą seną
motiną, ji nenorinti važiuoti į Sibirą, o tik ten tegaliu gauti etatinę tarnybą,
šiaip turiu kariuomenės prievolę atlikti. Rodos, netinku. Akylai apžiūri. Sako,

Muziejaus archyvas

kad netarnausiu. Prašau raštelio į Telšius parvežti. Sako, vis tiek pas jį atsi-
dursiąs, jie ten neatleis, — žiūrima labai griežtai. Duodu 25 rublius sakyda-
mas, kad ne laiku gaišinau. Atmeta man 22 rublius. Tokios rūsčios išvaizdos,
generolo uniforma.

O Plungėj agentas man buvo sakęs, jei Telšiuose gausiu baltą bilietą, tai su-
mokėsiu 50 rublių, o jei pasiųs į Kauną, tai nieko. Telšiuose jau buvau pas gy-
dytoją Brauhą - krikštytą žydą.

Atėjo stojimas. Plikas įeinu. Apžiūri. Sako, tinka. Še tau, manau. Susiz-
grimbu ir sakau, kad aš nepristačiau gydytojo liudijimo, jog netinku — mano
širdis nesveika. Kad skundžiuosi, reik patikrinti. Ginčijasi, kiek laiko duoti
tyrimams Kaune.

Nieko nelaukdamas, važiuoju savo lėšomis į Kauną. Pakliūnu pas Pogodi-
ną. Vaikščioju po ligoninės sodą su palaikiu chalatu, leido tik pasiimti savo
kepurę ir prisisegti akademinį ženkliuką. Dar čia ligoninėj, tame pačiame
vidaus ligų skyriuje, yra Segal — žydas, baigęs Rygos politechniką, o su ma-
nim kartu — Palangos progimnaziją. Ligoniai ėmė pasakoti, kad ant jo užvil-
kę marškinius vakar mirusio „barabanščiko“; šią naktį tas ateisiąs pasiimti.
Ir tikrai, naktį ėmė girdėtis barabano muzika. Žydelis nelabai tebijojo, nors
ligoniai ėmė būgštauti, kad jau greit ims jį už pakarpos, jei jis tų marškinių
nenusivilks. Juokai, žinoma.

Į šeštą dieną Pogodinas atėjo anksčiau, gainiojo gainiojo mane ir vis rašė.
Paskui atėjo dar du gydytoju, ėmė mane gainioti. Ir vis klauso. Tarėsi, ginčijosi,
bet pasirašė ir išėjo. Toks jau paprotys čia buvo: duodi pusę rublio, felčeris duo-
da tau nuorašą nurašyti. Originalas eina į Telšius, o nuorašas čia palieka. Taip
aš ir padariau. Ir ko ten tas daktaras neprirašė, kokių jis tiktai trūkumų nerado.

Važiuoju į Telšius ramus. Sekretorius klausia, kaip. Sakau net nesidomėjęs —
žinau savo sveikatos būklę. Be reikalo, sako. Mes čia nesiskaitome kartais su
Kauno sprendimais.

Atėjo stojimo diena. Vėl pliką šaukia. Truputį paklauso daktarai mano širdį,
pakinknoja galvomis. O bajorų vadas Hinzė, mano tėvo pažįstamas iš senų lai-
kų, sako, gaila, jaunas žmogus, baigęs mokslus — ir invalidas. Apsidaryk, sako,
gausi baltą bilietą. Iš džiaugsmo pamiršau, kurį drabužį pirma vilkti — išlošti
dveji metai. Dabar galiu laukti, kolei gausiu tarnybą.

Gimnazijos mokytojas

Baigęs universitetą, atlikęs nuo kariuomenės, be kepurės vaikščiojau ir rie-
šutavau. Ypač daug tą metą riešutų buvo. Padavęs prašymus į Rygos, Vilniaus
ir Varšuvos mokslo apygardas, į Rygą ir pats nuvažiavau. Sužinojęs, kad globėjo

Muziejaus archyvas

Broliai Petras ir Ignas (dešinėje) Končiai. XX a. pr.

Palangos gimnazijos mokytojas Ignas Končius su žmona Marija Kentraite-Končiene. 1914 m.

Muziejaus archyvas

pareigas eina Bukovickis, įėjau pas jį. Jis sakėsi mane atsimenąs (aš buvau apygeris
mokinys) ir pažadėjo man vietą, kai tik atsipalaiduos jo apygardoje. Padėkojau.

Grįžęs vėl riešutauju... Buvau į Palangą nuvažiavęs. Pasitaikė gegužinė. Su-
sipažinau su būsimu uošviu, uošviene. Pasipasakojau, kaip gavau baltą bilietą.

Staiga gaunu iš uošvio žinią, kad Leskovecas, ar du fakultetu išėjęs, nesu-
gyvendamas su žmona pasikoręs ant paklodės prie durų (Vaineikienės namuo-
se, Kęstučio g., paskui Vaineikio). Sako, prašyk Bukovickio, tave paskirs. Mušu
Bukovickiui ilgą telegramą.

Dvejetą savaičių išlaukęs ir negaudamas atsakymo, važiuoju į Rygą. Įeinu į
įstaigą, sutinku Eugenijų Petrovičių Zaicą (man mokantis, jis buvo raštvedys ir
klasės auklėtojų pavaduotojas). Sveikinu, sako, kaip tik jau pasirašytas tavo pa-
skyrimas, eikiva, tuoj duosiu. Ėjo su reikalais prie Bukovickio, pasakė jam, kad
aš esu. Pasikvietė, labai maloniai priėmė. Ištesėjęs savo žodį, bet, sako, man gaila
tavęs, tu ten pražūsi, - pagadinsi savo karjerą. Sako, paaugęs esi, pats viską su-
pranti. Palangoj vyksta rusifikacija, visuomenė sulenkėjusi. Esi lietuvis, negalėsi
su savaisiais nesidėti. Jei ne vieni, tai kiti tave suės. Taip tėviškai, labai nuošir-
džiai jis man ilgoką pamokslą pasakė.

Padėkojau, atsisveikinau ir popierį pasiėmęs džiaugdamasis išvažiavau.

Kaip vėliau paaiškėjo, Bukovickis buvęs parašęs Palangos gimnazijos direkto-
riui laišką, prašydamas mane pagloboti kaip pradedantį mokytoją. Direktorius
buvo Vasilijus Osipovičius Zaicas. Jis supratęs tą laišką taip, kad aš esu Buko-
vickio skirtas slaptu pranešėju. Mat, sako, gimnazijos, be tiesioginių viršininkų,
dar turėjo ir slaptus, kurie viską privačiai pranešdavo, kas dedasi.

Toks aš nebuvau. Bet tokia nuomonė apie mane padėjo, kai kilo nesusipra-
timas su popu.

Palangoj teišbuvau vienerius metus, iki Pirmojo pasaulinio karo. Jei būtų
tekę ilgiau Palangoje mokytojauti, kažin ar būčiau neįkliuvęs. Visai teisingai
sakė Bukovickis — ir rusai čia rusifikaciją varo, ir lenkai lenkinimą.

Grafo įgaliotinio žmona Viršilaitė-Bakanauskienė nuo Medingėnų buvo di-
delė lenkė. Jos sūnus buvo trečioj klasėj. Iš algebros rašto darbo gavo dvejetu-
ką. O repetitorių turėjo beveik kiekvienam dalykui. Rašto darbus aš taisydavau
visus iš karto ir vertindavau labai atsargiai ir teisingai. Tas kleckais nušertas
vaikas buvo tikras peckelis. Jo darbas buvo ir purvinas, ir su klaidomis. Atėjo
motina, kilo didelis triukšmas. Žinoma, ir lenkiškasis klausimas! Sykį sutikusi
mano būsimą uošvį mane išvadino chamu.

Dar prie manęs buvo pristatytas klasės auklėtojų pavaduotojas ir raštvedys
Vasilijus Ivanovčius Krasnovskis. Jis ateidavo pas mane, pasivaikščioti išvesdavo,
užsukdavo mokinių butus lankyti eidamas. Šiaip buvo visuomet lipšnus: dažnai
pradėdavo visokias kalbas apie lenkus ir lietuvius, apie lietuvius mokinius, apie
mokytojus. Buvau atsargus, jis iš manęs nieko nepešė.

Muziejaus archyvas

Teiraudavos visokiais klausimais mano nuomonės ir Voskresenskis — paišy-
bos mokytojas, dar mane mokęs. Bet šis buvo didelis plepys, negilus žmogus,
nuo jo nesunku buvo apsisaugoti. Su popu pažinčių nelaikiau. Su kitais moky-
tojais irgi — tik oficiali pažintis.

Metams užteko ištikimybės. Lietuviškoji gyventojų dalis buvo mano pu-
sėj. Turėjau pažįstamų ir artimų. Žinoma, daugeliu atvejų jie manęs nesuprato.

Nikitinskis. Nuvažiavęs į Palangą 1913 metais mokytojauti (tais metais buvo
atidaryta penktoji klasė), apsigyvenau pas savo būsimą uošvį J. Kentrą. Kiek pa-
buvęs, ėmiau lankyti įvairius valdininkus — reik juk susipažinti.

Vidaus reikalų ministerijos atstovas Nikitinskis ką tik buvo išsinuomojęs iš
Pancerio butą (Gimnazijos g. 5). Nueinu, surdutą apsivilkęs, akademinį ženklą
prisisegęs, peleriną užsimetęs, žvaigždėtą kepurę užsidėjęs. Įeinu į stiklinę verandą.
Nikitinskis beišeinąs iš kambario nuo altarijos pusės. Pro jo kojas išsprūdo gražus
rudas airių seteris ir ėmė mane pulti. Aš mojuoju ranką norėdamas jį kiek pabai-
dyti ir sakaus, ko atėjęs: „Atėjau prisistatyti Vidaus reikalų ministerijos atstovui,
esu paskirtas...“ — „Juk aš tave pažįstu, bet kokį tu turi reikalą prie manęs?“ Aš
jam vėl pasakoju, ko atėjęs. Šuo vis puola, o jis vėl tą patį — ko aš atėjau. Trejerą
kartų pakartojęs, pamačiau nesusikalbėsiąs (šuo vis puola), atsisveikinau ir išėjau.

Jis mane atsiminė, kai dar studentas būdamas ruošiau lietuvių vakarą, ir la-
bai niršo.

Pamenu, 1911 m. suruošėme Plungėje vakarą su „Blinda“. Pasinorėjo ir Pa-
langoje lietuvių gyvenimą parodyti vasaros metu kurortininkams, daugiausia
lenkams. Klebonas Šniukšta sutiko duoti labdaringosios draugijos vardą — pel-
nas ubagynui.

Reik leidimo ir vaidinimui, ir vaidintojams iš paties Kuršo gubernatoriaus.
Padavėm prašymą. Rašomas ir hektografuojamas rusų ir lietuvių kalbomis.

Atvažiavau. Visuomet sustodavau pas dr. L. Vaineikį. Tik koją įkeliu, tuoj
ateina Skudikis, blogiausias policininkas, Nikitinskio tarnas, — kviečiąs mane
Nikitinskis. Nueinu. Piktas, blaškosi. Kas aš, ko čia mes norime. Kam tas vaka-
ras? „Norime padėti labdaringajai draugijai lėšų parinkti.“ —- „Kam tai? Klebonui
lėšų netrūksta. Kas tokie atvažiuos?“ — „Visi turime Kauno gubernatoriaus lei-
dimus.“ Aš neturėjau, atvažiavau vėliau, - J. Ruibys išgėrė su Krilovu, Plungės
pristavu, butelį konjako — ir viskas gerai. Anava, sako, buvo vakaras, kažkoks
Janulaitis ruošė — visas pelnas nuėjo Ženevos spaustuvei remti. „To aš nežinau.
Juk jie turėjo atsiskaityti, o čia klebonas viską pasiims...“ — „Tie lietuviai — visi
šunsnukiai.“ Sakau: „Tamsta mūsų nepažįsti, mes nieko dar nesame padarę ir
prašom taip nepravardžiuoti“. — „O tu, be to, dar ir studentas“, — įtūžęs pridūrė.
Nuleidau rankas ir nutilau. Gubernatoriaus leidimas atėjo per vėlai - 3 dienos
po leidime nurodyto laiko. Vakaras neįvyko.

Muziejaus archyvas

Artistai mėgėjai spektaklio „Tadas Blinda“ neleidus. Palanga, 1913 m.

Muziejaus archyvas

Palangoj buvo paprotys kalėdoti pas „ponus“. Visi susirenka, valgo, geria,
preferansą lošia. Tegu dirbau tik pirmus metus, tačiau ir mane kviesdavo.

Tokie „kalėdninkai“ būdavo daugiausia po Kalėdų. Taip ir šį sykį per Gra-
bnyčias kalėdojo pas Aleksandravičių. Tai buvo ypač malonus senukas, su ilga
didele barzda, liesas, apie 70-80 metų, valstybės kontrolės pensininkas, pa-
triarchu vadinamas. Birutės gatvėje, prie Ronžės, jis buvo nusipirkęs sklypelį,
pasistatydinęs namuką. Lipdė iš molio ir popieriaus masės stovylėles, daugiau-
sia pavargėlių žydų ir rusų girtuoklių. Lietuviai jam nesisekdavo, kaip jis pats
sakė. Iš kiek liesesnės molio masės (daugiau popieriaus) lipdė paauksuotus rė-
mus paveikslams, dėžutes siūlams ar niekniekiams. Piešė ir paveikslus aliejiniais
dažais, — tai jam mažiausiai sekėsi. Žmona jo stora, maža, nešvari, spindinčiu
veidu, apsirėdžiusi „arnotais“, kaip sakydavo palangiškės ponios. Neestetiškos
išvaizdos ir iš stovylos, ir iš veido, ir iš apdaro — nemalonu būdavo į ranką bu-
čiuoti, bet privalu.

Valgėme, gėrėme. Po vakarienės ir mane įtraukė prie vieno staliuko, kur lošė-
jo trūko. Šiaip taip sutikau. Sėdžiu tad su tokiom trim poniom. Lošiu, jos man
sunkumų nesudaro — galvosenos nereik įtempti. Prieina Nikitinskis. Man riesta,
bet išlošti galiu. Jis mane, kaip naujoką, pasiperša pamokyti... Aš jam sakau,
kad jo peršamas kelias mane be dviejų paliks, o mano jam nurodomas — su sa-
vom išveš. Būsimasis uošvis mane buvo įspėjęs, kad tom poniom geriau praloš-
ti, nes jos neturi pinigų, o ypač džiaugiasi, jei po kokį rublelį išlošia. Paklausiau
Nikitinskio ir pralošiau. Parodžiau jam, kaip aš siūliau — su savom būč išėjęs.
Čia buvo gardaus juoko ir pro tabako dūmų tirštus debesis, ir pro kepsnių kva-
pus bei senų ponių „kvepalų“ smalkes, dar ir pro degtinės ir alaus svaigulį. Po to
įvykio labai maloniai sveikindavos, visuomet sustabdydavo, pakalbėdavo, ranką
paduodavo (tai buvo itin didelė garbė).

Šiaip jis buvo geru proferansininku laikomas.

Kai 1921 metais grįžau į Lietuvą, po kelių dienų atvyko Nikitinskis su savo
Žmona pas uošvį testamentą rašyti. Lenda prie manęs bučiuotis. „Ne, - sakau, —
Nikolajau Petrovičiau, praeities neminėsim, bet ir nesibučiuosim.“

Karo metu jis buvo kažkur Estijoj ar ne apskrities viršininku. Girtuokliavo. Pa-
norėjo selterio, išgėrė amoniako ir išsiplikė sau gerklę. Nuo to ir mirė. Namą Mai-
ronio gatvėje užrašė savo antrajai žmonai, buvusiai tarnaitei, pasiimtai iš Palangos.

Istorija su popu. Kai buvau penktosios klasės auklėtojas, buvo toks mokinys
Pakulis, latvis. Išauklėtas berniukas, gerai mokėsi. Gyveno jis pas Sijlį, pradžios
mokyklos ir gimnazijos dainavimo mokytoją.

Ketvirtoj klasėj buvo kitas latvis — antrametis, monopolio tarnautojo sūnus,
rodos, Ozols. Jiedu abudu kartu vaikščiojo miške — parke su panom, o tas panas
sekė Krasnovskis ir Maksimas (mergininkas, Nikitinskio pavaduotojas). Kras-

Muziejaus archyvas

novskis tai pamatė ir užrašė į baudų žurnalą. Bertainiui baigiantis, reikia posė-
dyje pažymius už elgesį surašyti. Pakuliui, nors ir priešinaus, bet vis dėlto parašė
ketvertą. Kai atėjo Ozolo eilė ir direktorius manęs, kaip auklėtojo, pirmo pa-
klausė, kiek už elgesį, pasakiau: „Jei Pakuliui ketvertas, tai Ozolui trejetas (mat
šis dar antrą įrašą baudos žurnale turėjo už tai, kad girtas gatvėje nuvirtęs buvo,
to paties Krasnovskio pastebėtas).“ Popas kai ims pulti mane už tai (mat Ozolas
buvo stačiatikis), išvadino mužiku, kas aš vakar buvęs, kaip aš drįstąs, - žodžių jis
negailėjo. Aš prašau, kad pirmininkaujantis mane apsaugotų nuo tokių insinuaci-
jų. Direktorius apsimeta mano prašymo negirdįs, o popas vis plūsta ir plūsta. Pa-
galiau lotynų kalbos mokytojui Jurgensui užprotestavus, popas nustojo plūdęsis.

Rytojaus dieną po pamokų paprašiau direktoriaus, kad priimtų pasikalbė-
ti. Parašiau prašymą, apsivilkau surdutą ir nuėjau. Rankoj laikydamas prašymą
ėmiau sakyti, kad duotų man septynių dienų atostogas į Rygą nuvažiuoti, nes
aš nebegaliu pasilikti mokytoju po vakarykščių popo Kolosovo užgauliojimų.
Direktorius ėmė mane atkalbinėti, labai nuoširdžiai prašydamas neteikti pra-
šymo, nes popas nieko negalįs padaryti be jo, viskas einą per jį, aš nepažįstąs
popo ir t. t. Žodžiu, mane prikalbėjo. Nebevažiavau. (Su popu nesisveikinau nei
gimnazijoj, nei gatvėj. Pirmą sykį prakalbėjova, važiuodami iš Veraus į Stavro-
polį jau 1917 m., kai jis paprašė manęs batams tepalo. Turėjau tokio vandenė-
lio — kelionėj labai patogu.)

Direktorius, pasirodo, bijojęs, kad nevažiuočiau, nes iš to Bukovickio laiško
susidaręs įspūdį, kad aš būsiu tas, kuris apie gimnazijos negerumus pranešinės
į Rygą. Tai paaiškėjo jau Veruje esant, revoliucijos metu, kai ir direktorius nebe
direktorius buvo.

Nemėgo popo mokiniai. Katalikai nieko bendra su juo neturėjo.

Jau Veruje esant, kai buvau aštuntos klasės auklėtojas, popo sūnus, buvęs
mano klasėje, nuduodavo manęs nepažįstąs — nesisveikindavo. Pasiūliau už tai
sumažinti jam elgesio pažymį. Pasisakė popui. Su juo tada aš dar nesisveikinau
ir nesikalbėjau. Atsikirtau. Tuomet buvau lygus kitiems, nes čia man jau sveti-
mi mokiniai, nė vieno lietuvio — neprikibsi.

Popiukas paskui sveikinosi.

Kaip kartais įvykiai supuola ar pasikartoja.

Žmudckoje mužičjo. Dar man besimokant Palangos progimnazijoj, jau se-
niai paišybos ir dailyraščio mokė Voskresenskis. Jo žmona buvo estė, turėjo du
vaiku — abu mirė. Jis antroje klasėje ėmė mane ir sekmadieniais privačiai mokyti
paišybos (tekviesdavo tik gabius, per visas klases 3—4 mokinius). Prikalbinėjo
mane stoti į Vilniaus dailės mokyklą. Aš mat savo tėvo nurodomas mėgau pieš-
ti anglim ant naujų daržinės, tvartų durų. Piešiau tetervinus su ilgom išpūstom
uodegom. Man sekėsi.

Muziejaus archyvas

Piešimo mokytojas buvo geras žmogus. Kitam mokytojui vėluojant, būda-
vo, stovi savo klasės tarpduryje ir vis bara triukšmaujančius. Įpykęs sakydavo:
„Žmudckoje mužičjo, smarkači, mužičjo nesčastnoje...“

1914 m. gimnaziją evakavo į Verų Estijoje. Kai 1915 m. ten prasidėjo moks-
las, lietuvio nebuvo nė vieno. Iš Palangos atvyko tik popo sūnus, direktoriaus
žmonos brolis ir sargo sūnus.

Estukai malonūs, ramūs vaikai. Bet pasitaikydavo ir triukšmo, ypač prieš
geografijos pamoką, nes mokytojas visuomet po skambučio eidavo į išeinamą-
ją vietą, prieš veidrodį pastovėdavo, kad kiek galima daugiau nutęstų pamokos
laiką. Vaikai ūždavo belaukdami. Voskresenskis, būdavo, juos ramina — jis te-
turėdavo mažai pamokų ir vis ateidavo į gimnaziją savo klasės „auklėti“.

Kai įsikalbėdavome, sakydavo: „Čuchna nesčastnaja, čuchonskoje mužičjo,....
vot žmudjaki, tie byli poriadočnyje, kuda luče...“

1917 m. mus evakavo į Kaukazo Stavropolį (dabar Vorošilovskas). Ten nė
vieno esto ir, žinoma, nė vieno lietuvio. Jis tada sakydavo: „Vot chorošyje mal-
čiki byli žmudiny, presto prelestį, chotia i iz krestjan bolįšinstvo, a vse vospita-
ny, podatlivyje... čuchoncy tak sebe, ničevo, dovoljno pariadočnyje... Vot eto
kazačje prokliatoje, voriški, deti katoržan, žuljo nesčastnoje...“

Palangoje Voskresenskis vaikščiodavo su vokiečių kalbos mokytoju. Aš tada
„švedukas“ dar tebebuvau, tik vienerius metus jis mane temokė, antroj klasėj.
Ivanas Karlovičius Korfas buvo labai griežtas mokytojas. Sykį aš buvau gavęs
perrašyti veiksmažodžių sein, haben ir werden visų laikų asmenuotes — 30 kartų.
Tas pabaudas registruodavo antramečiai Urnikis ir Gedrimas (Palangos vargo-
nininko sūnus, žuvo kažkur prie Dono, jau revoliucijos metu). Korfas — aukštas,
su didele barzda, eina dideliais žingsniais, storą lazdą ant pečių kaip naščius už-
simetęs, dar šuo — rudas, lašytas, su nukirsta uodega, ir Voskresenskis — nedide-
lis, smulkus, mažais žingsneliais tripsi įkandin. Tas vokietis gyveno Jūros gatvėj,
o Voskresenskis pas Okuločių, prie vilos „Mohort“. Tai Voskresenskis vienas
nueidavo, paskui abu per miestelį ten ir atgal, ir Voskresenskis vėl vienas atgal.

Vaikams mirus, Voskresenskis kasdien eidavo į kapines, nuo jo buto bus geri
2 kilometrai. Kasdien, nesvarbu, koks oras.

Karas. Vestuvės su Maryte Kentraite turėjo įvykti 1914 m. liepos 22 d. Viskas
buvo paruošta. Prinešta iš Nemersano (iš Karnovskio) visokių pirkinių. Jau ir gėlės
buvo užsakytos — 50 baltų rožių už 10 markių. Liko tik mano lakerkos neparneštos.

Staiga karas. Viskas pasikeitė. Atidėtos vestuvės. Kuriam laikui išvažiavom
į Želvius. Būdamas Vilniuj, Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime, nupirkau
vestuvinius žiedus. Tuos žiedus ant batų užvarčių užrišęs vis su savim nešiojau.

Sykį pasklido gandas, kad vokietis renka kariuomenę ir jau nebetoli sienos.
Nutarėm važiuoti į Želvius. Pakinkėme tokį siuntantį žemaituką — drigantą.

Muziejaus archyvas

Marija Kentraitė-Končienė prie Palangos Lurdo. XX a. 2 deš.

Vakarop išvažiavome. Aš su Prane su dviračiais, Zosė, Bronė, Marytė ir uošvie-
nė — brikelėj. Neramu. Žmonės bėga ryšuliukais nešini. Penktos klasės mokinys
Syrus (paskui kunigas) jau už Palangos beeinąs, per vieną petį persisvėręs narvelį
su kanarėle, per kitą - knygas, apyvara surištas.

Artėjo audra. Visai sutemo. Pasukome iš vieškelio į Želvių kelią. Kastas ke-
lias, smėlėtas, išvažinėtas — kaip vaga eina brikelės tekiniai, ir arklys savu grio-
viu eina. Ėmė smarkiai lyti. Smarkūs žaibai, perkūnija. Arklys blaškosi — jaunas,
bijo žaibo. Žaibui sumetus, apžlimba akys — nieko nematai, o arklys šoka į šalį.
Vedu arklį vienoj rankoj dviratį laikydamas. Kojomis seku kelią, kad iš provėžos
neišeičiau — o čia pilna vandens. Gerai, kad kelias tiesus. Laimingai atvažiavo-
me į Želvius pas tetą Anelę. Čia ir uošvis buvo. Visi buvome šlapi, sauso siūlelio
nebūtumei radęs. O buvau apsidaręs geriausiais drabužiais. Pusbačiai ištižę, po
purvą koja kelią laikant. Tetos marškiniais apvilktas atsiguliau.

Muziejaus archyvas

Ža

Marija ir Ignas Končiai Palangoje prie Birutės kalno. XX a. 3 deš.

Muziejaus archyvas

Marija ir Ignas Končiai su draugais ant Birutės kalno Palangoje. XX a. 2 deš.

Muziejaus archyvas

«r

nigas Pranciškus Jasinskis ant laiptų į Birutės kalną

Palangoje. Apie 1925 m.

kupas Mečislovas Paliulionis ir

Muziejaus archyvas

Rytą kiti išvažiavo, mudu su Maryte pasilikova kelioms dienoms Želviuose.

Vestuvės įvyko rugpjūčio 3 d., antradienį. Vakarienės metu „Magdeburgas“ —
vokiečių karo laivas - bombardavo Palangą.

Greit išvažiavova su žmona į Peterburgą pas mano brolį.

Direktorius telegrama iššaukė grįžti, prasidės, sako, gimnazijoj mokslas. Va-
žiuojava. Liepojos stoty pilna žmonių — bėga nuo fronto. Stebisi, kad mudu į
Palangą važiuojava. Pašto arklių stotyje juo labiau stebisi. Sako, iki Bartuvos
nuvažiuosit, o toliau — ten sužinosit. Bartuvoj leidžia važiuoti iki Rukiavos. Čia
jau nebežino, ar Palangoje vokiečiai. Naktis. Važiuojava. Parvažiavom į Palangą.
Kitos dienos vakare mokykloje sukvietė posėdį ir liepė skirstytis. Dar pragyve-
nome Palangoje dvejetą savaičių ir išvažiavom į Liepoją, kur gyveno uošvienė
su kitais savo vaikais — Brone, Zose, Prane, Bolesiu. Liepojoje gyvenom tetos
Kulokienės bute vienu du, nes visi buvo išvažiavę.

Kas moko. Palangoj buvo Baltasis kordonas prie kapų, Jūros kordonas prie
Daukanto ir Kęstučio gatvių kampo. Dar kariuomenė stovėjo prie sienos perei-
namojo punkto. Buvo 30 kareivių.

Sykį atėjo Baltojo kordono karininkas pas mano būsimąjį uošvį. Įsikalbė-
jome. Piktas, kad jo sūnus iš rusų kalbos turi dvejetą. Ir juo labiau piktas, kad
rusų kalbos mokytojas Izmailovas siūląs jam pasamdyti repetitorių. Girdi, kas
tas repetitorius. Nagi vietinis žemaitis (žmudjak). Jis pats nemokąs kalbėti ru-
siškai, kaip jis gali mano vaiką mokyti, kuris nuo mažų dienų tik rusų kalbą
tegirdįs, kurio tėvai rusai.

Atrodė, nepasisekė jo įtikinti, kad reikia teoriją — gramatiką, sintaksę žino-
ti, sakinius nagrinėti. Kad vien sugebėjimo kalbėti maža. O žemaičiai kaip tik
teoriją gerai išmoksta, bet kalbėti praktikos neturi — negirdi geros rusų kalbos.

Vesdamas fizikos praktikos darbus Aleksote-Vėsulavoj, Fizikos-chemijos ins-
titute, įsikalbėjau su vienu simpatingu, gražiai lietuviškai kalbančiu žydeliu iš
Marijampolės. Jis negalėjo tvarkingai lankyti fizikos praktikos darbų. Paaiški-
no, kad gyvenąs Marijampolėj, nes pragyventi Kaune neturįs lėšų, iš tėvų nie-
ko negaunąs, pažinčių Kaune nesą ir dėl to pamokų negaunąs. Marijampolėj
esą kas kita.

— Kokių daugiausia pasitaiko pamokų?

— Lietuvių kalbos...

Tas studentas Kaminaksis tik lietuvių kalbos pamokomis teužsiimąs. Daug
jų gaunąs, nes įgijęs gerą vardą. Jo mokiniai visuomet išlaiką pataisas ir šiaip
gana greitai jo pamokyti pradeda gauti patenkinamus pažymius.

Štai tau, žydas ima mokyti lietuvius lietuvių kalbos.

O kitas žydas Sereiskis, jei ne tie nesusipratimai, būtų tikrai sutvarkęs mūsų
kalbą, gal būtų buvusi rašyba „pagal Sereiskį“, kaip rusų rašyba pagal Grotusą.

Muziejaus archyvas

Liepojoj 1914 m. nusišovė Nikolajaus berniukų gimnazijos matematikos mo-
kytojas Rebinderis. Laikinai priėmė mane. Liepojoj buvo miesto mokytojų są-
junga. Mokytojai turėjo būti tos sąjungos nariai. Paprašiau, kad mane priimtų
į sąjungą. Priėmė. Ėmiau prašyti mokslo globėją, kad mane perkeltų iš Palan-
gos gimnazijos į Nikolajaus berniukų gimnaziją. Neperkėlė. Po dvylikos dienų
mane atleido. Vėliau pasirodė, jog Palangos gimnazijos direktorius nesutikęs
manęs išleisti, dėl to globėjas neperkėlęs. Palikau laisvas, su pagrindine alga iš
Palangos gimnazijos.

Gana greit ėmė tikrinti turinčius baltus bilietus ir gyvenančius arti fronto.
Išvykova į Peterburgą. Valgėva brolijoj, o gyvenova netoliese kambarį pasisamdę.

Vieną rytą atneša raštą, kviečiantį į nuovadą pasiaiškinti. Mat mano pase
buvo įrašyta „vedęs“, bet nepasakyta, kas mano žmona. Gavau pasą siųsti į Verų,
kur buvo evakuota Palangos gimnazijos raštinė.

Dar prieš Kalėdas mane patvirtino etatiniu; už patvirtinimą išskaičiavo apie
70 rublių ir dar, pasirodo, kad man neteisingai mokėta alga - po 75 rublius už
savaitinę valandą per mėnesį, o tereikėję mokėti po 60, kol nebuvau patvirtintas.
Dideli išskaitymai susidarė. Mažai begaudavau pinigų į rankas. Ėmiau ieškoti
darbo. Pagaliau rekomendavo mane M. Yčas į Tatjanos komitetą karo aukoms
šelpti, pas pirmąjį sekretorių fon Talą jo asmens sekretorium. Mano žinioje buvo
rinkliavos atsišaukimų, ženklelių, „spilgučių“ ženkleliams prisegti siuntinėjimas.
Tai buvo didelė paspirtis.

1915 m. birželio 9 d. Grečeskyj prospekto gimdymo namuose gimė sūnus. Iš
ten nuvažiavova į Severskaja. Apačioj gyveno brolis, viršuj mes.

Nuo rudens ėmė veikti Palangos gimnazija Veruje. Pranešė, kad važiuočiau į
darbą. Atvažiavome jau trise. Uošvis atsiuntė tarnaitę iš Latgalijos. Labai atsida-
vusi, tik riboto proto. Gavome visą lentpjūvės savininko žydo Gutkino, kilusio
nuo Papilės, butą. Keturi dideli kambariai, virtuvė, sodas, daržas, šil:namio keli
langai, prie pat ežero. Kolei lentpjūvė veikia, sava elektra. Nuokampiau, jokio
bildesio. Lentpjūvės valdytojas — malonus estas. Paskui pas mus gyveno But-
kovskis, matematikos mokytojas, tik vieną dieną Palangoj teišbuvęs.

Verus. Nedidelis, švarus miestelis prie ežero. Čia buvo atsikrausčiusi iš Ry-
gos Aleksandro vyrų gimnazija. Buvusioj Palangos, dabar Veraus, gimnazijoj
nebuvo nė vieno kataliko. Kapelionas Penkauskas gavo algą, bet darbo neturė-
jo. Gyveno pas bevaikius Bortkevičius, ten ir mišias laikė, Bortkevičienė jam
mišioms tarnavo.

Tame pačiame miestelyje gyveno statybos rangovas Juozapavičius su žmona
Alseikaite. Sūnus Kazys kokių penkerių metų. Paskui Prancūzijoj išėjo gydytojo
mokslus, tremtyje gyveno Hanau stovykloje, vedė buvusio Palangos burmistro
Vizbaro dukterį ir 1948 m. išvažiavo į Australiją.

Muziejaus archyvas

Su mokytojais gerai sugyvenau. Ypač su kai kuriais, nes būdamas fizikos ka-
bineto vedėju gaudavau metams du kibiru spirito. Paproferansuodavome ir bur-
nelę išmesdavome.

Mokytojauti sekėsi. Mokinių nedaug. Estai — darbštūs kaimo berneliai.
Penktoj klasėj tebuvo keturi mokiniai. Į tą klasę reikėjo eiti per ketvirtąją. Sykį
atvažiavo globėjas iš Rygos. Jis telankė mano ir Goreckio pamokas (kandidatai
inspektoriaus vietai). Aš mokiau penktoj klasėj, o Goreckis ketvirtoj. Jau skam-
butis, bet aš nepaleidžiu savo mokinių, kad nereikėtų veržtis pro globėją. Kal-
bamės. Vienas ir sako: „Gokda etot kost ujedet“ (kuomet šis kaulas išvažiuos)?
Estai painioja g, k, p, b ir t. t. Čia turėjo pasakyti „gostj“ — svetys. Žinoma, iš-
siaiškinome.

Būdamas Mokinių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti narys, gavau
pamokyti vienintelį Aleksandro gimnazijos mokinį lietuvį Pauliuką iš antros
klasės. Susitvarkė.

Mirė Krasnojarovas - Aleksandro gimnazijos direktorius. Iš varžytinių parda-
vėjo turtą. Uošvis nupirko mums kilimą ir gramofoną su maždaug 300 religinių
motyvų — visokiausių religijų. Itin brangi kolekcija. Išvažiuodami į Stavropolį
gramofoną palikome pas pastorių. Grįžę atgavome iš to pastoriaus Martenseno
sieninį laikrodį, bet nei gramofono, nei plokštelių nebegrąžino.

1915 metų pradžioje ėmiau lietuviškai rašyti fizikos vadovėlį (gimnazijos kur-
są). Liko užbaigti tik E/ektrą. Dėl terminologijos susirašinėjau su Būga, Jablons-
kiu, Varnu, Masiuliu. Voroneže buvo jau apie 150 puslapių pradėta spausdinti, bet
taip ir dingo, net rankraštis. Kaip tik imu spausdinti Fiziką, tuoj kas nors atsitin-
ka. Antrasis atsitikimas buvo 1941 metais. Pakliuvau į kalėjimą, buvau išvežtas,
dr. A. Juška pasisavino mano vertimą (Elekt7ą) ir visą redagavimą. Trečiasis kartas
buvo 1949 metais — Tremtinių bendruomenės mokyklų inspektorius M. Krikš-
čiūnas jau ėmė dirbdinti mano vertimui klišes ir rinkti tekstą, o aš išvykau į JAV.

Nelemta man buvo fizikos vadovėlį išspausdinti.

Tik paskaitų santraukos universitetui buvo hektografuotos — papildomas kur-
sas III ir IV semestrui bei eksperimentinės fizikos I kurso pirmoji dalis.

Stavropolyje

Vokiečiams užėmus Rygą, mums (Palangos gimnazija Veruje) davė keletą
adresų ir leido pasirinkti. Kaukazo Stavropolį mums papiršo ten gyvenęs pas-
torius Martensenas.

Viename prekių vagone buvome devynios šeimos. Maskvoje į vagoną buvo
atėjęs mano draugas ir kaimynas Julius Urnikis. Kaukazo Stavropolio stotyje
vagone išgyvenome dešimt dienų.

Muziejaus archyvas

Iš vagono mane pakvietė dėstyti matematiką Olgos mergaičių gimnazijos
devintoje klasėje. Nustatė laiką programai paruošti. Girdi, bus komisija — ap-
svarstys.

Nuėjau. Tuoj krito į akis vienas narys. Su juo kartu mokėmės Peterburge
ir kartu išlaikėme valstybinius egzaminus, bet nebuvome pažįstami. Dabar iš
karto atrodė, tarsi būtuvę buvę geri draugai. Tai Alfonsas Paškė — mokytojų se-
minarijos mokytojas.

Programą priėmė. Ėmiau dėstyti.

Ateinu pirmą sykį. Mokytojų kabinete mane supažindina. Vienas, užuot
padavęs ranką, sukasi į šalį ir sako: „Aš ne kiekvienam paduodu ranką“ Tuoj
pribėgo prie manęs kitas mokytojas — armėnas Jakovas Suvalovas: „Nekreipk
dėmesio, jis savotiškas žmogus.“

Pasirodo, tai Ševčenka, gamtos mokytojas. Nenešiojo kepurės, apsiausto ir
niekam rankos neduodavo. Turėjo beveik miesto centre 2 ha sklypą, kurį už-
leido laukinėm slyvom, norėdamas įsitikinti, ar juodieji strazdai čia laikysis, ar
ne. Laikėsi. Nevedęs, gyveno su motina.

Paskui, sužinojęs, kad aš lietuvis, labai mane pamėgo. Mat jis mokėsi kartu
su mūsų Povilu Višinskiu, buvę geri draugai. Ir dėl Višinskio pamėgęs lietuvius.
Jis man užleido savo dar slyvom neužaugusį daržo kampą. Buvau ten pasisodi-
nęs daržovių, bet išvažiavome ir derliaus nesulaukėme. Vėliau Ševčenka nusi-
nuodijo prašydamas nieko nekaltinti dėl jo mirties.

Tikrai man malonus ir geras buvo žmogus.

Aštuonios šeimos iš vagono išsikraustėme į Aleksandro gimnazijos bendra-
butį — į aštuonis kambarius. Virtuvė — koridoriaus gale.

Vandenį reikėjo pirkti, arba lietaus nuo stogo vartoti. Pirkome, pylėme į cis-
terną žemėje. Popas paskui ėmė mūsų vandenį vogti — pagavome.

Rugsėjį susirgau dizenterija. Taip ir prasirgau iki gruodžio.

Revoliucija, karas. Žmona išeidama į miestą apsivilkdavo ir mano kelnes —
jei išgis, sako, tai kuo apsivilks, nes kiekvienu momentu galėjo ateiti ir atimti.

Man besergant, mirė Paškės tarnaitė latvė. Mirė ir Paškienė. Ji buvo baigusi
Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, Archimandrido auklėtinė.
Paškė — pastoriaus sūnus iš Kališo. Jiems susituokus, ir vieni, ir kiti prakeikė.
Abu buvo rimti, kultūringi. Paškienei mirus, Paškė atėjo pas mane. Aš guliu iš-
sitiesęs ir pajudėti negaliu. O mano kambaryje durų rėmuose buvom iškalę skylę
ir ten sudėję savo brangenybes — aš tai nieko neturėjau, bet jis turėjo. Be to, ten
buvo paslėpti mūsų revolveriai. Jis sakosi atėjęs revolverio pasiimti — nusišausiąs.
Manęs prašo, kad neapleisčiau jo dukters (kokių trejų metų), ir visą savo tur-
tą man paliekąs. Po geros valandos pasisekė jį nuraminti — išėjo be revolverio,
jau neketindamas šautis. Daug privargo čia mano Marytė — maitinama duktė
Irena, kuri 11 mėnesių mirė dizenterija. Graži, sveika mergaitė buvo, paaugus

Muziejaus archyvas

būtų panaši į Tolę. Buvome atsivežę tarnaitę estę, ji labai vaiką mylėjo. Pasiro-
do, davė vyšnių vaikui — užsikrėtė dizenterija. Dar penktą ligos dieną jau ėmė
dvokti lavonu, ėmė pūti žarnos. Šiaip vaikas gražiai atrodė. Gaila buvo labai.

Bebaigdamas sirgti, jau kai šiek tiek ėmiau stiprėti, paprašiau žmonos šakalį
atnešti. Susiskaldžiau ir ėmiau numatytiems drožinėti žaislams medžiagą ruošti.
Paskui iš tos medžiagos dirbau lėlėms loveles, stalelius, kėdeles ir galiausiai kan-
diklius. Už kandiklį gaudavau komisijos krautuvėj nuo 3 iki 1000 rublių — pieno
butelio ekvivalentas, o alga paskui buvo vos 6000 rublių - šeši buteliai pieno.

Parduoti nieko neturėjome, juk su rankiniu lagaminu išvažiavom, o čia vai-
kai atsirado, reikia ir vystyklų, ir marškinėlių, ir paklodžių.

Paskui su Paške įsteigėme triušyną. Išbėgus baltiesiems, seminarijos profeso-
rius paliko du belgų triušius. Dalyvavom parodoj, gavom I prizą. Tuos triušius
padovanojom gubernijos agronomui. Šis vėliau padėjo įsteigti pavyzdinį triu-
šių ūkį. Gaudavom pašaro, grūdų papigintai. Vienu metu turėjome 96 triušius.
Buvo tikrai gražių. Prieš išvažiuodami pardavėm ir gavome tiek milijonų, kad
už juos galėjom nusipirkti po 8 pūdus miltų - baltų, kvietinių. Agronomui liko
dar 20 pačių geriausių triušių.

Tačiau ir Paškė, ir aš per tuos triušius susirgom plaučių uždegimu.

Nesitenkinom triušiais. Sykį bevaikščiodami pamatėme prie skerdyklos dau-
gybę ožkų; čia jų nemelžia, tik gano ir pjauna, nelyginant avis. Sumanėm steigti
pavyzdinį ožkų ūkį. Vėl tas pats agronomas. Bet aš išvažiavau. Liko nebejsteigta.

Aš gavau davinį iš Raudonarmiečių raštingumo mokyklos ir iš Žemės ūkio
instituto (čia buvau meteorologijos ir fizikos laborantas). Nerūkiau — galėjau cu-
kraus išsikeisti už gaunamą taboką. Dar dirbau buvusioj Palangos gimnazijoj.

Žmona laukėsi. Tolės pribuvėju aš pats buvau, kol prisišaukėme akušerę.
Gimė stiprus berniukas, tik itin didelis šauklys. Daug su juo buvo vargo. Padėjo
kūmas Remeika — paprastas kareivis, dar caro laikais peršalęs Kaukazo kalnuo-
se, o kol iš ligoninės išėjo, jau nebebuvo senosios valdžios. Atsidūrė Stavropoly
plikas kaip tilvikas. Atėjo pas mane, o aš buvau nuo karo nukentėjusiems šelp-
ti draugijos pirmininkas. Pasisekė gauti jam darbo pardavėju kooperatyve. At-
nešdavo mums duonos ir pieno. Ir šiaip daug ko jis mums pakišdavo. Jau gerai
buvo ir tai, kad nereikėjo eilėj stovėti. Jis, matininko vaikas nuo Rokiškio, sep-
tynerių metų buvo išvežtas į Rygą pas batsiuvį, paskui dirbo su mašinomis, pa-
galiau pardavėju. Iš čia išėjo į dragūnus.

Sykį užeinu, jau prieš pat „baltųjų galą“, sako, nieko nebeturime. Imk ada-
tų. Už 3,50 rublio gavau 100 adatų. Vėliau viena adata — butelis pieno (1000
rublių). Tų adatų parsivežiau į Lietuvą. Čia tos adatos nebeturėjo savo būtosios
vertės. Niekas Lietuvoje apie adatas net nekalbėjo, nors Lietuvoje nebuvo ga-
minamos. Toks mažmožis. Niekam nė į galvą neatėjo, kad galima už adatą taip
brangiai mokėti.

Muziejaus archyvas

Remeika pas mus valgė. Pasiuvo man su aulais batus iš kareiviškų batų. Ir
Marytei avalynę parūpindavo. Gimus Toliukui, gavome 30 metrų kartūno, siū-
lų nebuvo (turėjo duoti 2 špūleles). Tai buvo tikrai didelis turtas.

Sirgo ir Algirdas, rodos, plaučių uždegimu. Ramus, geras buvo vaikas — be
čiulptuko, be lopšio, be rankų užaugintas. O Tolė tik ant rankų augo. Pareini,
būdavo, apie dešimtą valandą vakare iš darbo, žmona pavargus benešiodama.
Panešiok. Papenėtas, sausas ant pagalvės guli, jau, rodos, miega. Dedi pagal-
vę į lovelę, pamažu trauki rankas lauk, nespėji išsitiesti, kaip jis visa gerkle ima
šaukti. Privargindavo.

Jau bolševikams įsikūrus, bene 17 mokytojų sumanėme „kolchozą“ steigti.
Gavome žemės, kiek norėjom. Užmiesty buvo kažkokio generolo apleista vila.
Davė ten daržą. Susitarėme, ėjome su kastuvais iš rudens žemę sukasti. Nuėjome
devyniese. Iki pietų kasėme po kits kito. Pietų metu mudu su vienu smarkesniu
mokytoju sakova, kad dabar matyti, kiek sukasta, padalykime po atitinkamą
sklypuką ir kaskime atskirai. Mat prieš pietus vieni ima plačiai kastuvu verpti —
vos apverčia velėną, o kiti kasa siaurutėlaitį barą, ir kaskart eina su reikalais, iš
rikės išėjęs rūko, plepa.

Daugeliui tai nepatiko. Bet už kitus dirbti irgi ne „kolchozas“.

Kitą dieną atėjome penki. Pasėdėjome, susitarėme mesti tokį platų darbą.
Susimetėme penkiese. Vienas buvo vietinis ir gavo žemės, ar ne 2 hektarus.
Sklypas buvo už kokių 7 kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Sausa vasara, bet
užderėjo ir bulvės, ir kitkas. Tačiau mes išvažiavome. Dar buvau gavęs iš Šev-
čenkos daržo sklypuką mieste. Ir čia viskas augo gerai. Be to, prieš bendrabutį
buvo miesto sklypas, mums jį perleido, beveik privertė imti. Jei būtume likę,
būtume duonos turėję.

Malkų kirsti ėjome apie 6-7 kilometrus. Daugiausia uosių atžalos prie kel-
mų - išbėginės kartys, beveik be lapų, tik pačioj viršūnėj. Aš turėjau mažą, bet
gerą kirvuką. Juokėsi visi, kad aš nieko nepadarysiu su tokiu mažu. O pasiro-
dė, jog kaip tik gerai — su dideliu sunku pritilpti, ypač pirmąją atžalą iškirsti.
Aš greičiau už visus susikirtau. Reikėjo sukirsti dvigubai — pusė už parvežimą.
Drūtgalyje matavo, o laibgaly galėjo būti kiek norint. Taip ir darėme, - krūvos
buvo nepaprastai ilgos.

Į mišką eidami, valgyti nešdavomės pomidorų ir duonos. Arbūzą kartais
gaudavome. Geras, gardus valgis. Duona net per daug balta, labai gerų kviečių,
gerai iškepusi. Pomidorai ant šakos nunokę, irgi labai gardūs. Žinoma, gerokai
padirbėjęs, pasimankštinęs ir bet ką valgytumei.

Gyvenimas čia buvo savotiškas. Vieną tarpą aš buvau stačiatikių popų semi-
narijos fizikos mokytoju. Ateina sykį į mokyklą vienas mokytojas į save nepa-
našus. „Kas atsitiko?“ — klausiam. Jis ateidamas pamatęs ant kelio besimėtančią
žmogaus galvą. Priėjęs arčiau ir pažinęs — tai buvo jo gero pažįstamo karinin-

Muziejaus archyvas

ko galva. Matyt, iškrito iš vežimo bevežant prie šaltinio. Buvo lygumoje didelė
uola, staigi, gili, apačioj tekėjo šaltinėlis išsigraužęs. Čia baltieji statydavo prie
kranto raudonuosius, o raudonieji — baltuosius ir šaudydavo, - nepabėgsi, o nu-
šautas krinti į prarają kokius 20-30 metrų.

Buvo ten toks klebonas Krapivnickis, lenkas iš Molėtų parapijos. Tos pačios
parapijos Gaidelis nemokėjo lenkiškai, o klebonas — nė žodžio lietuviškai. Gai-
delis tarnavo šieno paruošimo stoty — presavo šieną. Apie 40 metų, vedęs, didelis
plepys. Atėjus baltiesiems, jis buvo pirtyje, plepėjo, matyt, ko nereik. Po pirties
jį suėmė, pasodino į kalėjimą ir nuteisė sušaudyti. Jis pasikvietė kunigą — prie
baltųjų tai galėjo. Kunigas suprato, kad Gaidelis visai nekaltas. Iš kalėjimo grįž-
damas užėjo pas mane. Nutarėva eiti pas generalgubernatorių fon Glazenapą,
profesoriaus Glazenapo, astronomo, brolį.

Nuėjova. Didelis kambarys, tik rašomasis stalas ir trys kėdės. Aš aiškinu, kas
tas Gaidelis. Jis sklaido popierių krūvą. Atrado Gaidelio lapą, ištraukė ir padėjo
ant viršaus. Aiškiai mačiau, kad parašyta „pakarti“. Man bekalbant, išbraukė
tą žodį ir parašė „paleisti“.

Po poros valandų Gaidelis jau buvo pas mane ir dėkojo už išgelbėjimą. Greit
jis kažkur išvažiavo, pasižadėjęs mažiau plepėti. Šiaip buvo labai geras žmogus.

Mūsų gimnazija buvo ant aukšto kalno. Patiko ji jau įsikūrusiems bolševi-
kams. Įsteigė jie čia radijo telegrafo stotį. Apsigyveno du radiotechnikai, buvę
jūreiviai. Vyresnysis prieš karą toje pat gimnazijoje lempas valęs — tada jos dar
žibalinės buvo. Gyvenome be didelių sunkumų. Jie turėjo du kambarius — dvi
mūsų šeimas buvo iškraustę.

Užėjo baltieji. Radijo stočiai jie nieko nedarė. Bet bolševikai baltuosius pa-
spaudė ir šie turėjo bėgti. Prieš bėgdami vakare atpuolė į telegrafistų kambarį
ir ten buvusį vyresnįjį nušovė. Mano kambario durys buvo kaip tik prieš nu-
šautojo duris. Išgirdęs šūvį, pradarau duris, iškišu galvą, klausiu, kas čia deda-
si. Išeidamas iš kambario aukštas vyras greit pasakė: „Nušoviau jūreivį.“ Puolė
žiūrėti gretimam kambary antrojo — jo nebuvo namie.

Šovusiojo dalinys buvo įsikūręs gimnazijos kieme, o dabar jau išsikraustęs.
Tai štai paskutinis išeidamas nudėjo „matrosą“. Netrukus atėjo tardytojas ir čia
pat prie kraujo klane gulinčio lavono tardė ir mane.

Stavropolį užėmę raudonieji internavo gudų generolą. Jis buvo komen-
danto žinioje, — sėdėdavo po medžiais šio kieme. Ėjau kelis kartus jo lankyti.
Malonus vyras. Labai svajojo apie gudų nepriklausomybę. Visi tada buvome
užsidegę laisve ir laisvėmis. Tie fronto žmonės buvo tikri idealistai — ėjo nie-
ko nebijodami.

Muziejaus archyvas

Raudonieji sukvietė mus, mokytojus, ir davė programas, liepė patyrinėti,
pažiūrėti, kaip jas taikyti pereinant iš senosios tvarkos. Matematikos mokytojų
buvo 64 (pradžios mokyklos, penkios gimnazijos, mokytojų seminarija, popų
seminarija, mokytojų institutas). Programoj buvo tokių klausimų, kurių niekas
čia pat nemokėjo išspręsti.

Stavropoly mokiau aritmetikos Raudonarmiečių raštingumo mokykloje. Bu-
vusiuose mokytojų seminarijos rūmuose įsikūrė jaunesniųjų karininkų moky-
kla. Turėjau mokyti, nes antraip būtų iš buto išmetę. Mokslas buvo nuo 22 iki
24 valandos. Pavargę per dieną lauko pratimuose, kariai snaudė pamokų metu
prie vos spygsinčios žibalinės lemputės nekūrentoj, be stiklų languose patalpoj.

Nekoks buvo pirmas įspūdis. Klausytojai utėlėti: capt prie ausies — paga-
vo, surutuliavo ir spriegia nuo savęs. Tuoj pirštus už apykaklės — ir čia pagavo.

Vėliau darbas buvo rytmečiais, nuo 6 iki 18 valandos. Kitaip klausė, kitaip
sekėsi trupmenų gudrybes suprasti. Dieną mokiau fizikos ir matematikos bu-
vusioj Palangos gimnazijoj — 56-ojoje antrojo laipsnio Stavropolio mokykloje.
Vakarais vedžiau fizikos praktikos darbus Žemės ūkio institute. Už visą tą dar-
bą gaudavau per mėnesį po 5600 rublių. Butelis pieno kainavo 1000 rublių.

Parduoti ar mainyti neturėjome ko. Išvažiavę buvome su rankiniais lagaminais.

Kad ir dirbau toje karių mokykloje, bet vis vien lemputę iš mūsų atėmė. Mo-
kytojų kambaryje buvo sutvarkyta elektra, bet lemputės neturėjome. Nepaklau-
sė ir aiškinimų, kad reik vakarais rašto darbus taisyti, — išsuko ir išsinešė pats
mokyklos politrukas.

Kareiviai mokiniai buvo malonūs, kuklūs, tik per daug nuvarginti per dieną
tų visokių lauko pratimų. Tiesa, žiema čia — ne žiema. O vis tiek kartais pašąla,
pasninga. Dažniausiai šlapdriba. Žmonės grįžta ir peralkę, ir peršalę, ir priva-
rinėti — vos ant kojų bepastovi. Utėlėmis aptekę, — jokių priemonių apsiginti. Ir
nemėginama apsisaugoti, kad utėlės nesiveistų: nei muilo, nei baltinių pamai-
nos, — nešioja, kol nukrinta. Apavas kiauras, suplyšęs. Nekoks ir tas jų maistas —
užtektų tik nieko nedirbant maitintis.

Stavropolyje gyveno kun. Skrodis, labai malonus vyras. Jis laikėsi pas vieną
sulenkėjusį valdininką iš Raseinių, paskui grįžo į Vilnių. Lietuviai Taraškevičius
ir Bytautas iš seno Stavropolyje gyveno. Dar Bortkevičius su žmona (Gimbu-
taite). Sykiu studentavome Peterburge — jis mokėsi Politechnikos institute. Čia,
Stavropolyje, jis mirė. Žmona paskui ištekėjo už Zakarevičiaus.

Buvau išrinktas gubernijos mokytojų sąjungos vicepirmininku. Sąjunga turėjo
bendrabutį mokytojų vaikams, atvažiavusiems iš provincijos ir besimokantiems
Stavropolio mokyklose. Vicepirmininkas buvo ir to bendrabučio prižiūrėtojas.
Vedėjavo ten kažkokio jauno rusų menininko žmona su savo vaikais. Buvo ir pa-
dykusių vaikų, kartais tekdavo eiti nesusipratimų aiškintis. Tačiau pakako gerų
norų ir visuomet pasisekdavo be didelių erzelių klausimus išspręsti.

Muziejaus archyvas

Suvalovų šeima. Keturios senos panos — Jekaterina, Aleksandra, Jelizaveta,
Marija Ivanovnos; trys broliai — Nikita, Jakovas, Karapetas. Šis jauniausias —
kurpius, vedęs estę, pats juodas juodas, o žmona visai baltaplaukė.

Jų tėvai — Suvalovai (Suvaljan) savo laiku už labai mažus pinigus buvo
nusipirkę Tauridės gubernijoje didelius plotus juodžemio — kelias dešimtis
tūkstančių hektarų (po dvidešimt kapeikų už hektarą, o paskui pardavinėjo
po 100-200 rublių). Jie turėjo Stavropolyje daug namų, banką, bet nusigy-
veno, liko tik vienas dviejų aukštų namukas. Blogėjant reikalams, visi vaikai
ir mokslų neišėjo. Vieni baigė aukštuosius mokslus (matematikos mokytojas
Jakovas Ivanovičius), kiti tik vidurinius, o jaunesnieji — Jelizaveta ir Karape-
tas — buvo visai be jokio mokslo.

Vyriausiasis, Nikita, buvęs geležinkelietis. Nepatiko jam gelžkelio tarnyba ir
kiek užsidirbęs, jau vyresnio amžiaus būdamas, išėjo dantų gydytojo mokslus.
Mums išvažiavus, neišlaikė tų naujosios tvarkos sunkumų ir nusižudė — šoko
po traukiniu.

Gyventi teko su jais viename bute. Penki kambariai, penkios šeimos. Mums
su dviem mažais vaikais paskyrė didžiausią kambarį, bet septyni Suvalovai nie-
kaip negalėjo sutilpti viename kambaryje, tad Nikita gulėjo mūsų kambaryje.

Pradžioje jie daug nukentėjo nuo raudonųjų, nes buvo laikomi turtuoliais.
Ėjo juos plėšti. Jie sakosi nieko neturį. Tuomet paima jų vyriausius — Nikitą ir
Jekateriną. Pasodina Nikitą, atverčia galvą ir pražioję įkiša durklą į gerklę. Tai
mato Jekaterina. Šią siunčia pas kitus brolius ir seseris, kad pasakytų, kame tur-
tas paslėptas, antraip paspausią durklą. Atidavė viską, ką tik turėjo. Iškraustė juos
ir iš tų namukų, neleido nieko su savim pasiimti, tik kiek baltinių ir patalynės.

Susirašinėjome į Lietuvą grįžę. Jekaterina Suvalova buvo Tolės krikšto mo-
tina. Paskui parašė, kad jiems daug nemalonumų tenka susilaukti dėl tų laiškų.
Prašė neberašyti.

Išvažiavimas. Dailininkas Janulis buvo vietinių siųstas į Maskvą, į kažko-
kį dailininkų suvažiavimą. Grįžęs man pasakė, kad Maskvoje esanti Lietuvių
atstovybė ir kad ji skirianti mane vyriausiuoju įgaliotiniu Rostovo-Dono rajo-
no evakuacijai.

Laukiu nesulaukiu raštų. Darau žygių išvažiuoti. Gaunu brolio laišką, kur
rašo, kad vidaus reikalų ministeris R. Skipitis mane išreikalaus per Maskvą.

Atsirado vienas kitas latvis. Senas Kauno žydas Panemunskis su žmona siūlė
man kyšį, kad tik kaip nors ir jo nepalikčiau — tarsi tai nuo manęs priklausytų.
Neėmiau. Reikėjo pakišti „gubevako“ viršininkui. Surinkome 30 000 rublių.
Palengvėjo. Sudarėme sąrašą. Dar gubevakas pridėjo savų. Gavome vagoną į
Maskvą. Pasiėmėme visus daiktus. Mes keturi ir Tolės kūmas Remeika. Marytė
su vaikais ir latvio agronomo žmona viršuj ant pasiimto čiužinio, mudu su Re-

Muziejaus archyvas

meika apačioje. Aš gulėjau ant sutrumpintos šovinių dėžės, ant šono susirietęs
niekaip kojų nenulaikiau — trumpa dėžė.

Prekiniame vagone 42 žmonės. Viename gale prie langelio „matrosas“ su mo-
terim. Ant vagono vis lipo maišininkai (iš toliausiai važinėjo duonos parsivežti),
tratėjo stogas. „Matrosas“ iškišęs revolverį pro langelį palei stogą imdavo šaudy-
ti. Kely trūkdavo kuro. Sustodavo kame prie miško — reikėjo eiti garvežiui kuro
prikirsti. Iki Maskvos važiavome visą mėnesį. Maskvoj atkabino mus Sokolni-
kuose. Visą kelią iki Maskvos, kur tik sustodavo, traukinį tuojau apspisdavo vai-
kai, moterys — į žmones nepanašūs, išbadėję, sudžiūvę, pajuodę, ištinę nuo bado.
Baisu žiūrėti. Prašė duonos. Jau kiti vaikai nebegalėdavo žodžio ištarti. Čia pat
netoliese tie su maišais. Jie sėdi kiek tolėliau, kad, traukiniui pradėjus eiti, ga-
lėtų ant stabdžių, ant stogų pasilipti ir važiuoti toliau. Pravažiuojant stotį, juos
stumia nuo stabdžių. Varo ir nuo stogų. Vagonų stogai ištisai apgulę. Sokolni-
kuose buvo daug tūkstančių belaisvių — austrų. Ypač blogai su išeinamosiomis —
kelių šimtų žmonių eilė. Ne visi teišlaiko tiek, čia pat atlikinėja savo reikalus.
Mūsų vagonas kaip tik prie tokios vietos stovėjo. Rytmetį atsikėlęs visų pirma
turi apvalyti aplink vagoną. Nėra kur kopėčių padėti. Apkasi apkasi, sumeti po
vagonu. Per mėnesį vagonas jau buvo paremtas.

Mūsų atstovybėj pasakė, kad galiu pasilikti Maskvoje atstovybės sekreto-
rium arba galiu važiuoti namo. Pasakiau — važiuosiąs. Dėl tos mano įgalioti-
nio Rostovo-Dono rajono evakuacijai vietos, pasirodo, popieriai nuėję toliau, į
Kaukazą. Į mano vietą pasišovęs Avižonis - mokytojas. Paskui atstovybėj man
siūlomą vietą vėl užėmė tas pats Avižonis. Pabuvo, kolei galėjo pats išvažiuoti,
o tos įgaliotinio vietos man nepalaikė.

Maskvoje turėjome dar kiek druskos ir grikių kruopų. Už kelias druskos rieš-
kučias vežikas kone apie visą Maskvą apvežė. Susirgo to latvio agronomo duktė;
jiedu su Tole žaidė tais pačiais žaislais, greta gulėjo. Marytė sirgo dėmėtąja šil-
tine. Pajuodavo, į žmogų nepanaši pasidarė. O dar Tolę maitino. Kitoje stotyje
susiradome daktaro Vaineikio šeimą ir Zdzitoveckaitę-Niemčinavičienę, kuri
po kelių savaičių tegalėjo išvažiuoti. Kasdien ėjome į atstovybę. Daug padėjo
maistu V. Matulaitis, Musteikis - gavome biskvitų vaikams. Panemunskis labai
mėgo mūsų vaikus. Jis juos globojo. Turėjo samovarą, vis virė arbatą. Tolė vis
ant rankų — ar mano, ar Remeikos. Sokolnikuose išbuvome visą mėnesį. Į atsto-
vybę gyventi nėjome, nes vis girdėjome — ryt ryt išvažiuosime.

Remeikos neišleido kartu su mumis. Turėjo, sako, atsiklausti jo dalinio, ar
nenusikaltęs. Palikome jam grikių kruopų kokius 20 svarų ir druskos. Mums
Remeika davė storą auksinę grandinėlę (paliko pas Joną Grauslį Aukštojoj Pane-
munėj kartu su mano auksiniu laikrodžiu, žiedu, pedometru, „breloku“ su vytim
ir meška). Kad būtume žinoję, kad Lietuvoje visko yra, būtume senus baltinius
išmainę į dideles brangenybes. Dabar parsivežėme ir kirvį, kastuvą, pjūklą.

Muziejaus archyvas

Rėzeknėj mūsų daiktų nekratė — net ir netikrino. Tik pusdienį tebuvome ir
Abelių karantine. Per Panevėžį važiuojant, Marytė su Vaineikiene nubėgo į sto-
tį. Nedrįsusios įeiti, sako, tokie ponai ten geria, valgo.

Lietuvoje neturėjome ko valgyti. Naktį Mažeikiuose mūsų vagonas stovėjo
prieš pat įėjimą į stoties buferą. Prie durų stovi kareivis su šautuvu. Jis žiūri į mane,
aš į jį. Klausia, ar aš ne Končius. O jis, pasirodo, mano buvęs mokinys Palangos
gimnazijoj — Sakelis. Davė 20 markių. Nubėgau, nusipirkau sviesto, pyrago. Ži-
balo dar turėjome, tuoj užkaičiau primusą. Greit grįžo Vaineikienė, ji buvo išėju-
si į kaimą. Irgi gavo duonos, kumpio. Pavalgėme, — gera buvo pavalgius važiuoti.

Skuode jau buvo šviesu. Į Kretingą atvažiavome dienos metu. Bočius stotyje
belaukiąs mano uošvės — ši buvusi Skuode, kartu važiavome.

Parvažiavome komendanto Petraičio arkliais pas tėvus. Išmaudė, pavalgydi-
no, švarioj lovoj paguldė. Ir po pagalve radome pakištų pinigų pradžiai. Kažin
kuomet tokioje lovoje bebuvome gulėję. Kažin kuomet tiek pinigų, ir tokių ver-
tingų, bebuvome turėję.

Buvome labai suvargę. Nei apdaro, nei apavo. Visi pajuodavę, liesi. Mary-
tė — trumpais, po šiltinės neataugusiais plaukais. Algirdas visai liesas, tik Tolė —
storokas, riebokas.

Darbas Dotnuvoje ir Kaune

1921 metų liepos mėnuo. Iš Kretingos tėvai mus nuvežė į Palangą. Man rū-
pėjo tarnybą gauti. Tėvas (uošvis) vis sakė, - palaukite, neskubėkite, pailsėkite,
tarnybą visuomet gausite.

Važiuoju į Kauną. Vidurinių mokyklų inspektoriaus Prano Mašioto nesa-
ma - išvažiavęs. Kalbuosi su Valatka ir Vokietaičiu. Jie siūlo man būti vidurinių
mokyklų vizitatoriumi. Sakau, nepažįstu čia naujos tvarkos mokyklose, norėčiau
kurį laiką pabūti mokytoju. Taip ir išsiskyrėme.

Sėdžiu Palangoj. Bėgioja Algirdas vis dar rusiškų žodžių galutinai nenusikra-
tydamas. Tolė mokosi vaikščioti, didoko svorio, labai gyvas, nori greit eiti, bet
vis klumpa, virsta. Sykį buvo atėjęs Palangos klebonas Juozas Šniukšta. Žiūri
jis į tą vaiką ir labai jaudinasi, kai tas visu ūgiu virsta ir rieda kaip kamuolys —
vėl keliasi ir vėl virsta.

Pakliuvo į rankas laikraštis. Žiūriu — skelbimas: Dotnuvos žemės ūkio ir
miškų mokyklai reikalingas matematikos-fizikos mokytojas. Duodamas butas,
kuras, laikoma viena karvė, duodama ordinarija. Baigta — kad jau duonos turė-
sime, važiuojame į Dotnuvą. Alga nesvarbu.

Vykstu į Dotnuvą pasiteirauti. Ten randu Jokūbą Sranišauskį. Jis kartu su
mano žmona mokėsi Liepojoj, komercijos mokykloj. Einu pas direktorių. Ma-

Muziejaus archyvas

loniai sutiko mane Antano Vienožinskio šeima, tekalbanti lenkiškai. Sužinoję
mano pavardę, nudžiugo. Palikau prašymą.

Numatytu laiku atvykome. Mums skirtas butas pakeistas. Pasirodė, dabar-
tinis už aną geresnis. Tėvai davė baldų. Nusipirkome karvę — nedidelę, žalą.

Nedaug tebuvo tikrų mokytojų. Visi visokių savo amatų tarnautojai. Mo-
kyklos tvarka svetima. O čia naujai kuriama. Klausytojai visokio amžiaus,
visokio išsilavinimo. Gražus šaulių būrys. Rimti būrio nariai. Ir šiaip visi mo-
kiniai kuo geriausių norų kupini. Tik duok jiems medžiagos, duok darbo —
kalnus nuvers.

Sukūrėm būrelį gimtajam kraštui tirti. Pakankamai atsirado narių ir šito-
kiems klausimams tirti. Buvo visokių susibūrimų. Net gražbylystės būrelis, ku-
rio vadovas sakydavo: miniai tik kalbėk nesustodamas; drąsiai sakyk sakinius,
nieko bendra neturinčius su keliamu klausimu. Pavyzdžiui, jei kas tau priekaiš-
tauja, kad tavo pažiūrų žmonės tą ir tą negerai padarė, tu imk kalbėti bet ką,
sakysim, visai teisingai nupasakok šios dienos orą, nė vienu žodeliu neprasitar-
damas gintis nuo neteisingo priekaišto. Klausytojai žiūrės ir sakys kits kitam,
kad jis tikrą teisybę sakė. Kad ne į temą — nesvarbu. Juk minia klauso.

Kiekvienos partijos būreliai buvo. Ėjo prieš rinkimus į Seimą agituoti už savo
partijos žmones. Kiti ir mušti, sako, gavo.

Tarp mokytojų santykiai buvo itin geri. Kažkaip išsiskirdavo direktorius.
Gal ir jis kitoks būtų buvęs, jei ne jo ta lenkiška šeima. Sako, ir jis pats daužęs
į krosnį indus, kai jau nebegalėdavęs išlaikyti visokių užgauliojimų. Dar prie
tos šeimos reik pridėti ponią Jackevičienę su juriste dukra, dėsčiusia Lietuvos
istoriją ir vos tekalbančia lietuviškai, ir sūnum, dar jaunyvu, bet paliegėliu —
psichiškai nesveiku. Žinoma, šeima sau, mokykla sau. Bet ar čia atskiriami
šitie dalykai buvo?

Prieš mokytoją Jackevičienę mokiniai surinko visus parašus be vieno. Tas
vienas nepasirašęs tik todėl, kad buvo išvažiavęs.

Sykį ateina pas mane šaulių būrio vadai ir sako, kad yra renkami parašai prieš
mane ir mokytoją Murką. Ką, sako, turime daryti? Savo giminaičiui Narbu-
tui direktorius padavęs raštą ir liepęs bent vieną antrą parašą surinkti — tada jis
Kaune šį reikalą sutvarkysiąs. Ką gi, nesijaučiau niekuo kaltas, niekuo nusidė-
jęs. Tą patį sekmadienį turėjo būti fizikos terminų žodynėlio komisijos posėdis
pas Murką. Nedaug mūsų tesusirinko. Aš iškėliau tų raštų klausimą ir atvirai
paklausiau Vienožinskio, kas čia darosi, kuriuo keliu jis veda mokyklą.

Didelis bruzdesys mokykloj pasidarė. Vis dėlto mudu su Murka buvome ir
mokytojai, ir tikri lietuviai. O dauguma mokytojų vos lietuviškai grabaliojo.
Žinoma, neskaitant V. Ruokio, J. Stanišausko ir paties direktoriaus. Bet apie
direktorių buvo pasakojama keistų dalykų dėl jo žinių (tai dėl to medžio, kur
šakomis žemyn auga, tai dėl to, kaip žuvys deguonį pasiimančios iš vandens

Muziejaus archyvas

Algirdas, Vytautas, Jurgis ir Liudas Končiai namuose

Karo ligoninės g. Kaune. 1930 m.

Muziejaus archyvas

Ignas Končius su vaikais savo namų kieme Karo ligoninės g. Kaune. 1929 m.

Muziejaus archyvas

molekulės). Reikalui ištirti buvo sudaryta komisija iš P. Matulionio, J. Stani-
šausko ir V. Gaigalaičio.

Mestieji man kaltinimai tuoj atkrito ir komisija prieš mane bylos nekėlė. Liko
vienas Murka, kuris neva kurstęs jaunuomenę prieš Lietuvos istorijos mokytoją
Jackevičaitę. Mokinių raštas dėl Jackevičaitės netinkamumo turėjo būti svars-
tomas mokytojų tarybos posėdyje. Po posėdžio mano auklėjamosios klasės mo-
kiniai paklausė, ar buvo jų raštas svarstytas. Pasakiau, kad ne. Klausia, kodėl?
Atsakiau, kad mokytojų tarybos posėdžiams dienotvarkę nustato direktorius.
Kodėl to klausimo nesvarstė, aš nežinau.

Čia direktorius Vienožinskis ir įžiūrėjo agitavimą prieš jį.

Kai manęs nei pats tardymas, nei aiškinimasis nelietė, pasidarė ramiau. Bu-
vau tik nedorų įtarinėjimų ir neteisingų įskaudinėjimų stebėtojas, ir kaip tik
tuo metu, kai kiekvienas lietuvis buvo itin reikalingas, kai bet kurį darbininką
reikėjo gerbti, saugoti.

Prieš Vienožinskį buvo nusiskundimų ir iš dvaro darbininkų — kitą apvagi-
nęs, kitą mušęs, o darbininkai sako, kad jis pats vogęs. Į Kauną vežę arkliais
grūdus, neva ne mokyklos sąskaiton, o paties direktoriaus. Kas ten susigaudys.
Bet vis dėlto išvažiuodamas Vienožinskis išsivežė mokyklos pianiną. Tas tai ti-
krai ne jo buvo.

Viceministeris P. Matulionis siūlė man direktoriaus vietą užimti, o J. Stani-
šauskiui — vicedirektoriaus.

Gražiai sugyvenome visi mokytojai ir visi tarnautojai. Laikėme kiaules, skers-
tuvės būdavo itin linksmos. Ir valgėme, ir šokome, ir gėrėme. Medžiojome.
Pirma aš eidavau medžioti su lazda, o paskui nusipirkau šautuvą. Visuomet
mėgdavau po gamtą pasivaikščioti, pasigrožėti. Ir be šautuvo mane traukė į
mišką, į laukus.

Įdomios lenktynės. J. Stanišauskis buvo elegantiškas vyras, džentelmenas,
mokėjo lenkiškai. Jam atsiradus Dotnuvoje matininkų kursų vedėju, Ruokis net
suabejojo, ar tikrai jis žemaitis nuo Veiviržėnų.

Prasidėjus vasaros atostogoms, Ruokis pėsčias išėjo iš Dotnuvos į Veiviržė-
nus. Išlapsėjęs iš Veiviržėnų, pavijo dvi moterėles, bevažiuojančias vienu arkle-
liu. Ruokis su barzda, be kepurės. Klausia tų moterėlių, kame čia tas kelias pas
Stanišauskius. Jos nurodo, paaiškina: dar kokie septyni kilometrai. Jau vakarop.
Moterėlės vis atsisukdamos mato paskui bėgantį žmogų, tokios keistos išvaizdos
ir pasisakiusį keliaujantį ten pat, kur jos pačios važiavo. Mat pas Stanišauskius
tuo metu buvę susirinkę giminės kažkokioms sukaktuvėms minėti. O Ruokis
bijojo atsilikti, kad sutemus jis paskui kelio neberas vienas palikęs. Moterėlės
plaka kumelę, kad pabėgėtų nuo įtartino žmogaus. Ruokis vejasi, kad nepasi-
liktų vienas nežinomam krašte nakties metu.

Muziejaus archyvas

Marija ir Ignas Končiai su sūnumis. Iš kairės Vytautas, Liudas, Jurgis ir Algirdas.
Palanga, 1938 m.

Muziejaus a rchyvas

Galų gale moterėlės pasuko kumelaitę į nedidelio Stanišauskių ūkelio kiemą
ir čia pat savo įprasta ristele įbėgo ir Ruokis. Atsikvėpė moterėlės. Džiaugėsi ir
Ruokis, laimingai atradęs savo kelionės tikslą.

Greit įsitikino, kad visi tikri žemaičiai susirinkę pasižmonėti pas gimines.
Stanišauskis lenkiškai išmoko augdamas pas kunigą, bene motinos brolį, klebo-
naujantį kažkur Aukštaitijoje. Tas kunigas jį globojo, į mokslus leido. Todėl jis ir
atrodė ne žemaitis kaimo bernelis, o jau išprusintas po klebonijas ponaičiukas.

Žemės ūkio technikume buvo veterinarijos gydytojas Konradas Aleksa, daug
ir sklandžiai kalbantis. Kitas mokytojas — Viktoras Ruokis. Vargo mokiniai,
skundėsi. Aleksa puolė Ruokį už didelius chemijos reikalavimus. Ruokis gynėsi.

Mokiniai išvertė, o Aleksa suredagavo gyvulių fiziologiją. Kai jau knyga išėjo,
jis atneša ją į mokytojų tarybos posėdį, duoda kiekvienam. Priėjęs prie Ruokio
ir duodamas jam knygą, sako:

— O dabar aš suprantu, kad chemija yra labai reikalinga.

Tas pats Aleksa ateina sykį iš pamokos toks susijaudinęs. Pasirodo, prieš
dvi savaites jis gavęs brošiūrėlę rusų kalba apie atjauninimą — Voronovo teo-
riją, sustabdęs eilines pamokas ir mokiniams išdėstęs tą teoriją. Dabar jis ga-
vęs kitą knygutę, kuri skelbianti kitokią teoriją, priešingą anai. Vėl sustabdęs
eilines pamokas, atšaukęs paskelbtą teoriją, už kurią jis galvą guldęs, ir paaiš-
kinęs naująją.

Darbai technikume. Dirbdamas Žemės ūkių ir miškų mokyklos mokytoju
jau 1923 metais išleidau Mereorologiją pagal technikumo programą. Parašiau ir
Šiaulių „Kultūra“ išleido Ūkininko dangos ir kt. 1922 metų vasarą su V. Ruokiu
apvaikščiojova Palangos apylinkes ir Žemės ūkio ministerijos departamentas iš-
spausdino 256 puslapių Palangos kraštą.

Palangos kraštą kai rašėva, keldavome penktą valandą ryto. Kolei reikėdavo
eiti į pamokas, jau daug kas mudviejų būdavo padaryta. Palangos krašto tikslas,
be kita ko, buvo nustatyti, ar galima Palangą išskirti iš apylinkės, ar nebus la-
tvių pavojaus. Surinkta tiksli statistika ir amžiaus, ir tautybių, ir kt. Tik tauty-
bių nėra duota santraukos — visai sąmoningai, kad skaitytojas lengvai negalėtų
gauti atsakymo, ar daugiau latvių ar lietuvių. Visos žinios išspausdintos gana
tikslios: daug diagramų, daug faktinės medžiagos.

Buvom susitarę sistemingai tirti gimtąjį kraštą, pradedant nuo pakraščio —
nuo jūros. Tačiau, beaprašinėdami Palangos kraštą pamatėme, kad reik laikytis
pačios gamtos ribų. Aname darbe tik jūra — gamtos riba. Kelias Klaipėda-Lie-
poja nepastovus. Juo labiau siena su Klaipėdos kraštu arba siena su Latvija. Dėl
to kitą vasarą ėmėme tirti Minijos baseiną. Toliau - jos intakus. Apvaikščiojo-
me Miniją su V. Budginu nuo pat ištakų iki žiočių.

Muziejaus archyvas

Jurgis ir Algirdas Končiai prie koplytėlės su šv. Jono skulptūrėle Purvaičiuose. 1938 m. liepos 27 d.
Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

Marija ir Ignas Končiai Purvaičiuose. Pušyje - Igno Končiaus koplytėlė. XX a. 4 deš.

Muziejaus archyvas

Gaila, bet gandai apie kuriamą Žemės ūkio akademiją ir jos įkūrimas 1924
metais sulaikė mudviejų gerus norus. Ėmus dėstyti aukštojoj mokyklos, reik ir
savąjį lygį kelti. Reikia plėsti horizontą savo specialybėj: ir knygas, ir žurnalus
rimčiau skaityti. Pirma tik šiaip sau, tik dėl savęs. Taip Minijai tirti surinktos
medžiagos mudu ir nebeapdorojome, nors jau buvo pradėta spausdinti Kulrū-
roje. Juo labiau kad po 1926 metų vienas gyvenome Dotnuvoje, kitas - Kaune.

Meteorologija. Būdamas technikumo mokytojas Dotnuvoje, įkūriau Mete-
orologijos stotį ir buvau pirmasis jos vedėjas. Paskui mane pakeitė J. Stanevičius.

Parašiau vadovėlį pagal technikumo programą. Išleido „Švyturys“. Tuomet,
1923 metais, pigiausia buvo spausdinti pas Jagomastą Tilžėje. Sutarėm 2000
egzempliorių. Už tą skaičių ir honorarą apskaičiavo. Kolei knygą išspausdino
Tilžėje, spaustuvės jau susitvarkė ir Lietuvoje. Už užsieny spausdintas knygas
buvo uždėtas muitas — ar ne po tris litus už kilogramą. Kitaip tariant, knyga
įklimpo. Nuostoliai spaustuvei, nuostoliai leidėjui, ir knygos nėra. Kontraban-
dos keliu vežė tą knygą'iš Tilžės.

Paskui paaiškėjo, kad buvę išleista ne 2000, bet 3000 egzempliorių. Čia tai
Rucevičius susuko.

Ir Šiaulių Kultūra man buvo skolinga 2000 litų. Išspausdino Ūkininko dan-
gos, Gamtos mokslai ir jų taikinimas gyvenimui, daug, straipsnių Kultūroje. Pa-
prašiau, kad vietoj skolos atsiųstų savo leidinių. Atsiuntė: niekam nereikalingų
net po kelis egzempliorius, o vertingesnio nė vieno.

Nemažai mano buvo rašyta Švietimo darbe. Visokios programos etnografinei
medžiagai rinkti, šiaip straipsniai. Ir visur mane gerokai prigaudavo. Nemokė-
jau ir nesidomėjau akylai ginti savo piniginių reikalų.

Panašiai 1940 metais buvo su Fizika. Man pavedė redaguoti Fizikos vertimą
iš rusų kalbos. Atidaviau spausdinti. Kolei kalėjime sėdėjau, dr. A. Juška pasišo-
vė redaguoti ir tą Elektrą, sakė, kartu su manim vertęs. Tiesa, jis man sumokėjo
500 rublių. Tik kai pasiėmė redaguoti, mano viskas buvo padaryta. Nė piršto,
manding, nebeprikišo. Tik pasirašė ir, žinoma, honorarą pasiėmė. Moka žmo-
nės ant svieto gyventi.

Žemės ūkio ir miškų mokyklą pavadino Žemės ūkio technikumu. Maža
to — ėmė smarkiai kalbėti apie Žemės ūkio akademijos steigimą su dviem stam-
biais skyriais - Agronomijos ir Miškininkystės. Vietoj Kultūrtechnikos skyriaus
Žemės ūkio technikume buvo įsteigta Kultūrtechnikų mokykla Kėdainiuose.

1924 m. spalio 24 d. aš jau ėjau docento pareigas Žemės ūkio akademijoje
su įžangine paskaita „Kaip mūsų žmonės spėja orą“.

Baigiasi technikumas, prasideda akademija. Išeina paskutinieji mokiniai, at-
eina studentai. Visai kitas „elementas“. Iš Kauno universiteto atsikraustė aukštes-

Muziejaus archyvas

Juodkrantės gintaro kasyklose. 1926 m.

Martynas Jankus, Petkus, Jurgis Lėbartas ir Ignas Končius plaukia į Juodkrantės
gintaro kasyklas. 1926 m. vasara

Muziejaus archyvas

Lietuvos ir Vokietijos pasienis. Pirmas iš dešinės sėdi Ignas Končius. 1927 m.

Petras Končius su inžinieriumi iš Danijos Šventosios uosto statybose. 1927 m.

Muziejaus archyvas

niųjų semestrų klausytojų. Sugalvota, kad pirmieji du kursai — fizika, chemija,
botanika, zoologija — bus Kauno universitete, o specialūs dalykai - Dotnuvoje.

Fizika — sunkus dalykas: ilgas kursas, daug minčių, reikia tikslaus mąsty-
mo, jaunuomenė nelabai temėgsta, ypač jei kas dar iš šalies pakiša liežuvį. Taip
ir čia buvo. K. ir J. Aleksos ir Kemėšis. K. Aleksa tik šešias klases išėjęs mokėsi
Varšuvos universitete, Kemėšis - kunigas — iš penktos klasės išvyko į kunigų se-
minariją, o ministeris J. Aleksa tik Pulavų Žemės ūkio mokyklą baigęs. Jie visi
apie fiziką supratimo neturėjo.

Kemėšis sykį važiuojant į Kauną sako, kad gimnazijose dėstoma fizika, tai
kam dar jos bereik Akademijoje. Aš, sako, be fizikos duoną neblogą valgau. At-
sakiau, kad aš be politinės ekonomijos (jis ją dėstė) irgi pusėtiną duoną valgau,
bet nėra užsieniuose aukštosios agronomijos mokyklos, kurioje fizikos nebūtų.

Išbraukė tą fizikos kursą. K. Aleksa paskui sutikęs mane sako: žiūrėjome
tavo fizikos programą — ji panaši į gimnazijos programą. Aš jam: o anatomiją
irgi išbraukėte? Ne, sako, tai pagrindinis dalykas. O juk, sakau, arklio, šuns,
vištos anatomija einama gimnazijoj. Tai, sako, ten kas kita. Taigi, sakau, ir fi-
zika kas kita.

Su ministeriu J. Aleksa kažkokių iškilmių metu susitikome Dotnuvoje.
Sako, išbraukėme fiziką. Na, sakau, dabar Žemės ūkio akademija Dotnuvo-
je yra vienintelė pasaulyje aukštoji agronomijos mokykla, kurioje nėra fizikos
kurso. Supyko.

Technikumo mokiniai, baigę ir dirbdami su žmonėmis, sakė, kai jiems trūk-
davę tikslesnių žinių kokiam klausimui paaiškinti, atsakymą rasdavę fizikoje.

Nuo 1926 m. rudens Žemės ūkio akademijoj liko tik 12 fizikos praktikos
darbų. Vedė J. Zažeckis.

Panaikinus fiziką Žemės ūkio akademijoje, reikėjo ieškotis darbo kitur. Su-
žinojau, kad yra vieta Kauno universitete, nuvažiavau pasikalbėti su dekanu
prof. Z. Žemaičiu. Jo Kaune neradau — gyveno žmonos tėviškėj Zarasų aps-
krityje. Nuvažiavau, radau namie, palikau prašymą. Sakė, be abejonės, mane
fakulteto taryba išrinks. Taip ir buvo. Turėjau skaityti įžanginę paskaitą apie
energiją ir entropiją. Patekau į Eksperimentinės fizikos katedrą. Katedros vedė-
jas — prof. K. Šliūpas. Teturėjome bendrą kambarį visi trys — aš, Šliūpas ir Sle-
ževičius. Fakultete radau senų pažįstamų — Žemaitį, Ivanauską, Sleževičių, šiek
tiek pažinojau V. Biržišką. Jis Peterburge dirbo Technologijos institute - didelis
ponas. Šiek tiek iš Liepojos laikų pažinojau prof. V. Čepinskį, dar A. Purėną iš
Peterburgo laikų.

Pradžioj nebuvo jauku, bet gana greit apsipratau, įsitraukiau į darbą.

Paskaitose bjauru: pilna salė klausytojų, tvankus oras. Išeini į koridorių —
atdari langai, — vėjo atgaišos, tuoj kimba į gerklę. Nuolat sirgau angina, kolei
prof. Radzviskis nepadarė man operacijos.

Muziejaus archyvas

1933 m. buvau pakeltas ekstraordinariniu profesorium. Profesoriui K. Šliū-
pui galutinai sunegalavus, ėmiau vadovauti Eksperimentinės fiziko katedrai.

Vienu metu prof. K. Šliūpas buvo paguldytas Aukštosios Panemunės Rau-
donojo Kryžiaus džiovininkų sanatorijoje. Einu lankyti — tuščias kambarys.
Nerandu ir verandoje. Sako, turbūt išvykęs į Kauną. Nerandu ir namie. Sako,
turbūt Urbono restorane Mickevičiaus gatvėje. Einu. Žiūriu, begrįžtąs iš resto-
rano. Kokius penkis kartus ilsėjosi, kolei kiek įstrižai perėjo Laisvės alėją.

Nekoks įspūdis — einu lankyti sunkaus ligonio, randu jį grįžtant iš restorano.

Šiaip geras buvo žmogus. Turėjo žinių, pasaulio matęs. Kadaise buvęs sti-
prios sveikatos. Dabar vieną klebonišką išgeria, ir gatavas. Nei pavalgęs, nei iš-
miegojęs kaip žmogus.

Mirė Varėnos džiovininkų sanatorijoje. Palaidotas Kaune, protestantų ka-
pinėse, greta Yčų.

Išrinko mane Matematikos fakulteto tarybos sekretorium. Tose pareigose iš-
buvau dešimt metų. Vargo sudarydavo ginčai su Kaveckiu, užrašyti: Kaveckis-
Dalinkevičius, Kaveckis-Žemaitis.

Ir Sivickis nežinojo, ko reikalauti. Visuomet ant peilių su Ivanausku. Vienas
mat iš beždžionės išsirutuliojęs iki profesoriaus, o kitas - Dievo sutvertas. Am-
žini vaidai. Buvo mane išrinkę taikytoju. Vaikščiojau nuo vieno prie kito, bet
taip ir nepasisekė sutaikyti. Per daug jau buvo susiėdę. Vis vien kuriuo klausi-
mu besusieitų, abu tuoj į kudlas.

Buvau išrinktas Matematikos-gamtos fakulteto Darbų redaktorium. Išbuvau
devynerius metus. Įdomu, kad 1941 metais grįždamas iš Červenės ir patekęs į
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įkurtą būstinę Minske Medicinos fakulteto stu-
dentų bendrabutyje radau besimėtantį vieną tų mano redaguotų Darbų tomelį.

Fakulteto Darbai didelio vargo nesudarė. Buvo leidžiami atskiromis sritimis.
Už straipsnius atsakė autoriai, kurie patys ir korektūrą žiūrėjo. Žinoma, kai ku-
riems reikėjo ištaisyti rankraščių kalbą, kiek aplyginti bent didžiuosius trūku-
mus. Darbus platino Geologijos katedros vedėjas prof: M. Kaveckis mainais su
įvairių pasaulio aukštųjų mokyklų leidiniais.

Vaikų krikštai. Algirdas gimė Peterburgo gimdymo namuose Graikų pros-
pekte 1915 m. birželio 9 d. Krikštijo kun. J. Senkus. Dviejų vardų duoti ne-
galėjo — neseniai buvo uždrausta, kad nebūtų painiavos stojant kariuomenėn.
Kun. Senkus pageidavo krikščioniško vardo. Kadangi senovės žemaičių papro-
čiais krikštydavo tokiu vardu, koks šventasis buvo gimimo dieną, tai buvo pa-
krikštytas Norbertu, o į metrikus įrašytas tik Algirdo vardu. Krikšto tėvai buvo
brolis Petras Končius ir brolienė Marija Gurklevskaitė-Končienė.

Muziejaus archyvas

100

Sūnūs Algirdas, Vytautas, Jurgis ir Liudas Končiai namų kieme Kaune. 1933-1934 m.
Fot. Ignas Končius

Duktė Birutė gimė Stavropolyje ir vienuolikos mėnesių mirė. Krikšto tė-
vai buvo Alfonsas Paškė ir geležinkelio stoties bufeto savininkė lenkė (pavar-
dės neatmenu).

Vytautas Kazys (Toliukas) gimė 1920 m. gegužės 23 d. Stavropoly. Buvo
jau bolševikų laikai. Reikėjo užrašyti Gubernijos civilinės metrikacijos sky-
riuje. Turėjau išduoti raštelį, kad Marijos Končienės pagimdytas sūnus yra
mano vaikas. O kad M. Končienė pagimdė sūnų, reikėjo nusivesti du liu-
dininku. Metrikuose užrašytas tik Vytautas. Kun. Krapivnickis irgi norėjo

Muziejaus archyvas

101

Ignas Končius su vaikais ant Palangos tilto. Apie 1929 m.

Senosios pušys Palangos parke. XX a. 2-3 deš.

Muziejaus archyvas

102

Petro Končiaus vilos sklypas prie Rąžės Palangoje. Apie 1929 m.

krikščioniško vardo. Davėme Kazį. Krikšto tėvai buvo Jonas Remeika ir Je-
katerina Suvalova.
Jurgis gimė Kretingoje 1923 m. birželio 18 d. pas uošvius. Uošviai jį pa-
krikštijo Kretingoje — jie buvo ir krikšto tėvai. Ramus buvo vaikas, nekalbus.
Liudas gimė 1925 m. rugsėjo 18 d. Palangoje. Krikštijo kun. Laukšus Do-
tnuvoje. Krikšto tėvai — J. Tonkūnas ir S. Rukuižienė. Krikšto tėvas pasodino
vaiką ant rankos, o šis pridirbo jam visą saują.

Algirdas. Mažiausiai tėvų globos gavo Algirdas. Mažiukas jau buvo atiduo-
tas pas krikšto tėvus — brolį ir brolienę — į Klaipėdą. Čia mokėsi nuo pirmos iki
aštuntos klasės.

Gyvenome Dotnuvoje. Mokyklos nebuvo. Mėginta kalbėti su Jėzuitų gim-
nazijos vadovybe Kaune. Čia buvo numatomas bendrabutis, bet dar neįrengtas.
Dėl to ir nukreipėm į Klaipėdą. Manėme, kad ten vaikas bus prižiūrėtas ir jam
nieko netrūks. Bet gerų dienų Klaipėdoje jis ir nematė.

Sausas brolio, neturėjusio savo vaikų ir nemačiusio, kaip vaikai auga, griež-
tumas, per didelis jo pedantiškumas buvo sunkiai pakeliamas. Jau mėnuo
buvo praėjęs, kai Algirdas atvyko į gimnaziją. Čia mokė ir anglų kalbos. Rei-
kėjo pasivyti.

Muziejaus archyvas

103

Igno ir Marijos Končių šeima Aukštaičių g. Kaune. Apie 1927 m.

Muziejaus archyvas

104

Be mokslo gimnazijoje, Algirdas dar buvo mokomas griežti smuiku. Čia
mano noras. Pats jaučiau didelį trūkumą, kad nemokėjau groti jokiu muzikos
instrumentu. Norėjau, kad bent vaikai to trūkumo nejaustų. Smuiką buvau nu-
pirkęs Klaipėdoje, kai mudu su Ruokiu tyrėva Palangos kraštą.

Ypač sunku vaikui buvo, kai 1923 m. balandžio 23 d. nušovė brolienę. Labai
prisinervino, niekaip nenorėjo pasilikti Klaipėdoje.

Brolis ne kitoks liko ir po žmonos mirties. Kadangi sakė, kad dabar jam tas
vaikas — viskas, nepatogu buvo atsiimti.

Algirdukas nebesitikėjo iš niekur užuojautos susilaukti. Ar tik ne geriausias
jo draugas buvo vilkinis šuo. Vaikui reikėjo tą vilką išvesti pasivaikščioti, išmau-
dyti Akmenoje (Dangėje). Dar ir Evos elgesį turėjo sekti, kai ši išeidavo į miestą.
Algirdas tikrai sunkių išgyvenimų turėjo, kolei gyveno Klaipėdoje.

Gal sunkias jo dienas kiek lengvino tai, kad buvo skautas, kad turėjo gerą
draugą — vadą Petrašką. Tas darė jam įtakos.

Kaip ten bebūtų pas tėvus, kad tėvai ir pabara, ir nubaudžia, bet vis tiek ir
širdį parodo. Klaipėdoj Algirdas to nematė, ypač po brolienės mirties. Jis atro-
dė užgautas, aklai klausė dėdės, bet širdis į jį nelinko. Taip buvo ir paskui, kai
jau buvo paaugęs. Ne tik nemylėjo dėdės, bet nekentė jo ir negerbė. Ar tik di-
džiausia negerbimo priežastis nebuvo Eva. Brolis į ją savaip žiūrėjo, savotiškas
gyvenimo sąlygas buvo jai sudaręs, kol išvyko į Vakarus.

Paskui ir priversti niekas negalėjo, kad parašytų dėdei, kad ką nuvežtų ar
užeitų. Sausą formalią pažintį belaikė.

Ir su žmona apkalbėdavome Algirdo gyvenimo sąlygas Klaipėdoje. Vieno-
dos nuomonės buvome. Vaikas pats nesiskundė. Nesakė, kodėl jam nepatinka
pas dėdę. Mudu daug ką numanėme. Gaila buvo. Tačiau kažkaip laukėme, kad
išaugs, gal dėdė supras jau didesnio vaiko reikalus. Žinoma, vaikas nieko blogo
nebuvo mokomas (gal tik Evos sekimas). Dėdė visuomet tvarkingas, visuomet
tarnyboje. Nei gėrimai, nei kortos, nei svečiai pas jį. Bet brolis laikė vaiką nie-
ko nesuprantančiu, elgėsi kaip su nemąstančiu, nejautriu padaru. Vaikai nėra
tokie. Ir ypač Algirdas toks nebuvo.

Ir vėliau Algirdas svetur augo, brendo. Baigęs Kaune „Aušros“ berniukų
gimnaziją, išvyko į Alytų dvejiems metams į Miškų mokyklą. Baigęs mokyklą
ir kiek patarnavęs, išvažiavo į Prahą - į aukštąją Žemdirbystės ir miškų inžine-
rijos mokyklą.

Nežinau, kokios nuomonės Algirdas buvo apie tėvus, bet mums jo buvo gai-
la. Nepatogiai pasijausdavome su žmona, kai užeidavo kalba apie Algirdą. Tarsi
jis ne mūsų buvo užaugintas, ne mūsų į mokslus leistas. Lyg jo būtuva nemylė-
ję. Kaip tik antraip — jis labiausiai už visus buvo mylimas.

Prievarta nieko nepadarysi. Kai tik baigė gimnaziją, metė visai smuiką. Pir-
ma kambary, paskui palėpėj muksnojo smuikas, kolei okupacijos metu buvo iš-

Muziejaus archyvas

105

Sofijos ir Vytauto Mongirdų Mišučių dvare. Iš kairės: Ignas Končius, Algirdas Končius, Marija
Kentraitė-Končienė, septinta — Felicija Kentrienė. Kartenos vlsč., Kretingos apskr., XX a. 3 deš.

Muziejaus archyvas

106

Pas Igną ir Mariją Končius Vytauto g. Palangoje. Apie 1926-1927 m.

vežtas į Budrius ir atiduotas pradžios mokyklos mokiniui, mokytojo žodžiais,
gabiam ir muzikaliam.

Nejauku man ir šiandien. Kažkaip pats prieš save droviuos Algirdą atsiminęs.
Darbštus, kietas sau, tik kiek minkštos širdies kitiems, Algirdas normaliomis gy-
venimo sąlygomis būtų galėjęs išaugti į gerą vyrą. Kažin kas su juo dabar? Koks
jo gyvenimas tokioje nepakeliamoje tėvynės vargų aplinkoje? Karštas, gal greit
sprendžiąs, tiesus, nebijąs savo nuomonės pareikšti, gal kiek sunkoka jam tikrai
gerų draugų turėti. Reik jį gerai pažinti, kad įvertintumei jo elgesį, įsitikinimus.

Mokomojo darbo, gal ir mokslo aplinka gali jį atitraukti nuo gyvenimo ne-
gerumų, skersai kelio jam atsistojančių. Mokąs slėpti savo gyvenimo sunkumus,
neparodąs slegiančių jį minčių, negerumų — šios savybės gali padėti jam ir to-
kiomis nepaprastomis sąlygomis išsilaikyti neįkliuvus arba nepatraukus į save
priekabės ieškančių asmenų akių.

Klausytojai turėtų jį gerbti. Jų reikalus jis visuomet gins. Gal ir žinių turi
prisirinkęs. Įgimtas protas jam turėtų padėti žinių gilumu į save atkreipti kitų
dėmesį. Ir Klaipėda, ir Kaunas, ir Alytus, Praha, dar Gilwello kursai Anglijoj
turėjo gerokai išplėsti jo akiratį. Gera, jautri širdis, noras padėti nuskriaustiems
ir ateity turi suteikti jam tvirtą vietą visuomenėj, gerbiančioj jį už darbą, širdį,
jausmus, protą.

Muziejaus archyvas

107

Valstybės archeologijos komisija. Komisiją sudarė A. Janulaitis, K. Jablons-
kis, P. Galaunė, P. Tarasenka, V. Svipas ir aš. Raštvedžiu iš pradžių buvo Šer-
nas, paskui Paunksnis.

Tai buvo apie 1930 metus. Kažkaip sunku buvo surasti komisijai darbo.
Kalbėta apie senovės paminklų apsaugą, apie saugotinus senovės paminklus.
Rankiojama medžiaga taisyklėms. Aš įsikišau su etnografija. Buvo surengti
kursai etnografinei medžiagai registruoti. Apie penkiolika žmonių tuos kur-
sus baigė. Buvo pasiūlyta jiems vasarai darbo, sudarytos trys grupės. Viena
vyko į Baublius prie Jokubavo, kita — į Kulupėnus prie Kartenos geležinke-
lio stoties, trečioji — į Rotinėnus prie Žemaičių Kalvarijos. Kiekvienai grupei
buvo nupirktas fotoaparatas „Rokeiflex“ 6x6. Reikėjo kiekvieną trobesį išma-
tuoti, aprašyti, nufotografuoti bendrą vaizdą, ir atskiras dalis, atskirus daik-
tus nupiešti.

Grupės energingai darbavosi. Surinko gražios medžiagos, kurią Valstybinė
archeologijos komisija perdavė Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. Medžiaga
paskui buvo Rukštelės žinioje.

Nuotykis. Minijos viršupyje tuo metu siautėjo plėšikai — Raikauskis su savo
sėbru Martinkum.

Kliokių kaimo Tavadorius Vaišė, Budgino giminaitis, mums rodė įlaužtą
lieptelį, per kurį pasisekė Raikauskiui pabėgti. Lieptelis buvo klampynėje tarp
Saloto ir Ploutinalio ežerų. Raikauskis švaistėsi po visą Žemaitiją, kol pagaliau
jį nušovė prie pat Rietavo.

Vakarop, kai pasiekėme Šilasodą, Vainaičius, mus pasitiko mano svainis
Gricius iš Skruzdynių. Lynoja. Einame keturiese į Magdelės kalną. Gricius
vienmarškinis, kaip pievoj kad šienavo. Mes trys keistai apsidarę, apsikabinėję
fotoaparatais, odiniais chemikalų maišeliais, turėjome ir ginklą. Dar Ruokis —
be kepurės, su barzda. Per dieną nuvargę, suliję — išvaizda tikrai įtartina.

Jau prie pat kalno viršaus bevažiuojąs žemyn šienvežėse gardėse su dvejetu ar-
klių policininkas su žmona. Mes lipame toliau. Saulutė jau visai leidžiasi. Staiga
užpakaly — „rankas aukštyn“. Beeinąs policininkas revolverį atkišęs. Patikrino
dokumentus. Geri buvo popieriai - Žemės ūkio ministerijos ir Plungės valsčiuj
užregistruoti. Paliko mus.

Paskui šventadienį per pačius poterius ėjome Narvaišų paminėjais. Pa-
matėme, kad mus iš lauko stebi žmogus. Brendame per nepjautas pievas, be
tako. Kiek paėjėjus, pailsėjus, jau apie pavakarę, prieina prie mūsų žmogus
ir atsiprašinėja. Pasirodo, pamatęs mus tris nepažįstamus nelaiku ir nevietoj,
pamanęs, kad mes Raikauskio sėbrai. Sėdęs ant arklio ir nudūmęs į Plungę.
Ten jam paaiškinę, kai jis papasakojęs, kaip mes atrodome, kad mes visai ne
Raikauskiškiai, bet geri žmonės. Žmogelis grįžęs atėjo atsiprašyti, kad taip

Muziejaus archyvas

108

Be arklio neapsieisi! Gitėnai, Miežiškių vlsč., Panevėžio apskr., 1926 m.

S i nuoliauka Vasas
r LKS

1 aa pamoka, Ė
2 S m ban Aido f Camena
(kode Saptau?)

IKVo m. 4 63.
Uk SS KA Šorraų
Auaiomež eng:

ud] Mo y bai:

Muziejaus archyvas

109

Vytauto Didžiojo universiteto studentai skautai su vadovais. Iš kairės: sėdi ketvirtas dr. Jurgis
“ a “p * . + r *- * Č
Alekna, Sofija Kymantaitė-Ciurlionienė, prof. Ignas Končius, aštuntas plk. Juozas Šarauskas.
Kaunas, XX a. 4 deš.

mus įžeidęs, palaikęs Raikauskiškiais. O už Raikauskio galvą buvo paskelbta
2000 litų premija.

Ieškojome Minijos versmės, iš kurios ji prasideda. Nuėjome iki Mavos ma-
lūno už Ilgio ežero. Tai pirmas malūnas. Malūnininkas su Vaiše paliko besėdį
ant rąstų, o mums pasakė, kad čia už miškelio netoli yra Sydeklio ežeraitis, iš
kurio Mava išteka, ir mes nuėjome vieni. Labai klampu. Nuo kemso ant kemso
reik šokte šokti. Neprišokai ar nepataikei, tuojau iki kelių į klampynę įsmuksi.
Nusiavėme kojas. Perklampojome kokį kilometrą iki Sydeklio. Sugrįžome at-
gal. Šypsosi mūsų bičiuliai. Na ką, sako, matėte? Pasirodo, čia esama labai daug
gyvačių. Vaišė dėl gyvačių su mumis nėjęs. Mums ne tai rūpėjo ir nė vienos ne-
matėme. Paskui eidami pamaviais iki Ilgio ežero daug jų matėme.

Tą vasarą pėsčiomis paminijais išvaikščiojome daugiau kaip 250 kilome-
trų, o dviračiais nuvažiavome apie 800 kilometrų. Kiek galėjom, geležinke-
liais važiavome (Dotnuva-Papilė), nuo stoties dviračiais ir tik pačiais paupiais
pėsčiomis.

Daktaras Kuzma padarė man apendicito operaciją. Kitą kartą nupjovė ant

liežuvio išaugusį žirnio dydžio gumbelį. Dar gumbelis augo dešinėje krūtinės
pusėje, kur šonkauliai baigiasi. Pradžioj kaip pupa, paskui vis didyn. Pagaliau iš-

Muziejaus archyvas

110

Vytauto Didžiojo universiteto studentų skautų susirinkimas. Iš kairės: trečias prof. Ignas
Končius, dr. Jurgis Alekna, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, aštuntas plk. Juozas Šarauskas.
Kaunas, XX a. 4 deš.

augo didelis. Gulint nuslūgdavo po šonkauliais, deformuodavo žarnas, neduoda-
vo ramiai miegoti. Reik išpjauti, ateik, sako, kuomet atostogų metu. Grįždamas
iš Vėsulavos, užėjau į ligoninę Velykų savaitėj. Palauk, sako. Po pusvalandžio
nuvedė į operacinę, paguldė ant stalo, gerai užmarino, visai neskaudėjo. Dar
beoperuojamas papasakojau, kaip (tuomet rašė laikraščiuose) viena danė sto-
rulė turėjo girtuoklį smulkų vyrą, kuris parėjęs namo neduodavo jai ramybės.
Sykį norėdama nuraminti pavertė jį ant žemės, atsisėdo vyrui ant galvos. Tas
šiek tiek pasispardė ir aprimo. Pasirodo, nutroško. Kuzma nutraukė operavęs ir
kvatojo pilvą susiėmęs... Padėjo jis man apsirengti. Parvažiavau namo autobusu.
Nuėjau į lovą. Atėjo Rukuiža ir praplepėjom nuo penktos iki dešimtos valan-
dos, tuomet aš atsiminiau, kad esu pjaustytas. Žinoma, šiek tiek jaučiau. Siūlus
paskui pats ištraukiau.

1947 m. gegužės 29 d., kai Tolė sėdo į laivą, plaukiantį į JAV, aš obliuoja-
mąja mašina nusipjoviau kairiosios rankos bevardį, tik pakraštėlis nago beliko.
Įdomus supuolimas: jei visi keturi sūnūs į Ameriką išvažiuotų, likčiau be ketu-
rių pirštų...

Lietuvos skautų sąjunga. Visai nelauktai įsipainiojau į Skautų sąjungą su
vaikais skautais po jų iškilmes, laužus, šventes vaikščiodamas.

Muziejaus archyvas

111

Sykį Žaliojo kalno kareivinių manieže, kažkokiose skautų iškilmėse, iššau-
kia ir mane, apdovanoja svastikos ženklu.

Pobūviuose būdavome abudu su žmona. Pasidarėme rėmėjai. Net rėmėjų
pirmininku tapau. Šiek tiek ir pasidarbavau. Ir Jėzuitų gimnazijoj, kur pusė
mokinių buvo skautai, ir „Aušros“ berniukų gimnazijoj, ir Kudirkos pradžios
mokykloj. Teko ir gaišti, ir pinigo dėti.

Algirdas Klaipėdoje labai gyvas skautas buvo. Tolė, Jėzuitų gimnazijoj be-
simokydamas, Kleboniškio miške pirmą sykį stovyklavo. Visą stovyklos laiką
buvo labai lietingas oras. Privargo — buvo dar per jaunas.

Vėliau universitete patekau į garbės narius Vyčio skautų korporacijoj ir stu-
denčių skaučių draugovėje — buvau vėliavų krikšto tėvas.

Vilniuje, dirbdamas Stepono Batoro universiteto valdytoju, buvau skautų
būrio vėliavos krikšto tėvas, — šventinta Aušros Vartų koplyčioj.

Pirmą studentų laužą įkūriau Aleksote. Buvau Akademinio studentų sąjūdžio
pirmininkas Vokietijoje. 1949 m. ėmiau skautus burti Bostone.

Muziejininkas

Be atviro oro muziejaus steigimo Kaune, be paskaitų, be pasikalbėjimų su
amatininkais-kultūrtechnikais, be suruoštų kursų etnografinių paminklų regis-
truotojams, paskaitų muziejininkų suvažiavimuose, teko dalyvauti ir ekskursi-
jose su Šiaulių „Aušros“ muziejaus steigėju P. Bugailišku bei jo bendradarbiais.
Su Telšių „Alkos“ muziejininkais P. Geniu, P. Gaidamavičiumi teko tirti Dro-
būkščių-Palukšių kaimus už Varnių. Savotiški kaimai — žemė čia lydimais su-
skirstyta. Su Kretingos muziejininkais važinėjau, rinkome medžiagą.

Žemės ūkio ir miškų mokykloje, vėliau Žemės ūkio technikume, buvo įsteig-
tas būrelis gimtajam kraštui tirti. Padaryta pradžia muziejui. Skaitytos paskai-
tos — jaunuomenė pratinta gimtąjį kraštą pažinti.

1911 m. su prof. Volteriu važinėjau po Žemaičius Aleksandro III muziejaus
Peterburge etnografinio skyriaus reikalais. Jau tada buvau sudaręs programas
pastatams registruoti. Grįžęs į Lietuvą spausdinau Švietimo darbe daugybę pro-
gramų pastatams, namų apyvokos reikmenims, baldams, padargams, įrankiams,
įnagiams tirti. Gana nuodugniai buvo surašyta programa upėms tirti. Atskirais
lapais buvo išleistos programos-anketos trobesiams tirti.

Buvo suregistruoti, išmatuoti, nubraižyti numai. Surinkti svirneliai su va-
lais (iš viso 35); paskutiniuosius du aptikau Varėnoj. Kiti - Utenos apskrityje.
Atgavus Vilniaus kraštą — tokių svirnelių buvo begalės, galima sakyti, visi —
net naujai statomi — su valais. Buvo rasta akmenų su duobėmis Utenos aps-
krity. Mano atlikta Žemaičių padangės kryžių koplytėlių statistika (2424 km

Muziejaus archyvas

112

Z
3
€
o
M
4
“
€
bD
—
>
o
=
Ž
v
26
=
s
ž
„
“
č
E
E
=
v
„
o
=
[=]
o
m
p

Dionizo Poškos Baubl

25 m.

Tauragės apskr., 19

ės vlsč.,

1LCJAUS A rcbyvas

112

= Už *
Minia"
Už, "i

a *

Iškirsti 4žuolai prie Kūno kultūros rūmų. Pirmas iš dešinės prof. Ignas Končius.
Kaunas, 1935 m. balandžio 28 d.

kelio). Degučiuose aptikta (7 km nuo Žemaičių Naumiesčio) trikampė bažny-
tėlė. Gražios medžiagos atgabenta į Atviro oro muziejų Kaune. Labai gražus
dalykėlis rastas prie Merkinės — skaldomas titnagas su atskeltais titnaginiais
peiliukais; duotas Č. Liutikui, kad parvežtų į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Ir
pats sau Utenos apskrity buvau nusipirkęs maždaug 150—200 metų senumo
nuometą — verpste verpti linai, audeklas kaip šilkas. Gražus iškasenų rinkinys
miesto muziejui Kaune buvo perduotas iš Pašušvio, iš Krakių žvyrduobės. Su
V. Ruokiu pamatėm žvyrduobės pakrašty bekyšančius kaulus — iškasėm labai
gražų rinkinį su kaulais, su segėmis.

Panašiai ir Skomantų piliakalny prie Veiviržos - gražus radinys bulvių rū-
siuose. Kasėme su Tarasenka šventą dieną per pačius poterius.

Oro muziejus Kaune. Valstybės archeologijos komisijoj pažinau architektą
V. Švipą. Jis buvo Žemės ūkio rūmų statybos skyriaus vedėjas. Patiko jam mano
mintis apie Skanseno muziejų Švedijoj, apie ateičiai saugotinas buvusias sody-
bas, pastatus, reikmenis. Žemės ūkio rūmų direktorius tada buvo Tallat-Kelp-
ša. Jis mielai pritarė idėjai steigti panašų muziejų Lietuvoje. Ėmėva su V. Švipu,
kartais ir su Vaškeliu, važinėti po Lietuvą, ieškoti tinkamų muziejui pastatų.

Muziejaus archyvas

114

Muziejui tinkama vieta — Parodos aikštė Vytauto kalne. Žemė priklausė Žemės
ūkio rūmams. Parodai, sako, nebetiko.

Visų pirma man rūpėjo Žemaičių numą atkelti į Kauną. Apvažinėjome su
Švipu visus numus. Tinkamiausią radova prie Sausdravės Malūno tvenkinio —
Abarčio. Buvo nupirktas, atsargiai nugriautas ir atvežtas į Kauną. Keblu buvo
su koptūru — molinis, sunkus, didelis. Pasisekė viską atstatyti. Parodos metu
buvo imama po 20 centų už įėjimą. Iš viso surinkta per 2000 litų. O išlaidų te-
buvo apie 500 litų.

Paskui iš Totoriškių kaimo buvo pargabentas aštuonkampis ąžuolinis svirne-
lis. Kirviu statytas, gerai išsilaikęs. Nuo Jonavos, iš Vilkų kaimo, buvo atvežta
klėtis. Paskui trys svirneliai su valais iš Utenos apskrities, tvartas su diendaržiu
iš Panevėžio apskrities. Ilgai buvo ieškota dūminės pirkios. Norėta parodyti, kad
dūminė pirkia nėra vargo, bet mados dalykas. Buvo pagaliau rasta tinkama, su
išilginėm sijom, Nuotekų kaime, tuoj už Šventosios, prie Ukmergės. Gana ge-
rai atrodė. Nuardyta, parvežta į Kauną, sudėta viename paviljonų. Taip ir išliko
per karą, per okupacijas. Be šių pastatų, buvo pririnkta gana daug visokių namų
apyvokos daiktų, reikmenų - grėblių, dalgių, verpsčių, medinių didelių indų iš
vieno gabalo, spintelių, stalų, kėdžių ir t. t.

Muziejus būtų smarkiai prasiplėtęs, bet atsirado kliūčių. Muziejus buvo ati-
duotas Vytauto Didžiojo muziejaus administracijai. Darbas sustojo, mat Žemės
ūkio rūmai kiekviename apskrities mieste turėjo savo technikus, agronomus.
Lengva buvo apeiti, apmatuoti ar net nugriauti ir pristatyti. O Švietimo minis-
terija tokių žmonių neturėjo. Jai būtų labai brangiai kainavę tokių žmonių pa-
sisamdyti ir ten, provincijoj, ir čia, Kaune. Tad Švietimo ministerijos pavadintas
„Tėviškės muziejum“ sustojo tik vardą gavęs ir nė žingsnio nežengęs.

Jei ir nebūtų muziejaus kūrimas įklimpęs Švietimo ministerijos pareigūnų
suvytusiose rankose, vis tiek karas, trys okupacijos būtų gerokai jį susmukdę.
Kažin ar Tarybų respublikos samdiniai būtų supratę „Tėviškės muziejaus“ nau-
dą. Juk čia būtų saugomi lietuvių buities įrodymai, o ne vien darbo kapitalo
veiksniai. Čia tikroji istorija būtų buvus — lietuvių etnografija, etnologija, o ne
propaganda už neįgyvendinamą gyvenimo sistemą — už baudžiavos grąžinimą.
Lietuva buvo ponų nusikračiusi, o čia, še tau, vėl ponas — dar svetimas engė-
jas, nors nebe caro satrapas, bet dar blogesnis neišmanėlis — vergijos atkūrėjas.

Zoologijos sodas. Bekalbant su prof. T. Ivanausku, kilo mintis steigti z0-
ologijos sodą. Tuo tarpu tik savo krašto faunos. Bus stirnų, briedžių, elnių, at-
siras vilkas, lapė, opšras, šeškas, kiaunė, šernas. Daug paukščių — jų 366 rūšys
Lietuvoje aptinkamos.

Mickevičiaus slėnis tam labai patogus - gražus miškas, dideli ąžuolai, eglės.
Teka upelis. Ši vieta labai apleista, — ją vis vien reikėtų miestui tvarkyti.

Muziejaus archyvas

115

Antrojo kraštotyrininkų ir muziejininkų suvažiavimo Šiaulių Ausros muziejuje dalyviai.
Sėdi iš kairės: prof. Ignas Končius, mokytoja E. Klupšienė, Telšių A/kos muziejaus vedėjas
Pranas Genys, Šiaulių kraštotyrininkų draugijos pirmininkas Peliksas Bugailiškis,
prof. Eduardas Volteris, prof. Paulius Galaunė, Vincas Ruzas. 1933 m. birželio 11-12 d.

Ilgai nelaukę, nuėjome pas burmistrą A. Merkį. Jis sutinka, kad steigėjai bū-
tume prof. T. Ivanauskas, burmistras Merkys ir aš. Steigiame akcinę bendrovę.
Miestas pasiima 51 proc. visų akcijų.

Imta tverti tvorą. Gauta iš Krašto apsaugos ministerijos geras slėnio galas,
apie 23 ha žemės. Tvora kainavo 37 000 litų. Padaryti šiokie tokie takai, paukš-
čiams narvai, žvėrims aptvarai. Tuoj atsirado elniukai, stirnos, briedis, šernas,
keletas vanagų, rudųjų lapių, sidabrinė lapė, kiaunė, du vilku, meškėnų kele-
tas, fazanų — auksinis, sidabrinis, medžioklinis, karališkasis, muskusinės antys,
gulbės, gervės, gandrai, karveliai. Netrukus buvo gautas iš Varšuvos stumbras,
jautis zebu, Mandžiūrijos briedis, šunys dingo. Ūkininkui pasisekė lauke pa-
gauti du iš Ispanijos atlėkusius kondorus. Žmonės prinešė vanagų, gauta povų.

Pirmaisiais metais (1932) gauta 30 000 litų įplaukų. Apsimokėjo einamosios
išlaidos. Net tai brangiajai tvorai kiek liko. Vėliau už 500 litų Klaipėdoje buvo
nupirktos dvi meškos (patelės), pastatytas joms narvas.

Žmonių visuomet buvo pilna. Šventom dienom nepraeisi. Ypač vaikams tiko
du asilai — raitiems ir važiuotiems. Gerų įplaukų tie asilai davė.

Už 8000 litų buvo pastatytas restoranas. Tegu su tuo restoranu buvo daug
visokių nemalonumų, vis dėlto jis buvo reikalingas ir greit būtų apsimokėjęs.

Muziejaus archyvas

116

III muziejininkų ir kraštotyrininkų suvažiavimas Žemės ūkio rūmuose. Prie stalo pirmas iš
dešinės sėdi prof. Ignas Končius. Kaunas, 1935 m. rugsėjo 28-29 d.

Iš pradžių pyko žmonės, labai puolė Jonas Vileišis — girdi, užterš Mickevi-
čiaus slėnį. Iš tikrųjų apvalė slėnį, pagražino. Jokios smarvės nebuvo.

Kiti vėl pyko, pavyzdžiui, prof. Z. Žemaitis, kodėl ne kartu su Botanikos
sodu. Į Botanikos sodą mažai kas tėjo — toli, jokio susisiekimo. O čia nuo Vy-
tauto prospekto iki pat Zoologijos sodo eina autobusas. Ir pėsčiam pro Kūno
kultūros rūmus per ąžuolyną gražu eiti. Turi valandą kitą laiko ir gali aplankyti
Zoologijos sodą. Vieta tikrai patogi. Tik reikėjo apie milijoną litų šiek tiek ap-
tvarkyti tą įdomų slėnį — tvenkinį įrengti, pastatyti liūtams tinkamus būstus.
Patys žvėrys nebrangūs. Hamburge už liūtą ar tigrą — 500 litų. Tik patalpos
brangios, žiemą apšildomos. Būtų visa tai buvę.

Užėjo karas. Rusai norėjo stumbrą išvežti. Pasisekė įtikinti, kad jis ne gryna-
veislis. Patikėjo. Ir laiko jiems trūko. Jie sakėsi norį Kaukazo stumbrą atstatyti.
Šis buvo grynas, lietuviškas, iš Baltvėžio girių rezervato.

Vokiečiams užėjus, reikalai pablogėjo. Ir su pašaru, ir su pačiais gyvūnais.

Jėga norėjo paimti stumbrą ir padovanoti Geringui. Buvo atsikratyta, nes
neturėjo jokių dokumentų. Bet vokiečiai gerai suprato, kad čia tikrai geras
stumbras, kad tokių nedaug bėra likę. Netrukus atvyko specialistai su visais
popieriais. Išvežė stumbrą. Dingo sodo pažiba. Ėmė ir kiti gyvūnai retėti, skurs-

Muziejaus archyvas

117

ti. Ir pati gražioji gamta su tais didžiuliais ąžuolais kažkaip liūdniau atrodė. Ir
žmonėms nebe tas ėmė rūpėti.

Galėjai iš Zoologijos sodo spręsti apie viso krašto padėtį. Kaip ir viso krašto
gyvenimas kad vešėjo, augo, taip ir Zoologijos sodas greit būtų buvęs reto gro-
žio faunos ir Aoros kampelis. Čia būtų buvę surinkta mūsų krašto paukščiai,
laukiniai gyvūnai ir svetimų kraštų įdomiausieji padarai. Ir ne vien vaikams
tai buvo taikoma. Juk lietuviai nuo senų laikų dideli gamtos mėgėjai ir žinovai.

Kryžių ir koplytėlių statistika. Iš pat mažų dienų mano akys linko prie
visokių pagražinimų, kuriuos teko matyti kaime. Sakysim, grėblio galvutė kiek
išrantyta ar vinelių spindinčiomis galvutėmis prikalinėta, ar veidrodėlis priseg-
tas, ar barškantis kotas padarytas. Dalgiakočio kaip nors prašmatniai išlenktos
rankenos. Verpstė, kuodeliui prisegti iešmukas, botago konkoliukai, kultuvė,
šautuvas (staklių), spaustukai riešutams ir t. t.

Labai mėgau koplytėles. Apšepusius šventuosius tėvas duodavo nudažyti.

Nusarginęs ir numarinęs tėvą, 1911 metais aš ėmiau ir pėsčias, ir dviračiu,
ir arkliu važiuoti Žemaitijos keliais (centras — Plungė) ir surašinėti kryžius ir
koplytėles, fotografuoti. Apie 800 kilometrų sukoriau 1912 metais. Karui užė-
jus (1914-1918 m.), gražiai sutvarkyta medžiaga liko Liepojoj kartu su daugeliu
mano daiktų. Grįžęs po karo, beradau tik apie trečdalį. Gulėjo ta medžiaga pas
mane. Pagelto tas vadinamasis „gražinis“ popierius (už 12 lakštų 5 kapeikos).

1932 metais besigrambydamas savo popiergaliuose, aptikau ir tuos sąrašus.
Pagalvojau, reik dabar, po 20 metų, apvažiuoti tuos pačius kelius ir pažiūrėti,
kas beliko. Įdomu, be to, aplankysiu pažįstamas gražias Žemaitijos vietas, pati-
krinsiu senuosius įspūdžius.

Nesunku tai buvo padaryti. Aplankiau, surašiau, apskaičiavau. Likę apie pusę
to, kas buvo. Tik aštuonios sodybos naujos. Sutvarkiau medžiagą. Kažkaip įsikal-
bėjau su prof. Pranu Dovydaičiu šiuo klausimu. Duok, sako, išspausdinsiu Sotery.
Išspausdino. Daug kam patiko. Ir man pačiam patiko. Gerai užmokėjo honoraro.

Sakau, reik apvažiuoti visą Žemaitiją. Kasmet nuvažiuodavau po 500 kilo-
metrų. Daugiausia mane vežė G. P. Gaidamavičius motociklu. Susidarė daugiau
kaip 3000 kilometrų. Jau buvo 8 sąsiuviniai. Kasmet po 32 puslakščius. Pamažė-
jo honoraras — nebeužtekdavo atspaudams sumokėti (120 atspaudų). Po 1939 m.
Soter užsidarius, buvo spausdinama Bugailiškio Gimtajame krašte, Šiauliuose.

Buvo apvažiuoti visi keliai nuo linijos Jurbarkas-Kryžkalnis-Stulgiai-Už-
ventis-Tryškiai-Laižuva į vakarus. Dar norėjau vieną vasarą pavažinėti ir tikrai
visus viešai važiuojamuosius kelius būčiau aprašęs. Deja... Ir galutinės santrau-
kos nedariau, kolei neturėjau tų trūkstamų aprašymų.

Fotografijoms teduodavo tik vieną puslakštį ar du. Todėl nusagstydavau tuos
puslapius pigiu montažu. Patiko man ta statistika — įsitraukiau. Turėjau nuotrau-

Muziejaus archyvas

118

Ernografinės ekspedicijos Žvaginiuose metu. Klaipėdos apskr., 1938 m. rugpjūčio 17 d.
Fort. Ignas Končius

kų ir iš kitur. Mėgau sistemingai surašinėti. Žemaičiuose daug kryžių ir koply-
tėlių pakeliais, patakiais, 1942 m. gruodžio 19 d. duomenimis, 2424 km — 3234
šventieji. Žinojau, kokių šventųjų daugiau. Tik pastaruoju metu sunku pasidarė
atskirti tuos šventuosius — krakmoliniai, labai mažos galvutės, aptrupėję, apibirę.

Turėjau surinkęs visokių duomenų, kodėl kuris kryžius ar koplytėlė statyta.
Kokie padavimai, kokie „stebuklai“, — visa tai būčiau surašęs ir išspausdinęs.

Negatyvai liko deponuoti Vytauto Didžiojo muziejuj Kaune ir Vilniaus uni-
versitete. Pas save nieko neturiu.

Fizikos terminai. Kai grįžau iš Kaukazo, beveik baigtos rašyti Fizikos pasi-
rodė besanti pasenusi terminologija. Tad Dotnuvoje subūriau terminų komisi-
ją - Ruokis, Stanišauskis, Murka, Gaigalaitis, Vienožinskis ir aš.

Buvo surašyta trimis kalbomis — lietuvių, rusų, vokiečių, perrašyti trys eg-
zemplioriai, prieš tai apsilankius pas J. Jablonskį, Belvederyje vasarojantį. Visi
trys egzemplioriai buvo įteikti Žemės ūkio ministerijai, išspausdinta Lietuvoje.
Buvo spausdinama Švietimo darbe. Sudaryta komisija iš Būgos, Varno, Vireliū-
no. Būdavau kviečiamas ir aš. Kai pirmą sykį pasirodžiau komisijoj, Vireliūnas
džiaugėsi, kad labai gerą žodį suradę akumuliatoriui pavadinti — „kauptuvas“.
Juk čia, sakau, nesukaupiama pačios elektros, čia elektra yra paversta į cheminę
energiją — „kauptuvas“ netinka.

Muziejaus archyvas

119

Paskui fizikos terminų žodynėlis pakliuvo į universiteto terminologijos ko-
misiją. Čia ir dingo. Niekaip nebegalėjau surasti. Ėmiau iš naujo kurti jau uni-
versitete būdamas. Komisijos (Brazdžiūnas, Puodžiūnas, Jucys, Baršauskas ir aš)
posėdžiuose ėjo nenaudingi ginčai, kartais visą valandą kalbėję ir vieno žodžio
galutinai nenustatydavome. Gamtoj Žvironas buvo gana gražiai aprašęs vargin-
gą to žodynėlio kelią. Taip terminų sutvarkyti ir nepasisekė, dėl to ir fizikos
vadovėlio vidurinei mokyklai — gimnazijai neparašiau, galutinai nesutvarkiau.

1915 m. pradėtos rašyti Fizikos juodraštis turi būti Vilniaus universitete —
buvo pasiųsta parodai kartu su beveik visa mano išspausdinta medžiaga, išsky-
rus smulkius straipsnelius laikraščiuose ir žurnaluose.

Simono Daukanto draugija. Ši draugija buvo įsteigta universitete. Šiek tiek
pažįstu iš darbų Simoną Daukantą ir turėjau galvoje, jog ši draugija yra jo ideo-
logijos. Pradėjo pas mane lankytis tos ir tie Daukantienės-Daukantaičiai. Visi
žemaičiai — Kalnius, Jucys, Nezabitauskaitė (paskui Jucienė), Norvidaitė (pas-
kui Kalinauskienė) ir kt. Jie mane išrinko garbės nariu.

Atsirado Klaipėdos krašto studentų. Jie panoro stoti į šią žemaičių draugiją.
Jų nepriima, nes jie ne katalikai. O čia, pasirodo, pagrindiniame statuto punkte
apie tai pasakyta. Ėmėme kalbėti, kaip rasti išeitį. Buvo nutarta keisti įstatus,
kad ir klaipėdiečiai galėtų būti nariais. Pažadėjau padėti greičiau gauti univer-
siteto vadovybės įstatų patvirtinimą.

Tikroji teisybė buvo ta, kad Žemaičių studentų Simono Daukanto draugi-
ja buvo ateitininkų studentų grupės padalinys. Visokiais vardais dangstėsi, kad
pritrauktų jaunuosius. Išsiaiškinęs pasakiau, jog man netinka būti garbės nariu
tokios organizacijos, kuri nejungia, bet ardo tuos pačius žemaičius. Neieškoma
būdų dailinti kampus, bet dar labiau jie aštrinami besiramstant neaiškiais viešai
nesakomais samprotavimais, keičiant patį Daukantą. Kas jis buvo, kaip galvojo,
kaip gyveno, ką žemaičiams padarė, puikiai žinome. Jis tokio skirtumo nebūtų
daręs. Iškraipoma jo ideologija.

Taip ir nutrūko mano visai geri santykiai su studentais žemaičiais, o taip
norėjosi padirbėti su jais. Juk tiek daug yra bendrų reikalų, tiek visokių klausi-
mų, ir be tikybos.

Buvo pradėta memorandumus rašyti dėl Žemaičių kunigų seminarijos pa-
naikinimo. Taip buvo vadinama Kauno seminarija, vėliau Metropolijos kunigų
seminarija. Pristeigė vyskupijų, seminarijų, pavadinę jas Telšių, Panevėžio, Vil-
kaviškio, Kaišiadorių. Kodėl negalėjo palikti Žemaičių seminarijos Telšiuose.
Juk taip ir vadinosi „Talsensis sive samogitiensis“. Žemaičiams daug nereikėjo.

Būtų gražiai tikę Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų, Zanavykų seminarijos. Arba
kad bent Žemaičių būtų Telšiams palikę. Dabar bažnyčių knygose ir tikybinėse
organizacijose visai dingo žemaičių vardas.

Muziejaus archyvas

120

7 7 „ - Ė
PAZ] Fa Oe 1

NUOLATINIS BILIETAS

ĮEITI NEMOKAMAI

Muziejaus archyvas

121

Per didelis tarptautinimas vargiai sveika tikybai. Nieko žemaičio širdžiai ne-
sako Panevėžys arba suvalkiečio širdžiai Vilkaviškis. Tai yra miestų pavadinimai.
Kažin ar žino kas, ką reiškia žodis Telšiai. O žodis „žemaitis“ daug ką pasako.

Reikėtų burti žmones, traukti prie savo krašto. Dabar atstumia, tarsi tyčio-
mis tai darytų. Nepatiko žemaičiams ir vyskupas lietuvis. Sako, nejaugi nebu-
vo nė vieno doro kunigo žemaičio. Kam vyskupą Karevičių nustūmė. Naujasis
nepažino žemaičių, išvarė juos iš kapitulos, apsistatė aukštaičiais, giminėmis
savo — suvalkiečiais. Nepaklausė patarimo ir nustatė duokles nuo hektarų. Ne-
pasidavė žemaičiai — nedavė. Atkeitė. Tuomet žmonės patys ėmė duoti daugiau.
Sako, seniau vyskupą pamatysi vieną kartą savo amžiuje, o dabar — nuvažiuok
į Telšius ir pamatysi po turgų vaikščiojantį. Ir tas pats nemūsiškai kalba. Tokie
faktai atšaldo žmones. Atstumiant jėgos nereik, tik vos vos nepatikai... Bet pas-
kui prisivilioti vėl, atstatyti turėtą vardą itin sunku.

Ne taip jau lengva pažinti žemaičius. Jie gerai prisižiūri, kol žmogum patiki.
Bet patikėjo — padarys, ką tik nori. Žinoma, čia ne užsispyrimas, bet atsargu-
mas. Juos istorija pamokė.

Lietuvos šaulių sąjunga. Lietuvos šaulių sąjungos nariu aš nebuvau. Bet bu-
vau pasakęs pirmininkui, kad prireikus aš būsiu šaulys — skirk mane, kur nori.

Taip ir padariau. Kai lenkai paskelbė Lietuvai ultimatumą, tuoj nuėjau pas
Šaulių sąjungos pirmininką plk. P. Saladžių ir pasakiau — priimk mane į Šau-
lių sąjungą. Jis tuoj atliko visus formalumus, išdavė popierius ir ženklus. Tapau
Putvinskio būrio šauliu.

Nespėjo mane galutinai į sąrašus įtraukti, kai atsirado bolševikai. Sąjunga
buvo panaikinta.

Šiaip LŠS tvarka man nepatiko — per daug sumilitarinta. Žinoma, reik mo-
kėti ginklą laikyti, reik ir rikiuotės nepamiršti. Tačiau tai neturi būti organiza-
cijos esmė. Reik šaulišką sielą kurti, ugdyti tėvynės meilę, draugiškumą skatinti.

Muziejaus archyvas

122

Stepono Batoro universitete —

Vilniaus universitete

(Keli vaizdeliai)

1939 metai. Visi Šventieji.

Švietimo ministerijos patvarkymu vienas nuo Vytauto Didžiojo universite-
to (prof. Ignas Končius), kitas nuo Žemės ūkio akademijos (prof. Balys Vitkus)
nuvažiavova į Vilnių susipažinti su Stepono Batoro universiteto Vilniuje įstai-
gomis, jų turtu ir t. t.

Gana ilgas kolegijos gyvenimo kelias sukaupė apie ją ir joje daug įdomaus.
Gedimino sostinėje Vilniuje aukštosios mokyklos reikalą pajudino vyskupas Va-
lerijonas Protasevičius, kuris sykiu su savo koadjutorium Jurgiu Radvila įteikė
laišką karaliui Steponui Batorui. Karalius pritarė ir 1578 m. liepos 7 d. suteikė
universiteto privilegiją jėzuitų ordino Vilniaus kolegijai, kancleriu paskyrė Vil-
niaus vyskupą Valerijoną, pačios kolegijos steigėją, ir kitus Vilniaus vyskupus,
jo įpėdinius, gynėju - Žemaičių vyskupą Melchiorą Giedraitį ir kitus Žemaičių
vyskupus, jo įpėdinius. Šiuo žingsniu Steponas Batoras suteikė mokyklai didesnį
moralinį autoritetą ir nusakė, kad ji amžinai tarnaus visos Lietuvos kraštui, taigi
visai Lietuvai. Jėzuitų kolegija XVI šimtmetyje buvo vienintelė jėzuitų mokslo
ir mokymo įstaiga, toliausiai prasikišusi į rytus. 1641 m. karalius Vladislovas
Vaza pasirašė privilegiją, kuri leido Vilniaus akademijoje dėstyti mediciną, ka-
nonų ir civilinę teisę ir teikti mokslo laipsnius.

1773 m. uždarius jėzuitų ordiną, Vilniaus aukštąją mokyklą perėmė Eduka-
cinė komisija ir 1781 m. pavadino Vyriausiąja Lietuvos mokykla. Jai priklausė
visas Lietuvos švietimas. Nors dėstomieji mokslai buvo savaip suskirstyti, bet
visa įstaigos tvarka buvo panaši į tikrą universitetą.

Padalijus Respubliką, Rusijoj nebuvo jokios mokyklų organizacijos. Carienė
Jekaterina įsakė Vyriausiajai Lietuvos mokyklai tvarkytis ir toliau tais pačiais
pagrindais. Tik 1802 m. Rusijai įsteigus Švietimo ministeriją, caras Aleksan-
dras I Vyriausiąją Lietuvos mokyklą įsakė vadinti Imperatoriškuoju Vilniaus
universitetu; jame buvo keturi fakultetai: 1) Fizikos ir matematikos, 2) Medi-
cinos, 3) Literatūros ir laisvųjų menų ir 4) Teologijos ir politinių mokslų. Be
pakeitimų pirmieji trys fakultetai išsilaikė iki universiteto uždarymo 1832 m.

Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. išleistame Vilniaus uni-
versiteto įstatyme sako: „Vilniaus universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sau-
sio mėn. 1 d. Jis yra mokslo ir mokymo įstaiga, 1832 m. uždaryto Vilniaus
universiteto turtų paveldėtojas.“ 1939 m. išleistame Universiteto įstatyme pa-
sakyta: „Lietuvos Valstybėje yra du universitetai: 1) 1918 m. Tarybos įstatymo

Muziejaus archyvas

125

Prof. Ignas Končius,
Vilniaus universiteto valdytojas.
1939-1940 m.

atgaivintas senasis Vilniaus universitetas Vilniuje ir 2) Vytauto Didžiojo uni-
versitetas Kaune.“

Tad Lietuvos Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. atgaivino senąjį Vilniaus univer-
sitetą, o 1919 m. rugpjūčio 28 d. lenkų kariuomenės vado dekretu Vilniuje buvo
įkurtas Stepono Batoro universitetas. Taigi atsirado dviejų valstybių du aktu,
kuriais turėjo atsirasti, juridiškai žiūrint, du universitetu.

Lenkams okupavus Vilnių, Lietuva negalėjo praktiškai įvykdyti savo išleisto
įstatymo, o Vilniaus kraštą okupavusi Lenkija savąjį įvykdė. Taigi Stepono Ba-
toro universitetas buvo Lenkijos valstybės įstaiga, o dingus čia lenkų valstybei
turėjo išnykti ir jos aktu įsteigtas universitetas.

Seniausieji pastatai tiek savo išore, tiek vidaus įrengimu stebina žiūrovą ir
nukelia jį, iš tolo žiūrint, į garbingą, o iš arti prisistebėjus — gal ir aštrią, skaus-
mingą Lietuvos praeitį. Daug praeities paminklų saugo didžiulė universiteto
biblioteka. Svarbiausia tai, kad čia Lietuvos istorijos kryžkelės, Lietuvos valsty-
bės išgyvenimai.

Šiandien universitetas įėmė dar buvusią rusų laikais Chemijos-technikos vi-
durinę mokyklą su savais pastatais (dabar čia Fizikos-chemijos institutas), įėmė
rusų Karo mokyklą su visomis įstaigomis (dabar Medicinos fakultetas, farmaci-
jos laboratorijos, zoologijos, botanikos, geologijos, mineralogijos ir kt. kabinetai,

Muziejaus archyvas

124

muziejus, Botanikos sodas, Meteorologijos institutas, Astronomijos observatorija
(naujai pastatyta). Statomas agronomijos institutas. Naujas studentų bendrabu-
tis. Dideli profesorių bursos pastatai (senas, apsmukęs visas kvartalas). Iš viso 27
dideli stogai su 606 kaminais. Dar ūkis Zakrete! prie pat Vilniaus su mišku —
vilniečių mėgstama pasivaikščioti vieta. Vasarnamiai studentams.

Pastatai išmėtyti po visą miestą. Susisiekimas menkas. Daug sugaišties ir
mokomajam personalui, ir klausytojams. Gal tik Medicinos ir Farmacijos fa-
kultetai Karo mokyklos patalpose dabar jau daugiau vienoj vietoj susimetę su
savomis chemijos laboratorijomis, su zoologija, botanika, bet iki fizikos audito-
rijų ir laboratorijų toloka. Humanitarai, teisininkai šiuo atveju laimingesni. Ir
paties universiteto administracijos įstaigos, rektoratas, bendroji raštinė ir fakul-
tetų raštinės yra vienuose pagrindiniuose rūmuose.

Gražaus turto visose įstaigose per ilgą laiką prisirinkę. Ir naujo įsigyjama.
Kiekviena katedra turi savas pagalbines įstaigėles, reikiamas dirbtuvėles me-
džiui, stiklui ar metalui apdirbti. Tiesa, daug muziejinių, nebevartojamų daly-
kų, atgyvenusių, pasenusių priemonių. Tačiau kartais labai gerai, kad yra iš ko
reikiamų smulkmenų pasiieškoti. Juk gyvą darbą dirbant ir akmuo ima krutėti.

Taip ir nepasisekė man nusikratyti Stepono Batoro universiteto valdytojo
pareigų. Niekados nemėgau administracijos darbo. Iki šiolei sekėsi nuo tokių
pareigų išsisukti. Bet šį sykį pričiupo. Įmetė kaip į degančią ugnį. Reikia per-
dirbti tokią didelę lenkų įstaigą į savą, į lietuvišką. Tiesa, savoj sostinėj, lenkų
užgrobtoj savo užmačioms įgyvendinti. Teisė ir teisingumas mūsų pusėj. Bet
lenkai pakankamai gilias šaknis įleido, įsikerojo.

Apgalvotai savo lenkinimo tikslų siekė. Prisitraukė į Vilnių geriausias univer-
sitetų jėgas. Čia surinkti darbuotojai yra gilūs savo specialybių žinovai, moka ir
paskaitas dėstyti, laboratorijoms vadovauja, dirba mokslinį darbą ir rašo. „Lux
Poloniae ex Vilnius“ būtų netolimoj ateity buvę tiesiogine žodžio prasme. Vil-
niuje turėjo būti spausdinami universiteto visų specialybių žurnalai. Kiti lenkų
universitetai tokių leidinių nebūtų turėję. Gal tik iš technikos srities, nes tech-
nikos mokslo Vilniaus universitete nebuvo. Pakanka ir be technikos: istorija,
literatūra, teisė, menas, žemės ūkis, ekonomika, medicina, fizika, chemija, z0-
ologija, botanika, visa farmacija, astronomija, meteorologija...

Plisdami po pasaulio mokslo įstaigas universiteto leidiniai būtų jį išgarsinę,
įpratinę, įtikinę mokslininkus, jog Vilnius yra Lenkijos mokslo židinys. Iš Vil-
niaus eina visa lenkų mokslinė periodika. Vilniuje dirbami lenkų mokslininkų
darbai, Vilniuje spausdinami atskiri mokslo leidiniai, monografijos. Šaukiami
suvažiavimai — ir savų mokslininkų, ir tarptautiniai.

" Vingio parke (red. pasr.).

Muziejaus archyvas

125

Ir dar — Vilniuje buvo numatyta pati patogiausia Lenkijos vieta emeritams
apgyvendinti. Ypač nuo mokymo darbo pasitraukusiems mokslo žmonėms. Čia
ramu. Graži, sveika vieta. Nebrangus pragyvenimas. O knygų darbui, gal ir la-
boratorijų būtų netrūkę. Nebūtų nutrūkęs tų žmonių ryšys su savo mokslo įs-
taiga, jos naujaisiais žmonėmis, vyraujančiomis mokslinio darbo pakraipomis,
pačiu darbo įsibėgėjimu.

Tuo tarpu Lenkijos tolimam pakraštyj atsidūręs Vilnius, savomis žaliavomis
negalėdamas išvystyti pramonės, neįstengdamas įgyti gyvo ryšio su smarkiai
augančiais krašto centrais, neturėdamas vilties paglemžti ir pats išplėtoti kurią
nors verslo šaką, būtų ilgainiui visai atsilikęs ir tapęs skurstančiu, nykstančiu
Respublikos pasienio miestu.

Mokslo darbui Vilnius tinka. Labai įdomi jo praeitis. Daug, religinių, istori-
nių paminklų. Daug architektūros įžymybių. Visa tai tinka mokslus einančiai
jaunuomenei. Ir ne tik pačiam, sakyčiau, formaliam mokslui išeiti, bet dar ir
patriotiniams jausmams kutenti, vis žiūrint į tą lenkų vadinamąją „Kauno Lie-
tuvą“, vis ieškant progos ir ją sujungti su „Vidurio Lietuva“ ir viską sykiu laikyti
po savu lenkinamuoju sparnu.

Būtų šalia mūsų Vyčio dabar visur matomas jų Baltasis aras, kuris būtų iš-
stūmęs, savo grobuoniškais nagais nudraskęs, nukapstęs pirmąjį vietos savininką
Vytį ir pats vienas, tegu ir negarbingai, bet įspūdingai įsiviešpatavęs.

Kalbėtieji Vilniaus universiteto pastatai nebuvo tušti. Ten ėjo darbas. Ten
mokėsi apie 3000 jaunuolių. Ten vyresniojo mokslo personalo buvo 111 žmo-
nių, jaunesniojo — 256. Vien tarnautojų, sargų buvo 780.

Didesnės įstaigos ar įmonės nei Vilniuj, nei Lietuvai sugrįžusiose jo apylin-
kėse nebuvo. Ir dar pačios smegenys. Iš visos Lenkijos akylai parinkti mokslo
žmonės. Iš Lietuvos tebuvo tik keletas tiek jaunesniojo, tiek vyresniojo moks-
lo personalo narių. (Skaičius miniu tik tuos, kuriuos gerai atsimenu. Dėl to
datų ir skaičių apskritai vengiu, nes duomenų su savim neturiu. Sąmoningai
vengiu pavardes minėti.) Net sargų, jau nekalbant apie administraciją ir raš-
tinės tarnautojus (jų buvo apie 70-80), žymi dauguma buvo „atsivežta“ net
nuo Poznanės.

Tą pat galima pasakyti ir apie studentiją. Keliolika iš Nepriklausomos Lietu-
vos. Keli iš paties Vilniaus bei jo apylinkių. O šiaip vis iš kitur, vis tikri lenkai
ir pagal pavardes, ir pagal būdą, elgesį. Prie mokslus einančios jaunuomenės dar
prisidėjo karininkija. Taip staigiai jų kariuomenę likvidavus ir rusams vis plūs-
tant, jie ieškojo bent laikinos užuovėjos universiteto suoluose.

Tad teko imtis šeimininkauti tiekoj pastatų be šakalėlio kuro. Net Zakreto
miške buvo paties universiteto kertamos kurui gražiausios pušys. Nesigailėjo jų
ir miestelėnai. Žiema buvo nepaprastai šalta.

Muziejaus archyvas

126

Teko kalbėtis su įvairių įsitikinimų, įvairaus išsimokslinimo, greitų, karštų
bei staigių veiksmų lenkiško būdo žmonėm, kurie visi it vienas žiūrėjo į lietuvį
kaip į menkavertį savo ir savo tautinių įsitikinimų bei savo politikos priešą. Da-
bar visi vienaip turėjo nukentėti. Pasibaigus rudens semestrui, lenkų Stepono
Batoro universitetas baigia savo darbą. Pavasario semestro darbas prasideda jau
Vilniaus universitete tikrųjų šeimininkų rankose, pagal savo tvarką, pagal savo
sudarytą statutą ir, aišku, lietuvių kalba.

Nešalinami nei profesoriai, nei asistentai, nei tarnautojai, nei sargai. Visi
ir lietuvių universitetui reikalingi. Tik kiekvienas, norįs pasilikti vietoje ir
dirbti, turi asmeniškai įteikti valdytojui prašymą. Taip pat ir studentai gali
tęsti mokslą toliau, tik reikia paduodi prašymą priimti klausytoju. Kur tau,
kas lietuviams ar, tikriau, su lietuviais tarnaus arba lietuvių mokykloj moks-
lus eis. Juk ir Nepriklausomos Lietuvos lenkuojanti jaunuomenė iki pastarųjų
metų, savas lenkiškas gimnazijas Lietuvoje baigusi, į mūsų aukštąsias moky-
klas toliau mokytis nėjo.

Tarnautojai ir algas turėjo gauti. Dėl tų algų mokėjimo iki semestro galo fi-
nansų ministeris Ernestas Galvanauskas ėmė kiek burnoti, kam tai buvo padaryta.

Gražu — negerai padaryta, o kodėl nebuvo duota jokių nurodymų, kaip
daryti? Teko tuo klausimu aiškintis Ministerių kabineto posėdyje. Vis dėlto
aukštosios mokyklos yra sutvarkiusios savo darbą jeigu ne metais, tai pusme-
čiais - semestrais. Negalima tokių būrių ir mokomojo personalo, ir studentų pa-
leisti pro duris. Dar nepamirškime ir techninio personalo — juk susidarė keturi
tūkstančiai žmonių su dideliu kaupu. Nė vienos kitos tokios didelės įstaigos Vil-
niuje nebuvo. Net ir savivaldybės tarnautojų tiek nebuvo. Iš karto neparuoštus
išmetus gatvėn būtų galėjęs kilti nemalonus bruzdėjimas, nes žmonės įtakingi,
su giliomis šaknimis visuomenėj.

Dėl universiteto tvarkymo plano tuomet Vilniaus krašto valdytojo Antano
Merkio paklaustas universiteto valdytojas atsakė: šį semestrą reikia leisti baigti
sena tvarka, o jau naujas semestras turi prasidėti grynai lietuviškas. Tam buvo
pritarta, ir tai buvo visas pasikalbėjimas.

Universiteto valdytojui laisvos rankos ir sava galva. Nešk viską ant savo pe-
čių. Nelauk, kad kas tau padėtų. Jei įsipainiosi, sukelsi audrą.

Pagalvojo. Aptilo Ministerių kabinetas.

Tai tokios buvo Vilniaus universiteto valdytojo darbo aplinkybės išvakarėse,
kai jis turėjo perimti rektoriaus pareigas, ir tas pareigas einant.

Universiteto rektoriui buvo nurodytas laikas, kada turės perleisti pareigas
Lietuvos vyriausybės numatytam valdytojui. Valdytojui atėjus į rektoriaus kabi-
netą, čia besąs susirinkęs visas universiteto senatas. Susipažinta. Trumpo turinio
Švietimo ministerijos įgaliotinio pasirašytas raštelis nusakė, jog nuo 1939 m. lap-
kričio 20 d. rektoriaus pareigas perima valdytojas. Senatoriams paklausus, koks

Muziejaus archyvas

127

bus tolesnis universiteto likimas, buvo paaiškinta, jog universitetas savo darbą
tęs toliau, jis nebus nė vienos dienos uždarytas. Skirtumas tik tas, kad ligi šio-
lei jis buvo lenkiškas, Lenkijos universitetas, o dabar bus lietuviškas, Lietuvos
universitetas. Sena tvarka darbas eis iki Naujųjų metų.

Klausia, kas bus su profesoriais, klausytojais.

Profesorių niekas neatleidžia, klausytojų niekas nešalina. Visi gali savus dar-
bus dirbti toliau, baigti mokslą. Reikės tik kiekvienam atskirai paduoti pareiš-
kimą, pasisakant apie savo pasiryžimą toliau tęsti darbą.

— O kas tokių pareiškimų nepaduos? Kaip tie?

Šis klausimas aiškus ir be atsakymo.

— O kaip su diplomais baigiantiems mokslą?

— Juk senoji tvarka lieka iki Naujųjų metų. O šiaip bet kuris universitetas
išduoda klausytojams tik savus diplomus.

— Ar bus mokamos algos?

— Visiems, pasiliekantiems eiti pareigas, iki Naujųjų metų bus mokama. To-
liau, kas pasiliks, kas dirbs, savaime aišku, tiems algos bus mokamos. Tiesą pa-
sakius, tamstos esate už tam tikrą laiką iš anksto algas gavę...

Atsisveikinęs su rektorium, senatoriais, valdytojas pasisakė rytoj pradėsiąs
eiti savo pareigas ir pasižadėjo visados mielai visus kylančius klausimus svars-
tyti, aiškinti, spręsti.

Valdytojas vienas pats turėjo dabar visus universiteto reikalus spręsti. Ne-
išskiriant ir kaminų krėtimo ir po bet kurio tokio krėtimo būtino susmuku-
sių krosnių remonto. O šaltis nežmoniškas, toms krosnims tikrai striuka buvo.
Dar be kuro.

Kone visas šimtas vien raštinės tarnautojų. Tarp jų visokių buvo. Žinoma,
visi nepalankūs. Vieni šokosi pirštis į malonę, nelyginant prie rektoriaus durų
sargas — nuo Raseinių „lenkas“. Kiti be žado tyli. Kažin, ką jie mano? Tik jau
ne lietuviško universiteto naudai. Dar kiti neatiduosią savo pareigų. Niekas iš
jų tų pareigų ir nesistengė paveržti.

Klausytojai būriais ant laiptų, eilėmis siaurutėlaičiuose koridoriuose sustoję
žiūri į valdytoją, tyliai tarp savęs šnibždėdamiesi. Valdytojui pakako vietos vi-
suose visų patalpų sąsiauriuose, net ir sprūstėse jis sau taką nevaržomą visada
rasdavo. Visi švelnūs, su visais ramiai pasikalbi, pajuokauji. O kelią ar jau pa-
kankamą taką ir neprašydamas gauni. Visad pasitraukia, savam tarpe susispau-
džia, vis verždamiesi arčiau tą naują žmogų senuose lietuviškuose rūmuose, tą
vienintelį lietuvį pamatyti. Žinoma, reikėjo drąsos, reikėjo susivaldymo, reikėjo
valios, kad ir judesiai, ir veidas nuduotų patenkintą, nieko nebijantį į savo pir-
mąjį universitetą atėjusį tikrąjį šeimininką.

Muziejaus archyvas

128

Pareigos prasidėjo pasikalbėjimu su prorektorium Stanistawu Zajączkowskiu.
Jis lieka eiti savo pareigas pagal statutą.

Kasininkas skelbia šio rytmečio kasos padėtį. Jis turįs turto ir savo nedega-
mose spintose, ten laikomos ir universiteto insignijos. Esama ir privataus turto.
Reikia paskelbti, kad privatų turtą atsiimtų. Valdytojui nereikia raktų. Universi-
teto brangenybės neturi dingti. Jos lieka sena tvarka tų pačių žmonių saugomos.
O dėl pinigų - reikia stebėti banko patvarkymus. Būtinų mokėjimų neužtęsti.
Neapmokėtas sąskaitas tuoj apmokėti iškvietus sąskaitų pateikėjus. Neieškoti
naujų išlaidų. Jokių pirkimų. Pradėtų darbų neplėsti.

Otų visokių prašytojų kad ėmė virsti — galo nematyti. Visi nori daug kalbė-
ti. Kiekvienam jo reikalas pats svarbiausias. Pradeda nuo tolo, nuo prieškarinių
laikų. Pensininkai ir pensininkės negavę atlyginimo. Vienos vyras esąs kažkame
karo veiksmų užkluptas, kitą administracija varanti iš buto, netaisanti prakiu-
rusio stogo, nevalanti dūmtraukio, sugriuvusi krosnis. Dar kitos miręs vaikas,
neturinti laidotuvėms pinigų, algos tegaudavusi 15 zlotų per mėnesį, apie vyrą
nieko nežinanti — į karą išėjęs. Šia proga valdytojas parodė širdį, savų pinigų
tai moteriškei davė 25 litus. Ši žinia visus aplėkė. Jau po pietų prašantieji ėmė
ramstytis tais 25 litais: „Taip, mes žinome, kad, ponas Končiau, supranti sveti-
mas ašaras, moki jas nušluostyti...“

Nebrangiai pradžioj tekainavo valdytojui sukelti gandą apie jautrią širdį. Ta-
čiau kitur buvo sunkiau. Širdis turėjo tylėti, o galvosena, valia turėjo temptis,
kad reikalo nepagadintume.

Tokioj maišatyj besimakaluojant nuo ryto iki vakaro paaiškėjo, jog vie-
nam nepasiseks visko aprėpti. Jau atsiranda dažnai pasikartojančių kasdie-
ninių reikalų, ne visa ką tegalima ir telefonu atlikti. Valdytojui buvo duota
pasirinkti iš Vytauto Didžiojo universiteto reikalingas padėjėjas. Labai ma-
lonų sekretorių teko gauti. Ramus, petingas, Vilniuje mokslus ėjęs, tad gerai
pažįstąs patį Vilnių, o ir prie jo gyventojų pripratęs, mokąs jų kalbą, žinąs ir
papročius. Jo pavardė Jonas Rakauskas. Valdytojui palengvėjo. Ir pats gyve-
nimas pajaukėjo.

Gyventi vienam didžiuliame profesorių bursos kambaryje, tose nejaukiose
susmukusiose senoviškose patalpose, kiekvienam sutiktam praeiviui skersakiau-
jant, nebuvo malonu. Galima mėgti senovę su jos padariniais. Galima gerbti
senovės paminklus, kad ir kokie jie būtų. Tačiau aplinka turi būti nepavojinga,
turi turėti atitinkamą nuotaiką. Neturi būti visas tiesiog susmigęs į tokios įstai-
gos dažnai neaiškius reikalus, be to, visad naujus, savotiškus ir spręstinus greit,
nenormaliomis aplinkybėmis, su nedraugingais bendradarbiais — visiškai nepa-
Žįstamais, be patikimų savų žmonių.

Muziejaus archyvas

129

Su sekretorium sykiu į tarnybą, sykiu iš tarnybos. Vėliau paaiškėjo, jog se-
kretorius dėl valdytojo labai bijojo, jaudinosi, daugiau rūpinosi negu pats val-
dytojas. Tiesa, jis daugiau ko matė ir turėjo progą prisiklausyti.

Netrukus ir dviem sunku pasidarė. Tada valdytojo sekretorius pasirinko ūkio
vedėją. Gražų, labai aukštą, tiesų, petingą vyrą, buvusį artilerininką, pavarde
Dionizas Grincevičius. Jau iš tolo matydavai koridoriuose visa galva aukštesnį už
tą smulkią, neaugalotą lenkų jaunuomenę. Atrodė, tarsi ūkio vedėjas eitų tarp
sėdinčių žmonių. Jis visai nemokėjo lenkiškai. Tik jam pasirodžius tarp univer-
siteto sienų, jį pamatę studentai tuoj visa gerkle apibūdino: „Jaki vielki cham...“
Taip mes jį ir vadinome.

Visi trys gyvenome profesorių bursoj. Dabar neaukštas valdytojas ėjo tarp
dviejų milžinų. Nelyginant asmens saugų. Tiesa, valdytojas buvo įspėtas nešiotis
ginkliuką. Tačiau kam jis. Nuo universitetui priklausančių žmonių vienas pats
ir su kulkosvaidžiu neapsigintai. Čia reikėjo drąsos — valdytojas savam krašte.
Vilnius Lietuvai turi teišingai priklausyti. Akimis reikėjo kalbantį pikčiurną su-
valdyti. Rimtas ramumas (tai brangiai kainuoja) turi visur ir visuomet nepalikti.
Šalta darbo nuotaika, tarsi aplink viskas ramu, viskas sava, visi visiškai pritaria.
Eiti tiesiu reikiamu keliu, nors po kojų kažin kas dėtųsi. Ramus šaltumas, visai
be pykčio, niekad nekeliamas balsas, visur tik mandagios prašymo formos, o
trumpas, aiškus, ryžtingas įsakymas padeda valdyti.

Galbūt su aukštesniaisiais pareigūnais ir galima trumpiau drūčiau kalbėtis,
bet su jaunuomene - tik draugiškai, dažnai juokaujant, be kampuotumų, be jų
nuomonės paneigimų. Taip galima drąsiai ir sėkmingai savo pasiekti. Galima
jos nuomonės nepaisyti, bet jos neneigti, jai neprieštarauti, o paprastais žodžiais
dėstyti reikalą. Nepaisant, kad tai griežtai skiriasi nuo jaunuomenės tvirtinimų,
nuo jos nusistatymų ar įsitikinimų. Visuomet priminti teisybės reikalavimus.
Viską pagrįsti paties gyvenimo nesulaikoma, nepakeičiama eiga. Tą gyvenimo
eigą galima tik šiek tiek mėginti palenkti, sušvelninti, bet ne jėga ar varu ją
kreipti, laužti. Jaunuomenė prisiklauso, paskui ima gudragalviauti, bet pačiame
įkarštyje nesugeba atsakyti ir, žinoma, nedrįsta prieš švelnų, mandagų kalbėji-
mą panaudoti veiksmus ar kaip kitaip imti žiauriai veikti.

Tokiu keliu ėjome visi trys. Elgėmės taip, tarsi aplink mus būtų geriau-
si bičiuliai. Mažai kalbėjome. Darbą dirbome neatsitraukdami. Apsimetėme,
lyg būtume namie, tarp savųjų. Nieko neįtikinėjome. Mums turėjo būti vis-
kas aišku.

Taip diena iš dienos, nuo ryto iki vakaro sunku būtų ištverti, jei kartais ir
savotiškų juokų nepasitaikytų. Sykį profesoriai ėjo be eilės į įstaigas. Įbėga pri-
ėmimo metu Medicinos fakulteto dekanas Paulas, net nepasisveikinęs meta ant
stalo valdytojui kažkokį raštelį ir sako:

Muziejaus archyvas

130

— Nesuprantu, kam tokius raštelius ir duodi, kad jie nieko nereiškia.

— Juk tamsta pats to raštelio prašei, aš tamstai jo nesiūliau.

Išėjo. Kokie dešimt žmonių žiūri, kas čia bus. Raštelis taip ir guli numestas
ant stalo.

Reikalas buvo toks. Bankas keitė tam tikrą pinigų sumą. Eilės buvo ilgiau-
sios, laukė nuo ankstyvo ryto ir banko viduje, jau darbui prasidėjus. Šaltis buvo
itin stiprus. Profesoriams buvo duoti rašteliai, kad jie galėtų banke susitvarkyti
be eilės. Tas dekanas lauke prie banko ėmęs plūsti lietuvius. Nugirdę tai tam ti-
kri pareigūnai pranešė banko tarnautojams. Įleido jį be eilės su tuo rašteliu. O
kai pačiame banke tarnautojai ėmė siuntinėti nuo kits kito, jį labai privargino.

Valdytojas kalbasi, aiškinasi su lankytojais. Gal penkios minutės prabėgo, ir
jau nepaprastai mandagiai įėjo tas dekanas. Nedrąsiai prieina prie stalo ir sako:
dekaną, apmetė akimis čia pat sėdinčius ir stovinčius žmones, pakinknojo gal-
vą. Visi suprato reikalą. O dekanas, paėmęs raštelį, dėkingai linksėdamas išėjo.

Žinoma, nereikėjo jam to raštelio beduoti. Kai jis įėjęs norėjo paimti, reikė-
jo raštelį jo akyse suplėšyti. Tačiau taip nepadaryta, ir dar geriau viskas išėjo.

Tai itin būdinga. Iš pradžių pasirodyti - pūstis, keltis į padanges su gandrais
ir tuoj nukristi su varnomis. Toks jau Vilnių klasta užgrobusiųjų būdas. Tai ži-
nant nesunku su jais susidoroti, jei tektų tvarkyti ir rimtus klausimus.

Su tuo pačiu Medicinos fakulteto dekanu buvo dar ir toks įvykis. Visas uni-
versiteto klinikas buvo nutarta perduoti Lietuvos Raudonajam Kryžiui. Toms
klinikoms perimti buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus numatytas daktaras Cipli-
jauskas. Su savo būsimu klinikų ūkio vedėju dr. Ciplijauskas atvažiavo į Vilnių.

Universiteto klinikos buvo Antakalnyje, už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, sy-
kiu su Karo ligonine. Karo ligoninės sodyba pristatyta daugiausia dviejų aukštų
namų. Apačioj Karo ligoninės skyrius, o viršuj toks pat universiteto skyrius. Vi-
sai tuščia Karo ligoninė, o universiteto klinikos pilnos ligonių. Gražiai įrengtos.
Nesigailėta lėšų (pvz., to paties dekano venerinių ligų klinika). Kiekviena kli-
nika veda savo ūkį. Sava virtuvė, savas personalas — visai savarankiškos įstaigos.
Tik bendra vadovybė Medicinos fakulteto rankose.

Buvo paskambinta dekanui, prašyta priimti dr. Ciplijauską, duoti jam rei-
kalingų nurodymų, supažindinti su būsimuoju darbu.

Dr. Ciplijauskas su savo ūkvedžiu išvyko pas dekaną. Po valandos grįžta
dr. Ciplijauskas kaip nesavas. Ramusis jo ūkvedys irgi mėgina karščiuotis.

Pasirodo, dr. Ciplijauskas iš karto taip susikibo su dekanu, kad pirmasis,
baigęs Varšuvos universitetą, pamiršo lenkų kalbą, o dekanas pasisakė temokąs
tik lenkų ir anglų kalbas. Taip ir nesusišnekėjo. Ūkio vedėjas mokėjo angliškai
(gyvenęs ilgą laiką Amerikoje), bet jam, tokiam mažam žmogui, nepatogu buvę
kištis į tokių didelių vyrų tarpą.

Muziejaus archyvas

131

Tuojau buvo paskambinta telefonu dekanui ir paprašyta rytoj valdytojo nuro-
dytą valandą priimti ūkio vedėją ir teiktis paaiškinti ir parodyti viską, kas šiam
bus reikalinga. Pasakyta istorijų nekelti ir nemalonumų nedaryti, kaip tai įvyko
šiandien. Prašymas buvo trumpas ir savo forma prilygo įsakymui.

Rytdieną ūkio vedėjas vėl greit grįžta. Mat dekanas visiškai nemokąs anglų
kalbos, o ūkvedys tikrai visiškai nemokėjo lenkų kalbos. Še tau, taip jiedu ir vėl
nesusikalbėjo. Tik jau labai geruoju išsiskyrė.

Lietuvos Raudonasis Kryžius, atsiuntęs 78 tarnautojus, perėmė universite-
to klinikas tvarkyti. Dar šia proga į galvą ateina vienas atsitikimas. Lankant
valdytojui universiteto klinikas, itin malonus, paslaugus buvo akių klinikos
vedėjas prof. Ignacas Abramowiczius. Rodo jis ligoniams skirtas patalpas, aiš-
kina, kuo buvo garsus profesorius, kurio vardu viena ar kita palata pavadinta
ir kurio atvaizdas gražiais rėmais kabo virš palatos durų. Viena palata be tokio
atvaizdo. Čia, sako profesorius, bus pakabintas prof. Petro Avižonio atvaizdas
ir palata bus pavadinta prof. Avižonio vardu. Itin pigus kelias į akis pirštis.

Trims stojus darban, ir dirbantiems kur kas lengviau pasidarė, ir pats darbas
pastebimai ėmė eiti pirmyn.

Tie sunkieji ūkio klausimai visu savo svoriu užgulė ant stambių kaulų rau-
meningo jautraus ūkio vedėjo. Nešė, tiesiog stūmė jis tą darbą taip, kaip gali
dirbti tikras lietuvis savo krašto naudai, visai užmiršęs pats save, ne tik laiką,
bet visiškai viską, kas tik liečia jį asmeniškai. Neliko to žmogaus Lietuvoje. Ne-
rasi jo ir Lietuvos amžinojoj sostinėj Vilniuje. Jis visas pasinėręs į pakrikusius,
supainiotus, po visą miestą išmėtytus Stepono Batoro universiteto sudėtingo
ūkio reikalus.

Mažesnio pločio, bet reiklesnio kruopštaus turinio sekretoriaus darbas pynėsi
itin atgrasių žmonių piktose pinklėse. Šaltas kraujas, puikus sudėtingos univer-
siteto raštinės išmanymas, sugebėjimas tiksliai galvoti, net jeigu ir iš kanuolių
imtų aplink šaudyti, pasiaukojimas skirtam darbui, nuoširdus, kaip ir visur, no-
ras tą darbą atlikti kuo tiksliausiai, įpratimas ne šiaip dirbti darbą, bet kuo grei-
čiausiai jį baigti, visada lydėjo tą neįveikiamą, nesikarščiuojantį, iš paviršiaus
visiškai ramų, bet viduje verdantį, kunkuliuojantį darbininką. Tik gili krašto
meilė teikė jam neišsemiamų jėgų. Tik švelni širdgėla dėl savųjų gėrio neleido
jam akių pakelti nuo raštinės raštų ir administracijos žygių.

Su tokiais vyrais gali, pasakytų žemaitis, ir arti, ir akėti.

Darbo sąlygos visiems buvo tokios sunkios, tokios nedėkingos. Reikėjo visą
laiką būti įsitempusiems. Kai tik ką kiek atleidai manydamas, bene jau reikalas
bus įsibėgėjęs, darbas sustoja. Tik kol tempi iš visų jėgų, teeina. Be atdūksio,
vis į kalną ir į kalną, dažnai dar į slidų kalną vežk. Toks darbas iščiulpia jėgas,
mažina atsparumą.

Muziejaus archyvas

132

Sykį geriame žolynę jau po dešimtos vakaro, ką tik iš darbovietės grįžę. Taip
visi kaip vienas buvome prisikamavę, kad vos liežuvį begalėjome apversti. Išgel-
bėjo čia ūkio vedėjas. Jis ištraukė iš spintos mūsų jau dvi dienas gertą, bet dar
neišgertą skaidriosios butelį už litą aštuonias dešimtis centų. Pavaišino jis mudu
po stikliuką ir, pats išgėręs, pasakė: „Išgėrei burnelę ir vėl gyvent galima.“ Tai
buvo taip pasakyta, kad galėjai sprogti iš juoko. Jis norėjo pasakyti lenkiškai,
bet išėjo panašiau į rusų kalbą, kurios jis irgi nemokėjo.

Pailsėjome, pailsinome nuvargusius nervus, atitraukę juos visiškai į šalį. At-
sipeikėjome ir rytdieną buvome tarsi tik darbą pradėję.

Sykį ateina studentų delegacija prašyti leisti universitete Lenkijos nepriklau-
somybės sukaktį suruošti. Buvo jiems paaiškinta, kad tai jau lyg ir politinis
dalykas, išeinąs iš grynai universitetinių reikalų. Tokiam susirinkimui reikia
komendanto leidimo. O patalpą prorektoriaus priežiūroje jie gali gauti. Jie tu-
rėjo su savim ir to minėjimo dienotvarkę. Buvo pranešta komendantui, kad tą
delegaciją priimtų be eilės ir kad į dienotvarkę įrašytų Lenkijos himną. Nuėjo.
Komendantas sutiko. Ir pats savo ranka įrašė Lenkijos himną. Džiaugdamiesi
grįžo pasigirti valdytojui, kad gavo leidimą susirinkimui ir tą įrašą. Tik buvo
paklausta jų, kodėl nebuvo paties svarbiausio dalyko įrašę. Bijojome, sako, ma-
nėme neleis rengti ir viso susirinkimo vien dėl himno.

Lietuviai dėl smulkmenų nesikabinėja. Visados atskiria svarbiausius dalykus.
Gerbdami savus įsitikinimus, supranta ir svetimus. Dabar visais minėjimo rei-
kalais patarta kreiptis į prorektorių. Jis prašytas studentams padėti.

Ramiai, be jokių nesusipratimų praėjo tas minėjimas.

Kitą sykį teko būti pas Švietimo ministerijos įgaliotinį jo įstaigoje. Prorek-
torius paskambino, kad universitete yra susirinkę apie pusantro tūkstančio stu-
dentų ir prašo valdytoją duoti paaiškinimus jiems rūpimais klausimais.

Pro apskrities viršininko Jono Šlepečio įstaigą teko pereiti į universitetą.
Prorektorius pranešė, kad susirinkusieji nori patį valdytoją matyti savo susi-
rinkime ir išklausyti paaiškinimus. Prorektoriui buvo pasakyta pranešti su-
sirinkusiems, kad valdytojas susirinkime nesiaiškins ir su visu susirinkimu
nesikalbės. Susirinkusieji turi reikalą į valdytoją, o ne valdytojas juos susi-
kvietė. Tegu jie išrenka įgaliotinius, o tie išsiaiškins, kas jiems rūpi, ir praneš
susirinkimui.

Prorektorius susirūpino. Sako, gali susirinkusieji „užsiblokuoti“: užsidaro
autonominiame universitete, nieko nei įleidžia, nei išleidžia. Taip visi sau uni-
versiteto patalpose ir būna net keletą dienų.

Žinoma, galima buvo sulaukti ir rimtų įvykių, ypač kad į universitetą buvo
susiregistravę vyrai nuo galimų rusų persekiojimų. Ir šiaip tokiam būry karš-

Muziejaus archyvas

133

tos jaunuomenės, dar kiek piktesniųjų nuteiktos, galėjo būti visokių išsišokėlių,
neklaužadų.

Vis dėlto buvo eita stačiai paakiui, nesidairant pašaliais, be jokių svyravimų.
Po ilgoko aiškinimosi su prorektorium atėjo klausimų lapu nešini keturi rinkti-
niai atstovai. Tad iš viso buvome šešiese. Vienas — nuo Šiaulių, baigęs Teisės fa-
kultetą, kiti trys — jau bebaigią įvairius fakultetus, matyt, galvotesnieji parinkti.
Buvo paimtas iš jų klausimų sąrašas ir čia pat paeiliui imta aiškinti. Pagrindinis
dalykas ir pirmas klausimas buvo toks: nesant rektoriui visą universitetą turįs
valdyti prorektorius. Prorektorius paliktas eiti savo pareigas, vadinasi, jis auto-
matiškai eina ir visas rektoriaus pareigas. Jie tvirtino, kad taip yra pagal Stepono
Batoro universiteto statutą. Kiti klausimai daugiausia išplaukė iš šio.

Valdytojas gerai išmanė universiteto statutą ir ėmė aiškinti, jog apskritai au-
tonominių universitetų statutai paprastai prorektoriui suteikią teises rektoriaus
pavedimu, bet ne automatiškai. Rektorius savo noru, savo nuožiūra gali bet kada
bet kurį klausimą pavesti prorektoriui spręsti.

Įgaliotiniai, ypač „teisininkas“, su tuo nesutiko, esą Stepono Batoro univer-
sitete yra kitaip. Klausimui paaštrėjus ir įgaliotiniams ėmus karščiuotis, pro-
rektorius buvo paprašytas atnešti statutą. Žinoma, statute ne kitaip buvo, kaip
valdytojas sakė.

Įgaliotiniai, priblokšti ir paakinti, kad nepatogu spirtis, į klausimą neįsigili-
nus ir statuto neskaičius, o juo be atodairos iki nemandagių išsišokimų besire-
miant, trumpiau kalbėjo, ir jau visai lengva buvo jų logikos stoką ar galvosenos
paviršutiniškumą keliais žodžiais atmesti. Nebesunku po to buvo juos tėviškai
pamokyti.

Aišku, pasikalbėjimas, tiksliau, karšti ginčai buvo peržengę rašytų klausimų
ribas. Sunku buvo jaunuomenę sulaikyti nuo karštų žodžių Lietuvos atžvilgiu.
Tačiau buvo graži proga priminti Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu. Išsikal-
bėta plačiai, su aiškia persvara valdytojo naudai. Buvo net priminta, kad tarp
jaunuolių yra (o ne „gali būti“) ir tokių, kurie gali nesugebėti atsakyti už savo
veiksmus. Sako, net ginklas galįs būti pavartotas.

Valdytojas pasisakė atstovaująs tikriesiems Vilniaus krašto, žinoma, ir Stepo-
no Batoro universiteto šeimininkams. Jam ginklas nebaisus. Jis atėjęs be ginklo
ir savo krašto reikalus ginsiąs ne jėga, bet protu, logika, teisybe, teise.

Pasikalbėjimas tęsėsi apie šešias valandas. Buvo plačiai išsiaiškinta ne vien
universiteto, bet apskritai lenkų ir lietuvių ginčai tolimesnėj praeityj ir jau Ne-
priklausomai Lietuvai besikuriant, ir jai susikūrus.

Po to pasikalbėjimo su lenkų jaunuomene tarp universiteto sienų daugiau
jokių nesusipratimų nebebuvo. Išoriškai jaunuomenė buvo gana mandagi. Jų
asmeniniai reikalai buvo visuomet kiek galint tenkinami.

Muziejaus archyvas

134

Kartą jau vakarop ateina į valdytojo kabinetą trys vyrai prašyti pagalbos dėl
jų areštuotų draugų. Jie turėję susirinkimą korporacijos patalpose. Jų buvę, vie-
nas sako, vienuolika, kitas — trylika. Drąsiausias iš jų jaukios išvaizdos filisteris
storulis labai jaudinosi, esą juos įžeidę, jų korporacijos reikmenis mėtę ir t. t.
Mat jų patalpos buvo greta nuovados patalpų. Nuovada plėtėsi. Susirinkimams
mieste jie turėjo turėti leidimą. Kas kita universitete. Leidimo neturėjo. Be to,
jie pasipriešino. Tai keletas ir buvo sulaikyta. Tas storulis, paklaustas, kiek jų
ten buvo, atsakė: dvylika. Valdytojas jau žinojo apie tą įvykį, ir jam buvo pra-
nešta, kad susirinkime buvę keturiolika dalyvių.

Suabejota dėl visų jų skundų. Ypač kai buvo pasakyta, kad susirinkime buvo
keturiolika žmonių, jie buvo priversti nusiraminti, ėmė gėdintis, kad nesusitarė
net dėl dalyvių skaičiaus. Taigi sunku betikėti ir dėl jų nusiskundimų ar patir-
tų iš policijos nemalonumų.

Tačiau buvo paskambinta į nuovadą ir paprašyta jų draugus paleisti. Nuova-
da buvo anoj pusėj siauros gatvės, ir iš valdytojo langų tos patalpos buvo maty-
ti. Dar buvo paprašyta, kad jie tuoj atsivestų paleistuosius draugus, — valdytojas
norįs įsitikinti, kad jo prašymas nuovados įvykdytas.

Itin jaukiai buvo jau po visko su įgaliotiniais ir su paleistaisiais pasikalbėta.
Pajuokauta ir patarta kitą kartą susitarti dėl pasikalbėjimuose vartojamų skai-
čių, kad patikimiau atrodytų.

Būta ir kitokių atsitikimų, kurie galėjo ne taip jau gerai baigtis, jei ne visai
tragiškai.

Pasirodo, buvo viešas, atviras ir neviešas darbas. Kad ir pasiginčydavom,
pasiklausydavom visokių savotiškos galvosenos išvedžiojimų bei prisižiūrė-
davom visokių lenkiško būdo staigmenų, pasikarščiavimų — visa tai, atrodė,
baigėsi čia pat. Tegu kartais ir tolokai už durų baigdavo savo aštresnėms išva-
doms tinkamesnių žodžių ieškoti. Vieni susidurdavo su viešuoju darbu, kiti —
su neviešuoju.

Sykį ankstyvą rytmetį, vos valdytojui atėjus, prisistato slaptasis pareigū-
nas Geležinis ir atneša kažkokias dėžutes, vielukes, kažkokių pjuvenų gerą
puskilogramį. Visa tai jis radęs krosnyje, ir tai esanti pragaro mašina. Kros-
nis buvo plytų, apvali, aptraukta skarda. Sunku pasakyti, kokios jėgos būtų
buvęs sprogimas, bet krosnį tai jau tikrai jis būtų suaižęs, išbarstęs į smul-
kius trupinėlius.

Dažnokai pasitaikydavo, kad tą pačią dieną surasdavo pavogtus baldus,
ligoninės spiritą, kumpį arba kam akmens anglių į kitą tvoros pusę išmesda-
vo. Tokių smulkių vagysčių buvo apsčiai. Tačiau su sprogstamąja medžiaga
maži juokai.

Muziejaus archyvas

135

Universiteto biblioteka didelė, daug brangios lituanistikos, daug rankraščių,
daug kas dar tirtina, daug ko dar toje bibliotekoje ieškotina. Vytauto Didžiojo
universiteto bibliotekos vedėjas turėjo pasirūpinti Stepono Batoro universiteto
bibliotekos saugumu. Jis buvo atsiuntęs čigonu apsišaukusį juodą vyruką. Gal šis
ir išmanė pačios bibliotekos tvarką, bet jau su žmonėmis visai nesugebėjo tvar-
kytis. Kilo didelis erzelis. Ir valdytojas daug savo laiko turėjo veltui gaišti dėl to
vyro, ir svarbiausia, kad pats darbas visai iš vėžių buvo išėjęs.

Tada iš Kauno buvo atsiųsta jauna mergaitė Eimaitytė, gerai pažįstanti uni-
versiteto bibliotekos tvarką. Pasirodo, tos mergaitės būta geležinės rankos. Dar-
bas buvo įvarytas į tikrąjį kelią. Tarnautojai buvo priversti atsistoti kiekvienas
savo vietoje. Valdytojas nė nežinojo, kad universitete yra tokia didelė, paini, su
daugeliu neklaužadų tarnautojų įstaiga — biblioteka. Dabar viskas aprimo. Di-
džiausi lietuvių priešai ir bibliotekos nustatytos tvarkos ardytojai pasidarė klus-
nūs bendradarbiai neaugalotos lietuvaitės švelnioje, bet tvirtoje ir kietoje rankoje.

Zakreto ūkis nemaža nemalonumų pridarė, nes neturėjo pašaro ir nepasi-
ruošė žiemai gyvulius išlaikyti. Aptižęs ar kokių savo tikslų turįs prižiūrėtojas
vis ieškojo progų nuo savęs atsakomybę suversti kitiems: ne čia pat įstaiga, vis-
ko nesužiūrėsi. O dar visokių būtų nebūtų dalykų pripasakoja. Iš karto ne taip
jau lengva susigaudyti.

Daugiausia, be abejo, judėjimo būta, kai apie 180 žmonių iš Vytauto Di-
džiojo universiteto ir Žemės ūkio akademijos atvyko perimti Stepono Batoro
universiteto įstaigų turto. Darbas virte virė. Visur ėjo sklandžiai, gal tik Agro-
nomijos fakulteto dekanas Jagminas, baisogališkis bajorėlis, kiek spyrėsi, kolei
buvo palaužtas. Tiesą pasakius, ne taip jau lengvai jis pasidavė. Teko ir pačiam
valdytojui įsikišti. Mat lietuviškas kraujas turi daugiau atsparumo ir pastovu-
mo. Nelengvai būtų atsiėję, jei tokių būtų buvę daugiau. Nelabai ištvermingas
lenkas greit nebeišlaiko ir pasiduoda lenkiamas, nors iš pat pradžių spiriasi kiek
įmanydamas. Tiesa, iš anksto viskas buvo aptarta, išsišnekėta su įstaigų vedėjais
ir dėl paties turto, ir dėl perėmimo formalumų, ir dėl atsakomybės. Senose įstai-
gose, kur jau keliolika metų dirbo ir mokomasis personalas, ir moksleiviai, buvo
visokių visokiausių smulkmenų, ir inventoriaus knygos turėjo itin daug nume-
rių. Juk tai ne muziejus, o darbo įstaiga, dėl to viskas sukrauta, o ne išdėstyta.

Kadangi darbo ėmėsi savo šakų ir sričių žinovai, jiems nebuvo taip jau sun-
ku susigaudyti, kame ištisi aparatai ar rinkiniai, kame jų dalys ir kurios dalys.
Nedaug tebuvo rasta nežinomų dalykų, dėl kurių gal kiek ilgėliau teko sugaišti,
nedaug nežinomų augalų, gyvių ar kokių kitų pavyzdžių. Ir knygų buvo įstai-
gose. Kiekviena įstaiga, laboratorija ar kabinetas turėjo savo knygynėlius, daž-
nai suskirstytus mokomajam personalui ir studentams. Panašiai ir su aparatūra.

Muziejaus archyvas

136

Nors ir daug įstaigų, daug patalpų, bet daug ir priėmėjų pasiskirstė. Darbas ėjo
sparčiai. Blogos valios nesimatė, dėl to greitai tas didžiulis darbas buvo atliktas.

Lengviausia buvo teisininkams, humanitarams, teologams. Jiems tik semi-
narų knygos terūpėjo. O šiaip jų rimtesniojo darbo knygos buvo bendrojoje bi-
bliotekoje. Daugiausia vargo gamtininkai, medikai, farmacininkai, chemikai,
fizikai, miškininkai. Ne tiek jau daug tebuvo aparatūros ir knygų Astronomi-
jos-meteorologijos institute, nors pastatas naujas ir šiems reikalams taikytas, net
su butais darbuotojams.

Nutilo plačios, garsios kalbos dėl perėmimo. Aprimo buvę nesklandumai.
Kiek ramiau pasidarė, nes beveik niekas nepareiškė noro pasilikti turėtam darbe.
Gausūs universiteto darbuotojai ėmė sklaidytis: ieškojo kitų darbų, išvažinėjo,
kur manė geriau ką ras. Pradėjo vis daugiau mūsiškių lankytis. Imta ruoštis moks-
lo metų pradžiai. Turėjo prasidėti pavasario semestras — juo anksčiau, juo geriau.

Tada buvo imtasi fakultetų vadovų, senato reikalų. Aptvarkius viską, buvo
prašyta Švietimo ministeriją skirti rektorių, kadangi valdytojas nesutiko imtis
rektoriaus pareigų, nes nenorėjo būti skiriamas.

Susitarus dėl rektoriaus, buvo sušauktas iškilmingas viešas aktas universite-
te, kur Stepono Batoro universiteto valdytojas perdavė savo pareigas valdytojo
nurodytam ir Švietimo ministerijos paskirtam Vilniaus universiteto rektoriui
prof. Mykolui Biržiškai.

Šiuo aktu ir baigėsi Stepono Batoro universiteto valdytojo veikla. Buvęs val-
dytojas grįžo į Kauną prie savo įprasto darbo.

Valdytojui rūpėjo sklandžiai ir greit sulietuvinti tą didžiulę, garbingą Lie-
tuvos sostinės įstaigą, paruošti ją, kad ji nedelsdama galėtų pradėti kitokį, taip
reikalingą lietuvių tautai darbą. Trijų mėnesių įtempto darbo pakako, kad vi-
siškai sustotų pačioje Lietuvos širdyje veikęs pragaištingas lenkų kultūros, len-
kų ekspansijos šaltinis. Ir staiga visu savo pločiu imtų švytėti nuo senų senovės
tikrojo to krašto šeimininko spinduliai, nešą neišsemiamą šviesą ne tik sostinės
padangei, bet ir daug medžiagos kraštui pažinti, ir plačių pasaulinės kultūros
bei technikos žinių. Ir visa tai pateikti saviems žmonėms sava kalba iš tiek laiko
buvusios pavergtos savojo krašto savosios sostinės.

P. S. Prof. M. Biržiškai

Didžiai Gerbiamas,

Vis baudžiuos parašyti Tamstai vienu klausimu. Atleisk už sugaištį.

Tamstos rašinyj „Vilniaus universitetas 1940-1941 m.“ (7 eilutė iš viršaus)
pasakyta: „Lietuvos Vyriausybės padarytą žygį uždarant buvusį Stepono Bato-

Muziejaus archyvas

137

ro universitetą...“ ir taip pat p. 6 (18 eil. iš virš.): „dėl Stepono Batoro universi-
teto uždarymo...“

Iš čia aišku, jog Stepono Batoro universitetas buvo Lietuvos Vyriausybės už-
darytas ir dar — buvęs Stepono Batoro universitetas (tarsi kitas vietoj uždarytojo
sukurtas ir tas uždarytas).

Tai neatitinka tikrenybės. Stepono Batoro universitetas nebuvo nė vienai mi-
nutei uždarytas nei žodžiu, nei raštu. Kad lenkai neturėtų progos Lietuvos Vy-
riausybės įtarti naikinant net tokius kultūros židinius kaip universitetas, buvo
tik į Rektoriaus vietą paskirtas valdytojas, o visi kiti universiteto profesoriai,
tarnautojai buvo palikti savo pareigose: studentams buvo duodamos įskaitos, iš-
duodami diplomai. Iki galo semestro buvo išmokėtas visiems atlyginimas, nors
jie buvo už tą laiką gavę algas (ir pašalpas) iš lenkų vyriausybės. Dėl to ir lenkų
protestas dėl „uždarymo“ atkrito, nes universitetas veikė, — atseit protestuojama
prieš nebuvusį įvykį.

Dėl algų išmokėjimo man teko aiškintis Ministerių kabineto posėdyj, ypač
puolė finansų ministeris E. Galvanauskas. Paaiškinus priežastį, klausimas atkrito.

Tai reikėtų atitaisyti. Remdamiesi Tamstos mintimis apie universiteto už-
darymą, ateityj lenkai ar kas kitas galėtų pasidaryti klaidingas, Lietuvai nenau-
dingas išvadas.

Yra ir daugiau netikslumų. Bet jie neturi esminės reikšmės. Pavyzdžiui:

a) p. 6 (3 eil. iš apačios): „... (rektoriaus rinkimais)...“

Švietimo ministerija vertė mane pakeisti valdytojo pareigas rektoriaus parei-
gomis. Atsisakiau ir, man pasiūlius, Tamsta buvai paskirtas rektorium. Švietimo
ministerijos paskirtam rektoriui perdaviau pareigas.

b) Tamsta visai nemini, kaip Stepono Batoro universitetas virto Vilniaus
universitetu. Juk dar ir 1940 metais tebebuvo universiteto valdytojas, iki mano
1939 metų gale iš Stepono Batoro universiteto rektoriaus perimtos pareigos buvo
perduotos Tamstai. Laikotarpis šitas itin įdomus ir lieka Tamstos aprašymų ne-
paliestas. Pagaliau tai juk tikras įvykis.

Su tikra pagarba

Ig. Končius
Buvęs anuomet Stepono Batoro universiteto valdytojas

Muziejaus archyvas

138

Kelionė į Červenę ir atgal

VAIKAS SUIMTAS

Dar šešiolikos metų neturįs jauniausias sūnus Liudas iš „Aušros“ berniukų
gimnazijos buvo nukeltas į mergaičių, dabar mišrią, „Aušros“ gimnaziją.

Penktadienis. Gegužės mėnuo. Šešioliktoji diena. 1941 metai.

Liudas neparėjo laiku pietų. Apie 15 valandą į mūsų butą įeina policininkas
ir vienas civilis. Pasisako darysią Liudo daiktų kratą. Parodė įgaliojimus. Liudas
esąs sulaikytas. Klausia gulimojo kambario. Vedu į gulimąjį kambarį. Kilnoja
ant grindų patiestą linoleumą ir ten kažko ieško. Padedu jam kilnoti linoleumą,
ieškoti. Nieko neranda. Klausia, kame jo žaislai. Ištraukiu spintos Liudo kam-
baryje apatinį stalčių ir rodau dar iš vaikų mažų dienų sumestą laužą. Kiek pa-
žiūri. Patariu ištraukti visą stalčių ir viską išversti ant grindų. Nenori.

Mes namiškiai trys: žmona, aš ir mergaitė - Jadzė. Dar buvo viešnia — Vai-
tiekaitienė.

Nieko reikiamo neradęs kratytojas Semėnas pasakė važiuosiąs į CK! parsi-
vežti paties Liudo. Mes likome policininko priežiūroje. Šis mūsų nevaržė. Leido
man net į kitą kambarį išeiti — atsiliepti į telefono skambutį.

Butas mūsų penkių kambarių. Tėvų gulimasis, vaikų du gulimieji, po du
katrame kambaryje, valgomasis ir mano darbo kambarys.

Į valgomąjį buvo atkeltas jaunas sovietų gydytojas su žmona. Gydytojas kil-
mės nuo Machačkalos (Petrovsk Portas), netoli Baku, Kaukaze. Ten ir moks-
lus išėjęs.

Dabar mes valgome Liudo ir Jurgio gulimajame kambaryje, čia, „draugams“
atėjus, ir sėdėjome.

Grįžo Semėnas vienas. Jam neleidę Liudo vežtis. Vėl eina į gulimąjį, vėl kil-
noja linoleumą. Vėl, tiesa, nerūpestingai, krapštosi tame žaislų stalčiuje. Klausia,
kame mano knygų lentyna. Vedu į savo darbo kambarį ir rodau. Iš viso visame
bute tik ir tebuvo viena lentyna, šiaip mano knygos visos buvo spintose atida-
rose ar spintose iki lubų be durų.

Semėnas ieško mano rašomojo popieriaus toje lentynoje. Rodau. Ištraukia
vieną žiupsnį, pasiima vieną lapą ir padeda ant mano rašomojo stalo.

Dar klausia, kame mano štampams dažų dėžutė. Ištraukiu rašomojo stalo
stalčių, parodau. Čia buvo tik mažytėlaitė, degtukų dėžutės dydžio dėžutėlė gy-
ventojams namų knygoje registruoti. Visai naujitėlaitė, dar visai nevartota, tik
pamėginta, ar veikia. Pasiėmė. Surašė aktą dėl tos dėžutės. Davė pasirašyti. Pa-
tikslinau turinį ir pasirašiau.

: Ypatingoji komisija (rus. UpesBpruaiinaa KoMucena).

Muziejaus archyvas

139

Net parodžius atidėtąjį popieriaus lakštą nepaėmė. Išeidamas kratytojas pa-
sakė, kad aš ateičiau į CK, — informacijos skyriuj bus man paruoštas orderis, —
sūnaus parsivesti, aštuntą valandą. Jau buvo toli po šešių.

Aštuntą valandą einu. Tiesa, paruoštas į ČK įeiti orderis. Parašyta, į kurio
numerio kambarį eiti. Rodos, keturiasdešimt trečią.

Įleidžia. Įeinu. Gražus šviesus kambarys. Gražūs stalai, patogios minkštos kė-
dės, foteliai, sofos. Pasodina prie durų. Niekas man nieko nesako, bet vis vienas
žmogus su manim kambaryje. Atrodo, kažko laukia. Galvojau, kad tuoj atves
man mano vaiką, gal kiek pabars, kad nepakankamai vaiką teprižiūriu, parei-
kalaus kokio pasižadėjimo, pasakys, ką jis kame pridarė, ir paleis mudu namo.

Vis keičiasi pareigūnai. Sėdi prie gražaus rašomojo stalo. Aišku, kad neturi
ką daryti. Bet sėdi, kolei kitas ateina. Vis vyrai, tik vieną sykį tebuvo moteris.
Kiekvienas įėjęs įtariai pažiūri į mane ir sėdasi prie stalo. Ilgiausiai išbuvo kam-
baryj vienas gražiai civiliai apsidaręs kokių keturiasdešimties metų malonios
išvaizdos lėtas baltaplaukis.

Ima nuobodulys. Kambarys šiltas. Aš su miline. Įeina, juodaplaukei moteriai
besaugant mane, jaunas, kažin ar peržengęs dvidešimt metų, vyrukas. Jis ėmė
man vienam paskaitą skaityti ar, teisingiau, pamokslą sakyti apie Raudonosios
armijos galingumą. Išmokęs neblogai. Surašytą kalbą deklamavo man, manau,
kone apie valandą.

PAS KOMISARĄ

Po tos kalbos įėjo tas baltaplaukis ir sako man:

— Tau suteikė garbės pats NKVD - GB? komisaras Gladkovas. Jis nori tave
matyti, — eiva.

Paprašiau, kad leistų man čia palikti milinę. Nusivilkau ir išėjova. Prie mu-
dviejų eisenos prisidėjo dar du vyru.

Bekalbėdamas čia, aš pasakiau — tovarišč sledovatelj?. Jis staigiai atkirto:

— Kakoj ja tebe tovarišč, šakal tebe tovarišč“.

Priveda prie durų, įleidžia. Irgi gražus kambarys. Už kampu sustatytų dviejų
rašomųjų stalų sėdi dar jaunas komisaras, ne rusų tipas, storokas, kiekvienas jo
juodas plaukas ant galvos atskirai susiraitęs. Veidas jo nieko nesako.

Žengęs nuo durų keletą žingsnių, rankas nuleidęs, lenkiuos tam komisarui
(visi pasikalbėjimai vyksta rusų kalba).

— Tu, kalės vaike, įėjei kaip prostitutė. Sėsk.

2 Vidaus reikalų liaudies komisariatas Valstybės saugumo skyrius (rus. Hapoghbtū KoMHcapaT BHyTpeH-

HHX jen OTAen rocynapcTBeKHHOK 6e30nacHocTH).
Drauge tardytojau (rus.).

* Koks aš tau draugas, šakalas tau draugas (rus.).

Muziejaus archyvas

140

Parodė pirštu, kur sėstis. Atsisėdau prieš jį stalų kampe. Už mano nugaros
kiek tolėliau prie sienos susėdo tie trys palydovai.

Gladkovas, paėmęs nuo stalo bylą ir išėmęs popieriaus atvirlaiškio dydžio
lapelį, rodo man: „Smotri.“?

Ant atviruko dydžio lapelio išpieštas Vyčio kryžius ir parašyta didelėm rai-
dėm: „Šalin (...) komunizmas! Lai gyvuoja Nepriklausoma Lietuva!“

Aš tik pasakiau:

— Da, soderžateljno“.

-— Tu kariauji už savo nepriklausomybę... Mes padėjome ant jūsų nepriklau-
somybės, su visais aniolais...

Šitoks jo pasakymas mane iki šaltumo supykdė. Visai neparodydamas savo
nuotaikos, pagalvojau pats sau: „Kalbėk dabar ką nori, tas manęs visiškai nebe-
veiks.“ Pasidariau šaltas, ramus. Būtų galėję mane į gabaliukus sukapoti, nebū-
čiau net mirktelėjęs.

Tai tokiu stilium ir turiniu komisaras kalbėjo tikrai gerą pusvalandį. Aš ne-
mokąs vaiko auklėti. Atimsią nuo manęs, išmokinsią jį... Iki šešiolikos metų už
vaiką atsakąs tėvas... Ir tave išmokysime ir t. t. Baigdamas pasakė:

— Tu gal nežinai, kas yra CK? ČK yra tokia įstaiga, iš kurios, pakliuvęs į ją,
nebeišeina. Bet tave mes išleisime. O kai reiks, pašauksime. Ir tuomet iš tavęs
pareikalausime, kuo gali save ir savo sūnų pateisinti. Stupai".

Atsistojau. Pasilenkiau ir einu prie durų. Išeiname.

VĖL TARDYTOJO KAMBARYJ

Liekava vienu du. Grįžtava į 43 numerį.

— Matai, — sako, — kaip kalba komisaras.

Prataręs tai, tardytojas ištraukė iš stalo popieriaus kokias dvi tris dešimtis
lakštų, padavė rašalo, plunksną ir pasakė:

-— Parašyk savo biografiją ir viską, ką savo reikalu žinai.

Jis atsisėdo nuošaliai ant sofos. Aš ėmiau rašyti. Manau, buvo tuomet apie
dvyliktą valandą nakties. Per kokias penkiolika minučių prirašiau savo biogra-
fijos nepilnų eilučių apie du trečdaliu puslapio, pasirašiau ir atsistojęs sakau:

- Jau...

Tardytojas perskaitė ir pasakė:

— Ty očen lakoničenš.

Žiūrėk (rus.).
Taip, turiningai (rus.).
Išeik (rus.).

„ua

Tu labai lakoniškas (rus.).

Muziejaus archyvas

141

Pasidėjo mano rašinį sau ant stalo, atsisėdo sofoje. Aš sėdžiu, kur rašęs. Tyla.
Nė žodžio. Ramu visur. Gal po kokios valandos tardytojas man pasakė:

— Na, ką, profesoriau, norisi miego?

— Taip, tuo metu aš paprastai miegu, — atsakiau.

Ir vėl tyla... Taip, nieko nekalbėdamu, mudu prasėdėjova tiek, kad aš parė-
jau namo ketvirtą valandą ryto. Prieš išleisdamas mane, paėmė parašą, kad aš
niekam nieko nesakysiu apie tai, kas čia buvo kalbėta, kas matyta.

Žmona ir Vaitiekaitienė tebebudinčios.

Aštuntą valandą ryto turėjau paskaitas ir praktikos darbus Fizikos ir chemi-
jos institute Aleksote.

Šeštadienį paskambino Semėnas, kad atneščiau vaikui į ČK pagalvę ir bal-
tinių. Nunešiau ir dar įprašiau, kad priimtų pinigų vaikui įteikti. Nenorėjo.
Sakė — draudžiama. Bet pagaliau sutiko.

Kratos eiga ir šis pasikalbėjimas mane įtikino, kad šis čekistas Semėnas nėra
blogas žmogus. Jis tarsi mums padeda. Atrodo, jis norėtų taip reikalą patvarky-
ti, kad mes liktume niekuo dėti.

VĖL Į ČK

Trečiadienis. Gegužės mėnesio 21 diena.

Pusę dvyliktos naktį skambina telefonu Semėnas ir sako užeiti į ČK rytoj
pusę vienuoliktos rytą. Prašau jį, kad leistų ateiti pusę dvyliktos, nes noriu baig-
ti paskaitas. Nesutiko.

Žmonai nieko apie tai tą vakarą nesakiau. Atsikėlęs kaip visuomet, pasakiau
žmonai, kad šiandien turbūt manęs jau ČK nebepaleis.

Institute atskaičiau paskutinę paskaitą Medicinos fakulteto studentams (pa-
skutinė pavasariniame semestre), o Technikos fakultetui jau nebeskaičiau, nes
paskaitos laikas buvo nuo dešimtos iki vienuoliktos valandos.

Perdaviau Matematikos-gamtos fakulteto darbų medžiagą redakcijos komi-
sijos nariui doc. Stanaičiui, su vienu ir kitu „apie orą“ pasikalbėjome, ir išvykau
iš instituto taip, kad lygiai pusę vienuoliktos būčiau ČK informacijos skyriuje
Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe.

Čia prie pat kampo sutikau G. Paleckienę. Klausia, kur tokiu laiku. Pasakiau
esąs kviestas į CK ir pasisakiau manąs, kad manęs jau nebeišleis. Apie vaiko areš-
tą žinojo, nes ji buvo „Aušros“ mišriosios gimnazijos tėvų komiteto pirmininkė,
o aš jos pavaduotojas. Dėl mano pasakymo ėmė jaudintis ir mane įtikinėti, kad
jie padarys viską, kad mane ir vaiką paleistų, nes esame niekuo dėti.

Išreiškęs abejonę dėl paleidimo, pažiūrėjęs į artėjantį laiką, beveik kaip ir ne-
atsisveikinęs, paėjau nuo jos į orderių skyrių. Gavau orderį. Rūmuose pasakė, į
kurį kambarį eiti. Nulydėjo mane į tą kambarį ir pasodino užduryj. Aš ir sėdžiu

Muziejaus archyvas

142

tuščiam kambaryje. Kambarys pereinamas, daug kas per jį pereina. Pasitaikė ir
pažįstamų. Jie visi buvo vietiniai, bet nelietuviai.

Taip aš be judėjimo prasėdėjau iki kokios penktos valandos, kai atplušėjo
Semėnas, nešdamas man skalbinių tris pamainas, pagalvę, rankšluostį ir mui-
lą, sudėtus į languotą užvalkalą. Ir dar kažką, suvyniotą į mūsų tautinę vėlia-
vą, laikė po pažasčia. Pakišęs man tą languotąjį maišelį, pasakė sekti jį. Aš, tuo
maišeliu nešinas, seku jį CK koridoriais, laiptais į žemutinį aukštą.

Nuveda mane į kambariuką, kur, švarką nusivilkęs, aukštas vyras skersom
į mane pažiūrėjo. Semėnas padėjo savo nešmenę ant stalo, o tas bešvarkis ėmė
vynioti, žiūrėdamas, kas atnešta. Išvyniojęs tautinę vėliavą, suglamžęs ją, pik-
tai meta į pastalę sakydamas:

— My gosudarstva vaševo nepriznajom, a nacionalnostj uvažajem?.

Aš ramiai jam sakau:

— Ved etot flag ne gosudarstvennyj, a nacionalnyj!?,

Supykęs varto atneštas knygas ir pastebi Semėnui, kam ėmęs šią. Tai buvo
Vytauto jubiliejaus albumas, kur buvo turbūt kone visų valdininkų nuotrau-
kos. Be to, dar buvo sūnaus Algirdo albumas, priklijuotas laikraščių iškarpų
apie Klaipėdos išvadavimo sukaktį. Dar buvo kažkokie mano rankraščiai. Ir dėl
rankraščių buvau visai ramus, nes aš visai politika nesirūpinau, nieko nerašiau
nei už, nei prieš bolševikus. Pakako man darbo — žiemą universitete, o vasarą —
krašto pažinimo klausimais besidomint.

Įdomu, kad vėliava buvo mano brolio. Jo buvo ir tas jubiliejinis albumas.
Mano tebuvo paimta tik keletas prirašytų lapų. Nežinau tikrai, kokie ten
rankraščiai buvo, nes mano buvo daug prirašyta, ir sunku buvo pasakyti,
kas paimta.

Bet dėl savęs esu tikras, kad tai buvo trumpas mano aprašymas su fotogra-
fijomis Vilniaus skautų tunto įsteigimo, jo vėliavos pašventinimo Aušros vartų
koplyčioje, po pašventinimo ekskursijos į Rasų kapus. Aš tuomet buvau Vilniaus
universiteto valdytojas, ir čia mane pakvietė vėliavos krikšto tėvu.

PAS ČK KOMENDANTĄ

Iš to kambariuko jau ČK sargas mane tuo maišiuku nešiną nuvedė į rūsį pas
ČK komendantą. Tuo metu jo pavaduotojas budėjo. Žiūriu, kažkur esu tą žmogų
matęs. Niekaip negaliu atsiminti. Pasišovė jis pats. Kalbėjova, žinoma, rusiškai.
„Ką, — sako, — nepažįsti? Aš tamstą gerai pažįstu, ir pažįstu kaip gerą žmogų.
Kad nuo manęs esą priklausytų, tuoj paleisčiau.“ Pasirodo, kai aš mokytojavau

? Valstybės jūsų mes nepripažįstame, bet tautybę gerbiame (rus.).

0 Juk ši vėliava ne valstybinė, bet tautinė (rus.).

Muziejaus archyvas

143

Žemės ūkio akademijoje, šis vyras, tuomet berniukas, buvęs prie Entomologi-
jos kabineto tarnu. Fizikos kabineto tarnui apsirgus, jis ligonį pavadavęs. Ir aš
jam už kažką davęs du litu. Jis ir to negalįs užmiršti. Gaurilčikas, Žemės ūkio
akademijos tarnautojas.

Pasiūlė man kruopynės. O pats lašinius su duona valgė ir alų gėrė. Labai man
pritiko sriuba, nes nuo ryto nebuvau nieko valgęs. Buvo penktadienio vakaras.
Provincijos miestelio papurusios rausvos galvos jaunas žydelis fotografas jau
buvo išėjęs namo. Rado jį, atvedė. Nebuvo laiduose saugiklių, negalėjo reikia-
mos lempos uždegti. Elektromechaniko taip pat nesurado. Visgi vargais negalais
srovę gavo. Mėgindamas uždegė savo lempą — perdegė ta lempa. Viską taiso tas
fotografas kaip ne savo rankomis. Mėginau jam padėti. Pagaliau nufotografavo,
mano metus ir kalėjimo numerį prisegęs man prie krūtinės.

Tas viskas tęsėsi kokį dvejetą valandų. Tuo tarpu su Gaurilčiku visai atvirai,
atrodė, ir nuoširdžiai pasikalbėjova apie dotnuviškius: ir mokinius, studentus, ir
mokytojus, profesorius tiek Žemės ir miškų ūkio technikumo, tiek Žemės ūkio
akademijos. Tuos žmones jis galėjo gražiai prasijoti. Ir pažiūros, ir elgesys, ir šei-
myninis gyvenimas jam buvo kaip ant delno, kiaurai viskas žinoma.

Į KALĖJIMĄ

Apie kokią aštuntą devintą valandą veda mane stambus tarnautojas iš bu-
dinčio ČK komendantūros patalpos į kiemą. Prie pat durų mašina, didelė len-
gvoji mašina. Mane grūda į galą, kur įtaisytas kaip soduose medinis iš kartelių
suolas. Atsisėdęs labai giliai įsmengi taip, kad keliai kone nosies siekia. Labai
sunku atsistoti. Sunku įlipti, o išlipti dar sunkiau. Tarnautojas su „išnešiojamą-
ja“ sėda prie šoferio ir aklai užsklendžia tą tarpą tarp jo ir manęs. Nieko nema-
tytumei ir dieną vežamas. Jau buvo tamsoka. Beveik susidūrė su kita mašina
Kęstučio gatvės gale.

Sužvangėjo geležiniai vartai — įslinkome į kalėjimo vidų — kiemą. Išlaipina.
Seku paskui knygą, pagal kurią tarnautojas, gavęs parašą, mane atiduos.

Čia pat koridoriuje, apačioj, žemas platus langas, už kurio sėdi priimą „gy-
vus daiktus“ pareigūnai. Beldžiasi mano „geradarys“. Niekas nė čiokš. Tarsi ne
jų tai reikalas. Čia pat stoviu ir aš su savo raudonai margu maišeliu rankoje. Ne-
priima manęs, net nepažiūri į veltui peršamą prekę. Tačiau judėjimas kažkoks
jaučiasi. Ir toks kampuotas judėjimas.

Praeina pro mane čekistų būreliai po penketą šešetą. Mane mano palydovas
pasuka nosim į sieną. Jiems praėjus, aš vėl atsisuku palydovo link. O tie čekistai
kaip siūte siuva. Matyt, kažkokie galingi. Nelyginant koks patikrinimas būtų
daromas. Daug kartų gavo mano lėtasis palydovas mane nosimi į sieną sukalio-
ti. Nepyko jis, ramiai savo darbą iš pareigos dirbdamas.

Muziejaus archyvas

144

Pagaliau, aptilus toms tų aukštų pareigūnų vaikštynėms, pasirašė į knygą ir
tuoj, išėjęs iš už stiklinio lango, pavarė mane čia pat į koridoriaus galą ir įleido į
visiškai mažą kambariuką, kuriame prie stalo sėdėjo, sakyčiau, berniukas iš iš-
vaizdos aštuoniolikos devyniolikos metų. Pasisakė atimsiąs iš manęs viską, kas
kaliniui nereikalinga.

-— Prašau padėti ant stalo viską, ką turi kišenėj. Peilis, nosinė, pieštukas, pi-
niginė. Sek marškinių apykaklę, kaklaryšį. Išimk apykaklės sagą, petnešas...

Įeina kitas toks pat vyrukas, nešinas keliais sviesto „Karvutė“ gabaliukais.
Susijaudino vaikas. Pažino mane. Nebeišmanydamas ką daryti, ėmė siūlyti pa-
siimti sviesto.

— Bet imk, sakau, profesoriau, prireiks...

Ir mane tai ėmė jaudinti, taip nelauktai aptikus tokį nuoširdų prielankumą.
Nepaėmiau. Sumišo ir rinkęs iš manęs „kaliniui“ nereikalingus daiktus. Jau
buvau viską iškrovęs.

Kukštelėjęs į alkūnę vėliau įėjusysis pasakė:

— Drabužių nevilk, kratos nedarysiu. Ir batų užvarsčių neimsiu, sagų ne-
pjaustysiu.

Surašė mano paliktą inventorių. Smulkmenas sudėjo į voką. Suskaitė pini-
gus. Pasirašiau į knygą po sąrašu.

Į KAMERĄ

Gerokai palūkėjus, atėjo paskutinis tą vakarą palydovas ir pasiėmė mane ves-
tis į kamerą. Tuo pačiu koridorium į kiemą, į kitą. Pro sunkias geležines duris į
„rūmus“. Pro pasukamas duris koridorių pasisukimuose, įvairius slaptažodžius
pasakius, apvaliose duryse sėdįs tarnautojas praleidžia toliau. Paskui aukštyn,
vėl durys, vėl pasisukimai. Koridoriuose vos spykso lemputės. Kaliniai jau mie-
ga. Vienam būtų nejauku, bet kad su palydovu - nieko; juk vis žmogysta, tegu
jis mane ir daiktu laiko, tik tokiu laikinu daiktu, kuris pats gali eiti, kurio ne-
reik vilkti ar nešti.

Privedė prie geležinių durų. Su dideliu namų darbo raktu atrakino sunkų
skląstį, pradarė duris ir įleido. Duris tuoj uždarė. Čia koridoriuj vis dėlto buvę
šviesu, — nuo spyksinčios kaip vilko akis lemputės buvo apžlibusios akys, štai
kodėl kameroj man pasirodė visai tamsu, nors aukštai viršum durų irgi spykso-
jo elektrinė lemputė, turbūt kaip žvirblio akis.

Žengiau žingsnį ir apsibridau gulintį žmogų. Ant žemės skersai kameros gu-
lėjo du kaliniu. Kiti trys ant geležinių narų. Įspūdis nekoks. Nežinai, ar čia kri-
minaliniai, ar politiniai kaliniai.

Tuoj ėmė mane klausti, kas aš. Pasisakiau pavardę.

— Bene profesorius?

Muziejaus archyvas

145

— Taip.

Tuoj atsirado du pažįstamu - Ignas Bieliūnas ir pulkininkas Juozas Tumas.
Ėmė teirautis apie tai, kas naujo politikoje. Ar greit bus karas. Tuomet sensacija
buvo Hesso išskridimas — pabėgimas į Angliją.

Kaliniams labai įdomu kalbėtis su ką tik iš laisvės atėjusiu žmogumi. Ypač
kad jis pažįstamas, kad gali su juo atvirai kalbėtis. Taip ir čia buvo. Pasikalbė-
jome, kolei maždaug į visus klausimus atsakiau. Kalbėjau sėdėdamas ant Bie-
liūno narų, nes jis mane ypač širdingai sutiko, pirmas prie manęs prisipažino.

Gulti man nėra kur. Gulk, sako, tarp tų dviejų ant žemės. Jie ir patys kvie-
čia. Tai Julius Šaras ir Zaleskis. Siauri jų čiužiniai, vos pačiuodu patelpa. Įsi-
spraudžiau tarp jų, atseit ir tarp čiužinių, ant plikų grindų. Taip ir išsiraičiau
visą naktį, beveik akių nesudėjęs pats ir savo kaimynams kliudydamas „patogiai
įsikūrus“ ramiai miegoti.

Lengva pasidarė, kai radau pažįstamų, ir dar ne vieną. Kaip į svečius atėjęs
pasijaučiau. Tarsi čia maniškiai. Padės man, pasaugos mane, pamokys mane,
kaip turiu neįprastomis kalinio sąlygomis elgtis. Esu ne vienas. Būryje ir var-
gas — ne vargas. Nesi visų apleistas užmirštas, tik ujamas baramas. Visų bendrą
naštą nešime sykiu, vis vien kas bebūtume buvę laisvėje. Kits kitą dar žmogumi
laikysime. Jungs mus bendra skriauda, bendra priespauda, bendras neteisingu-
mas — be kaltės kalinti, be teismo bausti.

Trumpos, staigios įvairios mintys blaškėsi galvoje per visą nemigos naktį.
Visa mano praeitis, penkių dešimčių penkerių metų praeitis, atsistojo dabar
prieš mane sykiu. Aš mačiau tuo pačiu metu visą savo gyvenimą. Ir kad man
mažam buvo gyvatė įkandus, ir kad „karščiais“ sirgdamas mačiau pakaruoklį,
pakabintą tąsomą, kad skendau, kad nuo gyvatės karvelio lizde iš eglės iššokau,
kad įvairius egzaminus laikiau, kad nuo arklio ganykloj nuslinkus kitas arklys
man veidą primynė ir t. t. Visa tai aš mačiau tuo pačiu metu. Ir tik iš praeities.

Ir nieko nieko dėl ateities. Tuščia. Ne, netuščia, bet tiesiog nieko. Jokios min-
ties, jokio vaizdo. Šaltas visai, tarsi tokios sąvokos net ir būti negali. Ir mintis
čia nesustodavo. Ji vis į praeitį krypo. Dabartis taip pat buvo bejausmė, ne jaus-
muose, ne rūpestyje. Kūnas pasidarė kažkoks toks tarsi svetimas, greta manęs.
Kūno klausimo nebuvo. Jis tik taip sau, kaip šešėlis, ir tai saulei už reto debe-
sies užėjus. O mintis buvo laki. Ir kas girdėta, ir kas matyta, net visos knygos
atskleistos — tikrai galėjai skaityti, tarsi kiekvieną raidę matydamas. Ir negalėjau
nuo paprastos atminties nusikratyti ar prie ko vieno sustoti. Ir, rodėsi, nieko ne-
buvau pamiršęs. Per visą gyvenimą ištisai. Gal kiek aiškiau vaizdavosi vaikystės
laikai. Netolimoji praeitis minties nesulaikė.

O tas mano „kaimynas kūnas“ ramiai drybsojo tarp dviejų čiužinių ant pli-
kų grindų, tarp dviejų miegančių kūnų ant „savo“ čiužinių. Taip, tai buvo mūsų
čiužiniai, bet ne tų, kurie mus čia atvarė.

Muziejaus archyvas

146

Ėmė aušti. Kambaryje visur pilka. Ir lubos, ir sienos. Grindų nematyti:
vienur narai dengia, kitur mano gerieji bičiuliai užleidę man tarp savo čiuži-
nių vietos. Kiek tamsesnės nuo apkaustytų geležų durys. Kiek šviesėlesni ka-
linių veidai.

Praaušo — vis tiek pilka. Visiškai išaušo — pilka ir tiek. Dairaus. Lubos į
skliautus suvestos, aukštos. Langas didelis, mažų rūtų. Viršuj vienas rūtas ati-
daras. Palangė nuolaidi į vidų, ant jos neįsikibęs nepastovėtum. Langas nuo
grindų kone į žmogaus augumą. Vienam kampe prie durų radiatorius. Čia pat
didelis skardinis kibiras su dangčiu — geriamam vandeniui. Antram prie durų
kampe kitas lygiai toks pat indas — kitiems reikalams „paraša“. Keturi nuo sie-
nų atverčiami narai. Viena kėdelė. Vienas staliukas (iš Kalnaberžės nusikal-
tėlių vaikų prieglaudos). Virš durų aukštai žiurkso silpnutė elektros lemputė,
apipinta vielomis. Ant sienų užmuštų blakių gausūs pėdsakai. Duryse spykso
akutės stikliukas. Kamera skirta keturiems (keturi atverčiami nuo sienos na-
rai). Kameros dydis maždaug iki penkių metrų ilgio ir gal kiek daugėliau kaip
du metru pločio.

PRASIDEDA GYVENIMAS

- Kelk... — pasigirdo subrazdėjus akutės vožtuvėliui. Iš kairės nuo lango pra-
našingu balsu:

— Penktadienis. Dvidešimt trečioji gegužės mėnesio diena.

Taip kasdien kameros kaliniai paeiliui skelbia metų laiką.

Penkta šešta valanda ryto. Reik paskubom keltis, apsitvarkyti. Tuoj varys į
ruošą. Visi stebi nesusigaudantį ką čia reik daryti kameros naujoką. Neturėjau
guolio — nereik kloti. Tik šiaip stovinėju, vis kam nors besitvarkančiam po kojų
pasiveldamas.

— Nieko, priprasi, nebijok. Čia nesunku, tik susiklausymas reikalingas.

Žmonės buvo atgulę. Dabar keliasi. Sako — valgys. Ir kam tai, kad vis tiek
juk iš gyvenimo išbraukti. Na, tegu už metų kitų. Jie čia nebeturi žmogiškos
paskirties. Ir žmoniškumas jiems nebetaikomas. Čia tik kūną kiek pamaitina.
Dvasiškajai žmogaus pusei čia vietos nėra. Tad šiąnakt, man besvajojant, kūnas
ir atsiskyrė nuo sielos. Čia liko kūnas. O siela nematomai lanko, puoselėja sa-
vųjų reikalus. Kūnui nedaug tereik. Jis pripras. Vienur pakentės, kitur nutylės,
apsiulžins, dar kitur atsispirs, pasistūmės ar kris pražūtin. Sielai reik daug. Ji
laki, savita, sava. Ji nepakęs, ryškės, ji blaškysis, lakstys, ieškos, sakys, atras — į
laimę iškils.

Guoliai sutvarkomi — sudedami ant narų čiužiniai, ir narai pakeliami prie
sienos. Vienerius narus leidžia palikti nepakeltus, kažkodėl buvo leista dienos
metu ant jų sėdėti.

Muziejaus archyvas

147

Žvanga raktai prie durų. Stuksi sunkūs skląsčiai. Atsidaro durys.

— Į ruošą...

Du ima vandens indą, kitu du aną reikalingąjį indą, o aš su paskutiniuoju,
rankas užpakalyj susidėję, einava paskui.

Stropiai plaunami kibirai. Paeiliui dviejose vietose tupi. Prausiasi, plauna
nosines. Čiaupas labai aukštai — vandens čiurkšlė taško. Ir ant grindų per porą
pirštų vandens, braidai. Žaliojo muilo leista kiekvienam pasiimti kaip po var-
nos kiaušinį. Atsilikę reikalą, pasiplauna. Popieriaus nėra.

Sargas čia pat prie atidarų durų pro koridoriaus langą į Žaliąjį kalną žiūri.
Be sargo tuojau pro sieną susikalbėtumei su kitoj koridoriaus ruošos patalpoje
esančiais.

Grįžtame ta pačia tvarka: vanduo, anas indas, du laisvu, paskui sargas. Du-
rys kameros buvusios paliktos atidaros. Išvėsęs kambarys pro niekuomet neuž-
daromą lango viršutinį rūtelį.

Tuoj vienas ėmėsi grindis plauti. Kruopščiai išplauta. Sausas, išgręžtas skar-
malas padėtas ant radiatoriaus. Švaru, vėsu. Laukiame. Neilgai trukus vėl rak-
tas, vėl duris daro. Kavos duos. Davė svarą duonos, cukraus tokį skardinį pypkės
galvutės dydžio indelį. Pila kavą. Neturiu nei puoduko, nei dubenėlio. Visiems
pila į dubenėlius, sustoja į eilę: vienas prieina prie pilstančio sargo su samčiu.
Tas įpila. Šis perduoda lėkštę savininkui ir paima iš kito tuščią. Atseit tik vie-
nas juda, ir kiti nešmėžuoja.

Turėtų duoti pro durų langelį. Bet čia mūsų nebijo, ir duris iki galo atidarė.
Koridoriuj prie pradarų durų pasistato katilą ir pilsto.

Valgoma duona. Geriama kava su cukrum. Bet kuris pasirinkęs sau nuokam-
pią vietą. Prie staliuko (kėdės dydžio) tepatelpa geriausiu atveju du.

Po kavos, sutvarkius indus, buvo pranešta gretimoms kameroms apie nau-
joką ir apie žinias iš laisvės. Julius pranešė telegrafu su Morzės abėcėle. Ignas
Bieliūnas — telefonu su puoduku.

Iki pietų laisvas laikas. Atsigulti neleidžiama. Ir snausti neleidžiama. Kalba-
mės kas sėdėdamas, kas stovėdamas. Ant abiejų kibirų ir ant kėdės po vieną, du
ant to leistojo sėdėti naro. O vienas visuomet vaikščiodavo.

Ir sargas visuomet vaikščiodavo iš vieno į kitą koridoriaus galą. Kad jo žings-
nių negirdėtume, jis įsimaudavo batus į tokias dideles minkštas šliures. Bet mes
vis tiek žinojome, kuriame gale jis yra. Buvo duryse plyšelis, pro kurį matėsi per
koridoriaus langą šviesa. Praeidamas sargas užstodavo tą plyšelį. Kai tik jis nu-
eidavo reikiama kryptimi, tuoj ima veikti telegrafas ir telefonas. Dėl viso pikto
dar vienas atsistodavo taip, kad nepastebėtas prie durų prislinkęs sargas staiga
akutę atidaręs nepamatytų, kas dedasi kameroje. Užstojęs akutę, kaip niekur
nieko sau eina tolyn nuo durų, tarsi jis vaikščiotų kameroje, o prie akutės jis
tarsi stovėjo, kolei, prie durų priėjęs, apsisuko lango linkui eiti.

Muziejaus archyvas

148

Prie sienos ausį pridėjęs, girdėdavai tik jau nebe stuksenimą „telegrafu“, bet
tiesiog traškesį visom linkmėm.

Langas į saulę. Kameroj labai trošku. Rūtelis vis atidaras. Pro duris labai
traukė. Naujieji gyventojai gaudavo slogą arba net apsirgdavo. Gavau ir aš ne-
paprastą slogą. Čia mat kitas klimatas...

Pietums paprastai pašariniai burokai bei kopūstai. Labai rūgštūs. Bulvė re-
tai tepasitaikydavo — bulvę radus, tikrai būdavo šventė. Pirmą dieną man pasi-
rodė, kad ugnį valgau.

Prieš išeidamas į kalėjimą, turėjau inkstų akmenų priepuolį. Ėsdavo mane
rėmuo, ypač po rūgštumo. Nieko, paskui pripratau, labai tiko sriuba, ir rėmens
nebeturėjau. Buvau nusistatęs viską suvalgyti, ką tik duoda. Skystimų nelikda-
vo, tik dviejų dienų duonos užtekdavo trims dienoms.

Po pietų tuoj atimdavo šaukštus. Kitiems pietums vėl atnešdavo. Surišda-
vom savuosius su pažįstamu skarmaliuku, kad su kitų šaukštais nesupainiotų.
O vieno šaukšto kotas buvo paaštrintas — atstodavo peilį.

Mudu su Bieliūnu, abu Ignacai, iš besimėtančių lininių autų pasidarėva ser-
vetėles. Kasdien ruošoj plaudavova su žaliuoju muilu. Išsiplovę, susitvarkę vi-
suomet pasiklodavova ant guolio duonai pasidėti. Tos servetėlės ir du Ignacai
visuomet juoko sukeldavo prieš valgį.

— Ignacai, kame tavo servetėlė?

Apie penktą valandą po pietų vėl ruoša. Vėl ta pati eisena. Tik čia viskas dė-
josi greičiau. Pakeistas vanduo, atsilikta ir atgal. Be jokių plovimų.

Po ruošos — vakarienė. Visuomet kokia nors sriuba. Gana tiršta — kruopos,
grucė. Tik vieną sykį tebuvo makaronai. Prisrėbdavau. Apie dešimtą valandą
pro akutę:

— Gulk...

Taip ėjo mūsų dienos. Diena į dieną panaši. Dienos vienodos.

Į ORĄ

Kasdien pravarinėdavo kieme: leisdavo po pusvalandį prieš pietus pasivaikš-
čioti gryname ore. Tai buvo kokių šešių septynių metrų aukščio stačiom lentom
kalėjimo kieme aptvertos kokių 25-50 dvimačių metrų aikštelės. Įleisdavo į jas
kiekvieną kamerą atskirai, o sargas pro akutę duryse stebėjo, kad nesusižino-
tų su gretimose aikštelėse vaikščiojančiais. Rasdavome ir ant sienų prirašyta, ir
primėtytų prirašytų papirosų nuorūkų dažnai įmesdavo pasivaikščiojimo metu
per viršų. Sykį jaunuolis buvo net pasilipęs ant tos tvoros viršaus, norėdamas
mane pamatyti. Pasivaikščiojimo metu kartais ir tiesiog pasisekdavo susisiekti
ar kokių žinių gauti. Nors tai buvo itin pavojinga.

Muziejaus archyvas

149

APIBALDINO

Tik po savaitės tegavau dubenėlį, čiužinį. Iškėlus Mačiulį iš mūsų kameros,
man teko jo narai. Ant jų tai leisdavo sėdėti. Čiužinys buvo visai plonutis, šiau-
dai į smėlį sutrinti. Narai išpinti kokių dvejeto centimetrų pločio geležinėm
juostom. Pynimo akys labai didelės, kone sprindžio ilgio ir pločio. Čiužinys su-
slūgdavo tarp pynų, — tekdavo ieškoti vietos kietesniajai kūno daliai, kad ji pa-
taikintų ant pynų kryžmos.

Lovos pilnos labai labai mažų bluselių — jų negalėjome pagauti, itin greitos.
Jos ne tiek kando, kiek įkyriai railiojo. Per visą mano buvimą kalėjime užmušė-
me ant sienos septyniolika didelių blakių.

Daug kalbėjome. Vieną tarpą, kokią savaitę iš eilės, po dvejetą valandų aiš-
kinau fizikos klausimus.

TARDYMAS

Nejauku būdavo klausyti. Tik bemingant girdi — eina koridorium, šauks
tardyti. Jei neprieina iki tavo durų — nusiramini, už mūs bebuvo viena kamera.
Mūsosios 97 numeris, ketvirtasis skyrius, ketvirtame aukšte.

Taip tad lygiai po savaitės ir mane iškvietė. Atsidaro durys. Klausia ne pa-
vardės, bet vardo. Mudu buvova du Ignai, tuomet patylomis pasako ir pavardę.
Mat, kad gretimos kameros negirdėtų.

— Kelk, greit ruoškis.

Po valandėlės vėl atsidaro durys, ir tave išveda. Veda koridorių koridoriais,
laiptų laiptais, pro apvalias duris, kuriose sėdi sargas ir, palydovui sutartą žodį
pasakius, praleidžia reikiama kryptimi. Išvedė į kiemą. Kieme vingių vingiais į
vieno aukšto beveik stiklinį namą — buvusias dirbtuves — įvedė.

Platus koridorius. Koridoriuj keletas visai panašių telefono gurbelių. Pakraš-
tyj durų durys. Tardytojų kambariai.

Įleidžia mane pro vienas duris į nedidelį gražiai apšviestą kambarį. Pasodina
už durų ant kėdės. Įeina jaunas, vos vos sukakęs dvidešimt metų vyrukas. Kau-
no darbai: aukšti gražūs batai, gerai pasiūti kariški rūbai. Viskas naujitėlaičiai.
Gerai nusiskutęs, susišukavęs, kone su manikiūru rankos. Pameta ant stalo pa-
pirosų dėžutę. Užsirūko. Ir man pasiūlo.

Iškilmingai, labai jau gudrų vaizduodamas, išdidžiai ima aiškinti, kas yra
kalinys, kas kalėjimas, kas yra tardytojas. Jis esąs tardytojas Kniazevas. Aš tu-
rįs jį vadinti graždanin sledovatelj!!. Aiškina, kaip turi tardomas kalinys elgtis.

1 Pilietis tardytojas (rus.)

Muziejaus archyvas

150

Kaip turi teisybę sakyti nieko nenuslėpdamas. Visur primena rusų galybę. Mė-
gina gąsdinti neklusnius. Vis labai išdidžiai.

-— Tu, — sako, - kaip fizikas turi turėti supratimą apie gamtą. Turbūt esi gir-
dėjęs apie Gamtos dialektiką?

- Taip, - sakau, — kiek žinau.

— Gamtos dialektikoj yra tokia vieta, kur kalbama apie molekules ir atomus.

Čia jis papasakoja apie tai, kad nesą skirtumo tarp medžiaginio ir dvasinio
pasaulio. Tad toks skirtumas tesąs reikalingas buržujų pasaulėžiūrai paremti.
Tam visam ima vaizduoti molekulės skaldymą — to skaldymo išdava jau nieko
bendro nebeturi su skaldomos molekulės medžiaga ir t. t.

Bepasakodamas, matyt, prisiklausęs, bet pats nepergalvojęs, kiek suklydo.
Dabar aš jau galutinai susivaldžiau, ir mano atmintis pasidarė nepaprastai skai-
dri; kalbu tuomet aš visai lėtai, tarsi tai visai manęs nejaudintų.

Klausimą šitą aš labai gerai ir anksčiau žinojau. O čia man dar padėjo toks
atsitikimas. Aš buvau Vytauto Didžiojo universiteto rabfako direktorius. Rabfa-
kas — darbo fakultetas. Tame fakultete per trumpiausią laiką reikėjo paruošti
neišėjusius tinkamo mokslo jaunuolius, kad jie galėtų klausyti universiteto pas-
kaitas. Į tą fakultetą priimdavo komjaunuolius ar šiaip partinius žmones, kurie
paskui sudarytų visokių įstaigų kadrus. Prieš gegužės pirmąją dieną reikėjo pa-
ruošti klausytojus demonstracijoms. Tam reikalui išvakarėse buvo daromi susi-
rinkimai. Tokį susirinkimą turėjo padaryti ir rabfakas su savo klausytojais. Kaip
pirmininkaujantis pasirinkau sau temą „Gegužės pirmosios istorija“. Rinkausi
medžiagą. Be kita ko, sklaidžiau ir Gamtos dialektiką. Ir reik juk taip, visai ati-
džiai perskaičiau kaip tik tą vietą, kurią palietė tardytojas.

Kaip prieš akis man ir atsistojo ta atskleista knyga su reikiama pastraipa. Vi-
sas raides pamačiau. Klausiu, ar tardytojas leis man pasisakyti. Leido. Sakau.
Originalo Gamtos dialektikos aš neskaičiau, bet skaičiau vertimą į rusų kalbą.
Pagal tą vertimą tamsta, graždanin sledovatelį, ne visai teisingai atpasakojai au-
toriaus mintį. Ten pasakyta — čia aš raidė į raidę pacitavau jam tekstą.

Jis susijaudino, paraudo. Nieko daugiau nebepasakė ir ėmėsi reikalo, dėl ku-
rio mane iškvietė. Prieš man ėmus kalbėti, jis pasisakė iškvietęs mano sūnų akis-
taton ir visą — ir sūnaus, ir mano — kaltę išaiškinsiąs. Paklausė, ar sūnus moka
rusiškai. Pasakiau, kad nemoka. Jis turįs štai vertėją. Pasikvietė tą vertėją — jau-
nas malonios išvaizdos berniukas kokių šešiolikos septyniolikos metų.

Vertėjas gražiai suprato, kas čia su dialektika įvyko. Pradėjo teirautis, kas aš,
kokius mokslus išėjęs. Arsakiau: ūkininko sūnus, baigęs Peterburgo, dabar Le-
ningrado, universitetą. Berašydamas visa tai, pro dantis pasakė:

— Bieloručka nesčastnyj!?:

12 k =
Baltarankis nelaimingas (rus.).

Muziejaus archyvas

151

Vėl ramiai aš jam rodau savo rankas (o jos nebuvo poniškos, nes man teko
turėti reikalų su mašinomis laboratorijoj, ir rankos buvo kiek apdaužytos) ir pra-
šau jo, kad jis savas parodytų. O jo rankos tikrai darbo nemačiusios ir per daug
jau saugomos. Čia vėl jis susiraukė. Vertėjas ėmė dairytis, kas čia toliau bus.

Surašęs visus mano atsakymus į jo klausimus, pasisakė baigęs tardymą. Da-
bar perskaitysiąs tardymo protokolą, kurį aš turėsiąs pasirašyti. Todėl aš turįs
gerai įsiklausyti.

Skaito. Perskaitė. Sakau jam, kad va ten tokioj vietoj kiek kitokia mano min-
tis buvo — ištaiso. Vienoj vietoj jo buvo neteisingai rusiškai pasakyta. Paprašiau,
kad jis ir tą rusų kalbos klaidą ištaisytų. Jam buvo itin nemalonu prieš tą vertėją.

Tardymo išdava — perskaitė ir pasirašiau kaltinamąjį aktą, esą: „... ir žodžiu,
ir raštu, ir darbais veikęs prieš sovietų tvarką, dėl to esąs sulaikytas ir izoliuo-
tas kalėjime.“

Paklausus (juk tardymas dar nėra baigtas, o apie tuos kaltinimus iki šiolei
net užsiminta nebuvo) atsakė:

— Tu pats turėsi tai įrodyti.

Pamiršo jis ir akistatą su sūnum. Mane paleido su sargu grįžti į kamerą.

Vėliau paaiškėjo, kad mano vaikas tikrai buvęs tą vakarą iškviestas prie tardy-
tojo ir pasodintas į tą „telefono gurbelį“. Belaukdamas vaikas užmigęs. Ir sargas
jį pamiršęs. Sūnų besugrąžinę į kamerą jau toli po vidurnakčio.

Mane palaikė pas save gerą trejetą valandų. Sargas, atvedęs mane prie kame-
ros durų, įleido į kamerą kratos nedaręs. Paprastai, grąžinę iš tardymo, net plikai
išdaro ir rūbus nuodugniai iščiupinėja, plikam verčia išsisprendus pritūpti kelis
kartus, kad nebūtumei kartais kur, sakysim, pieštuko įsikišęs.

Nemiegojo dar maniškiai. Laukė sužinoti, kas per tardymas buvo. Pašnibž-
dom pasikalbėjome, kad sargas už durų neišgirstų.

Ketvirtadienį, gegužės dvidešimt antrą, buvau atvežtas į kalėjimą, ketvirta-
dienį, dvidešimt devintą gegužės, man buvo įteiktas „kaltinamasis“ aktas.

LIGONIS

Susirgo Juozas Tumas. Lumbagas. Dideli skausmai. Žmogus neranda sau
vietos. Kviečiame gydytoją. Pagaliau prisiprašėme — atėjo sanitarė, rusė, „ge-
gute“ vadinama. Pažadėjo atnešti vaistų. Kur tau, ar į ketvirtą dieną teatėjo. Ir
vaistų neatnešė.

Čia padėjo mums gerasis mūsų sargas. Vienas sargas lietuvis buvo tikrai ge-
ras: atnešdavo sriubos likučių, kartais cukraus. Duodavo adatą su siūlu. Šiuo
atveju pakvietė lietuvį sanitarą. Tas atnešė vaistų tą pačią dieną.

Darėme masažus, trynėme. Ant kibiro sodinome, - kaip įmanydami slaugė-
me. Dar kol įtikinome, kad leistų gulėti dienos metu.

Muziejaus archyvas

152

Jau nebekalbant apie moralinę pusę, ir fiziškai itin sunku sveikam žmogui
kalėjime. Susirgęs tai jau nors prasmek gyvas pro kalėjimo grindis. Jokios pagal-
bos, jokios tau užuojautos. Plikomis rankomis kameros bičiuliai juk nedaug ką
tepadės. Negali dienos metu atsigulti, eik visur lygiai su sveikaisiais.

Kalėjime negalima galvoti apie savo likimą. Būk šaltas kaip akmuo. Būk su-
stingęs kaip ledas. Visus jausmus, kokie jie bebūtų, turi stengtis mesti. Neturi
įsileisti minčių apie savuosius: žmoną, vaikus. Niekas tavęs neturi erzinti. Už-
miršk, kad esi žmogus, teisingiau, kad buvai žmogus. Juo labiau jei nesijauti kal-
tas dargi pagal į kalėjimą įmetusiųjų reikalavimus, nedėk prie širdies. Negalvok
apie žmonijos, žmogaus sąžinę... Neieškok teisybės, už kurią ir laisvas gyvenda-
mas nakvynės negausi. Palik sau tik savo kūną, suvalgyk, kas duodama, nusi-
valyk, neapsileisk, neprisileisk apatijos. Taip ilgiau išlaikysi ir sielos sveikumą,
ir kūnas bus kur kas atsparesnis visokiems moraliniams smūgiams ir fiziniams
dūžiams. Juk besisielodamas nuolat bedegindamas savo mintis, tuo visiškai nie-
kam nepadėsi, o sau tai tikrai giliai pakenksi. Taigi kūnas sau ir vidujinis pa-
saulis irgi sau. Lai kalėjimas tebaudžia vien kūną, siela lai pasilieka nepaliesta.

IŠRAŠAI

Kas dvi savaitės, tiksliau, kas dvidešimt dienų galėjai gauti vadinamus „išra-
šus“. Žinoma, kas turėjo pinigų atsinešęs. Atsiųstųjų pinigų neskelbdavo ir dėl
to jais naudotis negalėjai.

Išrašai. Ateina sargas, duoda popierėlį — ir rašyk, ko nori. O galėjo išrašyti
dantims šepetėlį, dantims miltelių, papirosų du šimtus, sviesto pusę kilogramo,
šoninės pusę kilogramo, cukraus pusę kilogramo.

Po savaitės mane atkrausčius buvo išrašai. Ir antrą sykį prieš pat išvežant.
Išrašai — didelė paspirtis. Ypač rūkantiems. Išbuvo be rūkalų mūsiškiai kelias
dienas. Pasidarė nebesukalbami. Neranda sau vietos. Net imi galvoti, kad neiš-
protėtų. Užrūkė — visai kiti žmonės.

Man pirma sunku buvo su tais rūgščiais burokais. Paskui praėjo, nes nekrei-
piau dėmesio — turi suvalgyti, kad duota. Ir išėjo į sveikatą.

Birželio 19-ąją atėjo į kamerą gydytojas. Pagal nustatytą tvarką, kai tik ima
duris daryti, tuoj turi visi išsirikiuoti, rankas užpakalyj susidėję. Gydytojas žy-
das, buvęs mano klausytojas. Nudavė manęs nepažįstąs. Nuodugniai išklausė
mano širdį ir, nieko nepasakęs, išėjo.

KAŽKO LAUKIAMA

Birželio 20-oji. Jau mus gulti nuvarius, paskubom įėjo į kamerą sargas, žy-
deliu vedinas, gal tuo pačiu, kuris pakeitė lemputę į kitą, lazurkuota kreida nu-

Muziejaus archyvas

153

dažytą. Žydelis neša kopėčias. Vienoj rankoj, prie kopėčių prispaudęs, laiko
plaktuką. Iš lūpų kyšo vinių žiupsnis. Greit, nieko nesakydamas, stato kopėčias
prie lango, lipa ir įkala į lango šulus netoli staktos vinis. Sargas nutraukia nuo
manęs antklodę, prikiša žydeliui. Tas pakabina ją ant įkaltųjų vinių. Nusilei-
džia, grobia kopėčias ir eina durų link.

Atseit aptamsino prieš oro pavojų. Kaip nieko nepasakė, įpuldamu į kamerą,
taip nieko nepasakė, greit išeidamu. Ir mums nereikėjo rikiuotis, rankas užpa-
kalyj sudėjus. Nors mums buvo visiškai aišku, kam tai daroma. Tai mus pa-
sąmonėj džiugino, kažką jaudinančio pranašavo, kilo viltis kažko gero jei jau
nesusilaukti, tai bent laukti. Kaliniui ir to buvo gana.

Visa tai davė mums progos visokių spėliojimų prisidaryti. Ir kaimynai nie-
ko nežinojo. Telegrafas ir telefonas ypatingai dažnai veikė. Net per drąsūs tuo
atveju buvome pasidarę.

Ir tas nemalonusis įspūdis, kad pro akutę duryse iš koridoriaus kas į kamerą
žiūri, irgi padažnėjo. Kartais ir nakties metu pro durų akutę šviesdamas pažiūri, ar
visi savo vietose guli. O kartais ir duris atsidaręs, ir apšvietęs kišeniniu žibintuvė-
liu, akylai visus nužiūri. Dėl to neleisdavo galvos apsikloti, kad būtų veidai matyti.

Sargybai keičiantis, abu sargu įeidavo į kamerą ir tikrindavo pagal sąrašą ne-
retai ir pavardes skelbdami. Kalbėdavo tyliai ne dėl to, kad nesudrumstų kalėji-
mo rimties, bet kad nenugirstų gretimų kamerų kaliniai, kad nesužinotų, kas jų
kaimynai. Žinoma, stovime išsirikiavę ir rankas užpakalyj laikydami.

Kalbant apie kalėjimo rimtį, tektų pavadinti ją žiauria rimtimi. Tik nugirsti
raktus skambtelėjus neįprastu metu, ypač naktį — ateina į tardymą vesti. Aiš-
kiau sužvanga raktai, kolei atidaro spyną. Kaukia durų skląsčiai. Kartais, jei be
šliurių, girdisi lėti sargo žingsniai koridoriuje. Tik karveliai prie lango iš lau-
ko pusės atnešdavo kiek svajingos rimties. Arba, net nutūpę ant atidarų rūtelių
rėmų, prašydami kalinio trupinių — jie dar mažiau teturi. Tik karveliai į kali-
nius žiūri geromis akimis.

Atsirado sargas žydas, kitas rusas. Kažkas dedasi. Kažkokie įvykiai jau jau ir
apie mus skrajojo, bet mūsų dar nesiekė. Naujokų iš laisvės nesigirdėjo. Mūsų
koridoriuj nebuvo. Ir iš kitų neteko nugirsti. Naujienos nutrūko. Senosios buvo
kartkartėmis suvirškintos.

Gyvenimas darėsi uždaresnis. Jaudino mus visus negrąžinimas išvesto Kal-
manto iš gretimos kameros. Ir daiktų jo niekas neėmė. Šiaip, iškraustant iš
kameros, liepia viską neštis — ir kas savo, ir čiužinį, ir dubenėlį, šaukštą. Taip
padarė su iškeliamu Mačiuliu ir su Zaleskiu. Kalmantą buvo išvedę tardyti, ir
jis vis negrįžo.

Buvome nerimasties kupini. Visgi reikalinga šiokių tokių naujovių. O jų vi-
siškai nebuvo. Aplink tyla. Įrartina tyla. Užkabintas langas. Pasikeitę sargai. Ir
jie ne lietuviai...

Muziejaus archyvas

154

IŠVEŽA

Birželio 22-oji. Girdisi tarsi šaudymas, bombų sprogimas. Po sprogimų kau-
kia sirenos, pranešdamos apie oro pavojų. Bet vis pavėluotai. Pirma bombos
sproginėja, ir tik po to praneša apie tai, kad kris bombos. Ir taip visą laiką. Ma-
nėme — daromi oro puolimų pratimai.

Kažkaip pro lango pakraštį pamatėme juodus, tirštus dūmus aerodromo pusėj.
Atrodė, tarsi visas aerodromas būtų dūmais apleistas. Vis nesupratome, kas deda-
si. Anksčiau nei paprastai atėjo prižiūrėtojas. Kažkoks sujaudintas. Kažko skuba.

- Šiandien vakarienės nebus. Imkit indą ir į ruošą.

Pasitaikiau aš artimiausias, tai man ir dar vienam teteko eiti į ruošą. Kitų
neleido. Ir mudu vis skubino. Taip pat padarė ir su paskutine už mūsų kamera.
Greitai išėjo ir išeidamas užrakino koridoriaus geležines duris į laiptus. Tų durų
niekuomet su raktais neuždarydavo.

"Tai buvo apie kokią penktą valandą po pietų. Pajutome, kad prižiūrėtojo ko-
ridoriuj nebėra, pasidarėme drąsesni. Ėmėme lipti ant palangės ir žiūrėti, kas
dedasi kalėjimo kieme. Laikinai viskas buvo ramu. Niekas kieme nebevaikščio-
jo. Nebesimatė sargybinių ir sargybų bokštuose. Kaip visuomet ėmė klykauti
vaikai iš vaikų kameros. Pradėjo ir pažįstami kits kitą šaukti. Daug ir mūsų pa-
žįstamų atsirado. Vadinamieji „mirtininkai“, jau myriop nuteisti, iš įvairių ka-
lėjimo kampų pradėjo kalbėtis.

Sužinojome, kad karas prasidėjo. Tikras mitingas pasidarė. Rimtai imta svars-
tyti, kas daryti: ar tuojau patiems laužtis iš kamerų, ar laukti, kolei ateis mūsiškiai
mūsų paleisti. Susitarta laukti, o dabar ramiai eiti gulti. Nereik į save atkreipti be-
sitraukiančios kariuomenės akies. Pagal uostą buvo girdimas nuolatinis žvangė-
jimas. O juk tas kelias čia pat. Aptilo viskas. Kalėjimas kaip išmiręs. Ir mūsų 97
kameros penketukas nutarėme eiti gulti. Tik vienas Julius nerimavo. Jis, vis ant pa-
langės pasilipęs, pro langelį galvą iškišęs, mėgino žiūrėti ir sekti, kas lauke dedasi.

Jau naktis. Sutemo. Apmirė kalėjimo kiemas.

Staiga sužvangėjo kalėjimo vartai ir į kalėjimo kiemą po mūsų langais įva-
žiavo tankas. Iššokusios iš tanko žmogystos ėmė bėgioti. Nakties prieblandoj
aiškiai nesimato kas ir kiek. Mes mažai tegirdime. Bet mums vis pasakoja mūsų
žvalgas Julius.

Greit ėmė mūsų koridoriaus tas geležines duris laužti. Raktų, matyt, neturėjo.
Be įrankių tokių durų neišlauši. Girdisi balsai. Norime nugirsti, kokia kalba jie ten
kalba. Niekaip neįstengiame. Po kurio laiko atsigabeno laužtuvus, kirvius ir ėmė
laužti duris. Negreit teįstengė išlaužti, nors dirbta buvo, girdėjosi, įnirtus ir smarkiai.

Išlaužę tas duris, ėmė laužti artimiausios kameros duris. Ir čia stiprios 4žuo-
linės, geležimis apkaustytos, skarda pamuštos durys. Prie šito darbo nugirdome
jų keiksmus, iš kurių aiškiai supratome, kad tai ne mūsų žmonės.

Muziejaus archyvas

155

Tik ėmus pirmąsias duris laužti, įšoko į mano lovą Vytautas Pėža, palindo
po antklode, glaudžiasi prie manęs ir nesusivaldomai dreba. Ne taip jau lengva
buvo jį bent kiek apraminti.

Įsitikinus, kad laužiasi, visi klausia manęs, ką turime daryti.

— Kelkime ir pasiruoškime tarsi ilgai kelionei, bet toliau Kleboniškio mūs
neveš.

Keliame. Apsivelkame. Susidedame skalbinius, jei leis pasiimti. Ir laukiame,
kolei ateis ir mūsų durų laužti. Priėjo. Klausia, kiek mūsų. Pasakome. Laužiasi.
Savotiškas įspūdis, kai keikdami, įniršę laužia duris, tokias stiprias duris. Lauž-
tuvų smūgiai atšoksta nuo durų geležų. Jau ir medį pasiekė, ir šis nepasiduo-
da. Net mažą skylutę kiaurai pramušus, toliau ne taip lengva išplėšti geležų ir
skardos laikomas plaštakos storio lentas. Pagaliau išlaužė spyną ir išmušė didelę
skylę, atstūmė duris. Tarpduryj pilna lentgalių skeveldrų.

— Rankas aukštyn. Eik po vieną lauk.

Paklausiau, ar galima ryšeliuką su savim pasiimti, ir rodau kokį.

— Mesk.

Pamečiau. Su savim teturėjau rankšluostį ir muilo gabaliuką paslėpęs. Iškėlę
rankas aukštyn, einame pro duris. Abiejose koridoriaus pusėse žmogus prie žmo-
gaus stovi kareiviai su durtuvais, šviesos nėra. Žybčioja kišeniniai žibintuvėliai. Kai
tik pro kameros duris išeini į koridorių, tuoj prie tavęs prieina trys kareiviai su dur-
tuvais. Vienas atremia durtuvą į nugarą, o kiti du savo durtuvus atremia į pažas-
tis. Jauti, kad tave liečia. Ir taip koridorių koridoriais, laiptų laiptais, vis pasieniais
žmogus prie žmogaus su šautuvais durtuvais tarsi tave neša, parėmę trimis iešmais.

Pagaliau kieme, pro vartus, Mickevičiaus gatvė; čia išsirikiavę miesto susi-
siekimo autobusai. Suvaro mus į vieną autobusą. Sargybiniai viename gale, sar-
gybinių pilna ir antram gale.

Tamsu. Veža mus. Suka į Kęstučio gatvę. Pasilenkę prieš dangų matome kaš-
tonų eglaitėmis sukrautus žiedus. Prie Daukanto gatvės sugedo mašina. Keikiasi
sargybiniai. Starteris neveikia. Stumia iššokę sargybiniai. Supuškėjo motoras.
Vėl sugedo prie Amerikos-Lietuvos bendrovės. Vėl pajudėjo. Sugedo prie teatro,
paskui Laisvės alėjoj prieš paštą. Galiausiai prie Ukmergės plento taip ir nebe-
pasisekė beįvaryti motorą. Šokosi sargybiniai, kone nušauti puola vairininką.
Tas sakosi mašinos nepažįstąs, esąs tik šoferis.

Išlaipino mus. Suvarė į gretimą autobusą. Bet šis jau ir be mūsų buvo perpildy-
tas. Čia pamačiau ir kalbėjaus su Kaziu Bizausku, su J. Šarausku. Bizauskas buvo
vienmarškinis, su aprišta labai sutinusia galva. Dėl sutinimo, mano paklaustas,
atsakė, kad čia ne išorinių veiksmų padarinys, o kažkokių vidaus sutrikimų išdava.

Motoras nepajėgė traukti į Ukmergės plento kalną. Išlaipino, kas vėliau buvo
įlaipintas. Sušokdino mus į sunkvežimius. Nors buvome susitarę nesiskirstyti,
bet mūsų tarpe nebebuvo Igno Bieliūno. Taip Bieliūnas čia ir dingo kaip į van-

Muziejaus archyvas

156

denį. Po to neteko apie jį nieko nugirsti, nors su jo sūnais vis susitikdavom. Ir
Bizausko vėliau nieks nebematė nei kelionėj toj, nei grįžusio.

Mašina po mašinos slenka į Ukmergės plento kalną. Sunkvežimis velka ir
mus. Prie šoferio sargybinis kiek vyresnis, ir čia su mumis du, atsikėlę į šoferio
dangos stogą ir akių nuo mūsų nenuleidžia. Jei tik kuris kiek, jų manymu, ne-
pakankamai teprisilaiko tvarkos, tuoj kiša šautuvą ir šaukia.

Sunkvežimiu buvusios vežtos eglašakės. Dar keletas jų likę. Sėdime pablaka.
Man pasitaikė šakos stimbarys. Apžergiau: pradžioj atrodė patogu - didesnis sė-
dimas plotas; paskui taip įskaudino šaktarpį, kad žmogus nebežinai kur dėtis.

Mes visi keturi sykiu. Be Bieliūno. Gretimose mašinose važiuoja daug po-
licininkų, čekistų. Yra žydų ant naudos sunkvežimyje sėdinčių. Kitur kariškių
žmonos. Šiose mašinose būtinai vežama siuvamoji mašina, kartais dviratis.

Mus gerbia. Kur pasidaro spūstis, mus praleidžia pirmuosius. Keliu eina žy-
dai. Ir seni, ir jauni. Visai vaikai. Su kuprinėmis. Kiti vaikų vežimėliuose veža
savo mantą. Pėsčių žydų jau ir apie Jonavą buvo nuėjusių.

Maniškiai vis klausia, ar toli bėra pasisukimas į Kleboniškį. Vis dar naktis,
rūkas. Vėsoka. Vis žiūriu, kad nepraleisčiau pasisukimo. Pravažiavome nepasisu-
kę. Tarsi koks akmuo ir man nuslūgo. Vis maniau, kitų nebaidydamas, kad čia
bus mūsų kelionės galas. Tiesa, patogių vietų, kur ir anksčiau buvo šaudoma, ir
toliau Karmėlavos link arba net ir už Karmėlavos kiek norint.

Kelias vis pilnas. Kariuomenės nesimato. Pėsčių daug. Jau iš vakaro turbūt
išėję. Paskutiniai miškiukai. Paskutinės daubos, staigūs kalnai. Nebetoli Jona-
va. Aukštai skraido vokiečių lėktuvai.

Susigrūdimas prie tilto per Nerį. Ypač dėl to, kad iš Gaižūnų poligono ne-
nutrūkstama virtinė tankų, pabūklų slenka prie tilto. O čia nuo Kauno kone po
du sunkvežimiu. Tuose vingiuose ir suspringome. Kitus sulaikė. O mums net
tankai kelią užleido — sustojo, kolei mes sukomės į tiltą.

Už Jonavos miškuose prie kelio kariuomenės knabžda. Sulindę į eglynus, pušy-
nus. Pabūklus šakom apkaišę. Priešinga linkme važiuojančių nėra. Mus visur pra-
leidžia. Gal dėl to, kad su mumis važiavo tik žydai, policija, ČK ir rusų žmonos.

Staiga nuo Ukmergės lėktuvas žemai keliu, vos už telegrafo stulpų neužkliū-
damas, skrenda ir šaudo. Gerai pasitaikė: mus vežė dešiniuoju kelio pakraščiu
Ukmergės link. Toj kelio pusėj ir telegrafo stulpai. Kad sparnu nepaliestų stul-
po, lėktuvas turėjo skristi taip, kad šoviniai krito į patį kelio vidurį, kur važiuo-
jančių nebuvo. Kiek mes užmatėme - sužeidė tik vieną sargybinį.

Apie bėgimą aš nemaniau. Julius vis prikalbinėjo šokti iš mašinos ir bėgti,
ypač kur rugių laukai ar miškiukai. Greit įsitikinom, kad visi miškai pilni ka-
riuomenės, ir kojos buvo taip nutirpusios, jog būtumei kaip maišas iš sunkve-
žimio iškritęs ir bėgti visai negalėjęs. Dėl to taip mus buvo susodinę, kad juo
daugiau kojos nutirptų.

Muziejaus archyvas

Vargingai ir monotoniškai vyko kelionė. Tik sėdėti vis sunkiau darėsi. Pozos
keisti neleido. Eglašakės juo toliau, juo daugiau mus vargino. Mašina negedo.
Kalinių neleido savo reikalo, neklausė prašomi sustoti — sudrėko sunkvežimio
dugnas, paplūdo. Kalinius vežančios mašinos išsiblaškė. Tik keletas bevažiavo-
me po kita kitos.

Už Ukmergės aerodromas - sudaužytas, sudegintas. Dar vietomis teberūko.
Krūvos sudegintų lėktuvų.

Giedraičiuose ypač daug rusų žmonų su vaikais ir manta laukė mašinų. Jau-
dinosi pribėgdamos prie pravažiuojančių. Prašė, kad ir jas paimtų. Pamačiusios
ginkluotas sargybas, atšokdavo atgal. Jau rytas. Saulėta. Maloni žaluma — mes
nebuvome matę žolės, medžių lapų. Gražus oras gaivino nusikalėjusią akį, tik
pilkas kalėjimo sienas temačiusią.

Vilnius jau apdaužytas. Gatvės pilnos stiklų. Prie Žaliojo tilto svilo bažny-
čios stogas ir kitoj pusėj gatvės dideli senoviški namai.

Sugrūdo mus, sako, į ČK kiemą. Čia sodino į kitas mašinas. Mes atvykome
pavėluotai. Jau daugelis buvo pravažiavę. Iš sunkvežimio sugrūdo mus į auto-
busą (kauniškį). Jau visos vietos buvo užimtos. Mums teko ant grindų vėl pa-
blaka atsisėsti.

Sargybiniai priešakyje prie šoferio ir užpakalyje — aikštelėje. Jų daugiau kaip
dešimt. Vasariškais purvinais marškiniais apsivilkę, be jokių kuprinių, tik šau-
tuvai su durtuvais ir indeliai su gėrimu.

IŠ VILNIAUS

Tame pačiame autobuse važiavo vyresnysis kunigas Petraitis, pulkininkas Pe-
truitis, pulkininkas Giedraitis, Bikinas, Pranskonienė. Tik viena moteris, basa,
su naktiniais rūbais, vienplaukė. Jai mūsų Zaleskis užleido suolo vietą, pats ant
grindų susiraitė.

Kodėl sunku buvo sėdėti? Sėdėti įsakė taip: atsisėdi ant grindų, kojas turi tur-
kiškai sunerti, o rankas laikyti už nugaros sunertas. Pats sunkiausias sėdėjimas.
Akys turi būti nuleistos. Pakelti galvą ar pro langą pažvelgti negalėjai. Tuoj kiša
šautuvą ir rodo, kuris nesilaiko įsakymo. Sėdintiems ant suolų nebuvo sunku
rankas už nugaros laikyti. Minkšti suolai, platūs. Smilkdavo, sako, nusvirusios
galvos. Man taip gerai sėdėti neteko, pats nepatyriau.

Ant autobuso grindų greta manęs sėdėjo du ūkininkai nuo Luokės. Vienas
itin senas, storas, aukštas, su trejais kailiniais. Jis pasikišo kailinius, ir jam taip
neįskaudėjo sėdimos vietos kauliukai.

Autobuse trošku. Ima troškulys. Čia nerandi sau vietos nuo skausmo. Jau
norėjau prašyti sargybinio, kad šautų mane. Trūksta valios, nebeišlaikai, virsti,
keiti pozą, vis tiek visur skauda.

Muziejaus archyvas

158

Pamatęs, reik manyti, mano pasikeitusį veidą, greta manęs ant suolo sėdėjęs
Kauno savivaldybininkas Bikinas praskėtė kojas, aš atsisėdau, ant suolo kraštelio
padėjęs savo milinę, jis kaip mažą vaiką apkabino mane — kaip danguj pasijau-
čiau. Nuostabu, sargybiniai nieko nesakė, tarsi tai būtų leistinas dalykas buvęs.
Likusieji ant grindų labai vargo.

Autobusas negedo. Vienus mes praleisdavom, kiti — mus, su kitais po kitas kito
važiavome. Krito į akis žydai, sėdį ant su kaupu prikrauto mantos sunkvežimio.
Buvo ir su rusų žmonomis sunkvežimių, berželiais apkaišytų. Netrūko čia man-
tos, ir siuvamoji mašina visuomet matėsi, o kartais ir dviratis, žinoma, iš Lietuvos.

Kariuomenės nesimatė. Visi važiavo viena linkme — į rytus. Buvo pakeliais
ir į griovius įvirtusių mašinų. Viena kažkaip peršokusi per griovį ir pievoj atsi-
dūrusi. Niekas nesužeistas, tik visi išpurtėję lauk. Kita su lietuviais už griovio
apvirtusi ir vežamosios dėžės iškraičiojusios, sako, su šoviniais buvusios. Vienas
kauniškis autobusas vieno kaimo kryžkelėj stovėjo beveik skersai kelio. Visi sti-
klai išbirę. Jokio važiavusio žmogaus. Ir žioplių nebuvo.

Mūsų nestabdo. Su pagalba mūsų mašinos sargybiniai neskubūs. Veža to-
liau. Apie vidudienį sustojo. Sutvindė keletą su mūsiškiais mašinų. Daugiausia
autobusai. Sargybiniai išlipo iš autobusų. Mums judintis neleido — sėdėk, kaip
įsakyta. Pasiprašiau su reikalu. Tarytum maišas nukritau nuo mašinos laiptu-
kų, kojų visai nebevaldąs: nutirpusios, tiesiog apmirusios. Va, ir bėk, kad nori,
nušokęs nuo sunkvežimio. Tik ant kelių atsistojęs griovyj galėjau susitvarkyti.
Visų neleido lipti iš mašinos.

Netoliese ant vejos susėdę (kiti nuo mašinų nesitraukė) sargybiniai aižė skar-
dines, dideliais kąsniais kando duoną — užkandžiavo. Mes dar nebuvome kaip
reikiant išalkę.

Stovinčiame autobuse kažkaip sunkiau nejudant sėdėti. Važiuojant papurto,
pakrato, tarsi ne ant vienos vietos besėdi.

Palyginti ilgai pietavo. Užkando kaip reikiant. Po pietų pajudėjus, ėmė maši-
nos gesti. Kaitaliojo ir kaitaliojo vežamuosius. Man pagaliau teko būti įgrūstam
dvyliktuoju į „žaliąją rūtelę“. Tai tam tikra nedidelė mašinėlė, sakyčiau, mėsai
vežti. Gurguolės vadas sėdi prie šoferio. Toliau akla patalpa, ne daugiau kaip
šešiems sėdėti. Prie įėjimo iš galo akla sienele atitverta dviem sargybiniams vie-
ta. Jiedu sėdi viens prieš kitą. Iš vežamųjų skyriaus į juos pusiauverinės durelės
su kepurės dugno dydžio langeliu, be stiklo, tik storokos vielos, langiukais su-
pintas tinklas. Sargybiniai į lauką turi irgi pusiauverines duris su didokais lan-
gais. Dar iš vežamųjų patalpos prie šoferio iš jo pusės atklojama akutė, kaip ir
kalėjimo kamerų duryse.

Lauke karšta. Čia neįmanomai trošku. Visas oras jau ne vieną sykį įkvėpuo-
tas. Nebėra deguonies, nežmoniškas prakaitavimas. Kvėpuoju kiek galėdamas
išsižiojęs, vis tiek oro neužtenka. Prašai, kad atidarytų akutę. Retkarčiais pa-

Muziejaus archyvas

159

klauso atidaryti. Tuomet pro tą skylutę oro šiek tiek įeina. Bet mašinai sustojus,
jei akutė ir atidaryta, jokios traukos nejaučiama.

Ilgai mus vežė „žaliojoj rūtelėj“. Atėjo vakaras. Ėmė temti. Vėlyvas vaka-
ras. Įvežė mus į kažkokį kiemą netoli geležinkelio stoties. Sargybiniai išlipo.
O mes tiesiogine prasme trokštame. Jau manėme, kad gyvi nebeišliksime.
Labai nemalonus įspūdis, kai imi trokšti. Visas šlapias. Ima tarsi snaudulys.
Nė piršto nebenori pajudinti. Akys kažkokios skaudžios. Žinoma, ir sėdėto-
sios vietos neįmanomai įskaudėjusios. Atsistoti negali - žemos lubos. Ir mano
ūgiu reik gerokai susilenkti. Vietos visai mažai. Dar ant grindų dvi padan-
gos pamestos.

Ėmiau prašyti geruoju, stengdamasis kiek galima švelniau kalbėti, bene pa-
veiksi. Sakau, jei neduosite oro, tik mūsų lavonus iš čia beišvilksite, mes trokštame
be oro, atidarykite duris. Čia pat stovi, tarsi negirdėdami mulkso. Lauke tamsu.

Vis dėlto gana ilgai mus taip išlaikė. Jau mums ir tikrai mažai berrūko iki
galo, nebegali žmogus nė liežuvio apversti. Nebėra visiškai jėgų. Sunki mirtis —
užtrokšti iškvėpuotamė ore.

Po kurio laiko pasikeitė sargyba. Atidarė duris, atnešė kibirą ir kitą vandens.
Duris atidarius orą kaip krakės išsižioję ryte rijome. Prašvito akys. Dar vandens
atsigėrėme kiek norėdami, juk jau daugiau kaip parą be jokio vandens lašelio
buvome išbuvę.

MINSKO KALĖJIME

Uždarė duris. Susėdo sargybiniai. Suurzgė mašina. Mus nuvežė į Minsko
kalėjimą. Miestas be apšvietimo. Naktis tamsoka. Privežė prie kalėjimo. Pro
vartus į pravažiavimą. Koridoriais suvarė į didelę kamerą pusrūsyj. Vos žiurgso
lemputė. Puolėme atlikinėti savo reikalus. Nebetelpa — pasruvo didelis kameros
kampas. Kameros sienos išrašytos iki kokių trijų augumų. Visokiomis kalbomis.
Buvo ir lietuvių kalba įrašų.

Neilgai trukus atsidarė durys. Iki jų iš kameros kokie trys aukštoki laip-
tai. Kalėjimo sargybinis varo po keletą į ruošą. Tuo pat koridorium, skersai
to paties pravažiavimo į, matyt, pasimatymų kambarį. Prisigrūdo čia mūsų.
Laukinėjamės eilės susilaukę. Geriame, šlapiname rankas, veidą, plauname už-
dulkėjusias akis.

Čia apsitvarkiusius grąžina tuo pat keliu ir varo į priešingą anai mažoką tuš-
čią kamerą. Kai anoji ištuštėjo, grąžina į tą didesniąją kamerą. Bevarinėjant ne-
besugrįžta myriop nuteistieji. Nebesimato Pranskonienės. Buvau išsikalbėjęs su
vienu penkiolikos septyniolikos metų berniuku iš Marijampolės. Šis tik su ap-
atinėm kelnaitėm tebuvo apsivilkęs, menkutis, išvargintas. Ir tas nebepasirodė.
Pažįstami pasakojo, kad ir jų pažįstami mirtininkai nebegrįžo atgal.

Muziejaus archyvas

160

Po kurio laiko ėmė mus šaukti į patikrinimą. Be sąrašų, be eilės. Po vieną
išlipi į koridorių. Čia sargybinis parodo linkmę, ir eini iki kito sargybinio, ku-
ris įleidžia pro duris į gražų, gerai apšviestą kambarį. Didelis kambarys. Gražūs
baldai. Dideli stalai. Sėdi keliolika čekistų, švariai apsirengusių, jaunų, visokiom
pozom. Tokių kelyj nesimatė.

"Tuoj vienas klausia pavardės. Beklausdamas vardo ir tėvo vardo, ima iš eilės gel-
tonų didokų vokų ant stalo vieną voką, tarsi ant to voko viršaus būtų visi duomenys
surašyti, žiūri į jį iš viršaus ir klausia toliau: gimimo laikas, amatas, kuo kaltinamas,
ar jau teistas. Voką dėdamas į vietą: „Stupai!3“. Išeini galvodamas - ir įspėk tu man
iš karto manąjį paimti. Pasirodo, ne tik manąjį įspėjo, bet visiems įspėjo iš karto,
neieškodamas vieno tarp keleto šimtų briauna sustatytų į eilę vokų.

Susirinkome, tegu ir nebe visi, į didelę kamerą. Tos kameros lubas laiko du
dideliu mūriniu stulpu. Langai mažyčiai, mums rodėsi — į šaligatvį. Stovime
žmogus prie žmogaus. Padalino emaliuotus dubenėlius. Suguldė. Visiems ne-
užteko grindų ploto, turėjo ant kits kito padėti ne tik galvą, bet ir pečius taikyti
prie kaimyno kūno nelygumų.

Staiga baisus bombardavimas. Dreba žemė. Šaudo ir iš apačios. Didelės rau-
donos pašvaistės pasirodė danguje pro tuos aukštyn einančius langelius. Juodi
dūmai ir liepsnos...

Čia mūsų vienas pasisakė esąs kunigas ir turįs teisę tokiais atvejais kaip čia
duoti išrišimą ir ruošti mirčiai sutikti. Kas norite, sako, klaupkite. Visi suklau-
pė. Jo brolis, irgi kunigas, sukalbėjo lotyniškai kažkokią maldelę. Visa tai tęsėsi
kažin ar ilgiau dvejeto minučių. Tai buvo kunigai broliai Petraičiai. Mes metė-
mės prie sienos po tais langais. Prie pat sienos stovi stati, šalia arba žemėlesni,
arba kiek pasilenkę, ir taip žemyn žemyn iki visai pritūpusio. Galvas apvožėme
tais emaliuotais dubenėliais. Kiti atsistojo po tų lubų ramsčiais.

Lauke baisus bildesys. Nuo mūsų kameros durų staktos atkrito trys luitai
sienos. Jie būtų prigulę trejetą penketą žmonių.

Vienas jaunas vyras, matyt, buvęs mano klausytojas, kreipiasi į mane, rody-
damas sienoj nuo pat lubų plyšį, kone dviejų pirštų pločio. Pro plyšį matėsi dan-
gus jau kiek beauštančio rytmečio. Žiūriu — dangus. Tačiau kaip tik toj vietoj
turėjo būti koridorius ir ta kamera, į kurią mus laikinai po ruošos buvo suvarę.

Po valandėlės atsidaro durys, pasirodo jau mūsų matytas sargybinis ir varo
visus eiti iš kameros lauk. Žiūrim — koridoriaus nebėr. Nebėr ir viso namo. Tik
durys, langų rėmai, mūro gabalai. Į tą gražųjį „tardytojų“ kambarį lubos įvirtu-
sios, ir visas jis užverstas subirusio antrojo aukšto plytgaliais. Kaip žiurkės išlin-
dome iš griuvėsių, susilenkę vos vos pasiekėme pavartę ir iš čia į kalėjimo kiemą.
Kieme - zenitinių pabūklų likučiai.

15 Eik sau (rus.).

Muziejaus archyvas

161

Tas kalėjimo administracijos namas buvęs dviejų aukštų ir visai sugriuvęs.
Tame gražiajame kambaryje užgriuvę ar ne visi trylika čekistų su visais tais ta-
riamai mūsų dokumentų vokais. Liko sveika tik mūsų kamera su savo vos iš že-
mės išsikišusiom lubom, dabar apverstom viso namo griuvėsiais.

Pats kalėjimas sveikutėlaitis. Panašus jis į Tauragės gimnazijos rūmus. Pasa-
kykim, visai toks pat. Tik pristatyta iki keturių aukštų. Mus suvarė į ketvirtąjį
aukštą. Švari kamera. Nauja. Žemos lubos. Jokio baldo. Už sienos buvo lenkai
(susišnekėjome per sieną).

Gavome tirštos kruopynės. Tik valgyti gavom be šaukštų. Vis dėlto nepra-
tus gana sunku, ypač kolei lėkštė puspilnė. Kitą sykį, kad būtų tekę taip valgy-
ti, būtume buvę gudresni.

Toj kameroj mes visą dieną prabuvome. Iš rūsio — į pastogę. Vakarop sako:
„Gulk.“ Vėl vietos visiems neužtenka sugulti. Tačiau ne visi tesijautėme skriau-
džiami, nors buvo ir nesutinkančių, kad kas ant jų taip jau nesivaržydamas dėtų
savo galvą. Ir atsigulti norėjome - juk visą laiką ant kojų. Ir užmigti būtų ne pro
šalį. Ėmėme snausti. Jau viskas aptilo. Kur ne kur beniurnėjo, ieškodami kuo
talpiausiai sugretinti kumpąsias ir kaulotąsias kūno dalis.

IŠ MINSKO

— Kelk... Greit ruoškis...

Keliame, skubame. O čia vis šaukia:

— Greičiau, greičiau.

Žiburių nėra. Visur dar tamsu. Švitriuoja su kišeniniais žibintuvėliais. Varo
mus žemyn įvijais geležiniais laiptais. Dėl to greit būryj nepaeisi, ir dar laiptuo-
se visiškoj tamsoj.

Išvarė į kiemą. Išrikiavo prie kalėjimo galo. Ėmė aušti. Prieš akis čia pat su-
griautasis pereitą naktį namas, kuriame mes buvome. Labai gražiai visas subi-
ręs iki pat pamatų. Vietomis tik durys ir langai kyšo iš griuvėsių. Mūsų kamera
kiek aukščiau griuvėsius laiko.

Greta mūs ilgas vieno aukšto pastatas. Čia klykia visokiais balsais moterys.
Tik aimanos, tik verksmai, tik nusiskundimai.

Prieš pat mane per kokius penkis žingsnius prie kalėjimo aklo mūro geria-
mo vandens čiaupas. Mums neleidžia gerti. Čia pat statinės lietaus vandens nuo
stogo prilijusios — mums nė prieiti negalima. Nepajudėk rikėj.

Ilgokai čia prastovėjome. Jau gerokai praaušo. Pagaliau pirmyn — marš. Iš-
varė iš kalėjimo kiemo į gatvę. Čia jau daug į mus panašių bestovinčių. Ir sar-
gybinių neužmatomos virtinės.

Sargybos viršininkas skelbia įsakymą sargybiniams (klausyk ir tu, kaliny):

Muziejaus archyvas

162

- Jei kas sustos, atsisuks ar iš rikės išeis — šauk be įspėjimo. Mesk ryšulius,
dubenėlius. Pirmyn, bėgte...

Ir šiandien ausyse tebeskamba ant grindinio akmenų krintančių dubenėlių
kaukšėjimas, nuaidėjęs plačioj ir gana tolokoj apylinkėj.

Bėgame. Dar ne visai šviesu. Gatvėse bombų išmuštos duobės. Apgriauti
namai. Suraizgyti tramvajaus bėgiai. Nikstelėjau koją. Itin smarkiai. Maniau
nebegalėsiąs bėgti. Beveik ant vienos kojos striksiu, vos nikstelėjusią koją prie
žemės prileisdamas.

Įbėgo kalinys pro sulaužytus medinius vartus į kiemą. Sargybinis paleido
dvejetą šūvių ir net nepažiūrėjęs nuėjo tolyn, savo eilės nepamesdamas. O jų, tų
sargybinių, prie kits kito.

Guli nebegyva aukštielninka mergaitė išskėstomis rankomis. Šiaip gyvų pa-
šalinių nesimato.

Vis bėgame. Naujajame mieste plati, lygi, smaluota gatvė. Prieš mane per ke-
liolika žingsnių atsitūpė pilkai apsirengusi moteriškė. Jai ant kaklo nori kabin-
tis kokių ketverių penkerių metų berniukas. Man pasirodė, tarsi jiedu kalbasi.
Vaikas sako: „Mamyte, pavargau — panešk mane.“ O motina atsako: „Vaikeli, ir
aš pavargus, bėk pats...“ Klausimą išsprendė sargybinis... Iš revolverio ir moti-
nai, ir vaikui po šūvį. Sukniubo abu ir paliko kelyj. Tai atsitiko per kokius tris
keturis žingsnius prieš mane. Mačiau aiškiai juos gyvus, o dabar bėgdamas ga-
vau daryti apie juos vingį. Toks sargybinio elgesys įtikino mane griežtai laikytis
ano trumpo sargybos viršininko įsakymo.

Bėgame. Jau miestas pasibaigė. Turbūt kareivinės prasidėjo. Ligoninės. Jau
už miesto. Miškelis. Iš plento mus į tą miškelį suvarė. Sutupdė šlaitelyj. Ir antroj
pusėj kelio miškelis buvo pilnas į mus panašių žmogystų. Ir sargybinių buvo.
Ten, matyt, kažkas naktį ar ir dabar neseniai dėjosi. Žinoma, čia nevaišino, ne-
maitino, negirdė. Greičiau čia varomųjų skaičių mažino.

Ėmė saulelė tekėti. Vėsoka. Paėmė mane snaudulys. Atsipeikėjau labai dre-
bulio krečiamas. Kaimynas davė man mažą saujelę prosos. Supyliau į burną.
Kramtau. Vilgau seilėmis. Stiprinuos nežinomai kelionei. Pakėlė mus. Labai su-
stiręs. Drebulys daro savo. Kojos kaip ne savos. O dantis ant danties nepataiko.

Varo šalia kelio. Smėlis. Nelygu. Kur ne kur ir žolelė. Saulutė raudona ima
kilti iš už kalvų. Vis skubina eiti. Iškilę ant kalvos, matome daug sargybos, apie
kokių dviejų kilometrų ar daugiau ilgio virtinę ir du raitelius, šen ir ten jojan-
čius ir bendrą tvarką nustatančius. Kiek atsiliekančius ragina:

— Podtianis — skorej — skorej - davai — davai... 4

Kiek atsipeikėjau, radęs iš vinies, matyt, kalinio padarytą ylą. Jau turtas. Aš-
trus daiktas ir gali būti reikalingas.

M Skubėk - greičiau — greičiau — pirmyn — pirmyn... (rus.)

Muziejaus archyvas

163

Kojos pritinęs pilnas batas, ypač staibis. Bet eiti galiu. Skausmo didelio nėra.
Tačiau neturiu drąsos ta koja smarkiai remtis.

Įdienojus pasidarė šilta. Sunkūs drabužiai. Neišmiegoję, nepailsėję. Jau trečia
diena nepavalgę. Ir vandens prisigerti tik Minske, tuoj tik atvykę, vieną sykį te-
buvome gavę. Išprakaituotas visas kūno skystis, rodos, iki paskutinio lašo. Lai-
mė, geri mano batai. Siūtiniai. Dvigubas padas. Erdvūs. Per palaidus akmenis
einu ir per padus nieko nejaučiu.

Plentas vietomis taisomas — išgriautas. Kitur tik skaldinys palaidas arba se-
nam neasfaltuotam plente daug smulkaus skaldinio. Dar kitur išmuštos duobės,
kyšo aštrūs akmenų galai. Nieko nejaučiu per padus. Ir bičiuliams savo sakau:
„Leiskite man eiti visų blogiausiu keliu, jūs pasirinkite sau lygų arba minkštąją
plento dalį, kur suplaktas smėlis kaip pelenai.“

Eiti lengva. Tik drabužiai sunkūs. Milinę permeti per vieną ranką — už-
tirpsta, suprakaituoja. Keiti per antrą — tas pats kartojasi. Apsivilkęs sušlam-
pi visas. O dulkių dulkių. Ypač miškuose. Kelias daugiausia ir eina miškais.
Miške jokio vėjelio, pet dešimtį žingsnių dulkių debesyj jau nieko nebematai.
Kame vėjui pūstelėjus miško progumose, trauki orą, kad plaučius nuo dulkių
išvalytumei, kad atsigautumei. Burnoj visai sausa. Kai jau nebegali pro nosį
kvėpuoti, išputi iš nosies suklekusias dulkes. Tarsi būtumei žirnių ankštis į
nosį įtraukęs.

VANDUO... VANDUO....

Troškulys nepaprastas. Prie pasitaikančių upelių gerti neprileidžia. Sykį, jau
apie vidudienį, iš tolo pamatėme lygumoje tartum nedidelį ežerėlį. Prašome prie
mūsų pasitaikiusio raitojo viršininko leisti atsigerti. Sutiko. Jau iš tolo pasuko-
me kemsuota ganykla tos balos link. Išsigandusios žąsys iš visų pusių, sparnus
išplėtusios, taip pat bėgo vandens link. Jos greitesnės. Atbėgusios aptūpė beveik
visą „ežeralį“ — balą. Gerti nebeleido. Pasuko vėl į kelią. Sako, nebetoli didoka
upė. Ten bus poilsis.

Lietuviai tarėmės eiti kiek galima arčiau virtinės pradžios. Taisyklingos rikės
nebuvo. Tik einant keliu negalima buvo per griovį pereiti. Einant už griovio,
šokt į kelią. Buvo einama pakaitais. Kelias palyginti tuščias. Mašinų nedaug.
Visgi kartais reikėdavo užleisti visą kelią. Tuomet laipino mus per griovį, bet
vis varė pirmyn. Apskritai kelias lygus. Bet buvo nuolaidžių pakilimų. Kame
aukštumoje atsidūręs galėjai apregėti visą virtinę.

Sako, bus kalinių daugiau kaip trys tūkstančiai: vyrų, moterų, vaikų. Sargy-
bos viršininkas vaikus varydavo atgal. Ir senius. Tačiau niekas nenorėjo liktis,
kad nepalaikytų atsilikusiais, o tokius reikėjo „šauti be įspėjimo“. Bet vis vien
buvo pavarytų atgal. Jie nenorom paėjo Minsko link.

Muziejaus archyvas

164

Sargybos buvo daug. Pavyzdžiui, einant plentu. Iš abiejų kelio pusių pagal
griovius ėjo sargybinis nuo sargybinio per kokius penkis ar dešimtį metrų. Ap-
siginklavę automatiniais šautuvais. Kas trečias turėjo šautuvą su žiūronu. Kas
penktas šeštas nešė sunkiojo kulkosvaidžio dalis.

Tuoj už griovio, nuo pirmosios sargybos eilės per kokius dešimtį metrų, ėjo
antroji eilė, sakykim, kas 20—25 metrai. Už tos eilės, dar toliau nuo kelio, jau per
kokius 20 metrų nuo antrosios eilės — trečioji eilė, kas 30—40 metrų sargybinis.
Abi šios eilės panašiai kaip pirmoji apginkluotos. Bėgti ir nepamanyk. Per tas
tris eiles reiktų prasprukti iki tikrojo miško. Abiejose kelio pusėse platūs barai
iškirsti — nuo vidurio kelio per kokius 30—40 metrų. Tokio tarpo jokiu būdu
nepraeisi nepastebėtas. Nudės kaip matai.

Kažkodėl ir greit beeidamas vis artėji į virtinės galą, bet ne į pradžią. Paskui
bėgi, pralenkdamas kitus, kad tik gale neatsidurtumei ir kad tau neimtų taikinti
sargybos viršininko aiškaus įsakymo.

Sykį greta manęs eina kokie šešerių septynerių iki penkiolikos metų berniu-
kai. Prijoja viršininkas. Greta jodamas, kalbasi su jais:

— Na ką, vištas vogėte? Juk jūs minskiečiai. Tai jums čia ne vieta — eikite atgal.

Tie spiriasi — neina. Ir atvirai sako biją jo įsakymo prie kalėjimo buvusių var-
tų Minske. Pajojus viršininkui klausiu, kodėl jie nepaklausė. Jie rodo man pirštu
toli paskui virtinę einančius kelis sargybinius.

— Va, matai, anie parenka atsiliekančius. Ten pasuka iš kelio ir čia pat nu-
šauna. Jau mūsiškių yra taip nušautų...

Mums ėmus bėgti prie tos žąsų balos atsigerti, viršininkas pavarė vieną se-
nuką. Tas pirma spyrėsi, bet paskui paėjo. Vis stebėjau ir vis mačiau einantį,
nes kelias ėjo lygiomis plikomis ganyklomis. Ir šūvio negirdėjau. Negi tie atsi-
likusiųjų rinkėjai būtų jau labai toli atsilikę nuo bendrosios eisenos. Ir mūsiš-
kių vieną pavarė atgal, tokį Opulskį iš Telšių. Dar neseną, bet labai suvargusį.

UPĖ

Nepaprastai mus vargino troškulys. Ėjome gana greit. Vis šaukdavo: „Podria-
nis“, Nuo tos žąsų balos, sakė, bėra keturi kilometrai iki upės. Čia, sakė, susto-
sime ilgesniam laikui.

Taip jau ilgi tie keturi kilometrai. Ir kelias nekalnuotas. Ir grindinys paken-
čiamas. Ir laukais einama.

Pagaliau pamatėme balingoje lygumoje tiltą. Drąsiau pasidarė. Dar tolokai
nepriėjus upės, paplentė prisagstyta į mus panašių piliečių. Perėjus upę, suvarė
mus į šlapią paplentę paupyj. Kemsai, karklynai, išmintoj vejoj spykso vanduo.

5 Skubėk (rus.)

Muziejaus archyvas

165

Man su keliais bičiuliais pasisekė per kokius 20 žingsnių nuo plento rasti neuž-
imtus kelis sausokus kemsus.

Kai gėrėm, tai gėrėm vandenį. Mūsų būrelyj vienas lakūnas turėjo paslėpęs
dubenėlį, kur Minske liepė mesti. Didelis patogumas. Kiti ir kepurėmis samstė.
Tiesa, Julius ištraukė iš upės dugno molinį puoduką.

Nusiavėme kojas. Nusiplovėme. Nusiprausėme burną. Akis išplovėme. Ran-
kas mirkėme vandenyj. Atsipeikėjome. Kiti net pasnausti mėgino atsigulę.

Sargyba išsirikiavo aplink tankiu ratu. Prie jos nė iš tolo negalėjai prieiti. Jei
kame, sargybos manymu, kas neleistina vyko, tuoj šaudė iš kulkosvaidžių. Nu-
šautų nemačiau ir negirdėjau. Bet kulkosvaidžių traškesys buvo gana dažnas —
baimei, atsargumui įvaryti.

DUONOS

Staiga prieš mus kelyj apsistojo kauniškis autobusas.

— Duonos duos. į

Išmetė penkis dvisvarinius kepaliukus. Taip, meste metė į minią. Susidarė
krūvos žmonių apie į minią įkritusį kepaliuką. Ta krūva riedėjo, tiesiogine žo-
džio prasme. Tarsi skruzdėlės apie įmestą vabzdį.

Tie penki kepaliukai ne mažiau kaip trims tūkstančiams žmonių... Mes nė
iš vietos nepajudėjome. Autobusas nuvažiavo tolyn. Po kurio laiko atvažiavo
toks mažas kariškas sunkvežimiukas irgi iš Kauno, 962 numeris. Jei tas sun-
kvežimiukas būtų ir pilnas duonos kepalų buvęs, vis tiek nė po mažą gabaliu-
ką mūsų būriui nebūtų užtekę. Čiagi išėmė pusmaišį. Kiek jame buvo duonos,
kas ten žino. Su visu maišu metė į susirinkusį skruzdėlyną. Čia pasidarė viena
labai didelė krūva.

Paraginau vieną mūsiškių — stiprų raudonikį šoferį. Jis visai kalėjime ne-
buvęs. Atvežęs pareigūnus iš Vilniaus. Tie atėmę iš jo automobilį, o patį nu-
varę į kalėjimą. Tas metėsi į minią. Paskendo joje, ore matai ne tik rankas,
bet ir kojas.

Beateinąs nešinas sauja duonos. Kiek išlaikė apspaudęs, tą ir atnešė. Net iš
pirštų tarpų iškuopta. Tą duonos saują „nutautino“ Šarauskas kelionei pasti-
printi. Niekas nesiginčijo, nes viso labo tebuvo vištos kiaušinio dydžio suspaus-
to minkštimo.

Tai tokie buvo pusryčiai. Tie patys ir pietūs. Ir savo nieko neturėjome.

NAKVYNĖS LINK

Tačiau pailsėjome tame paupyje visai gerai. Paeidami į vandenį nė žiūrėti ne-
benorėjome. Čia mes turėjome progos kokias tris valandas gerti.

Muziejaus archyvas

166

Surinko visus, prikėlė. Sulaipino į plentą (čia aukštas plento pylimas) ir pa-
varė toliau. Bet niekas nežinojo, kur varo. Nei varomieji. Nei varytojai. Turbūt
ir varytojų viršininkai nežinojo.

Po poilsio greitis sumažėjo. Dar kol laukais teko eiti, šiaip taip žmonės kum-
pavo. Bet miške — dulkėse, karštyje — troškulys ėmė savo. Kažkaip eisenos da-
lyviai darėsi vienodesni. Nesiblaškė, nesižvalgė. Ne taip bespoksojo į kartais
pasirodančius vokiečių lėktuvus. Sargybiniai, pamatę lėktuvą, pabėgdavo toliau
nuo mūsų ir slėpdavosi rugiuose, krūmuose bei miške už trečiosios sargybinių
eilės. Mes arba turėjome sustoti, arba eiti viduriu kelio be niekur nieko. Kiek
nejauku, kai sargybiniai ima bijoti ir slapstosi. Tačiau lėktuvininkams mūsų
nereikėjo. Jie greit mus atpažino ir ramiai leido keliauti nežinion. Buvo matyti
ir rusų lėktuvų. Bet šie, pamatę vokiečius, tuoj nulėkdavo tolyn. Vokietis kaž-
kodėl atrodė drąsesnis.

Šiaip žmonių nei važiuojančių, nei einančių kelyj, nei stovinėjančių pakelėse
ar dirbančių laukuose nesimatė.

Buvo girdėti mūsų sargybinių šūviai, po du, po tris keturis pakelės krūmuo-
se. Darė varomųjų atranką. Buvo pavienių, mūsų būriui netinkamų. Kitas su
gana geru apdaru, šviesiu vasariniu, kitas tik apatines kelnaites vilkėjo, kitas net
su dvejais kailiniais, kitas basas, kitas su skrybėle, kits be kepurės. Tokie pilkoj
apdulkėjusioj, susikūprinusioj masėj labai buvo prasikišę ir krito į akis sargy-
binių perdėtiniams, retkarčiais pasirodantiems mėlynais drabužiais su plačiais
raudonais lampasais, raudonom siūlėm.

Niekas lazdos neturėjo, o labai ji būtų buvus reikalinga. Paimi kelyj kokią
šaką, paremi per daug jau nutįsusias rankas, daug lengviau eiti pasidaro. Žino-
ma, kiek ir pasistūmėji besiramstydamas — kojoms kiek našiau. Bet sargybiniai,
pastebėję tokį ginklą rankoje, piktai sušukdavo:

— Mesk!

Jau ir mūsiškių buvo gerokai pavargusių. Buvo tartasi, kad kas iš stipres-
niųjų kurį silpnesnįjį turi padaboti. Mane turėjo sekti Julius. Geri batai nešė
mane gerai. Prieina Julius ir sako: „Pažiūrėk, kaip mano širdis plaka...“ Deri-
nu jo pulsą su savuoju, jo pulsas beveik dukart tankesnis už manąjį. Klausiu,
kas jam yra. Jis liūdnai ėmė pasakoti apie žmoną, dukterį. Raminu, visaip
įtikinėju, kad stengtųsi tuo tarpu užmiršti taip širdį jaudinančius klausimus.
Nepadeda. Geruoju nesusikalbu. Imu smarkiai jį barti, nesigailėdamas žo-
džių užgaulioti. Nusiramino. Susitvarkė. Atgavo jėgas ir ėmė drąsiai ir gu-
viai eiti. Valia išsaugoja fizines jėgas. Be valios galima suglebti, tik pasiduok
juodom mintim.

Rodos, saulei slūgstant žemyn, karščiui praėjus, turėtų būti lengviau eiti. Su
mumis kitaip. Diena į galą ir jėgos apleidžia. Vos vos beįkabiname.

— Anava, - sako, - miškelis ant kalno, ten nakvosime, gausime vakarienę...

Muziejaus archyvas

167

Koks trejetas kilometrų iki jaukios nakvynės. Varo, skubina mus. Saulutė
užkrito už miškų. Jau brėkšta. Prieina prie manęs Šarauskas.

— Matai, — sako, - aplink nakvynės miškelį jodinėja raiti, ir kulkosvaidžių
pristatyta. Toliau to miško mūsų nebevarys. Aš kaip kariškis tą gerai suprantu.
Žiūrėk, — sako, — kelyj visas būrys juoduoja (kelias eina per miško galą). Ir ten
ne mūsiškiai sargybiniai. Ten kiti, iš anksto pasiųsti — pasiruošę mus šiąnakt
sudoroti. Bėkiva. Vis kiek vilties yra. O kitaip vis vien galas.

Savotišku balsu, labai paslaptingai, nepaprastai susijaudinęs kalbėjo. Iš tikros
širdies kalbėjo, su dideliu pasiryžimu norėjo įtikinti.

Visai šaltai pasiklausiau. Visai manęs nejaudino, nors ir pats supratau, kad
čia patogu nuo mūsų nusikratyti. O kad mes niekam nereikalingi, tai irgi kiau-
rai suprantama. Tačiau nepažadėjau su juo bėgti. Pasakiau, reik būti apdairiems
ir taip visai veltui nesiduoti šaudomiems. Lai pagaudo po mišką, po laukus, o
kitas ir paspruks.

Miškas. Eglynas. Drėgnoka. Jau beveik visai sutemę. Akylai saugodami, kiek
pavarė nuo kelio ir įsakė po dvylika ratais susėsti ir laukti - tuoj duos vakarienę.
Tiesa, ten plente tolėliau kažkokie vežimai šmėžavo.

Ar tai buvo virtuvės, ar tankai — kaip juos ten naktį įžiūrėsi. Ir kam spitrėti.
Juk pasakė, kad duos vakarienę. Ir nieko geresnio mums niekas negalėjo pasiū-
lyti. Žodis „vakarienė“ aptemdė protą. Ėmė pūsti vėjelis — aukšta vieta, o aplink
laukas. Vėl negerai, pradėjo šalta darytis. Susėdom ratu. Kiūtome susispaudę su-
sispaudę — laukiame vakarienės. Tolokai nuo mūsų kažkas karštą prakalbą sako.
Tik atskirus žodžius vėjelis kartais teatneša.

Visai sutemo. Tikra naktis. Ten vis kalba. Galvoj vakarienė. Dar pribėgęs
Šarauskas klausia, ar bėgsiva. Staiga:

- Gulk...

Kaip susigūžęs, kojas parietęs tupėjau, taip ir užmigau...

Šiandien nueita keturios dešimtys kilometrų.

ANTROJI KELIONĖS DIENA

— Kelk! Ruoškis!

Dar visai tamsu, dar aušti nepradėjo. Noriu atsikelti - negaliu. Visai sustin-
gusios kojos. Tiesiu rankomis, trinu, daužau — skauda, bet nesitiesia. Žinojau
gerai, jog jei visą dieną vaikščioji ir rytoj dar nori pėsčias keliauti, naktį reik su-
sirietus gulėti. Taip ir buvau padaręs. Tačiau nežinojau, kad tuo keliu galima
visai kojų netekti.

Atbėgo Šarausko globėjas ir sako:

— Ką reik daryti? Šarauskas visai sustingęs, nebegyvas...

— Reik trinti, purtinti. Pagaliau reik klausti daktaro May.

Muziejaus archyvas

168

— Žiūrėjo ir pasakė — nebevarkite, nieko nepadės, jis nebegyvas...

— O vis dėlto pakaitomis trinkite, kaip reiktų, anot daktaro, daryti. Tuoj at-
eisiu, bet dabar negaliu štai kojų atgauti.

Atpeikėjau kojas. Jau pastoviu. Paeiti dar negaliu. Kaip šakaliai. Tiesiog dre-
ba. Nėra drąsos vieną kurią pakelti žengti žingsnį.

Nudžiugęs vėl atbėgo Šarausko globėjas. Jau, sako, atitrynėme. Atgavo gy-
vybę. Dar silpnas.

— Pavedžiokite, palankstykite sąnarius.

Šaukia prie pusryčių. Išrikiavo po dvidešimt eilėje. Išrinktajam tos eilės vadui
davė po kepaliuką duonos lygiom padalyti. Jei kepaliukas būtų svėręs ir abu-
du kilogramu, tai vis tiek kiekvienam būtų tetekę tik po penkiasdešimt gramų.
Zylės galvutės dydžio gabaliukas. Nevalgai. Atsargai į kišenę. Kai nebepacisi,
tuomet pasistiprinsi.

Visi keliautojai labai sustirę. Sunkiai eina. Galvų nebepakelia aukštyn. Eina
sau į kojas žiūrėdami. Šarauskas už pažastų dviejų stiprių vyrų tiesiog nešamas.
Ir daugiau tokių yra. Tačiau mūsiškis nė vienas miške neliko. Šiaip taip eina-
me visi.

Noras gerti dar iš vakar dienos nepraėjo. Bet kojos išsimankštino, ėmė ger-
ti nešti. Lengva su tuščiu pilvu: „Kad tik būtų bent lūpoms suvilgyti vandens.“
Upelių pasitaiko. Neleidžia sustoti nei visiems, nei pavieniui. Vis „podtianis ir
podtianis...“

Sunku mums, lietuviams, savo būrio laikytis. Pavargusiems paskirti globė-
jai. Paneša apdarą, prilaiko. Pakalbina. Diena eina šiltyn. Mane labai vargina
ta milinė, su kuria išvaikščiodavau ne taip šaltas žiemas. Pastebėjo mano vargą
mano globėjas. Kai jis paėmė mano milinę, atsipalaidavo rankos. Ėmiau mos-
taguoti, apdžiūvo prakaitas. Galėjau eiti ir eiti. Pagerėjo ūpas. Atsirado drąsa,
viltis. Malonesnis pasaulis pasidarė. O šiaip jau vis galvojau mesti tą milinę į
griovį. Bet kaip ji man vėliau pasidarė reikalinga! Ir šiandien ją su savim tebetu-
riu. Tebeturiu nosinės mazgelyj įrišto cukraus mažą saujelę ir druskos žiupsnelį.

Šarauskas visai sutvirtėjo ir vienas ėmė tarpais eiti. Priėjęs prie manęs, į del-
ną įpylė smulkių duonos trupinėlių, maždaug arbatinį šaukštelį. Supyliau į bur-
ną. Žlioburiuoju, žlioburiuoju, bet niekaip negaliu nuryti — nėra seilių. Burnoj
visai nėra seilių ir nesugebu jų pagaminti. Atsiminiau prie kelio matęs metylių.
Sakau sau: pakrimsiu karčių metylių, jos sukels seilėtekį, suvilgys duonos tru-
pinėlius, ir aš juos nurysiu.

Tuo metu ėjome ir keliu, ir greta kelio už griovio taku. Prieš mane, be kitų,
ėjo tas gerasis Bikinas, mane kojų tarpe pasisodinęs autobuse, ir Zdanavičius.
Bikinas vilkėjo pilką gražią eilutę, apsiavęs geltonais pusbačiais. Zdanavičius ėjo
tik į Petraičio kaliošus įsispyręs, kruvinom kulkštenom, apatinėm kelnaitėm te-
apsivilkęs, tamsiai raudoną antklodę ant pečių užsimetęs. Ant galvos buvo už-

Muziejaus archyvas

169

sidėjęs baltą nosinę su užmazgytais kampeliais. Abu aukštu. Beveik visą laiką
jiedu ėjo sykiu. Kažkaip prieš juos visą laiką buvo tarpas. Jiedu ėjo kelio vidu-
riu. Aš už griovio, metylių ieškodamas. Žiūriu, iš kažkur atsirado mėlynai apsi-
rengęs čekistas su kepure raudonais lankais, paėmė Bikiną už rankos, išvedė iš
kelio per griovį ir pastatė prie pušies. Ir pats paliko bestovįs. Kitas čekistas taip
pat prie tos pat pušies pastatė Zdanavičių.

Tuo tarpu, pro šalį eidamas, pamačiau metylių krūmelį. Lenkiuos nuskinti.
Kai sušuks ant manęs čekistas:

— Kak dam, tak v tri pagibeli zaverniošsia...16

Pagavęs metylių, šokau per griovį į kelią ir pasilenkęs įsimaišiau pats pilkas į
kitų pilkų tarpą. Įdomu, ką su Bikinu ir Zdanavičium darys. Atsisukus žiūrėti
uždrausta. Einu ir pasilenkęs vis metu akį. Nuo pušies miško link pirma eina
greta Bikinas ir Zdanavičius. Juos įkandin seka tuodu mėlynu čekistu.

Tai dėjos miške. Nuo kelio kokius 30 metrų miškas abiem pusėm iškirstas.
Neilgai trukus, po kokių dvejeto minučių, pasigirdo septyni revolverio šūviai.

Daugiau jų nebematėme. Tokių šūvių vis daugiau ir daugiau buvo girdima,
ypač antrąją kelionės dieną. Revolverio šūviai kiek tolėliau nuo kelio arba netoli
kelio tankiuose krūmuose, kur balingos vietos.

Kiek kelionėj taip nušautų? Sunku tiksliai pasakyti, to niekas ir nežino. Ta-
Čiau šiokį tokį artimą tikrenybei vaizdą nesunku susidaryti. Štai kaip. Lietuvių
toje Minsko kalėjimo pusrūsio kameroje buvo 83. Dalis iš Minsko nebeišėjo.
Nė vieno myriop nuteistojo šioje kelionėje jau nebebuvo. Užtatai pribuvo naujų,
kurių anoj kameroj su mumis nebuvo. Vieną šoferį minėjau. Buvo ir kitas, at-
vežęs rusų generolo šeimą iš Vilniaus į Minską - Normantaitis. Jis pristatė, kur
buvo įsakyta, tą generolo šeimą. Tuoj iš jo atėmė mašiną, patį areštavo, nuvarė
į kalėjimą. Vos pusę nakties prabuvęs kalėjime, jau ankstyvą rytmetį buvo su
mumis iš Minsko išvarytas. Lietuvos kareivis - žydas Taicas iš Skuodo — pats
bėgo iš Vilniaus rojaus link. Pakeliui jį suėmė, uždarė į kalėjimą ir vėl su mumis
varo. Vakarykščio poilsio metu prie tos upės iš kažkur atsirado niekieno mūsų
nepažįstamas policininkas iš Marijampolės su moterim ir t. t. Taip galvodami
sakykim, kad mūsų lietuvių buvo apie devynios dešimtys. Kelionėj per abi die-
nas lietuvių nušauta penki. Tegu tai būna penki procentai. Visų varomųjų buvo
ne mažiau kaip trys tūkstančiai. Prileidžiant, kad buvo nušauta penki procen-
tai, taigi iš viso kelionėje į aną pasaulį pasiųsta šimtas penkios dešimtys žmonių.

Jei kiekvienam reikėjo po tris šūvius (anuodu per abudu gavo septynis šūvius),
tai iš viso tikram reikalui į žmogų paleista 450 šūvių. Jei viso kelio nuo Minsko
iki Červenės 60-65 km, tai kiekvienam kilometrui tenka po du su puse žmo-
gaus arba kas du kilometrai penki žmonės. Arba kas kilometras buvo girdima

16 Kai duosiu, tai į tris giltines susiraitysi (rus.).

Muziejaus archyvas

170

septyni aštuoni šūviai. Jei kilometras buvo nueitas per penkiolika minučių, tai
apytikriai kas dvi minutės vienas šūvis.

Jei jau apie šūvius bendrai, tai dar gana dažni būdavo, sakyčiau, paraginamie-
ji bei tvarkomieji ar drausminamieji šūviai. Štai ką tai reiškia. Sakykim, kurioje
nors einančios virtinės vietoje dėl ko nors susigrūdo žmonės, lyg ir sustojo toje
vietoje eisena arba vėl kitoje vietoje praretėjo žmonių tankis. Žodžiu, žinoma,
čia nieko nepaskelbsi — dviejų kilometrų ilgio virtinė neišgirs. Tuomet paleisda-
vo šūvius virš galvų išilgai virtinės.

Šitoks samprotavimas tikrai teisingai nusako, kad, be abejo, vienas šūvis kas
dvi minutės tikrai buvo virtinės girdimas. Toks yra tas apytikris skaičiavimas.

Kelionė su savotiška muzika. Į jos esmę nereikėjo tuomet gilintis, sukiugž-
dusiems nervams būtų buvę tai itin sunku pakelti.

Antrosios dienos kelionė buvo daug sunkesnė. Daug lėčiau einama. Daugiau
girdi ujimų. Ar kas apsibrenda, ar net ir pavirsta, užmynęs ant palaido akmenu-
ko ar į kelio išmintą duobelę tūptelėjęs, ar už kokios šakos užsikabinęs, ar kuris
mėgina kokią pasitaikiusią kely šaką pasiimti, kad galėtų pasiramstydamas eiti,
ar kurį paliegusį saviškiai susigrūdę krūvoj mėgina nešti — tuoj gretimas sar-
gybinis plūsta, tai „podtianis“, tai „razoidis“!?, tai „nenastupai“!š šaukdamas.

Kad būtų davę bent po svarą duonos ir vakare leidę kiek reikiant vandens
prisigerti, būtume galėję eiti tvirčiau. Tas troškulys, ta sausa burna, ta nuolat
dulkių užkemšama nosis labai sunkino kelionę.

Dauguma neturėjo batų. Eik basas per plento palaidą skaldinį arba užmink
ant kietos plento plutos besimėtantį aštrų akmens skeveldros trupinį. Kojos —
vieni kraujai. Kad ir Zdanavičius. Kiek palengvino jam Petraičio kaliošai, bet
užtatai numušė kulkštenas — gyvas kraujas visa letena.

Šarauskas pakankamai sustiprėjo ir ėjo tarpais net pats vienas, bet buvo kitų
mūsų susmukusių, pavyzdžiui, Giedraitis, Šova, Petruitis, May ir kt. Tokius per-
pus už pažastų nešamus reikėtų laikyti atsilikusiais, anot sargybos viršininko
palaimingo įsakymo kelionei. Ir jau galėjo juos šauti. Bet tokių šaunamų nete-
ko matyti.

Šaudė, atrodo, daugiausia iš kažkur atsiradę gerais tamsiais (išeiginiais) rū-
bais apsirengę nesudulkėję pareigūnai. Jie pirma sekė einančius, o paskui nužiū-
rėję — kažin ar tinkamus, ar netinkamus — išsivesdavo iš virtinės, paskui miško
link, ir tuomet - šūviai. Tokie mėgėjai ne visą laiką tebuvo matomi. Tik tarpais
užplūsdavo.

Antrą dieną jau nebebuvo matyti tiek daug vaikėzų, senių, senų moterų. Nė
tos trijulės, kuri taip ryškiai skyrėsi pilkoje masėje. Tai buvo juodai apsirengusi

74 Išsiskirstyk (rus.).

!8 Nelipk (rus.).

Muziejaus archyvas

171

aukšta senutė visai baltais plaukais, palaikoma dviejų irgi tamsiai apsirengusių
jaunyvų moterų. Jos visos trys smarkiai aimanavo. Nebebuvo matyti ir moterų
su kūdikiais ant rankų arba vedinų mažais vaikais. Man teteko vienos tokios li-
kimą stebėti dar Minske pačioj kelionės pradžioj.

Karštis kaip ir vakar. Prie vandens neprileidžia. Čia upelių daugiau. Juo la-
biau seilę traukia. Net seilei pagaminti kūnas nebeturi medžiagos. Sausa bur-
noj. Gal tik vien akys dar įstengia susimetusias dulkes suvaryti į pakraščius ar
prie noskaminio.

Kai nebereikėjo nešti milinės, ėjau visai lengvai. Naktį sustingusios kojos vi-
sai atsipeikėjo ir nešė kaip niekur nieko. Kojų padai neskaudėjo. Užkulniai dar
tik kojinių tebuvo prakiurę. Batai užvarstomi (užvarsčių nebuvo išrišę), pusba-
čiai dulkių neprieidavo. Galėjau eiti ir eiti, kad tik kiek duonos ir kiek vandens
bent gomuriui pavilgyti. O už mane tebuvo tik vienas senesnis (cuomet turėjau
penkiasdešimt penkerius metus). Mano apibartasis Julius dabar visą laiką ėjo,
kaip ir pridera eiti jaunam stipriam vyrui.

Vienas iš dviejų raitelių — sargybos viršininkų — rodos, pats viršininkas buvo
malonus žmogus. Paklaustas ramiai paaiškindavo. Prašomas pažadėdavo, kai
bus geresnio vandens upelis, tuoj sustabdyti virtinę ir leisti atsigerti. Atrodė
švelnus žmogus, norįs mums padėti, atjaučiąs mūsų nuotaiką toje nežmoniško-
je eisenoje be maldos ir be dainų. Nei keiksmo, nei barnių iš jo nebuvo girdėti.

Už miško pievos, laukai prasideda. Lygumos, alksniai, krūmai be apgaulės
leidžia spręsti, kad ten upokšnis teka. Taip, tikrai tai buvo upelis. Pasuko mūsų
pilkąją vingiuotę prie to mūsų tiesųjį kelią į nežinią skrodžiančio upelio. Kaip
gėrėme, kaip braidėme, kaip vilginome plikąsias kūno dalis, kiti net nusirengę
išsimaudė.

Išsiavęs pabraidžiau ir aš iki blauzdų, mirkiau rankas, vilgiau galvą, veidą.
Visas dulkes iš visų galvos skylių išploviau. Gėrėjosi vilgnas veidas, saulutės džio-
vinamas. Ir jėgų radosi daugiau. Ir akys šviesesnės pasidarė, ir kojos švelniai jautė
batų nelygumus. Vien tik prakaito prisisunkę ir dulkių prisigėrę rūbai žiudriai
jautėsi prie neplautų kūno vietų.

Vėl varo toliau. Vėl dauguma lenkiamės žemyn. Vėl mažiau bepakeliame
akis. Mažiau beveikia šūviai. Nebesusiklausome. Plačiu baru einame — ir ke-
liu, ir pakele.

Privargo ir greta mūs einančioji sargyba - įgriso jiems kam automatiniai šau-
tuvai, kam kulkosvaidžių, matyt, pečiams nelabai tepritaikytos dalys, kliudo ir
tas prie vamzdžio atkerusiai pritvirtintas žiūronas. Bet šūvių daugiau. Daugiau
ir zvimbiančių šovinių virš nuo kelio dulkių nebeatskiriamų prievartos nukan-
kintų keliautojų galvų.

Sako, šiai dienai tėra skirta mūsų paliegusiai virtinei nuslinkti tik dvidešimt
vienas kilometras. Per pačią dienos kaitrą einame. Paprastais žmonėmis būdami,

Muziejaus archyvas

172

nuo ankstyvos aušros eidami, jau seniai būtume tuos dvidešimt vieną kilometrą
nuėję. Dabar pakelta žingsniui žengti koja krinta čia pat ar ant plento nelygu-
mos, ar į minkštosios plento dalies dulkes kaip pelenus. Iki juostos esi visai pa-
skendęs kelio dulkėse. Tik artimiausių bendrakeleivių galvos tėra matomos kaip
per tirštą rūką. Pro dulkes saulutė atrodė raudona. Ir tik atsigauni, kai padvel-
kia iš kažkur atsiradęs švelnus vėjelis. Akimirkai galva išlenda iš dulkių. Trauki
į plaučius oro atsargą. Norėtumei iš burnos išspjauti susimetusias dulkes. Nėra
seilių. Vos su liežuviu išstumi jau tikrų žemių gniutulius. Tai itin sunku. Ir var-
giai gali prie to priprasti. Einame vis dažniau klupdami, vis dažniau apsibrisda-
mi. Be pašalinių daiktų kojos ir pačios nebesusigaudo, pinasi.

Geležinkelio bėgiai. Nebetoli dvidešimt pirmojo kilometro galas. Per bėgių
bėgius. Ir geležinkelio, ir plentų kryžkelė. Už kryžkelės miestas. Jau kelias nebe
tas. Ir aplinka kita. Javų laukai. Išplaukę rugiai.

Miestelyj žmonės į mus žiūri. Sveikinasi senelės, savuosius pamačiusios. Už
tvorų mosuoja pažįstamiems. Apsiašarojusios baltos seselės žiūri pro ligoninės
langus. Sargybiniai šūkauja, draudžia žvalgytis. Sunku siaurokoj gatvėj virtinę
sulaikyti, kad jos atskiri nariai neprieitų arčiau atidaro lango, duryse stovinčios
moteIs, tvoros...

ČERVENĖS KALĖJIME

Červenė, seniau Igumenė. 1941 metų birželio 26 diena.

Anoj pusėj miestelio prie kelio matyti kalėjimas. Aukštų lentų aptvare mū-
rinė siena, už to mūro rožine spalva dažytas mūrinis trijų aukštų pastatas. Lan-
gai užkloti skydais, tik pro viršų įleidžiančiais tų rūmų kankiniams šviesą. Nuo
kelio nėra lentinės tvoros, nėra ir mūro — tarnautojų namas atstoja neperlipa-
mus mūrus.

Varo į kiemą. Kiek pagarbos! Ant kelių priklupdytas didžiausias kiemas tarp
lentinės tvoros ir mūrinės sienos: čia moterų, toliau vyrų. Jie visi klūpo galvas
atrėmę į žemę ir rankom iš šalių užkloję akis. Jų daugiau kaip mūsų. Ir mums
neleidžia akių pakelti. Galima tik akis nuleidus žiūrėti į savo kojas. Varo į kitą
kalėjimo pusę. Ten tuščia, ten mus sodina. Švarus smėlis. Kur ne kur ir žolelė
ne visai ištrypta. Čia pat kampe ir reikalinga duobė.

Mums, lietuviams, pasisekė švarią vietelę aptūpti. Pagal saulę buvo kokia an-
tra valanda. Ji maloniai šildė ir švietė visa savo giedrios vasaros dienos šiluma ir
šviesa pro skaidrų orą. Kelio dulkės liko ten, miškuose, atsineštąsias dulkiname
lauk. Leido atsivežti statines vandens. Atsigėrėme. Apsiprausėme. Apsivelėjome
nuo stogo pribėgusioj lietaus vandens duobutėj. Didelis tas kiemas tarp kalė-
jimo mūrinio aptvaro ir medinės kokių šešių aštuonių metrų aukščio lentinės
tvoros. Lentos ne aklai suleistos. Tarp jų palikti kokių dvejeto trejeto centime-

Muziejaus archyvas

173

trų tarpai. Už tos tvoros vaikšto sargybiniai ir viską mato pro tuos plyšius. Vi-
daus pusėj sargybinių nėra.

Maždaug kokių dvejeto šimtų žingsnių atstumu, kampe tarp kalėjimo mū-
rinės sienos ir tarnautojų medinių pastatų, ant nedidelio paaukštinimo dviem
dideliais revolveriais apsiginklavęs visą laiką keikiasi ir barasi, sako, kalėjimo
viršininkas. Prie jo stovi dar kitas toks kaip jis.

Geroji duobė prie pat mūsų. Norint ją atlankyti, reikėjo to betriukšmau-
jančio viršininko prašyti leidimo, sakysim, dešimtį žingsnių žengti iš vietos.
Jei kas kame, jo manymu, neleistinai elgėsi, jis, rodės, tuoj atbėgs ir nušaus
vietoj. Net ima ta linkme eiti revolverį atkišęs. Nesustojo nė akimirkos šau-
kęs, keikęs, grūmojęs kaip šiokius, kaip tokius nušauti. Pradžioje žiūrėjome į
jį ir laukėme, kad jis ims kurį ir nušaus. Nė karto nešovė. Paskui pripratome,
mes savo darome, savaip tvarkomės, keliame ranką, prašydami leisti nueiti,
kur mums reikalinga.

Greta manęs tupėjo visai susitvarkęs Šarauskas. Rado kažkur patvoryj du bu-
teliuku. Viename jis ištirpino cukraus, kitame patariau jam pagaminti druskos
tirpinį. Tolimesnėj kelionėj privargusiam galės duoti sūraus ar saldaus vandens
lašelį pasistiprinti. Apsitvarkė, susidėliojo. Išsitiesęs pasnūduriavo kiek. Visai
suprantamai kalbėjo, kėlė įvairius klausimus, spėliodamas dėl mūsų likimo, dėl
likusiųjų tėvynėj ateities. Nuolat sykiu čia buvome su juo, su Giedraičiu. Dauge-
lis prislinkdavo, viršininko nepastebėtas, ir vis kalbėjomės, tarėmės, vieni kitus
stiprinome, jau iš patyrimo patarinėjome, kaip kuriuo atveju elgtis. Apgailėjau
nušautąjį Bikiną, kuris buvo man toks geras autobuse. Stebėjome kitus savo kai-
mynus, spėliojome, už ką kurį varinėdami baudžia.

Po kurio laiko padalino po gerą pussvarį duonos. Duona gerai iškepta. Sakė,
tuoj paruoš vakarienę. Pusę duonos suvalgę laukėme pažadėtosios vakarienės.
Visaip samprotavome, kodėl vėluoja. Sako, kalėjimas mažas, indai nedideli. O
čia tiek žmonių, reik kelis kartus virti. Jei mūsų tegu tik trys tūkstančiai tebu-
vo, tai jau duodant po pusę litro reiktų pusantro trimačio metro sriubos. Toks
kiekis greit neužvirs.

Jau ir vakaras ėmė artėti. Pereitosios kryžkelės link pradėjo lakioti lėktuvai.
Pasigirdo sprogimai. Betemstant ėmė matytis ir švytintys šoviniai. Nuolat ėmė
stuksenti. Gražu, kai lėktuvas leidžia švytinčius šovinius, pavyzdžiui, iš po spar-
no, iš uodegos, iš priešakinės dalies. Po kits kito gražiai krinta lanku ugniniai
rutuliai. Iš apačios kyla ir krinta ištisos virtinės tokių rutulių, tačiau, atrodo,
lėktuvo nepasiekia. Tai dėjosi per kokius du tris kilometrus nuo mūsų Minsko
link, tame kelių mazge.

Nenuilstantis viršininkas vis savo kartojo, jau išparpęs, gerklės nustojęs. Ta-
čiau stiprios būta kakarinės. Turėta didelių atsargų keiksmų. Jis nebuvo nuobo-
dus. Jo galėjai klausytis laukiamos vakarienės akivaizdoje.

Muziejaus archyvas

174

Dalį su mumis atvarytųjų, atrodo, buvo išvarę iš kalėjimo kiemo. Kiek pa-
tuštėjo. Gerokai aptemus, tam bombardavimui kiek pasilpnėjus, pavarė:

— Gulk, visi...

Sugulėme. Ne, tik sukniubome, visiems atsigulti ir čia, lauke, vietos nebūtų
užtekę. Nespėjau įmigti, vėl įsakymas:

— Kelk, rikiuok po keturis...

KAM MIRTIS, KAM LAISVĖ

Naktis iš 1941 metų birželio 26-osios į 27-ąją.

Greit šokame ir bėgame prie šaukiančiųjų. Tik į trečią eilę pakliuvome. Mes
keturi iš vienos kameros susitarę nesiskirstyti. Penktasis su lenkuojančiais. Kai-
rėj stovi Pėža, paskui Juozas, aš ir Julius.

Visą koloną sudarėme lietuviai. Taip buvome susitarę. Neilgai laukėme. Iš
karto visus keturis apklausinėja. Apklausinėtojų daugiau kaip dešimtis. Visi
NKVD uniformom. Kad ir tamsoka naktis, bet visgi įžiūri žmogus. Klausia:
vardas, pavardė, kuomet gimęs, kokio amato, kuo kaltinamas, kuriuo paragra-
fu, ar tardymas baigtas, ar sprendimas jau paskelbtas. Kuo pats jauties kaltas.
Nieko nekeisdamas, kaip iš knygos atskaičiau atsakymus į klausimus.

Klausinėtojai jokių sąrašų neturėjo. Nė jokio popieriaus. Atrodė, kad jie net
ir neskaitė praleidžiamųjų. Daroma tai buvo labai skubiai. Jau apklaustus skirs-
tė vienus kairėn, kitus tiesiai, trečius dešinėn. Mane pavarė stačiai:

- Begi priamo...!?

Už kokių trisdešimties žingsnių buvo kalėjimo senoji aptvara — aukšta mūro
siena. Reikėjo nubėgti prie sienos, atsiklaupti ant kelių, pasilenkti, kad kakta
siektų žemę, ir akis uždengti rankomis, kad iš šalių nieko nematytumei. Taip ir
padariau. Prie pat sienos jau nebepakliuvau. Čia iš mūsiškių buvo Pėža ir Juo-
zas. Kad ir tamsu, kad ir negalima žiūrėti, o viską tokiomis aplinkybėmis ma-
tai ir girdi.

Dar neapsipratau nei prie pozos, nei prie aplinkinių, kai vienas apklausinė-
tojų atsiskyrė nuo čekistų skirstytojų ir eina mūsų link. Nepriėjęs kokių dešim-
ties žingsnių, šaukia:

— Profesor fiziki??!

— Aš, — atsakau.

Jis:

— Ko mnie2!,

Bėk stačiai (rus.).

20 "m .
Fizikos profesorius (rus.).

21 Prie manęs (rus.).

Muziejaus archyvas

175

Keliuos ir einu prie jo.

Jis:

— Za mnoj?2,

Einu paskui jį. Kai jis priėjo prie savųjų būrio, staiga man sušuko:

— Begi napravo...23

Čia reikėjo bėgti apie dvejetą šimtų žingsnių. Vėl krūva sutūpusių, vėl ta pati
poza. Vėl cypčioji sutartus garsus, kad savus, lietuvius, atrastumei.

Susigūžėme keletas tokioj vėjo išpūstoj smėlio duobelėj ir kiūtome. Aplink
ramu. Ir šaudymai nutilę. Ima kažkoks nesuvaldomas drebulys. Vėsoka. Paty-
lom kalbamės. Nejauku. Jaudina kažkokia paslaptis. Matyt, reikalas rimtas. Ar
čia vokiečiai užeina, ar ką kita su mumis darys? Kiek jaukiau, kad mūsų būrys
didelis. Bet kodėl tokios pozos? Dienos metu leido laisvai laikytis. Jaučiamas
aplink kažkoks nesuprantamas šnaresys. Nieko neįžiūri. Net prieš dangų, nuo
žemės žiūrėdamas. Iš vienos pusės neperžvelgi per kalėjimo mūrinę sieną, iš ki-
tos — per tą aukštą lentinę tvorą.

Kiek snūstelėjau. Jau jau rytuose kiek šviesiau. Mūsų jau nedaug belikę. Dar
stoviniuoja greta būrelis pilkų būtybių. Ir mes. Susiskaitome... Dvidešimt septyni.

Daužo kalėjimo langus. Keikiasi. Laužo duris. Bėgioja. Sargybos jokios. Var-
tai atdari. Prie vartų gerokas būrys nedrįstančių išeiti.

— Bėk, — sakau, — va ten sandėlį laužo, bene gausi maisto.

Nubėgo gal trys. Vaitkus, technikos mokyklos mokinys, Šarauskui globoti
priskirtas, beatbėgąs nešinas kažkuo baltu. Pasirodo, cukrus. Jis neturėjęs kur
įpilti, nuplėšęs kelnių rietą, užmezgęs, ir štai tau, yra kur įsipilti. Ir man teko to
cukraus gera sauja. Dar ir dabar turiu kiek iš tos saujos.

Kur kiti? Juk mūsų buvo tiek daug. Tuščia, kur buvo surinkti „kairėn“ ir
„stačiai“.

Einame prie vartų. Eidami svarstome, gal geriau vokiečių sulaukti čia. Jie
žinos, kas mes. O laukuose ar miške visaip gali pasitaikyti.

Į LAISVĘ

Dar tebelaužo kalėjimo duris, tebedaužo langus. Tebesikeikia. Jokio
sargybinio.

Nutarėme eiti. Tiek daug prie vartų susigrūdę. Kaip avys iš degančio namo
neina, ir tiek. Pasipylėme. Turbūt koks penketas tūkstančių. Pilnos gatvės pilkų
žmonių iš kalėjimo. Kaip per atlaidus po visam. Einame visi dvidešimt septy-
ni krūvoj. Į kurią pusę eiti? Kame perlaukti praeinančius vokiečius? Va, iš na-

22 Paskui mane (rus.).

23 Bėk į dešinę (rus.).

Muziejaus archyvas

176

muko prieangio žiūri senutė. Einu. Prašau, kad įleistų pabūti, kolei karo ugnis
praeis. Neleidžia. Sakosi viena tesanti. Kiti nakvynės į mišką išėję ir dar nepa-
rėję. Kiek galima švelniau įtikinėju, kad mes nieko neimsime, kad mes norime
tik po stogu būti, kad taip aiškiai krūva žmonių nesimatytų, kad mes jėga ne-
siveršime. Neįtikinau.

Štai patvoryj po sausom belapėm vyšniom auga dilgėlės. Suėjome. Susėdo-
me. Kur tau, juk dvidešimt septynių žmonių būrys, dar dauguma tamsokai ap-
sidarę — didelis juodas šašas.

Dar pasipainiojo vienas žmogus — vyras su žmona prie savo namų. Ir tas ne-
pasiduoda įkalbamas įsileisti. Karštesnieji mūsų jau ėmė burnoti. Esą reik eiti,
ir tiek, kur į tuščią namą. Nuomonių skirtumas suskirstė mus į dvi grupes. Ra-
mesniųjų — penkiolika. Karštesniųjų jaunesniųjų — dvylika.

Ramesnieji renka mane savo vadu.

- Vesk, — sako, — mus kur nori...

— Na, kur čia vesi. Nei kelių, nei apylinkių nepažįstu.

Sumečiau sau: „Vesiu šiuo keliu iki pirmo pasisukimo į kairę“ Einame. Ga-
tvė baigiasi keliu į lauką. Suku.

— Kur suki? - klausia vedamieji.

Tiesa, šiuo keliu niekas neina. Virtinės kalinių eina kitur.

— Juk sakėte, vesk kur nori. Kam dar klausiate. O jei norite žinoti, einame į
aną mišką. Bent nuo gulsčios linkmės sviedinių apsisaugosime.

Tuoj miežių laukas. Nepasislėpsi. Čia pat primėtyta drabužių, batų. Kauno
Mickevičiaus gatvės restorano savininko Urbono sūnus, aukštas aukštas jaunuo-
lis, visai pakenčiamai apsirengė.

Lauke nesaugu. Einame miško link. Iš ten jau grįžta žydų šeima su mažais
vaikais.

— Ten neleidžia. Už plento miške rusų kariuomenė...

Vis tiek einame. Pereiname plentą, šokame per griovį į mišką.

— Kuda? Osadi... Streliat budu...2*

Na, jei negalima, mes atsitraukiame. Grįžtame. Žiūrime — vasarojaus lauke
žvyro duobė. Mes į ją. Bet penkiolika žmonių duobėj iš tolo matyti. O mes no-
rime, kad mūsų niekas nematytų.

Kiek tolėliau graži sodybėlė buvusi eglaitėm apsodintu sodu. Netvarkomos
eglaitės pakilusios nuo žemės augti aukštyn, o apačia tarsi nugenėta. Einame
eglaičių apsaugos ieškoti. Pasirodo, čia jau pilna žmonių su lagaminais iš mies-
telio. Mums vietos jau nebėra. Atsisėdom lauke prie sugriuvusios tvoros ir sė-
dim. Kalbamės. Šunims ėmus loti, iš priemiesčio trobesių žmonės pradėjo mus
stebėti, pirštais kits kitam rodyti.

Kur, pasitrauk, šausiu (rus.).

Muziejaus archyvas

177

Ne vieta čia mums, sakome. Eime į mišką. Kaip tik tuo pat metu pamatėme
iš miško bėgant po kits kito miestelio link juodus vyrus. Pamanėme — vokiečiai.
Pasirodo, tai buvo geležinkelio mokyklos mokiniai, nakčiai iškraustyti už miš-
ko į kaimą. Mes sukame kairėn ir einame vieškeliu. Čia pat miškas. Prie miško
į telegrafo stulpą atsirėmęs bestovįs žydelis. Liūdnas, be vilties akyse.

— Čia, — sako, — laisva, galite eiti.

Miške atrodė visai saugu — niekas mūsų tankiam jaunam pušynėlyj nemato.
Lietus darosi vis smarkesnis. Pušaitės nuo jo mūsų nebeapsaugo. Ir sėdėti ant
žemės darosi nepatogu. Reikia kiūtoti po lietum ir nevalgius, ir nemiegojus. Ta-
čiau alkio ir nuovargio nesijaučia. Lyginamoji laisvė palaiko ūpą. Tiesa, lietus
kiek priminė pereitųjų dienų kelionę, rodės, kad jau dabar geriau visai lauky-
mėj stovėti. Plepame kits kitam jėgų priduodami. Ir jokio tuo tarpu plano bent
artimiausiom valandom...

Staiga tanko duzgėjimas. Bėgame į kelią — ar tik ne vokiečiai. Atšokame atbu-
li — rusai. Šis įvykis pajudino mus. Nebetinka tas pušynėlis. Einame nenutolda-
mi nuo palaukės. Sakau, reik mums miške patogias saugias pareituves susirasti.
Eikime, apsidairykime. Gal čia ir ilgėliau teks pabūti. Vedu. Į balas įvedžiau.
Aukšta žolė, vanduo vis gilyn. Nuo kuokšto ant kuokšto tenka šokinėti, nuo
kero ant kero. Vis dūliuoja. Uodų begalės. Taip nemalonu nuo jų gintis šlapio-
mis rankomis ar šlapia šakele.

Pyksta keliautojai. Palieku juos ant kerų sėdinčius. Einu vienas. Radau išeitį.
Bet prisišokinėjau gerokai. Grįžtu, pasiimu savus, ir šokinėjame nuo kero ant
kero visi. Ir man pačiam nemalonu, kad į tokią klampynę įvedžiau. Pagaliau iš-
ėjome į sausoką mišką, patogios saugios vietos nesuradę. Ieškome miško pakraš-
čio. Retokas miškas. Čia jis drėgnas, klampus, bet vandens nėra.

Išeiname pro paskutinius alksnynus iš miško. Tuo tarpu nebelynoja. Beganąs
senyvas žmogus galvijus. Išsišnekame. Sužinome, kad čia nuo pat ryto ir beveik
iki šiolei buvusi oblava??. Gaudė, teisingiau, rankiojo kalinius. Pats gaudymo
įkarštis buvo tuo metu, kai maniškiai sėdėjo, o aš ieškojau iš klampynės kelio.
Gal ir mus būtų „sugavę“. Tad laimingai išėjo. Visi penkiolika patenkinti, kad
išvengėme kažko nelaukto. Sako, rastuosius nusivarė. Būtų ir nusivarę. Kažin
ar toks pat būtų išėjęs gyvenimo kelias, kaip dabar kad išėjo.

Jau ir vakaras nebe už kalnų. Ramu, ir tinginiui lengva. Nei vakarienės reik
ruošti, nei dienos darbus baigti. O nakvynei vietos — visas miškas laisvas. Po
kiekvienu medžiu, bet kuriam papartyne ar kokiam tankumyne.

Vėl ėmė lynoti. Šlapi paparčiai. Laša nuo pušaičių, po alksniais klampynė.

Sambrėškis. Nieko gero nerandame. Tarp jaunų pušaičių paparčiuose... Šla-
pia žemė, šlapi paparčiai, ir pušaitės nesausos. Pasiklojom po šonais eglašakių,

5 Gaudynės (rus.).

Muziejaus archyvas

178

paparčių. Apsidangstėm paparčiais, ypač galvą. Nors galva buvo įtraukta į apy-
kaklę, kepurė ne tik ant ausų, bet ir ant nosies užsmaukta. Alsuojamosios skylės
storai paparčiais apkamšytos, bet uodai vis tiek randa žandų ruožus tarp užlu-
šintos kepurės ir pakeltos apykaklės. Jau imi snūduriuoti. Staiga sutrimituoja
toli toli uodas. Po kurio laiko arčiau. Vėl tyla. Vėl trimitas. Ir pagaliau pasie-
kė, o tu ir pasikasyti negali — pajudinsi kamšą, viskas nubirs, nebesusitvarkysi.

Uodai dideli. Kanda kaip visi uodai, sunku iškentėti, paskui niežti baisiai.
Jei pakasei, tai nebesusilaikysi nenudraskęs odos. Dar vilkų daug miške. Sugu-
lėm galvom į kits kitą - kojų per batą taip greit nenukąs. Šlapi atgulėm. Šlapioj
vietoj gulėjom. Po šlapiais medžiais. Šlapiuose paparčiuose. Ant šlapių eglaša-
kių. Šlapi ir atsikėlėme. Eidami į pamiškės vietą, kur vakar su piemeniu kalbė-
jome, mudu su Jasinsku radome miestelėnus, nakvojusius miške. Vienas storai
prilupęs virtų bulvių, kitas duonos pluteles nupjaustęs. Surinkova, dar pridėjo
mudviem piršto storio ir ilgio dešros gabalėlį. Parnešėva mūsų seniausiam Lašui.

Dienos metu priklydo prie mūsų toks įtartinas pilietis. Kalba kiek lenkiškai,
vokiškai. Kuprinėj turi ir baltinių, ir tabokos, ir skustis prietaisus. Ant plikų
labai nubraižytų, nutrintų kojų guminiai batai su auliukais iki pusės blauzdos.

Jam mes patikome. Sakėsi, kad jo motina lenkė, o tėvas vokietis. Labai
draugiškas. Mums jis atrodė parašiutininkas. Jis išbuvo visą dieną su mumis.
Naktį ėmėme jį saugoti, kad nepabėgtų. Mūsų jaunesnieji vyrai iš akių neišleido,
paeiliui budėdami. Jis vis dėlto norėjo bėgti. Tą naktį smarkiai lijo. Be laužo
per daug nejauku buvo gulėti šlapiems. Degė laužas. Tik snūduriavome. Krimto
mus uodai. Varvėjo vanduo kiaurai. Šnypštė lietaus lašai, krisdami į pirkšnis,
papsėjo į atvėsusius pelenus.

Rytoj ėmėme tartis eiti Minsko link. Tegu iš didelio peralkimo valgyti, rodos,
nenorėjome, bet Dambrausko atneštas iš kolchozo žalias bulves mielai valgėme.
Man teko dvi bulvės maždaug nedidelio vištos kiaušinio dydžio. Apgniaužęs lai-
kiau kišenėj ir retkarčiais pagrauždavau. Labai gardus skonis. Aiškiai jaučiasi
krakmolas. Ir sultys gardžios, vandeningos...

Čia mes neturėjome geriamo vandens. Šlapias miškas, bet vandens nėra.
Aukščiausias mūsų — Normantaitis nuo Vilkaviškio, Krašto apsaugos minis-
terijos šoferis, kareivis, geras vyras, malonus — su savo ilgomis rankomis buvo
iškasęs dvi duobutes: vienoj buvo baltas vanduo, antroj rudas. Gėrėme. Man
atsinaujino inkstų akmenligės priepuolis. O vienam mūsų bičiuliui, kepėjui iš
Žaliakalnio, dargi kraujas buvo pasirodęs.

Žiūriu, miške yra vaistingų žolių. Miškas ir pamiškys visai panašus į mū-
siškius. Surinkau ir penkpirščių, ir puplaiškių, ir žemuogių, mėlynių, bruknių
lapų ir t. t. Užvirinau „koteloko“ viršelyj, gavęs iš vieno lenko. Išėjo juoda žo-
lynė. Du viršeliu išgėriau. Atsigavo širdis — šiltas vanduo, daugiau kaip savaitę
neragautas, visokių žolelių sultys, druskos tiesiog kitu žmogumi mane padarė.

Muziejaus archyvas

179

Ir tą bičiulį pavaišinau. Aš ir šiandien inkstų akmenų nebeturiu, o anas bičiulis,
po pusės metų sutiktas, irgi sakėsi sveikas esąs. Šiek tiek badavimas ir tos žolelės
padėjo. Trečią naktį nebelijo. Ber mes vis tiek neišdžiūvome. Sunkūs drabužiai
buvo kiaurai įmirkę.

EIKIME NAMŲ LINK

Eikime tuo antruoju keliu iš Červenės į Minską. Anksčiau atsikėlėme. Su-
siskirstėme į tris būrelius po penkis. Manasis būrelis buvo pirmas. Susitarėme
tam tikrose kelio vietose per tam tikrus atstumus padėlioti ar išbrėžti ženklus,
pagal kuriuos antrasis būrys galėtų spręsti apie kelionės sėkmę. Būreliai turėjo-
me tarp savęs tam tikrą atstumą išlaikyti.

Pirmieji išeiname. Prieiname prie tos vietos, kur vieškelis į mišką įsuka. Prie
kelio netoli miško besėdį kokie keturiasdešimt penkiasdešimt žmonių.

— Ko jūs čia sėdite? - klausiame.

— Matai, — sako, — raiteliai neleidžia eiti, reikalauja dokumentų. Laukiame,
bene pasikeis jų nusistatymas.

Ir mes dokumentų neturime. O dar labiau čekistų švaistymasis kelyj atbaidė
mus nuo sumanymo. Grįžtame prie savųjų. Jau antrasis būrelis pajudėjęs. Ei-
name sykiu prie seimo vietos. Susieiname visi. Griuvo sumanymas. Kaip musę
kandę visi. Tiek vilčių dėjome į tą kelionę. O čia tik kokį puskilometrį pirmasis
penketukas suvaikščiojo ir daugiau nieko.

Atmetėme sumanymą eiti mišku, kad aplenktume sargybas ir žvalgus. Kol
seimavojome, mudu su Lašu nuėjova čia pat į lauką prie artojo. Greit ir pie-
muo su savo galvijais atsirado. Kažkas negero jaučiama. Ėmė valyti miškus
ir pakeles.

„KALKAS“

Minskaja oblastj, Červenskij rajon, Voinilovskij selsoviet, derevnia Dyja,
„Guta proletarij“ kalkas, Viargiejčik — toks mūsų šešių adresas. „Kalkas“ — taip
gudai vadina kolchozą.

Červenė — kelių ir plentų, ir geležinkelių mazgas. Vokiečiai jau valo ir antrą-
jį kelią iš Minsko į Červenę. Mūsų ateitasis kelias — 61 km. Šitas, sako, ilgesnis.
Gaudo miške besislapstančius. Piemuo rodydamas sako:

— Anava, gaudo jūsiškius ir raiti, ir pėsti. Jums čia nesaugu...

Ir tikrai, už kokio puskilometrio kilometro ir joja, ir eina išsisklaidę tamsiai
apsidariusios žmogystos. Aš ir Lašas kalbava su artoju. Ir piemuo su savo skardi-
niu trimitu čia pat sukaliojasi. Jau senyvas, augalotas, liesas. Jaukios išvaizdos.
Iš kalbos malonus, nuoširdus.

Muziejaus archyvas

180

Mūsiškiai pamiškėj tariasi po nepasisekusios iškylos. Jų ten trylika. Staiga
žiūrime — jau penkis mūsiškius bevarą septyni raiteliai, šautuvus automatus atsu-
kę į varomuosius. Iki miestelio puskilometris. Netoliese einava ir mudu su Lašu.
Kartais visai greta kelio pakraščiu. Varomieji kelio viduriu eina.

Prie pat miestelio prie kelio šulinys su svirtimi. Ir kibiras kabo. Geriava, jau
aštuonias dienas nematę geriamo vandens. Gardu, malonu. Gaivina tuščius pil-
vus. Akys tarsi geriau ėmė matyti, ir kojos, atrodo, ne taip bekimba prie žemės —
lengvesnis kūnas, našesnė eisena. Vis einava, kur mūsiškius varo.

Miestelyj suirutė. Bėgioja kas kur. Gatvėmis stalincai?* velka didžiules ber-
žais apkaišytas kanuoles. Duobėtas kelias, išplaktas, išmuštas grindinys. Ir pur-
vo netrūksta — greitokos mašinos teškia jį iki antrojo aukšto langų. Išsigandę,
susirūpinę retai kas stovinėja. Blaškymasis nelyginant gaisro metu. Patrankos
tik čaižo balas, ardo grindinį, tauškia ūžia neapsistodamos tolyn.

Žiopliai daugiausia mūsų varomuosius stebi, moterėlės atsargiai ir pirštu pa-
rodo. Apžėlę, purvini, visą laiką mirkę drėgnam miške, vis lyjant, niekad neiš-
džiūvusiais rūbais. Išvargę, tiek laiko nevalgę, vis baimės nežinios lydimi — buvo
į ką pažiūrėti.

Prie raudono ilgoko namo už aikštelės — milicija. Ten varo. Minia šaliga-
tviuose netelpa, kelią užplūdo moterys, vaikai. Čia matyti minios linkmė. Veža-
mos patrankos netraukia akies — pavieniui ir vyrai, ir moterys, sustoję, apstulbę,
kažką gilaus vieni patys sau galvoja. Varytojai prie milicijos nulipo nuo arklių.
Atstumdami žmones, praskina kelią ir trimis keturiais laiptukais laipina atvary-
tuosius į juodą angą. Viduj šmėžuoja milicininkai. Neramu ir čia - bėgti reiktų.

Žiūriva su Lašu antroj kelio pusėj prieš milicijos angą, kiek aukštėlesnio už
„avino galvą“ grindinio šaligatvyj stovėdamu.

- Einu, — sakau, — jų vaduoti. Jie kalbos nemoka.

Einava. Neįleidžia. Juk mudu tokie pat kaip anie. Jei juos atvarėte, imkite
ir mudu...

— Osadi, kuda lezeš...27

— Neturiva dokumentų - tiuremščiki, prignannyje iz Minska...28

— Taip... Eikite, va, anoj pusėj aikštės pas prokurorą, ten jus sutvarkys...

Staiga išeina keturi mūsiškiai, jaukiai kalbėdamiesi su vienu, ne juodai apsi-
dariusiu. Jų neveda ir nevaro, bet sykiu eina ir kalbasi, tarsi seni geri pažįstami,
pripuolamai susitikę.

— Mes einame užsirašyti į kolchozą. Va, čia vežimų virtinė, mus nuveš ir tuoj
duos duonos.

Ypač žodis „duona“ kvapiai kvapiai į širdį įstrigo.

26 Taip vadinti rusiški traktoriai.

7 Atsitrauk, kur lendi (rus.).

28 Iaiai LX p
Kaliniai, atvaryti iš Minsko (rus.).

Muziejaus archyvas

181

— Eime sykiu.

— O kur Jonaitis?..

- Jo neišleido, patardys.

- Jis juk nė žodžio rusų kalbos nemoka - eisiu jo vaduoti.

Jie nuėjo į kolchozą rašytis ir duonos gauti čia pat už dvejeto trejeto dešimčių
žingsnių. Lašas paliko besėdįs bulvare ant buvusio suolo stulpelio, o aš sprau-
džiuos pro dar neišsiskirsčiusią, bet jau besiskirstančią minią.

— Vot ješčio odin. A tiech von poveli...2?

Lipu. Lendu pro angą. Kiauras didokas prieangis. Pro anas duris matosi
aplūžusi tvora, daržas. Tuščia. Jokio garso. Tik iš gatvės klegesys čia nutilda-
mas, čia vėl įūždamas slūgsta pro duris. Kampe prie lango budintis: staliukas,
ant jo knyga. Ginkluotas.

— Kas tui.

— Čia, — sakau, — atvarė mūsų penkis, aš šeštasis. Jūs žinote, kas mes. Va, ke-
turis išleido, o penktojo nėra. Aš atėjau padėti jums, — jis nemoka jūsų kalbos
nė žodžio. Pabūsiu vertėju.

— U nas svoji perevodčiki, — stupai von“",

Vėl imu įtikinėti. Varo nesigilindamas į mano nuoširdžius žodžius padėti
jiems. Jau beveik buožę ima taikyti į sprandikaulį. Be niekur nieko varo. Viso-
kie mano aiškinimai jokio įspūdžio nepadaro. Lauk...

Išėjau. Lašas nudžiugo, pribėga prie manęs — maniau, ir tavęs nebeišleis. Gal-
vojava. Ar eiti į kolchozą rašytis ir gauti duonos, ar eiti pas prokurorą — gal ko-
kius popierius gausiva. Eiva pas prokurorą.

Aukštokas vieno aukšto namo prieangis. Stiklinės durys. Prokuroras. Bel-
džiava. Nė balso. Mat sekmadienis. Einava aplink į kiemą. Kažkokios durys ati-
daros, girdisi žmonių balsai. Einava. Kažkoks susirinkimas. Miesto galva aiškina
susirinkusiems kažką ypatingai svarbaus.

- Žiūrėk, mus pamatė.

— A, tiuremščiki. Ką, valgyti norite?

Mudu ne tik žodžio nepratarėva, bet net išsižioti nespėjova. Dalyviai sužiu-
ro... Abu senu, suvargę. Veidai uodų nežmoniškai apėsti, aptinę, spuoguoti...
Gerokai purvini. Tyla, tarsi karste būtuva...

Ryškus pirmininkaujančiojo balsas:

— Va, čia pietų kortelės. Šita pačia gatve eikite toliau ir pamatysite valgyklą.

Imava korteles. Sakova: „Ačiū“ ir išeinava.

Ne to laukėva pas prokurorą arba kad ir čia, iš miesto galvos. Kamuoja ne-
žinia ir susirūpinimas. Juk Jonaičio iš milicijos neišleido. O mudviem pietus

29 Štai dar vienas. O tuos ten nuvedė (rus.).

30 Mes turim savus vertėjus, eik lauk (rus.).

Muziejaus archyvas

182

neprašomai įbruko ir jokio žodžio daugiau. Einava dabar po aštuonių dienų į
valgyklą pietų valgyti. Eilė prie durų. Spūstis. Staigūs laiptukai, be prieangio,
siauros durys. Pamaigė gerokai. Įsispraudėva. Kvepia kopūstai. Valgo po pilną
šaukštą ir duonos kanda - gražios, kvapios, ruginės. Prisigrūdova prie „gerada-
rių“, kišava korteles.

— Nado podpisi?!, to ir to, to ir to, antspaudų to ir to.

Kokių trijų parašų, trijų antspaudų reik, kolei už tas korteles pietus kas duos.
Išeinava. Nutarėva nei parašų, nei antspaudų neieškoti. Einava milicijos link.
Ten liko mūsų vienas. Ten keturi laukia, kolei juos veš į kolchozą.

Pakeliui šuliniai. Gardus vanduo. Šilta diena ir apdaras sunkokas. Va, brūkš-
niais sužymėtas buteliukas. Pasiimu, išplaunu. Prisipilu vandens, geriu, gardžiuo-
juos. Ir einava tarsi be jokio tikslo. O čia vis dar tebevažiuoja patrankos — didelės
didelės. Mažosios mašinėlės jas lenkia — ten vyresnieji. Taip, galo nesimato. Kiek
pažiopsova. Žiūriva — mūsiškiai sėdi, valgo duoną ir... laukia, kolei veš...

— Nenoriva kolchozo - laisvės nebebus.

Anie mudu prikalbinėja. Užeinava. Maloni mergaitė, nuoširdžiai viską pa-
taria. Sakova:

— Noriva čia miestelyj likti. Mokava rašyti. Padėsiva jums sunkią valandą.

— Eikite pas rajkomo pirmininką, anava, tame name.

Einava. Salė. Suolai tušti. Uždara scena. Pirmoj eilėj sėdi du vyru ir kalba-
si — svarsto. Einava arčiau. Nekariškis davė suprasti, kad palauktuva. Kalbasi su
kariškiu apie pravažiuojančios kariuomenės reikalus. Trumpai, aiškiai, greitai.
Maloniu balsu kreipiasi į mus:

— Kas reikalinga?

Pasiperšava su darbu.

— O visgi, — sako, — vykite į kolchozą, kolchozas man apie jus praneš ir, rei-
kalui esant, iškviesiu. Čia bus jums sunku ir su maistu, ir su patalpom.

Labai malonų įspūdį paliko tas rajkomo pirmininkas. Seniai bebuvova gir-
dėję, kad kas su mumis kalbėdamas jaukiai, mandagiai, nuoširdžiai kalbėtų.

Į KALKASĄ

Išeinava. Čia pat anie keturi tebesėdį. Sako: „Jau penkiolika yra. Tuoj bus ko-
kių trisdešimt. Tuomet duos paputčiką?? ir veš į kolchozą.“ Sako: „Užsirašykit.“
Šį kartą lengviau buvo įtikinti. Jie turėjo duonos. Einava vėl prie tos malonio-
sios panelės, rašančios į kolchozą. Užrašo. Duoda karštos duonos po svarą. Nė
pats nepastebėjau, kaip pusė visai karštos minkštos duonos tiesiog kriste įkrito į

31 Reikia parašų (rus.).

32 Pakeleivį, bendrakeleivį (rus.).

Muziejaus archyvas

183

pilvą. Užgėriau šalto šalto vandens iš to sulaipsniuoto buteliuko. Gerai žinojau,
kad karštos duonos negalima valgyti. Ir dar šaltu vandeniu užgerti. Neišlaikiau.
Akys, duoną pamačiusios, prarijo valią.

Laukiame, kuomet sodins į tuos vienkinkius vežimukus su lanku. Neblogi
arkliukai. Vežimų daug daug. Štai jums paputčikas, eikite. Be sargybos, net be
priežiūros. Tik ta pačia linkme einąs parodys mums kelią.

Kiek jaukiau pasidarė. Mintys nukrypo į kitą pusę. O gal bėgti galima bus
beeinant. Prašapti kur pamiškėj į krūmus. Mūsų šešiolika, o jis vienas, ir tik
pakeleivis. Ir mes draugėj šešiese. Su vienu, po pussvarį duonos suvalgę, dar, rei-
kalui esant, apsidirbtume...

Sakau:

— Kažkokios nesuprantamos prošvaistės atsirado. Ir duonos davė. Ir į kolcho-
zą patys einame, kaip ir vieni patys.

Kas tie dešimt kitų? Nė galvoj. Visas pasaulis — mes šeši. Keturi lietuviai,
vienas lenkuojantis geležinkelietis ir vienas žydas iš Skuodo. Kažkaip tas žydas
mums visiems nelabai 'tetiko. O jau prie manęs kad prisirišo, nė žingsnio. O aš
to, kad suprastum, jog jokio reikalo nebėra sekti ar tirti, kaip tikiu, galvoju. Dėl
to kad baidytas. Iš mažens pasakų apie baidyklės prisiklausius, kažkaip drovu,
ypač naktį, vienam miškan eiti. Ir čia kažkodėl nejauku.

Žargstome per geležinkelio bėgius. Patvoriais šokame per pilnus vandens
griovius. Laukas. Pakilimas. Smėlėta dirva. Reti benokstą rugeliai trumpom
varpom. Takas įstrižai per rugius pramintas. Ramu. Gryna gamta saulėtą vasa-
ros dieną. Tolimi reginiai. Ir miškų, ir krūmų. Pievų ir dirvų. Štai anoj lomos
pusėj, alksnynėlio pakraštyj, nauji balti nedažyti žmogaus ūgio mediniai kry-
žiai. Kapinaitės su naujais kryžiais...

Pakilimų šlaituose kelias vandens išneštas. Griovių iš šalių nėra. Užtai pats ke-
lias — platus griovys. Vėjo pustomo smėlio kelio pakriaušė. Daugiausia pučiamo
vėjo linkme keletas pakrypusių retų retų išbėginių pušų. Apačioj jau mėgina augti
tuo tarpu kerėplos jaunos pušaitės. Pasiilsėkim. Sėdame. Čia pat keletas žemuogių.
Tolimas reginys. Trobesių nesimato. Dešinėj derlingas laukas. Lomoje vešli pieva.

— Vilkas, vilkas...

Ir tikrai didelis, apskuręs tįst tįst dūlina ano lauko galo link. Ten būta žąsų.
Pastebėjusios, sparnus išskėtusios, paskubom sugageno į spygsintį vandenį.
Žvilgtelėjęs vandens link, vilkas pasuko dešinėn, per mūsų kelią prakiūtinęs,
dingo už kalvos.

Jau trys kilometrai kelio. Dar penki iki Voinilovo valsčiaus tarybos. Dulki-
name smėlį. Kartais vandens išplautu žvyru švagždame. Einame. Gerai, kad tė-
vynės link. Arčiau savieji šeši laikomės. Atsargiai — plepus mūsų „paputčikas“.

- Žiūrėk, — sako, — ten Voinilovskojė.

Muziejaus archyvas

184

Kaimas be medžių. Pilki trobesiai. Matyti žmonių gatvėje. Viskas pilka iš
tolo, nors aiškiai saulėta diena.

Stebi mus įeinant. Ir apdaras, ir išvaizda mūsų krinta į akis. Drąsesnės, pri-
bėgusios prie pakeleivio, turbūt klausia, kas čia per žmonės. Kiti išsiskirsto, o
mes šeši valsčiaus taryboj šnekamės su pirmininku ir sekretorium. Malonūs
žmonės. Gailisi neturį kuo pamaitinti. Teiraujasi, kas ir iš kur. Kokio amato.
Atvirai pasisakome. Mudu su Lašu vis mėginava prašytis, kad čia kokio darbo
duotų. Lašas vis nenori išsiduoti mokąs rusų kalbą. Kiti ir tikrai nemoka. Man
už visus reik kalbėti. Pažada ir jiedu reikalui esant parsikviesti mudu iš kolcho-
z0. Sako, čia netoli — keturi kilometrai. Ten geri žmonės. Turi duonos. Dabar
šienapjūtė, ir darbo netrūks.

Atsiranda pakeleivis — jau kitas. Einame mes šeši ir jis. Iš amatininkų. Sotus.
Pusėtinai apsirengęs. Piktas. Barasi. Keikiasi. Ypač ant lietuvių, kam jie SSRS
aviaciją vokiečiams išdavę. Ėmė darytis baugu. Toliau nuo centro, nuo žmonių,
kažin kur nuves. Nors pačiam kelyj tuo tarpu mes šeši, o jis vienas. Aplink alks-
nynai, tankūs krūmokšniai. Slėsnos vietos, drėgnokos baltalksniui augti. Ėmiau
aiškinti ir įtikinėti, kad mes nieko blogo nepadarėme. Ir mūsų kraštas niekuo
dėtas. Truputį atlyžo. Ėmė ramiau kalbėtis. Pagerėjo ir mūsų ūpas.

— Čia, šiuo taku eikite. Už kalvos tiesiog į kolchozo valdybą įeisite. Mano
kelias čia į šalį. Mano sodyba greta kolchozo. Aš vakarop užeisiu.

Štai tau, mes vieni. Galime ir neiti į kolchozą. Ir saulutė dar aukštokai. Ir
tėvynės link einame. Ir jau dvyliktojo kilometro galas.

Pasidavėme likimui ir net nesitarę apie kitą kelio linkmę kilome iš krūmų
per linais apsėtą lauką. Takas per sėjimus — nosies tiesumu nepaisant kliūčių.
Einame, mažai tekalbame. Visi turbūt tą patį galvojame: o gal neiti į kolchozą?
Tegu iki to laiko kolchozo nebuvome matę, bet kažkaip jis nieko masinančio
nesiūlė, kažkodėl kolchozas greičiau bylojo apie vargą, skurdą, apie gyvenimą
be ateities, apie baudžiavą, vergiją.

Lipame. Ėmė kyšoti žemi ilgi pastatai kalvoj, toliau tarsi pilkas kaimas. Čia
daržinės, tvartai, įrankių, vežimų pašiūrės. Menki pastatai ir sienos — rąstai ir
stogai. Paskubomis statyta, net rogės į palašus iš pastogių išsvirusios. Ir kiti įran-
kiai sumesti be tvarkos. Kaip pas blogą ūkininką ne padėti, bet pamesti. Nei
pagarbos, nei apsaugos. Nusikratyta po darbo. Žmonių nesimato. Nei gyvulių.
Iš naujo, nedidelio, lyg ir gyvenamo trobesiuko išėjusi moteris parodo taką, ku-
ris veda tiesiog į valdybą.

Palei tvorą, gal ir ne su baime, bet su kažkokiu šiurpu einame į „Guta pro-
letaro“ valdybą. Kišenėn įkišta ranka rūpestingai laiko vienintelį mūsų doku-
mentą — delno dydžio popierėlį su šešiomis pavardėmis ir su prierašu kolchozo
seniūnui. Mat anas į šalį pasukęs pakeleivis atidavė mums iš valsčiaus tarybos
pirmininko gautą „dokumentą“ — visiškas pasitikėjimas. Ėmęs mums kelią rodyti

Muziejaus archyvas

165

niršo, tarsi mes turėtume žemėn prasmegti. Mes rusų aviacijai pakišom koją —
griūna SSRS, priešas kur jau nuėjo. Jo nebesuvaldo, nebesuturi. Ak, „eta Litva“33.

Mes vieni tą kilometrą ėjome. Po kalėjimo, po griežtos tvarkos vežant, dar
griežtesnės varant ir grūmojant čia pat nudėti, ir šaudant pakelyj. Be poilsio, be
maisto, be vandens, trijų eilių apsaugoj iš abiejų pusių, nepermatomose kelio
dulkėse. Čiagi tyras pavaizdžių vietų oras. Nebetolimo vakaro vėsuma. Nese-
niai suvalgyta svaras duonos, prisigerta vandens iš šulinio, ir lydraštis kišenėj.
Ne, didesnės laisvės nebereik. Tai jautėsi. Tai kėlė išsekusias jėgas. Traukė tai
pro kolchozą neapregimų miškų link, trumpas be kliūčių atrodė kelias į tėvynę.
Taip ir nulėktai, rodos.

KOLCHOZE

Vis dėlto einame į kolchozą. Švelnios išvaizdos kolchozo pirmininkas Ualatka,
perskaitęs pavardes, savo sandėlininkui murmtelėjo: „I opiarj.“?* Mums pasakė:

- Gerai. Pas mus neprapulsite. Gausite svarą duonos, litrą pieno per dieną,
o bulvių galėsite gauti kiek reiks, turime dar pernykščių. Jaunesnieji eis su mu-
mis šienauti. Pievos už 20 km. Visą šienavimo laiką ten išbus, o senukai (aš ir
Lašas) pasiliks čia prie sodybų.

Davė žmogų, kuris išvedė mus parodyti, kame gausime nakvynę. Mane, Lašą
ir tą skuodiškį žydelį nuvedė pas Vjargeičikienę. Gudri senikė, nedidelio ūgio,
perkopusi šešiasdešimt metų. Sūnus apie keturiasdešimties metų, nedarbingas.
Toks puskvailis. Nieko nedirba, ramus mulkso, beveik seilės tįsta, iš kambario
kaip ir neišeina. Duktė kiek vyresnė, protinga, labai darbšti.

Kiaurų sienų gryčios platumo prieangis. Vieno kambario visa gryčia. Gale
du langu į gatvę. Šone du langu į kiemą. Prie angos didelė krosnis. Krosnyj
ir verda, ir kepa. Ant krosnies guli. Kairiajame kampe maža ikonėlė. Ant sie-
nos mažas sieninis laikrodis. Prie lango šulo atviruko dydžio dėmėtas veidro-
dėlis nudaužtu kampu. Kambaryj besanti kiaulė, belapsinti iš geldos. Ir visi
namiškiai Čia.

Pikta senikė. „Vėl, - sako, — šerk, o valdyba paskui neatiduoda. Vaikščiok tik
ir vaikščiok.“ Siūlomės patys viską parsinešią, kas mums bus duodama. Žinau,
sako, tai man jau ne pirmas atsitikimas. Palydovui išėjus, tiesiog varyte varo
mus lauk. Ėmiau kiek sugebėdamas maloniau ir mandagiau aiškinti, kas mes
esame, kaip čia pakliuvome, kad padėsime jai apie namus darbuotis, tvarkytis.
Žodis po žodžio, taip sakant, susipažinova su Vjargeičikiene. Jau bulves savas
katiliuke vis tiek ruošia mums kaisti.

33
34

Toji Lietuva (rus).

Ir vėl (rus.).

Muziejaus archyvas

186

Nesą vietos kur suguldyti. Vienas nedidelis kiaulės valgomas kambarys turi
sutalpinti šešis žmones: keturis vyrus ir dvi moteris. O lovos nė vienos nesimato,
tik kampe ant suolo krūva patalų, pagalvių, skariniais lovadangčiais apdengtų.
Platus suolas kambario gale ir šone iki krosnies.

Jaunoji išėjo prie savo darbo. Sūnus, nusisukęs į langą, gnaibo kažkokius la-
pus, vynioja į popierį — ruošiasi rūkyti. Senoji prie angos tame dviejų žingsnių
tarpe tarp krosnies ir geldos triūsia, dar kiek piktą nuduodama. Čia pat ir aš,
norėdamas ir veiksmais, ir žodžiais jai įtikti — sušvelninti jos visai suprantamai
pakilusį ūpą. Kodėl ne pas kitus, o vis pas ją atveda. O čia ir tikrai vietos nėra.

Išvirė bulves. Juodos lupenos, suaižėjusios, miltingos. Pakratė ant stalo.
Garuoja. Čia pat ant stalo papylė druskos. Prašo valgyti. Nei mes, nei šeimi-
ninkai neturi su kuo bulves lupti. Nė skiedrelės. Bet gardžiai pavalgėme, kiek
prisilaikydami, kad po aštuonių dienų „susilaikymo“ kas nors viduriuose ne-
susipainiotų.

Ant suolų paklojo savo gultus ir mums juos užleido. Taip ir nepasisekė įtikinti,
kad mes galime ir ant pliko suolo pergulėti. Miške buvo ir šlapia, ir šalta, ir dar lijo.

Patys ruošėsi ant krosnies lipti. Tiesa, čia buvo dar visokių skarmalų - ir kai-
linukai, ir lopytos kelnės, ir prijuostė bulvėms kasti, ir ilgos kojinės su didelėm
kulnų vietoj skylėm.

Nepatogu buvo mums taip skriausti kad ir įsakytus geraširdžius šeiminin-
kus. Atrodo, greit sumigome. Lovoj paprastai pasitaikančios visokios kandančios
kliūtys mūsų gilaus miego sausoj vietoj netrukdė. Trumpa vidurvasario naktis.
Ėmus švisti, ruopšimės iš duknų, aiškiai nusiteikę kitai nakčiai pasiieškoti kame
prie tvartų pastogėj vietos nakvynei.

Pusryčiams gavome tirštos grucės su pienu ir duonos. Gardu, sotu, daug ir
druskos - sauja ant skobnio paberta. Čia par lapsi ir didokas, neblogo kūno prie-
laidas. Jis savo, mes savo. Jo indas švarus, nekiauras. Tik jis su kojom vis įsibri-
dęs. O kojos jo nuo molio plūktinės aslos, dar ir iš lauko visko atsineša. Tiesa,
per aukštoką slenkstį šokdamas kiek nukrato, betgi ne viską. Gerai, kad jam
šaukšto nereik. Mūsų šaukštai apdilę, ypač nuo viršutiniųjų lūpų. Atrodo, kad
seniau nešiotoji barzda, o ypač šeringi ūsai, tikrai savo duoklės šaukštams ne-
pamiršo. Liželės su įdubimu telikę. Ir srebia, kaip paskui prisižiūrėjome, visai
arti prie sriubos paviršiaus laikydami. Ir dar vienas dalykas. Šaukštai mediniai.
Kaustė buvus emaliuota. Dugnas skylėm išrūdijęs. Pro tas skyles iš vidaus pu-
sės traukti skarmaliukai, apačioj kaustės visa barzda kabo. Pirmą sykį tai nešant
pamačius, sriuba neatrodė gardi. Sako, seniau per kaimą pravažiuodavę žydeliai
ir už kiaušinį kitą sutaisydavę. Dabar ir jiems, sako, uždrausta.

Bulvių mūsų jauniausias, tas skuodiškis, parnešė visą maišą. Jis prie tokio
darbo mudu pavaduodavo. Ypač mano eilei atėjus, niekados neleisdavo rūpintis.
Keista, bet ir tai kėlė man įtarimą.

Muziejaus archyvas

187

Kiemelyj šulinys su purvo duobe aplink. Kiemas buvęs kitur grįstas. Buvus
klėtelė su tvartais kitame gale. Klėtelė uždara, o tvarte pora pagalių ir senas
karnelis dar ne visai į žemę įsmukęs, — patogu pasostėj vištoms dėti. Tvarto sto-
go mažai bėra. Kiemelio gale ir daržinės viename gale tvartas. Čia kiaulė, avis
su dviem ėriukais, šešios žąsys ir karvė. Kitame gale, iš stačių karčių statyta-
me, daržinė. Čia priversta senų, į kūlius surištų stogo šiaudų. Pasirodo, pavasarį
buvo įsakyta visiems nugriauti klojimus. Klojimų rąstai dabar kiemuose. Geri,
šakoti. Buvę į sienmiečius statyti. Sienmiečiai stori, ąžuoliniai. Ir pirtys, jaujos
buvusios. Klojimo stogo šiaudai buvę suodžių prisigėrę.

Nutarėme antrąją naktį čia ant tų šiaudų ateiti gulti. Taip ir padarėme. Va-
karienei prisisrėbėme grucės ir dar vakarykščių bulvių prisivalgėme. Daug val-
gėme. Negalėjom susilaikyti. Ir taip visi it vienas. Gerai ant šiaudų. Nors nuo
nepaleistų kūlių vis slenki, vis grimzti į jų tarpus. Tai kojos pasikaria aukštyn,
tai galva, tai perpus įsmunki ir guli sėdėdamas. Ne taip jau patogu. Juo labiau
kad nuovargio kūne kiek nori iš netolimos praeities.

Naktį nuo persivalgymo sugedo viduriai. Pasileido jie veržtis ir aukštyn, ir
žemyn. Dieną buvau nužiūrėjęs metylių. Kad ir ne taip tamsi naktis, o visgi
daugiau rankom graibai, kaip akim žiūri. Pagaliau nutvėriau ir tikrųjų. Perko-
rėm per naktį belaipiodami nuo tų šiaudų ir begirgždindami vis birstančių len-
tų daržinėlės duris — vienas vis budėjome lauke.

Prašvito. Skubame nelemtos nakties nemalonaus darbo pėdsakus panaikin-
ti. Tik žvilgt į kits kitą, — tarsi būtume viso kaimo kaminus valę, tokie suodini.
Panosė, o ypač akys, ėmusios ašaroti nakties darbo metu, išvarė gražius ruožus
žemės traukiamosios jėgos linkme. Seni suodžiai, nesunkiai be muilo apsiprau-
sėm ir rūbus išdulkinome. Trečią naktį užėjo žaibai, griaustinis, smarkus lietus.
Pasitaikyta visiems atsigulti po skylėm. Kur tau, atviro dangaus daugiau, kaip
šiaudinio stogo likučių. Atsikėlėme dar šiek tiek suodini ir kiaurai šlapi. Jau-
kioji vasaros saulutė pro skaidrų audros orą gana greit mus išdžiovino. Ketvir-
tajai nakčiai pasiruošėme guolius apačioj. Nužiūrėjom stogo skyles, parinkom
mažiau suodinus šiaudus, dar juos išpurtėme, išdulkinome, kūlių nepaleisdami.

Darbo mums nedavė. Ir patys kolchozininkai bei kolchozininkės nieko ne-
dirbo, išskyrus kepėjus, gyvulių prižiūrėtojus. Ir į pievas nevažiavo, tad ir mūsų
jaunieji laisvi. Mat aplink neramu. Dunda vokiečiai plentu (kaimas tik apie še-
šis kilometrus iki plento). Červenėj, sako, jau vokiečių komendantas. Jo vyrai
greiti. Vienas vyras ėjęs į Červenę iš sandėlio avalynės parsinešti. Susikiūtinęs.
Pamatė vokietis. Stok. Šis atsitūpė rugiuose. Nušovė žmonai vyrą su visomis vil-
timis dėl batų. Ir dar niekam nieko nesakyk, ir tau gali kliūti.

Čia vėl, sako, rugių lauke nuleido parašiutininkus, ir jie laikosi senose me-
džių priaugusiose kapinaitėse, rugiais iš visų pusių be tako apaugusiose. Ten prie
plento vilkai draską lavonus, neduodami žmonėms nė rūbų pasiimti.

Muziejaus archyvas

188

Blaškosi kartais po kaimą užklydęs raitas rusų pareigūnas. Pėstieji eina pa-
miškėm po kelis rytų link. Žinoma, ne darbas tokiu metu. Susirenka po kelio-
lika vyrų, keliolika moterų prie kolchozo valdybos, pastovinėja, pasikalba. Kaip
po gaisro. Greičiau išsiskirsto moterys — jos turi namuose ir apie namus darbo.

Tik kolchozui ėmus kurtis, į jį suvaryta lygiai šimtas ūkininkų. Daugiausia
turėjęs žemės (14 ha) išvežtas kaip buožė į darbus, jo sodyba ir namai paimti
kolchozo valdybai. Geresnė už kitų jo gryčia, tvarkingesnė sodyba. Sako, jo gy-
vuliai buvo geresni, karvės pieningesnės, o javai iš jo rėžio virtę į kaimynų rėžius.
Kito tokio nebuvę. Tad jį ir išvežę. Juk ne į gerąjį, tvarkingąjį, bet į blogiausiąjį
naujoje santvarkoje reikia lygiuotis.

Mes ieškojome darbo pačioje sodyboje. Sutvarkėme prieangį. Išgrindėme
akmenimis apie šulinį — kiaulių tynes prie šulinio panaikinome. Ėmėme pjaus-
tyti klojimo rąstus malkoms. Bet pjūklas neįpjaunamas, kirvis neįkertamas. Bil-
duko pjūklui subraukti, sakė, visame kaime nesą. Norėjau gauti peilį ir išdrožti
peiliškas skaleles bulvėms nusilupti. Ar trečiame kieme gavo tokį, kad gali raitas
joti. Galąsti neleido. Gaila esą peilio.

Labai stebėjosi mūsų batais, kad jie tokios geros odos. Jų batai — galvutės
iš kažkokios odos, o aulai drabužiniai, smaluoti. Drabužis marškonis dažytas
ąžuolo žievėj — pilkas, purvinos žemės spalvos.

Taigi su tuo pjūklu cypiname ąžuolinius, jau pajuodavusio seno ąžuolo rąs-
tus, plušame. Kasėme už tvartų duobę turtui - patalynei, dukters kraičiui sudėti
nuo bombų apsaugoti. Padėjau šeimininkei ravėti daržus, pamokiau prižiūrėti
pomidorus.

Prieš metus gavo kolchozininkai po trečdalį hektaro daržams. Čia viską gali
sodinti, sėti, tik ne rugius, ne pluoštinius (kanapes, linus). Prisisodino tad buro-
kų, morkų, agurkų, svogūnų, bulvių, mėgina dar nepažįstamus pomidorus.Taip
pat leista laikyti gyvulių — karvę, avį, kiaulę, žąsų, vištų. Gavę tokias teises turi
mokestį mokėti, apie penkiasdešimt rublių per metus. Dar turi išpirkti numatytos
paskolos lapus pagal tam tikras normas - irgi apie penkiasdešimt rublių per metus.

Padėdami Vjargeičikienei dirbti, šiokią tokią tvarką palaikydami ir vis pa-
sikalbėdami susigyvenome, jau nebevarė mūs lauk, nebesiskundė, kad valdyba
mums pažadėto jai negrąžins. Mat jos neturi darbininko vyro. O čia trys jau
nebejauni vyrai - maža naudos. Bet vis dėlto šį tą sugebėjome padirbti, ir kie-
mas per tas tris dienas kiek pasikeitė. Sūnus nieko nedirba. Duktė kolchoze turi
trisdešimt veršiukų prižiūrėti: pašerti, pagirdyti, rytmetį įduoti piemeniui, per
pietus priimti, po pietų vėl išleisti, vakare vėl priimti. O tuose tarpuose visoks
kitoks pasitvarkymas dėl tų veršiukų. Ji kiaurą dieną, ir prastą, ir šventą, nuo
saulėtekio iki saulėlydžio užimta. Tad vienai senikei ir valgį išvirk, ir savus gy-
vulius apeik, ir daržą prižiūrėk. Dėl to ir nedidelis mūsų darbas tuoj savo pėd-
sakus praeinančiai akiai parodė.

Muziejaus archyvas

189

TARP KOLCHOZININKŲ

Vokiečiams toli nuėjus, atviri pasidarė kolchozininkai. Ėmė pasakoti savo
rūpesčius, vargus. Labai, matyt, buvę prisirišę prie savo žemės, prie savo gyvu-
lių, sodybų. Ypač arklių gailėjosi. Jie labai mėgę arklius. Kiti ir po du turėję. O
dabar visam kolchoze tik 20. Ir tie patys su numuštais pečiais, nepritaikytų kin-
kymų nugraužtom nugarom. Kas, sako, taip prižiūrės svetimą, kaip savo. Dabar
viskas valdiška — ir buvę vežimai, sodybos, net apavas ar koks grėblys, dalgis. O
valdiški daiktai nelyginant miškai — eik, kirsk, kad tik tavęs nepagautų vietoje.
Taip buvo. Prie to iš seno buvome pripratę. Ir dirbome pagal reikalą. Kartais
pasispaudi, kartais ir padrybsai. Matai reikalą — seki orą.

Dabar šimtas ir daugiau žmonių susirenka prie valdybos. Sandėlininkas da-
lina įrankius. Išsiruošia, eina... Oras staiga pasikeitė, keisk darbą: grąžink įran-
kius, gauk kitus, vis eilės ir eilės. Kiek sugaišties. Septintą darbas turi prasidėti.
Kur tau, ir aštunta, ir dešimta ateina. Ir dirbančiam darbo dienos nebeskaito,
ir pačiam kolchozui nuostolis. Šiaip taip tik stambiuosius darbus nugraibsto.

Ūkio reikalai turi daug smulkmenų. Neįpratęs ir nepastebės, kame ir ką reik
pataisyti, prižiūrėti. Ar laukuose, ar prie įrankių. Savąjį pagaliau kitaip ir saugai.
Čiagi tik sandėlininkui įkišai. Kitas gaudamas tegu akylas būna.

Darbo diena, užmokesčio diena — nėra paprastoji diena. Pavyzdžiui, Vjar-
geičikaitė per praeitus metus buvo išdirbusi 500 dienų. Metuose iš viso die-
nų tik 365. Ji mat su saule pradeda savo veršiukus ruošti į ganyklas. Su saule
juos priima atgal. Taip šventą, taip prastą dieną. Kitiem valandos nustatytos.
Be to, jei per tam tikrą laiką jos veršiukai daugiau priauga, negu nustatyta,
jai duoda dar priedų. Taip jai ir susirinko visi penki šimtai darbo dienų per
vienerius metus.

Viena našlė su keturiais mažais (iki aštuonerių metų) vaikais per metus te-
buvo išdirbusi 250 dienų. Už dieną tais metais mokėję 18 kapeikų, 4 kilogra-
mus bulvių ir kilogramą rugių. Taigi jos per metus uždirbta 45 rubliai, 1000 kg
bulvių ir 250 kg rugių. Tiek neužtenka penkiems valgytojams per metus. Pavil-
gos jokios. Dar viena nelaimė — ji nebuvo užmokėjus mokesčių, laisvės lakštų
neišpirkus. Augino avelę su dviem ėriukais. Atvažiavo mokesčių išieškoti. Ima
paskutinę avelę su ėriukais. Kolchozininkai šokosi sumesti ir už ją sumokėti. Pa-
sirodo, pavėluota. Kad jau atvažiavo pareigūnai, kiti negali sumokėti. Tai reikėję
anksčiau padaryti. Vargšė našlė paliko visai be jokios pavilgos.

Užmokestis už darbą ne kasmet tas pats. Paaiškėjus kolchozo derliui, visų
pirma atpila valdžiai. Tai jau tvirtai nustatyta. Kas lieka, dalina pagal išdirbtas
valandas ir gauna vienos valandos atlygį. Kai blogi metai, valdžia vis vien savo
gauna, o dirbusiems gali visai mažai kas likti. Kolchozas privalo tam tikrą nor-
mą linų, kanapių, žirnių įsėti. Visi jie eina valdžiai. Taip pat ir gyvuliai.

Muziejaus archyvas

190

Pagerėjo, sako, kai davė žemės, nors mokesčius ir didelius ima. Prisigrando
kame pakelėse, pamiškėse šieno, šiek tiek gauna iš bendros gamybos. Jei daug
šiaudų, daug žolės kuriais metais, paėmus bendruomenės reikalams dar lieka.
O kartais, sako, ir visai nelieka. Žinokis kaip išmanai. Bet vis dėlto paršiuką
prakutena, žąsį vieną kitą išgano ir avelei daug nereikia. Višta, daržus begadin-
dama, prisisliekinėja. Tad nelengva, kur žemės nekokios. Čia kaip tik smėlis.
Menkas našumas. Nei grūdo pilno, nei šiaudo kamšos.

EIKIME NAMO

Ketvirtadienį buvo nepaprastai švelnus gražus oras. Jauki saulutė. Nė vieno
debesėlio dangaus skliaute. Nelauktai susiėjome visi šeši mūsų sodyboj. Sutarė-
me eiti maudytis. Čia pat už daržų teka upeliukas. Durpėti krantai. Balto smė-
lio dugnas. Vjargeičikaitė davė mažą suplauto muilo griežinėlį.

Išsimaudėme. Išsivelėjome geras tris savaites nekeistus baltinius. Ir kelyj buvo
dulkių daugiau, negu reikia. Jaujos suodžiai glaudžiai užpildė stambesnių smėlių
protarpius. Dar prakaitas savo pridėjo. Sulyti miške ir čia begulėdami. Mažai
savo spalva apatiniai nuo viršutinių besiskyrė.

Gaivus vanduo. Glamonėja nusikalėjusį kūną saulės spinduliai. Drybsome
ant nevešlios žolelės, kolei baltiniai džiūva...

Panūdo visiems it vienam eiti tėviškės link. Jau rytoj eiti. Ginčų nėra. Visiškai
vienaip visi galvojame. Vilioja saulutė. Glosto jos spinduliai. Džiūva baltiniai...
Gerai. Einam. Bet kuriuo keliu? Ar per Červenę, kur vokiečių komendantas,
galimas daiktas, išduos mums kokius pažymėjimus. Bet užtatai iki Červenės
dvylika kilometrų šunkeliu, takais. Paskui iš Červenės dvylika kilometrų, kolei
plentu priartėsime prie Dyjos kaimo, prie „Guta proletaro“ kalkaso. O tiesiai į
plentą, sako, apie šešis kilometrus: 24 — 6 = 18 kilometrų vingio. Mane išrenka
vadu, klausia, kaip aš manau. Man dingt į galvą: jei šiandien apsispręsiu, galbūt
visą naktį nemiegosiu galvodamas, ar gerai pasirinkau. Taigi sakau: vyrai, šian-
dien nespręskime to klausimo. Vadinas, einame ryt. Keliame anksti ir su saule
išeiname. Šiandien pasikalbame su Ualatka, pasiteiraujame dėl kelio. O rytoj
pasirinksime kelią prieš pat išeidami. Sutarta.

Maloniai kutena švarūs baltiniai vandens nuplautą, saulės išdžiovintą kūną.
Jėgos pribuvo. Kelionė namo. Nežinoma kelionė. Be popierių. Be maisto. Bet
namo...

Malonusis pirmininkas Ualatka pats pasiūlė surašyti liudijimo juodraštį. Sura-
šau: toks ir toks, tada ir tada atsiųstas į kolchozą, dabar savu noru apleidžia kolcho-
zą ir vyksta tėvynėn Lietuvon. Kiekvienam parašė. Antspaudus uždėjo. Pasirašė.

1941 metų liepos 4 diena. Ankstyvas penktadienio rytas. Saulėta. Tikras lie-
pos mėnesio rytas. Šeimininkas mums įdavė po kepalą duonos ir po šešis kiauši-

Muziejaus archyvas

19]

nius kiekvienai grupei. Taigi duonos kiekvienam po svarą ir po du kiaušinius. Dar
po kepaliuką duonos grupei davė ir kolchozo valdyba. Tik ką iš krosnies duonos.

Atsisveikiname. Ir mūsų akys vilgnos už tokį gausų maistą, daugiausia dėl to,
kad to visai nelaukėme. Ir mus išlydintieji šluostosi, išleisdami mus į nežinią, ir
dar įspėja, kad pakelyj gali pasitaikyti visokių žmonių. Būkite atsargūs. Tikrai
širdingai atsisveikinome. Tikrai nuoširdžiai mus išlydėjo. Dėl to, kuriuo keliu
eiti, niekas nė žodžio nepratarėme - aišku, stačiai į plentą tuos kelis kilometrus
vietoj anų dvidešimt keturių.

Mes vis atsisukdami žiūrėjome. Vis dar tebestovėjo mus išlydėjusių būrys.
Mosavome. Mus galutinai atskyrė kalvon besikeliantis kelio vingis jau benoks-
tančių rugių lauke, nors pievos dar nepradėtos šienauti.

Už rugių lauko miškas, apkirstas miškas. Smėlio kelias. Pakraščiais kur ne
kur pagauni besirpstančią žemuogę. Turiningas jos skonis. Pajauti daug jėgos
gavęs. Rodos, jei iki dešimties suskaitytumei, galėtumei eiti ir eiti. Dar su savim
po du kepaliuku trims ir po du kiaušinius kiekvienam. Tai tikrai didelis energi-
jos išteklius atsimenant netolimą praeitį. Ir prie žemuogių smailauti nebetenka,
neapsimoka lankstytis.

PĖSČIA NAMŲ LINK

Visus tuos šešis kilometrus nuo Dyjos kaimo „Guta proletaro“ kalkaso iki
plento kelias eina mišku. Čia kelias nekoks, nors taisomas, bet šiaip kartais,
matyt, važiuojama. O gal tuo keliu buvo važiuojama, kada dar nebuvo plento?
Supratome, kad plentas netoli — užuodžiantieji ėmė jausti lavonų tvaiką. Jau
ir sudaužytų mašinų, pabūklų ėmė pasitaikyti. Išlindome į plentą. Susitarėme
žvalgytis, gal atpažinsime tą vietą, kur einant Červenės link sušaudė, teisingiau,
septyniais šūviais nušovė Bikiną ir Zdanavičių.

Tik išėjus į plentą, šiurpas mane nukrėtė, vos vos neįlipau į žarnų krūvą.
Minkštojoj plento dalyj, pasirodo, suvažinėtas žmogus nuo kojų galvos link.
Kietosios kūno dalys sutriuškintos. Batai, ir tie likę ne storesni kaip koks centi-
metras. Nuo kojų imta spausti, kolei žarnos ir visi viduriai išsiveržė ar pro burną,
ar pro kokią kitą kūno dalį, nebeišlaikiusią spaudimo. Visa žmogysta su drabu-
žiais centimetro kito storio, tik žarnos nesutraiškytos, pilnos, dulkėm apneštos.

Tuščias plentas — nėra važiuojančių nei einančių. Grioviuose pabūklai, kul-
kosvaidžiai. Daug šovinių ir šautuvų pribarstyta. Ir lavonų nemaža pagrioviais.
Netoli žmogaus nušautas beveik visai juodas didelis vilkas. Ėjo lavono paragau-
ti, ir vokietis nušovė. Tris ar keturis vilkus taip pakelyj nušautus matėme, kolei
pasiekėme Minską.

Vienodas miškas. Ramiai pagal griovį einame. Kelias vietomis išmaltas. Akis
vis sustoja prie išpampusių lavonų. Kitur prie gulinčio lavono įsmeigtas sulaužy-

Muziejaus archyvas

192

tas, į kryžių surištas šautuvas. Tai ne vokiečiai. Tie palaidoti. Kapelis supiltas,
kryželis padarytas, lentelė su parašu, šalmas ant kryžiaus pamautas. Papuoštas
kapelis ar kapeliai, gėlelė pasodinta. Rusai gerai jei velėna iš pagriovio užversti,
bet kojos styri neapkastos žemėmis.

Saulėtas rytmetys. Nė vėjelio miške. Kaip sunku buvo eiti priešinga linkme —
pro kojų sukeltas dulkes ir dangaus nesimatė. Dabar tuščia, ramu... Staiga jau-
nas vokiečių kareivis su šautuvu iš krūmų į kelią išlindo, ir kitas prie kelio už
krūmų besėdįs.

— Stok, kas, kur?

"Trumpai apsakau mūsų likimą. Rodau kalkaso išduotą dokumentą. Verčiu
jį į vokiečių kalbą. Žvilgt į žydelį...

— Žydas? Zoldat?*?

Mums rodo eiti, o šį su ranka stumia į šalį pasilikti.

Taip, sakau, žydas, bet Lietuvos kareivis; štai ir sagos su Vyčiu. Jis niekuo
dėtas. Jis taip pat vargo, kentėjo kaip ir mes. Po nuoširdaus paaiškinimo pasi-
gailėjo mūsų, apgailestavo, kad neturi kuo pamaitinti, pamojo ranka eiti, palin-
kėdamas laimingos kelionės. Tiedu kareiviai saugojo čia mažą sugriautą tiltelį
per kelią - dalys sudraskytos, apdegusios.

Einame. Mūsų žydelis tikrai kareiviškai atrodo, ypač batai. Nutarėme jį ap-
rengti. Mano kelnių jis neėmė. Apsivilko mano miline — ne taip bekrinta į akis
tas kareiviškumas. Tačiau išvaizdos jo niekaip neperdirbsi, per daug jau savo gi-
minės kraujo. Neša jis viską. Neduoda man ir manosios dalies nešti. Dar sun-
kią milinę apsivilko. Labai dėkingas už išvadavimą iš tų kareivių. Sako, pačius
geriausius batukus man pasiūdinsiąs, kokių aš dar neturėjęs.

Kelias daro vingį. Tuoj prie vingio trys kareiviai mus sulaiko. Vėl tas pats
žodis į žodį. Vėl tą žydelį stumia į šalį. Vėl aš maldauju. Vėl pasiseka, ir vėl
einame...

Vokiečiai gaudo žąsis prie kaimo. Vienas juodai apsirengęs žiūri pro didelius
žiūronus. Aplink keletas arlikonų, atsuktų į dangų. Kiek tolėliau daug žmonių
veža ir neša rąstus, lentas tiltui taisyti. Čia didelė upė. Didokas, aukštas medi-
nis tiltas išdegintas.

Šita sargyba iškvotė mus kaip ir anos dvi. Norėjo „pasiimti“ mūsąjį kareivį.
Buvau ėmęs prašyti, bet tilto statytojai pašaukė, kad mus paleistų prie tilto dar-
bų. Paėjome. Prie tilto mane su Lašu pasodino ant atvežtų rąstų, o kitus keturis
išvarė iškrauti atvažiavusį su medžiaga sunkvežimį. Iškrovė. Sulaipino į mašiną.
Pavažiavo. Greitai grįžo su prikrauta mašina. Iškrovus leido eiti savais keliais.

Kolei anie keturi darbavosi, prie mudviejų priėjo jaunas malonus karininkas.
Išsiteiravo apie mūsų išgyvenimus, apgailestavo, kad neturi kuo mus pamaitinti,

5 Kareivis (vok.).

Muziejaus archyvas

193

ir palinkėjo gero kelio. Pagerėjo mūsų ūpas. Manėme, kad ilgam jaunesniuosius
sulaikys prie darbų.

Viskas dedasi kaip toje pasakoje, kur piemenėlis ėjo į pragarą savo šeiminin-
ko mirusios raišos žmonos sielos parnešti. Jis pirma sutiko vieną velnią. Apmul-
kinęs šitą, sutiko tris. Nusikratęs trijų, sutiko devynis. Ir tuos apsukęs, sutiko
didžiausią būrį, tiesiog debesį.

Einame niekieno nekliudomi. Pasitaiko ir motociklų, lengvųjų mašinų.
Žiūri į mus, mes — į juos. Nestabdo, nesulaiko. Netinkamas karštai dienai
apdaras virste verčia prakaitą. O ir to stiprumo ne taip daug po tos „gerosios“
paskutinių savaičių praeities. Gerai, kad pasitaikydavo kur iš miško į laukus
išeiti. Papučia vėjelis — atsigauni, prakaitą apdžiovini. Ir reginį matai. Kalnų
čia visai nėra. Bet yra pakilimų po kilometrą kitą. Tad iš tokios aukštumos
toli ir gražiai prisižiūri. Pailsi akis. Mintis palaisvėja. Ir pats kelias čia ne tiek
smiltėtas. Nėra tų kaip pelenai dulkių, kurios taip mėgsta akis, nosį, prakai-
tinas vietas. Gerti randame kelio sargybų pastatuose. Gilūs šuliniai, tik ne vi-
sada bėra kaip pasisemti.

Praėjome aną savo nakvynės vietą. Dar keturiasdešimt kilometrų iki Mins-
ko. Čia didelė pavaizdi aukštuma prie miško pakraščio. Sudaužyti sanitariniai
vežimai. Primėtyta radijo aparatų dalių, palikti pabūklai, tankai, o jau šovinių
visokių visokiausių. Ir gerų daiktų yra. Tačiau kur čia ką imsi. Ir nieko netu-
rėdamas, jautiesi tarsi didelę naštą neštumei. Nei tokių kaip mes, nei vietinių
gyventojų kelyj, laukuose ar aplink kaimus nematyti. Stypso kame sudaužyto
tanko patranka. Vieną sparną pakėlęs nukritęs lėktuvas. Automobilis su prašau-
tu stiklu priešais vairą. Mėgstamos mašinų padangos — arba visai nebėra, arba
išpjaustytos. Išimti ir motorai. Išlupinėtos matuoklės.

Sykį lekia priešais mus motociklas. Už kokio puskilometrio kitas. Paskui
ant vieno motociklo dviese, toliau su priekaba — trise. Visi lekia kaip be galvos.
Paskui motociklus mažos mašinėlės, vėl motociklai... Mašinos didėja, vis gra-
žesnės lekia. Matyt, jose vis didesni pareigūnai. Tikrai gražus, kiek dirgsnius
dirginantis reiškinys. Sustojome trumpam. Vėl judame. Pamažėle eidami žiop-
sojome, dairėmės iš paniūrų laukdami, kad mus sulaikys. Ramiai pralėkė. Greit
dulkėse dingo ir paskutinė mašina.

Kad ir koja už kojos einant, visgi vakaras ėmė artėti. Ir reikalas pailsėti vis
ryškiau ėmė jaustis. Kaimų reta. Ne tik prie kelio, bet ir kiek akis užmato. Už-
tai kur pasitaiko, tai jau dideli kaimai.

Pagaliau tolimose lygumose ėmė pilkuoti šiaudinių stogų eilės. Lenkiamės
pirmyn, kad lengviau būtų eiti — jei kojų nekeltumei pirmyn, sukniubtumei ant
nosies. Man kiek lengviau, nes mano milinę apsivilko žydelis, o savosios man
nešti nedavė. Jis ir maistą visų trijų neša. Ir dar dėkingas. Kaip kartais gyveni-
mas žmonių santykius sutvarko.

Muziejaus archyvas

194

Pačiu kiaulašeriu į kaimą įėjome. Visi renkasi nakčiai. Patogu prašytis į na-
kvynę. Bet niekas nepriima. Žinoma, mūsų nepatraukli išvaizda prašyte prašėsi
nusikratoma. Neįsileidžia nė į pastogę pernakvoti. Patarė eiti į mokyklą. Nuei-
name. Degusi. Apgriauta. Jokių durų, jokio lango. Jau visi kampai užimti. Susi-
radome, atrodė, patogiausią vietą. Sutilpome visi šeši greta. Praeinantieji turėjo
žargyti per mūsų kojas. Labiausiai į akis krito dvi žydų šeimos su daug vaikų.
Tie vaikai vis apsibrisdavo mūsų kojomis. Mes gi džiaugėmės gavę progą kojas
ištiesti. Kad minkščiau būtų gulėti ant grindų, prisinešėme godlapių ir kibių
lapų krūvas ir atsigulėme. Užmigti buvo itin sunku, nes nebuvo minutės, kad,
be praeinančių žmonių, apie mus nesisukaliotų išbadėjęs palaidas šuo. Juk duo-
nelę šįryt išsinešėme dar šiltą. Tiesiogine žodžio prasme šuo lipa ant žmogaus ir
snukį kiša, ir su kojom kapsto iš po tavęs, kvepiančios duonos kvapsnį pajautęs.

Naktį ėmė lyti. Griaustinis. Pro langą vanduo tėškė tiesiog ant mūsų. Sau-
gojome tik duoną, kad nesušlaptų. Ir šunys, ir lietus — viskas prieš mus. Bet mes
laisvi. Mes einame namo. Pakelyj mūsų niekas nesulaikė. Kai norėjome, galė-
jome sustoti, pailsėti, pasėdėti, net išsitiesę pagulėti. Taip, mes buvome laisvi,
nerūpestingi — ir tie trys šimtai kilometrų mūsų nebaidė. Atrodė mums, kad
mūsiškiai čia pat arti, tuoj mes jiems pasakysime, kad gyvi tebesame. Tokia
nuotaika, ir trumpam akis sudėjus, kelia viltį, atgauna raumenis, ir nuovargis —
nebe nuovargis, ir alkis — nebe alkis.

Patamsiais atsikėlėme. Lašnoja dideliais lašais. Mūsų kelio link tamsus švi-
ninis dangus. Meta žaibus. Griaustinio negirdėti.

— Ar eisime? — kažkas sako.

- Žinoma, - sakau. — Nebijok eiti tiesiai į griaustinį, jei jis tolokai. Aplenks
mus. O jei ir sušlapsime — su griaustiniu ilgai nelyja — išdžiūsime saulutėje.

Niekas nė žodžio. Ir patižęs kelio pakraštys, ir dideli reti lašai, ir debesies
nejaukus tamsumas nesulaiko mūsų, ir mes ryžtingai praeiname pro paskutinę
kaimo pastogę. Kelias eina per plačią lygumą be jokio medelio. Po tamsiuoju
debesiu, ypač sužaibavus, matosi miškas, permerktas per naktį, šlapias miškas.

Tie didieji lašai ėmė retėti. Juodasis debesis kažkur dingo, — taip ir nepaste-
bėjome, vien tik kelią sekdami ir savų minčių kupini. Mestas žodis kartais at-
garsio nesusilaukdavo.

Ramiai patekėjo saulutė, gal ne dėl karo ar kraujo kiek raudonesnė kaip pa-
prastai. Visiškai pragiedrėjo dangus. Vėsus rytmetys. Nuplaktos kelio dulkės.
Ėmė džiūti kojos. Nuo drabužių ėmė garuoti. Tik eik ir norėk... Ir dar namų
link. Einame niekieno nesulaikomi. Plente šioks toks judėjimas. Vis kariškiai.

Privargome. Vis dažniau apsistojame pailsėti. Nebėra gyvumo. Ir alkis šiek tiek
jaučiasi. Kaip prieš audrą kažkoks nerangumas. Minkšti kaulai, suglebę raumens.
Sunkios kojos. Akys nebenori po apylinkes dairytis, tik seka siaurą kojų dedamąjį
takelį. Kiekvienas grumstelis ar nuo beržo vėjo nupūsta šakelė sunkoka perlipti.

Muziejaus archyvas

195

Vis dėlto akis įspitrėjo Minsko link keletą lėktuvų, besklandančių žemai,
aplink vieną vietą. Tarsi tai varnos ar juodvarniai sklandytų aplink dvėselieną.
Siauri ratai. Ir bildesys girdėti. Greit ant kalnelio pasirodė juodai apsirengęs vy-
ras, vis rankom bemostaguojantis. Čia plentų kryžkelė. Iš vienos šakos Minsko
link suka virtinė automobilių ir mažų tankelių, tankečių. Tas vyrukas rodė kelią.

Mus sulaikė. Gavęs tarpą tarp mašinų, ėmė klausinėti. Greit suprato, kas
mes. Patarė paskubėti, nes šiandien trečią valandą išeinąs iš Minsko į Vilnių
ešelonas. Tikrai mus paimsiąs. Paklaustas, ką tie besisukalioją lėktuvai daro,
pasakė, jog miške esą apsupta keturios dešimtys tūkstančių rusų ir juos dabar
ten naikiną. O čia buvus vyriausioji vadovybė. Grįžtanti, nes darbas einąs į galą.

Spaudžiame, kad iki trečios valandos suskubtume. Kariškių judėjimas auga.
Jaučiasi nebetoli Minskas. Prieiname kareivinių, ligoninių pastatus. Apstoja
daug sargybinių. Maišatis. Daug kariuomenės, daug žmonių. Tik žiūriu — mano
žydelis kariškių stumiamas tolyn, jau kokie dešimt žingsnių. Metuosi jo gelbėti.

Staiga privažiuoja maža pilka mašinėlė. Kariškis duris pradaręs šaukia:

— Ar ne iš Červenės jūs?

— Taip, — atsako maniškiai. Ir tuoj mane šaukiasi, kad padėčiau susikalbėti.
Rodau savo kolchozinį dokumentą. Nei nežiūri. Tik klausia, ar mes nematėme
Kognovickio iš Kauno. Einant į Červenę, buvo toks aukštas jaunuolis, kuris lai-
kėsi su dr. May, su mūsų Zaleskiu. Tuoj išsitraukia bloknotėlį ir žaliu pieštuku
rašo. Surašė visų pavardes, prirašė, kad grįžtame namo, Lietuvon, ir kad įstaigos
mums mūsų kelionėj turi padėti.

Kaip tik tuo metu, kai jo pavardę paraidžiui diktavau rašančiam karininkui,
atsirado ir mūsų žydelis. Į mane įsikibęs laikosi, nebepaleidžia. Kariškių minioj
pasigirdo, kad tai žydas.

Pasirodo, tas karininkas buvo pats Červenės komendantas. Jam niekas ne-
kliudė. Ir mes visi šeši, tik vos pasakę ačiū už dokumentą ir dar popierėlį tebeki-
šant į kišenę, drąsiai pro kelių dešimčių žvaigždėtų pilkų vyrų būrį patraukėme
į Minską, prie paties Minsko komendanto.

Sudaužytas miestas, išdegintas. Sugriauti tiltai. Kaip tikri akrobatai perėjo-
me upę. Ant kalno dideli dideli teatro rūmai. Norėta pasirodyti, bet statyba pi-
goka. Prie ano rūmų galo ilga ilga aikštėje susiraičiusi eilė į komendantūrą. Ir
mes į eilę. Karšta. Dulkės.

Privažiavo tušti sunkvežimiai. Sako, vešime į stovyklą. Šoferiai ir palydovai
pjausto su medkočiais nesulenkiamais peiliais skardines dėžutes. Storai papjaus-
tę gražią riebią kiaulieną deda ant duonos, dideliais kąsniais kanda ir valgo. Ap-
linkiniai eilininkai pasakoja, esą toje stovykloje ar ne šimtas tūkstančių žmonių
suvaryta. Atviras, sako, laukas. Tiek maža teduoda vietos, kad stovįs žmogus
prie žmogaus. Ištryptas purvas. Nei maisto, nei išeinamųjų vietų. Sunku ir ap-
sakyti, kas ten dedasi.

Muziejaus archyvas

196

Toks apšiurnus žmogus eina pagal eilę ir patarinėja laukiantiems, kas kokiu
reikalu darytina. Kalba rusiškai, matyt, komendantūros tarnautojas. Eina pro
mus. Aš kreipiuosi į jį. Lietuviams, sako, nėra ko laukti eilės, bet jis gerai neži-
nąs, ką patarti. Prašo palaukti, tuoj grįšiąs. Čia visokių visokiausių gandų, vi-
sokių kalbų. Daugiausia ašaros, skundai. Kone risčia atpluša mūsų geradarys.
Stačiai į mane dar tebeeidamas iš tolo šaukia:

— Nereik, jums nereik laukti. Yra Lietuvos Raudonasis Kryžius Frunzės ga-
tvėj, medicinos studentų bendrabutyj, ten, ant ano kalnelio, eikite šituo keliu.

Gatvių nebėra, nes čia buvę mediniai namai visi plynai išdegę.

Ir šviesu akyse, ir linksma sieloj, ir lengva kojom pasidarė. Einame. Praeiname
pro žydų, senių, vaikų užrioglintas patalpas, per tuščią salę ir jau duryse pama-
tome pliką pulkininko Juozo Tumo galvą. Pasirodo Julius Šaras ir kiti. Apie de-
šimt mūsiškių. Kiti kitais keliais atsidūrė čia. Tuoj duoda lydekos konservų. Nei
duonos, nei ko kito prikąsti. Gardu. Tuoj iš Maskvos grįžtąs muzikas Stupelis
(žydas su žmona berlyniete ir sūnum) prisistatė. Jis siūlosi nuskusiąs. Skuta, mui-
lina, kvėpina. Uodų nukrimstas, nušašęs veidas visas kruvinas pasidarė. Peršti.

Tarpduryj, prie šulo prisiglaudus, visą laiką stovėjo dr. Matulaičio žmona su
dukterim. Alkanos, apšepusios. Vyras daktaras, išbėgęs iš Lietuvos, profesoria-
vęs Minske, dabar tremtyj.

Dar buvo vienas iš Šančių darbininkas, gražia mėlyna eilute apsivilkęs. Vi-
sai netiko prie mūsų pilkumo. Jis buvo sovietų siųstas į kurortus gydytis, dabar
grįžtąs. Nejaukiai jautėsi mūsų tarpe. Mūsiškiai su juo nesikalbėjo, tik šį tą į
orą pasakydavo.

VAŽIUOTAS NAMO

Atvyksta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovas iš Vilniaus dr. Legeika. Gra-
žiai apsirengęs, sotus. Maloniai pasisveikinęs pasakė, kad šiandien pat (sekma-
dienį) važiuojame į Vilnių. Kitiems bus ešelonas tiesiog į Kauną, Šaras skiriamas
vadovu. Sako, kiek pasisukaliosime pakeliais, reik pasiteirauti, ar nenugirsime
kur Vilniaus miesto galvos Stašio.

Nė išsišnekėti su savaisiais neteko. Sulaipino į sanitarinę Raudonojo Kry-
žiaus mašiną ir išvažiavome. Čia abudu kunigai Petraičiai, teisininkas Maliu-
kevičius iš Šiaulių, važiavęs žmonos ieškoti, dar pora dr. Legeikos pažįstamų
lenkų. Gerai važiuotiems. Tai ne pėsčia. Gaila buvo pakelėm sutinkamų vo-
kiečių kareivių su savo sunkiom nešmenėm. Karšta. Pilna burna tų lydekos
konservų skonio.

Dr. Legeikos pažįstami Molodečno pakraštyj mažam mediniam namelyj ge-
rai mus pamaitino įvairiais konservais. Mėginome ruoštis gulti čia pat benoks-
tančiuose rugiuose. Bet girdisi šūviai. Sakome, bus saugiau pastogėj. Radome

Muziejaus archyvas

197

greta buvusio tvartuko malkinę. Apačioj skiedros, viršuj nuožulniai į galą dur-
pės. Siaura patalpa. Sugulėme pagal kumpumą trise — aš ir abu Petraičiai. Kai
atgultasis šonas atbuko, turėjome visi trys iš karto verstis, kad vėl atsigultume
pagal kumpumą, kitaip netilpome.

Pakeliui į Vilnių vis sukdavome iš kelio, beieškodami miesto galvos Stašio
pėdsakų.

Vilniuj mus įregistravo. Skautas nuvedė pavalgydinti. Kiek čia aš viralo sus-
rėbiau, nė pats nežinau; bet vis tiek sotus nebuvau. Aplankiau brolį. Padariau
susirinkime pranešimą apie išgyvenimus vežant, varant, grįžtant.

Trečiadienį geležinkelio stotyje pažįstamas stoties komendantas, pamatęs mano
labai prastą virvagalį pasijuosti, nuo gembės nukabinęs savo diržą ir man atidavęs,
slapta įsodino į traukinį. Sugrįžau namo. Apie mano grįžimą jau buvo pranešta
per radiją, dėl to mano pasirodymas prie buto durų namiškiams nebuvo nelauktas.

Kiti mano bendravargiai grįžę iš Minsko į Kauną jau pirmadienį. Taicas buvo
atėjęs padėkoti ir prašyti tolimesnės pagalbos. Jis jau papasakojęs namiškiams
apie mūsų bendrus išgyvenimus — visą kelią nuo Minsko į Červenę ir iš Čer-
venės į Minską buvome sykiu. Sykiu ir kolchoze gyvenome, ir visą laiką greta
dirbome, greta gulėjome.

Netrukus Taicas ir vėl užėjo. Dėl tolimesnės pagalbos jam buvo pasakyta
kreiptis į žydus. Jie geriau žinojo, kas dėjosi ir čia, Kaune, ir bet kurioje Lietu-
vos vietoje. Daviau kelionei trisdešimt markių ir atsisveikinome. Reik many-
ti - amžinai.

Ilgai nelaukdamas nuėjau padėkoti kurpiui Glikui, kuris taip gerai kelionei
tikusius batus buvo pasiuvęs. Jo dirbtuvėlėje jau kiti sėdėjo. Kiti dirbo. O Gli-
kas iš Kęstučio ir Gedimino gatvių kampo su visa šeima jau nebedirbo. Jo eilė
atėjo greit. Jam nebereikėjo kankintis, kamuotis ir kitus varginti. Jis greit amži-
nai išėjo iš šios ašarų pakalnės. Tiesa, norėjusieji jo vietą užimti, turtą pasisavin-
ti ilgainiui ne tik pagrobtojo neteko, bet dar ir savojo gerokai pridėjo. Negeisk
svetimo, nes ir savo prarasi.

IŠ PENKIOLIKOS AŠTUONI

Iš mūsų septynių penki buvo suimti. Jonaičio nepaleido iš milicijos Červe-
nėje. Ir mano noras išvaduoti nepadėjo. Prašėvos abudu su Lašu, kad įsileistų į
miliciją. Neįsileido, o tą niekuo nekaltą žemaitį ir sudorojo. Jo apdaras, matyt,
krito į akis: juodi drabužiai, juoda skrybėlė. Pats aukštas, lieknas.

Taigi iš septynių šeši grįžome. Kas gi su tais aštuoniais iš mūsų penkiolikos
atsitiko?

Po keleto dienų grįžęs einu Laisvės alėja palei Įgulos bažnyčią, sutinku vieną
iš tų aštuonių. Klausiu. Sako, mus apsupo ir raiti, ir pėsti. Mums šešiems pasi-

Muziejaus archyvas

198

sekė pasprukti pro retoką mūsų pusėje gaudančių ratą. Pagavo Dambrauską iš
Kauno ir Normantaitį. Dambrauską ir Normantaitį, pasakoja toliau mano „ke-
lionės“ draugas, pastatė prie pušies. Aplink daugiau kaip dešimt ir raitų, ir pės-
čių sargybinių. Visi gerai ginkluoti. Vienas jų su revolveriu švaistosi, taikydamas
savo ginklą, visai arti prikišdamas čia prie pušies pastatytųjų galvos, čia prie jų
krūtinės. Mes, sako, pro krūmus visa tai aiškiai matome. Mums dingt į galvą:
nėra prasmės tiem dviem mėginti bėgti. Juos tuoj nušaus. O tuomet apsiautimo
lanką lenks į mūsų pusę ir mus pagaus. Bėkime. Ir ėmę bėgti. Tik pasijudinus
pasigirdo trys šūviai. Sako, taip galvojame: katram po vieną šūvį. Abu krito. Vie-
nas buvo gal dar kiek gyvas, tą jau begulintį trečiuoju šūviu pribaigė. Pabėgome
miško gilumon ir ėmėme slinkti Minsko link. Apgailėjome tokius gerus vyrus.
Pagaliau ką padarysi. Ir metęsis ieškoti neberastumei. Ir verkdamas nebeatverksi.

Atsisveikinova. Jis paėjo Vytauto prospekto link pro Raudonojo Kryžiaus
ligoninę. Aš einu toliau pro „Aušros“ knygyną. Staiga prie Ekonominės karių
bendrovės iš tolo matau į mane einantį Dambrauską. Pamaniau, kad jau man
su galva negerai. Trinu akis - jis, tas pats, su tais pačiais drabužiais. Laukiu šioj
pusėj Mickevičiaus gatvės. Stebiu ateinantį — tikrai tas pats. Jaukiai sveikinavos.
Sakau, juk tu nušautas Červenės miške, kaip tu čia atsiradai. Klausiu, kaip ten
jam su Normantaičiu prie tos pušies apsuptiems buvo. Dambrauskas pasakoja
žodis į žodį tą patį, ką ir anas mano bičiulis. Taip, sako, pastatė mudu su Nor-
mantaičiu prie pušies, taikėsi su revolveriu. Manėme - galas. Tris kartus šovė.
Tik šovė ne į mudu, bet aukštyn, į orą ir pasakė:

— Stupaite na vsie četyre storony?“.

Patys paėjo savo keliu, o mudu vėl savo keliu. Žiūriva, sako, į kits kitą ir ste-
bivos, ar tikrai mudu dar gyvu.

Daug nesuprantamo pasitaikydavo. Kam, sakysim, gaudyti, kad net neap-
klausinėjus paleido. Kam šauti į orą?..

Iš mūsų penkiolikos tik vienas Jonaitis tedingo. Kiti pargrįžome. Pats lai-
mingiausias būrelis iš tų dvidešimt septynių likusių po nelemtosios nakties ka-
lėjimo kieme, kuriuos skirstydami pavarė dešinėn.

Kitoks mano likimas būtų buvęs, jei nebūtų manęs atšaukę nuo sienos, prie
kurios buvau „stačiai“ pavarytas.

Iš „kairėn“ ir „stačiai“ pavarytųjų itin maža dalis begrįžo. Juos ar sunkveži-
miai, tankai sutraiškė kelyj, ar nušovė ėmus už Červenės nakties tamsumoj miš-
ke be atodairos iš visų pusių į keliu varomus šaudyti. Piemuo ir artojas mums
pasakojo, kad ten daug šimtų sunaikino. Žmonės buvę pavaryti lavonų nuo ke-
P

lio apvalyti, duobių kast

36 Eikite sau į visas keturias puses (rus.).
37 Apie tai žiūrėk: J. Petruitis. Kaip jie mus sušaudė. Vilnius: Periodika, 1990.

Muziejaus archyvas

199

Savitarpinė pagalba. Vokiečių okupacija
1941-1944 metais

SAVITARPINĖ PAGALBA

Visuose kraštuose ir paprasto gyvenimo eigoj visuomet buvo nesugebančių iš
vargo išbristi arba nebegalinčių sau duonos užsidirbti, paliegusių, vienišų sene-
lių ar per anksti savo maitintojų nustojusių vaikų. Juo labiau suirutėms užėjus,
karams praūžus ar tebeūžiant.

Jautrių širdžių žmonės steigdavo šalpos-globos susibūrimus, parapinius el-
getynus, pamestinukų lopšelius, vaikų prieglaudas, senelių namus. Ir valstybės
imdavosi priemonių pačios arba primesdavo veikiantiems visuomenės susibūri-
mams. Ne kitaip buvo ir Lietuvoj. Senesnieji dar atsimena, kaip stipresnieji pa-
vargėliai, seneliai eidavo per kaimus giedodami ar poteriaudami. Nebegalinčius
eiti vežiodavo iš kiemo į kiemą, palaikydavo kas ilgiau, kas trumpiau. Taigi Rau-
donajam Kryžiui netrūko darbo ir ramiu metu, net tuo atveju, jei jis tik žmonių
sveikata tesirūpintų. Gerai, jei kur Raudonasis Kryžius buvo įleidęs į visuomenę
gilias šaknis, buvo sukūręs draugiją su gausiais skyriais, sugebančiais tuo ar kitu
keliu surinkti lėšų. Žinoma, jau neblogai, jei valstybė užleisdavo Raudonajam
Kryžiui vadinamąją klasinę loteriją, lošiamųjų kortų pardavinėjimą arba nors
dalį tokių įplaukų pelno skirdavo Raudonojo Kryžiaus tauriems reikalams. Pa-
prastai visgi be valstybės tiesioginės paramos Raudonasis Kryžius neapsieidavo.

Užslopinus Nepriklausomos Lietuvos veiksnius, ir ypač, kai pirmoji SSRS
okupacija buvo nušalinta prasidėjusio Vokietijos ir SSRS karo, kai tūkstančiai
šeimų buvo suardyta ar išžudant atskirus narius, ar išvežant už tėvynės ribų į
rytus ar į vakarus, ar šiaip karui po kojų pasipainiojus, be pašalinės paramos
nebegalinčių išsilaikyti ir senų, ir vaikų, ir našlių, ir sužeistųjų skaičius pasida-
rė itin didelis.

Tik vokiečiams įėjus Raudonojo Kryžiaus sukurtas nuo karo ar nuo okupaci-
jos nukentėjusiems šelpti komitetas, nebeturėdamas valstybinės paramos, nebega-
lėjo pats vienas viso reikalo bepakelti. Skyriai neturėjo savo lėšų ir nebuvo lėšomis
aprūpinti. Loteriją okupantas vokietis sulaikė. Liko tik lošiamosios kortos.

Kažkodėl vokiečių okupacinė Ostlando valdžia patį Raudonąjį Kryžių Lie-
tuvoje išlaikė iki 1941 m. vėlyvo rudens. Tuo tarpu Estijoj tuoj pat sustabdė Es-
tijos Raudonojo Kryžiaus darbą, o Latvijoje — gal po mėnesio.

Nustojus veikti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybai, neteko lėšų jo išlai-
komos įstaigos: greitoji pagalba, ligoninės Kaune, Vilniuje, džiovininkų sana-
torijos Aukštojoj Panemunėj, Varėnoj, mineralinių vandenų bei purvų gydykla
Birštone, skyriai daugelyj apskričių miestų, medicinos seserų bei mokyklos se-

Muziejaus archyvas

200

serų kursai ir, žinoma, nuo karo bei okupacijos nukentėjusiems šelpti skyrius.

Okupacinė Ostlando valdžia uždarė visus labdaringus susibūrimus su jų
prieglaudomis vaikams, seneliams ir su jų įvairių įvairiausiom įstaigom, besirū-
pinančiom negalinčiais pačius save išlaikyti.

Užtatai buvo paskirtas darbo ir socialinių reikalų tarėjas, turėjęs apimti vi-
sus socialinius reikalus. Šis tarėjas sumanė prie savo įstaigos steigti visuotinį su-
sibūrimą lėšoms rinkti. Mat, sako, lėšų nebuvo. Nors didelės dešimtys milijonų
plaukdavo į Vokietiją kaip santaupos. Ir profesinės sąjungos savo įplaukas per
sieną ta pačia linkme išmesdavo.

Savotiškai buvo sutvarkytas socialinis draudimas. Susirgęs pirmąją savaitę —
nei algos, nei pašalpos. Toliau begaudavai pusę algos, jei gydeisi namie, ir ke-
tvirtadalį algos, jei gydeisi ligoninėj. Šeimai jokios paspirties.

"Tuo būdu didėjo vargas. Vargstančių skaičius augo. Kame dar sugaudytųjų į
transporto tarnybą, į visokius kitus priverstinius darbus šeimos, žmonos su ma-
žais vaikais, su nedarbingais senais tėvais.

Kuriamoji Darbo ir socialinių reikalų organizacija, nors komitetas buvo su-
darytas iš septyniolikos visokių luomų ir aukštų krašto vyrų, iš karto pasirodė
neturinti visuomenės pasitikėjimo. Neieškokime čia priežasčių. Pagyvavusi kele-
tą savaičių, Naujoko pirmininkaujama, neįstengė darbo pradėti ir įsitikino nega-
lėsianti nieko nuveikti. Paskutiniame komiteto susirinkime vokiečių pastatytas
tarėjas Paukštys pasakė, be kita ko, negalįs leisti savo valdininkams elgetauti
renkant organizacijai lėšas; tegu surenka visuomenės žmonės ir tegu atiduoda
pinigus Darbo ir socialinių reikalų įstaigai; įstaigos tarnautojai žinos, kam kiek
duoti. Mano paklaustas, o vis dėlto kiek jis duotų tiems visuomenės atstovams
pinigų pagal savo nuožiūrą vykdyti šalpos darbą, atsakė: kokius 25 procentus.
Toliau paaiškinau maždaug taip: jei rinkliavos skelbime po gražių jaudinančių
žodžių bus pasakyta, kad tik už 25 procentus surinktųjų pinigų teatsako visuo-
menės atstovai, ar daug kas aukos? Taip ir pasibaigė darbo ir socialinių reikalų
tarėjo kurtoji organizacija.

Tuomet buvo imtasi steigti Savitarpinę pagalbą - grynai visuomeninę organi-
zaciją su savo statutu, visai nepriklausomą nuo darbo ir socialinių reikalų tarėjo.
Savitarpinė pagalba pati renka lėšas, pati visas skirsto. Ji yra pirmojo tarėjo ži-
nioj. Jos darbą prižiūri Generalinio komisaro atitinkamas skyrius — Vo/kswob/fart.

Atsirado rimtų kliūčių. Nenorėjo darbo ir socialinių reikalų tarėjas atsisa-
kyti priežiūros, savotiškos globos. Norėta ir prie visuomenės laisvai suaukotų
lėšų pritilpti. Okupantas nepatvirtino itin kuklių, nors viską įimančių įstatų.

Pradėjo veikti devynių narių Vyriausiasis komitetas, paprašius pirmojo tarėjo
savo parašu leisti laikinai imtis darbo pagal komisarui tvirtinti pateiktus įstatus,
kolei jie bus komisaro patvirtinti. To pakako. Įstatų niekas taip ir nepatvirtino.
Net antraip, kilus nesusipratimams su komisaro įstaigomis, buvo priminta, kad

Muziejaus archyvas

201

Savitarpinė pagalba turi savo statutą, pagrindines darbo linijas, kurių Vyriau-
siasis komitetas negali peržengti. Buvo pateiktas nuorašas. Tuomet okupantas
ėmė tuo statutu vadovautis.

Kai kas pyko, kam išbraukta kultūrinė veikla. Žinoma, kokia čia galėjo būti
okupacijos metu lietuvių kultūrinė veikla ar apskritai lietuvių kultūra. Iš statu-
to buvo išbrauktas riebiai spausdinamas pavadinimas, o turinys visas liko — ir
knygas, ir laikraščius leisti, ir paskaitos, vaidinimai, koncertai ir t. t. Kas statu-
tą paskaitė akylai, tas galėjo matyti, kad ten vietomis net daugiau buvo, negu
galima buvo. Tik surašyta taip, kad į akis nekristų.

Savitarpinei pagalbai netrūko visuomenės pasitikėjimo. Savitarpinė pagalba
patraukė į save linkusią prie gerų darbų lietuvio širdį, artimo vargui, nelaimei
pastabią akį, rimtam reikalui atvirą kišenę.

Per savo 27 apskričių komitetų teisėmis komitetus, per 335 valsčių komitetų
teisėmis komitetus Savitarpinė pagalba turėjo keturis milijonus markių tik au-
komis per metus sumestų lėšų. Iš niekur jokios pašalpos. Gavus leidimą akies
mirksnio loterijai, gauta maždaug milijonas markių per metus pelno. Vargais
negalais atgavus klasinės loterijos teisę ir įtikinus okupantą sutikti apdėti kino
bilietus po 10 pfenigų, būtų buvę įplaukų dar apie dvejetas milijonų markių per
metus. Tad lėšų buvo. Ir gerų norų netrūko.

SAVITARPINĖ PAGALBA IR RAUDONASIS KRYŽIUS

Dar besikurdama Savitarpinė pagalba prijungė prie savo darbo visas
okupanto suspenduotojo Raudonojo Kryžiaus įstaigas, palikdama jas tokias,
kokios buvo, visiškai neardydama Raudonojo Kryžiaus vidujinės, gal daug
kur ir taisytinos tvarkos. Savitarpinės pagalbos Vyriausiasis komitetas apsiėmė
išsaugoti Raudonąjį Kryžių, visiškai neliesti jo tvarkos nei valdyboje, nei darbe.

Raudonasis Kryžius liko. Jis buvo pavadintas „Savitarpinės pagalbos Sveika-
tos pagalbos skyrius“. Taigi, be savo darbų, Savitarpinė pagalba dirbo ir Raudo-
nojo Kryžiaus dirbtuosius darbus per tą pačią Savitarpinės pagalbos apmokamą
Raudonojo Kryžiaus administraciją. Ji ne tik išlaikė, ką turėjo Raudonasis Kry-
žius, bet dar ir plėtė jo darbą, pavyzdžiui, daug prisidėjo statant ligoninę Vilniu-
je, plečiant džiovininkų sanatoriją Varėnoje, tvarkant Birštono kurortą, steigiant
ir ne vien tik Kaune medicinos seserų kursus, mokyklų seserų kursus, leidžiant
vaikams žurnalą ir t. t.

Šiems Raudonojo Kryžiaus reikalams lėšų reikėjo šimtais tūkstančių. Lėšų
buvo. Savitarpinė pagalba jų negailėjo. Net 1944 m. liepos mėn. gale, prieš pat
išvykstant iš tėvynės, buvo, be kitų lėšų, duota Raudonojo Kryžiaus tarnauto-
jų algoms 80 000 ir vaistams įsigyti 30 000 markių per dr. Ingelevičių bei jo
švogerį Ritėną. Taigi iki pat paskutiniųjų Savitarpinė pagalba savo Sveikatos

Muziejaus archyvas

202

pagalbos skyrių — Lietuvos Raudonąjį Kryžių — globojo, net sudarė galimybes
užsipirkti vaistų ir sukaupti tarnautojų algų atsargą naujos nelaimės — jau an-
trosios SSRS okupacijos metams.

Savitarpinė pagalba aiškiai matė, jog be Raudonojo Kryžiaus likusio kraš-
to sveikata būtų labai suvargusi. Vaikų globa, gimdymo skyrius, džiovininkų
sanatorijos, Birštono tynės, purvai, vandenys, ortopedinė dirbtuvė, žemesniojo
medicinos personalo paruošimas, greitosios pagalbos išlaikymas (buvo pradėta
steigti greitosios pagalbos įstaigos ir apskričių miestuose), — visa tai turėjo itin
didelės reikšmės karo, okupacijų metais įvairiai slegiamų krašto gyventojų svei-
katai išsaugoti.

Panaikinta buvo, komisarui įsakius, tik Raudonojo Kryžiaus ženklas. Sekant
komisaro patvarkymą, buvo galvota apie kokį kitą ženklą. Nesurasta. Prie li-
goninių raudonas kryžius buvo pakeistas Savitarpinės pagalbos parašu. Didelis
raudonas greitosios pagalbos mašinų kryžius buvo plonai uždažytas ir nežinant
krito į akis tegu ir neryškus buvęs raudonas kryžius. Nebuvo išimti iš apyvartos
medicinos seselių ženkliukai kaktoje.

Sveikatos pagalbos skyriui buvo paliktos įplaukos iš lošiamųjų kortų ir Birš-
tono vandenys. Čia buvo gražaus pelno. Kortų trūko. Negalėjo spėti spausdinti.
Tiesa, buvo ir sunkumų su popieriumi, su dažais, su darbininkais. Teko viso-
kiais keliais eiti, norint okupacijos meto kliūtis nugalėti. Tačiau vis dėlto kortų
reikėjo daugiau leisti į apyvartą. Ir pamylėti reikalingus žmones su kortų kala-
de labai sekdavosi.

TRANSPORTO TALKININKAI

Okupantas priglaudė kelis tūkstančius jaunų vaikinų, davė jiems arklius,
vežimą, žinoma, čia pat iš žmonių paimtus, ir pavadino juos transporto talki-
ninkais. Jie turėjo tuos vežimus su arkliais nugabenti prie fronto. Frontas buvo
tuomet už Velikije Lukų, Staraja Rusos. Vietos labai balingos. Kitaip privažiuoti
niekas negalėjo, kaip tik arkliais. Reikėjo frontą laikantiems kariams ir mais-
tą, ir šaudmenis pristatyti. Buvo apsuptų, prie kurių privažiuodavo tik siauru
ruožu, o aplink buvo rusų daliniai. Privažiavimas vos išbrendamas ir visą laiką
rusų apšaudomas.

Pradžioj sakė, esą transporto talkininkų tikslas — į reikiamas vietas atgaben-
ti transporto priemones. Tai padarę jie grįšią namo. Iš tikrųjų pasirodė, jog jų
iš ten nepaleido. Jie turėjo pro pačias pavojingiausias ir į pačias pavojingiausias
fronto vietas vežioti ir maistą, ir pabūklus, ir šaudmenis.

Nemaža jų ten žuvo. Daug jų rusai buvo į nelaisvę paėmę. Buvo ir grįžusių.
Bet kokia klasta... Paleistiems transporto talkininkams išduodavo raštelius grįžti
namo. Važiuoja jie traukiniu nuo fronto, klausia jų dokumentų. Rodo jie tuos

Muziejaus archyvas

203

raštelius. O ten parašyta... Russischer Fabrer... ir t. t. Paskaitę tokį dokumentą,
vokiečiai laikydavo juos rusais ir siųsdavo į Vokietiją, į priverčiamuosius darbus,
žinoma, jau areštuotus kaip pabėgėlius.

Teko matyti tokių dokumentų ir kalbėti su pabėgusiais ir iš fronto, ir iš Vo-
kietijos. Grįžo jų nedaug. Tokių „transporto talkininkų“ buvo vedusių, su ma-
žais vaikais, buvo išlaikančių senus tėvus ar suvargusius kitus šeimos narius.
Buvo pašalpos reikalingų.

Komisaras griežtai įsakė Savitarpinei pagalbai šelpti transporto talkininkų
šeimas. Vyriausiasis komitetas atsisakė. Klausimas buvo pasidaręs itin aštrus.
Kad nebūtų įveltas visas komitetas, pirmininkas visą atsakomybę pasiėmė sau.
Į komisaro raštą buvo atsakyta, kad transporto talkininkų šeimų šelpimas Savi-
tarpinei pagalbai nepriklauso ir Savitarpinė pagalba jų nešelps.

Daug kartų ragino generolo Wisocky įstaiga, kad šelprume transporto tal-
kininkų šeimas. Ragino ir grasino. Ragino ir įspėjo per savo tarpininkus, kad
nebus atsižvelgta į nieką ir bus imtasi priemonių prieš Savitarpinę pagalbą, jei
pirmininkas laikysis savo.

Pagaliau visus komisariato reikalus vedęs komisaro pavaduotojas Nabersber-
gas skambina pirmininkui telefonu ir labai pakeltu balsu sako:

— Tamsta, nešelpdamas transporto talkininkų šeimų, priešiniesi Reicho
ministerio patvarkymui, dabar karas. Ar tamsta supranti, kokią atsakomybę
prisiimi?

— Taip, suprantu. Bet transporto talkininkų šeimų vis dėlto nešelpsiu.

— Kodėl?

— Nenoriu būti nuolatiniu įstatų laužytoju. Pagal savo įstatus Savitarpinė
pagalba negali šelpti. Tamsta turi teisę pakeisti įstatus. Jei ir naujiems įstatams
vykdyti pakviestumėt mane, aš paskaityčiau juos ir pamatęs, kad juos galiu taip
pat šventai vykdyti kaip dabartinius, sutikčiau, o jei nesutikčiau, tai funkcio-
nierių visuomet rastumėte.

Jau minkštu ir ramesniu balsu paklausė:

— Tai kas turi transporto talkininkų šeimas šelpti?

— Tas, kas juos pašaukė transporto talkon.

— Vadinas, darbo ir socialinių reikalų tarėjas.

— Taip.

— Heil, Hidler.

Aš jam atsakiau: iki pasimatymo.

Taip gražiai baigėsi tas pirmininko su Nabersbergu pasikalbėjimas.

Vokiečiai mėgo, kai jiems trumpai ir stačiai pasakai į akis visą tiesą. Tokiais
atvejais jie pagalvodavo ir nusileisdavo.

! Rusų vairuotojas (vok.).

Muziejaus archyvas

204

Taigi darbo ir socialinių reikalų tarėjas Paukštys turėjo transporto talkinin-
kų šeimas šelpti. Sąmatoj jis neturėjo tokiam reikalui lėšų. Kreipėsi į Savitarpinę
pagalbą. Per pirmąjį tarėją buvo paskolinta iš Savitarpinės pagalbos lėšų 50 000
markių. Raštelyj Savitarpinei pagalbai buvo prašytas pirmasis tarėjas pažymėti,
kad tai paskola. Taip ir buvo padaryta.

Sudarant sąmatą kitiems metams buvo įrašyta, kad darbo ir socialinių reika-
lų tarėjas skolingas Savitarpinei pagalbai 50 000 markių. Komisaras piktai už-
klausia, kaip mes skoliname valdiškoms įstaigoms pinigus. Reikalas buvo raštu
paaiškintas pabrėžiant, kad tai paskola.

Pasirodo, tarėjas Paukštys primygtinai komisarui tvirtino, kad tai buvusi
jam duota pašalpa arba kad Savitarpinė pagalba nesugebanti šelpti transporto
talkininkų šeimų pati per savo įstaigas ir davusi pašalpą darbo ir socialinių rei-
kalų tarėjui tai šalpai atlikti.

Kuo greičiau patikės komisaras — ar nuolat besipriešinančiu Savitarpinės pa-
galbos Vyriausiojo komiteto pirmininku, sakančiu, kad buvo duota paskola, ar
savo ištikimu parsidavusiu tarnu Paukščiu, kuris sako, kad buvo duota pašal-
pa? Klausimas itin paaštrėjo. Pagaliau išsisprendė Savitarpinės pagalbos naudai,
pristačius komisarui pirmojo tarėjo patarimą duoti darbo ir socialinių reikalų
tarėjui 50 000 markių paskolą. Tos paskolos tarėjas Paukštys Savitarpinei pa-
galbai taip ir negrąžino.

Užtatai Savitarpinės pagalbos Vyriausiojo komiteto pirmininkas nutraukė
bet kokius ryšiūs su darbo ir socialinių reikalų tarėju. Ne vieną kartą jis kreip-
davosi į Savitarpinę pagalbą. Buvo atsiuntęs malonųjį savo tarnautoją Kazį Ka-
sakaitį išgauti iš Savitarpinės pagalbos lėšų visokiems šalpos reikalams. Buvo
atsakyta: tegu grąžina 50 000 markių, tegu atsiprašo už neteisingą apskundimą
komisarui, tegu pats ateina. Juk Savitarpinė pagalba nupirko, ir dar taip pigiai,
už 50 000 markių visą Darbo ir socialinių reikalų įstaigą su pačiu tarėju. Būtų
galėję duoti ir 100 000. Kiekvienas iš 90 tarnautojų vertas tūkstančio, o už patį
tarėją būtų likę 10 000 markių. Taip buvo kalbama su Kasakaičiu. Tad Kasa-
kaitis vis nelaimėdavo. Tuomet atėjo Juozas Vanagas-Simonaitis. Ir su juo kal-
bėta panašiai kaip su Kasakaičiu.

Išsiteiravusi, kam reikalingi pinigai, visuomet Savitarpinė pagalba kreipda-
vo savo akį ar į prasiplėtusias prieglaudas bei senelių namus, neturinčius pagal
sąmatą pakankamai aptarnaujančio personalo, ar į kame aptiktą vargstančią
šeimą daugiau paremti, negu Darbo ir socialinių reikalų įstaiga išgali. Taigi dėl
nesantaikos šelptinieji nenukentėdavo, — būdavo paraginami atskiri apskričių
komitetai ištirti reikalą.

Pasikalbėjimas su Nabersbergu, be kita ko, davė progos įsitikinti, kad darbo
ir socialinių reikalų tarėjas yra kaltas dėl negrįžusių transporto talkininkų, nes
paaiškinus, jog tas turi transporto talkininkų šeimas šelpti, kas juos pašaukė

Muziejaus archyvas

205

transporto talkon, Nabersbergas tuoj priminė darbo ir socialinių reikalų tarėją.

Netrūko vargo ir su kitais, — ačiū Paukščio „geram“ darbui, — kurie buvo
surankioti ir išvežti į Vokietiją ar kaip reikalingi ten specialistai, ar kaip nesu-
valdomi tėvynėj neklaužados. Išlydint Kauno geležinkelio stoty buvo suruoštos
kone iškilmės su visokiais pažadais ir vežamiems, ir jų šeimų liekantiems na-
riams. Be reikalo tuomet į stotį nesiunčiamas buvo nuklydęs Savitarpinės pagal-
bos žinių redaktorius Vincas Kemežys. Provokiški laikraščiai tuoj pasinaudojo
proga priminti, esą nuo Savitarpinės pagalbos, išlydint darbininkus, dalyvavo
Savitarpinės pagalbos žinių redaktorius.

Liko jų šeimos be globėjų. Ir tokioms šeimoms reikėjo pašalpos čia, namie.
O išvežtiesiems bėgant iš Vokietijos ir prašant Lietuvių sąjungos Berlyne para-
mos, brangių tuomet markių Vokietijoj reikėjo daug. Sąjunga atsargų neturė-
jo, o ir gauti nebuvo iš kur. Leidimų pinigams siųsti į Vokietiją negalėjo gauti.
Tik patikrintiems tikslams, būtinoms sąskaitoms apmokėti kartais pasisekdavo
gauti sutikimą.

Žinoma, pačiam' Paukščiui išvežtųjų reikalai nerūpėjo. Darbo ir socialinių
reikalų tarėjas nežinojo net išvežtųjų skaičiaus nei jokių sąrašų nedarė. Nesekė
jų likimo, nesirūpino jų globa. Nors daugelis ten iš uždarbio negalėjo nė prasi-
maitinti, jau nekalbant apie apdarą, apavą, visai neminint, kai kas apsirgdavo.
Kaip į vandenį audros metu tuos žmones iš laivo išmetė, ir žinokitės. Išvežtie-
ji nei kalbos mokėjo, nei savo reikalų ginti sugebėjo, nei prisišaukti ką galėjo.

Apie tų žmonių likimą atplaukdavo žinios daugiausia per kunigą Puišį, ku-
ris, aptarnaudamas nemokančiųjų vokiškai tikybinius reikalus, sužinodavo apie
nelaimingųjų gyvenimo sąlygas.

Ypatingai visokiems gandams ėmus sklisti, atsirado darbo ir socialinių reikalų
įgaliotinis (kiti tegu rašo apie jo darbus). Dar matėme tuos įgaliotinius 1944 m.
pakliuvę į Vokietiją. Netrūko progos su jais susidurti, pasiklausyti jų pačių, o
dar daugiau prisiklausyti apie juos.

Tai vis klausimai, kuriais turėjo rūpintis darbo ir socialinių reikalų tarėjas.
Vis vien kame kas bedirbtų ar kame kas darbo beieškotų pats, ar būtų išvežtas
kam pritarus ar paliepus, reikalo pradžia ir galas turėjo susieiti darbo ir socia-
linių reikalų tarėjo įstaigoj.

Čia pirmoji dalis. Antroji dalis — socialiniai reikalai: ar savam krašte, ar už
tėvynės ribų atsidūręs turėjo jausti šilumą, reikalauti globos iš darbo ir sociali-
nių reikalų tarėjo. Buvo kitaip. Griežtai kitaip. Ne tik pats nesugebėjo, bet dar ir
kitiems kliudė... Kas tik panorėdavo vargą mažinti, atsidurdavo į tarėjo slenkstį.

Prie pirmojo tarėjo, supažindinant pirmininką su vokiečių komisaro parei-
gūnais, po ilgos Paukščio kalbos pirmininko buvo trumpai pasakyta: jog šalpos
darbe, Savitarpinės pagalbos darbe reikia širdies; darbas seksis, jei nesusilauks
trukdymų. Susilaukė trukdymų, bet sekėsi Savitarpinei pagalbai. Deja, dau-

Muziejaus archyvas

206

giausia sunkumų teko patirti, trukdymų nugalėti ne tiek iš okupanto pusės sta-
tomų, kiek iš „saviškių“. Trumparegiškas žvilgsnis. Negilus protas. Rūpėjo ne
darbo tikslas — saviems padėti, jų reikalus apsaugoti. Vyravo noras prie svetimų
pinigų pritilpti.

GERMANTO PINIGAI

Niekas kitas, be Savitarpinės pagalbos, negalėjo rinkti aukų krašte bet ku-
riuo keliu, bet kuriems tikslams. Neatsižvelgdamas į tai, švietimo tarėjas Pra-
nas Germantas įsakė pradžios mokyklų mokytojams per Kalėdų atostogas per
mokinius parinkti aukų studentams. Rašte pasakyta, kad nepaliktų nė vienas
mokinio tėvas neparagintas paaukoti. Platus, griežtas raštas.

Žinoma, mokytojų įsakyti vaikai kaulijo iš savo tėvų aukų studentams. Patys
apiplyšę, po kelis kilometrus pėsčia per rudens purvus, per žiemos šlapdribas be
tinkamo apavo einą į mokyklą vaikai turėjo ponams pinigų parinkti. Taip skun-
dėsi komitetų žmonės, prisiklausę priekaištų iš pradžios mokyklų mokinių tėvų.

Pririnko aukų. Savitarpinė pagalba formaliai protestavo. Sugadino Savitar-
pinei pagalbai aukoms rinkti numatytą patogų laiką. Nė žodžio nepasakė apie
numatytą rinkliavą. Slapta išsiuntinėjo mokytojams paraginimus. Peržengė Sa-
vitarpinei pagalbai suteiktas teises. Kartu pareiškė nepasitikėjimą Savitarpine
pagalba. Sukėlė negražių gandų tarp pradžios mokyklų mokinių tėvų visame
krašte, sukėlė nepasitenkinimą Savitarpinės pagalbos, ypač valsčių komitetų,
nariams. Tai padarė aiškus gestapo agentas švietimo tarėjas Germantas.

Po kurio laiko Germantas nustojo gestapo pasitikėjimo. Jis staigiai pakeitė
savo provokišką politiką ir ėmė ginti lietuvių reikalus. Kai vokietis rinko 50 va-
dinamųjų „štuthofininkų“, į tą skaičių jis įrašė ir Germantą. Areštavo. Sykiu su
kitais „štuthofininkais“ per Tilžę išsiuntė į Vokietiją.

Viena švietimo tarėjo tarnautojų (Čilvinaitė?) ėmė įtikinėti Germanto pava-
duotoją Igną Malinauskį, kad išimtų iš tarėjo nedegamos spintos, rodos, apie
700 000 markių, į knygas neįrašytų pinigų, — tai tos mokinių surinktos aukos.
Nepaklausė. Kitą dieną vėl ta pati tarnautoja to paties Malinauskio prašė išim-
ti tuos pinigus. Neėmė. Apie dvyliktą valandą atėjo gestapo pareigūnai ir tuos
pinigus pasiėmė.

Savitarpinė pagalba buvo įrašiusi į savo sąmatą 600 000 markių mokiniams
šelpti, 290 000 markių moksleivių bendrabučiui Vilniuje išlaikyti, 135 000
markių studentams šelpti. Iš viso tad 1 025 000 markių. Tuo tarpu visa sąmata
buvo tik apie 4 000 000 markių.

Germanto pinigai buvo pavadinti „Schwarze Kasse'?.

2 Juodoji kasa (vok.).

Muziejaus archyvas

207

Atrodo, Savitarpinė pagalba buvo numačiusi pakankamai pinigų mokslei-
viams šelpti. Savitarpinės pagalbos sąmatai pakliuvus pas komisarą Rentelną,
jis pareikalavo tuoj jo vardu į Sparkasse įnešti visus tuos pinigus, kurie buvo nu-
matyti moksleiviams šelpti, — atseit 1 025 000 markių. Pirmininkas vėl vienas
pats sau visą kaltę prisiėmė ir atsisakė tuos pinigus įnešti komisaro vardu. Tuoj
raštu komisaras reikalauja, nurodydamas trumpiausią laiką. Raštu atsakyta, kad
pinigų Vyriausiasis komitetas negali įnešti, nes jų ir neturi. Pagaliau ir norint
įnešti tereiktų ne 1 025 000, bet tik apie 55 000 markių, nes jau birželio mėnuo
ir kone pusė sąmatos įvykdyta.

ia prisipainiojo dar vienas dalykas. Pirmininkui rūpėjo kuo greičiausiai
įspėti apskričių ir miestų komitetus, kad jie Vyriausiojo komiteto pareikalavi-
mu pinigų kuo mažiausiai tesiųstų. Ir juo reikalavimas griežtesnis, juo mažiau
tesiunčia pinigų. Kasa ir anksčiau buvo decentralizuota. Vyriausiasis komite-
tas pas save visai mažai telaikė pinigų. Įplaukų turėjo nemažai. Dėl to kam tik
reikėjo pridėti lėšų, Vyriausiasis komitetas vis savas siuntė iš turtingesniųjų ko-
mitetų nereikalaudamias, kad pinigai savo skaitliniu dydžiu bereikalingų akių
į save netrauktų.

Su atsakymu užtęsti laiko negalėjo. Tačiau siunčiant paštu komisarui praei-
davo keturios dienos. Iš jo keturios ir iš mūsų keturios, iš viso aštuonios dienos.
Atsakymą rašant tai buvo turima galvoje. Buvo saugoma pašto siuntinių įteiki-
mo-gavimo rašteliai.

Socialinių reikalų komisaro pareigūnas Būschoffas, kai raštas dėl pinigų grą-
žinimo neatėjo į terminą, parašė pirmininkui raštą, kuriame pirmininkas buvo
kaltinamas sąžiningumo stoka (Gewissenbaftigkeitsmangel). Į tą raštą buvo at-
sakyta pridedant visų pirmininką pateisinančių raštų nuorašus su nedideliais
paaiškinimais, kurie visiškai aiškiai parodė, jog kaltinimas sąžiningumo stoka
nuo pirmininko atkrinta ir jis grįžta pačiam kaltintojui.

Nesusipratimams išaiškinti pirmininkas panorėjo asmeniškai pasimatyti su
komisaru. Buvo daryta žygių, kad Rentelnas skirtų pasimatymui laiką. Komisa-
riato pareigūnai patarė kreiptis per komisaro adjutantą. Taip ir buvo padaryta.
Tačiau komisaras nesiteikė priimti. Vėliau buvo sužinota, kad esą reikėję kreiptis
per Socialinio skyriaus vedėją, kurio akiratyje buvo Savitarpinės pagalbos veikla.

Kaip tik tuo nemaloniu susirėmimo su komisaru metu pas pirmininką atėjo
ryšių karininkas prie generolo Justo leitenantas Aušrota. Jis prašo lėšų dovanoms
sveikstantiems kariams, buvusiems batalionų vyrams. Atėjo jis su dviem vokie-
čiais kareiviais, kurių vienas mokėjo lietuviškai. Buvo paaiškinta, jog Savitarpi-
nė pagalba dovanoms lėšų neturi, nes pakankamai tenka susitempti, kad bent
šiek tiek sušelptų į vargą patekusius senius, našlaičius. Bet kadangi čia tebuvo
prašoma 2000 markių, buvo pažadėta. Be kita ko, buvo išsikalbėta ir dėl nema-
lonumų su komisaru, dėl pinigų grąžinimo, dėl to, kad komisaras pirmininko

Muziejaus archyvas

206

nepriėmė — nedavė išsiaiškinti. Darbas yra trukdomas. Dėl to krinta geras Sa-
vitarpinės pagalbos vardas gausių aukotojų tarpe. Leitenantas Aušrota pasiūlė:
„Tai tamstą priims generolas Justas...“

Bet su generolu Justu nieko bendra neturim. Jis yra įgulos viršininkas. Sa-
vitarpinės pagalbos darbas susietas su civiline okupacine valdžia. Apie generolą
Justą buvo kalbama, esą jis yra palankus lietuviams. Jis gerai pažįstąs lietuvius.
Jis ilgoką laiką vokiečių atstovybėje Kaune buvęs Vokietijos karo atašė.

Tačiau pirmininkas nė manyti nemanė, kad jam teks su generolu Justu kal-
bėtis. Rytdieną po pasikalbėjimo su Aušrota skambina vienas generolo Justo
adjutantų — pulkininkas ir praneša, kad 15 valandą generolas Justas lauks pir-
mininko. Priėmė. Dalyvavo generolas Justas, lietuvių reikalams pulkininkas,
Aušrota ir pirmininkas. Pirmininkas atpasakojo visus savo vargus Savitarpi-
nės pagalbos darbe — reikalavimą pinigų, įtarinėjimą nesąžiningumu, spaudi-
mą šelpti tokius asmenis, kurie pagal statutą negali būti Savitarpinės pagalbos
šelpiami, nesutikimą asmeniškai išsiaiškinti, draudimą šelpti nuo karo nuken-
tėjusius vaikus, moksleivius ir t. t. Viską išpasakojus generolas pasakė, jog; visa
tai ne nuo jo priklauso, tai ne jo sritis. Pirmininkas jam atsakė, jog jis ne skųstis
atėjęs, bet paaiškinti generolui, kad, nesusipratimams kilus, generolas iš anksto
žinotų, kas dedasi krašte. Juk generolas yra čia tikrasis šeimininkas ir t. t. Gene-
rolas tuomet pasakė: „Gerai. Tamsta moksleivius šelpsi, bendrabučius išlaikysi.
Niekas nekliudys Savitarpinės pagalbos darbui pagal turimus įstatus.“

Nežinau, kaip kas dėjosi, bet Rentelnas daugiau nebereikalavo tų 1 025 000
markių. Pinigų klausimas apmirė. Socialinio skyriaus viršininkas ilgai tylėjo,
tarsi jo visai nebūtų buvę, o paskui pasidarė žymiai sukalbamesnis.

Dėl ko taip nepatiko komisarui moksleivių šelpimas? Jei jam būtų buvę rei-
kalingi pinigai, jis būtų galėjęs be niekur nieko pareikalauti iš Savitarpinės pa-
galbos. Čiagi visą sąmatos skyrių moksleiviams šelpti pareikalavo sau. Jis nesakė
pats atliksiąs moksleivių šalpos darbą. Reikėjo suprasti, kad komisaras draudžia
eikvoti Savitarpinės pagalbos lėšas moksleivių šalpai.

Reikalas aiškus. Jis susijęs su Germanto pinigais. Juk turėjo kristi į akis tai,
kad visi tais moksleiviais labai jau rūpinasi. Savitarpinė pagalba numatė moks-
leiviams šelpti 1 025 000 markių. Pas švietimo tarėją rasta neįpajamuotų moks-
leiviams šelpti pinigų 700 000 su viršum markių.

Kas tie moksleiviai? Anot Juozo Senkaus tvarkomo Lietuvių archyvo pirmojo
tomo, bolševikų pirmasis priešas — ūkininkas, antrasis - moksleivis. Moksleiviai
agitavo, atsišaukimus platino, gražius ryšius palaikė. Netrūko ir dabar atsišau-
kimų, slaptų lapelių, laikraščių. Jei moksleivis buvo didelis bolševikų priešas, jis
taip pat gali būti priešas ir vokiečių, panašiai pavergusių kraštą kaip ir bolševikai.

Vyriausiasis komitetas buvo iš principo nutaręs, kad į užsienį važiuojantiems
eiti aukštuosius mokslus pašalpos neduodamos. Tegu pirma baigia čia, Lietuvo-

Muziejaus archyvas

209

je, savo pasirinktas specialybes, o į užsienį galės važiuoti pasitobulinti. To buvo
laikomasi. Gal tik vienas muzikas Andrius Kuprevičius gavo kiek pašalpos, bet
jam reikėjo daugiau negu tobulintis, jis jau buvo žymus pianistas.

Gestapas po visų šitų įvykių labai akylai ėmė sekti Vyriausiojo komiteto dar-
bus. Ėmė Savitarpinėj pagalboj kone kasdien lankytis šnipai. Mūsų baro ges-
tapininkas rusas teisininkas Milovidovas pats pasisakė, kad jam pavesta akylai
sekti Vyriausiojo komiteto veiklą. Bet jis sakėsi esąs doras žmogus ir reikalo ne-
pagadinsiąs. Be to, nurodė, ko reikia saugotis: von Staurovskis, irgi gestapinin-
kas, esąs „neprolaznaja svoloč“?.

Jam buvo nurodyta dažnai pasėdėti pirmininko kabinete, ypač kai jis prii-
minėja interesantus, ar net per posėdžius bei pasikalbėjimus su atvykstančiais
iš provincijos komitetų nariais. Tikrai neblogas buvo žmogus. Su juo visuomet
susikalbėdavome. Ir tas susikalbėjimas ne taip jau brangiai teatsiėjo. Būtų galė-
jęs ir daugiau Savitarpinei pagalbai išlaidų sudaryti.

Bet ėjo dar ir iš šalies. Ir jauni, ir seni. Jaunesnieji ypač stengėsi pralaužti ži-
nias dėl studijų užsieniuose. Su jais nebuvo sunku susitvarkyti. Greit galėjai jų
tikslus įžiūrėti. Nepatyrę, nedrąsūs. Ir nepagedę tiek, kad galėtų judošišką dar-
bą dirbti nesidrovėdami, neraudonuodami.

Sykį atėjo senyvas vyras, gražiai lietuviškai kalbantis. Jis, matyt, neblogai su-
sipažinęs su Savitarpinės pagalbos darbu, žinąs net kai kurių smulkmenų. Nesi-
sekė pagauti jį akimis. Nesipynė ir jo žodžiai tokiose slidžiose įvairių klausimų
vietose. Įpratęs į savo seklio amatą, patyręs, savo žygį apmąstęs, pasiruošęs. Pir-
mininkas aiškiai suprato to apsilankymo tikslą. Bet svečias nesidavė pagauna-
mas. Staiga ėmė skambėti telefonas. Pirmininkas, tarsi šnekėdamas, skersai eina
prie telefono ir tuo pačiu metu stebi lankytoją. Šis greit apžvelgė visą kambarį.
Pirmininkui pasirodė, kad jis ieško Hitlerio portreto. Baigęs kalbėti telefonu,
pirmininkas, sėsdamas į savo vietą prie lankytojo staliuko, drąsiai jam pasakė:
„Taip, ko tamsta daireis mano kambaryj, to neradai. Pakabinto Adolfo Hitle-
rio portreto pas mane nėra. Štai turiu kelis Hitlerio portretus. Nereik pamiršti,
kad Savitarpinė pagalba gyvena iš aukų. Ir čia ant sienų kabo vien suaukoti pa-
veikslai. Hitlerio paveikslui reik brangių rėmų. Įrėmink tamsta Hitlerio portretą,
įstiklink ir tada kabink kurioje tik nori vietoje, - bet kurį paveikslą iš jo vietos
nukelsime.“ Paraudo. Nutilo. Ilgai nebekalbėjęs, mandagiai atsisveikinęs išėjo.

Pirmininko kabinete buvo Vytis po stiklu, dr. Jono Basanavičiaus portretas,
iš Antano Žmuidzinavičiaus pirktas Vilniaus Gedimino mažojo kalno paveiks-
las. Bet Hitlerio portreto nebuvo.

Po to pirmininko santykiai su okupantais vokiečiais ypatingai pagerėjo. Pir-
mininkas pasidarė, sakykim, patikimas. Negalėjai pastebėti, kad gestapininkai

3 Didelis niekšas (rus.).

Muziejaus archyvas

210

lankytųsi. Žinoma, pačioje Vyriausiojo komiteto raštinėje buvo tarnautoja ges-
tapininkė. To tuomet nežinota. Paaiškėjo tremties Vokietijoje metais.

Vyriausiajame komitete viskas buvo tvarkingai vedama. Jokių nusižengimų
įstatams. Jokio veikimo prieš okupantus. Nei neleistinų daiktų, nei darbų Vy-
riausiojo komiteto patalpose. Net kasininkas nieko nebūtų galėjęs pasakyti apie
kokius paslaptingus išmokėjimus, kokias neaiškias sąskaitas.

Pirmininkas vėliau jau nebebuvo gerų pažįstamų įspėjamas nenakvoti tą ar
kitą naktį namie, neiti į tarnybą pro Darbo rūmus, geriau eiti Gedimino gatve,
išvažiuoti atostogų ir laukti, kolei kas paaiškės, laukti pranešimo, kitaip sakant,
tam tikram laikui pranykti iš saugiųjų akių. Aprimo aplink. Komisariato pik-
čiurnos pasidarė sukalbamesni. Galėjai pradėti ieškoti kelių su jais į artimesnę
pažintį sueiti. Nebešnairavo.

VALSTYBINĖ LOTERIJA

Seniau tik Lietuvos Raudonasis Kryžius teturėjo klasinę loteriją. Neturėdama
varžovų ši loterija, reik manyti, davė nemažai įplaukų. Paskui panašias loterijas
ėmė steigti Užsienių lietuviams remti draugija, Šaulių sąjunga. Pasidarė varžy-
bos. Kilo nesusipratimų. Tuomet valstybė paėmė klasinę loteriją savo žinion.
Gautąjį pelną skirstė pati valstybė, manau, Finansų ministerija.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, jie pasisavino viską, kas buvo valstybės. Taigi
ir klasinę loteriją. Tik loterija neveikė. Jokio iš jos pelno, jokios apyvartos niekas
nedarė. Savitarpinė pagalba, ilgai nelaukdama, ėmė kalbinti komisariatą, kad
leistų klasinę loteriją panaudoti Savitarpinės pagalbos įplaukoms padidinti. Pra-
džioj griežtai atsakė. Žinojome, kad Estijoje klasinė loterija buvo leista. Mat ten
klasinė loterija buvusi Estijos Raudonojo Kryžiaus, ne valstybinė. Visokiais keliais
buvo eita, kad klasinę loteriją išgautume, visaip buvo aiškinama. Turėta gražių
įrodymų už loteriją. Vis neleido. Mat, sako, ta klasinė loterija — valstybės turtas.

Negaunant leidimo klasinei loterijai, buvo prašyta akies mirksnio loterijai.
Tiesa, pradžioj abejota dėl jos našumo. Vis dėlto galvota, kad nuostolių ji tai
jau tikrai neduos. Kažkaip be didelio džiaugsmo buvo sutiktas leidimas. Pasi-
rodo, gražaus pelno įplaukė kason. Kas mėnuo vis apie 100 000 markių gryno
pelno. Kiek nuslūgus pelnui, buvo pajudinti komitetai, ir vėl pelnas pakilo iki
100 000 markių per mėnesį.

Tačiau vis vien nebuvo nustota klabinti komisaro leidimo ir klasinei loteri-
jai. Keista, klausimas kiek palengvėjo, kai Savitarpinės pagalbos klabinimas at-
sidūrė Rygoj. Atvažiavo viso Ostlando socialinių reikalų vyriausiasis pareigūnas
Valteris. Jis taip aklai nebuvo įsisąmoninęs loterijos valstybiškumo, nes Estijos
ir Latvijos pavyzdžiai visą reikalą jam painiojo. Kai gerokai pasivaišinome, kad
jau tikrąja jo tarme ėmėme visi kalbėti, — spter, Strasse jis tarė su „S“, o ne „Šš“, —

Muziejaus archyvas

211

susijaudino vyras ir prižadėjo padaryti žygių, kad Ostlando valdytojai Rygoje
Savitarpinės pagalbos prašymą patenkintų.

Ir tikrai nereikėjo ilgai laukti, - valstybinė klasinė loterija atiteko Savitarpi-
nei pagalbai. Ką gi padarysi, okupantai manė patys turėti įplaukų iš valstybi-
nės loterijos. Pagaliau įsitikino, kad iš tos „valstybinės“ įstaigos naudos neturės,
ir leido. Tik laiko kiek veltui nugaišo. Erzelio didelio nesuteikė, ypač kai buvo
surastas tikrasis kelias prie okupantų prieiti — ir mažų, ir didokų.

Dabar prasideda su savaisiais kryžiaus keliai. Prieš leisdamas loteriją, komi-
saras atsiklausė finansų tarėjo dėl mokesčių. Visuomet savotiškas finansų tarėjas
Savitarpinės pagalbos reikalams Jonas Matulionis su Mokesčių departamento
direktorium bespalviu Balsiu į komisaro klausimą atsakė, kad nuo išlošimų pro-
centai grįžta į finansų tarėjo kasą. Mat kolei loterija buvo Raudonojo Kryžiaus,
tie procentai ėjo į Raudonojo Kryžiaus pelną. Kada loterija pasidarė valstybinė,
procentai grįždavo į Finansų ministerijos kasą, bet ministerija juos priskaityda-
vo prie loterijos pelno ir išdalydavo pagal nustatytą tvarką. Šiuo metu procentai
grįžta į Finansų vadybą ir, žinoma, Savitarpinė pagalba pinigų nematys.

Per drąsus ir tarėjas, ir jo direktorius, nepaslinkdami Vyriausybės žiniose
paskaityti 10-15 eilučių Raudonojo Kryžiaus loterijos taisyklių, davė Finansų
vadybai beveik pusę visos loterijos pelno visai nepagrįstai. Tuo metu, kai
Savitarpinė pagalba gauna maždaug 220 000 markių pelno, Finansų vadyba
gauna apie 180 000 markių. (Tarsi mokesčių. Ir tai okupantams.)

Nuėjus kalbėtis su Matulioniu, buvo visa tai išaiškinta. Tas kviečia Balsį.
Pirmininkas prašo Balsį atsinešti Vyriausybės žinias. Tas išėjęs ilgokai užtrun-
ka, bet Vyriausybės žinių neatsineša. Buvo tiesiog susibarta... Karjeros vergai už
savo krašto lėšas ar buka galva...

Buvo aiškinta komisarui, kad procentai iš išlošusių už išloštuosius pinigus
turi eiti į Savitarpinės pagalbos kasą, bet ne į Finansų vadybos kasą. Atrodė, jog
ilgainiui komisaro žmonės greičiau supras Savitarpinės pagalbos reikalus ir lote-
rijos taisyklių tikrąją esmę negu mūsiškiai, kurie pasiruošę viską atiduoti oku-
pantui, o kad neteisingai savoji organizacija skriaudžiama, tai, lietuvi, tylėk. Ir
dar pyksta, kad teisybę viešai pasakai. Žinoma, jei galva neišlaiko tokių smul-
kmenų, tad... atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro. Peršasi į okupantų
malonę už didelius tautos suaukotus pinigus.

Buvusi valstybinė loterija turėjo duoti Savitarpinei pagalbai apie 1 000 000
markių pelno per metus. Jei ne ši Finansų vadybos apgaulė, būtų buvę daug
daugiau. Mat Savitarpinė pagalba turi apmokėti visas išlaidas, visokius atlygi-
nimus agentams, išmokėti premijas iš savo dalies. O Finansų vadyba gauna be
niekur nieko grynus pinigus. Teorinis apskaičiavimas leido spėti, jog per metus
Savitarpinė pagalba iš klasinės loterijos turės pelno kiek daugiau kaip milijo-
ną, o Finansų vadyba arti milijono. Loterijos pradžia, pirmosios klasės lošimas,

Muziejaus archyvas

212

davė vilčių tikėti, kad loterija pasisekimą turės ir kad įplaukos bus visai artimos
teoriniam apskaičiavimui. Tokia tai buvo „lietuviškoji finansų politika“, „gero-
se“ rankose atsidūrusi.

KINO BILIETAI

Pagerėjus Savitarpinės pagalbos santykiams su okupacine Ostlando valdžia,
buvo imta klabinti, kad leistų Savitarpinės pagalbos naudai pridėti prie kiekvie-
no kino bilieto po 10 pfenigų. Toks kelias lėšoms didinti vokiečiams pasirodė
svetimas, ir jie pasižadėjo atsiklausti vėl tos pačios Rygos, vėl to paties Valterio.
O šio akys vieną sykį mūsų laimingai buvo užpiltos, dėl to laimėti vilčių netrū-
ko. Ir tikrai, gana greit buvo pajausta, kad gautas iš Rygos pritarimas. Bereikė-
jo palankiai nuteikti vietinius mūsų artimesnius tarpininkus. Kelias jau buvo
ištirtas — šlapios vaišės.

Besiruošiant toms vaišėms, reikėjo arba Mykolo Velykio „Stumbrą“ pajudinti,
arba dr. Jono Paukštelio iš Kauno miesto savivaldybės malonę įgyti. Gen. Ve-
lykis, artimiausias mūsų kaimynas, buvo tarpais palankus mums, bet jo, kaip
privatinės įmonės savininko, duris nebuvo drąsu dažnai varstyti. Taip sakant,
nuo savęs jis turėjo duoti. Kas kita Paukštelis. Matyt, nemokėjome tinkamai
daktaro sujaudinti, kad jis bendram krašto reikalui per Savitarpinę pagalbą būtų
palankesnis. Man atrodė, kad savi žmonės, lietuviai, turi be paaiškinimų reikalą
greit suprasti. Paukštelis nebuvo iš tokių. Dėl to kartais mesdavomės į privačią
prekybą, nevengdami ir vietinio kaimo gamybos. Ačiū apsukriems Vyriausiojo
komiteto tarnautojams, šios rūšies rūpesčiai nebuvo labai varginantys.

Šį kartą vaišės „Perkūne“ įvyko su vietinės spaudos korespondentais. Pasisekė
gerai pripilti — vežte teko namo vežti su palydovais, veste vesti ir pagaliau nešte
nešti į butą. Čia visuomet padėdavo jautrusis muzikas Algirdas Kačanauskas.

Ta pačia proga ir kitas dalykas gerai išėjo. Vo/kswob/farto skyriaus vedėjo pa-
vaduotojas buvo kietas senbernis, buvęs Karaliaučiaus oro spėjimo tarnautojas.
Nesidavė palenkiamas. Teisingas, tikslus, savo vietoj, bet širdies nerodąs. Greta
sėdėdamas jis ištraukė savo pypkę, padėjo ant stalo. Sakau: „Prašau rūkyti, aš
pypkės dūmų nebijau.“ — „Je, - sako, — rūkyk, kad nėra tabako.“ Tuoj atsirado
rūkalų. Rūko. Geriame. Jis iš plono dugno stiklelio. Pirmininko stiklelis buvo
storo dugno. Šnekame. Pirmininkas jam pasakė, kad jo vaikas gyvenąs kaime,
mėgstąs tabaką auginti, rauginti. Prižadėjo atnešti paragauti.

Visai nusilesė. Išvežėme namo. Ir jo viršininkas Būschoffas - jau senėliau iš-
gabentas — iš plono dugno stiklelio gerdamas, neįstengė išsilaikyti prieš pirmi-
ninką, kuris gėrė iš storo dugno stiklelio.

Rytdieną buvo dedamos visos pastangos, kad iš Solomonų fabriko pro užpa-
kalines duris būtų gautas bent vienas kilogramas geriausio tabako lapų. Kaina-

Muziejaus archyvas

213

vo šimtas aštuonios dešimtys markių. Pirmininkas nunešė pusę kilogramo, labai
patiko. Stebėjosi, kaip tas vaikas taip vykusiai moka tabaką paruošti. Džiugu
buvo po tokių pasisekimų. Jau kaip ir susikalbėta ir taip greit arčiau susipažinta.

Ir leidimas apdėti kino bilietus po 10 pfenigų Savitarpinės pagalbos naudai
buvo gautas. Ėjosi nelengvai. Pirmasis tarėjas sako, jog dabar tai esąs tik Jono
Pyragiaus, vidaus reikalų tarėjo, reikalas. Šis pasižada viską kuo greičiau pada-
ryti. Tai buvo 1944 metų vasarį.

Laukiama nesulaukiama. Ir einama, ir skambinama, kolei buvo aptiktas tikra-
sis kaltininkas. Tai buvo visuomet nepalankus Savitarpinei pagalbai Visuomenės
reikalų departamento direktorius (Vidaus reikalų tarėjo vadyboj) J. Krikščiūnas
su savo išsigandusiu padėjėju. Iš viso ko atrodė, kad jis labai gailėjosi pats nepa-
sišovęs prie tų įplaukų ir neįsigijęs valdinei įstaigai naujų papildomų mokesčių.
Krikščiūnas ir aiškino, kad tai jo departamentui priklausąs reikalas. Vis dėlto
Krikščiūno Savitarpinei pagalbai statomi kryželiai tikslo nepasiekė. Tačiau, ačiū
jo kliudymams, iš kino į Savitarpinę pagalbą lėšos ėmė plaukti tik antroj birželio
pusėj. Taigi beveik keturių mėnesių įplaukos nuėjo niekais. Iš kino turėjo įplaukti
vidutiniškai ne mažiau kaip 100 000 markių per mėnesį. Tad Krikščiūnas padarė
Savitarpinei pagalbai nuostolių apie 400 000 markių.

Reikėjo gerokai paspausti vidaus reikalų tarėją Pyragių, kolei, kad ir pavė-
luotai, kino bilietų priedas išsisprendė Savitarpinės pagalbos naudai. Tereikėjo
iš Vidaus reikalų vadybos trumpo raštelio, primenančio kinams komisaro nusis-
tatymą, o jau visa techniškoji pusė Savitarpinėj pagalboj buvo seniai paruošta.

Kokie Vidaus reikalų vadybos sumetimai nunešė tuos šimtus tūkstančių mar-
kių, nežinau... Tik jau iš komisariato pusės jokių trukdymų nebuvo daroma. Ir
jokių aiškinimų nebereikėjo — komisariato raštas buvo rankose. Ir Savitarpinės
pagalbos ištikimybės Vidaus reikalų vadybai tirti taip pat nereikėjo. Savitarpinei
pagalbai ir pasitikėjimo, ir ištikimybės netrūko. Abejojo tik pyragiai, krikščiū-
nai, nesugebėdami okupantų sąmatos keliu leistus pinigus sunaudoti ir nepajėg-
dami gauti tiek, kiek reikia, arba nepermatydami būtinų reikalų, priklausančių
Visuomenės reikalų departamentui. Gražūs visuomenės reikalai.

RYŠIAI SU PROFESINIŲ SĄJUNGŲ CENTRU

Jau buvo minėta apie socialinių reikalų sutvarkymą. Susirgai — iš darbovietės
algos nebegauni. Tau moka Profesinių sąjungų centras. Už pirmąją ligos savaitę
nieko negauni nei pats, nei tavo šeima. Toliau gauni pusę algos, kai gydaisi na-
mie, ir ketvirtadalį algos, kai gydaisi ligoninėj.

Būta daug visokių atsitikimų. Pavyzdžiui, ateina geležinkelietis, dvidešimt
dvejus metus ištarnavęs traukinio mašinistu ir gavęs aštrų sąnarių uždegimą.
Algos gaudavęs 65 markes per mėnesį. Atskaičius visokius mokesčius, į rankas

Muziejaus archyvas

214

jam atitekdavę 56 markės. Turįs žmoną ir ketvertą mažamečių vaikų. Gydąsis
namie. Tad gaunąs iš Profesinių sąjungų centro 28 markes per mėnesį. Maža
buvo ir 65 markių, o jau apie 28 markes negali būti ir kalbos. Jis kreipęsis į Ge-
ležinkelių valdybą. Ta prie jo prašymo Profesinių sąjungų centrui išdavusi jam
pažymėjimą. Visa tai jis nunešęs į Profesinių sąjungų centrą. Patiesia ant stalo.
Profesinių sąjungų centro pirmininkas išvertęs visa tai į vokiečių kalbą ir ant
vokiško vertimo žaliu paišeliu parašęs: „An das Selbsthilfswerk abgeben*. O. Ur-
bonas.“ Toks elgesys juk gali ir nejautrų žmogų į ligas įvaryti.

Buvo prašytojui paaiškinta, ir jis pats suprato, kas turėtų jį šelpti. Aišku, tik
jau ne Savitarpinės pagalbos tikslas šelpti visus susirgusius tarnautojus. Buvo
parašytas Profesinių sąjungų centro pirmininkui Urbonui raštas apie kvailumą
tokios socialinės tvarkos ir tokio jo prierašo ant prašymo. Prašytojas tą raštą
nunešė Urbonui ir prašė padėti, nes jis visiškai be duonos palikęs savo žmoną ir
keturis vaikus. Savo keliu prašytojui buvo duota pašalpa, apie kurią jis Profesi-
nių sąjungų centre turėjo tylėti.

Kitą dieną iš pat ryto skambina Urbonas. Girgždančiu balsu sako, atseit Sa-
vitarpinės pagalbos pirmininko raštas esąs sarkastiškas. Į tai jam buvo atsaky-
ta, kad tame rašte piktjuokio nėra, o tik klausimas išdėstytas taip, kaip jį yra
patvarkęs Profesinių sąjungų centras, ir kad už tai esąs atsakingas to centro pir-
mininkas. Įdomu, kaip tad pats randi savo darbo sarkazmą.

Profesinių sąjungų centro pirmininkas buvo prašomas nurodyti įsakymą arba
„Arbeitsblatt“ numerį, kuriame tokia tvarka paskelbta. Savitarpinė pagalba to-
kio viešo įsakymo nesanti suradusi. Pirma jis vis dar norėjo užrėkti, bet pama-
tęs, kad tuo jis Savitarpinės pagalbos pirmininko nepabaidys, kiek nusiramino ir
ėmė sakyti, kad čia esąs nesusipratimas, kad reik pas jį užeiti — jis paaiškinsiąs.

Žinoma, nesamo įsakymo paskelbimo viešumon jis ir negalėjo nurodyti.
Savitarpinės pagalbos pirmininkas gerai žinojo, kad tai nebuvo privalomas įsa-
kymas, viešai paskelbtas, bet tai buvo vieno Profesinių sąjungų skyriaus vedėjo
paskelbtas kvietimas, pasirašytas Daugirdo. Kvietimas parašytas įsakymo sti-
lium, kone su griežčiausiomis pabaudomis už nevykdymą. Nebuvo paminėta
nei įstaiga, nei asmuo, kuriuo rėmėsi Daugirdas, rašydamas tą kvietimą. Ar tai
buvo Urbono sumanymas, ar Daugirdo sauvaliavimas, ar kieno kito paragini-
mas ar žodžiu priminimas - nežinia.

Ir visos įstaigos taip elgėsi, kaip elgėsi Geležinkelių valdyba. Atskaitydavo
mokesčius, paimdavo visą susirgusio atlyginimą, o jam duodavo arba pusę, arba
ketvirtadalį, už vieną savaitę nieko nemokėdavo. Dėl to Profesinių sąjungų cen-
tras turėjo pinigų tiek, kad jau spalio gale buvo į Vokietiją išsiuntęs devynis mi-
lijonus markių kaip nereikalingų sąjungai santaupų.

* Perduoti Savitarpinei pagalbai (vok.).

Muziejaus archyvas

215

Po šito įvykio daugelis įstaigų, nugirdusių apie tai, kad Profesinių sąjungų
mokesčiai neprivalomi, kad tiems mokesčiams imti nėra įsakymo, o tik papras-
tas skelbimo formos kreipimasis, atsisakė nuo tų mokesčių. Išgąsdinti visokių
okupantų svaičiojimų, įstaigų vedėjai atskaitinėjo iš savo tarnautojų, neturėda-
mi pagrindo, o paskui atsipeikėję ėmė trauktis atgal. Pirma Profesinės sąjungos
kiek spyrė, o paskui nutilo.

Neilgai trukus Urbonas išėjo iš Profesinių sąjungų centro pirmininkų. Buvo
girdėti, kad jo įpėdinį po trumpo laiko norėta suimti.

Ir Savitarpinė pagalba daugiau nebegaudavo su tokiu gražiu prierašu Profesi-
nių sąjungų centro pirmininko pasirašytų raštų. Atėjęs Daugirdas porą valandų
pirmininkui kažką aiškino apie tą savo tiek milijonų į Vokietiją išmetusį raštą.
Tačiau tikrosios teisybės, kodėl jis tokį raštą pasirašė, Daugirdas ir klausiamas
nepasakė. Gal kuomet Urbonas pasakys.

SAVITARPINĖS PAGALBOS IŠORĖ

Iš Wisocky įstaigos ir komisaro buvo gautas pritarimas leisti savaitinį laikraš-
tį Savitarpinės pagalbos žinios. Laikraštis turėjo propaguoti savitarpinės pagalbos
idėją, turėjo išaiškinti visuomenei savitarpinės pagalbos reikalingumą. Tai pačiai
visuomenei jis turėjo, taip sakant, viešai atsiskaityti už sudėtas aukas, atskleis-
ti prieš aukotojų akis Savitarpinės pagalbos darbo plotį, parodydamas, kaip tas
darbas buvo dirbamas prieš karą, kokios yra susidariusios naujos aplinkybės,
kokių kliūčių aptinkama. Buvo vis primenama, kad tai vienintelė leista orga-
nizacija, kad visi turime aukoti, nors ir ne po daug, bet užtatai visi savo įnašą
turi padaryti. Šiaip, apskritai imant, mūsų visuomenės nebuvo reikalo įtikinė-
ti, ypatingai ašaras lieti, atskleidžiant eiles į vargą patekusių ir nebesugebančių
iš to vargo išbristi. Visuomenė jautė, jog yra ir nepasakomų reikalų. Ji suprato,
jog visas lietuvio gyvenimas nejučiomis savaime ima spiestis aplink Savitarpi-
nės pagalbos komitetus, aplink tų komitetų narius. Tie nariai nuvažiuoja ir į
kitas apylinkes, ruošia apskričių suvažiavimus, visuotinius susirinkimus, taigi
gali pagauti krašte vyraujančias nuotaikas, gali įžiūrėti okupantų norus, kelius,
kurie lengviausiai išvestų iš spendžiamų pinklių.

Visuomenė labai aiškiai nustatė savo pažiūras į Savitarpinę pagalbą. Savitar-
pinė pagalba turėjo tik pagauti visuomenės nuotaikas. Jai nereikėjo iš viršaus
primesti kokių idėjų, pažiūrų ir laikyti visuomenę įtemptą, kad neimtų dairy-
tis į šalis. Savitarpinei pagalbai reikėjo tik akylai stebėti visuomenės pulsą, ku-
ris visame krašte vienodai reiškėsi, pagal aplinkybes vienodai kitėjo. Jei nebūtų
buvę dirbtinių — ar dėl nesugebėjimo, o gal iš blogos valios - kliūčių iš saviškių
pusės, ir dėl to ypatingai erzinančių, Savitarpinė pagalba būtų dar daugiau nu-
dirbus, daugiau naudos kraštui atnešus.

Muziejaus archyvas

216

Daugiausia cenzūrai nepatiko Vinco Kudirkos eilės „Ne tas galingas, kuris“
ir t. t. Pamanė, kad tai taikoma Hitleriui.

Savitarpinės pagalbos žinias redagavo Mikas Ilgūnas. Reikalams susipynus ir
Ilgūnui uždraudus redaguoti, buvo prašyta tvirtinti naują redaktorių — Vincą
Kemežį. Kolei patvirtins pristatytą kandidatą, leista redaktoriaus pareigas eiti
Savitarpinės pagalbos Vyriausiojo komiteto reikalų vedėjui. Wisocky įstaiga žo-
džiu pranešė negalėsianti mūsojo kandidato tvirtinti. Prašymą pakartojome.
Mes ir nesisielojome, nes redaktoriaus pareigas eina reikalų vedėjas, o kas fak-
tiškai redaguoja, Wisocky įstaiga lyg ir nesirūpino. Tad likome be redaktoriaus.
Ber mūsų kandidatas redagavo, taigi mūsų tikslas pasiektas. Areštavus reikalų
vedėją Vytautą Stanevičių, atsakingąjį redaktorių, tas pareigas perėmė naujas
reikalų vedėjas Pranas Saladžius, kolei bus patvirtintas mūsų pateiktasis kan-
didatas. Apie tai, žinoma, niekam nieko nesakyta. Laikraštis ėjo kaip ėjęs, rašė
kaip rašęs. Ir tikslai, ir tiems tikslams siekti keliai paliko visiškai nepasikeitę.

Spaustuvės darbininkams ruošdavome vaišes. Jie dirbo savo laiku, dėl to
jiems reikėjo mokėti daugiau. Užtatai laikraštis išeidavo visuomet skirtu lai-
ku. Netrūko ir popieriaus, nors iš spaudos išeidavo didesnis skaičius, kaip kad
buvo numatyta.

Be Savitarpinės pagalbos žinių, dar buvo leidžiamas vaikams Žiburėlis, Stepo
Zobarsko redaguojamas. Norėta Žiburėlį labai gražų leisti. Žinoma, jis ir galė-
jo būti daug geresnis ir turinio, ir spaudos požiūriu. Tiesa, atsirado vienas lie-
tuvis (teisininkas, buvęs Klaipėdos gubernatoriaus patarėjas Sakalauskas), kuris
paklausė pirmininko, kam Savitarpinei pagalbai reikalingas laikraštis vaikams.
Būta ir taip galvojančių lietuvių... Gerai, kad taip okupantai negalvojo. Buvo
aiškinama, kad reik visuomenę iš mažens pratinti prie artimo meilės, prie pa-
liegėlių, našlių, senelių, našlaičių šelpimo. Vokiečius tai patenkindavo. Šiaip juk
nebuvo vaikams jokio žurnalo, be Savitarpinės pagalbos leidžiamo Žiburėlio.

Prieš rinkliavas buvo spausdinami plakatai. Nelengva buvo su plakatų pro-
jektais. Menininkai ir pavieniui kviečiami, ir pranešus apie konkursą nedaly-
vaudavo. Tuomet buvo kreiptasi į Meno mokyklos direktorių Vytautą Kazimierą
Jonyną, kad jis baigiantiesiems duotų temą, tinkančią Savitarpinės pagalbos
dirbamam darbui pavaizduoti. Direktorius taip ir padarė. Projektus pateikė še-
šiolika mokinių, o pačių plakatų konkurse tedalyvavo vienuolika ar dvylika.
Išrinkus tris geriausius numatytoms premijoms liko dar daug gerų. Žiuri (Jo-
nynas, Žmuidzinavičius) sutiko su pirmininko pasiūlymu, kad ir kitiems reik
skirti „pašalpas“. Savitarpinei pagalbai šis plakatų konkursas vietoj dviejų tūks-
tančių atsiėjo keturis tūkstančius markių. Kitaip pažiūrėjus, juk vis tiek Meno
mokyklos mokiniams reikėjo duoti pašalpas. Čiagi jie gavo kiekvienas už savo
darbą tarsi atlyginimą. Visi varžybų dalyviai buvo patenkinti. Atsimetusieji gai-
lėjosi prie projektų nepadirbėję.

Muziejaus archyvas

217

Savitarpinė pagalba spausdino rinkliavoms ir popierinius ženklelius. Jų rei-
kėjo daug. Sunku buvo gauti segtukų tiems ženkliukams sagstyti.

Buvo raginami taikomojo meno kūrėjai (Vėbras) pagaminti daiktinius žen-
kliukus. Buvo siūloma kartkartėmis iš medžio, molio ar odos atraižų prigamin-
ti kokių viliojančių daiktelių, kad ir patys tie daikteliai dar labiau pritrauktų
norinčius juos įsigyti.

Ir invalidų dirbtuvės nesiėmė net skardinių ženkliukų gaminti. Labai sunkiai
gamintojas buvo įtikintas, kad imtųsi trejų metų Savitarpinės pagalbos sukak-
tuvinei rinkliavai pagaminti 200 000 skardinių ženkliukų su Vyčiu, štampuotu
su saga. Kelios dešimtys tūkstančių jų buvo pagaminta.

Okupantas labai kabinėjosi prie rinkliavų ženkliukų piešinio. Buvo toks atsi-
tikimas. Viename tokio ženkliuko pakrašty išspausta kažkas, tarsi stulpas. Ne-
leidžia šito platinti. Neva vienas vadinamųjų Gedimino stulpų čia vaizduojamas.
Tuomet pakišome mūsų Vytį. Sutiko. Sako, tai labai gražu, jūs mėgstate žirgus,
juk tai, dar pridėjo, yra jūsų valstybinis ženklas. Še tau...

Buvo sugalvota Vytį pasukti į dešinę. Stancų gamintojas apsiriko. Jo stan-
ce buvo į dešinę lekiąs Vytis. O ženkliukuose išėjo į kairę. Tik kelis tokius
tepadarė. Vėliau gaminti iš naujo ir kiek mažėlesni. Ženkliukai buvo sida-
briniai, spindį, oksiduoto sidabro juodame dugne. Rinkliavoms netiko — per
brangūs. Dalyti tik komitetų nariams, kilnesniems aukotojams. Metiniam
Savitarpinės pagalbos suvažiavimui pažymėti buvo pagaminta, rodos, 200 si-
dabrinių ženkliukų su Vyčiu raudono emalio dugne. O Vyriausiojo komiteto
nariams — paprasti tvirtai įsegami sidabriniai ženkliukai su rūtų šakele. To-
kių tik 15 tepagaminta.

Tų įvairių ženkliukų buvo atgabenta į Lietuvių sąjungą Berlyne. Šiek tiek
įplaukų už ženkliukus turėta. Už tuos sidabrinius prieš galą mokėjo po 50 mar-
kių (jų labai mažai tebuvo). Patiems kainavo trys markės. Daugiausia į Berly-
ną buvo atvežta tų skardinukų (savikaina 18 pfenigų). Už juos buvo imama po
vieną markę.

KONCERTAI

Koncertai buvo ruošiami Kaune ir provincijoj. Didžiausias koncertas buvo
Valstybės teatre Kaune. Teatro administracija ruošė Savitarpinės pagalbos vardu.
Pradžioje buvo planuojama, jog Savitarpinė pagalba pati ruošia, tik panaudoja
teatro žmones ir vietą. Įsiklausęs į jaunuomenės nuotaikas, kurios po koncerto
turėjo išsilieti į demonstraciją teatre su himnu ir t. t., pirmininkas aplankė tea-
tro direktorių Vladą Ivanauską ir atvirai su juo pasikalbėjo. Jei kas įvyktų, prie
Savitarpinės pagalbos ims kabinėtis, primesdami ar agitaciją, ar progą agitaci-
jai. Nukentėtų tuomet Savitarpinė pagalba. Todėl buvo prašoma direktoriaus,

Muziejaus archyvas

218

kad kaltę prisiimtų teatro administracija ir direktorius, — čia tik asmenys nu-
kentėtų, bet ne vienintelė organizacija. Taigi koncertą ruošė teatras Savitarpi-
nės pagalbos naudai.

Šiaip koncertuose bene dažniausiai pasirodydavo solistai Vincė Jonuškaitė,
Alė Kalvaitytė, Ipolitas Nauragis, Gaudrimas. Jonuškaitei buvo įteiktas ir pažy-
mėjimas už pasidarbavimą Savitarpinės pagalbos naudai numeris pirmas.

Buvo pasišovusi grupė koncertantų už tam tikrą procentą važinėti po pro-
vinciją ir ruošti Savitarpinės pagalbos naudai koncertus. Tačiau Šiauliuose dar
pačioje tos grupės darbo pradžioje įvyko nesusipratimas, ir pirmininkas tele-
grafu atšaukė įgaliojimus.

Daug buvo tikėtasi iš Jaunimo teatro. Šio teatro simfoninio orkestro instru-
mentams supirkti ir kitiems reikmenims įsigyti buvo duota šeši tūkstančiai mar-
kių pašalpos. Prisikabinus prie šių išlaidų komisarui Rentelnui, buvo paaiškinta,
jog čia ne teatras šelpiamas, bet tik duota parama, kad reikiami specialistai susi-
mestų krūvon, turėdami instrumentus, gaidas pasiruoštų, o jau paskui koncer-
tuotų Savitarpinės pagalbos naudai ne vien Kaune, bet važinėtų ir po provinciją.
Šiuo metu provincijoj nėra teatrų, koncertų, todėl žmonės gausiai atvykusius
koncertantus lankys, ir Savitarpinė pagalba turės nuolatinį pajamų šaltinį. Dau-
geriopai apsimokės padarytos dabar išlaidos. Sutiko. Toliau nebesikabino.

Koncertai ir spauda vis dėlto gaivino nuotaikas, leido užmegzti ryšius, spietė
plačius sluoksnius aplink Savitarpinę pagalbą.

Ir sportinės varžybos eidavo Savitarpinės pagalbos vardu. Nugalėtojus apdo-
vanodavo dovanomis, visus varžybų dalyvius — Savitarpinės pagalbos ženkliu-
kais. Vyriausiasis komitetas buvo išpirkęs visas Kauno parduotuvėse buvusias
taures ir kitus daiktus, tinkamus nugalėtojams dovanoti. Artimiausiai (ne vie-
šai) globojamas buvo „Perkūno“ sporto klubas. Jis turėjo Savitarpinei pagalbai
priklausančiose patalpose būklą su bufetu. Čia vykdavo Savitarpinės pagalbos
pobūviai su žurnalistais, bendradarbiais, vokiečių pareigūnais. Varžybas ruo-
šė kūno kultūros direktoriai: iš pradžių Algirdas Vokietaitis, o šiam išvažiavus
Vladas Bakūnas, kolei jo neareštavo gestapas.

Ir koncertai, ir sportinės varžybos buvo ruošiami ne vien pelnui gauti. Čia
buvo Savitarpinės pagalbos propaganda. Čia reiškėsi vienybė. Čia buvo norima
atitraukti budrią nepasitikinčią okupanto akį, juk čia niekuo dėti žaidimai, vi-
siškai vieši pasirodymai, prie kurių prisikabinti progų buvo griežtai vengiama.

METINIS SUVAŽIAVIMAS

Darbo metams baigiantis, Vyriausiasis komitetas nutarė šaukti darbo su-
važiavimą. Reikia suderinti darbą, atsiskaitymą. Reikia išsiaiškinti ryšius su
savivaldybių socialiniais skyriais. Reikia arčiau sueiti su Savitarpinės pagalbos

Muziejaus archyvas

219

nuoširdžiausiais bendradarbiais. Ir tolimų užkampių veikėjai turi aiškiai supras-
ti savitarpinės pagalbos idėją, kaip kad ji greit išryškėjo didesniuose centruose.

Visi Vyriausiojo komiteto nariai turėjo paruošę pranešimus raštu apie darbą
jiems pavestose srityse. Bendroji apžvalga buvo pavaizduota diagramomis. Raš-
tu turėjo paruošę pranešimus ir komitetų atstovai.

Pats suvažiavimas buvo ne koks triukšmingas susirinkimas, bet grynai dar-
bo suvažiavimas. Ypač gražią, plačią ir labai atvirą apyskaitą padarė prof. Jurgis
Elisonas. Jis pasakė tai, ką kiti nutylėjo, prisibijodami aplinkinių, prisibijoda-
mi keleto menkai pažįstamų dalyvių. Visose kalbose buvo pabrėžiama griežta
atskaitomybė, įstatų laikymasis, vargstančiųjų atjauta ir jų suradimas. Ne pa-
ramos reikalingieji ieško Savitarpinės pagalbos, bet Savitarpinės pagalbos dar-
buotojai turi visą savo darbo srities apylinkę kiaurai pažinti. Tai garbės darbas,
be užmokesčio darbas. Darbas savo kraštui, savo krašto žmonėms. Tai turėjo
visi įsisąmoninti. Vis buvo primenama: jūsų pinigai, jūs surinkote, jūs ir išleis-
kite. Laikykitės įstatų, kad kas neprisikabintų. Sugebėkite taip dirbti, kaip turi
dirbti savi saviems. Nesamdyti, neverčiami, laisvi, — savo noru ėmėtės darbo.

Norintieji permanė ir nepasakomąsias mintis. Daug kas paaiškėjo per vai-
šes — vakarienę. Daug asmeniškai buvo išsiaiškinta.

Po suvažiavimo darbas žymiai palengvėjo. Raštų pamažėjo. Savitarpinės pa-
galbos šaknys krašte pagilėjo, pastiprėjo.

VYRIAUSIOJO KOMITETO REIKALŲ VEDĖJAS

Vyriausiajam komitetui besikuriant, reikalų vedėją skyrė pirmasis generalinis
tarėjas generolas Petras Kubiliūnas, kurio žinioje, pagal įstatus, buvo Savitarpi-
nė pagalba. Tai buvo Vytautas Stanevičius, labai gerų norų žmogus. Darbštus,
sugebąs dirbti. Ir parašo, ir pakalba. Bet ir išgeria. Ne tiek išgeria, kiek nežino
savo paskutinio stikliuko. O peržengęs ribą nebesuvaldo liežuvio ir priplepa ko
nereik. Paslapčių neišlaiko. Paslapčių gi visuomet pasitaiko.

Įsitempę visą laiką dirbome. Vieną dieną įsiveržia į mano kambarį vyras ir
klausia, ar čia dirba Stanevičius. Taip, čia. Pasisako gestapininkas esąs. Siun-
čiu tarnautoją pažiūrėti, ar jis šiuo metu savo kambaryj, duodamas suprasti,
kad anas spruktų pro langą. Stanevičius to nepadarė. Jį areštuoja, įveda į mano
kambarį atsisveikinti. Klausiu, už ką suimate. Parodo, iš kišenės ranką trauk-
damas, didelį žalią brauningą: „Štai įrodymas.“ Taip, tai rimti įrodymai. Išvedė.
Išvežė į Vokietiją. Visą laiką išbuvo Štuthofo koncentracijos stovykloj su kitais
sykiu išvežtaisiais.

Tie patys gestapininkai klausia ir aviacijos kapitono Stasio Jasiunsko. Jis bu-
vęs Savitarpinės pagalbos Kauno miesto komiteto pirmininkas. Davėme miesto
komiteto adresą. Jasiunskas, jau tuo metu išėjęs iš komiteto, dirbo „Sodyboj“.

Muziejaus archyvas

220

Kolei jie teiravosi, Jasiunskas, sužinojęs apie paieškojimą, pasislėpė. Taip visą
vokiečių okupacijos laiką ir išsislapstė. Mirė Vokietijoje kaip tremtinys.

Stanevičius, karui pasibaigus, išėjo iš Štuthofo gyvas. Kurį laiką gyveno Vo-
kietijoj, anglų zonoje. Po Stanevičiaus reikalų vedėjas buvo likviduoto Raudono-
jo Kryžiaus nuo karo nukentėjusiems šelpti skyriaus vedėjas Saladžius. Jis išbuvo
reikalų vedėju, iki atsidūrė Vokietijoj į Lietuvą pargrįžtant rusams.

VALGYKLOS

Patys okupantai reikalavo, kad būtų steigiamos varguomenei valgyklos. Pir-
moji tokia valgykla buvo įsteigta Šančiuose, kur pirma buvo Vailokaičio turgaus
halė. Į atidarymą atvyko Kauno miesto komisaras Krameris, komisariato ūkio
dalies vedėjas, buvęs Kul/turbundo pirmininkas Kosmanas ir kiti. Visi gražiai
pakalbėjo. Vyriausiojo komiteto pirmininkas prasitarė, kad Savitarpinei pagal-
bai nereikės iš niekur paramos, ji pati viena sugebės išlaikyti valgyklą, kad ir
kažin kiek valgytojų bebūtų. Kosmanas — jis čia buvo vertėjas — tuoj prisika-
bino: „Pažiūrėsime, kaip pasiseks viską patiems atlikti.“ Suprask, be okupantų
vokiečių paramos.

Vėliau, kai viską vokiečiai suėmė į savo rankas, reikėjo iš jų visko prašyti —
bulvių, miltų. Kartą atsitiktinai sutiktas Kosmanas ir prikiša: „Na, matai, sakei,
Savitarpinė pagalba pati viena be mūsų pagalbos apsieis.“ Jam buvo priminta,
jog tai ne vokiečių produktai, o mūsų, lietuvių. Nelabai jam toks tiesus atsaky-
mas patiko, bet po to labai, atrodė, nuoširdžiai pasikalbėdavome.

Kita valgykla buvo įsteigta Žaliakalnyje, žydų sinagogoj. Senoviška nedide-
lė žydų sinagoga labai patogiai buvo pritaikyta valgyklai. Ir čia kalbas sakė tie
patys aukšti okupantai.

Savitarpinė pagalba duodavo maisto produktų mokyklų tėvų komitetams,
kurie ruošdavo šiltus užkandžius mokiniams. Nebuvo pamiršti ir pradžios mo-
kyklų mokiniai. Produktus gaudavo veltui, o aptarnauti turėjo patys.

Visur tokių valgyklų steigimas ir išlaikymas ėjo sklandžiai. Išimtį sudarė
Ukmergė. Ten apskrities komiteto reikalų vedėjas buvo Darbo ir socialinių rei-
kalų įstaigos vedėjas. Jie pasamdė maitinimui tvarkyti tarnaites. Atseit tėvai bei
motinos nė piršto neprikiša prie savo vaikų maitinimo mokykloj. Laikantis jų
normų, būtų reikėję visame krašte prisamdyti tiek tarnaičių, kad jų algoms Sa-
vitarpinė pagalba būtų turėjusi išmokėti apie 200 000 markių per mėnesį.

Nelengva buvo suvaldyti reikalų vedėją — buvusį puskarininkį. Sako, tė-
vai atsisako to maisto, jei jiems patiems reiks aptarnauti. Savitarpinė pagalba
prieš tėvų norą prievarta jų vaikų nemaitinsianti. Atsisako — nereik. O jei ne-
nori darbo dirbti, tegu patys pasisamdo — čia jų reikalas. Savitarpinė pagalba
nė vienos tarnaitės nesamdė mokyklų valgykloms. Tuo tarpu viešosios valgy-

Muziejaus archyvas

221

klos varguomenei buvo aptarnaujamos Savitarpinės pagalbos komitetų apmo-
kamų tarnautojų.

Viena smulkmena. Kauno miesto komisaro ūkio viršininkas sykį buvo pra-
šomas skirti valgykloms 200 kg miltų. Jis apsiriko ir parašė 2000 kg. Apie tai
jam buvo pranešta. Jis pasakė tai padaręs sąmoningai, — esą ką galima padaryti
su 200 kg. Pagal normas ir patvarkymus tereikėjo 200 kg. Kiek anksčiau vargo
būdavo, kol ir tuos 200 kg išgaudavai.

LIETUVOS RAUDONOJO KRYŽIAUS SUSPENDAVIMO RAŠTAS

Po kurio laiko, Savitarpinės pagalbos darbui jau įsibėgėjus, komisaras parašė
raštą buvusiam Raudonajam Kryžiui aiškiai nurodydamas, kaip reikia į tą raštą
atsakyti. Kodėl gi komisaras panoro gauti raštu atsakymą, tarsi Raudonasis Kry-
žius būtų pats patvarkęs savo skyrius uždaryti? Tokio pobūdžio jis ir atsakymą
norėjo gauti, esą Raudonasis Kryžius pats sulikvidavo savo skyrius.

Buvusioji (ir tebesanti) Raudonojo Kryžiaus valdyba visaip svarstė tą raštą.
Pirmininkas pasakė, jog Raudonasis Kryžius sulaikytas pagal komisaro raštą,
gautą nurodyta data. Paprastai raštu jokių įsakymų komisaras nenorėjo duoti.
Viskas griežtu žodžiu buvo patvarkoma. Jei paskui reikėdavo bet kokiuos žygius
daryti, neturėdavai kuo remtis. Reikėdavo plačiai aiškinti, kodėl tas ar kitas žy-
gis daromas. Viską tarsi savo atsakomybe turėjai daryti. Nesidrovėdavome raš-
tuose priminti, kad tai daroma pagal komisaro tokio ir tokio skyriaus atsakingo
pareigūno žodinį patvarkymą. Dėl to ir su reikalais eidavome į komisariato įs-
taigas su „vertėjais“, kad pasikalbėjimuose dalyvautų žmogus iš šalies, ypač kai
klausimas išeidavo iš komisaro įstaigų.

Dėl Raudonojo Kryžiaus suspendavimo, matyt, dar nebuvo nustatytas ben-
dras kelias įsakant apsieiti be raštų. Tad okupantams rūpėjo ir nuo to rašto nu-
sikratyti. Dar ir dėl to, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius buvo tarptautinio
Raudonojo Kryžiaus narys.

Trumpai atsakius į komisaro raštą, visai nesilaikant tame rašte mėklinamų
nurodymų, o remiantis tik komisaro Lietuvos Raudonojo Kryžiaus suspendavi-
mo rašto tiesiogine prasme, toliau to klausimo nebekėlė. Nors pasitaikius pro-
gai vis primindavo. Gal tik kiek sustiprino spyrimą visur Raudonojo Kryžiaus
emblemas pakeisti Savitarpinės pagalbos užrašu.

Žinantiems reikalą tas patvarkymas pakeisti ženklus ir pats tų ženklų pa-
keitimas labai jau akies nerėžė. Pasitikėjimą įgijusi Savitarpinė pagalba ir dabar
to pasitikėjimo nesužlugdė. Juk visas Raudonojo Kryžiaus darbas buvo išsaugo-
tas. O dar visi kiti vieši Savitarpinės pagalbos darbai ir nematomai besiplečianti
krašto viltis vertė juo labiau glaustis po Savitarpinės pagalbos sparnu ir padėti
jai savo tikslų siekti kuo plačiausiu mastu.

Muziejaus archyvas

222

DANIJOS DOVANA LIETUVAI

Vokiečių okupacijos metu danai atsiuntė į Rygą sanitarinį automobilį. Tas sa-
nitarinis automobilis perdirbtas iš lengvojo automobilio. Labai patogi mašina.
Tikrai lengvai tilptų keturi ligonys. Automobilis buvo atsiųstas Lietuvos Raudona-
jam Kryžiui. Rodos, tokios pat Danijos dovanos buvo atsiųstos Latvijai ir Estijai.

Dovanos — mašinos parsivežti nuvažiavo prof. Jonas Šimoliūnas, ir rygietis,
ir Raudonojo Kryžiaus žmogus. Vokiečiai darė visokių kliūčių, kad ta maši-
na nepatektų į lietuvių rankas. Jie ypač rėmėsi tuo, kad dabar karo laikas, esą
jūs neturite benzino, mes jums traukiniu iš Rygos atvešime. Prof. Šimoliūnas
nenusileido. Jam visgi laimingai pasisekė Danijos dovaną Lietuvai parvaryti į
Kauną. Savitarpinės pagalbos Sveikatos pagalbos skyrius su dideliu atsargumu
naudojo tą mašiną.

Su ta mašina dr. Ingelevičius su šeima ir Ritėnas išvyko iš Lietuvos, bėgda-
mi nuo rusų. Į vokiečių nagus ji pakliuvo Rytprūsiuose — Stalupėnuose. Man
atrodė, kad tą mašiną tuomet dar buvo galima išgelbėti. Bet Ritėnas nuleido
rankas, nėjo klabinti pas vokiečius. Vis dėlto mašina itin lengvai buvo atiduota
vokiečiams, nedarant reikiamų pastangų ją atgauti. Nors, antraip vertus, ne tą,
tai kitą dieną vokiečiai ją būtų atėmę. Tačiau kai jau Vokietijoje vokiečiai gro-
bia Lietuvos turtą, vis dėlto gaila. Juo labiau kad čia, sakyčiau, tokia simbolinė
okupacijos metu Danijos dovana Lietuvai. Čia tau ne paprastas pirktas auto-
mobilis. Ši dovana aiškiai rodė draugiškumo ryšius tarp Danijos ir okupuotos
Lietuvos, — suprask, turite draugų, kurie apie jus galvoja. Tarsi prisako laiky-
tis tvirtai, laukti geresnių laikų, — vokiečių okupacija ne amžina. Pririedės ir to
smarkiojo beširdžio vokiečio kamuolys siūlo galą. Simboliška ir tai, kad visoms
trims Pabaltijo valstybėms — Estijai, Latvijai, Lietuvai — tuo pačiu metu tokia
dovana įteikta. Baltoskandijos idėjai patvirtinti tikrai gražus sumanymas, su-
maniai užmaskuotas ir laiku įteiktas. Krašto likimas, žinoma, brangesnis už tos
dovanos likimą. Pražuvo arklys, tegu žūva ir kamanėlės.

LENTZENAS IR VAIKŲ ŽAISLAI

Kauno rajono komendantas Lentzenas kreipėsi į Vyriausiąjį komitetą, prašy-
damas atsiųsti žmogų, su kuriuo jis galėtų pasitarti svarbiu Savitarpinės pagalbos
reikalu. Buvo nueita. Pasirodo, jis jau išrašęs už 50 000 markių vaikams kalė-
dinių dovanų ir norįs gauti tam tikrą kiekį žaislų vokiečių vaikams Lietuvoje.
Jis siūlo kiek brangiau pardavinėti, kad Savitarpinė pagalba dar ir pelno gautų.

Geras pelnas. Vyriausiasis komitetas parduos, sakykim, apskrities komitetui,
kad šis savo apskrities varguomenės vaikų eglaites aprūpintų žaislais. Juk tai vis
tiek pat Savitarpinės pagalbos lėšos.

Muziejaus archyvas

223

Tas jo pasikalbėjimas buvo ne kas kita, kaip pranešimas įsakymo pavidalu,
kad tai jau padaryta. Taigi Savitarpinė pagalba privalo apmokėti jau turimas
50 000 markių sąskaitas pro forma. Lentzenas, be to, jau pasiėmęs sau reikalin-
gus žaisliukus.

Buvo gauta šimtas su viršum didelių didelių dėžių. Nieko nepadarysi. Buvo
nutarta nesipriešinti. Skaldome dėžes, žiūrime žaislus. Labai menkos vertės me-
diniai žaisliukai. Dauguma jau sulūžę. Vežimukų ratukai vinelėm prikalti. Vine-
lės iškritusios. Reik taisyti. Prašome vinelėms pirkti leidimo. Duoda, bet vinelių
nėra. Pakartotinai prašome. Negauname.

Įdomus vienas dalykas. Kelios dėžės buvo gana sunkios. Atidarome - pilnos
gipsinių pelenių iš Čekoslovakijos. Sąskaitoje už 12 000 pelenių po 1,5 mar-
kės — 18 000 markių. Nuo pelenių apačios nuplėšyti popieriukai su kaina. Ėmė-
me ieškoti, ir buvo rasta keletas su nenuplėštais popieriukais. Kaina pažymėta
0,49 markės. Taigi Lentzenas paėmė sau už kiekvieną pelenę po 1,01 markės.
Už visas gavo sau dvylika tūkstančių šimtą dvidešimt markių. Ir dar, reik ma-
nyti, geriausių žaislų kiek norėdamas.

Niekaip nesugebėjome tų pelenių išdalyti. Liko daugiau kaip šeši tūkstančiai.
Atsirado pirkėjas, kuris sumokėjo ar ne po dvi su puse markės. O tas pelenes iš
to pirkėjo išpirko daugiausia vokiškos įstaigos. Tegu, žinoma, vokiečių pinigai
buvo iš mūsų paimti. Bet Savitarpinė pagalba didelių nuostolių čia neturėjo. Šis
pavyzdys aiškiai parodo, kokiais keliais okupantai jau iš apiplėštų žmonių dar
norėjo ir sau asmeniškai gražių įplaukų pasidaryti.

Per akis apgauti — ne nuodėmė. Buvo taip galvojančių Lietuvos gyventojų nedi-
delė dalis. Pasirodo, vokiečiai ne vien jų turtus savinosi ir pasisavino, bet ir gudrybės
perimdavo. Juk, sako, koks čia jums, lietuviams, blogumas. Žydų nebebus. Žydų
vietas užims vokiečiai. Ir prekyboje, ir pramonėje. Kilnojamuoju turtu jau privačiai
dalijosi. Dalijosi ir namais. Tiesa, plėšė turtą ir lenkų, rusų, išvežtųjų lietuvių. Net
negrąžindavo turto vadinamiesiems repatriantams lietuviams, kai kuriems pasisek-
davo iš Vokietijos išsprukti. Plėšk priplėštąjį, kaip sakė okupantai rusai.

GYDYKLOS

Okupacinė valdžia sugalvojo steigti Lietuvoje sveikstantiems kariams gydy-
klas. Jie, žinoma, turėjo galvoje, kad dar mūsų ūkininkai turi maisto. Dar galės
to maisto iš jų išspausti. Vokietijoj — tik kortelės.

Buvo nurodoma okupantams, kad sveikstančių karių globojimas neįeina į
Savitarpinės pagalbos uždavinius. Kariauti juos kvietė karo žinyba. Karo žiny-
ba turi juos ir aprūpinti.

Sveikų vietų Lietuvoj kiek norint: visa Lietuva — ištisas kurortas. Važinėjo-
me, ieškojome — Kulautuvoje, Gaižiūnuose. Sustota prie Varėnos džiovininkų

Muziejaus archyvas

224

sanatorijos. Buvo imta ją plėsti, kad daugiau galėtų tuo pačiu metu sutalpinti.
Praplėtimas naudingas ateičiai, — ne veltui nueis lėšos. Į Birštoną buvo kviečia-
mi vokiečiai, kartu būtų gauta maisto ir saviškiams išlaikyti. Čia buvo galima
verstis. „Birutės“ vanduo po senovei buvo pardavinėjamas Sveikatos pagalbos
skyriaus žinioje. Dėl vandens gazavimo būta nesusipratimų. Atsirasdavo žmo-
nių su ilgais pirštais.

Panašiai ir džiovininkų sanatorijoj Aukštojoj Panemunėj. Nuolat su tais ūkio
vedėjais kokių nors negerumų pasitaikydavo. Žinoma, slidus kelias. Geriausia
valiuta — spiritas. Turi spirito, turi daug ir draugų. Dėl to spirito nuteka pro
šalį. O kartais ir už pinigus paleidžiama — nesuseksi. Per tai visokie skundai,
visokie įtarinėjimai. Buvo ir kitokios rūšies nesusipratimų ligoninės viduje. Nie-
ko nepadarysi, gyvenimas kiek pakrikęs karo aplinkoje, kai ne tik kokie turtai,
brangenybės, bet žmogaus gyvenimas nieku laikomas. Kuris į kurią pusę kiek
silpnesnis buvo, tai toks karo metu į tą silpnesnę savo būdo pusę ir pasvirdavo.

Buvo ir kolektyvinių nusikaltimų. Ir pamatuotų skundų netrūko. Buvo kei-
čiami žmonės prasikišusiose viršūnėse. Tokia negera okupacijos ir karo aplinka,
kur viskas naikinama, kur viskas laikina, net žmogaus gyvybė, negalėjo nepa-
veikti ir pusėtinai atsparaus būdo žmogaus - paslysdavo, o paslydęs marmėdavo
prapulties gilumon nebesulaikomas. Pati gyvybė ant plauko kabojo. Jei jau pats
brangiausias dalykas buvo tokiame pavojuje, tai, daugelis manė, kam čia besirū-
pinti gyvenimo smulkmenomis, kam besaugoti gerą savo vardą, gali net kenkti
visos tautos geram vardui, kai jau nebeliko pavadinimo Lietuva, lietuvis. Atsi-
rado nauji vardai — Os:land, ir pats Savitarpinės pagalbos pavadinimas — Se/bs:-
bilfwerk Kauen. Žinoma, buvo ir kitaip galvojančių, - jei ir pavojuj išlaikysi gerą
vardą, tai tas gerumas bus stipresnis. Niekuomet neik blogu keliu.

MOTINOS IR VAIKO GLOBOS SKYRIUS

Daug rūpesčių buvo su vaikais ir motinomis. Visos karo nelaimės ant jų gal-
vų. Mobilizavo ar į darbus išvežė vyrą, — likusios su vaikais ar nėščios moterys
nežinojo, iš kur ir kaip duonos riekelę vaikams ar sau gauti. Dar visuomet prie
tokių gūžtų laikydavosi seneliai, senelės, dažnai nebegalį savęs prisižiūrėti. Juos
reikėjo globoti. Tokia globa visų pirma krisdavo ant pečių likusių su mažais vai-
kais našlių arba gyvanašlių.

O kur dar pamestinukai, našlaičiai, jų prieglaudos. Priežiūra čia reikalinga
budri. Čia maža vien tarnautojų, kurie stropiai atliks savo pareigas. Šitam dar-
bui reik širdies, meilės silpnučiam kūdikiui, meilės, apsivežėjimo senu žmogum.

Skyriaus vedėja Marija Nemeikšaitė per geros buvo širdies. Labai tikėjo žmo-
nėmis. Pati paverkdavo manydama, kad jos ašaros paveiks nusikaltusį pareigū-
ną ir padės nuskriaustajam atsipeikėti. Sveikus globoti, kad ir mažus bei senus,

Muziejaus archyvas

225

viena, bet buvo daug paliegusių, kuriems reikėjo savotiškos globos ir priežiūros.
Darbas nedėkingas, labai sunkus, reikalaujantis gerų norų, širdies.

Kitas reikalas — eglaičių ruošimas. Arba vasaros kolonijos mokyklos amžiaus
vaikams. Sveiki vaikai laisvoj gamtoj ilsisi, žaidžia. Kad ir pasitaikydavo ne-
susipratimų, bet tai lengvai įstebimi dalykai, nesunkiai pataisomi. Sėkmingai
darbas ėjo Kulautuvos vasaros vaikų kolonijoj per dvi vasaras. Nebuvo girdėti
nesklandumų ir Kačerginės vasaros vaikų stovykloj. Visur graži gamta, platūs
Nemuno paplūdimiai. Pušynas. Sausa pakili vieta. Aukšti miškingi kalnų šlai-
tai, pušimis apaugę.

Ir mieste vaikų prieglaudos — Vaikelio Jėzaus ir kitos - buvo vadovaujamos
patyrusių prižiūrėtojų. Nesusipratimai nesiekdavo Vyriausiojo komiteto. Savi-
valdybių išlaikomos prieglaudos gaudavo papildomo maisto. Buvo prisamdomos
Savitarpinės pagalbos lėšomis patarnautojos, kad švara, sveikatingumas būtų ge-
riau prižiūrimi. Prie šio darbo dėjosi idealistiškai nusiteikusios moterys. Ir tarp
pačių tarnautojų buvo daug pasiaukojusių moterų, ką jau kalbėti apie motinos
ir vaiko globai sudarytąjį komitetą.

Kiek nuoširdžių minčių būdavo pareiškiama besiruošiant pirmajam gegužės
mėnesio sekmadieniui — Motinos dienai! Matydamas šį jautrų gilų norą kiek
galima įspūdingiau pagerbti motiną ir įžiūrėdamas mėklinimus perkelti tuos su-
skaudėjusios širdies jausmus Motinai Tėvynei, turėdavai mintis kur kitur kreipti,
kad sulaikytumei ašaras, kad begalėtumei kelis visai neatsveriančius klausimo
didingumo žodžius tarti jau, žinoma, į kitų akis žiūrėti neįstengdamas.

Buvo išduoti biliečiukai nėščioms arba mažų vaikų turinčioms motinoms, kad
jos galėtų savo reikalus krautuvėse ar įstaigose atlikti be eilės. Pradžioj daug kas urz-
gė. Paskui apsiprato ir pasidavė Savitarpinės pagalbos prašymui pagerbti motinas.

KOMITETAI

Savitarpinės pagalbos Vyriausiąjį komitetą sudarė devyni nariai: Ignas
Končius — pirmininkas, Kazimieras Šaulys, generalvikaras, prelatas, profeso-
rius — vicepirmininkas, Juozas Narakas — vidaus reikalų generalinis tarėjas,
J. Venclova — žemės ūkio generalinio tarėjo pavaduotojas, Balys Matulionis —
sveikatos valdybos pirmininkas, Algirdas Vokietaitis — Kūno kultūros rūmų
direktorius, V. Mašalaitis - pirmojo generalinio tarėjo raštinės viršininkas, Sta-
sys Daukša, Vladas Ingelevičius - Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas.
Vyriausiojo komiteto posėdžius vedė reikalų vedėjas Vytautas Stanevičius, šį
areštavus — Pranas Saladžius. Vokietaičiui išvykus, į Vyriausiąjį komitetą įėjo
prof. dr. Vincas Kanauka, Naraką areštavus - A. Danta.

Vyriausiasis komitetas visus klausimus sprendė be balsavimo, vienbalsiai.
Nepasitaikydavo skirtingų nuomonių. Išsiaiškinus klausimo aplinkybes, visi

Muziejaus archyvas

226

Vyriausiojo komiteto nariai būdavo vienos nuomonės. Taip darniai darbas ėjo
visą laiką.

Norėdamas pakreipti Savitarpinės pagalbos darbo linkmę arba tam darbui
primesti ir politinį atspalvį, Vokietaitis po ilgų posėdžių paliko vienas pats ir
netrukus išvažiavo iš Lietuvos.

Ta proga Vyriausiasis komitetas patikrino savo nusistatymą išlaikyti viešą Sa-
vitarpinės pagalbos darbą, nepinant jo, visai nesikišant į pogrindžio darbą, kuris
kaskart vis stiprėjo ir stiprėjo. Buvo nutarta, kad Savitarpinė pagalba, įgavusi vi-
suomenės pasitikėjimą, ir toliau laikytųsi savo statuto ir neišeitų už jo ribų. Tegu
kita kuri organizacija kuriasi su savais tikslais. Ne Savitarpinės pagalbos tikslas to-
kiai besikuriančiai ar jau įsikūrusiai organizacijai kliudyti. Tačiau reikia saugotis,
kad Savitarpinė pagalba kur neįsiveltų, kad paskui be savo kaltės nepaliktų krašto
be lietuviškos, okupantų vokiečių leistos organizacijos. Juk reikalui kilus Savitarpi-
nė pagalba su savo komitetais galėtų pradžioje visą krašto tvarką perimti. Apie Sa-
vitarpinę pagalbą spietėsi geriausi, patikimi, nesugadintų vardų žmonės, žmonės,
neturį savų išrokavimų, kaip tik prislėgtai tautai padėti. Komitetai vietoje galėjo
veikti laisvai — tik neišeik iš nuostatų ribų. Nuostatai leido plačiai veikti: paragra-
fuose buvo plačių apibendrinimų įrašyta, nuostatai nebuvo detalizuoti. Rimtai
paskaitęs, ten rasi teises visais krašto reikalais rūpintis. Pagaliau dirbk nesigarsin-
damas, o visoks darbas galėjo būti laikomas propaganda už Savitarpinę pagalbą.

Po metinio suvažiavimo tai aiškiai suprato atvykusieji komitetų atstovai.
Darbas plito, Savitarpinės pagalbos šaknys ėmė leistis gilyn. Komitetai pajautė
savo laisvę. Ir tos laisvės piktam nepanaudojo. Kame kokius negerumus iš oku-
pantų pusės nugirdęs, Vyriausiasis komitetas pabardavo vietos komitetus. Ta-
čiau juo smarkiau buvo barami, juo labiau jų darbams Vyriausiasis komitetas
pritardavo. Kitaip tariant, supratome vieni kitus.

Pirma provincijos komitetai kiek pyko už tai, kad dalis jų pajamų turėjo eiti į
centrą. Paskui pamatė, kad Vyriausiasis komitetas surado sau tokių įplaukų šaltinių,
jog savom lėšom pašelpdavo neįstengiančius savom įplaukom išsilaikyti komitetus.
Besikuriant komitetams ar kokiom ypatingom aplinkybėm susidarius (pavyzdžiui,
Švenčionių komitetas), Vyriausiasis komitetas nereikalavo iš kitų komitetų pinigų.
Savų visam kam jam užtekdavo. Lėšos buvo decentralizuotos. Surinkai ir laikyk
pas save. Leisk savo nuožiūra. Trūksta savo lėšų, kreipkis į Vyriausiąjį komitetą,
duos tau tavo sumanymams įgyvendinti. Taigi tarp vietos komitetų ir Vyriausiojo
komiteto susiklostė jaukus susiklausymas. Priklausomybė pasidarė tarsi visai ne-
bejaučiama. Ne įsakymai darbą tvarkė, bet draugiški pasikalbėjimai.

Kiek susirūpinimo teikė Vilniaus apskrities komitetas (pirmininkas Virbalis).
Gal nesisekė dirbti, o gal nenorėjo. Darbo nebuvo matyti, tik tekdavo prisiklau-
syti kalbų, neva sumanymų. Tačiau viskas svajonėmis taip ir liko. Nepasisekė
to komiteto išjudinti.

Muziejaus archyvas

227

Daug nemalonumų teko patirti iš Šiaulių miesto ir apskrities komiteto. Buvo
prašoma, įsakoma sudaryti du komitetus — miesto ir apskrities. Nemažas mies-
tas, daug vargo matę gyventojai, buvo pakankamai darbo. Darbo būt buvę tiek
ir tiek tik miesto komitetui. Šiaulių apskritis — pati didžiausia, ar ne 25 valsčiai.
Valsčiai dideli. Padangė plati. Žmonių įvairus mišinys. Vienur žemė itin gera,
kitur bloga — nevienodos sąlygos. Tai ir paties darbo įvairūs keliai, — apskrities
komitetas turėtų daug darbo, besitaikydamas pats ir betaikydamas Savitarpinės
pagalbos darbo tikslus prie skirtingų gyvenimo sąlygų.

Savotiškai užsispyrę pirmininkas dr. Domas Jasaitis ir kun. Vincas Byla —
jie jau per daug norėjo su niekuo nesiskaityti. Pavyzdžiui, užsigeidė iš savival-
dybės perimti visas prieglaudas. Tai būtų atsiėję apie 140 000 markių. (Iš viso
įplaukų Šiauliai turėdavo apie 400 000 markių per metus.) Tuo tarpu Savitar-
pinė pagalba tik gerina sąlygas, tik prišelpia. Reikia reikalauti, kad savivaldybės
tinkamai pačios savom lėšom socialinį darbą vykdytų. O kur to trūksta, kolei
savivaldybė sugebės išreikalauti papildomų lėšų (juk prieš metus viso ko tiksliai
nenumatysi itin nepastoviomis karo bei okupacijos sąlygomis), Savitarpinė pa-
galba su lanksčia savo sąmata gali primesti lėšų, pasamdyti reikiamus tarnauto-
jus, praplėsti patalpas ir t. t. Taip galvojant Savitarpinei pagalbai mažiau tereik
lėšų — tik prišelpti, ir patiems prišelpiamiesiems geriau.

Buvo sušauktas Šiaulių apskrities valsčių komitetų pirmininkų suvažiavi-
mas. Iš vakaro kone iki išauštant buvo privačiai kalbėtasi. Nesusitarta. Tuo-
met Vyriausiojo komiteto pirmininkas nutarė pasinaudoti komiteto įgaliojimu
ir nenusileisti ir prieš posėdį pats jokių žygių dėl susitarimo nebedarė - juk ne
maži vaikai. Prieš pat susirinkimą šiauliškių užsispyrimas palūžo ir jie išbrau-
kė iš dienotvarkės ginčytinus (dėl kurių privačiai nebuvo prieita prie vieningos
nuomonės) klausimus. Susirinkimas praėjo gana sklandžiai. Mažiau dirbantieji
paprastai moka gražiai susirinkimą mulkinti.

Suvažiavime Linkuvos komiteto pirmininkas, priėjęs prie Vyriausiojo komi-
teto pirmininko, klausia, ką turįs daryti su kviečiais ir lašiniais. Pasirodo, komi-
teto žinioj be jo pastangų atsirado 110 centnerių kviečių ir apie 100 kilogramų
lašinių. Natūra rinkti aukas buvo uždrausta. Tačiau žmonės nori nenori atveža
ir palieka. Daryk, kaip sau išmanai. Patarti tokiais atvejais nesunku. Sudoroti
tokius daiktus visuomet sugebėsi.

Taip besivarinėdami su Vyriausiuoju komitetu, šiauliškiai visai mažai ką te-
padarė. Šiauliškių darbas buvo nelyginant prievarta pasamdytų darbininkų dar-
bas. Nebuvo tos darbo šilumos, kurią žmogus matei, pavyzdžiui, Švenčionių,
Raseinių, Telšių, Utenos apskrityse ir kitur.

Gražiai suprato Savitarpinės pagalbos darbą Zarasų apskritis. Iš jų galėjai
pasimokyti. Su jais pasikalbėjęs, žmogus palikdavai platesnio akiračio. Jie kiau-
rai persiėmė tos vienintelės viešos vokiečių okupacijos metu lietuvių organizaci-

Muziejaus archyvas

228

jos, kuri dirbo savom, pačių žmonių laisvai sudėtom aukom, dvasia, tos dvasios
reikalingumu, galingumu. Jie toje organizacijoje matė visą okupantų užslopin-
tą valdžios aparatą — savą, grynai lietuvišką, visiems vienaip brangų, be jokių
skirtumų, be politinių ar kokių kitų įsitikinimų. Zarasiškiai sugebėjo parinkti
žmonių, kurie patys siuntinėjo siuntinukus pagal duotus adresus ar čia pat Lie-
tuvoje, ar už jos ribų. Jiems nebuvo savo apskrities sienų. Jie apžvelgė visą tėvy-
nę. Visame krašte matė taisytinų negerumų. Ir taisė. Sėkmingi taisė.

Žinoma, kad ir kaip viską iš anksto permatė zarasiškiai, tačiau jiems sun-
ku buvo pralenkti panevėžiečius. Panevėžiečiai ramiai, nuosaikiai, pirma blai-
viai apsvarstydami, visi kaip vienas dirbo. Ir visuomet sklandžiai susikalbėdavo
prof. Jurgis Elisonas su vyskupu Kazimieru Paltaroku. Savitarpinės pagalbos
darbe visi panevėžiečiai buvo kaip vienas žmogus. Jie plačia vaga buvo užsimo-
ję Savitarpinės pagalbos leistina linkme savąją idėją vykdyti. Daug iš jų buvo
pasimokyta. Suvažiavimo metu Panevėžio komiteto pirmininkas pratrynė su-
važiavusiems akis. Panevėžiečiai pasakė ir tai, ko nereikėjo sakyti. Jie prabilo
ir apie tokias darbo gaires, kurias Vyriausiasis komitetas tik privačiuose pokal-
biuose tegalėjo minėti.

Alytus su savo Jieznu buvo partinę aistrą sukėlę. Partijų žmonės ir čia suma-
nė pasivaržyti dėl komitetų pirmininkų. Jiems formalumai akis aptemdė. Ne-
beįžiūrėjo jie okupacijos metu tikrojo darbo saviškių naudai.

Gerai dirbo Kėdainiai. Jie gilią vagą varė. Jų darbas grūdino tautinę sąmo-
nę, kūrė vienybę, padėjo įsisąmoninti tautinį atsparumą ir jo įtakos pasekmes
bet kuriems staigiems įvykiams krašte kilus. Ir darė visa tai ramiai, be triukšmo.

Atsiradus Savitarpinės pagalbos statute nenumatytiems reikalams, pirmas pa-
sišovė padėti Vilkaviškio apskrities komiteto pirmininkas kun. Jonas Kardauskas.

Buki, reikalo nesuprantą buvo Šakiai. Vargo nematę, nenukentėję patys ir
nesuprantą kitų nelaimių, sunkumų.

Uteniškiai irgi varžytis ėmė. Gal kiek panašiai kaip Alytus su Jieznu. Gerų
norų būta, tačiau siela šlubavo. Kažkaip darbas ten būriuodavo kaip rudens įky-
rusis lietus. Neužkrėtė jų nei Vyriausiojo komiteto prašyti užvažiuoti zarasiškiai,
nei garsieji panevėžiečių darbai.

Ukmergei turėjo darbas sektis. Tik čia gal kiek poniškumo ligos atsirado. Tas
suplakimas su Darbo ir socialinių reikalų skyriumi, tie gražieji to skyriaus rūmai
nepritiko žiaurių okupantų nuskriaustai ir vis dar tebeskriaudžiamai tautos jau-
triajai sielai. Jautrių sielų žmonėms drovu buvo tų rūmų laiptais lipti aukštyn.
Be to, čia, matyt, nebuvo dar visai išsidvelkusi dr. Paukščio dvasia — laikyti Sa-
vitarpinę pagalbą savo tarnaite. Žmonės judrūs, paslankūs, bet tik padangėm
skraidyti, neatsiremiant mintimis į ką nors pastovesnio, nepajudinamo, susting-
dančio žmogaus polėkį — savo tautos tikrąjį kelią. To čia nemokėta įžvelgti ir
dėl to būta nedovanotinų klaidų. Tos klaidos apylinkės žmonėms galėjo mes-

Muziejaus archyvas

229

ti šešėlį ant Savitarpinės pagalbos visiems vienodų, visiems būtinų tautos nau-
dai reikalų. Juk turi ir žmonės jausti Savitarpinės pagalbos teikiamą šilumą, ir
tauta turi gėrėtis tiems žmonėms teikiama šiluma. Tad reik sugebėti, tokį dar-
bą dirbant, matyti ir tai, kas čia pat po kojų dedasi, ir tai apibendrinti visiems
žmonėms, visai tautai.

Nudegusi Tauragė matė vargo. Savitarpinė pagalba buvo jiems viltis, švie-
čianti iš šalies. Jausdami tos vilties dvelkimą, tauragiškiai plušėjo ir jiems se-
kėsi. Stambiais žingsniais jie ėjo pirmyn. Visuomeninis darbas yra nuolatinis,
kruopštus darbas. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Žinoma, ne taip jau greitai
sužadinsi žemaičių pasitikėjimą, užtatai pasiektas pasitikėjimas duoda gražių
vaisių. Pastaraisiais vokiečių okupacijos metais žemaičiai jau buvo Savitarpi-
nę pagalbą perpratę. Jie ėmėsi darbo nestoviniuodami ir nesisukinėdami atgal.

Be nereikalingų jausmų, rimtai, paslankiai ėjo darbas Marijampolėj.

Vilniaus padangės komitetai su Trakais vargo. Lietuviškas darbas šaknų čia
dar neturėjo. Juos reikėjo remti. Tiesa, jų kraštas vargingas. Jie niekuomet ne-
sugebėjo pakilti.

Švenčionys pradžioje vargo. Paskui vienas du žmonės išvystė tikrai gražų dar-
bą. Iš nieko ir itin sunkiomis sąlygomis jie plačiu keliu ėmė eiti. Jų darbas, kad
ir greit išvystytas, turėjo svarbios reikšmės ateičiai.

Biržų, Kaišiadorių, Kretingos, Mažeikių, Rokiškio komitetai neatsiliko nuo
kitų sau lygių komitetų. Jie veržėsi į viešąjį gyvenimą, stiprindami tautos dvasią,
keldami ateities viltį, ruošdami žmones visokiems galimiems įvykiams.

Nedaug bereikėjo laiko, ir visi komitetai it vienas būtų ėmę vienodai galvoti,
vienodai dirbti besivaržydami dėl pirmavimo, dėl naujų kelių, naujų akstinų dar
giliau į tautos reikalus įžvelgti. O tų reikalų vis daugiau ir daugiau atsirasdavo.
Veiklumas - ir viešasis, ir neviešasis — pagyvėjo.

VOKIEČIŲ RAUDONASIS KRYŽIUS

Sykį į Vyriausiąjį komitetą atėjo uniformuoti vokiečių gydytojas ir gailestin-
goji seselė. Pasisakė esą iš Rygos, Vokiečių Raudonojo Kryžiaus siųsti į Kauną,
kad čia gyvendami palengvintų Savitarpinei pagalbai darbą sveikatos srityje ir
pagreitintų susisiekimą.

Geras pagreitinimas. Pirma reikėjo tiesiog į Rygą rašyti, o dabar per tą įsi-
kursiantį Vokiečių Raudonojo Kryžiaus skyrių. Darbas, kaip jau buvo aiškinta,
palėtės aštuoniomis dienomis.

Nieko nepadarysi. Reik duoti patalpas. Jie norėtų gauti patalpas tame name,
kur yra įsikūrusi visa Savitarpinės pagalbos įstaiga su Sveikatos pagalbos sky-
rium, su paieškojimų, su kraujo transfuzijos skyriais. Įsileisk tokius į bažnyčią —
ir ant altoriaus užlips. Ims plėstis mūsų darbo patalpų sąskaiton.

Muziejaus archyvas

230

Suradome patalpas prie Savitarpinės pagalbos ligoninės traumatologijos sky-
riaus Vytauto prospekte (Kęstučio gatvės kampas). Jiems pavestieji kambariai —
namo gale. Plėstis tegalėtų viena linkme — traumatologijos ligoninės patalpų
sąskaiton. Namas vieno aukšto — į aukštį nėra kur plėstis. Apačioj, pusrūsyj, —
ortopedinė dirbtuvė. Per vokiečius buvo gaunama ir tai dirbtuvei reikalinga me-
džiaga. Taigi lokalizavome tinkamoje vietoje.

Gydytojas ir jo padėjėja — malonūs žmonės. Pradžioj buvo šiek tiek reika-
lų, kolei patalpos buvo suremontuotos, kolei įsikūrė. Paskui net nejautėme, kad
čia pat, mūsų pačių patalpose, yra tarsi kokia mūsų Sveikatos pagalbos skyriaus
darbo sekimo bei tikrinimo įstaiga.

Patys pamatė, kad mes, kiek suspaudę traumatologijos skyrių, pavedėme
jiems tinkamas patalpas. Ir pati vieta rami, Savitarpinės pagalbos įstaigų ra-
jone — čia Savitarpinės pagalbos Vyriausiojo komiteto būstinė, čia Sveikatos
pagalbos skyrius, čia kraujo transfuzija ir konservavimas, čia ortopedinė dirb-
tuvė, čia greitoji pagalba, čia medicinos seserų mokykla su bendrabučiu, čia
Savitarpinės pagalbos ligoninė su gimdymo, chirurgijos skyriais. Savitarpinė
pagalba siekė visą tą kvartalą — Laisvės alėja, Įgulos bažnyčios aikštė, Gedimi-
no gatvė, Vytauto prospektas, Kęstučio gatvė — įgauti į savo rankas, gal tik be
Ateitininkų namo.

IŠVEŽTŲJŲ VAIKŲ IEŠKOJIMAS

Atsitraukdami rusai vežė su savim vaikus iš įvairių vasaros poilsio vietų.

Vaikai buvo vasarai išvežti į kurortines vietas. Čia juos gerai maitino, mokė
patyrę prižiūrėtojai ir iš tų vaikų rusai norėjo sau reikalingus žmones jau nuo
mažens imti ruošti. Tokios vaikų poilsio vietos buvo Druskininkuose, Kulau-
tuvoje, Palangoje... Taigi karo išvakarėse rusai tuos vaikus gabenosi į savo kraš-
tą. Didesnieji bevežami čia pat Lietuvoje išbėgiojo, bet vis dėlto keleto šimtų
vaikų pasigesta.

Tėvai ėmė reikalauti, kad Savitarpinė pagalba imtų tų vaikų ieškoti. Buvo
nugirsta, kad kažkokie vaikai yra priklydę Latvijoj ar Gudijoj. Patikrinti gan-
dus apie priklydusius — iš kažkur atsiradusius — vaikus pačioje Lietuvoje nebu-
vo sunku.

Tad kad nebūtų nereikalingų įtarinėjimų, esą Savitarpinės pagalbos žmonės
nepakankamai stropūs, buvo prašyta pačius dingusių vaikų tėvus važiuoti pa-
tikrinti, ar nėra garsinamose vietose jų vaikų. Tuo tikslu buvo sudaryti iš pasi-
šovusių, ypač piktai puolančių Savitarpinės pagalbos pareigūnus tėvų būreliai,
aprūpinti dokumentais, lėšomis ir paleisti aplankyti įvairias vietas ir vežti namo
visus lietuvius vaikus. Žinoma, savais vaikais susirūpinę tėvai, ieškodami savų-
jų, galėjo daug daugiau padaryti už pašalinius žmones.

Muziejaus archyvas

231

Nedaug pasisekė surinkti vaikų. Pasimetė jų nemažai. Galėjo būti ir subom-
barduota, ir sykiu su frontu į Rusijos gilumą nublokšta. Kad taip galėjo įvykti,
rodo šitoks atsitikimas. Nakties metu tiesiog iš geležinkelio stoties ateina karo
valdininkas, vokietis iš Daugpilio, vaiku vedinas. Jis važiuojąs atostogų į Vo-
kietiją ir pakeliui paėmęs vaiką atvežti. Devynių dešimties metų vaikas pasakęs
esąs lietuvis. Jis pakliuvęs su rusais į nelaisvę prie Staraja Rusos. Su rusų karei-
viais gyvenęs apkasuose, kareiviškai aprengtas nešiojęs karo reikmenis į pačias
pavojingiausias vietas, girdėjęs tik rusų kalbą, kelis kartus buvęs pritrenktas, vos
atsipeikėjęs po sąmonės netekimo. Kalbą gimtąją pamiršęs. Jam tik kariškiai
galvoje, ir nuo to vokiečio nė žingsnio neatsitraukia, kaip šunelis prisiglaudęs.
Jo tėvai Aleksote. Tik Vytauto tiltu per Nemuną vedamas atpažino gyventąją
aplinką ir parodė tėvų namus, ne visų brolių, seserų vardus beatsiminė (jų, ro-
dos, aštuoni). Po savaitės jau visai gerai lietuviškai kalbėjo, atsiminė visus kai-
mynus ir t. t. Tai buvo Vaitekūnas.

PINIGAI LIETUVIŲ SĄJUNGAI BERLYNE

Lietuvių sąjunga Berlyne spietė aplink save jau ir anksčiau Vokietijoj apsi-
gyvenusius lietuvius. Vokiečių okupacijos metu daug buvo išvežta darbininkų,
daug ištremta, gana daug nubaustų buvo. Reikėjo vienus pašelpti maistu, kitiems
padėti savo teises atgauti ar teisingus atlyginimus išreikalauti iš darboviečių. Ne-
moką kalbos, nežiną savo teisių nei darbo bei atlyginimų taisyklių daugelis at-
vežtųjų darbininkų skurdo be apdaro, be valgio, be buto. Buvo bėgančių namo.
Lietuvių sąjunga Berlyne buvo visiems tarsi koks švyturys, nelyginant švieselė
mašalams naktį.

Sąjungai lėšų ne tai kad trūko, - ji jų visai neturėjo. Lėšoms per sieną siųsti
reikėjo leidimų. Tų leidimų niekas nedavė. Juk čia reikėjo ne vienas kitas šim-
tas, bet tūkstančiai markių turėti. Atsirado toks Pranas Ancevičius. Tegu apie jį
ir visaip kalbėjo, bet lietuvių reikalams Vokietijoj jis itin pasitarnavo. Jis išgavo
leidimą Savitarpinei pagalbai persiųsti Lietuvių sąjungai Berlyne daug dešim-
čių tūkstančių markių.

Atsipeikėjo sąjunga. Lengviau ant širdies pasidarė ir Savitarpinės pagalbos
Vyriausiajam komitetui. Kažin kaip būtų buvę, jei ne Ancevičius. Jo pragaištin-
gi darbai, rodos, neiškilo. Tad gal ir gandai apie jį buvo niekuo nepagrįsti. Šiaip
jis buvo gana savotiškas. Keistas jo pasinaudojimas geru a. a. Tumo-Vaižgan-
to vardu pabėgti ir Lietuvos. Ir darbai besimokinant Lenkijoje. Ir jo laikysena
Vilniuje. Bet visa tik gandai. Taip niekas tiksliai ir neparodė jo negerų darbų.

Savitarpinė pagalba tik džiaugėsi. Pinigai ir ženkliukai per Ancevičių pasiek-
davo Rapolą Skipitį visiškai tvarkingai. Ir pats sau jis nieko niekuomet neprašė.
Ir nebuvo nieko nei duota, nei siūlyta. Darbas buvo atliekamas vien geru noru.

Muziejaus archyvas

232

Ir visuomet nuoširdžiai, jautriai kalbėdavo apie Lietuvos reikalus, lietuvių išgy-
venimus okupacijoje, apie sunkią būklę išvežtųjų į Vokietiją darbininkų, o ką
jau sakyti apie kalinamuosius Vaclovą Sidzikauską, Dionizą Monstavičių, Pe-
trą Klimą, kuris ar ne per 18-20 kalėjimų turėjo pereiti, kolei pagaliau atsidū-
rė Lietuvoj jau kojų nebepavilkdamas. Ancevičius sugebėjo ir riebalų didelius
lagaminus per sieną pergabenti, ir stipriųjų gėrimų (džino ir t. t.). Visa tai pa-
dėjo sąjungai palaikyti glaudžius santykius su Berlyno gestapo atitinkamo sky-
riaus pareigūnais. Užmegzti santykiai padėjo Skipičiui ir Sidzikauskui palyginti
lengvai, be kita ko, nusikratyti nuo H//frellės viršininko to paties dr. Paukščio
įskundimų ir grasinimų.

ŠTUTHOFININKAI

Išleidę tą garsųjį atsišaukimą į piliečius, pasirašytą Rentelno ir Justo, kur
buvo žadama degtinė ir rūkalai, ir neprisiprašę geruoju mūsų vyrų stoti į vokie-
čių pagalbinę kariuomenę, okupantai sumanė bauginti, terorizuoti. Po to, kai
buvo pas pirmąjį tarėją sušauktas dvidešimties visuomenei patikimų žmonių
susirinkimas (žinoma, su okupantų pasubinatais — Adolfu Birontu, „Lietuvių
archyvo“ redaktorium Juozu Senkum ir kt.), suėmė 46 vyrus ir išsiuntė juos per
Tilžę į Štuthofą.

Trumpai apie tą susirinkimą. Buvo kalbama, esą bus sušauktas nelyginant
krašto seimas. Tačiau kol tas seimas susirinks, — o reikalas skubus, — būtų
naudinga, kad čia sukviestieji asmenys (Nagevičius, Brizgys, Gudauskis, Fle-
džinskas, Krikščiūnas, Birontas, Savitarpinės pagalbos Vyriausiojo komiteto
pirmininkas ir kt.) pasirašytų atsišaukimą į visuomenę, raginantį vyrus stoti
vokiečiams pagalbon prieš rusus. Suredagavus ar kiek pataisius iš anksto paruoš-
tą atsišaukimą, Vyriausiojo komiteto pirmininkas pasakė negalėsiąs pasirašyti,
nes atsišaukimas užšoka už akių būsimam seimui. Ir prašomas, ir gąsdinamas
pirmininkas pasirašyti nesutiko. Pirmininko nuomonę palaikė Fledžinskas ir
irgi nepasirašė. Kiti susirinkusieji visi iš eilės ėmė rašytis. Atėjus Jono Gudaus-
kio eilei, jis pasakė kiek palauksiąs. Vyskupas Vincentas Brizgys ėmė trinti ran-
komis kelius, valandėlę susvyravo, paskui ryžtingai atsistojo ir pasirašė. Po to
ir Gudauskis pasirašė.

Po poros dienų buvo pagarsintas atsišaukimas su susirinkime dalyvavusių as-
menų parašais. Dar atsirado prof. Mykolo Biržiškos, kurio susirinkime nebuvo,
parašas. Ir dar poros susirinkime nematytų vyrų parašai (rodos, 23).

Paskui Biržiška ir pirmininkaudavo, ir pasirašydavo tos savotiškos tarybos
vardu. Ta taryba vis spyrė lietuvius eiti su vokiečiais, padėti žmonėmis, nes daik-
tus, maistą ar gyvulius vokiečiai patys pasiimdavo. Kai prievarta paimsi žmogų,
jis gali būti net itin pavojingas — pavojingesnis nei laisvas paliktas. Bet ta tary-

Muziejaus archyvas

233

ba kvietė tik kitus savo galvas į vokiečių mirties kilpas kišti. Patys nėjo ir savo
artimųjų vokiečiams nepasiūlė. Buvo tarp jų ir jaunų ar jaunyvų. Neteko nu-
girsti, kad bent vienas būtų susižavėjęs Biržiškos pasirašyta provokiška poezija
lietuvių kalba. Nuo žmonių aiškios, tvirtos nuostatos kaip nuo akmens sienos
atšoko atsišaukimo žodžiai ir šlykštūs Rentelno ir Justo pažadai.

Vyriausiojo komiteto pirmininką ir Fledžinską daug kas kartkartėmis įspė-
davo saugotis, nenakvoti namie, išvažiuoti iš Kauno ilgėlesniam laikui ir t. t.
Tiesa, atrodė, kad gestapas ėmė akyliau sekti Vyriausiąjį komitetą. Prie to dar
prisidėjo Vyriausiojo komiteto pirmininko atsisakymas įnešti į taupomąją kasą
Rentelno vardu 1 025 000 markių. Vis dėlto išgyveno ir Vyriausiojo komiteto
pirmininkas, ir Fledžinskas.

Taigi nepadėjo nei tie atsišaukimai, nei laikraščių straipsniai, rašyti tos ta-
rybos vardu. Tuomet 1943 m. kovo 16 d. vokiečiai surinko 46 vyrus (Sruoga,
Jurgutis, Kerpė, Narakas, Lipniūnas, Grigas, Stanevičius, Prašinskas, Yla, Va-
liulis, Vėbra, Simonaitis, Puodžius, Šapalas, Germantas-Meškauskas ir kt.) ir
išsiuntė juos į priverčiamojo darbo stovyklą Štuthofe. Sunkios čia buvo jų gy-
venimo sąlygos. Per trumpą laiką keletas mirė, tarp jų ir Savitarpinės pagarbos
Vilniaus miesto komiteto pirmininkas Bronius Grigas.

Metėmės jiems padėti. Ypač svogūnų jie norėjo. Buvo organizuojama pagal-
ba siuntinėliais. Daugiausia čia pasidarbavo Panevėžio ir Zarasų apskričių ko-
mitetai. Žmonės savo vardu siuntė riebalų ir vitaminų.

Po kurio laiko štuthofininkų sąlygos pagerėjo. Vėliau nė vienas nebemirė.
Čia daugiausia nusipelnė Vanda Sruogienė, Balio Sruogos žmona. Ji kartkartė-
mis lankėsi ir čia, Kaune, visokiose okupantų įstaigose, ir Berlyne. Būta ir nesu-
sipratimų. Tačiau tos energingos, gerai vokiečius pažįstančios moters rūpesčiai
dėl vyro palengvino visų štuthofininkų likimą. Gaila, kad Sruoga grįžęs į Lie-
tuvą neilgai bepagyveno. Gaila, kad ta tiek širdies turinti nenuilstama kariau-
toja žiauriomis okupantų sąlygomis negavo progos su savo vyru besusitikti. O
juk visi štuthofininkai, prieš Sruogienei imantis žygių, buvo, taip sakant, gyvi
palaidoti. Visi jie už gyvastį turi Sruogienei būti dėkingi.

Be pagalbos maistu patiems štuthofininkams, reikėjo ir jų šeimas šelpti. Iš-
siųsti jie buvo kaip politiniai kaliniai. Žinoma, sveikai žiūrint, jie yra nuo karo
aplinkybių nukentėję ir dėl to Savitarpinės pagalbos šelptini. Jų šeimos buvo
vyrų išlaikomos. Jie patys buvo gana aukšto rango žmonės.

Vyriausiojo komiteto pirmininkas eina pas pirmąjį generalinį tarėją gen. Pe-
trą Kubiliūną ir prašo parašyti maždaug tokio turinio raštą: kolei išvežtųjų
tarnybų įstaigos išsirūpins teisę jų šeimoms mokėti pusę algos, prašom pavesti
Savitarpinei pagalbai mokėti joms po, sakykim, 200 markių per mėnesį. Toks
raštas buvo parsineštas. Dabar Savitarpinė pagalba šelpia politinių kalinių šei-
mas, bet ne savu nutarimu, o pavesta tai daryti laikinai, kolei valdinės įstaigos

Muziejaus archyvas

234

sutvarkys reikalą. Atsakomybė krinta ant pirmojo tarėjo. Pirmasis tarėjas tegu
sau galvoja, kaip reikalui esant aiškintis.

Pirmasis tarėjas gen. Kubiliūnas buvo itin sutariamas žmogus. Nė sykio ne-
teko susilaukti kokių spaudimų, reikalavimų. Visuomet nuėjęs su kokiu reikalu
greit gaudavai visišką pritarimą ir dėl pačios formos galvodavai, kaip padary-
ti, kad ir jam kartais neprisieitų rausti ar aiškintis. Visuomet viskas praeidavo
sklandžiai, jei nereikdavo kreiptis į vokiečių įstaigas. Iš vokiečių įstaigų per jį
ką išgauti nesisekdavo, — gal mažai aktingumo terodė arba vokiečiai pažadais
praleisdavo. Bet jau paruoštai išeičiai, kaip apeiti okupantų potvarkius, visuo-
met pritardavo. Ir įspėtas, kad jam dėl to nebūtų nemalonumų, visuomet atsa-
kydavo: aš ten kaip nors sugebėsiu išsiaiškinti. Atvirai sakant, su gen. Kubiliūnu
buvo malonu dirbti. Žinant jo nusistatymą, su smulkmenomis jo durys nebu-
vo varstomos.

VILKAVIŠKIO BENKARTAI. UKMERGĖS BOLŠEVIKAI

Pasklido gandų ir skundų atsirado, esą Savitarpinė pagalba šelpianti benkar-
tus, palaikanti bei remianti paleistuvystę. Tai ypatingai skaudu buvo girdėti,
nes Savitarpinė pagalba vos buvo pradėjusi savo darbą. Juk tai itin apsimokanti
priemonė sukelti lietuviškosios visuomenės nepasitikėjimą Savitarpine pagalba.
Suprask, kokiose rankose yra pati organizacija, kaip jai pasišovę žmonės elgiasi,
kur eina visuomenės aukos ir t. t.

Be ilgo tyrinėjimo greit paaiškėjo tas „nedoras“ Savitarpinės pagalbos Vilka-
viškio apskrities komiteto elgesys. Buvo taip. Netekėjusi mergaitė turinti trejetą
mažučių vaikų. Savu darbu pati juos išlaikanti, pati švariai aprengianti, sočiai
maitinanti tris savo pavainikius vaikus. Apsirgo. Tą „neteisėtai“ turinčią vaikus
moterį nuvežė į ligoninę. Vaikai liko vieni, — tik keletas metų vyriausiam vai-
kui. Apskrities komitetas paėmė savo globon tuos niekuo nekaltus vaikučius,
kolei pasveiko jų motina.

Tų šališkų gandų vėliau ir pats šaltinis buvo surastas. Klausimas buvo paaiš-
kintas ir per Savitarpinės pagalbos spaudą. Aprimo siaurapročiai gandininkai.
Reik manyti, suprato savo norą niekais nuėjus. O noras buvo pasiknisti, pasi-
rausti po garbingo Savitarpinės pagalbos darbo pačiais pagrindais.

Ne kitaip reik suprasti ir iš Ukmergės Vyriausiąjį komitetą pasiekusius gan-
dus apie tai, kad Savitarpinės pagalbos Ukmergės apskrities komitetas šelpiąs
bolševikus. Žinia, Savitarpinė pagalba rūpinosi visais dėl karo suvargusiais Lie-
tuvos piliečiais. Kas šiuo atveju buvo bolševikas ir kodėl jis nešelptinas? Tėvas
vokiečių sušaudytas. Liko našlė su dvejų metų sūnum. Susirgo motina. Pakliu-
vo į ligoninę. Vaikas liko vienas. Gandininkams atrodė, kad tas dvejų metų
vaikas yra aršus lietuvių tautos priešas, labai pavojingas tautos laisvei, krašto

Muziejaus archyvas

235

nepriklausomybei. Atseit tokio dvejų metų pavojingo asmens šelpimas meta
nenuplaunamą, jokiais kitais darbais neišperkamą dėmę ant visos Savitarpinės
pagalbos plačiuose jau ir tuomet gražiai besišakojančios veiklos darbuose. Ir vėl
viešai paaiškinus savo spaudoje, nebedrįso tamsių tikslų turį asmenys šmeižti
Savitarpinės pagalbos.

RUSAI IR SAVITARPINĖ PAGALBA

Kuris laikas prieš karą atsirado Kaune nedidelio ūgio, geltonplaukis, su gerais
kailiniais gana jaunas vyras - Aleksandras von Staurovskis. Jį dažnai matydavai
su popais einantį Vytauto prospektu netoli rusų gimnazijos, stačiatikių cerkvės.
Visuomet su bendrakeleiviais gyvai kalbasi, į kiekvieną praeivį pakelia akis. Vie-
nąsyk jis ateina į Savitarpinės pagalbos Vyriausiąjį komitetą, ima kalbėti rusų
šelpimo reikalu. Jis veržiasi įeiti nuo rusų kolonijos į Vyriausiąjį komitetą, leisti
rusams ruošti gatvėse rinkliavas Kaune ir kitur.

Savitarpinės pagalbos Vyriausiojo komiteto būstinės gestapo rajono žmo-
gus — rusas Milovidovas mus įspėjo apie jį. Jis esąs gestapininkas ir didelis niek-
šas, galįs visokių provokacijų pridaryti, kaip jau esąs pridaręs ir net ne savo
naudai. Milovidovo žodžiais, jis ėmėsi įtikinėti gestapininkus paspausti lietu-
vius, kad jie eitų į vokiečių eiles, kad įstaigos duotų lietuvių vyrų ir darbams
Vokietijoj, ir frontui. Esą rusų nedaug Lietuvoj, ir jis jau vien iš Zarasų galįs
pasiūlyti vokiečiams tūkstantį jaunų vyrų rusų. Važiuoja gestapininkai su tuo
von Straurovskiu iškilmingai, su didele pompa. Ir tegauna vos trejetą niekam
netinkamų paliegėlių.

Kitą kartą gestapininkai panorėję gauti agentų savo reikalams iš Jonavos
padangės. Pasisakęs tuoj galįs duoti. Prašo pasakyti siūlomų pavardes. Sakąs.
Gestapininkas žiūri į kartoteką ir randa siūlomojo kandidato rusų laikais rašytą
prašymą priimti į komunistų partiją kaip seną veiklų komunistą. Aišku, netin-
ka. Kitą siūląs — tas pat, toks pat buvęs, kaip ir pirmas.

Į komitetą nuolat ateina, įkyriai reikalauja. Žinoma, jis nebūtų toks drąsus,
jei tik rusų šalpos reikalais tebūtų susirūpinęs. Jam nurodoma, kad Savitarpinė
pagalba nedaro skirtumo tarp Lietuvos piliečių ir tik pašalpą išduodant dėl sta-
tistikos tepaklausiama apie tautybę.

Jis būsiąs Vyriausiajame komitete. Rusai turėsią įeiti į miesto komitetą ir
į kitus komitetus provincijoje. Rusų esą daug; jų skirtingos gyvenimo aplin-
kybės. Juos turi aprūpinti patys rusai, geriau pažįstą savus, lengviau suprasią
savus ir t. t. Kartkartėmis netrumpai pasikalbant vis dėlto paaiškėja, kad jam
ypač reikalingi pinigai. Jis vis juos mini. Jis vis kalboje mėgina pinigus skai-
čiuoti. Visokie jo įrodinėjimai remiasi pinigų skaičiais, o ne šelpiamųjų var-
gais bei jų skaičiais.

Muziejaus archyvas

236

Gana greit pasisekė susitarti geruoju. Ir jis nebesiveržė nei pats į Vyriausiąjį
komitetą, nei į kitus komitetus nebesiūlė savo rusų. Buvo imta rusų gyvento-
jų procentas Lietuvoje ir pasiūlyta atitinkamas procentas Savitarpinės pagalbos
įplaukų rusų šalpos organizacijai perleisti. Remiantis pereitų metų duomenimis,
rusams reikėjo duoti apie 50 000 markių. Įmokėti buvo susitarta ratomis. Jam
tebuvo įteikta tik keliolika tūkstančių.

Ėmė steigti rusų šalpos įstaigas. Į apskritis skyrė savo įgaliotinius. Greit pa-
aiškėjo Tauragės, Kretingos, Mažeikių įgaliotinių veidai. Reik pasakyti, jog,
pagal statistikos duomenis, Kretingos apskrityj tebuvo trys rusai — viena dvari-
ninkė su dviem savo vaikais. Bet įgaliotinis vis vien buvo reikalingas. Kretingos
įgaliotinis buvo „grįžęs“ iš Rusijos, visai lietuviškai nemokąs ir, matyt, pirma
Lietuvoj net nebuvęs. Ką tik iš Rusijos atvykęs į Kauną, užėjo į Vyriausiąjį ko-
mitetą pašalpos prašyti. Labai didelius išgyventus vargus nupasakojo. Ir savo, ir
savo šeimos. Nei giminių, nei pažįstamų neturįs. Rusai jam neduodą pašalpos —
laiko jį gudu. Jam su šeima, rodos, 200 markių buvo duota. Paskui paaiškėjo,
kad jis ir iš rusų buvo gavęs. Ir melavo sakydamas, kad gudų rusai nešelpią. O
rusai atseit gudą skiria netgi savo įgaliotiniu. Panašių žinių būta ir apie kitų ap-
skričių rusus. Neteko nugirsti, kad įgaliotiniai būtų buvę vietiniai žmonės, ku-
rie, anot Staurovskio žodžių, gerai pažįstą savuosius, teisingai vykdysią šalpos
darbą. Buvo aišku, kad Staurovskio skverbimosi į Vyriausiąjį komitetą tikslas ir
noras kone kiekvienam komitete turėti savus žmones buvo tikrai ne siekimas,
kad rusai būtų „teisingiau“ aprūpinami, kad nebūtų bereikalingų įtarinėjimų
dėl Savitarpinės pagalbos darbuotojų nevienodos pažiūros į Lietuvos mažumas.

Vyriausiajam komitetui lengviau pasidarė nusikračius įkyraus piliečio su savo
karštu noru būti jo nariu, atstovauti rusų mažumai. Nesugebėjo jis nurodyti nė
vieno atsitikimo, kad koks rusas, tikrai turįs teisę į Savitarpinės pagalbos para-
mą, būtų atstumtas ir būtų gavęs mažiau ar kaip kitaip turėjęs progos suprasti,
kad jis esąs rusas. Savitarpinės pagalbos komitetų darbuotojai ir be įspėjimo buvo
itin jautrūs tautiniu požiūriu ir nelietuviui greičiau suteikdavo didesnę paramą,
kad tik paskui nebūtų bereikalingų kalbų. Be to, ateidavo rusų ir skųsdavosi,
kam mes sutikę tam Staurovskiui perleisti rusų šalpos darbą organizuoti sky-
rium. Esą jis savanaudis, gražiai kalbąs, į tikrąjį savųjų vargą visai nesigilinąs.
Negalįs suprasti Lietuvos rusų, mat pats esąs svieto perėjūnas, anksčiau su Lie-
tuvos rusais nieko bendra neturėjęs.

GUDAI IR SAVITARPINĖ PAGALBA

Savitarpinės pagalbos komitetai buvo grynai lietuviški. Bet jie ne iš viršaus
buvo sudaromi, o vietose. Turį apskrities ar valsčių vyrų pasitikėjimą įeidavo į
tuos komitetus. Vyriausiajam komitetui neteko nugirsti nusiskundimų nei dėl

Muziejaus archyvas

237

komitetų sudarymo netikslumų, nei dėl sudarytų komitetų šališko darbo tau-
tiniu ar kokiu kitu požiūriu.

Okupacijos replės visus spaudė. Pirma vieni okupantai, paskui kiti. Toleran-
tiškas, gal kartais ir per daug tolerantiškas lietuvis neretai ir savus paskriausdavo,
kad kitataučiai paskui gandų nekeltų, kad nereiktų rausti, aiškintis. Vyriausiojo
komiteto durys visuomet buvo atdaros šalpos reikalingiems. Savitarpinė pagalba
nuskriaustais, skriaudžiamais rūpinosi. Bet kieno bet kaip nuskriaustas visuomet
galėjo ateiti, o atvažiavęs iš toliau ir neturįs laiko buvo be eilės priimamas ne tik
Vyriausiojo komiteto tarnautojų, bet ir paties pirmininko. Prie pirmininko durų
niekas nestovėjo, nesaugojo. Ir nepaklabinęs durų galėjai įeiti.

Vieną dieną ateina advokatas Bojevas. Sakosi esąs gudas ir norįs gudų reika-
lais pasikalbėti. Jam buvo tuoj pasakyta, jog jokio skirtumo Savitarpinė pagal-
ba tautybės atžvilgiu nedaro. Kai aiškinimas neįtikino, buvo imtasi praktinių
pavyzdžių. Kviečiamas vyresnysis buhalteris ir klausiama, kas šiandien sušelptas
ir kokia jų tautybė. Įeina buhalteris su knyga. Iš keleto sušelptųjų du gudai. Tik
atskirais atvejais šelpdavo Vyriausiasis komitetas. Paprastai Kauno miesto gy-
ventojus aprūpindavo Kauno miesto komitetas. Dėl to Vyriausiajame komitete
nedaug sušelptųjų, bet didelės sumos jiems išduotos. Pulkininkas Laurentjevas
gavęs du šimtus markių. Kažkokie to seno, paliegusio caro laikų pulkininko šei-
myniniai reikalai pasunkėję ir dėl to jam kiek didesnė suma išduota. Kita mo-
teris gudė gavusi 50 markių. Aptilo advokatas Bojevas. Jau nebekėlė klausimo
gudus atskirai šelpti. Visai malonus pasidarė ir ėmė laisviau tais pačiais ir kitais
klausimais kalbėtis. Kartais gerai yra žinoti, kas raštinėj kalbamą dieną darosi
ar kas iki bet kurio akies mirksnio padaryta.

Taigi savo darbe Savitarpinė pagalba tautinio skirtumo nedarė. Buvo čia la-
bai atsargi. Nesusipratimams išvengti buvo patarta, prašyta (savanoriams, nemo-
kamai dirbantiems komitetų žmonėms įsakinėti buvo nepatogu, bet ir prašymo
pakako) išduodant pašalpą užpildyti prašančio anketą, kurioje buvo skiltis „tau-
tybė“. Grynai statistikos reikalams. Vargo laipsnis ar gyvenimo sunkumų našta
neturi būti siejama su tautiškumu.

IŠVAŽIAVIMAS

Nesuprantama, kodėl Savitarpinė pagalba taip nepatiko Maskvos rusams.
Dažnai per Maskvos radiją galėjai girdėti kimbant prie mūsų organizacijos. Ką
ką, bet jau Vyriausiojo komiteto pirmininką iškoneveikdavo paskutiniais žo-
džiais. Savitarpinė pagalba į politiką nesikišo. Jos akyse, prote, širdyje buvo vien
nuo karo nukentėjusieji, jų likimas. Rūpėjo krašte vargą sumažinti, sekti, kad
užkrečiamos ligos neplistų, kad seneliai nepaliktų be priežiūros ir t. t. Žinoma,
norėdamas mušti, lazdą visuomet rasi. Ir švaistėsi žodžiais kiek įmanydami.

Muziejaus archyvas

238

Vokiečių reikalams pablogėjus, daug kas ėmė patarinėti nepasilikti krašte.
Be abejo, ir ankstesnis pirmininko kalinimas ir pro išlaužtas kalėjimo numeris
pirmas ketvirtojo skyriaus 97 kameros duris išvežimas, varymas į Červenę šiek
tiek turėjo reikšmės.

Vyriausiasis komitetas buvo apsisprendęs kraustytis arčiau Virbalio-Kybar-
tų, kur buvo daug žmonių suplūdę. Reikėjo čia suvažiavusiems padėti. Vietiniai
komitetai vieni patys darbo aprėpti nebeįstengė.

Nuo 1944 m. liepos pradžios Vyriausiasis komitetas posėdžiavo kasdien. To-
kios žinios ir tokie reikalai spietėsi aplink Vyriausiąjį komitetą, kad jis nutarė
visas persikelti į pasienį ir Čia vietoje rūpintis savo gūžtas apleidusiais, be to, pa-
laikyti ryšius po senovei su kitais komitetais. Penktadienį, liepos 7 d., galutinai
nusistatyta ryt, šeštadienį, liepos 8 d., išvykti Kybartų link. Sveikatos pagalbos
skyriaus valdytojui dr. Ingelevičiui buvo įsakyta paruošti reikiamus riedmenis
visam Vyriausiajam komitetui su raštine, su turtu pervežti prie pasienio. Inge-
levičius sutiko. Mat jo žinioje buvo likę visi buvusieji Raudonojo Kryžiaus rie-
dmenys sykiu su greitosios pagalbos mašinomis.

Liepos 8 d. Vyriausiajam komitetui susirinkus savo būstinėj paaiškėjo,
kad mašinų nėra. Visos mašinos kažkur pačių šoferių ar tarnautojų išvežio-
tos. (Čia dr. Sližį reik prisiminti.) Tuomet buvo nutarta Vyriausiojo komiteto
nariams individualiai kraustytis į pasienį Virbalio link, ten susieisime ir va-
rysime darbą toliau. Kraustytis tenka kiekvienam kaip kuris išmano. Bendra
kelionė nebesusidarys.

Šeštadienį apleidau namus. Nakvojau pas žmonos gimines. Sekmadienį nuo
pat ryto su vyriausiuoju Savitarpinės pagalbos buhalteriu Vosylium Sadausku į
jo arkliuko traukiamą vežimą krovėme ir savo daiktus, ir Savitarpinės pagalbos
likučius. Mes trys sykiu važiuosime. Kur tau, dar atsirado kaimynių našlių. Sa-
dauskas nemoka atsakyti. Priėmė. Jau nebe važiuoti, bet pėsti. Daiktų vežimu-
kas su kaupu. Geras puslaukinis rusiškas kiek šlubas arkliukas labai sąžiningai
traukia girgždančių gardelių senyvus ratukus.

Daug važiuojančių. Išplaktas sausas smėlis. Didelė kaitra. Iš Aukštosios Pa-
nemunės pro Napoleono kalną privažiavome plentą Kaunas- Garliava. Reikėjo
ilgai stovėti, kolei sustabdė iš Rusijos gilumos važiuojančius vienarkliuose veži-
mėliuose (rusai vadino :ačanki) po vieną, retai po du žmones. Begalinė virtinė
tų tuščių, iš lentų sukaltų vienos lentos aukščio lovelių ant keturių ratų. Jokių
sėdynių. Važiuoja kojas nuleidę. Jie važiuoja pačiu kelio pakraščiu, o antruoju
pakraščiu ir viduriu važiuoja visokios mašinos. Perkirtome kelią ir netoliese pas
vieną ūkininką nakvojome savo vežimėlyje. Paskui prisikrapštėme iki klojimo
tarp Antanavo ir Pilviškių. Porą naktų pabuvę, nuvykome į Žilinskų klojimą jau
už Pilviškių. Čia mūsų buvo nedidelė gurguolė. Čia gaudavome žinių nuo Gižų.
Čia pat Kasakaičio, Dubinsko ūkis, čia ir Dovydėnas ateidavo.

Muziejaus archyvas

239

Atrado mus čia Ingelevičius, Ritėnas, važiuodami su Danijos Lietuvai dova-
notu automobiliu. Čia jiedu gavo pinigų išlaidoms, leidimams per sieną išvykti.
Paskui paaiškėjo, kad Ingelevičius dar ir iš Vilkaviškio apskrities komiteto paė-
męs 5600 markių. Negražiai jie nuo mūs pabėgo, palikdami net savo draugo —
bendradarbio dr. Antano Matuko žmoną be jokio pinigėlio kišenėj.

Turėjome savo maisto. Virėme, apsiskalbėme. Pernykščiuose šiauduose ge-
rai išilsėjome.

Vyriausiojo komiteto finansų skyriaus viršininkas Sadauskas turėjo Vyriau-
siojo komiteto kasą — 371 860 markių. Tai buvo sunkus rūpestis. Vis dėlto krūva
ir dar ne savų pinigų. Niekas to nežinojo. Pinigai buvo Sadausko žinioje. Nu-
džiugova abu su Sadausku, kai pasirodė prie Žilinskų sodybos vartų kun. Jo-
nas Puišys iš Vokietijos. Jam Sadauskas atskaitė 200 000 markių, kad nuvežtų
Lietuvių sąjungos Berlyne pirmininkui Skipičiui. Palengvėjo atsakinga našta,
nuslūgo kiek rūpestis.

Atsirado visokių reikalų važiuojantiems. Vienam vežimėlis susmuko, kitam
arklio prireikė. Dr. Matuko, rodos, šešių žmonių, ir dar sergančių, šeima be
skatiko. Pats Matukas su daliniais neatsilikdamas plušėjo. Buvo našlių, kurių
vyrai buvo išvežti į Rusiją. Buvo visokių kitokių reikalų. Kasa kiek apmažėjo.

Prabuvome mes Žilinskų klojime iki liepos 31 d. Apie 15 valandą atvyksta
dr. Matukas ir pasako, kad bolševikų tankai jau netoli Antanavo. Ragina grei-
čiau trauktis tolyn. Pasikinkėme, išvažiavome. Šoviniai lėkė virš mūsų galvų.
Artimo fronto ugnies čia buvo kiek tik norint.

Nesinorėjo per sieną važiuoti. Sargybų nebuvo. Niekas nekliudė. Slankiojo-
me pasieniu manydami, kad vokietis į savo žemes per savo sienas ruso nepraleis
arba bent parodys stiprų pasipriešinimą. Vis dar norėjome manyti, kad vokietis
dar nėra visiškai susmukęs. Nakvojome Lauckaimyj. Iš čia būtume per sieną va-
žiavę, — nebuvo tilto per upelį. Nakvojome Sakalupyj. Paskutinę dieną važinė-
jome į Kybartus, Virbalį, Eitkūnus leidimų sienai pereiti. Grįžtančius apšaudė
rusai iš orlaivių. Rugpjūčio 3 d. pervažiavome sieną. Medininkuose atėmė ar-
klius, vežimus, pakratė lauke ir paliko. Vežimus, arklius iš varžytynių paleido.
Reik manyti, tai buvo darbas vietinio Bindziaus, — sakėsi esąs lietuvių kilmės.

Pačius išvarė žandaras į Insterburgo (Įsruties) Arbeitsamtą. Iš Insterburgo
Arbeitsamto pasisekė spiritu, lašiniais, pinigais išpirkti 33 žmones. Arbeitsamtas
išdavė raštą, kad mus siunčia Vienos Arbeitsamto žinion. Nuvažiavome į Vieną.
Nėra butų. Paskui atsidūrėme Berlyne.

PINIGAI

Štai Sadausko 1946 m. spalio 15 d. prisiųsto man raštelio nuorašas:
„Savit. pagalba Vyr. komit.

Muziejaus archyvas

240)

1944.VIII.8 iš kasos gauta RM. 371 860.

Išlaidos

VII.8 | Salikienei Onai | pašalpa RM. | 400

> Mankonienei Petrei > A 400

„|| Gertienei Rožei | Ė „| 500

> Dabkienei Reginai p 3 500

a Gerulaitienei Elenai 5 s 1000

“ Makauskienei Onai 2 2, 500

2 Reklaitytei Vladislavai i p 200

Ž Maculevičiui Jonui Ž ži 3000
VII.23 | Sveikatos globos skyriui 3 5 26000

5 Lietuvių sąjungai Berlyne 5 5 200000

5 Ritėnui Viliui 2 5 4000

Ingelevičiui Vladui - £ 5000
VII.30 | Ritėnui Viliui | avans. evak. reikal. 5 4000

2 Matukienei Liudai pašalpa Šš 4860

š Gyd. Tupčiauskui V. 2 s 4000

A Kodatienei Kunigundai 2 2 2000

2 Bulotai Vytautui 5 1000

2 Kodačiui Bernardui 5 5 2000

s Pamokėta Vyr. Kom. evak. išlaid. “ > 1500

5 Perduota prof. K. Šauliui (Vienoje) S 2 100000

| Tarnybos avansas V. Sadauskui £ b 3500

- Ig. Končiui S a 7500

371860

Taip atrodo pajamos ir išlaidos pagal mano užrašų knygutės įrašus. Kasos
knygoj viskas tiksliai įrašyta. Su kasos knyga gali būti skirtumas, bet nelabai
žymus. Išvykstant iš Kauno, Sveik. globos skyriui buvo duota pašalpos iš kasos
RM. 80 000, bet čia nenurodoma. Iš Berlyno Jūsų buvo pasiųsta I. Cinkai RM.
750 ar 730, kurios irgi į balansą neįtrauktos.

V. Sadauskas. 1946.X.15“

Pirmininkas atidavė pas jį padėtus pinigus Lietuvių sąjungai Berlyne. Sąjun-
ga turėjo daug išlaidų. Daug suvargusių tremtinių iš Lietuvos užeidavo į sąjun-
gos būstinę Kanto gatvėj. Pabėgėlių skaičius vis augo. Pavojus, kad rusai priartės

Muziejaus archyvas

241

prie Berlyno, didėjo. Prie bombardavimų iš oro jau buvo priprasta.

1945 m. vasario 2 d. Vyriausiojo komiteto pirmininkas išvyko iš Berlyno.
Sąjungos vadovybė suskirstė kasą. Vyriausiojo komiteto pirmininkui noromis
nenoromis teko pasiimti 25 000 markių saugoti. Vėl svetimi pinigai kišenėj. Tik
dabar dar blogiau kaip pirma. Pirma pinigai priklausė Sadauskui - jis juos valdė,
saugojo, ataskaitą vedė. Pasisekė jam laimingai nedėkingą vargą iki galo išvargti.

Susikūrus VLIK'ui, iš Vyriausiojo komiteto pirmininko buvo pareikalauta
atsiskaityti už tuos 25 000 markių. Pirmininkas savų pinigų anuomet visai ne-
turėjo. Dėl to tų Savitarpinės pagalbos pinigų buvo išleidęs savo reikalams. Pa-
siskolinęs atsiskaitė.

Vėliau Vyriausiojo komiteto pirmininkas gavo raštą:

„Profesoriui Ig. Končiui
Offenbache a/M.
Waldstr. 294,

Didžiai Gerbiamas Profesoriau,

Šiuomi pažymiu, kad iš visų Tamstos apsaugoje buvusių sumų esate visai at-
siskaitę, tad Tautos fondas jokių į Jus pretenzijų neturi ir nereiškia. Priešingai,
šia proga pažymiu, kad Tamsta, pone Profesoriau, buvai pirmas iš apleidusių
Lietuvą tuojaus be jokio delsimo dar 1944 metais įmokėjęs labai žymią sumą į
Tautos fondą Lietuvos laisvinimo reikalams. Šis Tamstos įnašas sudarė Tautos
fondo užuomazgą. Su didžia pagarba

J. Jurgaitis, Tautos fondo valdytojas. 1948.V.20“

Šis raštas buvo gautas po to, kai sugrąžinau likusius 3000 markių, dėl kurių
buvau atsiklausęs šiuo raštu:

„P. J. Jurgaičiui

Didžiai Gerbiamas,

Prieš porą metų Tamstoms buvo įteikta pas mane buvusių Savitarpinės pa-
galbos pinigų.

Be to, aš kalbėjau su Tamsta, prašydamas man pranešti apie Tamstų įstaigos
nuomonę dėl likusių pas mane pinigų. Neteko po to man Tamstos sutikti. Tarsi
reikalas būtų nutrūkęs. Ne. Jis nenutrūko.

Šiuo prašau neatsakyti pranešti man, kiek, einant Tamstų raštais, turėčiau
iš viso dar įteikti.

Čia visiškai neturiu galvoj atlyginimo už tą laiką, kolei Vokietijoj teko rū-
pintis ir buvusiais tarnautojais, išgyventi ir prieš okupantų buvusius pareigūnus

Muziejaus archyvas

242

Berlyne apsiginti nuo keleto buvusio darbo ir socialinių reikalų tarėjo įskundi-
mų. Turėjau ir išlaidų.
Būčiau ypač dėkingas, susilaukęs greitesnio atsakymo, kad blogos valios gan-
dų kėlėjai nebeturėtų progos savotiškų tikslų siekti.
Su tikra pagarba
Ig. Končius. 48.IV.24“

DR. PAUKŠTYS IR KITI

Vokietijoj atsidūrė visi Savitarpinės pagalbos Vyriausiojo komiteto nariai.
Buvo daroma žygių, kad Savitarpinei pagalbai būtų leista veikti Vokietijoje.
Į Vokietiją patekusių lietuvių buvo gana daug. Jiems reikėjo ir medžiaginės, ir
moralinės globos. Reikėjo tik džiaugtis, kad vokiečiai nieko nesakė, kai lietu-
viai spietėsi aplink Lietuvių sąjungą Berlyne. Bet tai nebuvo jos tikslas. Aišku,
Savitarpinei pagalbai veikti Vokietijoje nebuvo leista. Nors tęstinumo teises ji
galėjo turėti.

Ir lėšų Savitarpinė pagalba turėjo Vokietijoj. Visi Lietuvoje buvę Sparkassės
skyriai susiuntė į Vokietiją savo likučius. Tuose likučiuose buvo ir Savitarpinės
pagalbos likučių daugiau kaip 200 000 markių. Be to, pabėgus paštui iš Lie-
tuvos, visi siunčiamieji pinigai, kurie evakuacijos metu buvo paštų kasose, su-
plaukė irgi į vieną vietą Vokietijoje, rodos, į Landsbergą. Kiek šių pinigų buvo
atsiradę Vokietijoje, tikslių žinių neteko gauti. Tad Savitarpinė pagalba būtų ga-
lėjusi gyvuoti ir įplaukų neturėdama. Kalbant apie Savitarpinės pagalbos dar-
bą, apie jos lėšas, teko lankytis vokiečių įstaigose, net Vokietijos Raudonajame
Kryžiuje, kadangi Savitarpinės pagalbos žinioje buvo ir visos Lietuvos Raudo-
nojo Kryžiaus funkcijos.

Kuomet Lietuvoje ėmė buvusiems tarnautojams mokėti už tam tikrą laiką
algas, buvo daryta žygių, kad ir Savitarpinės pagalbos tarnautojai tokias algas
gautų. Gavo atlyginimus savivaldybių socialinio skyriaus tarnautojai, visai tokį
pat darbą dirbę kaip kai kurie Savitarpinės pagalbos tarnautojai. Čia koją paki-
šo tas storulis Leonas, buvęs Finansų ministerijos tarnautojas. Buvo įtikinėjami
atitinkami H///5rellės tarnautojai, kad jie Savitarpinės pagalbos tarnautojų algų
klausimą pakreiptų palankia Savitarpinei pagalbai linkme. Greit suprato Savi-
tarpinės pagalbos tarnautojų algų reikalą buvęs Finansų ministerijos patarėjas
Sidzikauskas. Jis ir H7/frellėj buvo patarėjas finansiniais klausimais.

Pasipainiojo sąjungos būstinėj anas Leonas. Jis, rodos, buvo teisės patarėjas
Finansų vadyboj, taip pat ir H//frellėj. Vyriausiojo komiteto pirmininkas pasi-
kalbėjo su juo visai atvirai. O tas tuoj nuėjo į Hi/frellę pas vokietį viršininką,
vos raštingą ir nemalonų, buvusį Naujosios Vilnios leiterį. lr mūsų neprašomas
ir to leiterio neklausiamas viską papasakojo, o tas mūsų prašymą tuoj pat atmetė.

Muziejaus archyvas

243

Tuomet buvo prašoma padėti išgauti į Halę suplaukusių Savitarpinės pagal-
bos lėšų algoms apmokėti. Kokių 50 000 markių būtų reikėję. Neleido. Maža
to. Dr. Jonas Paukštys, tas pats, kuris Lietuvoj vokiečių okupacijos metu buvo
darbo ir socialinių reikalų tarėjas, įskundė von Stadenui Vyriausiojo komiteto
pirmininką, esą šis atsivežęs tris milijonus markių iš Savitarpinės pagalbos kasos.
Tai Paukštys padarė po to, kai Vyriausiojo komiteto pirmininkas nedavė jam ke-
liolikos prašomų tūkstančių. Pirmininkas pinigų visai neturėjo ir negalėjo duoti.

Rimtas žmogus tas von Stadenas, Estijos vokietis. Mieliau kalbėjo rusiškai
kaip vokiškai. Jis buvo okupacijos metu Politinio skyriaus prie generalinio komi-
saro Rentelno viršininkas. Staiga jis iškvietė pirmininką ir stačiai pasakė, jog jam
Paukštys pranešė, kad pirmininkas atsivežė tris milijonus Savitarpinės pagalbos
markių. Klausia, kur pirmininkas tuos pinigus dėjęs, kaip ir kokiems reikalams
naudojąs. Von Stadenui buvo atsakyta, jog; visa sąmata visiems metams tebuvo
keturi milijonai markių. Liepos pradžioj išsikraustyta iš Kauno. Pavasarį ir va-
sarą įplaukų mažiausia. Ir vienodai imant tebūtų tik du milijonu įplaukų, bet
ne trys. Be to, Savitarpinės pagalbos lėšos decentralizuotos. Kas kame surinko,
ten ir laiko. Be reikalo nesiutinėjama į Vyriausiąjį komitetą. Visų Savitarpinės
pagalbos komitetų kasose tuo metu galėjo būti, turint galvoje pereitų metų tą
patį laiką, apie 600-700 tūkstančių. Pagaliau liepos 1 d. Vyriausiojo komiteto
buhalteris darė apyskaitą. Jis geriau atsimenąs.

Hilfsrellėj čia pat tarnavo Sadauskas, vyriausiasis buhalteris, arba finansų
skyriaus viršininkas. Paprašyta telefonu pakviesti jį į pasikalbėjimą. Sadauskas
moka rusiškai. Papasakojo tą pat, ką ir pirmininkas. Ir visų kasų bendrą sumą
iki pfenigų pasakė. Labai maloniai toliau kalbėjomės su von Stadenu jau kaip
pažįstami, „vienodomis“ sąlygomis išgyvenę okupaciją ir dabar svetur atsidūrę.
Štai tau ir saviškiai...

Nieko čia nepešęs, Paukštys ėmė kabinėtis prie sąjungos. Jis ją uždarysiąs,
jos turtą perimsiąs. Jo įstaigai per ankšta, jis sąjungos būstinėj įsikursiąs. Gesta-
po pažįstami žmonės, kurių žinioje sąjunga buvo nuo prieškarinių laikų, nieko
nesakė apie sąjungos likvidavimą. O Paukštys ėmė primygtinai spausti Skipitį,
kad tuoj duotų vieną rašomąją mašinėlę, atsiuntė savo žmones primesti iš akies,
ar tiks H//fstellei sąjungos patalpos. Buvo nutarta pakviesti Paukštį ir pavaišinti
siauram ratelyj. Taip ir buvo padaryta. Vis dėlto apsieita be vaišių. Paukštys dar
5000 markių išsireikalavo.

Kėdainių apskrities viršininkas Morkus atvežė į Berlyną Kėdainių savivaldy-
bės pinigus — daugiau kaip šimtą tūkstančių markių. Tuos pinigus pasiūlė Vy-
riausiojo komiteto pirmininkui. Pirmininkas, padėkojęs už pasitikėjimą, atsisakė
tuos pinigus paimti, patarė juos perduoti Lietuvių sąjungos Berlyne pirminin-
kui. Kažkaip nugirdo apie tuos pinigus buvęs žemės ūkio tarėjas Ramanauskas.
Šis prasitaręs Paukščiui. Paukštys išgavo tų pinigų 70 000 markių. Nebeilgai

Muziejaus archyvas

244

Paukštys besilaikė H7/frellėj. Matyt, nebebuvo reikalo. Staiga kažkur išvyko.

Nelengvai darbas ėjosi Lietuvių sąjungai Berlyne. Savitarpinės pagalbos lė-
šos, viena vertus, padėjo, kita vertus, kliudė, mat užuodę pinigus daug kas siekė
įsiskverbti į pačią sąjungą arba jos valdybą. Tarp tokių buvo Valiukėnas, buvęs
sąjungos sekretorius, labai išlaidus, turįs pinigų, prabangiai gyvenąs, mokąs
savo skolas paties paskolinusiojo pinigais apmokėti. Jis buvo sumanęs suskal-
dyti sąjungą.

Kažkaip nesuprantamai elgėsi ir Krikščiūnas. Gal už neįvertinimą, už nepa-
kankamą pagerbimą buvo piktas ir ne visai sklandžiais argumentais besiremda-
mas skverbėsi į sąjungos valdybą. Susirinkimas jam nepritarė.

Vis dėlto Rapolas Skipitis, Lietuvių sąjungos Berlyne įkūrėjas, tinkamai tvar-
kė jos reikalus, kolei visi iš Berlyno išbėgiojo. Savitarpinės pagalbos pinigai jo
iš senosios vagos neišvarė. Naujomis sąlygomis, kai tremtiniai šimtais per dieną
pereidavo sąjungos būstinę, Skipitis savo vardo nepagadino.

Volkswohlfarto skyriaus viršininkas pradžioje buvo Kriigeris — jaunas, saky-
čiau, baikštus vyrukas. Ypač jo veiklos nebejautė Savitarpinė pagalba, kai jam
buvo duotas gimusiam vaikui kraitelis. Po jo viršininkas buvo Būschoffas — dide-
lis girtuoklis, nekultūringas, su vienos kojos protezu. Paskui prie jo pritilpome.

TUMO-VAIŽGANTO SESUO

Sykį į Savitarpinės pagalbos Vyriausiojo komiteto būstinę ateina Juozo Tu-
mo-Vaižganto sesuo — devynių dešimtų su viršum metų. Judri, greitakalbė, be
akinių išskaito raštus. Gerai girdi, aiškiai protauja, skundžiasi tik kojomis — su-
tinusios, nebegalinti daug vaikščioti. Dabar esanti į vargą įkliuvusi, nebeturinti
kuo maitintis. Ne taip seniai jos „berniokas“ grįžęs iš Svėdasų.

Klausiu, kokio amžiaus tas jos „berniokas“. Pasirodo — šešiasdešimt penkerių
metų. Nesveikas, sako, jau seniai. Tas jos berniokas alkoholikas, viską prageriąs,
kad tik prie ko pritelpa. Turinti vargo su tuo savo bernioku — nebesuvaldan-
ti ir apsiginti nebeįgalinti. Seniau, sako, stipresnė buvau, aš jį patvarkydavau,
jis man klusnus buvo, iš namų nieko neišnešdavo. Dabar nebegaliu, kad jau jis
ateina iš Svėdasų į Kauną, nebenusikratau, kolei vėl pasiseka išsiųsti. Pareinąs
pėsčias į Kauną.

Ji gaudavo ir nuolatinę mėnesinę paramą. Dabar papildomai prašoma buvo.
Matyt, ją tas berniokas apkraustė.

VERTĖJA

Man perėmus Savitarpinės pagalbos Vyriausiąjį komitetą, vertėja buvo Stan-
kevičiūtė, baltaplaukė, gražiai lietuviškai kalbėjo, buvo baigusi „Aušros“ mergai-

Muziejaus archyvas

245

čių gimnaziją. Kalbėjo vokiškai, rusiškai. Labai gražiai išversdavo susirašinėjimą.
Draugavo su kita mergaite, gana žydiškai atrodančia.

Sykį nebeateina į darbą. Pasirodo, pakliuvo į gestapą. Sako, žydaitė, advoka-
to Gonionskio duktė. Buvo pasisakiusi esanti Stankevičiūtė iš Šakių. Po trejeto
dienų grįžo. Prašėsi komandiruojama į Vilnių. Prašymas nebuvo patenkintas.
Buvo išduota pašalpa kelionei. Važiuojanti pas motiną į getą. Pasiilgusi moti-
nos, nebegalinti čia viena gyventi.

Jai išvažiavus, ateina gestapininkai ir klausia manęs, ar man neatrodė Stan-
kevičiūtė žydė. Greit susimečiau, dėstau: „Atėjęs čia tarnauti, radau ją. Gera dar-
bininkė. Trumpam ateidavo pas mane, jei kas raštuose buvo neaišku. Aš senas
žmogus, man nepatogu buvo taip jau į ją žiūrėti. Man nė į galvą toks klausimas
neatėjo. Be akcento kalba lietuviškai, lietuvių gimnaziją baigusi ir t. t.“ Pasiten-
kinę išėjo mano nuomonės nesužinoję.

Muziejaus archyvas

246

Tremtyje

Prof. A. Purėnas patarė nepasilikti. Maskva per radiją koneveikė mane už
Savitarpinę pagalbą. Savitarpinėj pagalboj buvo susitarta kraustytis arčiau Vir-
balio—Kybartų, kur buvo daug pabėgėlių, neišleidžiamų per sieną. Prasidėjo čia
suvažiavusiųjų vargas. 1944 m. liepos septintą Vyriausiasis komitetas galuti-
nai nusistatė liepos aštuntą išvykti Kybartų link. Sveikatos skyriaus valdytojui
dr. V. Ingelevičiui įsakyta — paruošti reikiamą transportą visam Vyriausiajam
komitetui su raštine ir turtu pervežti prie pasienio. Ingelevičius sutiko, bet lie-
pos aštuntą — nei mašinų, nei šoferių. Čia dr. P. Lyžiaus darbas (paskui jis, buvo
girdėti, Vokietijoje su Savitarpinės pagalbos turtu blaškėsi). Teliko individua-
liai važiuoti.

Liepos aštuntą palikau namus. Buvo atėjęs Algirdas su dviem moterim. Ma-
rytė buvo išvykusi į Lukauskius, Liudas ir Jurgis taip pat ten. Nakvojau pas Jo-
navičius Aukštojoje Panemunėje. Sekmadienio rytą su buhalteriu V. Sadausku
jo vieno arklio vežimukan krovėme daiktus. Keletą vertingiausių daiktų palikau
pas Joną Grauslį, tolimą Marytės pusbrolį, Zuikinėje (Aukštojoj Panemunėj).

Atsirado daugiau moterų. Vežėme tik daiktus ir moteris. Mudu su Sadaus-
ku ėjome pėsčiomis. Prie plento didelė eilė vežimų. Begalinė virtinė tų tuščių,
vienos lentos aukščio lovelių virš keturių ratų. Jokių sėdynių. Laikosi vieno pa-
kraščio, o kitu lekia mašinos. Šiaip taip perkirtome kelią ir netoliese pas vieną
ūkininką nakvojome ant savo vežimėlio... Paskui nusikrapštėme iki klojimo
tarp Antanavo ir Pilviškių. Po dviejų naktų nuvykome į Žilinskų klojimą už
Pilviškių... Netoli Kasakaičio ūkis, Dubinsko. Dovydienė ateidavo. Buvo atva-
žiavęs K. Baršauskas su antrąja žmona iš Gižų. Surado mus Ingelevičius, Rytė-
nas. Ingelevičiaus šeima ir Rytėnas važiavo su „Danijos dovana Lietuvai“. Čia
jiedu gavo pinigų. Paaiškėjo, kad Ingelevičius dar ir iš Vilkaviškio Savitarpinės
pagalbos komiteto paėmęs 5600 markių.

Berlyne gyvenome su Liudu ir pulkininku B. Sviliu pas fon Fogelį, J. Gry-
dricho gatvėje 29 Šarlotenburge. Buvusi dainininkė, garsaus advokato žmona,
apvogė mus. Muilo paėmė, skutimosi peiliukų, marškinius ir, kas svarbiausia,
lašinius iš Svilo portfelio ištraukė ir jų vietoje įdėjo plytą, o vietoj šoninės - į
laikraštį suvyniotas čerpes, kad lagamino svoris būtų toks pat, — kasdien vaka-
rais turėjome eiti į slėptuvę nuo oro pavojaus, tai nešėmės viską, ką turėjome.

Paskui gavome kitą butą, prie stoties. Butas su visais daiktais, bet langai išmuš-
ti. Sudėjome langus, įsikūrėme. Sykį per savaitę buvo šiltas vanduo — išsiplauda-
vome baltinius, apsitvarkydavome. Tik labai pavojinga vieta — vis bombardavo.

Nuo ryto iki vakaro sukaliojaus Kanto gatvėje 141, Lietuvių sąjungoje. Da-
vinėjau visokius patarimus, pardavinėjau Savitarpinės pagalbos ženklelius, įra-

Muziejaus archyvas

247

šinėjau adresus, teikiau žinias iš kartotekos. Pirma veltui, paskui buvo imama
10 pfenigių už adresą. Ir pačių interesantų nebeprileisdavome prie kartotekos —
ėmė naikinti, įtartinų ieškotojų atsirado.

Paskui juokais ėmiau baudą - jei kas su kepure stovėjo ar rūkė. Surinkdavau
iki 400 markių per dieną. Galėjome sumokėti visiems Sąjungos tarnautojams.
Žinoma, dažnai tekdavo išgirsti visokių žodžių. Rinkome aukas Landsbergy sė-
dintiems, buvusiems Šturhofe. Per dieną Sąjungos patalpas aplankydavo keletas
šimtų žmonių. Adresų per dieną teiraudavosi ne mažiau kaip du šimtai.

Keletą kartų buvova ir su Skipičiu, ir su Sidzikausku pas Tarptautinio Raudo-
nojo Kryžiaus įgaliotinius kalbėtis dėl Savitarpinės pagalbos kaip organizacijos,
kuri okupantų įsakymu buvo parėmusi Lietuvos Raudonąjį Kryžių, pripažini-
mo. Su Vaclovu Sidzikausku buvome ir Vokiečių Raudonojo Kryžiaus centre
tais pat reikalais. Visur tik pažadai pasižiūrėti, pasiteirauti.

1945 m. sausio pabaigoj Berlyne buvo jau sunku. Rusai arti — nuolatiniai
bombardavimai.

1945 m. vasario 2 d. važiavome su Liudu iš Berlyno. Visą savo mantą galėjom
panešti iš karto. Nusikrapštėme į stotį, laukėme traukinio. Oro pavojus — slėp-
tuvė apačioj. Nepaprastai daug žmonių — kur tu pateksi į traukinį. Paskui šiaip
taip įsispraudėm. Liudas kupė, o aš tik ant laiptų. Prieš pat traukiniui išeinant,
karininkas įgrūdo savo žmoną su lagaminu ir su vaiku vežimėly. Man liko vieta
tarp vežimėlio račiukų. Tepatelpa tik koja, ir tos pakeisti negalima.

Leipcige reikėjo išlipti. Man nebuvo sunku. Vaikas išmetė daiktus pro langą
ir pats iššoko. Beskubėdami pamiršome vieną ryšelį — pataliukus kietai į ritinį
susuktus. Apsistojom reikiamam traukiny ir nuvažiavom pas A. Rukuižas į Su-
detus, Noideką. Gavom vietos viešbuty. Vaikas paliko, o aš išėjau apie 10 kilo-
metrų pas Rukuižas į Kolingą. Pernakvojau, grįžau. Vaikas išsiplovęs baltinius
belaukiąs. Autobusu išvažiavome. Malonus biurgermeisteris išdavė maisto kor-
telę. Su darbu buvo sunkiau. Vaikui siūlo stoti į SS. Mane siunčia į Rothau, į
tankų fabriką. Bet Rothau ne Noideko apskrities, o Grazlico. Nusiunčia ten.
Atsirado per Rukuižą pažįstamų. Jo Česlovas su savo arkliais tarnavo lentpjū-
vėje — vežė iš kalnų rąstus. Manęs į fabriką neišvežė, o Liudas išvažiavo su Čes-
lovu į Zilberbachą - į lentpjūvę darbininku. Čia vaikas labai vargo, ypač kad su
valgiu buvo labai striuka.

Šeštadieniais vaikai pareidavo, o sekmadieniais turėdavo grįžti apie 12 ki-
lometrų atgal. Labai gilu sniego, nuolatinės pūgos ir vis mišku eiti. Gyvenome
pas girininką Putzą viename kambariuke. Trūkdavo duonos, bulvių. Eidavome
pas malūnininką vogčiomis pirkti. Daug mums padėjo Klara Ott - labai maloni
senikė. Vaikai ėjo jai malkų kapoti. Ji parduodavo pieno, kiaušinių.

Susirgo vienas arklys. Mano eilė buvo vakare jį pavedžioti. Nugaišo beve-
džiojamas.

Muziejaus archyvas

248

Pasibaigė karas. Keliais visom kryptim važinėjo amerikiečių karo policija.
Kasdien vis tuo pačiu laiku. Ėmė kartais ir rusai rodytis. Noideke atsirado čekų
kariuomenė.

Nusprendėm, kad man reik vienam važiuoti į Bavariją. Klingentaly (apie
16-18 km), sako, esanti stovykla, ten neva einanti siena su rusais, o mūsų gy-
venamoji vieta atiteksianti čekams, rusų globojamiems.

Česlovas nuveža mudu su Rukuiža į Zilberbachą, o iš čia pėsčiomis per aukš-
tus kalnus į Klingentalį. Rukuiža mane lydi. Tik portfelį teturiu — tai visi mano
daiktai. Nusileidome į Klingentalį. Einame į komendantūrą. Sako, kaip judu
čia pakliuvote, eikite į Rotušę, gausite maisto korteles, nurodys butą. Mudu ap-
sisukę vėl per kalnus atgal. Tik grįždami pastebėjome, kad esanti siena, sargy-
ba ir t. t. Laimingai grįžome į Zilberbachą. Česlovas parvežė mudu į Kolingą.

Traukėsi sugniuždyta, suvargusi vokiečių kariuomenė. Pilnos pakelės gin-
klų. Krūvomis mėtėsi gražiausi revolveriai, kulkosvaidžiai, pancerfaustai, o jau
šovinių šovinių — pilni grioviai. Ir mašinų, ir sunkvežimių netrūksta. Parduoda
arklius. Kai Rukuižos arklys nugaišo, už 1000 markių buvo nupirktas gražus
su naujausiais pakinktais arklys. Visokių daiktų pakelės primėtytos. Sakiau,
kad imsiu tik laikrodį. Radau žadintuvą - kiek pataisytas ėjo ir žadino. Ginklų
žmonės neėmė, bet šiaip daiktus ar maišų dalis, ar padangas greit išnešiodavo.

Prie girininko Putzo sustojo kelios mašinos su visokiais maisto konservais,
su pinigais — matyt, kokio stambaus dalinio iždas. Pundais pinigų prisislapstę.
Vaišinosi ilgą laiką, turėjo gėrimų.

Labai liūdnai atrodė pavieniai ar mažomis grupėmis pėsti kareiviai, kurie
jau ėjo tėviškės link. Labai suvargę. Pirma su savo sunkiom nešmenėm, o pas-
kui visa tai mėtė į griovius ir vos bepaėjo tuščiomis rankomis. Miške buvo pri-
mėtyta visokių uniformų ženklų, visokių užrašų, peilių, ginklų. Maisto jie šiek
tiek turėjo. Įdomu tai, kad neidavo prašytis nakvynės — nakvojo, matyt, lau-
kuose, pamiškėse.

Krito į akis senyvi kareiviai. Jaunų nesimatė pro mus einančių.

Pasitaikė būti prie Noideko, kai amerikiečiai atiminėjo ginklus iš vokiečių.
Pilni džipai revolverių. Čia par aukšti karininkai traukia iš kišenių ginklus ir
meta į vežimą, arba iš jų ima amerikietis ir žiūrėdamas vokiečiui į akis meta į
vežimą. Sustatyta didelės krūvos šautuvų. Tikrina juos, ar neužtaisyti, ir meta
į šalį. Visi praeinantieji turėjo ginklą atiduoti. Į pačius žmones amerikiečiai, at-
rodė, nekreipė dėmesio — eikite, kur norite. Tai ir traukė keliais nusiminę, susi-
rūpinę, pervargę, vos kojas bepavelką.

Jų surinkimo vieta buvo kažkur prie Rothau tarp Noideko ir Grazlico. Į čia
važiavo daliniai. Turėjo amerikiečiai pykti, kad tokie netvarkingi jie atvažiuoda-
vo. Juk ne iš mūšio pabėgę, nesudaužyti. Prie malūno ant didžiojo kelio (girinin-
kas gyveno pamiškėj per kokius 300 žingsnių nuo to kelio, atkalnėlėj — gražiai

Muziejaus archyvas

249

visi praeiną tuo keliu matyti) į miškiuką buvo privažiavę daug sunkvežimių su
visokiomis gėrybėmis, ypač su konservuotu maistu. Dalino žmonėms. Nešiojo
visi, kiek panešė.

Mes nėjome — nedrąsu. Paskui po kelių dienų radome upely vaistų, didelę ge-
ros baltos lininės drobės su išdažytu raudonu kryžiumi paklodę, iš kokių keturių
paprastų paklodžių susiūtą. Pasidarėme autų ir šiaip ryšeliams surišti medžiagos.
Labiausiai buvo gaila tų gražių ginklų, sumestų į krūvas pakelėse ir rūdijančių.

Grazlice sužinojome, kad čia duoda leidimus važiuoti į Bavariją.

1945 m. birželio 13 d. susidėjome visą savo mantą, dar dr. Žemaitis iš Noide-
ko atsikraustė, ir visi išvažiavome į Grazlicą miškų keliais. Atvykome prieš dvy-
liktą valandą. Sužinojome, jog nuo vakar siena uždaryta. Sudaryta komisija,
kuri per kelias dienas klausimą išspręsianti. Liepė važiuoti į mokyklą - gausime
patalpas, o miestas išduos maisto korteles.

Tarp savęs pasitarėme, kad nėra ko čia mieste gyventi ir laukti, geriau bus
mums parvažiavus į senąją buveinę palaukti. Važiuojame atgal. Dar keturi penki
kilometrai iki namų, iki Kolingo. Girdime šaudymą, matome raketas, dar dienos
metu. Pasirodo, Fruebuso miestely jau rusai — jų apdaras, jų dainos, jų žirgai.
Nieko mums nesako, nieko nedaro, einame sau paskui vežimą, ir tiek. Grįžo-
me, vėl atraišiojome ryšelius, vėl ėmėme ruoštis nakvynei ir nežinomam rytojui.

Vis dažniau pasirodo rusai. Vėlyvais vakarais, naktimis eina, važiuoja jų da-
liniai pro mus tolyn, Grazlico link. Netoliese Šoenlindo miestelio įsikūrė visa
jų stovykla. Pjauna laukuose pašarams dobilus, vasarojų. Čia visi mažažemiai.
Klara Ott, stambiausia ūkininkė, turėjo tik 6 ha. Iš karto, vienu atvažiavimu,
nupjauna visas pašarinės žoles ir vasarojų. Atsivarė daug juodmargių raguočių.
Gano visur laukuose. Pjauna, bet jų skaičius nesikeičia, tik spalva — vietiniai
žalmargiai. Jau visokių pasakojimų sklando, ką iš ko paėmę, kaip nusegę lai-
krodį, vištas išgaudę.

Pasikeitė valdžia. Rudmarškinių nė balso. Tie prieš karui baigiantis perkasinė-
jo kelius, iš rąstų darė tankams kliūtis, pakorė Fruebuse labai aukštą karininką.
Nušovė keletą atostogaujančių ar besveikstančių kareivių. Kam, girdi, jie neina
su landšturmu gintis nuo priešo. Pancerfaustais mokė naudotis, tik jų gal aštuo-
ni iš viso tebuvo Kolingo apylinkėj. Nejauku buvo tarp taip dūkstančių nacių.

Dabar naujoji valdžia pakorė ant tos pačios šakos tą žandarą, kuris aną kari-
ninką Fruebuse korė. Varė pro mus būriais į mišką buvusius nacius tų tankams
kliūčių pakelėm ardyti. Varomųjų būrys vis mažėjo. Vienus kažkur išveža, kitus
čia pat naikina. Dingo burgermeisteris, pašto viršininkas, girininko vyresnysis
darbininkas, nušautas grafo Nostitzo vienarankis eigulys. Grafas Nostitzas Hen-
richsgruenė buvo Austrijos karaliaus artimas giminaitis. Jam seniau priklausė
visa šita apylinkė su miškais.

Muziejaus archyvas

250

Prieš pat karo pabaigą prie girininko įsikūrė žydų palydovai su virtuve. Vy-
resnieji jau buvo išbėgioję, liko tik puskarininkis. Vienas palydovas - lietuvis nuo
Papilės. Pačius žydus iš Buchenvaldo kaceto, apie 200, laikė vieno ūkininko dar-
žinėj. Pas girininką jiems maistą gamino. Tarp virtuvėje dirbančiųjų buvo vie-
nas žydelis iš Lietuvos, turėjęs namus Kaune ir Klaipėdoj, baigęs Teisės fakultetą
Kaune, baltaplaukis, lietuviška pavarde pasivadinęs, tikroji jo pavardė Milšteinas.

Sužinojome, kad nustatytą dieną visus varys toliau ir miške likviduos. Pasa-
kėme tam „lietuviui“. Padėjome jam pernakvoti miške pasislėpus briedžių šėry-
klos daržinėj. Kurį laiką gyveno prie miško, pas komunistuojantį vokietį. Sukūrė
vietos valdžią. Išvažiavo Lietuvon. Davėme jam kelionėn pinigų. Labai nuošir-
džiai kalbėjomės. Važinėjo jis į Grazlicą norėdamas kažkokių gėrybių gauti iš
amerikiečių. Rodos, nieko negavo.

"Tų žydų iš Buchenvaldo buvę apie 2000. Pakely jie ištirpę. Paskutinę dieną
juos atvarė prie mūsų namų. Suskirstyti buvo į dvi grupes: vienoje — dar šiek
tiek panašūs į žmones ir gali eiti, antroj — visai į žmones nepanašūs, išbadėję,
išdžiūvę, vieni kaulai, skarmalais apsidarę, žemės spalvos veidais. Jie vos stovėjo
ant kojų, vis sėdosi kelio pakrašty. Abiejose grupėse maždaug po vienodai. Ne-
jauku buvo juos stebėti. Kelias miške tiesus, kiek kylantis, tolokai buvo matyti
slenkanti virtinė jau pusgyvių žmogystų, pilkesnių už miško kelią.

Paprastų kareivių iš stovyklos neišleisdavo: po apylinkę važinėjo karininkai.
Dingo Česlovo geri auliniai batai. Ypač kariškiams tiko Putzo motociklas. Tačiau
kai ėmėme kalbėti rusiškai, atsitraukė. Pats mačiau, kaip karininkas nulaipino nuo
dviračio 15—16 metų mergaitę ir mėgino dviračiu važiuoti. Jam tai sunkiai sekė-
si, bet vis vien mergaitei dviračio nebegrąžino, ėjo vedinas ir vis mėgino važiuoti.

Dažnai per kaimą pravažiuodavo reikalaudami sviesto, kiaušinių, vištų.

Dar prieš rusams ateinant, kalbėdavome su miško kirtėjais, ir pas Putzą, ir
miške prie kirtimų darbų. Tegu ir atsargiai kalbėjome, bet vis tiek klausimas
apie bolševikus visuomet kildavo — ko bėgome, kuo jie blogi ir t. t. Netikėjo
mūsų pasakojimais. Negalį būti, sakydavo. Ypač vienas, itin geras darbininkas,
visuomet kalbą užvesdavo apie bolševikus ir vis netikėjo. Bolševikams užėjus,
jis tuoj prisikabino „pjautuvą ir kūjį“, prie namų raudoną vėliavą iškišo. Tuoj
nustūmė senąjį haumeisterį ir pats tas pareigas užėmė.

Ilgai nelaukdamas mus ėmė varyti — ko čia, girdi, gyvenate, kraustykitės
lauk, važiuokit tėvynėn. Grįžę iš Grazlico, prašėme, kad pratęstų leidimą, ka-
dangi siena uždaryta. Davė leidimą gyventi mėnesiui. Sutiko su tuo ir naujas
burgermeisteris — komunistas, vos mokantis pasirašyti. Nejauku buvo kasdien
su juo susitikti, vis priekaištauja, kad tebesame, kad nevažiuojame lauk — juk
mes priešai. O rusai sakydavo, kad jiems, fronto žmonėms, tvarka nerūpi, dar
ateis tie, kurie įves tvarką.

Muziejaus archyvas

251

Po vieno įvykio atsipeikėjo ir haumeisteris. Pasirodo, į jo namuką atvyko du
kareiviai. Namie buvo jis, žmona ir 18-19 metų duktė. Tiedu kareiviai tėvo ir
motinos akyse sudorojo mergaitę. Kaip kitas pasidarė. Tylus. Ir mūsų nieko ne-
beklausinėjo, nebevarinėjo išvažiuoti.

Gyvenimas buvo nejaukus. Vis ėjome į Grazlicą ir vis tas pat — siena užda-
ryta. Juo toliau, juo darėsi nejaukiau. Ir burgermeisterio raštininkė (ir prie na-
cių burgermeisterio ta pati buvo), kiek pamasinta dovanėlėmis, aiškiai pasakė,
kad pavojus mums gresia — mus veš prie rusų sienos. Skliaustėme ausis, dairė-
mės. Buvo važiuojančių ir einančių į Bavariją. Be kitų, buvo sustojusios kelios
latvių šeimų su vežimukais. Išvyko prie pereinamojo punkto, kur buvo sargyba
ir tikrindavo vežamą mantą. Vienas jų grįžo. Pasirodo, visi drąsiai priėję prie
punkto, o čia tuoj krata — atėmė visus daiktus, o pačius paleido toliau, jau „pa-
lengvintus“. Šis iš tolo žiūrėjęs ir pamatęs, kas darosi, grįžo. Žinoma, buvo vie-
tų, kur galima slapta pereiti - miškų kelius mes žinojome. Bet Rukuižos turėjo
daug daiktų — ratai, pora arklių, gultai. Nesinorėjo prarasti.

Juo toliau, juo daugiau kareiviai laikrodžių turėjo - jau dažniausiai ant abie-
jų rankų.

Atėjo laikas kraustytis. Pranešė, kad liepos tryliktą mes turime būti Noideko
geležinkelio stotyje. Nieko nepadarysi. Išvakarėse Rukuiža su sūnum važiavo
plentu į Grazlicą tušti, o mes ėjome takais, kad įsitikintume, kur kokios sargy-
bos, kaip krato pravažiuojančius ir praeinančius.

Plente ne taip jau sunkiai kratė. O take iš viso jokių sargybų.

Liepos tryliktą išvažiavome, tik ne Noideko link, bet į priešingą pusę —
į Grazlicą. Su daiktais važiavo pats A. Rukuiža, jo žmona ir sūnus Česlovas.
Aš su sūnum Liudu ir dr. Žemaitis išėjome pėsti takais. Žemaitis šio to turėjo.
Mudu su vaiku nieko, aš tik plokščią portfelį.

Einame. Jau nebetoli Grazlicas. Lipame laukais į nuolaidų kalną. Pačioj kal-
no viršūnėj, prie miško, kur vakar ničnieko nebuvo, žiūrime, kartis skersai kelio.
Kad buvo rusų tame miške, mes žinojome, bet kelias nebuvo užtvertas. Atgal
nebėgsi. Koks šimtas žingsnių iki dviejų kareivių prie tos karties galo. Jei būtu-
me tai žinoję, būtume apėję tą vietą kaip niekur nieko.

Artėjame. Turime tik po ryšuliuką. Nuduodame, kad ryšuliukas labai len-
gvas. Prieiname. Drąsiai kalbame.

— Kur einate? — klausia.

- Į tėvynę — mes lietuviai.

- Juk ne ta linkme jums reikia eiti. Jūs einate į vakarus, o Lietuva — į rytus.

— Taip, bet ten Vokietijoje turime savo šeimos narių, norime visi susirinkti.
Tuo tarpu ir susisiekimas susitvarkys. Labai jau pasiilgome tėvynės.

— Ach, ir mums įkyrėjo tas karas. Nieko nepadarysi, pareiga.

Nuoširdūs kareiviai. Gražūs vyrai, gražiai aprėdyti. Itin malonų, nelauktą

Muziejaus archyvas

252

įspūdį sudarė. Nežiūrėjo daiktų. Apskritai labai maloniai pasikalbėjome ir pa-
leido mus viso gero linkėdami. Einame žemyn tiesiu keliu mišku ir taip norisi
atsisukus pažiūrėti, ar nesiveja mūsų. Sakome kits kitam pašnibždom: „Nežiū-
rėkime, pamanys, kad ko bijome.“ Kojos neša lengvai lengvai vis dar nuo stai-
goko kalno. Laimingai nusileidome į Grazlicą. O čia amerikietis kareivis sau
kojas ant stalo susikėlęs sėdi po medžiu ir žaidžia su susirinkusiais vaikais — tie,
matyt, saldainių gauna. Šiurpas krėstelėjo praeinant, bet tas nei nepažiūrėjo
į mus. Visai lengva pasidarė.

Lygiai mėnesį pas bolševikus sėdėjau kalėjime (1941 05 22 — 1941 06 22) ir
lygiai čia su jais apvalų mėnesį gyvenau (1945 06 13 — 1945 07 13).

"Tuoj ir atvažiuojančius sutikome. Iš tolo pamatėme tris žmones, ir jie matė
mus tris. Džiugu, linksma, nors ateitis neaiški. Privažiavus prie tikrinimo vietos,
paklausė, ką vežame, ar neturime žemėlapių. Atsakėme, kad neturime.

Kyšo vienas lagaminas. Prašo atidaryti. Lagaminas dr. Žemaičio, nėra rak-
tų. Plėšia užraktą, kiša ranką. Ištraukia atlasą — mokiniams iki trečios klasės.
Žemaitis, pasirodo, žemėlapių mėgėjas, — pasiėmęs mokyklinį atlasą iš Lietuvos.

— O čia kas? — sako.

Dar kiša ranką — ištraukia popierinių pinigų saują.

- Šito šūdo mums nereikia.

Staiga privažiuoja didelis autobusas amerikiečių. Užsimezgė kažkokios aš-
trokos kalbos. Kely čia painiojosi didelis poros arklių vežimas. Pareigūnai pa-
mojo ranka važiuoti.

Nieko nepešėme ir Grazlice. Siena uždaryta ir jokių nurodymų, kaip gauti
teisę ją pereiti. Važiuojame į Egerį. Čia lietuvių nebesama ir paskutinieji lenkai
kraustosi. Einame į gubernatūrą, kad leistų sieną pereiti. Tarpininkas čekas rodo
mums pirštu į kaktą ir sako:

- Jūs turbūt esate nusidėję sovietų valdžiai, kad bėgate. Negausite leidimo.

Vaikščiojame po miestą, vežimą priemiesty palikę. Šeštadienis. Einame į kar-
čemą. Čia randame latvių, tuo pačiu susirūpinusių. Kalbamės. Sako, už Ma-
rienbado yra miestelis, kurio komendantas visiems be išimties išduoda leidimus
sienai pereiti ar pervažiuoti.

Dar užeiname į gubernatūrą. Pietų pertrauka, nėra viršininko. Laukiame. Ne-
duoda - ir vėl tos pačios kalbos. Vėl mes dideli nusidėjėliai, vėl mes nežiną, kas
yra rusas... Susitariame važiuoti pas pažįstamą girininką, o nakčia — per sieną.

Važiuojame. Sienai artėjant, pasigirsta šaudymai. Daug sargybinių. Pasiro-
do, čekai jau šiandien perėmę sienos apsaugą. Girininkas sako, kad naktimis
knibžda sargybinių. Patiems dar šiaip taip, bet su arkliais jokiu būdu nepraeisi.
Ir girininko sodyboj nakties metu pastatomos sargybos.

Traukiamės atgal. Didelėje nacio daržinėje prašomės nakvynės. Įsileidžia.
Šiauduose ramu. Iki sienos kepure primetama. Naktį šaudo, bet mes užuovėjoj.

Muziejaus archyvas

223

Liepos 15 d. dar nueiname su daktaru į Egerį. Gal ten ką nugirsime. Tą pa-
čią dieną išvažiuojame į Marienburgą (apie 34 km), kad tik pasiektume tą ge-
rąjį komendantą — Teplerį.

Liepos 17-ąją sustojome Marienbado priemiestyje. Einame į Marienbadą —
nieko negirdėti. Kai grįžome, Liudas su Česlovu sako, kad yra išklijuoti Aliertų
oberkomendanto skelbimai-įsakymai rytoj 10 valandą susirinkti Šulerio aikštė-
je — rusams, ukrainiečiams, lietuviams, estams, latviams, lenkams, norintiems
grįžti į savo tėvynę.

Vėl einame į Marienbadą. Sutinkame latvių, klausiame, ką reiškia tas skelbi-
mas. Nežino. Randame lietuvių. Paaiškėja, kad Marienbadą užleidžia čekams ir
rusams, tremtinius amerikonai ima su savim. Grįžtame. Nutariame nuvažiuoti
į aikštę su arkliais, pasikrauti daiktus, o arklius palikti bestovinčius. Ir liūdna,
ir gaila vienus palikti be globos, be priežiūros.

Rukuiža vaikščioja po įstaigas ir nori atgauti iš Prahos gautas teises — per-
važiuoti sieną su arkliais. Čia nepripažįsta centrinės valdžios raštų. Pagaliau į
paskutines duris eina. Kalba. Rodo raštą. Pareigūnas, pamatęs savo draugo fors-
tmeisterio parašą, sakė viską padarysiąs, kas tik reikalinga. Davė leidimą perva-
žiuoti sieną su manta, vežimu, arkliais.

Mes trys, kur pėsti ėjome į Grazlicą, liepos 18 d. sėdame į autobusus, o trys
Rukuižos savais arkliais keliaus per sieną.

Apsiašarojome — atsisveikinome. Dar ponia S. Rukuižienė įdavė man savo
auksinį laikroduką, sakydama, kad mes tikrai pervažiuosime sieną, o jos liki-
mas neaiškus.

Sieną pravažiavome nekliudomai, tik stabtelėjome. Nakčiai užėjus, sustojo-
me prie krūmų vienoj kelio pusėj. Nakvojome kas kur — vieni sulindo į pernykš-
čius šiaudus lauke, o aš apsisupęs brezentuku guliau po krūmais į aprasojusią
žolę. Miegojau.

Nustebome, kai mūsų džipas pasuko Pilzeno link. Mūsų gurguolę sustab-
dė prie sovietų tremtinių surinkimo pulko. Gražūs parašai. Pažįstami obalsiai.
Kažkoks netikrumas buvo jaučiamas.

Pervažiavome. Lengviau pasidarė. Įvežė į barakų mišką prie didžiulio aero-
dromo. Mūsiškiai slapta į miestą išėjo agurkų, morkų nusipirkti. Stovykloj ge-
rai: gera sriuba vakarienei, saldi kava.

Staiga... „Sveiks“, — iš užpakalio. Ogi tas žydelis iš Buchenvaldo, kur Koline
buvo ir kur į Lietuvą buvo išvažiavęs.

— Kurgi, kaipgi?

Sako, atvažiavęs iki Ličmanštato. Sužinojęs, kad Lietuvoj nei žmogui, nei žy-
deliui gyvenimo nėra. Visi valdininkai. Algos vien duonai nusipirkti tepakanka.
Reik vogti. Ne šiandien — tai ryt pagaus, ir... galas.

— Kur dabar?

Muziejaus archyvas

254

— Į Palestiną. Va, mano vadas, — rodo peisotą rabiną.

Dar ir žydelkaičių buvo iš Kauno. Vieną popo augintinį iš Kaukazo, Kau-
ne gyvenusį ir knygas platinusį, sutikau. Tas prisimetęs prie aukštų dvasiškių
iš Ukrainos.

Iš čia veža toliau... Atvežė į Bairoitą. Nesą vietos. Veža toliau — į Klumba-
chą. Čia dar labiau nėra vietos. Veža atgal. Įvežė į lenkų stovyklą kareivinėse,
sustabdė mašinas ir liepė eiti į salę gulti.

Salė pilna šiukšlių ir dar daugiau ko. Nėra nė kur atsisėsti. Sunkvežimyje
naktį praleidome. Rytmetį ėmėme ieškoti saviškių. Radome psichiatrinės ligo-
ninės patalpose. Sako, vietos yra daug, tik nei durų, nei langų. Kraustėmės ten.
Po kurio laiko pririnkome iš kitų patalpų stiklų, durims trūkstamų lentų. Ko-
ridoriuj langų visai nebuvo.

Visą laiką Kolinge gyvenau pas Rukuižas. Rukuižienė per daug rūpinosi ne
tik savo kartais ir gerokai negaluojančiu vyru, vargstančiu sūnumi, bet ir mu-
dviem su Liudu. Kaip geriausia motina buvo Liudui. Atrodė, viską tiem vaikam
atiduotų. Be galo nuoširdi. O ir pati menkos sveikatos. Aš nieko nepadėjau, gal
tik priskaldydavau malkų ir kartais pakurdavau ugnį rytmečiais. Kažin kaip
būtų buvę, jei mudviem būtų tekę vieniem gyventi. Su valgiu būtų buvę itin
blogai. Rukuižienė turėjo lašinių, gaudavome bulvių, duonos. Rukuiža sykį
buvo kritęs miške, kraujui pasileidus iš plaučių. Tik vėliau pasisakė nebesitikė-
jęs atsikelti. Aš tada prisėdau prie maisto tik su vienu upėtakiu, peilio dydžio,
pagautu miško upelyje.

Daug bendro vargo turėjome su Rukuižom... Tačiau Rukuižienei rūpėjo
ir vyras, ir sūnus, o man tik sūnus Liudas. Tegu jis ir ne toks stiprus, bet visgi
sveikas. Gaila buvo jo, kai jis turėjo nešioti lentas lentpjūvėj - sukrypęs ir dabar
tebėra, vienas petys aukštesnis.

Sykį, grįždamas iš Noideko, sutikau einančius du kareivius. Jiedu klausia
manęs kelio. Jaučiu, kad juodu vokiškai nemoka. Pasirodo lietuviai. Juodu sako
norį eiti į Bavariją. O ėjo į rytus, rusų kariuomenės užimtos vietos link. Pata-
riau, kur turi eiti. Man buvo su jais pakeliui. Ėjome kartu, kolei man reikėjo
suktis iš kelio. Daviau po šimtą reichsmarkių. Labai buvo patenkinti. Jauku su-
tikti lietuvius svetur, toli nuo tėvynės. Rodos, prašvinta viskas, pasijauti nebe
vienas, drąsesnis, pasaulis pasidaro platesnis.

Mes trys gyvenome viename kambaryje, viena lova buvo vieno aukšto, kita
dviejų. Pradžioj neturėjom nei lentų, nei čiužinio. Micevičius čia padėjo — jis
jau senas gyventojas čia.

Jaukiai sugyveno mūsų koridoriaus devynios šeimos. Dar buvo vienas di-
delis kambarys. Čia gyveno vien moterys. Tiesa, vyrų čia dažnai užeidavo, bet
tik prie kai kurių.

Muziejaus archyvas

Įsitaisėm bažnyčią, susidarė choras. Įsteigėme savitarpinę pagalbą, surašė-
me, kas ką turi nereikalingo, ir atiduodavome kitiems. Nei sandėlio reikėjo, nei
įtarinėjimų buvo.

Kunigas Vilutis visą laiką gyveno su moterim viename kambaryje. Piktino-
si visi. Mane per pamokslą jis iškeikė pirma su visa krapyla į veidą tėškęs. Mes,
baigę kirsti mišką, gėrėme alų. Įėjo kunigas. Ne viską tenugirdęs supyko ant
manęs, kam aš pasakiau, kad Kristus buvo žydas — taip iš kalbos išėjo. Paskui,
jau man išvažiavus, kunigas išbėgo. Labai jau buvo įnirtusios moterėlės — jos
daug ką pasakojo pas mane atėjusios sąžinei nuraminti.

Netoli baltasis Mainas. Bet žemiau miesto vanduo toks purvinas, kad jokio
gyvio nebuvo. Gražus miškas — radau kilpoj kiškį. Su lazda užmušiau lapę kilpoje.

Kai ėmė klibėti dantys, radau miške bruknių. Po porą šimtų uogų per die-
ną suvalgydavau. Kasdien eidavau į mišką. Be to, reikėjo eiti malkų kirsti. Gra-
Žiausias išbėgines pušis kirtome kurui.

Nesugyvenome su latviais. Daug kartų teko aiškintis susirinkime dėl jų šu-
nybių. Paskui apsiramino. Su estais santykiai buvo geri. Lietuvių buvo pusė tiek,
kiek latvių. Mūsiškių stovykloj buvo visokių. Buvo ir labai malonių žmonių.
Buvo čia vienas nemokąs lietuviškai „lietuvis“ Ūsas. Prie manęs prisikabino su
savo rašiniu prieš sovietus. Man pasirodė, kad jis agentas. Reingartas, o ypač
Bytautas (advokatas iš Kauno) sakėsi pažįstą žmones — Ūsas esąs doras žmogus.

Paskui paaiškėjo, kad jis tikrai buvo agentas, susirašinėjo su kažkokiu Sakalu.
Buvo išaiškintas. Paskui jis persikėlė į Rėgensburgą ir ten jį ukrainiečiai pakorė.

1945 m. gruodžio 29 d. Vakar vakare padirbau kryžių dirvoje rastam be ran-
kų ir kojų nukryžiuotajam. Ąžuolinis. Nuo ankstyvesnių drožinėjimų skauda
pirštai, nemalonu peilį imti į rankas; buvau bepradedąs nukryžiuotuosius dirbti,
peilius susigalandęs, — mečiau. Negera kažko ir galva neturi skaidrumo. Buvau
išėjęs malkų skaldyti, — suskaldžiau kokį dešimtį kaladžių. Pasikūriau krosnį.
Vaikščioti negaliu išeiti — neturiu batų. Aulinių puspadžiai prakiuro, neseniai
gautieji įduoti kiek patempti, — su savo darbo klumpėm baladojuos. Naktį buvo
itin didelis vėjas. Dabar vėjo nėra, bet lynoja ir kartais ubago kąsniais pasnin-
ga. Lauke visai šilta.

Vaikas, dabar komiteto narys, vis bėgioja dėl Naujųjų metų sutikimo. Pasi-
girdo, kad baigiasi laikas be „vandeninių galvų“ pinigams į kitus iškeisti. Dak-
taras susirūpino — išbėgo į banką. Mudu su vaiku tokių neturėjom.

Vakar gavau laišką iš Dilingeno nuo architekto V. Švipo; kviečia per Kalė-
das ar Naujuosius metus atvažiuoti su paskaita, rašo, kad pasikalbėtume persi-
kėlimo į Dilingeną klausimu. Apie tą patį rašė ir V. Barmienė, ir Tolė su savo
šeima. Gal ten ir neblogai būtų. Toliau nuo visokių, kad ir laikinų, sienų. Tolė

Muziejaus archyvas

256

vis kviečia, bet dabar turime ir malkų pasiruošę, ir apaugome visokiais daiktais,
ir, žinoma, pripratome prie aplinkos, apsipratome su visa kuo. Jau ir lapę vieną
pagavau (atidaviau Martinkienei).

Įeina Rūbas ir prašo pjūklelio. Ar duosi? Imk. Matai, o kiti, sako, neduoda.
Va, Kuzavienė kažkam paskolinusi keptuvę, o jos kampas ir pajuodavo. Atnešė,
sako, parodyti. Nebeduosianti daugiau niekam. Mat, sako Rūbas, arti Naujieji
metai, čia daug kas keps. Tad jau iš anksto pasisako.

Netrukus įeina Suopytė: „Noriu sutrinti, neturiu kuo.“ Pasiėmė tokią lazde-
lę nuo suolo. Pasiūliau kirkotį. Ima daktaro emaliuotą pusdubenį. Sakau, ne-
imk, pyks daktaras, nemėgsta. Ir trinti emaliuotam negerai. Imk mūsų molinį.
Mažokas, bet pasiėmė. Turėjusi ir medinį šaukštą, bet dabar Ąžuolienė nebea-
tiduoda. Sako, galima nulaužti. O Suopytė tą Ąžuolienę atlydėjo, ant rankų jos
sūnų nešiojo. Globojo daugiau kaip reik. O čia mat dėkingumas. Ir paskolinto
šaukšto atgal nebeduoda.

Taip ilgai begyvenant viename koridoriuje kits kitam tiek įkyrėsi, jog pūsda-
mas pro šalį eisi. Jau taip yra. Ir juo toliau, juo daugiau taip bus.

Jau batus vaikas iš kurpiaus parnešė, tik neprisiuvęs užkulnio. Atsilyginti
neturim kuo. Jis už mane turtingesnis. Juk ir už vaiko batus paėmė ar ne 1140
reichsmarkių.

Atėjo Sumantas. Įsikalbėjome, kad niekas amatų nesimokąs. Pas šaltkalvius
yra priemonių — niekas neina. Siuvykloje Rūbienė neprisiprašo nė vienos padė-
jėjos. Ir pas kurpių tuščia — neina, o jau kurpius tai uždirba. Kuzavinis buvo
buhalterijos kursus beruošiąs, išdalino lapelius — tuo ir pasibaigė. Anglų kalbos
kursų buvo dvi grupės po 30 žmonių. Dabar ir vienai 15 žmonių grupei nebe-
surenkama.

1946 m. vasario 1 d. dilingeniškiai mane parsivežė į Dilingeną. Čia daug
mano gerų pažįstamų: Švipai, Rukštelės, Barmai, Musteikiai, Šimkevičiai, Ža-
dvydai (jis červeniškis), sūnus Vytautas su šeima, Žizniauskai ir kt. Skaičiau
paskaitas, su skautais kiek dirbau, pradžios mokykloj mokytojavau.

Gražus miestelis. Beveik visai nebombarduotas. Buvęs vyskupų miestas.
Daug įdomių itin senų bažnyčių. Teologijos fakultetas su gražia fizikos ir che-
mijos laboratorija. Pilis su vartais tiesiog į bažnyčios duris, kaip paprastai. Prie
pilies bravoras. Senoviški pastatai pilies rajone. Čia paprastas vienuolyno sargas
Konradas greitai buvo pakeltas šventuoju, kad būtų parodyta, jog ne vien grafai
ir diduomenės nariai gali būti šventaisiais.

Stovykla įkurta kareivinėse. Man teko kambarys arklidėje. Senos senos ar-
klidės. Apačioj arkliams, viršuj žmonėms. Apačioj skliautai su storais akmeni-
niais stulpais, langai aukštai, kaip arklidėse atidaromi. Per visą arklidžių patalpą

Muziejaus archyvas

257

išilgai padarė iš lentų koridorių, išgrindė ir atitvarstė pertvaras. Lentos plonos,
viskas girdėti — tiesiog skamba. Bendras oras, bendra temperatūra. Perdžiūvo
lentos. Apsiklijavome popieriais. Maža geležinė krosnelė. Gerai buvo, jauku.
Oro galėjai lauke rasti. Pro langą tik kaštonų viršūnės tesimatė. Saulės nė var-
do. Gražios apylinkės. Miškas, laukai, senoji Dunojaus vaga. Šaltinėlis su kry-
žium. Matydavosi kiškių, stirnų, ančių, narų. Žiema negili, šalčių kaip ir nėra.

Kareivinės miesto gale. Čia pat kaimas pagal tiltą į Dunojaus pusę. Kaip ir
visur Bavarijoj, po langais mėšlynas, tvartai po tuo pačiu stogu su žmonėmis.
Važiuoja, laukus dirba karvėmis. Iš toli negreit teįžiūrėsi, važiuoja ar aria — akė-
ja ar stovi.

Gyvendami Dilingene vis norėjome surasti tetą Pranę. Vieną dieną sūnus
išvažiavo pats ieškoti, nes nei teiravimasis, nei susirašinėjimas nepadėjo. Jam iš-
važiavus, Kalvaitytė (dainininkė) sužinojo mūsų adresą. Kai Liudas grįžo visaip
važiavęs, net ant atviro anglių vagono, visokiu oru, Pranė jau buvo Dilingene.
Jis Pranės nepažino, nės ši visuomet buvo vešli, apkūni, o čia pajuodavus, vieni
kaulai. Pabuvo kurį laiką. Maitinomės iš bendro katilo — atsipeikėjo kiek. Pa-
sirodo, ji iš laivo išlipo tik su dukra Irena — nei kokio daikto, nei pinigų. Išal-
kusios, išbadėjusios. O čia rusai — visaip reikėjo Ireną saugoti. Gerai, kad Pranė
mokėjo rusų kalbą.

Pabuvusi pas mus, Pranė grįždavo pas dukterį. Atvažiuodavo su Irena. Pa-
gyvendavo ir mieste kampą išsinuomojusi, vis kad su dukra. O šiaip stovykloje.

Sykį per Velykas ji buvo pas mus. Šeštadienis. Jokio kiaušinio Velykoms.
Vaikščiojome padunojais. Žiūrime — pernykščiam žolynėly devyni anties kiau-
šiniai. Nustebome. Prakulėm vieną — neužperėtas. Paėmėm visus namo. Ryto-
jaus dieną nuėjome į tą pačią vietą (kokie 200 žingsnių nuo upės), radome kitą
lizdą, tik su tupinčia antimi — toji net lazdą prikišus prie pat snapo nebėgo nuo
kiaušinių. Palikome ramybėje.

Pranei buvo taip blogai, kad ji visai neturėjo ko valgyti — net paštu siuntė-
me jai bulvių. Vienais metais pas mus ji išgyveno 156 dienas. Ypač ilgai būdavo
Vysbadene, Ofenbache. Prie pat stovyklos tvoros buvo išsinuomojusi kambarė-
lį. Nešdavau jai viralo, duonos. Mudu su Liudu maitinomės iš bendro katilo,
paprašydavom daugiau sriubos, duonos.

Nuvežė mane į Miuncheną, į Raudonojo Kryžiaus suvažiavimą. Išrinko į
apygardos komitetą. Kovo 4 d. Hanau atstovų suvažiavime (po vieną nuo tūks-
tančio) pakliuvau į Vyriausiąjį tremtinių bendruomenės komitetą.

Pertraukos metu prieina prie manęs liaudininkų atstovas ir sako, kad liaudi-
ninkai kels mano kandidatūrą, jei aš palaikysiąs jų reikalus. Laikysiuos, sakau,
savo nusistatymo ir partijų nebosiu. Vos jam pasitraukus, priėjo krikščionis ir

Muziejaus archyvas

258

žodis į žodį tą pat siūlo. Po pertraukos partiniai skuba surašyti lentoj savo kan-
didatus. Kažkas sušuko ir mano pavardę. Įrašė gale. Išrinko. Tik vienas tegavo
daugiau už mane balsų. O komitetas išrinko pirmininku.

Reikėjo ieškoti komitetui būstinės. Hanaviškiai komiteto nariai nenorėjo,
kad Vyriausiasis komitetas kurtųsi Hanau. Ieškojome vietos Štutgarte. Buvo
pažadėta oficialiai leisti įsikurti. Bet tęsė tęsė. Kelis kartus teko į Šturgartą va-
žinėti. Ir paskaitą ten skaičiau.

Pagaliau buvo sustota Vysbadene. Į Vysbadeną galutinai atvykau 1946 m.
balandžio 29 d. Tris savaites gyvenau be kambario, kartu su gen. Reklaičiu.

Sunku buvo surasti patalpas. Būtų buvę gerai visiems Vyriausiojo komiteto
nariams gyventi vienoje stovykloje. Gal tai būtų ir pasisekę Štutgarte. Buvo no-
rėta oficialiai įeiti į UNRRA. Buvo sutikę, tik pakenkė latviai ir ukrainiečiai.

Latviai ateina į UNRRA ir sako, kad čia jų Vyriausiasis komitetas, atstovaus
latviams. Po dviejų dienų ateina kita jų grupė ir tą patį sako. Dar buvo ir trečia
grupė atėjusi. Kuria tikėti? Aišku, jokia.

Panašiai buvo ir su ukrainiečiais. Jų dvi grupės buvo atėjusios.

Taigi ir lietuviais nebetikėjo. Nedavė sutikimo mums atsikraustyti į Štut-
gartą. Jau, atrodo, nedaug betrūko — patalpos buvo remontuojamos. Gal kiek
ir mūsų pačių Štutgarto komitetas nenorėjo. Velsis po kojų Vyriausiasis komi-
tetas, už nieką liks apygardos komitetas, o jau apie apylinkės komitetą nebėra
ko nė kalbėti.

Sunku buvo ir pačiam komitetui susitvarkyti. Srovinis komitetas: J. Audėnas,
Čeičys, J. Grigolaitis, V. Jasaitis, I. Končius, Sidaravičius, Sužiedėlis, J. Vilkai-
tis, Židonis. Jei krikščionis demokratas pasakė žodį, tai socialdemokratas turi
pasakyti du; jei socialdemokratas pasakė du žodžiu, tai krikščionis demokratas
turi pasakyti keturis. Aš jokios grupės nepalaikiau ir stengiausi būti objektyvus.

Nedidelę daugumą ir aš tegavau po dviejų rinkimų, nesurinkusių daugu-
mos. Daugumai komiteto narių nebuvo ir didelio noro dirbti. Daug gaišome,
kolei sudarėme Švietimo valdybą. Ramiai, bet visą laiką išsijuosęs dirbo Židonis.

Vargo buvo neapsakomo su patalpomis. Buvo norėta rasti patalpas mieste, ne
stovykloj. Imta kalbėti su kun. Kapočium. Jis turėjo didelį butą, mes jam norė-
jom duoti dar didesnį — visą namą. Pagaliau jis išsikraustė su visa savo įstaiga į
Kirchheim-Tek ir Vyriausiajam komitetui atidavė pusę buto - keturis kambarius
ir virtuvę. Čia buvo ir kartoteka, čia ir aš atsikrausčiau gyventi.

Sekretorium buvo pasamdytas Šidiškis.

Liepos mėnesio pradžioje buvo sušauktas platesnio masto Vyriausiojo komi-
teto posėdis. Atvyko ir VLIK'o, ir LRK atstovai, ir diplomatai (buvo atvykęs
Dimša), ir anglų zonos prie britų administracijos įgaliotinis.

Sklandžiai, gražiai praėjo posėdis. Jam baigiantis, padaviau pareiškimą išeiti
iš Vyriausiojo komiteto. Nustebo. Prašė pasilikti. Neperkalbėjo.

Muziejaus archyvas

259

1946 m. liepos 16 d. pasitraukdamas iš Vyriausiojo bendruomenės komiteto
padaviau tokį raštelį: „Jaučiu nuovargį, atsparumas gyvenimiškiems sunkumams
sumažėjo, akyse raibsta, — reik pailsėti. Šiuo pareiškimu pasitraukiu iš Vyriau-
siojo komiteto pirmininko bei komiteto nario pareigų. Kuo geriausios sėkmės
Jums bendruomenės darbe. Nepalūžkite. Ryžtingai, tiesiu keliu pro visas kliū-
tis. Su tikra pagarba — I. Končius.“

Pasidariau ugniagesiu. Mano viršininkas Tvarkūnas buvo Savanorių kūrėjų
draugijos pirmininkas. Dar ir amatų mokyklos mokytojas. Palengvėjo našta.
Tikrai buvau pavargęs. Nemoku neimti į širdį visokių negerumų, rietenų. O
jau tos partijos žmonių šabloniškos šnekos — visiems klausimams vis tie patys
argumentai. Stoka pakantos, vienybės, nesugebėjimas matyti bendrų tikslų
su kitų pažiūrų žmonėmis, net paprasčiausių. Visi tebeskelbia savosios parti-
jos pasenusius šūkius, visai nebetinkančius naujomis aplinkybėmis. Nuolati-
nis užsispyrimas, griovimas ar norėjimas sugriauti, kas kitų padaryta. Tuščia
reklama, noras pasirodyti, savus parodyti, tarsi bendro lietuviško, visiems rū-
pimo dalyko ir nebūtų.

Kaip ir tame skautų tarybos susirinkime. Zakarauskas — ir neapgalvojęs, ir
tuščiai, bet užsispyręs veda savo. Iki ašarų liūdna dėl kunigo neteisybių. Nepa-
sako tikrosios priežasties, o ji aiškiai matoma. Tik ardymas, skaldymas, kam ne
mano, kam ne mūsų. Jau net Vaičiūnienė sakėsi duosianti į snukį - juk savi, ir
tai nebeiškentėjo. Nes dar sveikai galvojanti, neapakusi, tebeturinti lietuvišką
širdį, mylinti gimtąjį kraštą, jo žmones, suprantanti jų vargus.

Buvo keletas gerų vyrų ugniagesių komandoje. Ir klausytojų amatų moky-
kloje buvo norinčių pasiruošti gyvenimui.

Vysbadeno stovyklą keliant į Kaselį, aš su amatų mokykla išvažiavau į Ofen-
bachą. Čia išbuvau iki išvažiavimo į JAV (gegužės 6 d.).

Sykį į Ofenbachą atvažiavo Česlovas. Įsikalbėjus užsiminė, kad mama prašiu-
si to laikrodėlio, kurį buvo įdavusi man, kai Karlsbade skyrėmės. Aš visai buvau
pamiršęs, net šalta pasidarė, kame tas laikrodėlis, kur jį padėjau. Puoliau žiūrėti
tas kelnes, su kuriomis buvau apsivilkęs Karlsbade. Pasirodo, tebesąs kišenėje.

1947 m. spalio 13 d. Savotiška diena šiandien. Laukėme Ofenbacho kuni-
gų. Mokykloje parodėlę paruošėm. Staiga atvyko p. Devenienė, važiavusi pro
šalį ir būtinai panorėjusi mane pamatyti. Pasikalbėjome, apžiūrėjome parodėlę.
Padovanojau velnią, mano manymu, patį geriausią, ir vieną pakabinamą koply-
tėlę — rūpintojėlį. Jai, atrodo, patiko.

Besikalbant paaiškėjo, kad Amerikoj stipriausias lietuvių centras — „Santa-
ra“. Kraštus sudaro krikščionys ir komunistai, dar liberalų grupė. Pažįstanti ir
Bastį — sandarietį.

Muziejaus archyvas

260

Pasirodo, kad Tolė gali mus išsikviesti garantuodamas savo uždarbiu, pasi-
žadėdamas išlaikyti savo tėvą ir brolį; reik tik jam gauti raštą apie tai, kad ne
slapta į JAV įvažiavo. Nors taip nesinorėtų važiuoti svetur, kur kas geriau būtų
važiuoti namo.
to“ pirmininkui dovanojau rūpintojėlį koplytėlėj. Buvo ir laikraščio „Ofenbach
Post“ korespondentė. Netrukus atvyko pastoriai.

Atrodo, jog visiems lankytojams labiausiai patinka mūsų drožiniai. Tiesa,
čia įdomių smulkmenų pasitaiko.

„Lašiniai“. Sadauskas mano prašomas atsiuntė liepos medžio medžiagos
mano drožiniams. Zeligenštato stovykloj tarp duodamų kurui malkų pasitai-
kydavo liepos pliauskų. Sadauskas dar išvirino tas pliauskas ar šildymo garuose
palaikė, kad medis įgautų smulkiems drožinėjimams reikiamų savybių. Sudėjęs
į storo popieriaus dėžę, liepos šakalius paštu atsiuntė į Ofenbachą.

To paties koridoriaus gyventojai klausė, ką tame siuntinyje gavau.

— Lašinių, — sakau.

— Ar parduosi, juk čia jų daug?

— Parduosiu, — sakau.

— Ar brangūs?

— Po 50 markių kilogramas.

"Tuo metu Hanau stovykloje jau mokėdavo, sako, kone iki 200 markių už
kilogramą.

Pasklido gandas, kad aš pardavinėju lašinius. Ir dar taip pigiai. Privirto žmo-
nių tų lašinių pasipirkti.

Atidarau dėžę. Pliauskos tikrai į lašinius panašios, tarsi kiek apipelėję. Pra-
dedu imti iš dėžės į popierių suvyniotus stambius šakalius. Pagaliau suprato,
kad čia ne lašiniai. Nuliūdo pirkėjos, daugiausia moterys, negavusios pigiai la-
šinių nusipirkti.

Rūgštų veidą rodau ir aš, nuduodamas apgautą.

Niekuomet nenorėjau į svetimas šalis važiuoti. Gražus tas mūsų kraštas. Išėjo
antraip — ir Vokietijoj gavau pagyventi, ir Amerikoj atsidūriau.

1949 m. rugpjūčio 18 d. atvykome su Liudu į Bostoną.

Liudas gavo darbo pas Cablą - siuvykloj. Po savaitės išėjo trims mėnesiams į
laivą, kuris plaukioja tarp Bostono ir Nantesketo paplūdimio. Paskui gavo dar-
bo chemijos fabrike ir gyveno pas G. Barmus.

1949 m. lapkričio 16 d. aš pradėjau dirbti Tuftso koledžo laboratorijoje. Dar-
bas sekėsi. Dirbau nuoširdžiai — kitaip ir nemoku. Vis mane sulaikydavo, kad
neskubėčiau. Kokius tik darbus davė, visus sugebėjau gerai padaryti.

Muziejaus archyvas

261

Elena Gimbutienė ir prof. Ignas Končius trečiojoje skautų tautinėje stovykloje.
Mitenvaldas, Bavarija, 1948 m.

Nuo pavasario semestro ir Liudas čia ėmė mokytis, kad kaip nors išsikrapš-
tytų iš paties žemiausio gyventojų sluoksnio, kad nors kiek daugiau teisių įgautų
ir gerėlesnį darbą, kad ir su nedidele, bet vis tiek su šiokia tokia ateitim.

Skautai. Kilus minčiai sutelkti krūvon Bostone atsidūrusius skautus, į jų ei-
les įtraukti ir vietinį jaunimą, buvo imta galvoti dėl būsto.

Sako, Amerikoj prie bažnyčių yra prisirašę 75 proc. visų gyventojų. Bet dė-
kis su tikinčiaisiais, nustosi „bedievių“. Dėkis su bedieviais — nustosi tikinčiųjų.
Skautai turi apimti abi šias visuomenės dalis. Dėl to neita į labai skautams tinka-
mas „Santaros“ patalpas ir neieškota platesnių kelių į parapijos mokyklos patalpas.

Imta kalbėti su Stepono Dariaus posto legionieriais. Jie sakė, kad skautų
globa yra jų statutinis dalykas, mielai sutiko įsileisti skautus į trečiąjį aukštą su
trimis kambariais. Tose patalpose daugiau dešimt metų niekas negyveno ir nie-
kam jos nebuvo vartojamos. Be durų, pro langų stiklus vos galėjai įžiūrėti, kad
lauke dar saulė. Sienos buvusios peršlapusios, nuo lubų varvėję lyjant. Grindys
apskretusios, lubos supleišėjusios, sienos aptrupėję.

Daug dirbo Liudas, Peldžius, Juškėnas, Bričkus ir kiti. Labai atsidėjusios dir-
bo mergaitės Pulkauninkaitė, Barmutė, Bričkutė.

Muziejaus archyvas

262

Nerimas. 1950 m. gruodžio 18 d. Kone visą valandą išsėdėjau pro koledžo
langą žiūrėdamas į jau besileidžiančią nelinksmą saulę. Kažkoks neaiškus, nors
ir neūkanotas dangus, plaukia debesėliai užklodami saulę ir vos išsiskirdami
iš tolimo žiemos rūko. Spalvoto, sluoksniuoto rūko, koks pasirodydavo šaltais
saulėlydžiais Lietuvoje.

Ir ūpas, ir širdies nuotaika — viskas tarsi bejausmis rūkas.

Kažin kaip su darbu bus, su pragyvenimu, su visai čia pat priartėjusiu karu?

Kažkodėl pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau Algirdą prisimenu. Kaž-
koks neramumas, mintis prie jo sustojus. Nei Marytė, nei Jurgis taip dažnai ne-
rūpi. Ypač Jurgis. Dėl jo rami širdis. Didelio susijaudinimo nekelia ir Marytės
likimas, bet Algirdas taip neaiškiai, neryškiai, bet skaudžiai meta į gilų rūpestį.
Ir šiuo metu jis kažkokiame rūke aplink, tarsi ne žmogysta, bet tikrai suprantu,
kad tai jis. Nelyginant sapne matai — labai keista.

Jau saulutė tik per savo skersmenį aukščiau horizonto. Raudona, keleto de-
besėlių raižoma, skęsta be spindulių tamsiai pilkame rūke. Arčiau niekuomet
nerūkstantys Medfordo kaminai. Toliau aukštumos, tarsi krūmais apaugu-
sios. Jau dingo paskutinis raudonas saulės taškas. Kažkoks beformis ruožas,
ir tas skęsta.

Panašiai ir Algirdas. Tik jis šviesiam rūke. Algirdas ėmė vis dažniau galvon
mestis maždaug nuo rugpjūčio-rugsėjo mėnesio.

Negaliu dar pasilaužti dėl Tolės. Vis rodosi, kad jis čia pat, kad jis nėra iš-
važiavęs.

Ir Liudas. Kaip jam mokslas? Kad bent ką išeitų. Daug sugaišta savaitga-
liais, privargta.

Vėl už akių kariuomenė. Svetimam krašte. Kažkame kariaujama. Tarptautinė
laisvė. O ta laisvė ir čia savotiška — tiesa, niekas tavęs, atrodo, neregistruoja, paso
neturi, niekas nereikalauja pranešinėti butą pakeitus. Bet tai smulkmenos. O ti-
kros laisvės, aprūpinimo senatvėje, ligoj — nėra. Didelis skirtumas tarp „luomų“.

Kodėl man neišeina iš galvos Algirdas?

Neriasi į artėjančią naktį gamta, šviesos nebegaudama. Niūri kaip ir visa
mūsų ateitis. Ir kodėl ant širdies toks sunkumas? Nesustoja slėgęs, spaudęs.

Mano skrybėlė. 1951 m. balandžio 19 d. pusė devintos ryto jau buvau Bro-
dvėjaus ir Dončesterio gatvių kampe ir laukiau autobuso į Dadlį.

Atvykęs vaikščiojau po parką lygiai dvi valandas. Čia švaru. Gražiai žaliuo-
ja žolė. Žydi tik geltonieji krūmai (forzitija), vienas rododendras (turbūt apsi-
rikęs), kalne — smulkiažiedžiai violetinės spalvos rododendrai. Dar žydi vienas
didokas medis - magnolija.

Savotiškai gražiai atrodo įvairios vyšnios. Jų žiedai jau sukrauti — bereik tik
išsiskleisti. Vyšnių medžiai pasiruošę įvairiom spalvom žydėti.

Muziejaus archyvas

263

Prof. Ignas Končius prie brolio Petro kapo Kalvarijos kapinėse Čikagoje. JAV, 1964 m.

Spygliuočiai jau atgavo žalią spalvą, nusikratę tos liūdnos rusvos ar pilkšvos.
Atrodo palinksmėję.

Žmonių — kiek ir vasarą, gal iki dešimties būčiau suskaičiavęs per visas dvi
valandas.

Oras tik pusėtinas, be saulės. Nukrito vienas kitas lietaus lašas. Lietaus ne-
bijau. Išeidamas buvau užsidėjęs senąją, dar iš Vokietijos, skrybėlę. Turėjau dar
nepermerkiamą gaubtą.

Gera čia švariu oru kvėpuoti. Nėra tų mašinų mirgesių, nėra jų dūzgesio. Ir
žmonių nėra. Tik prižiūrėta, apšvarinta gamta, visai panaši į tikrąją.

Dvi valandas pasivaikščiojęs, nuėjau į „Forest Hill“ kapines. Išvaikščiojau,
mačiau savotiškų paminklų. Žinoma, čia nieko europietiško. Nėra čia pačių

Muziejaus archyvas

264

kapų — supilto kauburio žemių. Lygu visur. Graži žolė. Paminklai granitiniai
arba gero cemento — su pretenzijomis į meną. Labai mažai spalvoto granito pa-
minklų. Skulptūros neįdomios. Takai smėlėti, kaip ir plentai. Gėlių beveik nėra.
Medžiai auga kaip augę, kol kapinių nebuvo čia. Mažai sodintų papuošimui.

Kryžių kaip ir nėra, nors kapinės į žydiškas visai nepanašios.

Viduryje kapinių, kalne, — ežeriukas. Jame dvi salos su gražiais medžiais
aplink. Plaukioja laukinės antys.

Mačiau fazaną. Pernai — patelę, dabar patiną. Mane pamatęs, jis pirmas pa-
siskelbė — aš išnirau į taką už posūkio, o jis take besidairąs. Pirma ramiai įlindo
į tako pakraščio krūmus, o paskui nulėkė per daubą.

Radau ir lietuviškų pavardžių: Ragauskis, Gendrolius, Pakalnis. Greitomis
čia visko nepamatysi — kapinės labai didelės.

Labai savotiškas kelias iki kapinių vartų, visai kaip į aną pasaulį, kaip į mir-
ties slėnį. Labai nuotaikinga vieta. Kelias eina raguva. Įdomūs patys medžiai —
ano pasaulio, ir tiek... Tik upelio nėra. Gaila.

Iš čia pro golfo laukus į Franklino parką. Čia ir zoologijos sodas. Praėjau
pro paukščius. Daug ko nebesama — apuokų, pelėdų. Užtat dvi menkos, apše-
pusios lapės — viena aukštai lentynoj ieškojo guoliui vietos, o kita iš būdos mė-
gino pasirodyti.

Viena liūtė beturinti du vaikus. Ir kitai didelė dėžė įtaisyta.

Raganosio nebesama. Ir raguočių mažiau, kur kas mažiau, ir ne kokie jie.
Lamos nebėra. Jaučių mažiau.

Štai čia ir prasideda mano skrybėlės istorija.

Tik staiga iš kažkur viesulas. Pakapt nuo galvos mano skrybėlę, aukštai iš-
jautis, žinoma, ne į mane, o į mano skrybėlę. Kolei aš dairaus tarnautojo, jautis
uždėjo koją ant mano pilkos skrybėlės ir ėmė uostinėti.

Iškiūtinau be skrybėlės, vėjo draikomais plaukais — ilgais prie kaktos, kad
plikę užstotų. Mat duota man užpakalinės kaktos, matyt, už blogus darbus.

Autobuse dar kiek pasėdėjau. Kitoj stoty persėdęs atsidūriau prie to paties
kampo Bostone, nuo kurio pradėjau tos dienos keliones. Buvo pusė ketvirtos.

Tai buvo ketvirtadienis — Patriotų diena.

Muziejaus archyvas

265

M-i'el as V“aittaisi

-6GINTAR E,

Ačiu Tau už tokį gražų savo darbo
paveikslą. Jis man labai patiko. Aš jį pa-
kabinau ant sienos. Padirbsiu rėmus ir
laikysiu po stiklu, | aki

Kad vasarą busi Palangoj, rask prie
Birutės kalno "skambalėlį". Tei yra pv-
pos dydžio mėlynai žydinti gėlelė ant 1la-
bai laibo stiebelio. Iš pačios viršūnėlės
ji išleidžia tik vieną nuknabusį skembalė-
lį. Kai tas nužydi, išleidžia kitą, bet
vis tik vieną. Kitur skambaliukai žydi
daugeliu žiedelių iš karto. E

Kad Tu, G I NT ARŽĖ L I,nueisi kuos
met prie Babunės kapo, paimk iš ten mažą
žiupsnelį smėlio ir atsiųsk man laiške.

Pabučiuok nuo manęs savo A:N---.
DRIUKĄ, Mamytę, Tėvelį.

Buk visuomet geras vaikas.

Jpės ei

Igno Končiaus laiškas anūkui Gintarui. JAV, 1962 m.

Muziejaus archyvas

266

Igno Končiaus išdrožta grandinė (iš vienos lazdos) juosia Rūpintojėlio skulptūrėles.
Mažiausia skulptūrėlė — pupos dydžio. XX a. 6-7 deš.

Prof. Igno Končiaus drožinys Šeimos likimas. 1941 m.

Muziejaus archyvas

267

Žmonos Marijos fotografija, stovėjusi ant Igno Končiaus stalo Bostone,

gaidžio statulėlė - sūnaus Algirdo vaikų dovana, atsiųsta seneliui į JAV.

Viršuje — prof. Igno Končiaus drožinys Tėvynės ilgesys, 1948 m.

Antra dalis

Koplytstulpis Tausalo ežero apylinkėse. 1938 m. For. Ignas Končius

Zemaičiuos

„Šunų genamas“ per Žemaičius. Imkim ritmušį ar žiograrikį ir pasivalkio-
kim po Žemaičius. Krumslių ir strypų gausime pakeliais, juk Žemaičiai miškais
apaugę; visi dirvonai apžėlę kadagiais, o lenkės prižėlusios alksnių.

Šitos pabūklės reikalingos šunims, teisingiau sakant, žmonėms nuo šunų apsi-
ginti. Mat keliausime pėsti; važiuotiems važiuoti baisu: vieškeliai kalnuoti, smiltė-
ti; šunkeliai — išbliurę, vienos molduobės, nepereinamos balos; o purtina, drasko
važiuojant, tai kaip drugys krečia, lieliša šoną veria; kad ir įsikabinsi į drangas, at-
sispirsi į galą brikelės, net pasostė trata, o vis dėlto, pradėjus kalbėti, žiūrėk ir nu-
kandęs liežuvį. Gaila juk ir arklio, - uodegą net iki nosies važiuojančiam pakiša.

Pėstiems geriau: nei karklių, nei vartų reikia kilnoti, nei spragų ardyti, nei ki-
šinį kaišioti. Tikra nelaimė su tais vartais: prieini ar privažiuoji — veizėk: abu galai
vienaip tuo pačiu dulkinu šniūru ar grįžte pririšti, o kartais ir mietu užremti. At-
kelti dar pusė vargo, juk ir užkelti reikia taip pat, kaip buvo, užraišioti; be to nega-
lima, nes tam ir spragilas prie mieto ant apynovartės iškabintas. Čia dar saugokis,
kad bekeliant karkles ant tavęs jos neužvirstų ir neprislėgtų purvyne, per kurį
pasiraičius, pasikaišius vos galima perbrist. Oi tie vartai, vartai: „Žiemą — nosis,
vasarą — vartai.“ O jų daugybė: man iki miestelio trys varstai, o vartų — šešiolika.

Taigi maukim pėsti. Dovanokit; pėstiems per tvoras: ir statines, ir pintines,
ir šaudytines, ir virbines — reiks laipioti. Pervis blogiau bus perlipti per bajoriš-
ką tvorą. Jų mažai — neįkyrės. Žemaičiuos ne tik laukai tvoromis aptverti, bet
kiekviena dirvelė ar darželis. Piemenų pas mus nei vardo. Pas mus tvoros - tai
neužmiegantys piemenys.

Kur yr kiek didesni takiukai — per tvoras padirbtos lipinės ar kūlis padėtas.
Saugokis tik per arimus eidamas — smuksi per visą armenį — nenusipurvinėk,
kad negėda būtų paskui miestely pasirodyt.

Kartoju: saugokis šunų, nežiopsok; Žemaičiuose yra šunų pasalūnų; saugo-
kis molijos, liokos, žodžiu sakant, visokios rūšies purvo (jį ir vasarą užeisi); ne-

Muziejaus archyvas

271

sibūgštauk tvorų, karklių; nesislapstyk nuo žmonių akių: nuo jų ir nepasislėpsi,
ir nemėgink: nužiūrės tave akimis, iki primatant, ir vaikas, pakely iš purvo pau-
kštelius dirbdamas, ir moteriškė, žlugtį paprūdy ant priskulpto skalbdama, ar
senis, ramiai taboką su šalpusnėmis rūkydamas.

1
+ 3

Praeidamas matysi, praėjęs girdėsi vaiko šauksmą: „Veizėk, veizėk, kas ein
moters ritmišką skalbimą, ilgai jausi senio gardųjį pypkės dūmą. Gali užkalbint.
Tik atmink: „Kalbėte per vieną, o taboką katras sau“ Net pro vaiką eidamas
sakyk: „Tegul bus pagarbintas.“ Jis greičiau negu kiti gali paklausti: „Ar nema-
tei kiaulės su barškaliukais?“

Taip, visi mus lydės.

Nesibijokit tos kelionės, aš jūsų nežmoniškai nenuvarginsiu. Bet Žemai-
čių padangė plati, o čia pėsti? Aš ne po visus Žemaičius jus valkiosiu; mes
tik apie Plungę trainiosimės; kuomet ne kuomet nustirinsime kiek toliau.
Tankiai sėdėsime; prie kiekvieno kryžiaus ar koplyčios žiopsosime, kiek
tik norėsime.

O kryžių, koplytėlių, koplyčių, smūtkelių pas mus prie kiekvieno kryžtakio,
kryžkelio, neretai be jokio kelio, net tako, vidury dirvos, vidury dirvono pama-
tysime (seniau čia yra buvę keliai keleliai). Neužmirškim ir į krikštus žvilgterėti.
Taigi mat dėl ko mes daužysimės po Žemaičius.

Po šitokios kelionės, be kitų įspūdžių, atsiminkim visokius namelius kuo
įvairiausių šventųjų. Žemaičiai dievobaimingi; aišku, jie nori, kad tarp jų kuo
daugiausia būtų šventųjų; o dėlei įvairumo, dėlei grasos peklos baisenybėmis jie
ir nuo velnio neatsisako; bet jį šventųjų nameliuos įnamio vietoj laiko, ir kad
nebūtų keiksmo žodžių: velnio, bieso, budelio, — jie smaku, nakabiu, juoduoju
vadina, nors jų pačių priežodžiai sako: „Visi velniai vienoki muzikantai“ arba:
„Kam šlabždavoji, sakyk stačiai — velnias.“

Be velnio, pas šventuosius atrasime šikšnosparnius, pelėdas, kieles, zyles, špo-
kus, liepsneles ir kitus dvikojus su plunksnomis. Šitie šventųjų sėbrai ir už velnią
drąsesni; jie kartais šventąjį į pasienį pakrapšto, o patys suka lizdus, deda kiau-
šelius, peri. Tai vis dar nieko. Bet mažieji nei vominiais neatsimena apie savo
įnamystę pas šventuosius. Į tokią koplytėlę pažvelgęs, pamatysi šapų, šlamštų ir
dar kažko krūvas; o mauk kepurę — Dievo įnamys lekia išsigandęs laukan, neva
pikta dvasia iš po kepurės. Gali ir rožė į kišenę įšokt.

Pasidairykim visų pirma po stebuklingąsias Žemaičiuose vietas. Žemaičių
Kalvarijos neliesiu; ten ne koplytėlės, bet jau koplyčios gan stambių krauklų.
Neliesiu taip pat ir Plungės stebuklingo šaltinėlio; ten vanduo stebuklingas, o
koplyčia kol kas be stebuklų, josios stilius gotiškas, taip pat kaip Kulių bažny-
čios arba daugybės pakeliais, į Kulius važiuojant, didokų koplyčių: šventieji ir
šventosios bus, sakysim, gero pusvaikio ūgio. Kai kurie minėtųjų Dievo namų
gan puikūs, tik gaila pagadinto stiliaus: „Nei šuo, nei veršis.“

Muziejaus archyvas

272

„Stebuklingoji“ pušis Palangos parke. 1914 m.

Muziejaus archyvas

273

Koplytėlė kelyje Pavandenė-Varniai. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Plungės kapuose užeisime koplytėlę be stiebo, ant akmens riogso: sena, ap-
driskusi, tik gurbas, o ne koplytėlė: joje prie stulpo pririštas nuogas Išganytojas.
Stovyla labai gerų rankų. Tokių daugiau beveik neteko matyt. Žinoma, medinė.

Seniau Išganytojas buvo stebuklingas; dar dabar tebekoruliuoja lakatėliai, vi-
sokių spalvų stončkelės — tai apžadai: ir tinkamam jaunikiui privilioti, ir gelai,
nuaugusio piršto landuoniui apstabdyti, ir trachomotoms akims: negražu mat,
jei viena „akis balta, o antra kaip smetona, ir abi sykiu su raudonais aplimais“.
Kol kas neteko susekt, kokios spalvos stončkelėmis ir kokias kūno vietas reikia
apkvarkliuot, norint nuo tos ar kitos ligos išsigelbėti.

Panaši koplytėlė, rodos, šv. Roko, stovi Varniuose senosios medinės bažnyčios
šventoriuje. Skirtumas — čia aukojama vieną per metus dieną kriaušės ir obuo-
liai; jie metami per tam tikrą koplytėlės skylę, ir prieš vakarą šventojo jau beveik
visai nematyti — tik vieni vaisiai — tai lėbis klebono ilgveidėms.

Nebeminėsiu aš šv. Vincento tarp Plungės ir Kulių, nebeminėsiu ir Gode-
liuos, Uščios miške kryžiaus, apie kurį ir žiemą, ir vasarą kruvinai sutryptas ar
sušliaužtas takas. Bijau, užpyksite: „Joukin su sava zoikinu“ ir tyčiojasi, čydijasi
iš žmonių tikėjimo.

Neapsistosim ilgai ir prie kapų. Visiems aišku: kapuos pilna kuo įvairiausių
kryžių. Kapuose dar ir pavojinga, gali subrėkšt, pradės vaikščioti nekrikštytos

Muziejaus archyvas

274

Koplytėlė prie kelio Batniava-Tolivardžiai. XX a. 4 deš. Fot. Ignas Končius

dūšios ar žvakelės (tai kunigo pamesta šv. komunija). Žemaičiuos jų dar yra. O
kur dar palaidotieji „pijokų kapuose“. Ne, čia šiurpis ima. Geriau pagervinėkim
pakeliais, patakiais, nelyginant gandrai papelkiais varlinėdami, o pataškiais gy-
vatinėdami.

Žemaičiuos pervis daugiau užtiksime koplytėlių su šv. Jono stovyla, vadina-
mų „švents Jonelis“. Šitie šv. Joneliai daugiausia paupiais statomi. Yra gan dide-
lių koplytėlių; tankiausiai be durų, tik skylė. Kokio jie buvo didumo, parodo
šitoks atsitikimas.

Vieškelis. Paupy prie kelio, ant raguvos kranto, kaip pabučiuotas šv. Jonas
koplytėlėj stovi. Lyja. Eina keliu žmogus. Mato, dar didesnis debesis užeina. Jis
šv. Joną išdangina iš koplytėlės, atkolia jį už jos, pats įsilenda šventojo vieton ir
švetinasi nuo lietaus... Purvuotu kelio pakraščiu, susiplėšus iki didžiojo rieto,
pasistiebdama ant pirštų, it višta perekšlė greit mulkina apydavatkė, nors ir ne-
išbalus kaip Kulių davatka, velnią pamačius. „Tegul bus pagarbintas...“ — lenk-
damos ir žekstaibį taisydama, suniauzgia ji. „Ant amžių amžinųjų“, - jai atsako
iš koplytėlės... Ši bėgt. Nubėgo į kaimą. „Taip ir taip, — sako, — mane šv. Jonelis
pagarbino.“ Suskato visi; moteriškės tik jau ir skačiojas tučtuojau bėgt žiūrėti.
Tuo tarpu perėjo lyti. Mūsų Jons išsikraustė iš koplytėlės; įkėlė į ją šv. Jonelį,
pastatė kaip reikiant ir padyrino sau, kaip nieko nežinodamas.

Muziejaus archyvas

275

Atbėgo pasistebėt: šv. Jonas vietoj, tik šlapias: turbūt sumojo, kas atsitiko.
Būna ir taip: vaikai jaučio bumbolais, babgalvėmis, žvaginiais, šundriekomis
apvainikuoja šventąjį. Žalmargės, po ganyklas begiliuodamos, pamato tiek ža-
lesos. Nori atgaut žiedeliu širdį ir grambosi į koplytėlę; įkiša galvą, o ištraukt
nebepataiko. Tuomet ir karvė, ir koplytėlė rieda į pakalnę ir galabijas. Gali ir
galą gaut, jei kas neišgelbės.

Žinoma, taip retai atsitinka. Koplytėlės be stiebo visuomet aptvertos ar žio-
griu, ar statiniais, arba apšaudytos. Už koplytėlės aptaisymą yra žinomas užmo-
kestis: pusė rublio ir šalberka arba sūris.

„Šv. Jonelių“ koplytėlės be stiebo pastatytos ar ant akmens, ar ant keturių
akmenų; o jiems į žemę įsmukus išrodo visai ant žemės. Kame ne kame išvysi-
me pamūrytas. Šitokie „šv. Joneliai“ — tai šv. Jono Auksaburnio stovylos. Ko-
kia stovylų išvaizda, priežodis pasako: „Tai čia šventasis ir už biesą bjauresnis.“

Yra šv. Jono Auksaburnio koplytėlių ir ant stiebo. Čia tuojau prie jo visuomet
matyti paukščio lizdas. Įr šventasis, atsikolęs nugara prie stiebo, į dangų žiūri
arba užsikvempęs pro langelį žvalgosi į pravažiuojančius ir praeinančius: vienoj
rankoj rykštė, o antroj Dievo mūka. Jo nameliai tankiausiai apačioj siauri, o
viršuj platesni ir ant viršaus medinis su buožuliuku stulpelis, ant kurio apžabin-
ta geležinė kryžma. Kryžma visuomet su mėnuliu ragais aukštyn (ant dangaus
taip mėnulis niekuomet nestovi), o kartais ir su angelu, arkangelu; tai rečiau: ne
kiekvienas kalvis gali jį nukalt arba iš cinblekės iškirpt.

Šv. Jono Krikštytojo stovyla — tai tik ant stiebo.

O miesteliuos pamatysime stulpus: didesnius — mūrinius, mažesnius — me-
dinius. Ant stulpo po palagėliu Pliurijono stovyla. Vienoj rankoj, rodos, mie-
tas, o su antra iš kipalėlės pila vandenį ant namiuko — kad nuo gaisro, ugnelės
apsaugotų. Kaimuos ir pakeliais jų nėra.

Tankiai užeisime karoliais parištą, apraisytą Panelę Švenčiausią. Šv. Jono na-
melio sienos apkabinėtos veidrodžiukais, spilgomis, kojomis, širdimis ir t. t. Pa-
nelės Švenčiausios koplytėlėj langai iš trijų pusių. Tai vieno šventojo koplytėlės.

Yra koplytėlių, kuriose po kelis šventuosius užklupsime. Mat ketvirtainiška,
keturi langiukai. Šv. Roką, šv. Izidorių, šv. Juozapą, šv. Jurgį ant keršo žirgo, —
šituos tankiausiai krūvoj užtiksime: šv. Roks žaizdas gydo, šv. Izidorius laukus
prižiūri (sėja), šv. Juozapas užvis arčiau prie Dievo stovi. Pas kiekvieną gaspadinę
rasite kambaryje, kur pienas laikomas, paveikslą šv. Jurgio - gyvulių patrono.

Būna koplytėlės panašios į šėpą su stiklinėmis durimis; durys — su rūtais. Tai
plokščia koplytėlė, tankiausiai turi tris lentynas su perdarymais. Tokiose koplytėlė-
se — Kristaus užgimimo arba jo kančios vaizdeliai. Tai lentynos, šventųjų prikrautos.

Minėjau koplytėles ant stiebo arba ant žemės. Yra Žemaičiuos ir tokių koplytė-
lių, kurios ne ant stiebo ir ne ant žemės. Taigi čia pasakysite: „Jau tu, kipše, brėži.“
Nesiskubinkit kaip žyds į peklą, o tik palengvėle rėpliokim kaip utys į Varšuvą.

Muziejaus archyvas

276

< Bu

Koplytstulpis kelyje Upyna-Raudėnai. 1938 m. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

277

Koplytėlė prie kelio į Okainius. Kėdainių vlsč., Kėdainių apskr., 1939 m.
For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

278

Koplytėlė medyje kelyje Pavandenė-Varniai. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Mažutės koplytėlės, prie medžio prikaltos, nelyginant špokinyčios arba in-
kilai — „smūtkeliais“ vadinamos. Prikaltos prie pušies arba prie ąžuolo; beržo
nemėgsta, alksnis — nestiprus medis. Jose ant kelmo ar akmens sėdi „pons Jė-
zusas“, ranka pasirėmęs (alkūnė ant kelio). Jis nuogas arba raudonais rūbais ap-
vilktas, su geltona prončiškona sujuostas; visuomet ant galvos turi žalią erškėčių
karūną. Sako, tai Jėzus nuliūdo, tvaną padaręs; pasigailėjo žmones nubaudęs.
Rasime smūtkeliuos ir Dievo mūką, ir Panelę Švenčiausią, bet tai rečiau. O jų
didumas — mačiau vieną pūro ar dviejų.

Smūtkeliai būna ir ne koplytėlės išvaizdos. Kad ir šitokie: poros mastų lenta
su išpjaustytais pakraščiais prikalta prie medžio; prie jos padaryta iš trijų lente-
lių kaip ir lentynėlė, po kuria vinimis primuštas krucifiksas.

Gal jau užteks koplytėlių. Taigi jei mes ne spitriai ir ne išvarvėtakiai, turė-
jom ir kryžius pamatyti. Koplytėlės neaukštos, o kadangi tankiai jos būna ne
tik, kaip jau minėjau, aptvertos, bet ir medžiais apsodintos (keturi medžiai), tai
jų ir visai kartais nesimato. Kryžius ir užsimerkę pamatysite.

Bet pasakysite: „Kitas ir iš eglės iškritęs pasilsi“, o tu čia „tronki kaip batvi-
niai be mėsos“. Taip, bet nėra ko snaust: „Kas paskou, tas kap šou.“

Paprastų kryžių nuduosime nematą; gal ir ne Žemaičiuos jie tokie pat: „Ko
nematęs — nesakyk.“ Pirm negu apie kryžius žioptelėsiu šį tą apie stoginius kry-
žius. Tai ne tvora, ne mietas, ne kryžius, ne koplytėlė; o teisingiau — koplytėlės

Muziejaus archyvas

279

Igno Končiaus sūnus Jurgis prie kryžiaus Plungės valsčiuje. Apie 1927 m.

Muziejaus archyvas

280

Medinis kryžius Skabeikių kapinėse. Onuškio vlsč., Trakų apskr., 1939 m. birželio 24 d.

For. Ignas Končius

Muziejaus arc by vas

281

Koplytėlė kelyje Pavandenė-Janapolė. 1938 m. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

282

stogas, atplėštas nuo kero, net burbuliukai — konkoliukai — tai paskiliauzos bu-
vusios koplytėlės sienų - virpa it žiūrė. Juk ir kryžma ta pati kaip ir ant koply-
tėlės. Čia ne stovylos, bet paveikslai. Bet gana apie stoginius kryžius. Baugu.
Galite pradėti bambėt kaip ubagas, kruopas pabėręs.

Taigi prie kryžių tikrųjų. Jie pas mus aukšti (yra žemų, tankiausiai kapuo-
se), net su trimis kryžmomis. Reikia gudrios galvos išgalvoti, ką prie kiekvienos
prikalti: prie vienos Jėzų, prie trečios apvaizdą, o prie antros, vidurinės, — apvali
lentelė, bet kas nupiešta — nežinau; prie pat kryžiaus viršaus pripozytas pelika-
nas, pradrėskęs savo gurklį ir bešeriąs, neatmenu, kelis savo vaikučius. Tai dar
ne viskas. Kryžmės nuo vieno iki antro galo apkrautos: ir gaidys, ir kopėčios, ir
vinys, ir rykštė, ir t. t. — visi Jėzaus kankinimo įrankiai. Tokių kryžių nedaug.

Mačiau du vienokiu — Grūšlaukės šventoriuj ir Salantų pazomatyj. Aukšti,
su dviem kryžmom; nuo aukšto iki žemės (kryžmos taip pat) iš abiejų pusių ap-
kalti zimsais: lentelės visaip išpjaustytos ir išgražintos. Jėzaus nėra. Nuo aukšto
iki žemės raidės; ką jos reiškia — nežinau.

Gal dar verta parodyt ir tokius, kur iš vadinamųjų kryžiaus pažastų išsi-
lieja atspindžiai, tankiai kaip šviesos kibirkštys, arba panašius į žiedus baltų-
jų lūgnių. Tokie atspindžiai yra ir prie kryžiaus galų, ir prie viršūnės, bet daug
mažesni, trumpesni.

Išsikraustę iš Salantų ant Grūšlaukės, Darbėnų, Laukžemės, Lenkimų kelių,
neprirėplioję Palangos, pastebėsime ant vieno stiebo ir koplytėlę, ir kryžių. Tai
dvilipis, arba keimarys. Grūšlaukėje matysime ir tokį, kuriame daugiau koply-
tėlės negu kryžiaus. Panašūs nyksta; niekame neteko matyt naujo.

Kryžkeliuos rasite greta stovinčius kryžius ir koplytėles; būna ir trys kryžiai,
du kryžiai ir koplytėlė, dvi koplytėlės ir kryžius; maišosi čia ir stoginiai kryžiai;
trijų koplytėlių neteko matyt.

Taigi kryžiai Žemaičiuos kaip pilypai kanapiuos, o koplytėlės kaip erkės ba-
ronuose riogso. Netiesa; juos mes gerbiame, garbiname praeidami. Juk ne be
reikalo akmenukai pas juos paritinti; jie plokšti, kad geriau būtų klūpoti, o mo-
teriškės, kur dievobaimingesnės, tai net pasiplėšia; nežinau, gal gaila žičkinio
sijono, o gal, ant plikų kelių atsiklaupus, lengviau iš Dievo išprašyt pagalbos ar
nuramint sąžinę.

Jei kryžiai ar koplytėlės, arba vieni ir kiti sykiu, aptverti - tuomet padarytos
lipinės, kad geriau būtų priėjus pasveikint, sakysim, pabučiuot stiebą; kame ne
kame yra bučiuojamose vietose mediniai kryželiai prikalti, o jei nauginiai - tai
su Išganytojo paveikslu.

Tik pastatytą kryžių ar koplytėlę, dar nepašventintą, apriša kokiu nors vai-
niku arba nors eglašake, kad kas nepagarbintų. Būkim čia atsargūs, pažiūrė-
kim, ar nėra vainiko. O jei su vainiku ir pagarbinsim, tai dar gali kas pamatęs
stabmeldžiais pavadint. Kepurę reikia ne kilstelėti, o visai numaut nuo galvos.

Muziejaus archyvas

263

Pro kapus einant „Sveika Marija“ kalbėt, kol praeisi. Tatai daroma ir į turgų va-
žiuojant, kad Dievas padėtų geriau išsiparduoti, kad nepasileistų pliekos, kurio-
mis surišti gaidžių arba vištų sparnai, kad užkolis neiškristų, kad botago įnarvė
nenutrūktų ir t. t.

Nenusistebėkim pamatę šventųjų nesveikinant. Pirmiau apsidairykim, pasi-
teiraukim, kurioj pusėj buvo turgus ir į kurią pusę važiuoja. Jei iš turgaus — ap-
mąstykim turgaviety „janapolių“, „pivnių“ skaitlių, prie to pridėkim dar tiek pat
slapta pardavinėjančių — pamatysim tuomet. Juk anapus Telšių (nuo Plungės iki
Telšių dvidešimt penki varstai) ir daina yra: „Plungėj gėriau, Plungėj šokau...“ Pas
mus jos neišgirsim. Mat iš ten atvažiuoja ištroškę ir kad duoda, tai duoda garą.

Sako, arkliai baidos kryžių ir koplytėlių. Taip valdžia sakė, bet ją nuprovojo.
Nusižemino net kunigai, sulyginę šventųjų namelius su telegrafo stulpais. Gal
arkliai baidytųs, pamatę šventuosius, išėjusius pasivaikštinėt. Prisipažinsiu, pats
bėgčiau, apyvakariu pamatęs kokį iš šventųjų; baisi jų išvaizda: rankos kone iki
žemės, galvos kaip puodeliai; gerai pasiknisęs, manding, galėtum rast Jonelį,
kurio veidas būtų tokio ilgumo kaip visas kūnas nuo kaklo iki letenų.

Liko krikštai. Krikštai kaip slidokai, kaip rudmėsės ar lapėlaižės „tiltais“
sugrūsti. Galima užtikt ir po vieną, kame daugiausia nelaimių atsitinka, kame
daugiau žmogžudysčių — padaubiuos, paskardžiuos, kur aukšti, staigūs su sąsū-
ka kalnai (turi būt ir kelias). Ar arkliai nuo kalno važiuojant pasibaido, ar ka-
klininkai nutrūksta, ar dišlius išsmunka, lūžta, ar pasitaiko apvirsti — lengva
taip sau sprandą nusisukt ar strėnas nusileist. Taip krikštai gimsta; tai ženklai
netikėtos mirties.

Gal keista pasirodys, pamačius žemai kryžiaus (tankiausiai juodos spalvos
stuobryj) išpjautą ir baltai išpieštą kryžiuką — čia ar pats netikėtai mirė, ar buvo
kieno nužudytas.

Atskiri krikštai — tai žemi iki juostos ar iki pažastų kryžiukai, be jokio žen-
klo; kryžma ilga, labai tankiai vinim ar šriubu su muterka priveržta.

Taigi mes šį tą išgirdom apie Žemaičius. Pasivalkiojome po jų tyrlaukius. Šį
tą Žemaičių padangėj matėme.

Negavęs nei pasivampsoti, nei pasižmonėti, aš žlembti pradėčiau: nejaugi
Žemaičiuos tik kryžiai ir koplytėlės? Kad jie kryžių, koplytėlių pitpilni, mes
matėm. Juk ir akys apžlibo nuo jų, ir ausyse pradėjo spengti. Nejaugi mes nega-
lime, nors šlitiniuodami, iš tos balos išplazdėti? Išsiruopkim iš tos šventenybių
begalės. Geriau pasikalbėkim su tais, kurie tuos šventalėlius padirbo, pastatė,
aptvėrė, apkaustė.

Čia maža bus perkeižioti per jų žemę vieną ar antrą sykį, reikės jų tarpe pa-
gyventi. Aš sakyčiau, pagyventi apvalius metus ir per kiauras dienas brūzti prie
kuo įvairiausių darbų: trainiotis, šliaužti po namus, baldytis į miškus, turgus;
atlaidų neapleisti; jomarkus lankyti, kad ir be maino. Šventadieniais į bažnyčią

Muziejaus archyvas

284

Tryškių turgavietė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

nėšintis: jei atpuskų mišių ar sumos ir pasivėlinsim — tai, meldžiamieji, pamoks-
lų neapleiskim: mišios visuomet tokios pat, o per pamokslą kunigas ne visuomet
vien tik cicilikus lojoja. Nelygu klebonas. Randasi ir jaunų, išmintingų kunigėlių.

Šventvakariais į nibrę, ar jei kame pintuvės yra, nueik: nestovėk kaip pabu-
čiuotas, nežiopsok, nepliurinėk kaip gervės vaikas papuręs. Nebūk ištižęs kaip
miežiniai kleckai. Būk prie viso ko paslankus.

Jei gaila metų ar jeigu kam dėl kitko sunku Žemaičius aplankyt, aš paslau-
gysiu. Visų pirma turbūt nuo pirmųjų kirvelninkų ar lygtuvių vakaro pradėsiu.
Pasistengsiu ir Užgavėnių neapleisti: pasilinguosime, morę vešime — tai žiemą.
Pavasarį su gandrais pradėsime, lengviau darbuotis — jie pavakarę parneša, o per
kryžaunas dienas pakaitį atgulsime, užmigsime — tai bus jam galas. Vasarą — gal
nuo Vainikų, per parcinkulį persisversime, o pasėję rugius ir rudens neužmir-
šime; adventą prie rudens prikvarkliosime, primegsime. Tai, pamatysite — bus
parankiau.

Žemaičiuos didelių miestų nėra; yra daugybė mažų miestelių, žydų ir kitų
žmonių apgyventų. Žmonės čia — tai kurpiai, kalviai, meistrai, keli krominin-
kai; toliau kraučkelės, audėjos, verpėjos ir tikros davatkos — davatkėlės. Dar žydų
mergos ir vandennešės.

Davatkoms (kraučkos, audėjos, verpėjos daug kuo nesiskiria nuo davatkų)
gal pervis geriau ant svieto gyventi: su kunigėliais tankiai pasikalba; duona gi

Muziejaus archyvas

285

per daug nerūpi, nes kiekviena gaspadinė, duodama nors kuskelę atriest arba
staniką ar strobkę aplimavoti, visuomet atneš varškelės, pieno buteliuką, duonos
puskepalį, — užmokestis, žinoma, savo keliu. Kambariai nebrangūs. Šakalių ar
virbų šilumai nusiperka porą vėžulėlių ir užtenka.

Klebono gaspadinių neužkabinsiu, — jos sočios, net pasipuošusios.

Kam kam, o žydų mergai nepavydžiu. Ne be reikalo juk ir sakoma: „Nu-
šliurus, nusitepus kaip žydo merga.“ Jos ir vandennešės — tai beveik tas pats;
vandennešė tik atskirai gyvena: ji prineša vandens bent keliems žydams, o
penktadienio vakarais bėgioja it šulo netekus kilnoti ar gesinti žvakių. Užmo-
kestis kuo mažiausias, vos vos prasimaitint galima; keletas grašgalių, papen-
čiai šabašinių pyragų — tai ir visa šmanta. O dirba po 17-18 valandų - tikros
naktibraižos. Savo skylutės neturi: miega prieangy arba geriausia virtuvėj. Vai-
kų gi pas žydą — trys kartos apie krosnį, ogi švarumas! Rūbų vandennešė, jei
savų neturi, — tai gaus kokią puternyčią ir nešiok sau sveika. Prisiėst gausi ne
kiek norėsi, o kiek duos, arba ėsk vakarykštes bulves su silksulčia, kad nors
spirgutės būtų. Mėsos nei mirdama negausi matyti. Taip gyvenant nestebėti-
na supelėdint vainikėlį.

Tokiam padėjime daug mūsų žemaičių skursta. Nieks jų nepagodos, nieks
dorai neprakalbins; visi skersakiuoja: „tai tik pas žydą ir begavai vietą“, „matyt,
paskutinė moteriška esi“.

Vyrų padėjimas miesteliuos kur kas geresnis. Kad ir dailidė: aplegiojo te-
kinį — gauna rublį, o kartais ir taurelę išlenkti. Žinoma, ne be paviržio: avino
rietas arba petys, arba lašinių bryzas, duonos čia jau tankiausiai visas kepalas;
kur taupesnė gaspadinė — paskiria iš kepsnio mažesnįjį, tik ne pagrandinį ke-
paliuką. Jei turi vaikų, tuo labiau mažų, — tai pieno buteliuką, sūrio ar varš-
kės gabaliuką, o pasitaiko — ir kėžos puselę prikiša. Juk tai gerai priešpietį ar
pavakarę užsikąst.

Panašiai ir kurpiui, siuvėjui, klumpdirbiui, kalvaratininkui sekasi. Juos tan-
kiai ir į kaimus atsiveža: apsiūt, apdirbt, aptaisyt.

Kalviui kiek blogiau: prisistojęs dirba, — kas gi spaus dumples? Retai kuomet
jam palieka, negu naujai kalant ratus, brikas, šlajas. Kai kurie ūkininkai parsi-
veža ir kalvius namo. Meistrai bado nemato, meistraudami pas ūkininkus. Gas-
padinės net skundžiasi: „Nebeturiu kuo pavaišinti: dvi savaiti tėvas buvo meistrą
užsikoręs. Viską suėdė, net pades atrankiojau, nežinau, kame beded dabar viš-
tos. Ir reikėjo čia kam tokios abaldos.“

Tikra nelaimė, kad visi amatininkai burną ištraukia. Daugiausia geria kur-
piai, siuvėjai, kalvaratininkai, klumpdirbiai. Šventadirbiai jiems nepasiduoda.
Kiek mažiau geria sunkesniojo darbo amatininkai. Yra siuvėjų visai negerian-
čių. Kaip prisigeria, apdainuota „Amatininkų dainoj“:

Muziejaus archyvas

286

Pradėsma žodžiais giedoti, Kas to Mauša per malonė:

Meistra stoną uvožoti: Gerą nakvynę turėjau, —
"Ten teisybės daug atrasma Po žydo stalu gulėjau.

Ir gyvenimą jo suprasma. Atsibudęs nusigandau:
Šiaučius ėjo per miestelį, Kurpalių maišo nebradau.
Nešens kurpalių maišelį. Nedaug buvo ano prota,
Kad ūlyčioj jis paslyda, — Kurs pavogė man varstotą,
Nei viens žmogus neišvyda. Daugel ylų terboj buvo,
Jankelienė — gera žmona, Dabar jau visos pražuvo.
Trauk iš purva kaipo poną. Nebgalėsiu batų siūti —
Šiaučius purvus kaip nukratė, Kaip reiks ant svieta bebūti?
Arielkos kvartą pastatė. Ir sermėgą mana pilką
Regėdama didžius vargus Už arielką žyds išvilko.
Duor arielkos ir ant bargos, Visi meistrai, uvožokit, —
Kaip neblika nei skatika, — Po karčemas nevaikščiokit:
Šiaučių paleid mažni pliką. Reik žinoti: žyds — ne dėdė,
Prisided ir pats Jankelis: Ne vieną meistrą suėdė.
Muš per snukį kartus kelius: Skambin varpus ir bažnyčioj!
„Laukan, šelmi, palaidūne, Pasiprovyk, pijonyče,

Ko čia karčemoj bebūni.“ Jei tu gerti nepaliausi, —

Ak tu, mielas mano pone, Su Maušiene pekloj bliausi.

Šitoj dainoj - kurpių gyvenimas. Apie tokį siuvėją Riepšą šit ką pasakoja.
Gerokai įkaušęs, prosu nešinas, keižioja per Lieplaukės miestelį siuvėjas Riepša.
Buvo pavasaris — varlės kurkia, kvarkia slesniuose upelio pakrančiuose. Riepša
užrėplina ant tilto, o varlės: „Kraučius, kraučius...“ — „Koks kraučius?“ — vos ant
kojų kiutojąs, piktai užklausė Riepša. „Riepša, Riepša, Riepša“, — jam pasigir-
do. Numovęs nuo lazdos per petį persvertąjį prosą, kad duos jį į vandenį, tai tik
burbulai viršun iššoko. Mat nieko sau buvo įkaušęs.

Kad per viršų negertų, padoriai galėtų prasimaitinti. Ko gi šiokiam tokiam
siuvėjui ar siuvėjai nepramist, kad badu nemiršta net „vėdarų kraučiai“ arba
„švento Jono amatininkai“ — niekam tikę darbininkai; arba šventadirbiai, ku-
rie dirbdami šventą Joną padirba šv. Barborą, arba vietoj samčio ar šaukšto vos
vos liželė, mentelė beišeina. Žiūrėk, dar ir toks pasipūtęs, pasišiaušęs, su „pana-
berija“; praeidamas šnypščia kaip žaltys be ožkos pieno. Mat mandrumas nosį
aukštyn laužia, bet utėlės pakaušį graužia. Čia aš nekalbu apie niekuo nedėtus
žmones ar amatininkus; jie po kojų nesipainioja ir nesikabinėja.

Sodos žmonės visuomet skersai į miesčionis žiūri. Sako, jie nieko nedirba, o
tik dirinėja karčemų palangiais ir tykoja, kad tik pritilpus nors votkotį ar gūne-
lę nuo vežimėlio padaužt, o už pusrublį neatsisako ir geriausią žmogų pritvatyt

Muziejaus archyvas

287

negyvai. Žinoma, pasitaiko ir jiems rungo paragaut, parumalioja ir juos pari-
tę, — pritinka kartais gerą žmogų.

Daug dabar miesteliuos rasime krautuvininkų. Kai kuriems gan gerai seka-
si ir dar geriau galėtų sektis, kad prisilaužtų kiek gerbti pirkėjus. Per daug jau
stati ir nemazgotburniai. Kad pasakys ką, tai kaip iš išvirkščios rankovės vepte-
lės, ir nėšinkis laukan kaip musę kandęs. Nei Dievui garbė, nei velniui smarvė.

Kitaip elgiasi žydų perkupčiai. Šitie velnio nešti ir pamesti, išmandaginti kaip
balta vilna. Gali juos į ragelį suriesti, ir tai: nei pikš, nei pokš. Užtai jie ir uždirba,
nors pelną su žydu dalijasi. O pradėjęs sau dirbti, žiūrėk, ir belazgatijąs žmones.

Kraustykimės iš miestelio. Dar galim kailį į darbą įduot, o per kromą gavęs
nebeišimsi. Suk juos pelkė. Gana apkalbinėti.

Jei tai žiema, palaukim pirmadienio: pėstiems nereiks eiti. Pavėžės kas nors.
Patariu: taikykis pakliūti į šlajas su karneliu. Ne taip baugu bus virsti kur į vėpū-
tinį ar pusnį. Pirmadieniais būna kirvelninkai. Taip nuo pat kerežos metų pas
mus vadina turgus nuo Trijų karalių iki Užgavėnių; paskutinis - mugė. Mote-
riškės gali užpykt: dėl ko kirvelninkai, o ne kultuvelninkai: mat senovėje dar
nepasižadėję bernai ir merginos per tuos turgus nešiojo, už juostos užsikišę, vie-
ni kirvius, kitos — kultuves.

Nei paklausais to dabar nebepamatysi. Per kirvelninkus miesteliuos gan
linksma, o apyvakariu net bugštu. Daugiausia jaunuomenė valkiojas, kaknoja.
Čia ir armonikas pardavinėja. Fleitos, smuikos, klernatos, triūbai ir kiti vamz-
deliai — taip ir čirškia, kvarkia visokiais balsais. Visokių drabužių, avalynių, šeš-
kenų, voverės kailelių...

Kuomet, jei ne po Kalėdų, pinigų turėsi: visi papirosus įsikandę; keletas plun-
giškių, o kuliškės mažne visos rūko; su lietsargiais, baltais, nertiniais šalikais
pasirišę, su druktais sidabriniais laikrodžio lenciūgėliais, kaip tik iš dainos: „Aš
turiu aukso dziegorių, deviską sidabro, — galiu eiti ant viršaus, tegu visi mato.“
Kepurė vos vos ant ausies laikosi. Merginos, vaikinai — visi įkaitę, raudonais, nuo
šalčio keršai margais skruostais... Ir kliūva joms per kirvelninkus: ir apstumdo,
ir riešutu išgąsdina. Pripila kiaurą riešutą parako ir įmeta į anglių puodelį: para-
kas perkaitęs užsidega, riešutas sprogsta — net ausis užtrenkia, o išgąstis! Jei dar
pasitaiko, kad žydaitė sėdžia ant kėdelės, po kuria buvo pakištas anglių puode-
lis, ir į ligas gali įmest, be juoko...

Aludės ir karčemos pilnos linksmų kaimiečių: ir senų, ir jaunų; vieni samdo,
kiti lygsta, treti perša, kiti jau net bučiuojasi, glamonėjasi, viens kitam prisiekia,
vaišina... Ko čia nepamatysi, ko čia neprisiklausysi!

Pasakoja, esą mergos prakandančios mažojo pirštelio pilvelį ir įvarvinančios
į taurelę degtinės ar alaus kad ir mažą lašelį kraujo, — tai geriausia prisivilioti.
Arba gaudo šikšnosparnius, deda juos į buteliuką, meta į skruzdynus. Skruzdės
suėda visą mėsą, lieka vien kauleliai. Iš jų išsirenka du: vienas — pešeklėlis, į ki-

Muziejaus archyvas

266

beklį panašus, o antras lyg su kriūkeliu. Su pešekliu už rūbo tinkamąjį patrauk
prie savęs — prisiriš, įsikabins į tave kaip kibis į uodegą. Atsibodo, nori nusikra-
tyti — pastūmėk su kriūkeliu — pasitrauks nuo tavęs, net iš akių slapstysis. Vi-
saip vilioja. Žinoma, karčemos užstaly prie stiklelio galima priglaust ar prisitikt
ir išmėgint jau minėtus vaistus ar iš vengro pirktus.

Nesutemus iš kirvelninkų neparvažiuosi. Jau pačiam miestely subrėkš: kol
išsiparduosi, kol prisipirksi, kol su pažįstamais pasikalbėsi — taip beveizint ateis
vakaras. Namo reikia skubėt. Namie juk vienos moteriškės liko. Jos prisilaksto
prie savo žygių. Sunku reikalaut, kad jos dar ir apsišertų, apsigirdytų. Tegu iš-
važiuodamas ir šiaudų numetei, šieno pripešei, mišinį sumišei, rodos, viską at-
likai, ką galėjai, liko tik parnešti, terankį ar regztį prikrovus.

Pelų ir pakračių tokiomis dienomis jau nebeneša: ir sunku, ir akuotų gali
moteriškių ilgi plaukai prisivelt. Ne be reikalo gi jos vartoja ir batvinių arbatėlę,
ir beržo tįsuoles, ir apynių šaknis, — joms tai gelbsti: dažnai pamatysi puikius,
lininius, tankius, stambius, iki stibinkaulių ilgio plaukus.

Šeimynai po Kalėdų išvaikščiojus, lieka tik saviškiai. Dar jei koks įnamys ar
įnamė pryšininkėj stovi — ir visa paspirtis. Vyras apsirgo — pati ir arklius, ir kar-
ves šerk. Pati apsirgo — vyras ir žygius eik, ir karves melžk. Nemoki — nėšinkis
pas kokį trobelninką, prašyk pagalbos.

Šeimyna anksčiausiai apie Užgavėnes susirenka. Lygtuvių vakarai labai daž-
nai per Užgavėnes atsibūna. Iki gavėnios negalima tęstis: juk tuomet nei riebiai
užsikąsi, nei pašoksi susilygus. Visus reikalingus surinkę, kviečia kokį sekma-
dienio vakarą jų tėvus ir jau visus sykiu lygsta — tai lygtuvių vakaras.

Dabar retas kuris ūkininkas lygtuves tekelia: nei šeimynos į laiką surankiosi,
nei ją patogu sykiu lygti. Šeimynai pabrangus, valgiui pas ūkininkus kiek page-
rėjus, retai kam bepasninkaujant gavėnią ūkininkai sakosi nebenorį be reikalo
šert darbininkus. Juk žiemą vieni tik šeriasi, girdosi, kitos — žygiuojasi. Vakarais
verpia, šniūrus veja. Kuomet ne kuomet dienomis į miškus važiuoja: vežt prie
upės į Prūsus varomus medžius, sau parsivežt virbų kurui, šakų kraikui. Sako,
šeimyna tik trainiotųsi be reikalo. Tai ir kenčia be šeimynos, susispaudę. Juk į
mišką, sako, vienų vaikių nepasiųsi: sulaužys šlajas, patraukys arklius, padargus
sugadins — ir pelno jokio.

Pavasariui išaušus, jau nors šiokia tokia šeimyna turi būt: gerieji, stipresnie-
ji vaikinai ir merginos Amerikon išsikrausto. Tik pašalui išėjus, pradeda tvert
tvoras: kamšyrt, kaišiot, taškuot. Kiek vėliau ir laukus reikia art, akėt. Jei iš ru-
dens ir buvo suarti, — tai kartot reikia.

Dienos pailgėja. Moteriškės gali į stakles lipti. Viena iš mergų apie namus
žygiuojasi, o kita audžia. Jei samdyta viena, tai kaip nors su šeimininke kaita-
liojasi, manikuojasi, kad viena antros nenuskriaustų. Tik pavasarį nuo lauko
darbų moteriškės laisvos. Po namus lopos, siuvinėja. Pavasaris joms nesunkus.

Muziejaus archyvas

289

Kryžius prie gyvenamo namo Tumasonių kaime. Šimonių vlsč., Panevėžio apskr.,
1939 m. For. Ignas Končius

Vyrai aria, akėja, tvoras tveria. Sėdami ir nusisėdėjusias moteriškes kartais
išvaro po laukus pasivėdint tyram pavasario ore.

O taip jos tik valgį gamina: pusrytis, pietai, pavakarė, vakarienė. Pusryčio
verda dusyk daugiau negu reikia: pusę atpila ir padeda pietums pečiuryj, jei
tai košė — apkrausto, apkamšo lovoj pagalvėmis, kailiniais, kad iki pietų ne-
atšaltų. Kuomet verda su mėsa, tai per pusrytį ją suėda. Apie mėsą nėra daug
ko kalbėti, jos mažai Žemaičiuos tegausi. Nebent pas gerai įsikerėjusią ūkinin-
kę. O taip per mėsėdį ji išsinaikina. Rytmetį koks nors skystimas: batviniai,
bulvynė su užtrinu, o trečiadieniais, šeštadieniais - kruopynė, grucė. Tas pats
per pietus; jeigu surūgsta, tuomet košės priverda. Per pavakarę (ji prasideda
gandrams parlėkus) saldus ar rūgštus pienas su duona, kartais bulvių išverda
su kastiniu ir pienu. Valgomomis dienomis — su taukais. Vakare — košė, kruo-
pynė, putra, trintynė, gnaibytinė kankolynė, bulvės... Pasninko dienomis —
tik bulvės su spirgute ar silksulčia. Sekmadienio rytais — tankiausiai bulvės
arba pusiauėdinė košė.

Guli per kiaurą metą kamarose be langų. Langų nereikia, vis vien per sien-
tarpius, plyšius matyt, ką šunys loja. Žiemos metu net apipusto sniegant; už-
tai vasarą su patalais kaip markoj šunta; gali ir šonai pradegt. Pavasarį gerokai
išsimiega: dienos ne per daug ilgos, vakaruoti nebeužsimoka — per trumpi va-

Muziejaus archyvas

290

karai. Kelti anksti — tamsu; žvakę degt nėra ko: tik pasiėmei darbo, žiūrėk, ir
pradeda švisti.

Tokią tokšę sutiksite pas ūkininkus, samdančius iki keturių penkių žmonių
šeimynos. Per mėsėdį pas juos tuštokos ir bakšės, ir kamaros. Pryšininkė irgi
nepapilnėjo.

Pas trobelninkus, kumečius, kame ne kame pas įnamius tuo tarpu atbulai:
pilna stiprių jaunų vaikesų, merginų. Jie pareina atitarnavę nuo ūkininkų po
Kalėdų; jei nori paviržį uždirbt — tai po Trijų karalių.

"Tuomet čia pilna. Jau ir langai taip nebeužšąla: speiguotomis dienomis švy-
turiuoja nuo saulės visokiomis varsomis, tarsi tyčiomis nudažyti, kaip balandžio
gurklys; jau iš vidaus po palangėm rečiau leketus bepamatysi, rečiau kamba-
riuose naktimis beužšąla vanduo. Mažiukai raukosi, kad nebėra kame bespaust
raktus ir kitus kaip nors išgražintus pašildytus gelžgalius. Dabar praeidamas
pamatysi tankiausiai iš balto popieriaus iškirptus ir prie langų iš vidaus prikli-
juotus į nežinia ką panašius arklius, karves, avinus; arkliai geriausiai nusiseka, —
tai vis dėlto dailė ar prie jos jaunosios kartos palinkimas.

Dieną ne taip dar blogai. Vieni — pas pažįstamus, kiti nuo kalnų važinėjasi,
šliukštinėja, miškuose baldosi. Ogi nakčia. Gal nežinot, kad pas mus kumečiai
kambarį teturi. Naujiena, jei kame du. Čia ir virtuvė, čia ir vištelė, kartais — per
speigus, kuomet tvoros traška, — ir apsivedusi avelė su garbanotais ėriukais. Vai-
kams tai patinka.

Taigi nakčia. Kambaryje lova, gana didelė; po lova rūsys, bulvių pripiltas; to-
liau lovelė — lopšys, suolas, suolelis. Kame penki šeši atgultumėt? Ogi paskleiskit
ant žemės šiaudų kūlį: grindis ne visuomet rasite, nors miško vidury gyventų.
Gaila, sako, lentas be reikalo pūdyt; geriau moliais išmušta.

Oras nakčia nieko sau: čia dar avinas gromuliuoja, ar ėriukas, nuo motinos
kiek apsnūdęs nurietėjęs, subliauna, ar gaidys, svirplio erzinamas, skaičiojasi, ar,
išgirdęs ant dangaus pelikaną, vidurnaktį ar aušra — gieda, — puikus paveikslas,
ir ne vien teplioriui.

Dieną po Kalėdų pas tokius smarkuolius dūmai iš kamino dangun kilsta,
neva padėka Dievui už gėrybes šioj ašarų pakalnėj. Dieną jie šutina, spirgina,
verda, kepa. Ir už paviržį gautas dešras, barankėles ir vėdarus, jau gerokai api-
pelėjusius, — praeinant kvepia. Jų pristigę kepa tiesiai ant kuknės gaidukus: tai
virtos bulvės, perpjautos pusiau ir stačiai ant geležies čirškinamos.

Apie Užgavėnes riebumų kiek pritrūksta. Bet greit pradeda ūkininkės mer-
ginėti, ūkininkai vaikinėti. Čia apsukresnės ūkininkės atsiveža pavilgį ir užkan-
dą, — vėl puota. Vėl čirškia, vėl dūmai rūksta. Vėl pas smulkiuosius gyventojus
mažėja, o pas stambiuosius dauginasi. Vėl pas trobelninkus, grytelninkus langai
ledu užsivelka, vėl vaikai, arkliukus pametę, rakto griebiasi. Vėl jie gauna per
kromą, per nosį ar per nagus už lango išspaudimą, ir langas lieka iš visų pusių

Muziejaus archyvas

29]

skalelėmis susprangytas, sukaišiotas. O per plyšelius švilpia, kaukia pūga lauke;
vėjas girgždena po pastogėm parištą vaikų pabalotams džiovint kartelę. Vėl zylė
snapu iš anos pusės baldosi į užburbėjusius spelčius, vėl ji plazdena, net griaus-
mingai cyptelėja, negalėdama nuo šalčio ir alkio rasti pastogy vėjo neperpučia-
mos vietos. Ir vėl ištuštėja bakšė; jos apžilęs, sudžiūvęs, išblyškęs savininkas su
žmona, gal ir su mažais kūdikėliais, didžiuosius tarnaut išleidę, vėl liūsta, vėl
grambosi pakampiais, vėl ieško ko nors suėst, — nes ordinarija jau pasibaigė. O
kame sėkla? Kame pienas vaikams? Vyrai kaip be galvos bėga miškan, o moterys
laksto per pažįstamus, beieškodamos nors pakulų ar nuošukų verpt...

Kilnojamai žalausei jau seniai trūksta pašaro. Ji visai užtrūko; nė pratrėkšt
nebegalima. Kumelėlė vos pati beatsikelia. Kad būtų savo trobelė, galėtų nors
nuo stogo šiaudus plėšt ir šert, dabar viskas pono. Į skiedrą ar šukas panašus
prielaidas seniai jau visą geldos galą išgraužė, turbūt ten kiek sūrymo užuostė.
Avelė buvo du ėriuku vedus: vienas jau varnoms teko, o antras lyg nepaaugęs,
sienas laižo, graužia... Nei kuo pakreikt, nei kuo maitint...

Nagi Užgavėnes praleidom, iš lingynės nekritę ir morės nevežę... Pas mus
beveik pas kiekvieną ūkininką per Užgavėnes daržinėj lingynė įrišta. Sker-
sai daržinės eina du balkiu; šienas tuo laiku nuo jų prapeštas. Per balkius po
durimis užmeta dvi virves, įriša dumplekę, ir sūpuokis, kiek tik nori. Galima
išsilėkt iki juostų, net galva sukasi. Esu kritęs iš aukšto laukan ant žemės; net
žektelėjau atsidūręs ant plonai šienu apskleistų akmenų, mat daržinės akme-
nimis išgrįstos.

Morės man neteko vežti. Sako, taip darydavę: paimdavę kokį rąstgalį ar ka-
zilgalį, o kartais ir karties užtekdavo. Prie jos pritaisydavę didelį tekinį, ant ku-
rio patupdydavę moteriškės rūbais aptaisytą lėlę. Ir, kartį velkant, sūpuodavos ir
sukosi aplink, kuomet ratas tuo ar kitu kraštu pasiekdavo sniegą ar žemgrindus.
Už karties užnerdavę linryšius ar dulkinius šniūrus ir vilkdavę morę per sodžių.
Visų apeigų su more aš nežinau. Bijau pameluot, kad paskui nepavadintumėt
paskuitusiu, drignių ar trakropių priėdusiu.

Žiemą nors mažai priklasčių su kaimynais. Nieks nei tau įkyrės, nei tu ką
užgausi, net gyvuliai, ir tie užrakinti, jei ne su raktu, tai nors su skląsčiu už-
sklęsti, o kur smailesnieji — priraišioti su sietais. Vištos, nuo trobos nulėkusios,
tegu adrekiais ir pasivaikštinėja užduralyj ar patvarčiais; jos svetimos žemės ne-
pasieks. O jei ir peržengs rubežinę ežią, nieks jų žiemą nepagriebs.

Sniegui nuplikus, pavasariui įsivyravus, paleidus laukan galvijus, tik žiūrėk,
kame kas paliko neužkeltas karkles, kame tvora išvirto ar susmuko. Čia greit
susimuši su kaimynais dėlei tvoros ar kad neprižiūri savų galvijų. Bet tai tik
savo tarpe. Kitaip dedasi, kuomet kaimą apsiaučia pono žemė, tankiausiai buvę
miškai, o dabar kelmuoti dirvonai. Mat kirtimai: ganyt juose negalima — gali
gyvuliai nukąst ar nukrimst dygstančio medžio metūgęs, arba primint, sutrypt

Muziejaus archyvas

292

ką tik išdygusias egleles, pušeles: tai juk būsiantieji rubliai. Užtai vietoj buvu-
sių pušynų ar eglių dabar vos alksniukai, lazdynai, beržiukai, epušės beauga.
Tokiose vietose tankiai prisieina ar pusrubliais, ar sūriais, varškėmis medinčius
maitint. Mokėk už tai, kad leistų tave tankmėse ganyti, kur net triaušis neauga,
vieni tik paparčiai. O paūgiais ar miško progumose, bijok Dievo, net nosies ne-
kišk: čia medinčiaus pievelė, kame ne kame paversta pušim ar egle paženklinta,
arba senų senovėj buvo čia kirtimas. Saugok galvijus kaip akį kaktoj. Kruvinai
pačda labiausiai smulkiuosius pamiškių ar paganyklių gyventojus: „Neužka-
bink, kad ne tavo.“

Didžioji bylų dalis - dėl ganyklų, dėl žemės dalijimosi, mainikavimosi. Kur
ganyklos spalnos sykiu su ponu, ten lermas, barnės, net peštynės ar dalijantis
sklypeliais, ar aplink tvorą tveriant. Juo turtingesnis, juo šykštesnis.

Laimė, kad dauguma apribose, vienkiemiais gyvena. Kiekvienas turi ir miš-
ko, jei ne stambaus, tai kurui visuomet pakaks, dar liks vienas antras vežimė-
lis ir žydams parduoti. Per beveik kiekvieno žemę teka šioks toks upelis (vasarą
tankiausiai dauguma tokių upelių visiškai išdžiūva). Ir lenkių, ir kalvelių, dir-
vonų ir miškelių visur užtiksi. Raguvos, daubelės, grioviai, skardeliai mažne kas
žingsnis, — puiku, malonu paklaidžiot: ir paukšteliai čiulba, ir žiogai traškena,
kirminai, gyvatės slankioja, šnypščia, ežiai pukšnoja... Taip, prašalaičiui malo-
nu: priėdusiam, sočiam, bet savininkui iš to nei šilta, nei šalta. Nei mietu susi-
juosi, nei maišu pasiremsi.

Šičia jau ir kryžaunos dienos. Atsiminkim kryžius, koplytėles, juk per tris
dienas eisime Visų šventųjų litaniją su kančiais ir mūkomis giedoti. Apie dešimtą
valandą ryto pradeda mušt į lentą (tarškint): kviečia kaimynus sodžiaus kapuose
susirinkt. Malda gal tiek neis į galvą, kaip visokie juokai, apsakinėjimai, kaimo
naujienos. Juk žmogaus poteriai kaip vilko pasninkas.

Tuo laiku dauguma jau atsėję. Taiso, lopo, kloja stogus, sveria kiek susmu-
kusius namus, deda pamatinius, kiša kazilinius, maino tvartuose balkius... Toks
dabar tarplaikis iki šienpjūtės. Kaip tik atlikt talkas, pūdymus suart.

Talkos ir mirštant girdėti: ratai tarška, vedekliai klykauja, švilpauja, kapsty-
tojos it žąsų būrys lauke klegena, kuomet ne kuomet vertėjui pritarus. Tvartuo-
se kabintojai tik bryzgia. Rodos čia nėra: vieno tvarto kabintojai su kitais varo
styčą, kurie greičiau iškabins, kuriems didesnis pusbutelis teks... Vakare apsi-
mazgoję, apsiprausę, krūvon suėję užkriokia, uždainuoja, net kaimynų šunys ima
kaukti, o apie savuosius ką jau ir besakyti. Toliau pagriežia, pašoka blezdingėlę,
aštuonnytį, piršlį pagaudo... ir išsiskirsto, bet tai jau prašvitus.

Mėšlus aparus, apakėjus, greit ir šienapjūtė užeina, — sunkiausias darbas, di-
džiausias darbylaikis. Malonu žiūrėt arba dalgį paėmus pamėgint, ar su grėbliu
porą brūkšnių pertraukt, bet nuo ryto iki vakaro dirbt, — oi sunku. Kas šiena-
pjūtėj neieško pavėsio, tas žiemą nepatirs bado. Tai aišku.

Muziejaus archyvas

293

Koplytstulpis kelyje Luokė-Pavandenė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

294

Kas yra krovęs, davęs vežimus, juos daržinėj ant galo kimšęs, kas yra vežęs
dobilus — žino, ką reiškia, kuomet prakaitas čiurkšle bėga, kuomet nuo žmogaus
garuoja kaip vasarvidžio vakarais nuo pelkių rūkai.

Tuomet tik tiek miegi, kuomet tamsu, o kiek tos nakties! Pokaitis trumpas,
o dar kuomet debesuoja ar tvanka. Su dalgiu nelauksi giedros, bet su grėbliu.

Ogi ir taip kaime nevaikščioja kaip žemę pardavę. Kuomet tik šventa —
jaunuomenės pilni uogynai, vėliau riešutynai. Dainuoja linksmi. Ir šventadie-
niais išgirsi vakarais dainų aidus: jei tik keletas nuo darbo sykiu grįžta — visuomet
sklįsta giraitės, miškai. Taip ir skamba ausyse: „Oi Juzi, Juzeli, kame tu...“ ir t. t.

Vasaros darbas beveik visas vienodas: iš dobilų į pievas, iš pievų į rugius, iš
rugių į padirvius, toliau į vasarojų. Stengiasi, kad vienas darbas nesikištų už kito,
kad „pėtnyčia ant subatos neužeitų“.

Kad vasarą ir sušilsi, supluksi, bet nenusitepsi nė sudulkėsi kaip jaujoj kūlei
prasidėjus. Kuomet su spragilais dar tebekūlė, per kiauras naktis beveik iki pat
pietų taip ir girdėjai: „Še tau, še man, še tau, še man.“

Dabar tik kaukia, cypia ir spragilinės, ir dantinės, ir garinės mašinos. Tan-
kiai užeisim namų darbo mašinas. Dauguma turi medines kertamas — pastarų-
jų metų išradimas. Jos padaro ilginius — ruginius šiaudus stogams kloti. Mažne
visuomet jos su ranka sukamos; neturint kitokių mašinų, neapsimoka rusvelkį
tiekti. Kame ne kame pas ūkininkus rasi ir pjaunamas mašinas, o grėbiamas tai
tankiai pamatysi. Išėjęs grybauti, išlindęs kame iš miškiuko netol kaimo, jau-
tiesi ne tykiuos, ramiuos, šventuos Žemaičiuose, bet šalyj, kur žmogų mašinos
pavaduoja, kur nebe pirtyje, o jau mašinos gerklėje dega ugnis ir ne šiaudus su
grūdais džiovina, o vandenį į garą verčia. Tas gal ne taip tankiai, bet arklius
žmogaus vietoj dirbant ne naujiena pamatyt. Kūlė nebebaisi.

Kūlei praėjus — mynė. Linų minamosios mašinos išvaikė talkas — mynes,
kuomet su mintuvais linai buvo minami: nakčia mynė, o dieną ilsėjos — ne taip
baisu dienos akyj pirties pečių kūrenti.

Į ligas įmeta markos. Ir oras nuo pūvančių linų pagadintas (smaugų laikas),
ir ilgai po vandenį prisieina braidyt, kol po vieną pėdelį visus išrankiosi, o dar
išvažiuoti, ryšius nusmaukyti, iškreikti: ir pekla darbo, ir nešvarus darbas - blo-
giau negu bulves kasti. Ogi dar purvynas, kurį kasdien basom kojom kaip molį
reikia minti. Moteriškės be žekstaibių nei pasirodyt negali, tuoj staibius „gervės
nukapoja“ — nuskeldėja.

Nedaug smagumėlių rudens laike, nedaug kuo yra gėrėtis. Nebent tiems, ku-
rie nieko nedirba, kurie žemes, dvarus valdo. Jiems dabar — ne pupžįstis: ir avi-
niukai paaugo, ir žąsis, jei lapė neišpjovė, jau perka, ir vieną kitą puspūrį galima
į miestelį nugabent; ir linus greit nubraukus, o reikalui prispyrus, ir nebrauktus
galima Joseliui ar Leizariui parduot. Kad belygdamas ir prikalbinės kaip Tiškus
kalę kardamas, tąsyk galima ir nukentėt: pinigai — smailus dalykas.

Muziejaus archyvas

295

Šeimyna taip ir laukia, kuomet avinus, paskui prielaidus, paršus penus reiks
skersti: mėsgalių visokių kiek norint. O dešros, vėdarai, kruviniai — taip ir tįsta
seilės. Jei ne ėst, tai nors dirbt juos, pasižiūrėt į juos — ir tai gera, ir tai smailu:
akys kaip vabolės į juos spilgsta. Kogalvių, kas mėgsta, kiek nori prisiėsi. Net juo-
kų pridaro: lažinasi, kas ant trobos neprasijuokęs terankyj po vieną kiaulės kojos
kaulelį sunešios... Daug krutėjimo apie namus: ir vyrai, ir moterys — vis sykiu...

Jau rytmečiais šarmos randasi, jau pradeda gerokai šalti, jau gruodas. Galvijai
raguočiai, į tvartus žiūrėdami, zyzia, baubia: jaučia artėjant kalėjimą — aukštą
ar žemą, skylėtą tvartą pas stambiuosius ūkininkus, tvartelį ar žaliomis eglaša-
kėmis užtvertą pastogę — pas smulkiuosius. Kone ašarotos tuomet galvijų akys.
Uždaro visus. Kiek laiko išleidžia dar į rugius avis; ir žąsys, veislei paliktos, iš-
gagnoja į laukus, aplanko rugius ir bugščiai žvalgosi nesuprasdamos, dėl ko iš
didelio būrio vos kelios bepasiliko. Tankiai girdisi jų balsas: „Darate, a Dara-
te, ar yr vilks rugiuos?“ — „Nėr nėr“, — atsiliepia žąsinas. „Kad ekėm, tad ekėm,
kad ekėm, tad ekėm...“

Ir tai tik neilgai. Greit balti iš dangaus patalai apdengia kiek avių apgrauž-
tus ir žąsų aplestus rugius, gąsdina nespėjusius nubirt kai kurių ąžuolų paruda-
vusius lapus — viskas pabalsta, viskas užsitraukia, užsivelka storokus snieginius
baltus kailinukus, — taip mano nuo speigų apsigint.

Jau adventas nebetoli; jau kame ne kame gieda vakarais kalnus; jau ilgai va-
karuoja: ir pasakų pripasakoja, ir karunką išgieda su visais pridėčkais. Patogu
vienoms moteriškėms vakarais, rytmečiais vakaruojant: vyrai jaujoj linus brau-
kia, riša. Greit ir jie parneš į trobą tabako raugą...

Be jokių įvairumų tęsiasi visas adventas. Visi mąsto apie algas; skaito, kiek
kurio beliko; gailestauja kiti, per daug išsiėmę — geriau būtų daugiau už kartą
gauti. Skaninasi prisiminę šiupinį: paršo snukį ar ausį, kruopų su žirniais košę...

Betgi jau nebeilgai. Tuoj Kūčios su kviečiais, žirniais, pupomis, ant rytojaus
ir Kalėdos... galas metų.

Toliau vėl kartojasi jau minėti kirvelninkai, vėl gyvenimas spaudžiasi į jau
žinomą vagą, vėl atsikartoja pernykščių metų sielvartos, vėl gimsta dienos, gims-
ta dienoms ir darbas.

Keliais į Plungę

Į Plungę sueina devyni keliai: septyni kastiniai (vieškeliai) ir du paprastu,
dabar jau taisomu keliu. Nesusigaudau, kurį reikėtų laikyti pačiu jau tuo plun-
giškiu keliu. Ir vargiai ar toks ištisinis kuris būtų. Visi jie ateina iš tolimesniųjų
miškingųjų padangių. Bet kuriuo eidamas, matytumei stambius vienkiemius
arba taip retai išmėtytas sodybas, kad sodiško kaimiško lyg ir nesimato. Nerasi

Muziejaus archyvas

296

Koplytėlė kelyje Žarėnai- Luokė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

297

kaimiškų gatvių, tankiai trobesiais apstatytų. Beveik bet kuri sodyba turi savo
įvažiuojamąjį kelią į vieškelį ar į didesnį kelią, einantį į kastinį ar šiaip taisomą
tarp miestelių kelią. Vienoj sodyboj atsidūręs, kitos jau nebematai, net stogai
iš medžių nebekyšo — taip sodybos apaugusios medžiais, didelių lajų medžiais:
klevais, liepomis, beržais, topoliais, gausiomis gluosnių tarsi apkarpytomis ke-
purėmis, kurios ir apatinįjį sodybos vaizdą užstoja. Tik jei pasitaiko prieiti prie
sodybos iš tvenkinio pusės, tai dažnai tvartai būna arti tvenkinio — pro tvenki-
nio ajerus pastatų sienas pamatysi. Net iš sodno pusės, kur medžiai ne aukštesni
stogų, tik stogo viršaus spaliai, čiukurų lėkiai kyšo tarsi susinėrusios pasenusių
kriaušių šakos.

Iš arti sodyboj pamatysi pastoges, šakalių prikrautas; daugiausia išbėginių
baltalksnių kamienai supjaustyti ir gražiomis eilėmis iš daržų ar sodno pusės
pastogės prikrautos. Tai sauso kuro atsargos. Sako, kad alksnių nekirstumei, ne-
naikintumei, jų visa žemė užaugtų — nebūtų nė kur bulvę pasisėti ar dalgį įkišti.
Šiuo atveju dar baltalksniams padeda gluosniai, drebulės (epušės). Jau nieko ne-
sakant apie blendis, liepas; kitur uosius, kitur beržus. Maži berželiai, kaip rūtos
daržely, net pūdymo pakraščiais sugeba mėginti sau vietą užgrobti, kad kitiems
medžiams derlingų padirvių neužleidus.

Didieji ar didesnieji medžiai auga, tarsi būtų eilėmis sudaigstyti. Retai kas
kame juos diegia, daigsto. Jie patys išauga patvoriais. Mažas medis išsilaiko į
tvorą įsispraudęs; ne kas čia jį bepasiekia. Didėlesnį mieto vietoje įtveria į tvo-
rą — tuomet jau jis nieko nebebijo, nieks jo nebekirs, o ir gyvulys, tik didelis,
gali smailauti virš tvoros, jo žievę graužti. Nieks nepratina gyvulių — karvių,
arklių — per tvoras smaigstytis, visuomet už tai juos baudžia. Ir patys gyvuliai
nėra gudę galvas virš tvoros kaišioti — statinės tvoros tuojau savo prasikišusia
viršūne gyvulio makaulę paliečia.

Tad visos devynios pakelės beveik vienodos. Vos prižiūrimas Užlieknio kelias
pradžioj eina per vadinamąsias miesto ganyklas, per plikus, tik žemų kadugių
prižėlusius kalnus. Ir iš kalnų daug sodybų nesimato, taip sakant, kaip ir nėra
plikų sodybų. Sodybos visur slepiasi savo patvorių aukštuose medžiuose. Nuo
kalnų matyti kuokštai medžių, tarsi tai būtų ne sodybos. Jei kame tarp medžių
ir stovi jų neužklotas stogas, tai jo kaip ir nesimato, kaip ir neišsiskiria iš medžių
vasarvidžio lapų spalvos, — šiaudinis stogas tamsiai pilkas ir rusvokas. Tik bal-
tas kaminas išduoda paslaptį, jis parodo čia esantį gyvenamąjį namą ar trobas.
Tiesa, paskui ėmė kloti medinius stogus, tai tie baltuoja net pro tankias medžių
šakas. Mat ilginius šiaudus pagaminti ne taip lengva, juk mašinomis ima rugius
kulti. O skiedrų nesunku pasigaminti ir iš savo drebulių. Gal kiek sunkiau pri-
taikyti lotus, — reik pjautinių ar kad ir tašytinių, bet tiesių. Žydelis už nebrangų
pinigą apkloja. Taip mediniai stogai ilgam balzganuoja. Ir vėliau jie savo spalva
išsikiša iš gyvosios gamtos, — jie juk negyva mediena, sakykim, medžio lavono

Muziejaus archyvas

298

Svirtinis šulinys sodyboje kelyje Luokė-Pavandenė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

spalvos, kur čia susilygins su gyva lapų spalva arba kad ir su plikų šakų spalva.
Nelabai tokių stogų ir iš toli žiūrėdamas tepastebėsi.

Prasikiša kartais ir grytelninkų trobelės iš pamiškių, be tvorų ir neapugdo-
mos medžių, tik miško pakraščio medžiai apguli. Dėl to juos ir vadina medsė-
džiais. Jie ne medy sėdi, bet miške, nes čia mišką „mede“ vadina. Tai yra sodos
padalinys, kuriame gyvena grytelninkai, visai neturį dirbamos žemės, net dar-
želio svogūnams pasidiegti. Ir vardo atskiro jie neturi, — juos riša su soda: Klaus-
galvai ar Klausgalvų soda ir Klausgalvų medsėdžiai. Grūšlaukė ir Grūšlaukės
medsėdžiai. (Atkeltas į Kretingą notaras Bernotas, atleidus Kentrą, savo raštuo-
se parašė adresą — Medsėdžių kaime (vietoj Daukšių — Medsėdžiuose); grįžo iš
valsčiaus su prierašu: tokios sodos nėra.) Tai medsėdžių trobelės, žiūrint iš tolė-
liau nuo aukštumų, dažnai spykso. Bet ne visur medsėdžių tėra. Jų rasi ten, kur
nebėra šarkų: gerokai į vakarus nuo Platelių, Šateikių, Kretingos. Darbėnuose,
Kretingoje, Gargžduose šarkos nebepamatysi.

Iš tolo medžiais apaugusias sodybas padeda pamatyti gandrų lizdai. Lizdai
kraunami aukštuose medžiuose, jų viršūnėse. Kai nukerta medžio viršūnę te-
kiniui pamauti ar akėčioms padėti, tarp išsižargsčiusių šakų pasidaro tarpas,
tarsi spraga tvoroje. Kiti medžiai turi apvalainas viršūnes, o su lizdu — įskeltas.

Kartais į medžių lygią, tamsią, beveik juodą spalvą atsimuša šulinio svirtis
iš seno balzgano medžio. Dar ir žardas medžiams žardyti. Dažnai jis būna tarp

Muziejaus archyvas

299

Kluonas sodyboje Žvelsėnų kaime. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

300

Berniukas su dalgiu sodyboje Germanto ežero apylinkėse. 1938 m. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

301

Pavandenės bažnyčios varpinė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

aukštų kepurių medžių ir tarp pagenėtų medžių žardienos pakrašty padarytas;
jo žardės, kartys, būna ilgos ir storos, nuo senumo gerokai papilkavusios, beveik
balzganos, ir jos atsimuša į tamsius medžių lapynojus.

Medžiai apauga sodybas. Juo tolyn, juo tie medžiai didesni. Vienus pasenu-
sius kiti pakeičia. O žemaičiai nenori medžio savo žemėj kirsti, juo labiau sody-
boj. Sako: „Vietoj vieno nukirsto dešimtį jaunų medelių padiek.“ Dėl to sodybos
savaime nenuplinka. Naujų sodybų labai retai tepasitaiko. Žemaičiai savo ūkių
įpėdiniams nedalina. Vyresniesiems vaikams išmoka dalis, o jauniausiam sūnui
palieka ūkį. Paprastai ūkis, tėvams išmirus, turi pasilikti kaip buvęs. Dėl to be-
sikuriančių sodybų atviruose laukuose retai kame pamatysi.

Kadangi gatvinių sodų lyg ir nėra, skirstymų viensėdžiais irgi nesimato. Jei
kaimynų žemės ir pasitaiko kiek susipynusios, joms suvesti į aprubes nėra rei-
kalo sodybų kilnoti, — sodybos pasilieka vietoje. Žemaičiuose gamtos vaizdas,
plačiai imant, pasilieka gana pastovus. Dėl to ir medžiais apauga sodybos — su-
sidaro savotiškas reginys, iš metų į metus vis tas pats.

Pastaraisiais metais, jei kame kokį dvarelį išdalino bežemiams ar mažaže-
miams, tai toje dvaro apylinkėje susidaro be tvarkos pabirusių mažų pastatų so-
dybėlės — visai be medžių, plikuose laukuose. Sodybėlių tvarka visai nepanaši
į aplinkinių sodų. Patys pastatai neįprasti akiai. Kažkokie atkragūs, tarsi būtų

Muziejaus archyvas

302

Kapinės kelyje Viekšniai-Pievėnai. 1938 m. Fot. Ignas Končius

nebaigti statyti, — neatskirsi, kuris kuriam reikalui statytas ar statomas. Tuo tar-
pu įkištas į žemę virbelis turi vaizduoti būsimą išsižargsčiusį vaismedį. Kame tu
pamatysi šulinį su svirtimi? Kame čia gandras ras vietos savo lizdui ruošti? O
juk tai taip įprasta matyti, sodybai savotišką jaukumą teikia. Ir papročius keičia:
kame dabar prašysies nakvynės, jeigu nebėra žymių, gerus žmones nurodančių.
Seniau gandrų lizdai tai atlikdavo, arba karveliai sodyboje.

Nebėra čia ir varnėnams tinkamos vietos. Ir žvirbliai liūdnai čirškauja, ne-
rasdami lizdams patogumų, kurių senosiose sodybose netrūkdavo.

Gana pastovus žemaičių padangės vaizdas. Jis ilgai kūrėsi. Nekinta su aplin-
kinių gyvenimo sąlygų staigiais, trumpalaikiais pakitėjimais. Dėl to ir iš miesto
ganyklų aukštumų žiūrint į Plungės platokai apregimą apylinkę, vaizdas savo
įvairumu sustingęs. Pats pilkų namų miestelis pro Narvilo ežerėlį gana patrau-
klus akiai, atsirėmęs į tikrai didelę, taip pat pilką medinę bažnyčią, tik gal kiek
gadina dešinėj pusėj apačioj žydų kapinių apšepę seni medžiai su itin gausingais
kovų lizdais. Tą vaizdą užslepia tolumoj Saldžiosios girelės balti aukštų beržų
kamienai. Neįvairus vaizdas palei Rietavo kelią, ar už jo Pakerų soda, ar Kal-
niškių kelias. Čia kur kas žemiau net už Narvilo ežerėlį. Tiesa, vaizdas čia greit
pranyksta tamsiuose eglynuose, pušynuose. Žvilgtelėjus į kitą pusę, Olgopolio
link, palei Platelių-Alsėdžių-Kalvarijos kelią, tolimesnį vaizdą užkloja aukštu-

Muziejaus archyvas

303

mos su Atžvilgos kalnu už Plytinės, už Babrungo lėkšto šlaito. Tarp šitų aukš-
tumų, matyt, Babrungas platus buvęs. Dabar neplati jo vaga, tik šlaitai tolimi ir
aukšti. Atrodo, tarsi už Atžvilgos aukštumų jau būtų pasaulio galas - nebema-
tyti nei sodybų kupstų, nei miško, į kurį atsirėmusį dangų akis galėtų matyti.
Dar kiek vaizdas nusitęsia Šateikių link.

Stambiausi ūkininkai — karališkiai su bajorų dvarelių priemaiša, — tai Me-
dingėnų, Rietavo link, Žarėnų, Kartenos, Šateikių link. Už Atžvilgos kalno ar
aukštumų prasideda smulkokų sodybų sodos. Tik Platelių link yra gražių ūkių.
Daug ką atstoja Jodėnų soda, Kaušėnų soda ar Pakerai su Lekeme. Šitose dviejose
apylinkėse stamboki bajoriški Vaitkevičių, Žudickių, Žilevičių, Plekavičių ūkiai.

Visi devyni keliai susieina Plungės miesto vidury, prekyvietėje, ir atsiduria
į mūrinį dviejų aukštų kunigaikščio krautuvių pastatą. Gal nelietęs to pastato,
kiek suktelėjęs savo linkmes, Žarėnų kelias susiduria su Kartenos-Šateikių ke-
liu. Kulių kelias — su Platelių-Alsėdžių-Kalvarijos keliu. Rietavo kelias dingsta
prekyvietėj. Kalniškių kelias atsiremia į klebono pievą netoli žydų sinagogos ir
pasuka į Kulių kelią. O Užlieknio kelias miesto ganyklose įeina arba į Rietavo
kelią, arba į Telšių-Žarėnų, nepasiekęs miestelio. Į Rietavo kelią įeina, aplenk-
damas miesto ganyklų aukštumas, arba, persisvėręs per pačias aukštumas, nu-
sileidžia į Telšių-Žarėnų kelią. Kodėl šis kelias labiau branginamas? Mat tegu
reik keltis ir leistis per aukštumas, bet paskui įvažiuoja lygiu keliu į prekyvietę
gana plačia gatve. O Rietavo kelias, perėjęs iš Narvilo ežerėlio pro žydų kapines
tekantį upelį, turi keltis į gana staigų kalną prie pat prekyvietės. Čia, kalno šlai-
te, lyg ir nėra vietos vežimams stovėti. Telšių gi kely itin ilgas platoko kelio baras
yra prieš prekyvietę. Nuo krautuvių, sakykim, Rietavo kelio tąsa iki Kulių kelio
yra nuokalni, vežimams stovėti nepatogi ir kur kas siauresnė nei Telšių kelio pusė
iki Platelių kelio. Telšių kelio pusė „poniškesnė“. Prekyvietė tęsiasi ir Kartenos
gatvėje (Bažnyčios gatvėj) iki Pliurijono; čia jau visai „poniška“ turgaus dalis.

Visi į Plungę iš bet kur einą keliai susieina į vieną tašką prie Bažnyčios ga-
tvės pradžios, prie krautuvių galo, prie geriausios, didžiausios Fišelio medžiagų
krautuvės. Fišelis paskui pavirto į Fišelį-Plungianskį ir pagaliau liko tik Plun-
gianskis (žinoma, su rusiškais parašais).

Ne iš visų devynių kelių žiūrint tokie tolimi vaizdai atsiveria. Geriausiai
tolumos yra matomos nuo Užlieknio ir Platelių-Kalvarijos kelio, nuo Atžvil-
gos kalno. Savotiškai atrodė važiuojant nuo Kulių. Iš čia žiūrint miestas atrodo
kalne. Iš Kartenos važiuojant ir ėmus leistis nuo Liepupės, iš Prūsalių mūrinės
smuklės išvažiavus — nelabai tolimi reginiai, bet gražios kalvos. Kiek išvaizdžiau
Minijos link, žemyn, žiūrint Kaušėnų malūno link, šiek tiek matyti ir antroji,
aukštesnioji Minijos pusė. Kelias gražiai vingiuoja, vis leisdamasis ar kildamas
nuo itin staigių kalnų ar nuo labai nuolaidžių Liepupės šlaitų. Čia aukštumos
kairiojoj pusėj kelio — kalnai tiesiog. Kelias eina lyg ir šlaitu, labai plačiu Mi-

Muziejaus archyvas

304

Kryžius kelyje Žarėnai-Luokė. 1938 m. For. Ignas Končius

nijos šlaitu. Tai gražiausias įvažiavimas į Plungę. Net prie pat miestelio — ilgas
kalnas žemyn, pro Uznevičiaus ūkį vienoj pusėj, pro staigias alksnių prižėlusias
Jevinskio daubas kitoj. Ir visai staigus kalnas, kur Kartenos kelias susisiekia su
Šateikių keliu. Dabar kelias leidžiasi į Babrungą, kurio kitoj pusėj — kapinės, o
už jų — buvusi pilaitė. Kitoj kelio pusėj — šaltiniuota loma, kuria į Babrungą iš
Narvilo ežero, nuo vokiečių kapelių, pro žydų kapus, per klebono lauką atslūgs-
ta mažas upelytis. Čia yra tokia siaura kalno briauna, kad vos išsitenka siauras
kelias, kitoj pusėj prieina kur kas žemiau tekantis Babrungas, ir jo šlaitas čia
statesnis kaip bažnyčios stogas; kita upės pusė sudaro nuolaidžiai kylančią vietą,
einančią link kunigaikščio parko. Šitas kelio tarpas ir artimiausios kapalinkos
su piliakalniu labai įdomūs. Čia galėjo būti visai neprieinama vieta. Iš vienos
pusės — staigaus, neįlipamo šlaito upės vingis, iš kitos — šaltiniuotas ir neper-
einamas upelio platokas slėnis, atsiremiąs į kilpą baigiantį daryti Babrungą. O
tas sąsiauris, ta sketara tarp upelio ir Babrungo iš abiejų pusių neįlipama ir tik
vienais ratais pravažiuojamo pločio.

Kulių kelias eina aukštokomis lygumomis, pradedant nuo Varkalių sodos,
nuo garsiojo Gandingos piliakalnio, visai arti nuo Babrungo žiočių į Miniją. Čia
malonios, pavaizdžios lygumos, itin plačios, einančios greta Babrungo aukštyn.
Čia apylinkėse daug gražių plačių reginių.

Muziejaus archyvas

305

Ir pats kelias menkas, tegu jis ir Kalniškių keliu vadinamas, eina į Pakerus,
į Lekemę; bajorų čia gyvenama. Yra gražių vietų, ypač artėjant į Miniją. Kame
Minijos slėnis negražus...

Rietavo kelias eina lyguma tarp Užlieknio ir Pakerų kelių, greitai pasinerda-
mas į miškus, pušynus, eglynus, kolei vėl pasiekia Miniją; prie Magdelės kalno,
prie Šilasodos-Skruzdynių, Stalgo. Minija, taip sakant, prakerta dangų ir duo-
da skaisčios šviesos akiai su pusėtino aukščio kalnais, šlaitais, su piliakalniu, su
įdomia vieta, kur Mykolas Oginskis ruošdavo savo vardines, šaudydavo paleis-
tus kiškius, lapes, vilkus.

Telšių kelias eina labai giliais geltonais smiltynais, mažų pušelių priaugu-
siais, — nei gamtos grožio, nei ūkininkų sodybų, tik akiai skirtumas, kad anie
keliai gražesni rodytųsi. Bet neilgam toks kelias, jis paskui įsismagina, pro ge-
resnes žemes ėmęs eiti.

Telšių kelio šaka Žlibinai-Žarėnai tuoj už Kašėriškės kalno išlenda į Pakerkš-
nojų, į Vovelto dvarą, o čia pat ir Kapsūdžių, stambių ūkininkų, soda. Čia ne
kalnai, bet aukštokos kalvos, jau gerokai priaugusios didelių medžių sodybos.
Savotiškas grožis. Savotiška žemaičių kaimo jaukuma.

Platelių kelias — sodų kelias, plačiose tolumose. Panašiai ir kelio šaka Alsė-
džiai-Kalvarija. Čia smulkūs ūkiai. Nekokios žemės. Net Babrungas be kal-
nų - lygumose.

Taigi visais tais keliais žmonės iš plačių, tolimų apylinkių važiuoja į Plungę.
Yra ir pravažiuojančių. Sakysim, švėkšniškiai, veiviržėniškiai važiuoja per Plungę
į Mažeikius prekių parsivežti. Beveik visas paprūsis be Mažeikių neapsieina. Tik
tie, kurie arčiau Tauragės, iš čia ima prekes, laivais atgabentas iš Kauno. Tolimi
atstumai ir nekokie keliai, o vis tiek važiuok. Už nuvežtą į Mažeikius linų stuką
ar sėmenų pūrą mokėk. Už parvežtą iš Mažeikių druskos maišą ar žibalo pūrą,
ar kokį gelžgalį - mokėk. Tik pastaruoju metu iš Bajorų ėmė imti mineralines
trąšas. Tajau tik 42 km kelio. Vis arčiau negu į Mažeikius — 56 km. Ne ką ir
iš Telšių teparsigabensi. Iš Telšių iki artimiausios geležinkelio stoties Papilėje —
42 km. O dar iki Telšių bene 27 km.

Ne taip jau arti Plungė ir nuo didesniųjų aplinkinių miestų: iki Telšių —
27 km, į Rietavą — 25, į Karteną - 25, į Salantus — 24, į Sedą - 32 km. Tai va
tokioj vietoj yra įsikūrusi Plungė. Štai kaip sunku jai išvažiuoti į platesnį pasaulį,
į kurį galima išsiveržti geležinkeliais. Vis tiktai artimiausi Mažeikiai, neskaitant
Bajorų. O Bajorai jau Prūsuose. Svetima karalystė, visokių leidimų reik ir kažin
kur nuves tas geležinkelis. Tiesa, plungiškiai galėjo gauti legitimacijos leidimus,
nes valsčiaus ribos nuo sienos yra apie 30 km. Leidimus 30 dienų galėjo gauti
visi valsčiaus gyventojai, nors antrojo, tolimesniojo nuo sienos pakraščio gyven-
tojai — kur kas toliau nei 30 km. Valsčiaus plotis - daugiau kaip 30 km, tai jau
ir 60 km atstumu nuo sienos gyvenantys žmonės turėjo teisę be užsieninio paso

Muziejaus archyvas

306

važiuoti per sieną į Klaipėdos kraštą. Tiesa, ne visi tą savo teisę težinojo. Be to,
visgi reikėjo Bajorus pasiekti arba važiuoti per Gargždus.

Taigi visas apylinkės judėjimas ėjo Plungėje. Ar parduot ką, ar pirkti — vis
Plungėje. Kartais kažkodėl ten apsilankydavo Rietavo linų pirkliai, o šiaip vis
plungiškiai ir vis tie patys, matyt, pasiskirstę kaimus ar jų apylinkes. Taip par ir
su sėmenimis. Duoninių grūdų vežimais nebuvo ko parduoti, į prekyvietę va-
žiuodami, pasiimdavo pūrą tam kartui žibalo nusipirkti, silkių, cukraus svarą ar
kvietinių miltų kelis svarus mirkalui pagerinti, ratams tepalo ar vinių svarą, ar
kokį gelžgalį. Didžiausias įplaukas sudarydavo linai, sėmenys, parduotas jautis ar
karvė, tarpais arklys. Avis patys suvalgydavo. Parduodavo kokią bergždinę. Žąsų
beveik nepjaudavo, o jų priaugindavo arti 20. Jos vienu kartu visos krypuodavo
į Plungę, kai paskelbdavo, kad žąsis pirks, — jas varydavo į Tauragę dideliais bū-
riais pėsčias. Parduodavo 6 savaičių paršelius, po keletą iš karto nuvežę terankyj
(tam tikras terankis su dangčiu). Moterys veždavosi savo reikalams — pipirams,
cinamonams, babkos lapams — sviesto svarelį ar kiaušinių dešimtelę, pasenėju-
sią, blogai dedančią vištą, pavasarį — gaidį, kartais aguonų ar kanapių saujelę.

Visa tai juk ne iš karto išgrūsdavo iš namų į prekyvietę, bet per apvalų metą.
O jau važiuojama į „turgų“ vieną kartą savaitėje tai tikrai, net didžiausio dar-
bymečio metu. Didysis prekymetis pirmadieniais, o mažoji prekymečio diena
penktadieniais. Juk dažnai pritrūkdavo taboko ar degtukų, ar pipirų. Ar prireik-
davo kibirui lanką apmesti, ar vielos klumpiams apmesti. Šeimininkas visada
atrasdavo reikalą į miestą važiuoti, — juk reik burnelę išgerti. Įsimeta rugių ar
miežių puspūrę ir važiuoja, taboko likutį pypkėje traukdamas. Gi daug taboko
nepirksi — brangu, tik „bakelį“, tai tik savaitei. Tai, sako, nedaug reikia mokėti.
O degtukus vis tos moterys išpūstija. Reik juk ir muilo barzdai skutant mui-
linti. Ir to kartais pritrūksta. Ir dėl to reik į turgų važiuoti, gaišinti kone visą
dieną, arklį varginti, vežimą tarškinti. Juk ūkį sudaro daugelis smulkmenų, ku-
rių ir pati mažiausia sukelia reikalą „dėl akių“ miestelio nepamiršti. Vaikams
beigelį reik parvežti ar klumpelius nupirkti. Ir paaugusių klumpiai suskyla —
vėl pirk, jei iš anksto nukirtęs drebulę neprisidirbinai, klumpdirbį pasikvietęs.
Maždaug metams reik po porą klumpių bet kuriam žmogui, tai jau per metus
sudaro šešias, o tai ir dešimt porų. Vėl perkama ne iš karto. Kas maišais klum-
pius perka, - kiek pinigų reiktų užmokėti. O šiaip, pardavęs avižų pūrą, gali ir
klumpių, ir kitų smulkmenų nusipirkti, ir dar magaryčių pasismailauti, — yra
dėl ko į turgų važiuoti.

Jei šventą dieną ir nuvažiuotumei važiuotas, ne visko tegausi, — nei klump-
dirbys savo dirbinius paskleidžia, nei račius, nei kalvaratininkas. Ieškok tu jo,
kame jis ten gyvena, dar namie nerasi. Sekmadieniai — maldai, pakanka ir ma-
žesnių miestelių. Ir greit atsilieki, ir daug laiko dar lieka poilsiui. Ir gyvulio ne-
blaškai be reikalo — reik ir jam bent vieną dieną poilsio.

Muziejaus archyvas

307

Taigi turgus yra būtinybė. Tegu, dukart per savaitę į turgų važiuodamas, su-
gaišti 100 dienų per metus ir tiek pat dienų gyvulio mėšlą išbarstai, bet juk be pra-
bangos, be atmokesnio pats sau už savo darbą, juk ir pats ūkininkas turi kokiu nors
būdu savo „algelę“ atsiimti. O taip dieną naktį rūpinkis gyvuliais, darbais. Turguje
užsimiršti, nutolsta tavo vargai, su kaimynais pasimatai, pasišneki, pasižmonėji.

Neaprėpsi visų devynių kelių iš karto. Nesugebėsi tuo pačiu metu matyti ir
surašyti, kas dedasi visuose keliuose. Tolokai ir pats įvažiavimas į priemiesčius.
Ne viską bepamatysi ir prie pat prekyvietės atsistojęs. Daug kas bus priemiesty
išpirkta. Juk pirkliai tolokai išeina iš miestelio į pakelę, kad pirmąją kainą nu-
statytų: jie mažai teduoda, suprask, jei miestely kiek daugiau kas pasakys, tuo-
jau atiduosi, sakysies gerai gavęs. Jau čia keliolika, ypač jaunyvų, neva pirklių
išėję vaikšto ir smarkiai teiraujasi prekių ir tuoj nusako kainą, visai nežiūrėda-
mi prekės rūšies. Taip jau pirklių susitvarkyta, nes jie visi vienos rūšies žmonės,
visiems kanalas iš vakaro viską nusako. Taip jau ir girdisi prekyvietėj šnekant:
„Be reikalo neatidaviau, įvažiuojant geriau buvo pasiūlę, būčiau sau laisvas bu-
vęs, vis tai tavęs paklausiau — kitą kartą kitaip padarysiu.“

Tie į užmiestį išėję kainų siūlytojai ypatingai drąsūs ir gausūs, kai prekyme-
čiai būna didesni. Ką jau besakysi apie kermošius, kuomet ir stambieji gyvu-
liai — arkliai, karvės — suvedami parduoti. Žinoma, daugiausia arkliai. Karves ir
kituomet pardavinėja po vieną kitą. Mat sunkiau vedžioti; nepardavęs vėl karvės
žingsniu klampink namo. Karvių pirkti atsilanko mėsininkai į kaimą. Ir jiems
ne visuomet tereik daug mėsos. Reiškia, karves iš namų atperka. O pieno iš
prekyvietės paprastai niekas neperka (ne kas perka). Apsiteirauja, kur neblogas
karves kuris ūkininkas prilaiko. Apeina ir atperka, dažnai miesto kainos nepri-
silaikydami. O žydai prekymečio dienomis pas ūkininkus apsiteirauja, kas turi
parduoti, ir atvyksta į namus patį gyvulį pamatyti. Po prekyvietes su stambiai-
siais gyvuliais nesiblaškysi. Bereik tik sutartu metu nuvesti pirkėjui.

Norėdamas visus kelius iš karto aprėpti, pagaliau nieko arba bent daug ko
pasakyti, pastebėti nesugebėčiau, tad imsiu vieną kelią, arčiau pažįstamą; ir
patį kelią, ir žmones, maždaug iš vienos apylinkės važiuojančius. Ir ūkis šiek
tiek pažįstamas, ir pats žmogus. Žinai iš anksto, ko jis vienas pats ar su žmona
į prekyvietę važiuoja. Ką jis pirks, ką parduos; pagal tai, su kuo susimes tuoj tik
atvažiavęs; iki kiek jis bus įsilinksminęs grįždamas ir kuriuo keliu iš miestelio
išvažiuos. O pačiam kely ir nematydamas važiuojančio, iš ratų tarškėjimo, iš
keiksmų ar dainos žinosi tikrai, kas važiuoja. Jau be apsirikimo galėsi pasakyti
apie gerojo kaimyno nuotaiką.

Rimtas ūkininkas ir anksti sugeba atlikti visus reikalus: ir parduodamą par-
duoti, ir perkamą nusipirkti; ir pravažiuoja pro tavo šalį nepastebimas, taip sa-
kant, be balso. Ir vežimas nebarška, ir arkliai nesisuka staigiai iš kelio, jokių
valdančiojo įspėjimo šūkių, kad nepakliudytų aplenkiamųjų tekinių ar paties

Muziejaus archyvas

308

vežimo. „Linksmieji“ dainuodami pravažiuoja, su triukšmu pralenkia, keikda-
mi toliau varo vos beįkabinančius, pavargusius, per dieną nešertus, perkarusius
arklius. Prie darbo tokie vos juda. Nosį nuleidę važiuoja rytmetį miestelio lin-
kui, o grįžta su tokiu ūžesiu, šauksmu, kad, rodos, viskas, kas čia aplinkui, jam
priklauso. Ir kelias per siauras. Ir veliasi po kojų svetimi vežimai, arkliai, kažko-
kie neklusnūs žmonės. Žinoma, ir kelio grioviai visai netoli smarkuolio vežimo
tekinių, ir dažnai labai gerai, kad tų griovių dugnas per gilus, ir vanduo, purvo
prislinkęs, minkštesnis už gryną pelkės vandenį.

Daugiausia tuo keliu važiuoja vienas nuskuręs, suvargęs senyvas žydelis.
Menkas jo kuinas vos paeina smulkiais žingsneliais, skubėdamas minti purvą
savo sukumpusiomis kojomis. Dar menkesni kinkymai, tik storas didelių maz-
gų ant trumpo storoko koto botagas. Menkas ir vežimas: gardelėse beveik ne-
bėra lentelių, o ir esamosios sulūžusios, išsikraipiusios. Gardelėse juoduoja dvi
dengtos statinės. Statinės užima tiek vietos, kad sėdynėj atsisėdus kojoms tikrai
siaurai belieka vietos. Ir pats to turto savininkas eina į gardelę įsikibęs, tarsi
prilaikydamas vežimėlį, kad nesubirtų, ar statinę, kad neišvirstų ir neišsipiltų.
Kita ranka jis vis judina purvu aptekusį botagą, kuris tuo pačiu purvu apklostė
eilėmis visą vargingo arklelio nugarą. Žydelis skubina arklį ir pats staigiai mina
kažkokiais batais apytirštį purvą. Skubina, — juk anksčiau išvažiuoti negalėjo, tik
saulutei ėmus tekėti. Juk vos ėmus aušti, melžėjos ėmėsi savo kasdienio darbo.
Jos ir pasišnekėti nori, ir naujienas nuo vakar saulėlydžio papasakoti. Žodis po
žodžio, o laikas savo kelio niekuomet nepamiršta. Tegu žydelis ir trypia, beveik
ant vienos kojos tepastovėdamas, ir jo žirgelis grobsto, mažai tegavęs nakčiai,
nubirusius šienelius. Dar seikėti pieną reik, dar rašantysis turi užrašyti. Ir visi
juk dvaro žmonės, — darbas bus nudirbtas ir nesiskubinant. Kito kraujo žydelis
nesitveria kantrybėje, — jo darbas prasideda čia ir baigiasi už kokių 16-17 kilo-
metrų, Plungėje. Ten išsamsto pusgorčio talpos samčiu. Statinės ne ant žemės —
pakeltas rankas vis kilnok, dar saugiai, — negaila, kad nutikš į šalį, bet kaip
atrodys pienu aptaškytos statinės ar pats vežimėlis. Juk turi žmonės akis, mato.

Tai Medingėnų Šukštos paktininkas. Jis kartais važiuoja per Žlibinus kasti-
niu, bet bene daugiausia (mat trumpesnis kelias) per Žvirzdalius-Purvaičius-
Jėrubaičius-Užlieknį. Čia blogesnis kelias. Bet vasarą pavažiuojamas. Rudenį,
pavasarį, žiemą plaukia anuo keliu. Apskritai niekuomet nebūna gero kelio. Kai
purvas — visur purvas. Vasarą smėlis. Vasarą karšta. Miškeliais eina kelias. Ne
vien arkliui, bet ir pačiam važiuotojui reik saugotis — gintis nuo bimbalų, aklių,
o rytmečiais bei vakarais ir uodų netrūksta.

Taigi mūsų amžinasis keleivis išvažiuoja anksti rytais su listinomis sunkio-
mis statinėmis, aiškiai matomomis vežimėly. Gal dar ir po sėdyne kas paslėpta.
Juk ir neparduoto atlieka. Reik pieno gaminius ruošti. Gal ir sviesto pasitaiko,
be to, šeštadieniais nevažiuojama. Gal dar ir sekmadienį be kelionės.

Muziejaus archyvas

309

Vakarop pamatai grįžtantį, beplaukiantį namo. Kuino greitis tas pats. Bet
jis nebeina, tarsi vežimą stumdamas, mylimam žirgeliui padėdamas, o sėdi ant
sėdynės. Nebebijo, kad išsilaistys, jei ir apvirstų. Risties nėra. Kad bent jam at-
rodytų greičiau, nuslenka nuo sėdynės, bėga greta vežimo, lyg ir prikalbindamas
savo geradarį kiek pabėgėti. Žinoma, rankos nepaleidžia nuo gardelės drangos.
Bet tik jam atrodo pagreitėjus. Tas pats nuožangumas žirgelio, išvargusio per-
dien miesto bruky, prisikamavusio kely. O to pašaro taip skundai, taip mažai.
Ne kasdien gi ir žmonės mieste šienelio pribarsto. Ir barstomomis prekymečio
dienomis šienelis ilgai ant brukio nesilaiko. Ne pačios žydų ožkos, bet žydų varg-
šai vaikai po žiupsnelį susibardami nugraibsto kartkartėmis pro tą pačią vietą
praeidami, kits kitą stumdydami.

Taip tas išvargęs žydelis per kiaurus metus tuo pačiu metu vis važinėjo pieną,
o pats daugiausia pėsčias klampodavo, ant vežimo pakygų vieną ranką padėjęs.
Reik žinoti, jog greta vežimo eiti daug sunkiau, negu taip sau viduriu kelio bristi
purvą. Kaip skruzdėlė paktininkas vis buvo pastebimas Žlibinų-Žarėnų-Tel-
šių-Užlieknio keliams susiėjus jau nebetoli miestelio.

Kitų važiuotojų dauguma buvo medvežiai. Tiesą pasakius, ne toks jų pavadi-
nimas turėtų būti. Jie ne medžius, bet šakalius veža. Tai maždaug masto ilgumo
sukapoti ar pjūklu supjauti storėlesni alksnių ar beržo kamienai bei storokos ša-
kos. Kuris storesnis, tą perskelia į dvi ar daugiau dalių pagal storį. Čia žmogus
važiuoja, ant vežimo užsirioglinęs, dar šieno regztį pasidėjęs. Dažniausiai dvejeta
arklių. Daug ir vienkinkių pasitaiko. Arkliai čia gerėlesni. O vežimai tam reika-
lui pritaikyti: neilgos gardys, kad per tris eiles šakalių galėtų pridėti. Neplatus
vežimas. Neišsiskėtusios gardys — rištos, suveržtos, žinoma, kad mažiau šakalių
tetilptų, kad vienas aukštis į akis tekristų. Vežimo galai užkišti plaskanotomis
eglašakėmis, neva kad šakaliai nebirtų, — nei šakalių gerai matysi iš galo, ir patį
galą tos platokos eglašakės praplečia akiai.

Medvežiai irgi ankstyvi. Paprastai iš vakaro prisikrauna vežimą. Rytmetį,
vos ėmus švisti, išvažiuoja. Žingsneliu visą kelią, pavyzdžiui, iš mano tėviškės
iki Plungės — 10 km, tai, žiūrėk, jau ir pustrečios valandos sugaišti. Vasarvidžiu,
jei purvo ir nebėra, vietomis smėlis atsiranda, rudenį, pavasarį — išplautos duo-
bės. Dar ir pats vežimas neleidžia risčia važiuoti, - supurtinsi krovinį, vežimas
beatrodys mažesnis.

Aš, važiuodamas su šakaliais, taip darydavau. Kai pasisekdavo greit parduo-
ti, jau devintą valandą esu namie. Dirbančiam tik nedidelė darbo dienos dalis
tesugaišta. Ir gyvuliai negauna karšty mieste vargti, ir kely gyliuodami namų
link spartesniu žingsniu bėga. Gaudavau už vežimą alksninių šakalių apie rublį
su šešiomis septyniomis dešimtimis kapeikų. Tuo metu darbininkui už dienos
darbą mokėdavo po pusę rublio; žinoma, ir duoną duodavo. Tiesa, čia pusdienį
gaišta ir arkliai. Bet vasarvidžiu arkliai laisvi. Pūdymus paruošus ir mėšlus išve-

Muziejaus archyvas

310

Ignas Končius grįžta iš ekspedicijos. XX a. 4 deš.

žus, arklių darbas vežti šieną, dobilus iš laukų ir pievų namo. Tad dabar arkliai
apie namus. Tegu ir nekokiose ganyklose, bet vis ramiai ėdinėja, neišblaškomi
prie sunkių žemės darbų.

Iš mano tėviškės daug šakalių į Plungę išplaukdavo. Baltalksnių daug, ir
storų — išbėginių, galima gerų skaldytinių šakalių pagaminti. Pasausdravy
Sausdravo vaga apaugusi nuo upės nusvirusiais storais alksniais, daubų šlaitai
irgi nedažnai valomi, priauga šakaliams tinkamų medžių. Dėl to daug daug
vežimų prisidarydavo. Kad šakaliai nesipainiotų, pardosui paruoštus šakalius
laikydavo žardienoj už jaujos. Prikrauna pastogę, kuri laisva nuo vadinamų jau-
kurų - pirties pečiui paruoštų kūrenti kelmų ar kitokių stambių medgalių. Jei
maža pastogių, šakalius sukrauna į stirtas — kūgius, — ir gerai džiūna, ir vietos
nedaug teužima, taip sakant, šakaliai patys sau sudaro pastogę. Nemažai šaka-
lių vežimų ir man teko nugabenti į Plungę, kai jau pusbernis buvau, mokiau-
si aukštesniosiose Liepojos gimnazijos klasėse. Kad ir keturis sykius per savaitę
(prekymečių dienomis - pirmadieniais ir penktadieniais - daug mieste žmonių)
nuvežus, apie 6-7 rubliai susirenka.

Atrodo, bene vienarklių malkininkų vežimų yra daugiau nei dviejų arklių
gardėse. Stambesnieji ūkininkai vasarop turi pakankamai darbo, kad galėtų dar
ir iš pašalės uždarbiauti. Veža malkas parduoti ir rudenį, ir pavasarį, net žie-

Muziejaus archyvas

mą su šlajomis. Gal ir turėtų būti patogiau tas darbas žiemos metu. Lengvesnis
kelias. Laisvesnis laikas, ne tokie skubūs darbai kaip vasarą ar rudenį. Tik pir-
kėjai žiemos metu vaiposi sakydami — žalios malkos. Ir ne taip jau lengva mies-
to gyventoją įtikinti, kad malkos paruoštos praėjusią žiemą. Paprastai kas gali,
nusiperka pavasariop, kad per vasarą išdžiūtų. Tuomet tai tikrai turėsi žiemai
sausas malkas. Dėl to parduodant pavasarį arba vasarą nėra klausimo — žalios
ar sausos malkos.

Ir apgaulių pasitaiko. Kai gyvenome Palangoje visi trys — sesuo, brolis ir aš,
sesuo pirko turguje malkų. Kai ėmė krauti iš vežimo, pasirodė, jog dugne buvo
įdėtas šieno regztis ir apkrautas šakaliais. Vežimą pavertė, o ten pusė vežimo —
šieno regztis. Tad lengviau ir greičiau parduosi, net brangiau gausi, kai jau esi
pažįstamas pardavėjas, — žydai greit susižino. Ir sykį apgavęs, turi kitu keliu į
miestą važiuoti, — nesunku miesto ganyklose nuo Telšių kelio (ar Užlieknio) pa-
važiuoti Rietavo keliu ar antraip. Tuomet parduok, į miesto vidurį neįvažiavęs.

Panašiai pasitaiko ir vežantiems šieną parduoti. Yra tokių, kurie ir šieną veža
į miestą, nors savo gyvuliams pavasariais pritrūksta; taip sakant, paskutinį par-
duoda, kad gautų burnelei kapeiką. Taip ir su kuru: patys cipina žalias alksnių
šakas, o į turgų veža sausus skaldytinus šakalius. Ir tokių pardosų nedidelės
įplaukos pralinksmina pardavėją, ir burną metęs iš paskutiniųjų varo menkutį
savo arklelį, žinoma, sukdamas aplink galvą botagą ir dainuodamas girtu bal-
su nesuprantamų žodžių dainą. Visokių žmonių yra. Turbūt visokių ir reikia.

Tad tokie keleiviai dažniausiai pasitaiko paprastomis savaitės dienomis — ne
prekymečių. Ir tomis dienomis yra kitokių važiuotojų ar pėsčiųjų. Matai greitai
važiuojančius iš miestelio dvisėdais vežime sėdinčius. Veža prie sunkaus ligonio
gydytoją arba skuba parvežti kunigą. Lekia risčia, ne žingine. Važiuoja kartais
su skambalu. Arba dar greičiau — pašto arkliais. Gana geri arkliai, įpratę bėgti,
tam jie ir šeriami. Bet šitokių važiuotojų retai ir nedaug tepasitaiko pamatyti.
Tokius važiuotojus pamatęs, imi teirautis, ar kas mirė, ar kokia vyresnybė pra-
važiavo — kokius tyrinėjimus daro ar kelius tikrina.

Sutikdavai kely ir kunigaikščius važiuojant. Kai jau jie įlekia į miestą preky-
mečio metu ir kai išgirsti parišiaus trimito balsą, versk savo vežimą į šalį, kad
kunigaikščiui kelias būtų tuščias. O tai užkliudys tavo vežimą savo stebulėmis
ir purkš kaip popierį. Kunigaikštis mieste greita risčia važiuodavo, o šiaip kely
tik lengva ristele dulksnoja. Bet tai retai tepasitaikydavo. Bajorai beveik nesisky-
rė nuo paprastų žmonių. Jie dažniausiai pasipirkti atvažiuodavo ne prekymečio
dienomis. Jie nieko nepardavinėjo pūrais, tik puspūrėmis, vištos, gaidžio žydams
neveždavo, nebent tik dovanomis. Juos galėjai atskirti šventomis dienomis. Jei
kurių vežimai ar arkliai nekrito į akis, tai jau patys iš kitų išsiskyrė. Žinoma,
visuomet su vežiku, kad ir dviese tevažiuotų, — po kits kito sėdi; žmonės gi taip
tesėdi, kai užpakalinėj sėdynėj trūksta vietos.

Muziejaus archyvas

312

Sekmadieniais arba šventomis dienomis kitokie vežimai, kitokie arkliai,
kitaip apsidarę žmonės važiuoja. Aukštokos brikos ar gardelės dažytos, šva-
rios — nuplautos. Iš vakaro geriau pašerti arkliai, nušveisti, išlyginti karčiai,
uodegos, — plaukas net spindi. Iš tolo baltuoja moterų balti raišteliai, tamsūs
viršutiniai rūbai. Spindi vyrų kepurių juodi lipikai, baltos pakaklės, tamsūs švar-
kai. Ūkininkai, ūkininkės iškilmingai sėdi gale vežimo. Tarp jų spokso vaikas
ar mergaitė. Prie arklius valdančio sūnaus ar samdinio sėdi didėlesnis berniu-
kas arba samdinė mergė. Šaunus odos botagas su blučkiniais kunkoliukais prie
įnarvės, lendrės jo kotas.

Prie miesto susidaro vežimų virtinė, ir važiuoja tik žingine. Juo savotiškai iš-
kilmingiau atrodo pats važiavimas, iš šalies žiūrint. Žinoma, važiuojant vasarą
dulkėtu kastiniu, tokią virtinę lydi aukštas dulkių debesis. Prunkščia arkliai, no-
rėdami į risčią kabinti, bet kur tu aplenksi neužmatomo ilgio važiuojančiųjų eilę.
Čia par ir pėstieji iš šalutiniųjų takų jau eina į kastinį; pėstieji dar basi, kelnes kiek
pasiraitę ar sijonus kiek pasikaišiusios, kad balti papadelkiai ar pavilkiniai būtų
matyti su ypač aukštai pakeltais sijonų šalių galais, kad prie aprumbo užkišus
sijonų aplimus gerai pakaišymas laikytųsi. Čia eina seni su lazdomis, kitas skėtį
nešasi. Daug vaikų, paauglių. Krinta į akis moterų balti ryšeliai su pusbačiais,
su maldaknygę. Kyšo iš ryšelių saujelės gėlių — raudonų, baltų, paskendusių žalių
rūtų šakelėse. Prie pat miesto kelio pakraščiais sėdi eilės pėsčiųjų ir aunasi ko-
jas. Moterys dar kalbų vis nebaigia. Vyrai daugiausia iš naujo kemša pypkes, kits
kitam padeda uždegti vienu saujoj apgniaužtu degtuku. Vaikai tupinėja, baltas
kojinaites audamiesi. Vis daugiau ateina ir ieškosi patogios vietos žolynėly atsisės-
ti. Mažai tenueina, nes dar anksti ir bagamazninkai prieš poterius dar uždaryti.

Vaikai veržiasi ilgųjų saldainių ar sausųjų barankėlių bent pažiūrėti. Tam-
po mamas už sijonų, kad nebeplepėtų ir eitų į miestą bažnyčios link. Čia smul-
kieji gyventojai, kurie neturi arklio ar gailisi paskutinį nuo kojų varyti. Dažnai
jiems trūksta išvažiuojamojo vežimėlio, — pertvarkyk jį: vakar vežei mėšlus ir
rytoj veši, tai kaip čia, rimtai nesutvarkius, važiuosi į bažnyčią. Daug samdinių
savo būriais. Žinoma, vyrai sau, moterys sau. Tik vaikai beveik vien su mote-
rimis trinasi.

Čia kartais ir poniškųjų važiuotojų pamatysi. Bet tai tik parvarydamas. Juk ir
apskritai bajorų tėra gal koks vienas nuošimtis. O ponas tevažiuoja tik ant sumos
ir dar pavėluotai, — kad tik savo lenkiškosios evangelijos pasiklausytų, žmonės
tuo tarpu kur kas anksčiau važiuoja prieš atpuskų mišias. Tad tarp bevažiuojan-
čios žmonių gurguolės ir bajorų visuomet yra gerokas tuščio kelio tarpas, tarsi
kad ponai bajorai galėtų risčia važiuoti, ypač prieš miestą sušveitus kad ir nestai-
ninius arklius; tai visuomet krinta į akis, - manau, ponai bajorai skubina, kad
nepavėluotų prieš krapylą į bažnyčią įeiti. Tuomet pėsčių visai nebėra kely nei
takuose. Gražiai atrodo pavieniai vežimai, risčia važiuoją dulkėtam kelyje. Toli

Muziejaus archyvas

313

vėjas nuneša dulkių debesį nuo vieno važiuotojo iki kito, o gal tas kitas ir nebe-
pasirodo. Dažniausiai šiuo metu ima mušti būgnus. Tuoj ir varpai ima gausti.

Labai iškilminga, didinga vasaros diena tokiu metu. Atrodo, aptyla gamta,
nuščiūva judėjimas, o čia būgnai kiek tolėliau, varpai...

Ir grįžta po poterių iš bažnyčios dauguma ne tuo pačiu metu. Ne ką ir mieste-
ly tedaro, ne ką tepirkinėja ir ne kas yra pirkti, — tos pačios krautuvės, tos pačios
prekės. Ne taip tepatogu su žydais šventą dieną lygautis. Daugelis tad, beige-
lių nusipirkę, traukia namolei. Pagaliau svaigalų krautuvės uždarytos, — slaptai
grambykis kaip už savo pinigus ir gerk kame klebono jėpkėj ar žydų užstadaly.

Vėl kelias pilnas, dar listinesnis, kaip rytmetį kad būta. Važiuoja ir eina. Iš
pat miestelio tirščiau, tolėliau greitai praskysta. Vieni greitesni, kiti sukaliojasi į
savo keliukus. Įdomu tai, kad visi eina viena linkme ir labiau skubėdami, negu
rytmetį kad ėjo bažnyčios link. Tada buvo susikaupę, daugiau galvojo ir kalbė-
jo ramiai ir rimtai apie savo namų įvykius. O dabar lalatija, ką matė, ką sutiko,
ką kunigas prisakė, kas kaip apsidaręs buvo, kas su kuo ėjo. Čia kalba gyvesnė,
ne kasdieninė. Kalba pagal apdarą, — išeiginis apdaras — atneštinė kalba. Vis šis
tas naujo. Jau iš platesnės padangės. Žinoma, dabar ir vaikai linksmesni, kas
beigelį gavo, kas saldainį, kuriam kūma nupirko, kitam iš bagamazninko, o dar
kitas gyvais pinigais gavo dvi berlinkas. Juk vis tai nekasdienis džiaugsmas, ne
bet kurią, kad ir šventą dieną kūmą sutinki, ir ne visuomet jis toks dosnus, kad
dūdelę nupirktų. Paprastai pakanka barankos ar saldainio ir jau gerai. Dėl to
vaikai linksmesni, triukšmingesni, ne vien eina, bet ir už akių užbėga, besigir-
dami ką gavę, kurio dovana įdomesnė. Pėstieji vaikai labiau džiūgauja. Vežime
tarp tėvų sėdėdamas daug nepasiblaškysi, ir nėra su kuo rodytis, ką turi, jei tik
su vyresniaisiais važiuoji. Kitas dalykas, kai gali pašokinėti ir džiaugsmą pa-
reikšti visais savo judesiais. O ypač jei kuriam kepurę pas kepurninką nupirko.
Pas tą patį kepurninką ir paaugusių daug pirko, — gražios kepurės, su kozeriais.

Miestas greit aptuštėja. Ir keliai iš miesto praskysta. Tuščia bažnyčia. Pro
šventorių tik kas skersai teeina. Gal pastovesni pašventorių pazomačio elgetos.
Bet ir jie skubina atgiedoti užpirktas giesmes, užprašytus poterius atkalbėti. Ir
jie turi daugiau laisvo laiko su kaimynais, nenutraukiant giesmės ar nesuklys-
tant poteriuose, žodžiais persimesti; juo labiau tai pasidaro galima, kad mažai
kas tai tepastebės. Ir likučiai skubina iš bažnyčios nesižvalgydami, braukdami
rodas su pamatytais tolimais kaimynais net iš kitos miesto pusės, kur priešingi
jų keliai, takai. Dar kur ne kur vyrai, po keletą sustoję, kemša pypkes, dega ta-
boką, leidžia dūmus. Moterų bestovinėjančių mažiau. Jos kažkur skubina. Joms
reik dar į gaspadą užeiti, reik siuvėją pamatyti, reik apie audėją, verpėją pasiteir-
auti. Moterų reikalų daug ir mieste. Jos negali vienos pačios savo sodyboj, savo
namuose viską apsidirbti. Joms reik ir pagalbininkių, patarėjų, nusimanančių,
kaip ką austi, kaip ką pasiūti ar sau, ar vaikams, ar mergaitėms. Jei tai pava-

Muziejaus archyvas

314

sariop, ieško kame geresni šįmet kokių daržovių daigai. Kame tos pernykščios
daržininkės, kurios tokių gerų daigų pardavė, kad bastučių galvos vos pakelia-
mos paaugo, kad morkų sėklos išugdė rankų staibio storio morkas vienodo sto-
rumo abiejuose galuose. Ir vasarą yra reikalų, ir rudenį. Ir žiemą netrūksta. Juk
gyvenimas per šventes kaip per slenksčius, kaip per kelmus žargsto, vis kitus
reikalavimus iš kažkur iškeldamas, išrasdamas ir varu varydamas jų neapleisti.
Tad ūkininkėms ir šventa diena — ne šventa. Ir čia rūpinkis vaikais, daržais, vi-
sokiais visokiausiais sudėtingo ūkio reikalais. Ne stambūs reikalai, bet gyvi. Be
jų tarsi pražūti gali, bent jau nuo kitų atsilikti tai tikrai gali.

Didžiausia šventė - Šv. Jonas. Bažnyčios patrono atlaidai ir jomarkas. Seniau
jomarkas buvo tą pačią dieną su atlaidais. Paskui jomarką nukėlė į kitą dieną.
Įdomu buvo žiūrėti, kaip kely prie gero šventadieniškai apsidariusių žmonių ve-
žimo su šiaip sau pakinkytais arkliais užpakaly pririštas gražus, smarkus, gerai
nušertas arklys blaškosi, žvingauja, kitus svetimus arklius matydamas. Tai va-
dinamieji „prūsiniai“, tai yra tie, kuriuos labai grobsto pirkėjai ir paskui, sako,
siunčia į Prūsus. Tai vietinės žemaičių veislės arkliai. Nedideli, gražaus sudėji-
mo, patvarūs, greiti, tik laikyk. Švento Jono rytais gana daug ir raitų matydavai.
Kuris tik nori pirkti ar parduoti arklį, joja raitas. Pardavęs jis parvažiuos su kai-
mynu, o pirkęs greta jojamojo prisiriš. Savotiškas kelio vaizdas, toks nepapras-
tas šventės rytas kely. Vien į bažnyčią, į atlaidus, žmonės raiti nejoja. Trejopas
judėjimas — važiuoti, raiti, pėsti.

Kai nukėlė jomarką į kitą dieną, pėsčių nebeliko. Retas kuris pėsčiomis ei-
davo. Jau nebesusidarydavo tako vaizdo, — eina vienas laukymėmis, kame kitas,
trečias. Į jomarką važiuodavo greičiau. Matėsi iš tolo atvažiavusių: kitoniški ve-
žimai, kiti kinkymai ir arkliai kitokie. Ir žmonės nematyti. Privažiuodavo daug
pirklių nelietuvių ir ne vien žydų. Visai kitas jų apdaras, kita kalba. Žydai lieka
tik tarpininkais. Kokių gražių per jomarkus matydavai žemaičių veislės arklių:
bėri, kaip variniai, pilki, kaštunkai su baltais karčiais ir baltomis uodegomis.
Visi žvengia, blaškosi, tarsi kojomis žemės nesiekia. Paleisti buvę supinti karčiai
atrodo garbanoti, labai gausūs, ilgi, maža, daili jų galvutė vos bekyšo iš pasipū-
tusių karčių. Ilga, stora, irgi garbanota uodega atrodo dar storesnė, ypač kaš-
tunkų balta.

Jomarkų netrūko. Dėl to tokių savotiškų iškilmingų eisenų matydavai per
visus metus. Trys Karaliai, mugė, pravados, Sekminės, Šv. Jonas, Šv. Ignacas,
Šv. Mykolas. Tad ir vasarą, ir rudenį, ir žiemą, ir pavasarį skirtingus vežimus
matei, kitoniško dailumo arklius, kitokius žmonių apdarus ir, žinoma, kitoniš-
kus perkamuosius, parduodamuosius žirgus. Kai jomarkai nuo atlaidų buvo at-
skirti, jie pasidarė tuštesni, mažiau prabangingi, — ne tas žmonių apdaras, ne
tie vežimai. Paprastai savotiškai papuošdavo važiuotojų eisenas moterys savo
margais spalvingais drabužiais, ypač gražiomis skarelėmis papuoštos ir, be to,

Muziejaus archyvas

315

gražios galvos, veidai. Dar vaikai turtindavo vežimo puokštę: kas vežimas — tai
tarsi puokštė, — o tų vežimų po kits kito, ir vis įvairesni, margesni, puošnesni.
Akis pamiršdavo kelio purvus ar dulkių debesis. Vienuomet pilkuma, kituo-
met žaluma sudarydavo paveikslo gylį, į kurį atsimušdavo judąs margumynas.

Vien jomarkų dienomis vyravo pilkuma - ir žemės, ir aplinkos, ir judamosios
paveikslo dalies. Galėjai grožėtis arklių išvaizda, lygindamas pakinkytuosius su
prie vežimų galų pririštaisiais. Čia galėjai susidaryti ne vien krašto paviršiaus
vaizdą, išviršinį vaizdą, bet ir vidujo žmonių gyvenimo paveikslą. Matei, kaip
džiaugiasi savo paaugintais žirgais, — galėjai susivokti apie turimas gyvenimo
sąlygas. Ne taip jau lengva paauginti gražius žirgus.

Ta pilksva jomarko dienų kelio važiuosena galėjo atverti daug gilios medžia-
gos kraštui artimiau pažinti.

Šiaip pirmadieniais didieji turgūs, o penktadieniais — mažieji. Nuo ankstyvo
ryto prasideda važiavimas. Vieni sako, iš ryto visuomet brangiau moka, — ne-
žino, kiek ko atveš, kiek prekių priveš. Žinoma, geriausiai einasi maistas. Veža
sūrius, sviestą, kiaušinius. Kiaušiniai krepšely, sūriai į baltą skarą įvynioti, o
sviestą, jei tai vasara, suvynioja svarais į batvinio ar kopūsto lapą, o paskui įriša
į baltas švarias marškas. Turgavietėj atvirai ant vežimo paskleidžia, kad prekė
būtų aiškiai matoma. Pavasariais atveža gaidį, jis nebereikalingas, nes kiauši-
niai jau padėti perėti. Laistančią minkštkiaušius vištą veža į turgų. Arba vištą,
ėmusią gaidžiu giedoti — užtraukiančią namams ir jų gyventojams ar gyvuliams
nelaimę, ar šiaip kokią blogiau dedančią ar nepritampančią prie kitų vištų. Veža
paršelius dideliam teranky su uždaromu viršum. Paršelius perka miesto mote-
rys — auginti, o poniškieji valdininkai — pjauti, juo labiau jei tai prieš Velykas ar
prieš kokias kieno vardines. Iš tolo matyti, kas veža paršelius teranky; terankis
didelis, net dideliuose ratuose nepaslėpsi. Veža bergždinę avį ar veršį keleto sa-
vaičių. Kitos ūkininkės turi svogūnų ar pavasarį jų laiškų parduoti. Kanapių pa-
matysi. Aguonų, pupų, net riešutų, stiklinėmis pardavinėjamų. Tai vaikų prekė:
vaikai pririešutauja rudenį ir duoda tėvams vežti parduoti, daugiausia peiliui nu-
pirkti. Kitos net gėlių atveža vasarą į turgų. Retai ūkininkės teišvažiuoja, namų
darbus atmetusios, į turgų darbymetyj. Bet kad išvažiuoja, prisirenka visokių
perkamų, parduodamų smulkmenų, kad turėtų iš ko nusipirkti raktinę skarelę
ar kelis mastus kartūno palaidinei; reik ir sau, ir dukroms tai šukų, tai muilo,
segių, adatų, siūlų. Stambesnėms apdarų medžiagoms jau eina pinigai iš stam-
besnių parduodamųjų prekių — rugių, miežių, avižų, žirnių. Prie to dažniausiai
priskaitoma ir įplaukos iš veršių, avių, žąsų, kai rudenį parduodama visas būrys
iš karto — jas varo į Tauragę pėsčiomis. Įplaukos nėra tiksliai dalijamos, čia tik
šiaip minima. Taigi į turgų važiuojančiųjų vežimuose daug ko nepamatysi. Tik
paukščiai ar gyvuliai kiša savo galvas, šienuose vežime apkamšyti. Šiaudai čia
kaip ir nenaudojami: šienu pašeria arklius, kiek nubyra ar nusibarsto žydų ož-

Muziejaus archyvas

316

—

Tryškių turgavietė. 1938 m. For. Ignas Končius

koms, ir grįžtant gardelės jau tuščios. Sako, į turgų važiuojant daug pašaro nu-
sibarsto ir daug mėšlo dingsta.

Aiškiai matyti listini vežimai įvažiuojančiųjų rytmetį į turgų. Apstoja jau
užmiesty ar priemiesty pirkėjai, kurie, į vežimus įsikibdami, seka iš paskos, pa-
matę reikiamų prekių. Takais ateina ir pėsčių su prekėmis — kiaušinių dešim-
tėlė, svogūnų mazgelis, uogų, ypač uogų: vasaros pradžioj žemuogių, paskui
mėlynių, rudenį bruknių, o jau apšąlant — ir spanguolių. Mėlynes ir bruknes
neša dideliais krepšiais su naščiais. Jei nepasiseka įsiprašyti į važiuotųjų vežimą,
nešte neša. Tai ne taip lengva. Sako, kad anądien prašiau ateiti, tai tavęs nebu-
vo, tu neturėjai laiko, - dykinėjai pakrūmiais, saulėkaity uogaudama, o dabar
pavežk — nebepanešu sunkių krepšių. Pamatai vežime su uogų krepšiais ir pačią
nešėją, įsisodintą vežimo gale.

Visokių prekių marguoja vežimai: ir gyvų, ir negyvų, ir spalvingų, ir be-
spalvių, — gieda gaidys, bliauna veršis, žviegia už kojų iš krežulio keliamas par-
šelis, kvarkia antis, gagena žąsis. Tik vienas bagotasis Pakalniškis iš Užlieknio
pardavinėja sau vien lašinius, svarstykles pasistatęs. Jis atvažiuoja vėliausiai ir
anksčiausiai išvažiuoja, pinigų kišenes prisikišęs. Jis stovi su savo vežimu greta
mūsojo ar netoli mūsojo priešais Dovydo Olšvango krautuvę. (Olšvango sūnus
Leonas, rašytojas, žurnalistas, ekonomistas, vedęs lietuvaitę ir namie tekalbąs
tik lietuviškai.) Surinkęs, kiek jam reik pinigų, apie dešimtą valandą jau važiuo-

Muziejaus archyvas

317

ja namo. O mums važiuojant namo, paėmęs kastuvėlį ir šluotelę, renka nuo ke-
lio arklių mėšlą ir meta per tvorą į savo lauką, - kelias eina per jo žemę, abiem
pusėm tvora aptvertas. Grįždamas iš turgaus, Pakalniškis sutikdavo dar daug
žmonių, tebevažiuojančių į miestą.

Iš turgaus žmonėms apmažėjus, po miestą pasipildavo žydų ožkos. Tai jų gany-
kla: pribarstyta šienelių, o kartais ir grūdams pasitaikydavo pabirti. Pirmadieniais
ožkoms turgavietė — gera ganykla. Alkanos ožkos drąsios, ir vežimus apstodavo,
ypač kai pats šeimininkas kur pasišalindavo, — net sulipdavo į vežimą, sako, kaip
baltos gėlės vežime. Į kelią jos neišeidavo. Kely nei rytmetį, nei vakarop jų nepa-
matysi, — ten svetima žemė, vienur pieva, kitur laukas. Kartais paprastom dienom
savininkas senis išsivesdavo ožkelę paganyti, prie rankos prisirišęs, kelio grioviuose,
bet čia žolė pridulkėjus, ir nelabai ją ožkos begrobdavo, - tik po lietaus, kai gausiai
prižėlę grioviai lapotos žolės, ne visur tebuvo paplūdus vandeny.

Juo kuris vėliau iš miesto išvažiuodavo, juo stengėsi labiau laiką pasivyti, pla-
kė arklius ir „dainavo“. Ir arkliai jo buvo menkesni už kitų, kurie anksčiau maža
ristele miestelį apleido. Jų laikas nebuvo nuo jų pabėgęs, jie važiavo su laiku,
tarsi jiems laikas būtų lėčiau ėjęs ir nesuvaldomai nepabėgęs neatsiklausęs. Blo-
gesnis arklys, perkaręs, išalkęs, vandens lašo negavęs, turi greičiau bėgti, ir vos
besilaikąs vežimas turi garsiau tarškėti, kai šeimininkas irgi išalkęs, nuo nedau-
gelio skysčio buvo išmirkęs, praradęs ramybę — išmirkdęs galvos proto likučius.

Žmones artimiau norint pažinti, reik pasisukalioti jau vakarop netoli mies-
telio keliuose, — pamatysi arklius, vežimus ir pačius žmones, vyrus ir moteris.

Penktadienio turgūs kur kas mažesni. Gal daugiau iš ryto medvežių, dau-
giau su krepšiais pėsčiųjų: su uogomis, grybais, daugiau su šienu. Veža iš vargo
paskutinį ką turi, kad tik kaip nors gavus kapeiką — ne visuomet didesniems
reikalams užkišti, dažniausiai savęs nepamiršti. Kai nevalgęs rytmetį ant tuš-
čios širdies išvažiuoja, nedaug tereik pirkti pastiprinimo. Kad tik ką sugebėtu-
mei tuoj įvažiavęs parduoti, — ne taip jau greit pagrobiamas prekes teturi. Ne kas
greit pagrobs tavo šakalius ar šieno pusvežimį. Juk dar reik ir į vietą nuvežti, ir
iškrovus sukrauti. O tušti paširdžiai degte dega. Pagaliau pripiltumei, bet reik
ir kaimyną susirasti, nejau vienas pats ir klekinsi, — o tie paširdžiai vis aštriau
ima reikštis, — tik lašelį užpylei ir... kojos pavargusios ir sprandas nebetvirtas.
Jei dar vasaros kaitra prisideda, svaigulys palaužia visą įprastą kūno lankstumą.
Labai sunku išsilaikyti kiek „pavargus“, - žmogus nori atsigauti, sveikatą susi-
grąžinti... Dar labiau pavargsta. Dėl to, kai jau pasukai kad ir labai pavargusius
arklius namų link, ir pats nori greičiau namų patogumus susirasti, ir arkliai patys
vieni ima skubėti į nugraužtą ganyklą, ir juo labiau bėga, vis jausdami nugaras
siekiantį botagą; dar ir piktų žodinių paraginimų netrūksta, — neva tai daina.

Didelis įsidainavimas kely ir namuose girdėti. Tai žmonos rūsti kalba, tai
vaikų neįprastas klykavimas. Šiaip kely ir pas mus betemstant, rasai kilus ir rū-

Muziejaus archyvas

318

kui užsitraukus, vis girdisi Plungės priemiesčio garsai. Tik vaizdų čia jau nebe-
matyti — tamsu, tik iš garsų pažįsti, kuris kaimynas grįžta iš prekyvietės namo.
Žinoma, viską išpardavęs ir nieko neparsivežąs — užmiršęs ir tai nupirkti, ką iš-
važiuodamas buvo pasižadėjęs, — ne vien atmintis sušlubavo, bet pritrūko negau-
sių prekių išdavų likučių. Tik vien nesąmoningi garsai ir aštrūs žodžiai savajam
kieme, savojoj gryčioj.

Penktadienio miesto padariniai retai benueina iki namų. Ne dešimties kilo-
metrų tolumas čia kaltas ir ne paštininko diena, - kažin ar yra kuomet miestely
silkių? Anksčiau ir namie atsirandama. Nors turgūs ir buvo išvarinėjami apie
pirmą valandą, bet jie tęsėsi žydų jėpkėse. Turgavietė tuščia — nebėra nei vežimų,
nei žmonių. Vežimai susigrūdo į žydų kiemus. Ir gėryklos uždarytos. Ir monopo-
lis užsidaręs, o vis dar geriama. Ir alinės uždaros, ir karčemėlės nebeveikia. Apie
penktą valandą žydų kvieslys pavaro savuosius į šulę vakarinei maldai, — jis pa-
mažėle eina šaukdamas: gei šulė herein. O saulei leidžiantis užšvenčiama. Žydų
bendruomenė jau turi būti pasiruošus šventei, net lempos ar žvakės pats neuž-
sidega, pats nepasišluoja nei vandens parsineša, — šventa, ateina poilsio, maldos
laikas. Tad ir žmonėms nebepatogu visiškai be jokio reikalo trainiotis po mies-
tą. Ir tų gaivinamųjų skystimų nekame begausi. Turi apleisti smagųjį miestą ir
grįžti namo anksčiau, negu tikrai norėtųsi, ir su artimaisiais kaimynais namie
per tvoros atstumą reikalus pasvarstyti.

Bet nebėra kas sveikatą žadina, reik savo drąsą rodyti arkliams. Ir botagas
neilgai betarnauja, — paprastai namo jis nebeparvežamas. Rytoj vėl eik į kai-
myno kadugynus, naujo koto išsipjauti ieškodamas. Ir apyvarą nekame berasi.

Panašiai kas savaitė. Tas pats miestas. Tas pats kelias. Tie patys kaimynai. Ki-
tus, jei mieste ir matysi, bet kely jų negirdėsi, - nuvažiuoja — parvažiuoja. O kiti
nušliaužia ir parlekia. Džiugiai išvažiuoja, belaukdami sveikatos iš monopolio.
Pikti triukšmingi pargrįžta, savo netekę, nieko rankose neturėdami. Ir pačios
rankos nenori pasiduoti valdomos, — savo nusistatymą įgavusios.

Skirtumas to kelio matyti pagal metų laikus: vasarą apdulkėsi, rudenį ir pava-
sarį susipurvinėsi, žiemą po pusnis prisivoliosi. Kiek kitoki pojūčiai, bet priežastis
viena ir ta pati — noras gauti nesąmoningo atlyginimo už savo darbus. Aš — ūkinin-
kas, ir man reik algą gauti. Kam aš dirbu, jei ne sau. Tad ir galiu savęs nepamirš-
ti, — pagyvinti kūną ir sielą, kai jie iš nuovargio nudrimba. Juk savo — ne svetimą.
Ir dėl savęs — ne dėl kito. Gimiau — pečiūrėj radau, mirsiu — ant stalo paliksiu.

"Taip mato kelias, leisdamas pro akis žmones. Jis nori visiems vienodas būti.
Jo anuomet niekas netaisė, negerino, taip sakant, neglostė. Kentėjo jis vargą per
kiaurą metą. Pažino jis žmones. Gražiai jis apie žmones nusakytų, kad mūsiš-
kai savo mintis pareikšti mokėtų. Iš jo skundų nelaukime. Patys susipraskime.
Jei nenorime kitiems apie save pasakoti, patys sau apie save pasisakykime, kaip
kelias apie mus mano.

Muziejaus archyvas

319

Yra kelių, kurie turi ir savotiškų vaizdų. Pavyzdžiui, kelias į Kalvariją-Sedą—
Tirkšlius-Mažeikius; per Olgapolį, pro Atžvilgos kalną. Tuo keliu, sakykim,
pirmadieniais išvažiuoja iš miesto pusėtinais arkliais pakinkytos ilgos gardės,
aptrauktos stora marška ant pritaisytų gardžių lankų, — padarytos būdos. Gar-
džių priešakinis galas užpintas storais šniūrais, užpakalinis užstatytas stačiomis
lentomis. Šniūrai atkabinami, lentos ištraukiamos. Gardės pridėtos tuščių dėžių,
tuščių statinių. Dažnai dėžėse primesta gelžgalių, kaulų, maišų su šeriais. Tokie
vežimai važiuoja į Mažeikius pas urmininkus prekių parvežti krautuvėms, vietos
urmininkams, kad paskirstytų krautuvėms. Dėžes prikrauna smulkių prekių,
statines pripila žibalo arba pakeičia į pripiltas. Grįžę išvežioja atvežtas prekes
pagal raštelius, kam jos įteiktinos.

Tokie vežimai išvažiuoja apie penktą valandą pavakary. Važiuoja neskubėda-
mi, — arkliai eina nevaromi savo žingsniu, galvas nuleidę. Laiko turi iki ryto maž-
daug šeštos septintos valandos, kolei atsidaro urmininkų krautuvės. Arkliai ilsisi.
Pagal raštelius renkamos ir kraunamos prekės. Taip ateina pavakarys. Pasuka ar-
klius ant namų. Vežimas sunkus: čia druskos maišai, žibalo statinė, alyvos stati-
naitės, vinių dėžės, geležų kokių. Vežimas kiek telpa, kiek arkliai įpratę traukti.

Nelygiu grindiniu arkliai pajudina vežimą. Sugirgžda tekiniai, sužiūrsta gar-
dės, dusliai atsiliepia dėžės, sukliuksi pasikeverzojusios statinės, sulipa ir pasi-
taikę keleiviai, tarsi arklius traukiančioji pypkė, prieky būdos atsisėdusi, — taip
aitrų machorkos ar bakūno dūmelį patraukia per visą vežimą — gardžiai pasmil-
ko visus keleivius, — šie net priausėti ima. Prašysies priimti greta atsisėsti, - duok
popierosų bakelį. Jis turi šiokią tokią sėdynę įsitaisęs. Ir taboko dūmas tavęs ne-
liečia, — jį traukia į galą — greta sėdintį dūmelis tai tepagauna.

Grindinio akmenys kaip avino galvos, gerai sukrečia dėžes, maišus, — visi
sugula į savo vietas. Ir keleiviai prisitaiko tarp dėžių, maišų. Kiek sunkiau susi-
glaudinti su statinėmis — nei ant jų dorai pasėdėsi, nei jas pastumsi ar kuo ap-
kimši, - jos labai jau saugo savo vietą, vis dar plėsdamos erdviau įsikurti. Gerai
dar, kad žingsniu važiuoja, o jei arkliai kad ir į mažą ristelę įkabintų kame kal-
no apačioje, gautum perpus stačias tuo metu taikintis. Kad įsėdai važiuoti, sako
pypkorius, tai ir parvešiu. Gali nebūgštauti, nebijok, iš vežimo neiškrisi.

Tokia kelionė pasibaigia trečiadienio rytą, ėmus keltis miesto gyventojams.
Vėl pagal raštelius, pagal numerius išvežioja prekes, kai visos jos nueina į urmi-
ninko sandėlį. Urmininkas nori kuo greičiau išdalyti, nes paskui reikės samdyti
kitus arklius, kad išsiskirstytų.

Vidudienį vežimas tuščias. Arkliai atsipūtė bestovėdami. Juo labiau kad jiems
užmautos avižinės ant snapo.

Jei yra reikalo, pavakariop vėl važiuoja į Mažeikius ir grįžta penktadienio
rytą. Taip dažnai savaitėje sukaria du kartus į Mažeikius. Arba suvažinėja viso
labo 224 kilometrus — 112 tuščiomis ir 112 pilnais.

Muziejaus archyvas

320

> i

Į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Alsėdžių vlsč., Telšių apskr., 1939 m. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

321

Žemaičių Kalvarija per atlaidus. Alsėdžių vlsč., Telšių apskr., 1939 m. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

322

Ir ne vienas toks važiuotojas buvo Plungėje. Kartais ir ūkininkai, laiko paga-
vę, mėgina tokią praktį pavaryti. Bet greit atsikanda, — nei arkliai pripratę, nei
vežimas pritaikytas tokioms kelionėms su prikrautais vežimais. Nuvaro arklius,
pribaigia ūkiui dar tinkamus ratus.

Kitaip važiuojamas Kartenos kelias.

Bėgo mūsų vyrai nuo rusų kariuomenės. Kai tik artėja kantungas, žiūrėk,
vaikino ir nebėra, — jis jau išdūmęs į Ameriką. Kas tik galėjo pasiskolinti, savų
neturėdamas, kelionei pinigų, tas jau maskoliui netarnaus, tas neis į maskolius.
Viską palikęs — ir gerą ūkį, ir senstančius tėvus, ir kame nužiūrėtą gražesnę mer-
gaitę, drožia į Ameriką laimės ieškoti. Vis dėlto daugiausia bėgo nuo kariuome-
nės. Ir ne vien sugaištis anais laikais kone ketverių metų, bet pats tarnavimas
maskoliui kažkaip pasąmonėj slypėjo, — lietuvių kraujui tai buvo visiškai sveti-
ma tarnyba. Nors išėjęs į kariuomenę, grįždavo kas puskarininkiu, kas kapte-
narmu, kas muzikantu, kas geru raiteliu. Kariuomenėj buvo klusnūs pareigūnai.
O kuriems kariauti tekdavo, grįždavo su pasižymėjimų ženklais arba su sidabro
laikrodžiais už gerą šaudymą. Žinoma, kare buvo ir daug dingusių. Rusų kariuo-
menės vengė kaip kažko baisaus. Prisidėjo prie tos baimės tebesilaiką gandai apie
Mikalojaus I rekrutus, jų gaudymą į kariuomenės tarnybą visam amžiui, vėliau
25 metams. Pasakorių niekuomet netrūko, bet buvo kas ir pasakoti. Juk nieko
nematęs kaimo bernelis pakliūdavo tarp visokių tautų tokių pat vyrukų, kalbos
nė žodžio, viskas svetima, žmonės iš Kaukazo ir kitų Rusijos pakraščių — juodi,
kumpasnapiai, baisūs. Tvarka kariuomenėje ir vasara lageriuose nežmoniška. Ir
valgis kitas, ir drabužiai, ir vis ujamas, stumdomas, keikiamas, mušamas, spi-
riamas nepataikęs eiti į koją, kumščia parodomas rankos laikymas, pabaudos
stovėti „po šautuvu“. Ko tik aršieji puskarininkiai ir nesugalvodavo, žinoma, jų
pačių praeitis daug ko duodavo.

Žydams viskas dar baisiau atrodydavo. Jie lengviau pritilpdavo ir prie pini-
gų kelionei. Buvo jų susibūrimų „nuo kariuomenės gelbėti“. Ne tik patys bėg-
davo, bet juos savi varyte varydavo į kariuomenę neiti. Ir nestojo, — retas kuris
pakliūdavo. Pagaliau vienas kitas ir iš žydų bendruomenės turėjo būti priimtas,
kad nors kaip pasirodytų, jog ir iš jų esama kareivių. Tiesa, daug jų buvo ka-
riuomenei netinkamų dėl kūno nesveikatos. Bet tų neužtekdavo padengti nuo-
šimčiams pagal gyventojų skaičių.

Per Plungę ėjo kelias jauniems nuo kariuomenės pabėgėliams iš Kuršo, Gudi-
jos. Kiek galint važiuodavo traukiniais, paskui žemės keliais į Plungę. Čia buvo
žydų arklių stotos. Savininkas gyveno Liepų gase, prie Pliurijono kampo. Vaka-
rop išvažiuodavo iš miesto geras vežimas, gerais arkliais pakinkytas, ir tik vienas
kitas keleivis. Tačiau bet ko neveždavo, turėjo būti pažįstamas. Labai tikdavo
šeimininkui, kad atsirasdavo žmogus — keleivis. Nėra, sako, vietos. O važiuoja
vienas du gerų devynių vietų vežime. Išvažiavus iš miesto pro kapus, per Ba-

Muziejaus archyvas

223

brungą, pro Lurdą, važiuojant pro Vevinskienę (Kaušėnų), per alksnių prižėlu-
sias daubas, iš pakelių iššokdavo šeši aštuoni jauni žydukai. Kartais ir iš miesto
išvažiuodavo puspilnis vežimas, — bet šitie čia išlipdavo ir pargrįždavo į miestą.

Jau saulė leidžiasi. Važiuoja gera riste, tokiu greičiu, kad į Kretingą pataiky-
tų dar naktį. Važiuoja sykiu ir savininkas.

Kretingoje jis dingsta. Patogu. Visi saulei dar netekėjus, prieš aušrą, gardžiai
miega. Sustoja kieme. Kambary žiurgso maža lempelė. Įveda mane į tą kamba-
rį, sako, išgerk, čia yra šiltos arbatos, aš greit grįšiu. Nebijok, nuvešime laiku į
Bajorus, iki traukinio yra dar daug laiko.

Ramu aplink. Ima snaudulys. Nė gyvos dvasios negirdėti, nei vežimo, nei
arklių nesijaučia. Išaušo, atsirado arklių savininkas. Gražiai persirengė. Išgėrė
arbatos. Na, sako, važiuojam. Gražus arklys, pakinkytas į gražų miestišką veži-
mą. Susėdava. Vežikas savo vietoje. Gražia ristele važiuojava per aikštės kampą
pro kalėjimą, žemyn, per Akmeną, į kalną, į kairę, o ir Bajorai netoli. Nuo Kre-
tingos miestelio tik du kilometrai.

Bijojau kiek dėl savo leidimo, mat už kyšį gautas. Legitimacinio leidimo per
sieną pereiti Žarėnų valsčiaus žmonės jau nebegalėjo gauti, — toliau nei 30 km
nuo sienos. Čia pat su mūsų žeme ribojasi Plungės viršaičio Kripo žemė. Plun-
giškiai gali gauti leidimus, mat valsčiaus sienos kur kas arčiau nei 30 km. Aš
pas viršaitį leidimo prašyti. Reikalas toks: serga mano tėvas, jį buvau nuvežęs
Karaliaučiun į ligoninę, važiuodavau lankyti. Taip ir šį kartą tas pats reika-
las sienai pereiti. Viršaitis sako: leidimus išduoda policija — pristavas, antsto-
lis. Jis žinos, kad aš neteisėtai išdaviau. Geriau tu kreipkis į jį. Išdavęs jis tik
pats vienas žinos. Taip ir padariau. Gavęs leidimą išeidamas palikau vokelį su
dešimt rublių. Geri pažįstami pasidarėme. Ir reikalas sutvarkytas. Bet visgi
buvau gana jautrus dėl neteisėtų veiksmų. Visuomet prie sienos kažkaip savo-
tiškai nedrąsu buvo.

Ragatkos — perėjimo punkto — valdininkas labai greit įspaudė ženklą, kuo-
met ir kame žengiu į svetimą valstybę.

Stotis tik už kelių šimtų žingsnių nuo sienos perėjimo vietos. Važiuojame.
Čia kelias geras. Gražus nuožangus arklys, vadžias vežikui pajudinus, linksma
risčia pabėgo pro dvejetą namų prie geležinkelio stoties. Perku bilietą. Išeinu
prie traukinio. Lipu į vagoną. O vagone jau tie mano bendrakeleiviai nuo Plun-
gės iki Kretingos. Linksmi, juokiasi, dabar jau jie nieko nebebijo, - jau kaip ir
Amerikoje. Dar keliolika minučių laiko, kolei šeštą valandą traukinys pajudės.

Žydukai paliko Klaipėdoje. Aš pavažiavau į Karaliaučių.

Kaip dažnai turėdavo ką vežti tas gerasis tarpininkas, sunku pasakyti. Ma-
nau, kad gana dažnai. Man bevažinėjant į Karaliaučių tėvo lankyti, nė karto
nepasitaikė, kad arkliai Kretingon neitų. Ir vis apie aštuonis jaunuolius vežė nuo
rusų kariuomenės į Ameriką.

Muziejaus archyvas

324

Buvo vasara, birželio galas ar liepos pradžia. Iki kantungo — laiko, kuomet
veikė ėmimo į kariuomenę komisija Telšiuose, dar toli — tai būdavo laukų dar-
bams pasibaigus, spalio-lapkričio mėnesį. Reik manyti, jei vasarą netrūko tokių
keleivių, tai rudeniop tikrai jų galėjo būti ne mažiau. O gal kokie kiti sumeti-
mai patogiausią laiką nustatė.

Ką savotiško turėjo kiti į Plungę ar per Plungę einą keliai? Kažkaip, rodos,
niekuo tokiu prasikišę nebuvo. Nekrito į akį. Ne ką ir ausys pasiekdavo. Gal tik
apie Rietavo kelią kalbėdavo, esą juo nereikia greit važiuoti. Mat čia dažnokai
važinėdavo kunigaikščiai. Jiedu buvo gyvulių globos draugijos nariai. Mamos
patėvis pasakodavo štai ką.

Sykį jau vakarop, sako, važiuoju iš Plungės namo, burnelę metęs. Arkliai ant
namų nevaromi bėga risčia. Dvejetas arklių, o ratai tušti. Arkliai žino, kad į na-
mus važiuojama tuščiais ratais, reik bėgti linksma risčia, taip jie yra varomi —
ar vežant šieną, ar rugius, ar kokius kitus lauko darbus atliekant. Taip ir čia.
Prie Pakapinės, sako, pavijau kunigaikščio karietą, maža ristele bevažiuojančią
dvejetu gražių arklių. Žinoma, jų arklių risčia — tai ne mūsų arklių ristelė. Bet
mano arkliai jau taip buvo pripratinti, ypač ant namų važiuojant, nuo kito ve-
žimo neatsilikti. Neatsilieka jie ir nuo kunigaikščio karietos, — kabinasi paskui
įkandin. Kiek čia to kelio — per Milašaičius iki Pušinės. Prie Pušinės kunigaikš-
tis pasuka savo arklius skersai kelio. Turiu sustoti. Išlipa iš vežimo, prieina prie
manęs ir sako: „Kaip tu drįsti savo arklius plakti, nuo mano arklių neatsilieki.“
Parišius užrašė vardą, pavardę, sodą ir pavažiavo. Po kurio laiko dešimtininkas
atneša baudos raštelį — penki rubliai už per greitą važiavimą. Penki rubliai anais
laikais — dideli pinigai, — pačius geriausius aulinius batus galėjai pasisiūdinti.
Gavau važiuoti į Rietavą, prašyti dovanoti pabaudą. Dovanojo, kai paaiškinau
mūsų arklių kraują.

Kalniškių kelias ir trumpas, ir menkas. Sakykim, vienos mažos bajoriškos
sodos kelalis.

Kulių kelias, kad ir pro Šv. Vincento šaltinėlį veda, pro Gandingos piliakalnį,
nuveda ant Gargždų prie pat Prūsų sienos. Nors čia ir nemažai linų išveždavo,
bet taip jau bent mano atmintyje nieko neužsiliko. Šateikių keliu važiuodavo
į Salantus ar Kalnalį į arklių jomarkus. Kažkodėl ypač Kalnalyj tie jomarkai
buvo dideli — privesdavo daug arklių, privažiuodavo daug pirklių. Nei atlaidų
čia, nei garbingų lankomų vietų.

Panašiai ir Platelių ar Kalvarijos-Sedos keliai. Tik čia blogesnės žemės kaip
ant Kulių ar Kartenos, — ypač ant Kalvarijos važiuojant; nei tokių miškų, kaip
ant Rietavo važiuojant — kas per pušynai, kas per ąžuolynai buvo ant Kulių va-
žiuojant. Čia tankūs eglynai. Kitas podirvis iki kryžkelės Alsėdžiai-Kalvarija.
Apie Kalvariją žemės pagerėja. Geros žemės ir Platelių link. Graži čia gamta,
pavaizdi, aukštumos.

Muziejaus archyvas

222

Telšių kelias labai skurdus. Pasitaiso apie Gelingėnus-Paukštakinę. (Taip
valsčių vadina žmonės pagal sodos vardą. Čia tik viename name mokykla ir
valsčiaus raštinė, kitas namas — pašto arklių stotis, — ir visa valsčiaus sodyba.)

Apie Lieplaukę miškai. Miške ir pati Lieplaukė. Koks miškas iki pat Endria-
jauskio prie Telšių, susirišęs su Vilkomis, ežerais, Deivakrėsliu!

Lieplaukę reikėtų rašyti su „ė“: Lėplaukė — tai ne nuo „liepa“, ir vietiniai
žmonės ištaria „Lėplaukė“, o ne „Lieplaukė“. Čia visuomet buvę daug plėšikų:
privažiavęs Lėplaukę, „lipk laukan ir atiduok, ką turi“.

Žarėnų (Žlibinų) kelias eina per Kapsūdžius, Šarkius, Žlibinus, paskui pa-
sineria bajorų akalicijoj. Graži gamta, kalnuota, geros žemės. Stambūs ūkiai.

Juk kalbam ne apie kelių apylinkes, bet apie pačius kelius. O neturint ko pasa-
kyti apie atskirus kelius, reikia rasti kokią nors jų visų savybę, paėmus visus sykiu.

Yra sakoma: „Per Šv. Jurgį kad ir ant šluotos iš tvarto išvilktas gyvulys badu
nepastips.“ Šv. Jurgis žmonių yra laikomas gyvulių globėju, saugotoju. Kad ir
kažin koks vėlyvas būtų pavasaris, vis dėlto jau greitu laiku galima laukti suža-
liuosiančią žolę, pumpurą sumegsiantį medį, tikrai yra vilties po keleto dienų
susilaukti artėjančio pavasario. Dėl to tiems, kurie turėjo su gyvuliais kraus-
tytis iš vienos vietos į kitą, patogu buvo senąjį guštą apleisti tuo metu, kai gy-
vuliai gali susirasti po kojų pašaro, kad nebereikėtų pašaro vežioti, barstyti. Ir
dar dėl to, kad paprastai neleidžiama išvežti mėšlo, o išvežamą pašarą laikyda-
vo išvežamu mėšlu. Tad nuomininkai, pusininkai šimtadieniai, kumečiai metų
galu laikė Šv. Jurgį, arba, žinoma, metų pradžia, nes, įsikabinę ruošti žemę sė-
jai ir po Šv. Jurgio, dar galėjo pakankamai įdirbti žemę, nors ji iš rudens ir ne-
būtų paruošta, kad nepasivėlintų su sėja. Taip sakant, Šv. Jurgis — nedirbamos
žemės darbų pabaiga, laiko galas ir žemės darbų pradžia. Tai savotiškas metų
galas. Kaip darbininkus ūkininkai kad samdydavo iki Kalėdų, — čia baigėsi že-
mės darbai ir žemės vaisių dorojimas, o nuo Kalėdų iki Šv. Jurgio lyg ir tuščias
laikas, — ūkyj darbo mažai tebuvo, tik apie gyvulius.

Dairydamasis keliais Šv. Jurgio išvakarėse arba pačią Šv. Jurgio dieną, galė-
jai matyti besidanginančius žmones, — važiuojančius su visa savo gyva ir negy-
va manta, atsidūrusius be pastogės, be gyvenamosios vietos, — tikri klajokliai,
tegu ir į aptarnautą vietą bevažiuoją, beeiną. Jiems prasideda nauji metai, nauji
lauko darbai, naujose vietose, kitose dirvose, kituose laukuose. Jie pradeda prie
kelmo gyventi. Jie neturi gyvuliams: arkliams, karvėms, avims, ožkoms — paša-
ro. Gyvuliai patys turi susirasti sau maisto, — jie tikri gamtos vaikai, tiki gam-
tos dosnumu, ištikimybe; jie žino, kad gamta savo vaikų neapleis, nepaliks be
maisto. Jie viltingai išeina rytmetį iš tvarto į lauką, tikėdami čia rasti tai, be ko
gyventi negali.

Tad didžioji kraustymosi diena ir yra Šv. Jurgio diena. Taip ir matai kelius
knibždančius einančiais, važiuojančiais. Vis būreliais. Savi žmonės, savi gyvu-

Muziejaus archyvas

326

liai, savi daiktai. Gyvuliai vieni pririšti prie vežimų, kiti varomi, dar kiti bliauna,
kriuksi vežime. Ir keliais vežimais važiuoja. Patys susėdę, apsikrovę ir daiktais,
ir vaikais. Pats šeimininkas, paskui eidamas, prižiūri visą gurguolę, kad kas ne-
atsiliktų, kad nenuklystų nuo savo guštos. Visų susirūpinę veidai, tarsi visai ne-
mokėtų net šypsotis. Mažai kalba. Susikaupę. Ir tylūs vaikai iš padilbų spokso
išsigandę. Didesniesiems nėra vietos vežime, ir jie jau padeda prižiūrėti — pavaryti
laisvai einančius gyvulius, nors ir patys dar priežiūros reikalingi tokiai kelionei.

Tai yra kaimo bendruomenės tam tikra dalis. Nuomininkai, kad ir suvargę
čia atrodo, kad ir nekoks jų turtas vežime, kad ir nekokie jų varomieji gyvuliai,
turi viltį prasimušti, prasigyventi, mėgindami valdyti vis didesnius ūkius. II-
gainiui jie net stambokus ūkius įsigyja, ypač bajorų, iš dvarelių, nusigyvenusių.
O kadangi paprastai trobesius, žemės išdirbimą seka patys savininkai, trobesiai
būna apsmukę, stogai nuplyšę, sienos sukrypusios, tvorų vienas vardas, sodyba
priaugusi krūmų, praėjimai pravažiavimai, viena makalynė. Iš šalies praeiviui
žiūrint, tiesiog baisu atrodo, laužas, nei žmonėms, nei gyvuliams kame būti. Per
stogus kiaurai matai, o ir per sieną žioruoja, nebepaslepiama, kas viduje laiko-
ma. Visi ūkio padargai lauke suversti. Daug išėjusių iš apyvartos apaugę žolėmis,
krūmais. Vežimai vienu šonu pakišti po suramstytų sienų stogu.

Ir laukuose nekaip užderėta. Juk nuomininkui bet tik nuplėštoji. Nei rude-
nį suariami laukai, nei pavasarį reikiamai išdirbta žemė. Nuomininkas nepa-
kankamai turi arklių, ir tie patys ne dvariškai žemei dirbti, molynėms išarti,
nei ūkio padargai stambesniems laukams pritaikyti, — juk jis atėjo iš mažesnio
ūkio, jis plečiasi, ne taip lengva ūkio padargus įsigyti — gyvi pinigai. O stam-
besniems padargams reik ir stipresnių arklių, reik užtektinai turėti darbininkų.
Visa tai sudėjus į krūvą, nuomojamo ūkio vaizdas nėra viliojantis. Pridėjus dar
bedirbančius apšiurusius žmones, jų gausias šeimas, nekaip apruoštus vaikus —
niekas tokio ūkio nepuola grobti, jei jis ir nebrangiai įsigyjamas. Blogi laukai
negali išlaikyti gerų gyvulių, nėra pastogės.

Pats nuomininkas žino, kas per žemė, kaip tvarkytini trobesiai (dar ir pats
prisideda tą vaizdą gadinti), kaip išdirbo žemę, kuomet ji yra mačiusi mėšlo.
Juk gyvulių vis nepakankamai laikoma, vos vos maitinami gyvuliai. Išariama
tik dalis laukų, kur lengviau įdirbama žemė. Nušienaujamos pievos, kur dau-
giau ir geresnės žolės, kur mažiau darbo, kur nudarbiau. Tik ganiavos turi per
vasarą, rudenį, bet tai mėšlo neaugina. Laiko priaugančius gyvulius, — vasarą jie
turi geras išganas, rudenį į tvartą pareina gerai išsišėrę. O per žiemą šiaip taip
išsimaitina ir pamažu auga. Nuomininkų prieauglis visuomet gražus. Bet trą-
šų dirvai visuomet maža. Ir taip iš metų į metus. Laukų derlingumas smunka.
Ūkis pinga. Dėl to nuomininkas, taip sakant, išsigyvena nuomojamame ūkyje
ir pradeda lygauti. Pagaliau pasidaro savininkas: kiek miškelių pardavęs ar kame
pakraščiuose pievų, ganyklų kaimynams perleidęs, ima kurtis.

Muziejaus archyvas

327

Neilgai trukus atgyja ūkis. Kyla javai, plečiasi dirbamos žemės plotas. Apsi-
tvarko kiek pamažinti trobesiai, apsilopo stogai, išsikerta nereikalingi krūmai.
Bent reikalingiausios sodyboj tvoros iškyla. Sodyba darosi jaukesnė. Pasirodo,
ir vaismedžiai sodne ne visi dar tėra kirstini. Iškirtus priaugusius topolius, blen-
dis, klevukus, išryškinus didžiuosius medžius, ir gražių vaisių pravažiuojantieji
ima matyti. „Miškaliuose“ buvęs seniau gražių vaismedžių sodnas, - ir likusieji
medžiai bent pradžiai duoda gražaus pavėsio. Bereik tik šiek tiek naujų mede-
lių, ir sodybos vaizdas iškyla su dideliu vešliu sodnu.

Nuomininkai mokėjo nugyventi ūkį. Taip viską sugebėdavo sutvarkyti, kad
ir tikrai ūkis niekam tikęs, nei laukai, nei pievos, nei pastatai. Tą jie darydavo
nujausdami, kad ūkis eis į pardosą. Paskelbus pardavimą ir ėmus lankytis pir-
kėjams, ūkis atrodydavo tikra „pustauninčia“. Dar paklaustas nuomininkas,
jau keletą metų gyvenęs ūkyje, ko šis ūkis vertas, atpasakodavo, žinoma, tikrą
pragarą. Pirkėjas, galvą susiėmęs, bėgte išbėgdavo. Taip kitas, trečias. Tuomet
pats nuomininkas imdavo šnekinti pardavėją. Pardavėjas, taip paruoštas, nela-
bai besikeldavo su kaina, pasidarydavo sukalbamesnis. Tuo būdu nuomininkas
nebrangiai įsigydavo gerai pažįstamą ūkį pakeliamomis sąlygomis.

Pasidaręs savininku, nuomininkas gana greit imdavo tvarkyti trobesius, lau-
kus, ypač stogus. Turėjo bepriauginąs pakankamai jaunų karvių, arklių, juos
geriau pašėrėdavo, mažiau betausodamas ir parduodamųjų grūdų, pavasarį iš-
eidavo su kitokiais arkliais į lauką, kitaip išdirbdavo žemę, dar prisipirkdavo
trąšų, pasiilsėję laukai davė iš dirvų virstančius javus. Gerai pašėrėtos karvės ir
priaugančios vos vedusios karvutės laigydamos pavasarį išeidavo į ganyklas. Tuoj
visa tai atšvietė ūkį. Prie to dar prisidėjo betvarkoma pati sodyba. Vienur tvora
atstatyta, kitur bereikalingi krūmai apkirsti. Atitiestos tvartų, daržinių durys.
Ūkio padargai į vietą sustatyti, ne kaip pirma bet kur pamesti — žolėm apžėlę;
visa tai iš karto darydavo sodybą jaukesnę akiai. Praeiviai imdavo stebėtis, kaip
tas apšepęs nuomininkas taip greit atsipeikėjo, pradėjęs savoje gyventi. Kiti lau-
kai, kiti gyvuliai, ir patys namiškiai kitaip atrodo.

Padėjęs tam ūkiui nusmukti, jo nusmukimu prakvašęs, buvęs nuomininkas,
tarsi pailsėjęs, ėmė kitaip atrodyti, kitaip rodą braukti. Bemokąs ir arti, ir sėti,
ir gyvulius prižiūrėti, ir tvarkos laikytis. O nuomininkaudamas atrodė kaip pa-
skutinis pavargėlis, negalintis iš darbų išbristi, negalintis gero grūdo susilaukti,
be pelų, be dirsių duonos išsikepti, vaikus pienu pagirdyti. Visi atrodė itin su-
vargę, be sveikatos, nušliurę po nepakeliamus darbus beprūsdami. Apsiprausė
patys, atprausė vaikus, apvilko juos naujomis šlebėmis, tuoj sodyba prašvito. Ir
į turgų pradėjo važiuoti — atsirado ką vežti parduoti. Ir arklys ėmė kita ristele
kelią skinti. Kitaip pririštas, jau per piktas pasidaręs, Alasis ėmė loti. Drąsesnis
katinas ant ką tik sukalto šulinio užtūpė. Su būreliu vištų kitaip gaidys ėmė gie-
doti. Paties šeimininko pypkės dūmas kitaip ėmė rūkti. Atgijo pastatai, prašvito

Muziejaus archyvas

328

laukai. Sužydo pievos. Baubia, žvingauja gyvuliai, nebealkani, nepašiurę, laiku
nusišėrę, žvalūs, laiku namiškius sutinka.

Taip tai prakuto buvęs nuomininkas, sugebėjęs iš nepaslankaus, nesumanaus
praeity, savoj atsidūręs, parodyti, ką turėjo savy paslėpęs, kaip dirbdamas galvo-
jęs, kokių tikslų ateičiai turėjęs. Taip tad bevargdami nuomininkai turi vilties
dėl geresnio gyvenimo, jei pasiseks, jei patys žinos, kas esantys. Padeda čia gausi
sava šeima ar seserys, broliai. Matai, kuomet keliu važiuoja savininkas, kuomet
važiuoja nuomininkas.

Kitoniškas gyvenimas kitų žemės neturinčiųjų, kurie eina ant nūdarbės
(pusininkai). Ūkio savininkas išduoda ūkį „ant pusės“. Atėjūnas duoda pusę
sėklos, nudirba visus darbus savo darbininkais ar pats, savo gyvuliais, savo
padargais. Rudenį gauna pusę visų gėrybių: grūdų, pašaro. Nieko nemoka, jo-
kios nuomos savininkui. Atėjūnas — pusininkas susitarė ant nūdarbės: mano
darbas, tavo žemė, viskas, kas gaunama, perpus. Žinoma, čia galima aptikti
visokių smulkmenų: gali savininkas duoti arklius, jei turi, gali išsiimti sau ar
kokius daržus, ar dirvas, ar pievų kampus savom karvėm paliuobti. Čia jau
susitarimo dalykas. Sakoma, išdavė ant nūdarbės, ant pusės. Savininkas pats
nieko nedirba, sau įsisprendęs vaikšto, žiūri pusininką, seka, kad kur kas ne-
nudingtų, ar šieno vežimėlis, ar grūdų maišelis.

Apsukrus pusininkas, juo labiau jei derlingi metai pasitaiko, gali kiek pra-
turtėti. Tuomet ieško didesnio ūkio ant pusės. Kiek prakvašęs ieško išsinuomo-
ti. Ir taip iškyla iš pusininkų į nuomininkus. Užsiaugina gyvulių, įsigyja ūkio
padargų, susitaupo sėklų. Ir čia pusininkui, kaip ir nuomininkui, padeda savo
šeima: kad be didesnių prisamdymų patys žemę nudirbtų. Dėl to, taip sakant,
įsikandę laiko, kad kaip nors galėtų išsiversti.

Paskutinis, sako, dalykas įsileisti į ūkį pusininką. Nuneš viską bematant. Ap-
leis žemę, susmukdys trobesius. Ir tavo gyvuliai ne į gyvulius panašūs bus. Jei
ir atgautumei kuomet pats gyventi, tai be svetimos paramos neišsisuksi. Jau iš-
nuomojęs eini žemyn, o ką besakysi pusininką įsileidęs. Šis kelias yra ūkininkų
nuosmukio kelias ir pusininkų, nuomininkų kelias iškilti į savininkus.

Tad stebint važiuojančius į turgus, jomarkus, atlaidus ir nežinomoj padan-
gėj nesunku pastebėti, kas važiuoja — savininkas, nuomininkas ar pusininkas.
Ir pačių apdaras, ir vežimai, ir arkliai kažkaip kitaip atrodo. Bet galima len-
gvai apsirikti. Juk yra savininkų, apsileidusių iki blogoko nuomininko, ar nuo-
mininkų - iki pusininko. Pasitaiko ir savininkų, nusmukusių iki pusininkų. Ir
tikrai jie beįdirba pusę žemės, benušienauja pusę pievų. Mažiau pašarų — ma-
žiau gyvulių. Mažiau gyvulių — mažiau derliaus. Nebeneša laukai, nebeuždera.
Ir taip pamažu viskas slūgsta žemyn, eina menkyn. Apeina piktžolėmis laukai.
Apauga krūmais dirvų pakraščiai, pievų iškyšuliai. Menkas arklys, nekoks pa-
dargas — tik germes benugrobsto. Kaip akte užanka laukai, pievos. Tas pats ir

Muziejaus archyvas

329

pačioje sodyboje. (Beveik viskas priklauso nuo žmogaus. Aišku, gera žemė - ge-
ras gyvenimas, bet reik ir gėrį išlaikyti, neapleisti.)

Vargo pelės pusininkai. Paprastai jų į geras žemes neįsileidžia. Dažniausiai
smunka, dar greičiau ima smukti blogose žemėse. Bet apsukresnieji pusininkai
ilgainiui išplazda iš vargo ir ima patogiau gyventi.

Kad ir kaip ten būtų, bet nuomininkai ir pusininkai, kad ir per Šv. Jurgį, va-
žiuoja savuose vežimuose savais arkliais, tegu ir menkoki arkliai, bet visgi savi.
Kur nori gali juos sukti, kur nori važiuoti. Kai jie danginasi, veža ne tik savo
naudą - baldus, padargus, bet ir grūdų atsargą duonai, sėklai, - apsės nuomoja-
mus ar ant nūdarbės paimtus laukus sava sėkla. Be to, jie tariasi su savininkais
dėl sąlygų — dėl nuomos, ką paliks išeidami.

Jų vežimuose matai naudos. Aplink knibžda gyvuliai, ir paaugę, ir prieau-
glis — viltis ateičiai, kelias į prakvašimą. Nepermatomos jų vežimų gardės.

Yra dar trečia rūšis besikraustančių per Šv. Jurgį žmonių. Jie važiuoja gerais
ratais. Geri arkliai, gražiai pakinkyti. Tuščia aplink vežimą, gal tik viena ap-
šepusi karvutė, jokių daugiau gyvulių. Didelėse gardėse nė šapelio pasisėsti, ir
baldų nesimato, — per gardes žiūri kiaurai, kaip per rėtį. Šmėkšo kėdė, suolelis,
stalas be pastalčiaus, mažas trikojėlis. Grėblys, dalgis. Ne sykį priskeltas kirvis,
greičiau kaplys. Kvaksi gardėse surištom kojom, perrištais sparnais vištelė. Nei
šuo, nei katinas jiems nereikalingi. Mažų vaikų keletas.

Važiuoja jie pono arkliais — kraustosi į naują vietą. Tai kumečiai. Visas jų iš-
teklius — vyro ir žmonos plikų rankų darbas. Rankos, be amato, maitina ir pa-
čius, ir jų dažnai gausius vaikus. Ir apsidaro, ir apdaro, ir prižiūri, ir pamoko.

Tai vargingiausieji krašto gyventojai. Per Šv. Jurgį besikraustančių kumečių
daugiausia matai keliuose. Ta diena - jų judėjimo diena. Ieško kito pono, bene
bus geresnis butas, bene arčiau bus eiti į darbą, bene ūkvedys nebus toks žiau-
rus. Gal išgana karvutei bus gerėlesnė. Gal vaikams nereiks uogauti, riešutauti
dvarui. Gal galės patys sau sudoroti ar tėvams, iš dvaro parėjusiems, parnešti.
Gal mažiau tereikės rudenį krembliauti. Kad bent vaikai savos laisvės turėtų.
Žmogus nori kur geriau, žuvis — kur giliau.

Listini vežimai nuomininkų. Sunku įžiūrėti, kas juose prikrauta. Vežimai
nepermatomi. Gal jie turi po du kartu suvažinėti. Vienuose riedmenyse visko
nesutalpina. Dar kiek judančio turto — karvės, jų prieauglis, žiemmičiai kume-
liukai, veršiai, avių būrelis. Ir drąsus nealkanas šuo Kudlis.

Pusininkų manta jau mažesnė. Ir gyvoji, ir negyvoji. Lengviau susidaryti nuo-
monę apie jų išgales — turtą. Mažiau kas tegali apytuščiuose vežimuose ar aplink
vežimą pasislėpti, — viskas juda paskui vežimą ramiai, negreitai, — neturi sveika-
tos blaškytis, kaip galėjai stebėti pas nuomininką. Kažin ar čia šunį pamatysi?

Tik akį metus paaiškėja, kuomet praleidi keliu kumetį. Juk visą nejudamąjį
turtą jis turi sutalpinti vienoje troboje, ir kad asla paliktų laisva vaikams pašliau-

Muziejaus archyvas

330

žioti. O gyvuliams juk tebuvo rudenį sustatyta iš eglašakių pašiūrė, - kaip egla-
šakių krūva ji atrodė pradžioje, o į pavasarį ir tos pačios geroka dalis panaudota
bulvėms išvirti ar sriubai užkaisti. Kame ką padėsi, jei ir turėtumei? Grąžink
ponui vežimą, arklius, gerai patikrinęs, ar arkliai nebuvo sušilę, — ar nevaryta
jų risčia. Atidavęs arklius, pėsčias grįžk į naują buveinę.

Tos trys eilės žmonių tarsi yra išbrauktos iš savųjų bendruomenės. Jie nie-
kuo nesusieti su kitais žmonėmis. Apie Šv. Jurgį atsidūrę kely be vietos. Jie
ieško vietos. Tą dieną jie nėra niekur pritapę. Iš vienur atvažiavę, o kitur dar
nenuvažiavę. Savo noru išsivietinę. Pastovios vietos, savos pastogės neturį žmo-
nės. Kaip paukšteliai, nuo vienos šakos nuskridę ir kitos dar nepasiekę. Jie be-
rods nėra nė valsčiuj prirašyti, nes neturi pastovios gyvenamos vietos. Šiandien
vienam valsčiuj, rytoj — kitam. Taip sakant, tarp dangaus ir žemės, — žemės
nesiekia savo kojomis. Tai mat - šv. Jurgis tik gyvulių globėjas. Žmonėmis jis
lyg ir nesirūpina. Bent dalį žmonių jis laiko klajokliais, išvietintais, dar vie-
tos tebeieškančiais.

Bendruomeninių pareigų nuomininkas neturi. Juk jis mokesčių nemoka.
Už žemę moka jos savininkas bendruomenės reikalams. Visokios kitos pareigos
atliekamos žemės savininko vardu. Nuomininkas niekur neįrašytas. Kuris ne
kuris nuomininkas ilgai gyvena vienoje vietoje, kaimynai pradeda jį laikyti savu
žmogumi. O šiaip sako: koks jis mums kaimynas — šiandien jis čia, rytoj kitur.
Tokiu kaimynu nepasiremsi. Ir pasižadėjimai jo — gaudyk vėją lauke, kame tu jį
surasi. Tad ir laiko juos pusiau žmonėmis. Šiaip atrodo kaip ir kiti, bet pradėjęs
šnekinti tuoj pagausi, kas jis toks.

Ką daro bendruomenėj, ar kelius taiso, ar prie tilto statymo dalyvauja, bet vis
ne savo vardu, o savininko. Jis neatsako už savo darbą, - klausk, sako, šeiminin-
ko, jo tai reikalas. Šeimininkas yra jūsų žmogus, su juo ir kalbėkitės.

Juo labiau pusininkas ne bendruomenės narys. Jis irgi žmogus be teisių ir be
pareigų. Visos jo teisės ir pareigos yra susimetusios pas savininką. Jis tik dirba,
prisidėdamas savo sėkla, savais padargais. Su bendruomene jokių ryšių neturi.
Jis teturi bendruomenėj gimimo dieną, bažnyčioj — krikšto vietą. Tuo jo parei-
gos ir baigiasi, čia prasidėjusios, čia kažkur susmegusios. Ieškok jo pagal metri-
kų knygas, ne pagal gyvenamąją vietą. Seniau jis turėjo mokėti mokesčius, kai
jie buvo imami nuo galvos. Mokesčiais buvo apdėtos galvos — pagalvės mokes-
tis. Kame jo galva — ten jis turi mokėti. Tačiau kame jis įrašytas? Kas suseks, ar
sumokėjo? Nelyg čigonas. Jis tik keliautojas, atsitiktinai metus čia apsigyvenęs.
Kam čia jam rašytis, nes rytoj jau kitur turės įsirašyti. Tad savotiški bendruo-
menės žmonės, — čia jie žmonės tik — bet ne nariai. Tikrai laisvi kažkokio kraš-
to, kažkokios vietos piliečiai. Nesuseksi, kame kuriais metais jie gyveno, kame
ką padarė, kame nusidėjo, kame pabaudą atliko ir ar atliko. Ar kame sumokėjo
ką, kas priėmė mokestį, kas jį įrašė ir kur priėmė įrašymą.

Muziejaus archyvas

331

Gerai, kad pusininkų nedaug, o taip visus valsčių ar bendruomenių reikalus
supintų, supainiotų, kad nei pradžios, nei galo nebesugaudytumei.

Taigi įnamiai, pusininkai, nuomininkai lyg daugiau teisių turi arba jų visai
neturi, palyginti su nuolatiniais apylinkės gyventojais. Žinoma, jie reikalauja,
kas jiems naudinga, bet kratosi nuo viso to, kas juos varžo, kas jiems kokias par-
eigas mėgina užkrauti, kas kokius reikalavimus turįs teisę jiems kelti. Painiava,
įnešanti nesusikalbėjimus tarp žmonių.

Kumečiams visko pradžia ir galas — dvaras. Visos pareigos dvare. Be dvaro
jiems gali nieko nebūti. Jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Nei valsčius jų nesaisto.
Nei bažnyčia jų neturėtų liesti. Ponas žino, ką jie turi daryti. Be jo žinios niekur
nė žingsnio. Kumetis apylaisvis tik kely tarp kumetyno ir dvaro - ir tai, jei urėdas
nemato. Vis kaip pakinkytas, kaip jungu uždėtas. Ir savo šeimoj kumetis nelais-
vas. Ir čia dvaras gali jį suvaržyti, sūnų ar dukterį pasiimdamas, kur dvarui reikia
ar kur urėdas įsigeidžia. Ponas, žinoma, veikia per urėdą. Užtai urėdas — viskas. Jo
patvarkymai galutiniai, jis savo nuomonės nekeis. Ir niekas jos keisti negali. Ponas
nesikiša į urėdo samprotavimus. Urėdas yra gavęs iš pono bendrus nurodymus.

Jei ne taip ką padarei, tu ir atsakai. Ir atsakymams teturi tik savo kūną. Tavoji
galvosena neturi reikšmės, — į ją niekas neatsižiūri. Tavo aiškinimai tau pačiam
tetinka. Tu negali savo nuomonės turėti. Jei kas atsitiko, tik tu kaltas, — negi jau-
tis ar arklys, ar žagrės iena, ar noragas, ar pakinktai bus kalti. Tau visa tai buvo
įduota, tu ir atsakingas, — negi dirvos akmuo bus kaltas, kad nulinko žagrės galas.

Ir taip šventą, taip prastą dieną. Ar dvare būtumei, ar keliu po darbo iš dvaro
eitumei, ar namie su tavęs pasiilgusiais vaikais būtumei bebūnąs, ar su žmona be-
sikalbėdamas apie jos rūpesčius, ar savuosius trumpai minėdamas, - vis vien tu
gali būti užpultas urėdo ar kito kokio dvaro pasiuntinio. Savų reikalų tu negali
turėti. Ir savam be saulės kambary tu ne namie. Tai ne tavo namai. Dvaro akis
ir čia tave mato, — nepasislėpsi, niekur nenubėgsi — visi keliai, takai tau uždaryti.

Kas gali tave apginti nuo sauvaliavimų, jei tokių pasitaikytų? Tu nesi valsčiaus
žmogus. Valsčius tau nepadės. Kunigas — arčiau dvaro. Bažnyčia — dvaro žemėje.
Tu neturi nuosavo užkampio, kur galėtumei atsistojęs pasakyti: čia mano. Tokios
vietos neturi, ir tokios vietos nėra. Kaip dangaus paukštelis vienas pats savo šeimo-
je, kuri irgi ne visai tavo. Tiesa, turi ją išlaikyti, — čia tu atsakingas, čia tau niekas
nepadės. Kaip prie kelmo, kaip be žmonių aplink, kaip tuštumoje.

Tai per Šv. Jurgį ir tokie keliais važiuoja dideliais ratais su gerais arkliais, su
visais savo trantais, su visa mantą.

Taip buvo prieš 80—100 metų.

Muziejaus archyvas

332

Gyvoji mokykla

1953 sausio mėn. 1 d.

Iš vakaro pasnigo. Ne storai, per pirštą. Tai senųjų metų palikimas naujie-
siems metams.

Rytmetį, prieš saulei tekant, palikimas tebesąs. Ir saulė patekėjusi, net
aukščiausiai iškilusi, tik didžiausiose atokaitose teaptirpdė sniegą. Baltą, šva-
rų, švelnutėlį.

Kaip visuomet išvažiavau visiems miegant į Arboretumą (Arnolds Arboretum).

Mažai žmonių kely. Arboretume daug takų, kur žmogaus dar neita. Perei-
ta fazano, peršokta voverės, šuns vaikščiota. Paukštelių nesimato — tik trys tos
bjauriosios varnos ir gal tiek pat, ar vienu kitu daugiau, tų žydrųjų paukščių,
tik vėlyvą rudenį gausiai atsirandančių, tarsi mūsų kėkštų. Dvejetą šnekučių
(varnėnų, špokų) mačiau medžių viršūnėse. Vos vienas pelės pėdas tepamačiau,
nors akylai žiūrėjau ir visus pagrindinius takus išvaikščiojau. Pelė buvusi prie
tų kalnų tupčių eglaičių — purėtų, tankių šakų, apsčiai pakreiktų tarsi iš alaus
bravoro sunaudotais apyniais.

Gražu. Čia lyg ir gyva gamta. Šiandien čia daug žmonių apie dvyliktą pri-
sirinko. Su vaikais, su rogutėmis, ir vieni vaikėzai, trys net ant ledo su pačiū-
žomis važinėjosi. Gaila tik, kad gamta čia taip tuščia — ne tik gyvių, bet ir jų
pėdų nepamatysi.

Bevaikščiodamas prisiminiau vaikystės laikus tuo pačiu metų laiku. Tolimos
jaunystės, pirmųjų atsiminimų ir įspūdžių jaunystės.

Per Kalėdas, Kūčių vakarą, išmokamos algos samdiniams (tuomet buvo dvi
mergės, du vaikiai ir Jonis Alimas - pusbrolis, jo gimdymo metu mirusios mano
mamos sesers sūnus iš Šilasodos, Vainaičių). Kiti jau pirmą Kalėdų dieną išėję
nebepareidavo. Neatbūdavo, jei būdavo susipykę. Iškentėdavo iki Kalėdų, kad
savo vardo nepagadintų, bet neišbūdavo iki metų galo, gal nenorėdavo paviržio
gauti, turėdami savo kokių sumetimų. Išbuvus metus, paviržis (lašinių luitas,
avies petys, duonos kepalas) tebuvo duodamas tik tiems, kurie po Kalėdų pra-
būdavo savaitę ar dvi. Bet po Naujųjų metų, o jau po Trijų karalių visi išeidavo.

Nemažas ūkis - 60 ha. Daug gyvulių, nemaža visokių darbų. Vieniems liku-
siems namiškiams būdavo gana sunku, nors tereikdavo pašerti, pagirdyti, apžy-
giuoti. Kuro užtektinai: malkų, virbų sausų papastogiais eilių eilės.

"Tuo laikotarpiu atvažiuodavo kitos mamos sesers duktė ar dukterys — Kon-
tautaitės iš Kepurėnų. Buvo keturios dukterys ir sūnus. Darbininkų namie dau-

Muziejaus archyvas

333

giau negu reik. Labai malonios mergaitės: linksmos, darbščios — verpia, audžia,
neria. Nors tuo metu tik teverpdavo. Audžia, dienom paėjėjus į pavasarį. Ner-
ti — senų darbas. Jaunoms retai tą darbą teduodavo. Jos padėdavo apsišerti, pa-
sigirdyti.

Gerus balsus turėjo. Daug dainavo sykiu su mano mama. Giedodavo iš kan-
tičkų, pradėdamos - „Iš rojaus linksma miesta buvo Ieva išmesta, Sveika Panelė
cūdais pagarbinta, Linksminkies, Dangau, linksmink dūšią mano, Buvo žmo-
gus bagotas — auksuotas — sidabruotas, Kiek tik yr žmonių iš visokio stono...“

Prisiklausydavau, — buvau iš atminties išmokęs tikrai ne mažiau pusės kan-
tičkų. Ir dainų — „Išauš pavasaris, jo linksma diena, tek iš beržų sula kaip kriš-
tolas viena, Žvirblelį, Strazdelį, Žekelį, Lonkos vingėj karčemelė, Pempelė, Augo
ant kalno juodos avietelės, o pakalnėj žemuogelės, Tek upelis vingordamas, neš
vainėka lingoudamas, Sėjau rožes, sėjau mėtas, sėjau lelijėles, sėjau rožes, sė-
jau rūtas, sėjau tabaką biskilelį, Pasėjau linelius, kas tie dyvai do stebūklai yra,
kad vasarą ežeras užšalo, Lakštingalėli, Karveli mėlynasis, Kokou girioj gegu-
žėlė, bene mano motinėlė, Anksti rytą kėliau, ėjau ėjau vandenėlio, Visi bajo-
rai į vaiską jojo ir mano brolelį drauge viliojo, Kad po Rymu stovėjau, šalčius
bėdas kentėjau....“

O pasakų kokių pripasakodavo. Apie Elenėlę našlaitėlę, apie vilką, apie mažą
vaikelį kaip pirštelį, visokių fantastiškų pasakojimų apie gyvulius, paukščius,
apie lapę, katinėlį ir gaidelį, apie piemenėlį, apie senelį, kur miške plėšikai api-
plėšė ir įdavė nešti akmenį, apie žydo bites, apie Čiužo bites, apie raganas, apie
kaukus, aitvarus, apie baidykles, šmėklas (šitų daug visokių variantų), apie gy-
vulius, kaip jie kalbasi... apie pono raišą žmoną, kaip ėjo piemenėlis į peklą pono
žmonos dūšios parnešti, kaip piemenėlis sakėsi ežerą rauksiąs...

Visos pasakos gamtą vaizdavo. Daugiausia apie baidykles toje gamtoje. Pasa-
kos apie skriaudžiamas našlaites ar piemenėlius turi daug gamtos vaizdų, bet vis-
gi ir čia šiurpas ima besiklausant, kaip neteisingai našlaitės buvo skriaudžiamos.

Skriaudėjai - pamotės, patėviai (daugiausia pamotės). Skriaudų vykdytojai —
tokie padarai, kuriuos geriausia būtų pavadinti baidyklėmis. Našlaitė siunčiama
į vietas, kur baido, kur pasmaugia žmones, kur visaip praeivius vargina. Pabai-
goj teisybė iškyla — skriauda, skriaudėja ar jos duktė nubaustos, nužudytos, o
našlaitė išpuošta — apdovanota.

Buvau tuomet per mažas. Ypač tų sudėtingų, gilios fantazijos pasakų tik tu-
rinį beatsimenu. Gražiai pasakodavo, išsižiojęs, sako, klausydavaus.

Pats tuo metu mėgau drožinėti. Priverstas buvau paukšteliams narvelius da-
ryti, nes į mano patvory pastatytus šeškui skląstus įlindo zylė geltonkrūtinė. Pa-
tiko ji man, ypač vakare, kai tūpdavo gulti: taip išleidžia pūkus, kad tik uodegos
galiukas besimato, o galvutės ir snapelio nė vardo — kaip kamuoliukas apvali. Ta
proga viena tų pusseserių sako man: eisime vakarą žvirblių gaudyti. Aš turėjau

Muziejaus archyvas

334

nužiūrėjęs papastogiais, kame žvirbliai lekia gulti. Graibydavau — kur tu vaikas
pagausi, išlekia iš po pat rankų. Ne, sako, papastogiais mažai, eisime į daržinę.

Šalta naktis. Girgžda po kojomis sniegas. Greitai bėgame, tempia mane už
rankos, kad neatsilikčiau, kad žvirblių nepabaidyčiau šaukdamas. Prie darži-
nės tik žingsniais ir tai tik ant pirštų galų. Pasikišo po žiurstu žibintą. Pamažėli
darome daržinės girgždančias duris. Įėję norime uždaryti, pasirodo, iš vidaus
neužkabinamos. Igne, lįsk po durų apačia, užkabink iš lauko ir vėl įlįsk. Bijau
vienas uždury pasilikti, gerai, kad šunuks atbėgo, nugirdęs nelaiku einančius į
daržinę, ir dar visą būrį - keturis ar penkis. Apsikabinau šunuką iš baimės, kad
kokia baidyklė manęs nepagautų — kiek drąsiau pasidarė. Užkabinau duris. Kol
graibsčiau kablio, šunuks pro durų apačią įspruko į daržinę, — nėriau apsukriau
už jį... Taip jau man ir atrodė, kad baidyklė prie klumpių graibėsi, kame koją
radus. Daržinėj tamsu — žibintas po prijuoste. „Jonai, tu lipk ant galo, prilipk
prie čiukuro ir baidyk žvirblius. Geriausiai ant juostos palipk, tuomet pasieksi
stogo viršų — ten triukšmauk, judink šiaudus.“

Drebu tamsoj. Jonis šnabžda šienu lipdamas: „Nenusmik, judošuke, su šienu,
nenusisuk sprando.“ „Nebijok jau, ar man naujiena galais laipioti.“

Palipo, ėmė triukšmauti. Tuo metu žibintą padėjo asloje ant žemės. Visi pa-
sitraukė į šalį prie šieno. Stoviu įsikabinęs į savo tą pusseserę ir drebu.

Tikrai, penketas šešetas žvirblių sulėkė prie žibinto ir blaškosi į žibinto sti-
klą prie švieselės, tarsi tikėdamiesi matą skylę. Pagavome. Parnešėme. Įleido-
me į narvą — prižadinome zylę. Čirškia abu -— ir zylė, ir žvirblis. Abu prisimetė
priešinguose narvelio galuose, taip ir paliko apklojant narvą raiščiu, kad šviesa
netrukdytų paukšteliams miegoti.

"Ta proga buvo karštų, gyvų kalbų. Galima esą šimtus žvirblių taip prigaudy-
ti, paskui nupešus ir išskrodus kepti, dar geriau su visomis plunksnomis įvynio-
ti žvirblį į nuošukas, apdėti šlapiu moliu ir tą molio gniutulį užkasti pirkšnyse,
anglis ugniavietėj pastūmėjus į šalį. Kai jau iškepa, apdaužai molį, o vynioda-
mas molio prisėdusias nuošukas kartu nuo iškepusio žvirblio ir plunksnas nui-
mi — nebereik nei pešti, nei svilinti. Ir taip kepti žvirbliai turį tikrai gerą skonį.

Nesugyveno zylė su žvirbliu, teko žvirblį, palaukus šiltesnio oro, išleisti lauk.

Galvojome taip pat tamsią naktį ir varnas ar tetervinus miške gaudyti. Atro-
dė man, kad visus paukščius galima sulakdinti prie žibinto tamsumoje.

Trijų Karalių vakarą ar prieš Tris Karalius „liedinome pranašystes“ iš vaško.
Švino kame tu gausi, tik šiek tiek teturėjome. Tėvas mažai tedavė šratų — bran-
gino, nenorėjo atiduoti tų laimingųjų, su kuriais tikrai galima nušauti grobį.
Maniau, kad mokėtumei pažinti tą šratą, kuris yra tas laimingasis, tad galėtu-
mei kiškių prišaudyti ir tetervinų.

Gyvulių girdyti eidama, mama visuomet mane pasiimdavo su savimi: „Pa-
siimk rageles.“

Muziejaus archyvas

335

Pripila girdyklos geldą vandens, o kolei paleistieji gyvuliai atsigeria, mane
tekiny pasuka. Žiemos metu, prakirtę ledo skylę, įkala į tvenkinio dugną ilgą
mietą, kad jis lig juostos būtų virš ledo. Ant to mieto pamauna tekinį. Prie to
tekinio pritaiso ilgą kartį, prie jos pririša rageles. Į tekinio ratpėdžius įsprengia
trumpą mietą. Už to mieto suka tekinį. Sukantysis eina žingsniais, o tu ragelė-
se leki kaip be galvos.

Suvarova tuos gyvulius, leidžiava kitus prie girdyklos, ir vėl tekinis. Niekas
kitas su manim taip nepažaisdavo.

Sykį sako: „Ignele, tu parnešk nuo stogo varveklį, aš tau žvakę padarysiu.“
Parnešiau. Ji apvertė kėdalę, tarp kėdalės kojų pastatė ledinę-varveklį nuo stogo
ir prie kojų su siūlais priraišiojo, kad nepavirstų. Ir tikrai, uždegė - ledinė ėmė
smilkdama degti. Tirpsta ledas ir dega, visai kaip žvakė. Tai buvo dyvai nema-
tyti, nesuprantami. Ir paaugusieji stebėjosi. Tik reikėjo pavartoti tėvo degtuką,
su kuriuo jis užsidega pypkę. Trioboj nebuvo rūkoma. Tėvas atsitūpęs prie plytos
durelių turėjo užsikurti pypkę ir atiduoti tą degtuką. Paprastai jis čia iškrapšty-
davo iš ugnies anglelę į saują, atvoždavo pypkės dangtelį ir, rankoj judindamas
anglelę, raudoną ją įtrindavo ant taboko pypkėj. Man labiau tikdavo, kai tėvas
paimdavo degantį virbelį, mosuodamas užgesindavo liepsną ir rūkstantį, rau-
donai žėrintį galiuką prikišdavo prie taboko pypkėj.

„Ignele, ar nori baidyklę parodysiu?“ Kur tu nenorėsi. Paima degtuką ar
balanėlę, uždega, užpučia liepsną, apanglėjusį medelį įkiša į burną, sukanda
dantimis, išsišiepia ir traukia ar pučia į save orą — anglelė smarkiau raudonuo-
ja, — matai dantis. Baisiau atrodo, kai daroma tamsoj.

Tai darydavo (ir tą baidyklę, ir ledinę) „kiaulašeriu“. Išeinamos vietos nebu-
vo. Per dieną „už kerčios“ (šikamos daubos irgi nebuvo) prisirinkdavo žmogiškų
pėdsakų. Apšėrę gyvulius, jau bebrėkštant, paleisdavo kiaules. Dieną jų nepalei-
si - kažkur nubėgs. Palaidas palaikydavo iki sutemų ir tik tuo metu pašerdavo.
Sutemus visi būdavo trioboj. Lempos nedega — reik pasikalbėti, pajuokauti, o
gal ir žibalo gaila. Kai jau visi namie, tuomet uždega lempą. Tuo tarpu, kuomet
kiaulės palaidos, trioboj tamsu, ir galėjo šituos pokštus rodyti.

Visi tų Kontautalių laukėme. Tėvai, kad padėtų darbuotis, o sesuo, keliais
metais už mane jaunesnė, daug ko nuo jų pasimokydavo - nerti su keturiais vir-
balais, su dviem, su temburka — vašeliu. (Brolis buvo mokykloj — Žarėnuose.)
Pamokė dvigijes pirštines nerti, dvigubą kulnį kojinei įnerti, išnerti ant pirštuo-
tų pirštinių staibių „baronėlius“ — iš blučkų, šaliką nerti, austi juostas su tam
tikru skieteliu. Mane pamokė prie botago bumbuliukus padirbti, sudaryti iš
skalelių kryžius, karkles.

Naujas žmogus iš tolimo kaimo daug ko mokėjo, ko nebuvo daroma mūsų
sodyboje. Be to, vyresnioji buvo paslanki, linksma, švelni, plepi, linkusi juokauti.
Jaunesnioji, Kotrė, buvo kiek kitoniška: tamsesnių plaukų, sausagyslė, nešneki,

Muziejaus archyvas

336

ne tokia judri. Atrodė, nemoka vaikiškai pažaisti. Ji daugiau su vyresniaisiais,
su jais jos roda geriau sutikdavo.

Kartais ir abi būdavo kurį laiką. Tačiau tarp savęs nelabai tesirokavo, dėl to
nemėgdavo sykiu būti. Kai viena pas mus, kita — pas tetą Viktoriją. Kitos dvi se-
serys buvo dar per jaunos. Čia reikėjo sugebančių bent gyvulius pagirdyti. Šiaip
žygius mama pati apžygiuodavo. Tačiau po rankų jauna, paslanki, jau paaugusi
mergaitė visai paranku.

Dar seserį pamokė iš supjaustytų ilginių šiaudų dirbti „saulutės“ — kabinda-
vo prie pakabinamosios lempos, prie nukryžiuotojo, prie alkieriaus durų šulo,
lange. Pridarydavo įvairių įvairiausių. Gražūs tie šiaudeliai, kaip auksiniai, gel-
toni. Tas „saulutes“ vadindavo „pakarokliais musims tupėti“... Kas įdomiausia,
kai musis palekia, tai tas visas įtaisymas sujuda. Būdavo, žiūri ir stebi, kuomet
musis nutūps, kuomet palėks.

Išmokė ant užšalusio lango „raktą“ spausti. Laikai burnoj raktą, kad apšiltų,
ir prikiši prie lango ledo — ledas po raktu aptirpsta. Parodė ant užšalusio lango
stiklo gražias „gėles“, aukštus kalnus, dangaus skliautus, miškus. „Tik tu, judo-
šiuke, neišspausk stiklo“, - sakydavo mama.

Jei pasitaikydavo adrėkis, tuomet eidavom su sniegais laidytis. Žinoma, ji
pasiduodavo, o čia manai, kad nugalėjai. Ritini sniegą, darai žydus iš sniego,
įspaudi akių, nosies, žabtų vietoj anglis, įduodi į vieną ranką palaikę šluotą, į
kitą spragilą. Juoko, džiaugsmo, ypač kad su tavim dirba paaugęs. Atbėgdavo ir
šunukai Kostovis su Vagiu, ir tie mesdavosi urgzdami padėti. Pasiduodavo jie-
du į sniegą įkasami, paskui vos beišlįsdavo, kaip skruzdis smėliu apiberta. Bet
kiek judesių, kol išlįsdavo.

Į rageles įsvadinus, pavežiodavo. Čia pat nedidelis kalnelis, nuo kurio važi-
nėdavomės. Į skreitą pasvadintas važiuoju nebijodamas išvirsti, o čia ir tyčiomis
apvirsdavo su tavim į pusnį. Sniego gilu. Pusnys patvoriais į žmogaus augumą.

Sykį padarėm pusny namus: galėjai pasilenkęs įlįsti, atsisėsti. Buvo išvesta sky-
lutė - kaminas. Susikūrėm ugnį pusny. Žiūrime - rūksta dūmai iš sniego. Šunu-
kai cypdami šokinėja aplink, laksto uodegas paspraudę i iš džiaugsmo, kadi ir juos
pabūna, išsprunka lauk, palaksto, vėl pamažėli lenda prie ugnelę kūrenančių.

Šertis nuėjus, po daržinę padūkdavai besivartaliodamas po supeštus šienus,
papurentus, išdulkintus, kad gyvuliams nebūtų sušutę, suplėkę, supelėję. Ma-
loniausia buvo tai, kad su tavim paaugęs dalyvauja tavo vaikiškuose žaidimuo-
se, blaškymuose.

Kai nuo stogų saulėkaity susidaro varvekliai, prilaužai jų, prikaišioji para-
kais į sniegą.

O kaip malonu buvo kasti sniegą takams. Pasitaikydavo daug sniego; kai
iškasi iki sutryptojo tako, tai griovys į tavo augumą. Bijai tokiame take žąsiną

Muziejaus archyvas

337

pamatyti ar susitikti. Visuomet turi prie priemenės angos pasidėjęs ilgus virbus
žąsinui atbaidyti. Bijai, kad žąsinas klimpdamas eina sniegu — drovu, kad akies
neišgnybtų, kad kepurės nuo galvos nepagautų. Bėgi it galvos nustojęs.

O kartais nubrendi į mišką, jei namie nėra privežta eglašakių kraikui.
Duoną ar kruvainius kepant, krosniai šluostyti reikia eglašakių parnešti. Tai
didžiausia iškyla — kiek pamatai: ir zuikių pėdų, ir voverės pėdas randi, pa-
matai visai arti ganyklalėj prie paprūdžio vaikščiojančius tetervinus, braidan-
čius apie kudlotus, šakotus iki pat žemės kadugius. Kadugių uogos „prie pat
žemės“ — prie sniego: tetervinas pėsčias vaikščioja nuo kadugio prie kadugio
ragaudamas, kurio uogos gardesnės. Žinoma, šunukai su tavim, tik skalikas
Barbosas nelabai iš namų teeina, kai šautuvo neturi — jis eidavo tik su tėvu,
na, ir su manim, — tėvas visuomet imdavo ir mane su savim. Aš turėjau dvi-
vamzdį medinį, mano ūgiui pritaikytą.

Parvilkdavome, ragelėse parveždavome keliolikai šluotų medžiagos. Džiau-
geis į kankorėžius, aukštai eglėj kabančius, žiūrėdamas kaip driežas į gegužę.
Kankorėžiai — kiaulelės, ypač pušų. Prisirinkęs ir parsinešęs į trobą, „ganei kiau-
les“, juos dėliodamas, stumdydamas. O iš eglės kankorėžių, kai jie per naktį iš-
džiūvę pasišiaušdavo, darei dideles kiaules, vertei jas pjautis, trindamas vieną
pasišiaušusį kankorėžį į kitą, - gauni lyg ir „muzikos“ balsą, visokių gaidų. Ta
geroji pusseserė mokėjo ištisų dainų motyvus išvaryti su tais kankorėžiais...
Kokios buvo gražios kadugių šakelės su mėlynom uogom, o kitos su dar nenu-
nokusiom žaliom. Nedaug tereikėjo vaikui — laimingas, nerūpestingas vaikiš-
kų dienų laikas.

Žąsis lesindavo prie klėties durų žąslesiais — antralakais grūdais, varpų ga-
lais visokiom sėklom. Išrankiojusios patikusias, žąsys palikdavo daug visokių
sėklų. Sulėkdavo žvirblių, startų, žylių, o giliai pasnigus — šarkų, net varnų.
Nupūtęs užšalusio lango ledą, džiaugeis pro lango šulą žiūrėdamas į tų paukš-
telių čypsėjimą, barnes, pešimąsi... Ypač patiko tos gražiosios geltonos startos,
tokios ramios, skaisčios tarp pilkų žvirblių, taip geltonos jų galvutės, kakleliai.
Zylės, beveik vien geltonkrūtinės — tos didesniosios, juodgalvių retai tepasitai-
kydavo. Gudrios zylės — pagrobia ne vieną sėklą, bet kelias, lekia į čia pat au-
gančią ievą, dalį grobio įkiša į žievės plyšelius, o vieną grūdelį iškulena, sulesa
ir vėl lekia kito grobio. Kai jau paukščiai švariai žąsų likučius sudoroja, vieni
tupi medy, laukdami kito žąsų lesinimo, kiti lekia į daržinę kapstytis po šieno
pakratas arba prie jaujos, po palagu, raustis po šiaudus, ieškoti čia užsilikusio
grūdelio ar kokių stambokų žolių sėklų. Zylės tuomet ieškinėja į medžio žievės
plyšelius sukištų sėklelių. Atradusios kalena ant plonos šakelės tupėdamos, tarp
kojyčių suspaudusios sėkleles.

Tiesiog šventė būdavo, džiaugsmo be galo, kai į putino krūmą atlėkdavo vir-
šūnėje užsilikusių uogų lesti švilpokas, tas raudonkrūtinis gražus paukščiukas

Muziejaus archyvas

338

(žiemą krūtinė raudona raudona, galvutė juoda juoda, o kur jau balta, tai kaip
sniegas, net pilka spalva, ir ta už pelenų spalvą žiemą gražesnė). Kartais svirba-
lių būrys pasirodydavo aukštųjų medžių viršūnėse. Su kuodais — gražūs paukš-
čiukai. Staigiai visi sulėkdavo į prie triobos kertės augantį didelį šermukšnį,
čiulbėdami paknebindavo uogų likučius ir švelniai švilpaudami keldavos aukš-
tyn, išlėkdavo toliau. Tėvas sykį nušovė, kad vaikui parodytų, kaip atrodo tie
paukšteliai. Paskui laidojome su ašaromis, su giesmėmis trioboje: iš plačios grin-
dų lentos buvo iškritusi didelė šaka — čia pasiekdavome žemę - tai toj duobutėj
tą gražų paukščiuką palaidojome. Matydavome kieme genį. Dažnai slukutis ir
vilkutis pasirodydavo. Kiaurą žiemą papamačiais bėgiojo tas mažiausias paukš-
telis, rudrainis traškutis. Pasipūtęs, piktas atrodydavo.

Spęsdavome spąstus šeškams gaudyti. Sykį su triukšmu parlekiu namo, ži-
noma, kaip visuomet su ragelėm. Tarp virbų po staldų pastoge iš tvenkinio pu-
sės buvau paspendęs sklastus. Prie skalelės buvo pririšta ant karties išsikišusių
rąstų galo padėta rupūžė (rupūžės žmonės nemėgsta, pamatę perduria padrož-
tu iešmu ir nekiša į žemę, kad supūtų, bet padeda su visu iešmu „ant kerčios“ —
žemė dreba, kad rupūžę į ją kiši, saulė verkia matydama rupūžę, dėl to rupūžė
tevaikšto saulei nusileidus). Šeškai labai mėgsta varles. Žiūriu tad — skląstai už-
kritę ir kažkas viduj yra. Parnešame skląstus, kratome į maišą, o maiše buvusi
skylė — plumprt ant aslos mūsų pačių katinas, juodas, su balta nosim ir baltom
kojelėm — Mauškis.

Sako, sykį ir šeškas, į maišą įkratytas, pro skylę iššoko, ėmė po triobą laks-
tyti. Eina, sako, sienomis. Privargo, kolei užmušė.

Man tėra pasisekę vieną šešką sugauti. Mažai mūsų sodyboj jų tebūdavo, tik
perėjūnai — per žiemą vienas kitas praeidavo. Jei nepasitaikė tuo metu arti skląs-
tai, jis taip ir nueidavo savo keliais tolyn.

Jūs nepažįstate Grimailos?!

Atviro oro muziejaus reikalais man teko plačiai po Lietuvą pavažinėti.

Kartą įvažiuojant į Eržvilką atlekia iš miestelio keli raiti ant gerų žirgų vyrai,
moja rankomis sukti į šalį: „Sukit iš kelio, sukit iš kelio...“ Slenka automobi-
lis į sodybos priekiemį. Klausiame, kas atsitiko, kas čia dedasi, dėl ko negalima
įvažiuoti į miestelį. Sako, laidotuvės. „Kas mirė?“ Atsakymas labai nustebusių
vyrų su pasigailėjimu balse, su išskėstomis akimis: „Ir jūs nežinote Grimailos?
Čia Grimailos sūnaus laidotuvės...“

Pasirodo, jisai miestely gyvenąs, pasiturįs ūkininkas, turėjęs vieną sūnų. Gri-
maila esąs laisvamanis. Ir jo sūnus laidojamas be bažnyčios, laisvamanių kapuo-
se. Sūnui vos šešiolika metų tebuvę.

Muziejaus archyvas

339

„Ir jūs nežinote Grimailos?“

Ėmė rodytis daug raitų, papuoštais arkliais. Daug išpuoštų žalumynais ve-
žimų. Orkestras. Daugybė pėsčių, gražiai išsirikiavusių vyrų, moterų, pusvai-
kių, pusmergių, vaikinų. Visi įkaitę, tarsi iš mūšio kokio grįžtų laimėję. Didelė
minia žmonių, šventiškai nusiteikusių, iškeltomis galvomis, atrodo, darą kažką
nepaprasto, lyg vogčiomis, lyg neturėdami teisės taip daryti. Ūpas itin pakeltas,
ne laidotuviškas susikaupimas, bet tarsi išdidumas, pasididžiavimas, noras kaž-
ką dar kilnesnio padaryti, kad tik pasirodytų, ką darą. Nepaprasti veidai, savo-
tiška laikysena, ryžtingas žvilgsnis: štai mes kokie...

Ir arkliai, ir vežimai, ir žmonių išvaizda, aprėdas aiškiai rodė, jog tai pasitu-
rį, sotūs Eržvilko padangės moterys ir vyrai.

„Jūs nepažįstate Grimailos?!“

Ratlankis

Buvau kokių dešimties metų. Mėgau meškerioti. Čia pat pro jaują nusileisk
nuo kalno ir meškeriok Sausdrave. Guorės visur ir visuomet kimba, kad tik jos
gauna slieko galą apžioti. Grumzdulai laikosi prie švaraus smiltynėlio, bet ne-
toli turi būti ir kiek gilėliau, kad staiga pasibaidę galėtų pasileisti kur giliau.
Jie kimba gerai. Raudelių labai mažai. Ešerys naujiena. Upėtakiai vaikams ant
meškerės nekimba.

Sausdravui nereikėjo nei ilgo meškerkočio, nei baltos arklio uodegos meške-
rei nusivyti. Tik ašuto, bet kokio. Tačiau vis ieškojai baltų ašutų.

Už poros kilometrų nuo mūsų kiemo teka Minija. Kur kas didesnė upė. Tie-
siai nuėjus — Uščos malūnas. Čia pat užtvanka. Aukščiau užtvankos vaga kaip
akis vandens listina. Kai kur ir aukštas žmogus negalėjo „prūdgaliuose“ perbris-
ti (čia tvenkinio nebuvo, kad vanduo būtų išsiliejęs iš vagos ir apsėmęs pievas
nuo kalno iki kalno). Tik už kokių dviejų kilometrų aukščiau užtvankos tebuvo
sriautos, gal tik po Širvinskio, Majauskio.

Minijoj buvo visokios žuvies. Daug šapalų, didelių lydekų, raudų raudons-
parnių, ešerių. Tačiau Minijoj nesilaikė upėtakiai: šiltas vanduo, nešaltiniuotas.
Užtatai sriautose matydavai sykų — gražios, gardžios (sakė išmanantieji) žuvys.
Ir vėžiai Minijoj didesni už sausdraviškius.

Eidavau ir čia meškerioti. Kartais po du kartu į dieną. Nueini po pusryčių,
pameškerioji iki 11-12 valandos. Nekimba - ir eini, ne tik šunriste, bet gerokai
greitai bėgi namo. Parėjai, mama pavalgydino pavargusį, vėl galvoji, ką daryti.
Ai, juk aš nenuėjau ten ir ten, gal ten būtų kibę. Taip kieme stovint gražiai tos
neaplankytos vietos atrodo, manai, ten žuvys tavęs ir laukia. Ir vėl bėgi. Buvau
greitas, kur per miškelius, kai niekas nemato, kojomis žemės nesiekdavau (ir

Muziejaus archyvas

340

Šmičkis su manim - šuniukas, kur viską sekė, viską gaudė: ir varles, ir kurmius,
ežius, gyvates, ir kiškį varė, ir į urvą lindo).

Eiti taip toli, du kilometrai. Minija — su pagarba visi minėjo tą upę — di-
džiausia Žemaitijos upė. Kitos — tik intakai: Babrungas, Sausdravas, Pela, Vilka.

Dėl to reikėjo ir meškerę tinkamą turėti. Ir kotas turi būti ilgas, lygus, ir
meškerė nuvyta iš balto arklio uodegos su bulve (kelias meškerėms vyti). Ir meš-
kerėlė turi būti „limerik“ rūšies, ne „kirov“. „Limerik“ be auselės, sako, geres-
nio plieno, mat negalima sulenkti. Plūdė iš parinktos pušies mauknos gražiai
išdrožta ir švino šračiukai pritaikyti, kad sliekui visai arti dugno būnant plū-
dė stovėtų perpus įgrimzdus į vandenį stačia, kad mažiausias slieko palietimas
būtų jai perduodamas.

Visa tai turėjau pasidirbti pats, gausiai pasinaudodamas savo nagingo tėvo
nurodymais, patarimais. Ir atsargų nešdavaus su savim, kad kartais ko nepri-
trūktų, kad paskui nesigailėtumei nesugavęs žuvies.

Katiną gal būčiau išmaitinęs savo meškerės grobiais. Pats žuvies nelabai te-
mėgau. Mama pagnaibydavo ant anglių keprą grumzdulą. Ir Šmičkis žuvies de-
gėsius triauškino.

Vieną gražią saulėtą vasaros dieną nuėjau į Paminėjų sodos pievas Minijoj
pameškerioti. Kas tau kibs be debesų vidudieny. Gal ankstyvą rytmetį ar jau
saulei nusileidus... Bet kas gali sulaukti vakaro, kas gali visą dieną išbūti į plū-
dę žiūrėdamas ir sliekus ant meškerės maustydamas. Pagaliau brėkštant kas gali
drįsti eiti namo: juk nuo Kazragio lauko per paminėjiškių bendrąsias ganyklas
reikėjo eiti iki Jankauskio trobalės per miškalius - kerėblos kadugiai, nevykėlės
pušaitės ir dieną gali po savo tankių šakų apačias net visą mešką paslėpti. Ir vie-
na kita ožka čia laisvai ganėsi — tad apgriaužtos metūgių viršūnėlės tik tankino
šakas, o aukštyn augti nebegalėjo nukąstos viršūnės. Kai jau apatinės šakos taip
suaugdavo, kad ožka nebegalėjo viršūnėlės nukąsti, tuomet tik bėgo aukštyn vir-
šūne. Tik ilgoką stiebą tuščią palikus kūrė naują lają. Tai tokios keistos eglaitės
teaugo. O kadagys vis plėtėsi ir plėtėsi, riesdamas nuo pažemio šakų viršūnes
aukštyn, vidurinio stiebo visai nebeturėdamas.

Per Jankauskio kiemą perbėgus, reikėjo eiti pro Groso didelį mišką. Buvo ant
ribos likusios aukštos eglės, nes niekas nebežinojo, kam jos priklauso: kapčiaus
stulpas išvirtęs, išpuvęs, o pats kapčius balingoj žemėj suplokštęs, nebematai ku-
būrio ar kekšės (ribos stulpas) buvimo vietos, atseit medžiai niekieno žemėj. Tuoj
per spragą peršokęs eini iškirstos Stonio ganyklalės (pirma mums priklausė) ke-
laliu. Ganyklalė tik tetervinų tevaikščiojama: apaugę vaivorais, bruknėmis kęsai,
aplink dišlio storio berželiai (jų pumpurus mėgsta tetervinai žiemą) ir palaidų
ilgų šakų žmogaus ar dviejų žmonių ūgio pušaitės. Nepereisi čia: ant kęso bijai
minti per vaivorų krūmelius ir minkštą meškakerpę apačioj, kad gyvatės neuž-
mintumei; tarp kęsų irgi ne be pavojaus. Tik keliuku eik, ir tai dairykis neužli-

Muziejaus archyvas

341

pęs ant saulėkaity besišildančios susiraičiusios gyvatės (gal kitoji buvo ir žaltys,
bet man jos visos gyvatės; dar po to įkandimo, kai aš vos išlikau gyvas, gyvačių
bijojau ir mušiau pamatęs, ką tik rankoj turėdamas). Tai per tą ganyklalę tuoj
pasausdravio vartai į mūsų pievas. Pro vartus reikėjo lipti, jie visuomet buvo per
vidurį dviejų sudurtų mietų ir vytim surištų laikomi, kad kas palikęs neužkel-
tus nesuleistų gyvulių iš ganyklos į mūsų pasausdravio pievas. Stonio ganykla-
lės tvorų nebuvo; ir taškas buvo nebetaškuojamas, iš plačiųjų Šukštos miškų, ar
Uščos pušynalių galėjo prieiti būriai gyvulių, ypač veršių, kumelių. Čia ir buvo
baisiausia vieta visame kely iš Paminėjų. O didelės pušys, eglės, ąžuolai, lazdy-
nai, drebulės, epušaitės su atžalomis — visa tai už tave aukščiau. Ir drovu, kur
tu vakarop drįstumei čia eiti. Ir su tėvu eidamas, kabindavais už tėvo skverno,
o iš kitos pusės vadindavai Šmičkį prie tavo šlaunies glaustis. O vienas, vakare —
niekuomet. Dar neseniai netoli tos vietos su tėvu eidami, matėva kauką (krin-
tančią žvaigždę — meteorą).

Niekuomet nesulaukdavau saulėlydžio prie Minijos. Na, ir mamai būtų rū-
pesčio, kad vaiko temstant nėra namie.

Vieną sykį einu iš Paminėjų per Kazragio pievą, lipu vandens išgraužtu ke-
liu, didokų akmenų pririedėjusiu (ir šiaip iš molio žemės kelio vidury kyšojo
dideli akmens su smailais kraštais). Kelias staigus nuo kalno, dar su posūkiu
arčiau apačios. Žiūriu — ratlankis. Pertrūkęs tekinio lankas — matyt, bulkių
galvutėms nudilus, ar šiaip staigiai tekiniui nuo akmens į šalį nuslydus, lankas
trūko, atsiskyrė nuo tekinio ir paliko atkalnėj gulėti. Imu tą lanką, sunkokas.
Dedu ant pečių, susikūprinu ir noriu greičiau eiti, kad tėvui radinį parneščiau.
Tėvas niekuomet nepalikdavo kely pastebėto gelžgalio: klėties vienas kampas
buvo primestas visokių visokiausių gelžgalių. Diena karšta. Žmonių laukuose
nesimato — matyt, dvylika jau išmušus: pavalgę pietus, sugulė pokaičio. Einu
per vieną Kazragio lauką, per kitą, per trečią, lipu per spragalę į ganyklą. Čia
blogiau eiti; kęsai siekia lanką, kadugiai, pušaičių, eglaičių šakos. Nešu, varva
prakaitas. Dar painiojasi meškerkotis, sliekų mėgiamoji nuo vakso skrabinė (vak-
sas — batams tepalas, kietas, sausas — reikėjo paspjaudyti į skrabinę, norint batus
išsitepti). Atsisuku — kažkas eina, botagu nešinas. „Palauk, tu, rupūžoke, kam
paėmei ne savo daiktą... aš tau parodysiu..." Ir botagu čiaukš čiaukšt į žemę.

Mečiau lanką nuo pečių ir pats bėgti. Netoli buvo aukšta tvora į Groso „Si-
berijos“ lauką. Per aukštą tvorą kaip katinas peršokau, pirma meškerę išmetęs....

Žiūriu, paėmė žmogus ratlankį ir eina nešinąs atgal.

Parėjau namo ir niekam nieko nesakau.

Po kurio laiko tėvas sutikęs tą žmogų, įsišnekėjęs ir supratęs, kad tai aš bu-
vau. Reikėjo viską papasakoti, kame ir kaip tas ratlankis buvo rastas.

Muziejaus archyvas

342

Un Telsium — po velnium

Grafas Tiškevičius turėjo dvarą Telšiuose, prie ežero, netoli kelio į Žarėnus.
Dvarą vadino Raudondvariu, buvęs iš raudonų plytų. Kitą dvarą, irgi Raudon-
dvarį, turėjo prie Kauno.

Nusikaltusius baudžiauninkus siųsdavo pataisai į Telšius, į Raudondvarį.
Čia buvo griežta priežiūra, savotiškas sunkiųjų darbų kalėjimas. Jei ir čia kurio
nepasisekdavo pataisyti, tai tokį siųsdavo į Raudondvarį prie Kauno. Iš Telšių
varydavo pro Luokę.

Žmonės sakydavo: ant Telšių — po velnių. O jei jau iš Telšių išvarydavo Luo-
kės keliais, tai jau tikras galas, tikrai nebegrįši iš ten.

Praėjo baudžiavos laikai. Rusas Telšiuose, nuo Žarėnų kelio į dešinę, tarp
Žarėnų-Lieplaukės-Alsėdžių kelio, pastatė iš raudonų plytų kalėjimą. Žmonės
tą kalėjimą irgi praminė „raudondvariu“.

Vėl ant Telšių — po velnių. Didesnius nusikaltėlius išsiųsdavo į Tobolską
arba apskritai į Sibirą. Tad ir vėl, jei jau iš Telšių Luokės keliais išvarė, tai ti-
krai nebegrįš.

"Toks tai negeras sugretinimas. Kažkodėl tikrai žemaičiai negerbia Telšių.
Apie juos daugiausia yra pasklidę visokių negerų žinių.

Ant Telšių — po velnių, o jei jau iš Telšių Luokės keliais, tai galas.

Sėdi kaip Telšių Raudondvaryje.

Bepigu jam pasimokius Telšių Raudondvaryje.

Nė Telšių Raudondvaris jo neperdirbo.

Pasėdėsi Telšių Raudondvaryje...

Nė Telšių Raudondvaryje nepabūsi, išvarys tave Luokės keliais.

Bene Telšių Raudondvario užsigeidei.

Išdirbs tavo kailį Telšių Raudondvaryje.

Žinoma, daug ir nebūtų daiktų apie Telšius pasakodavo. Telšiai atrodė kažko-
kioj tolybėj, taip retai kam tepasitaikydavo ten nuvykti. Ir vykstant vis su nege-
rais darbais: kviečia tave į kontungą, vesk statyti arklių į „prijėmą“ (į kariuomenę),
smarkiau nusikaltai — apygardos teismas Telšiuose, ir kalėjimo arčiau nebuvo. Taip
toli, sako, Telšiai, toks didelis ten ežeras, kad paežerėse į nendres įsikabinusios ir
ledu apšalusios blezdingos ten žiemavoja. Parneši namo, atšyla, ima museles gaudy-
ti. Ajau, kaip tikras ledo gabaliukas sušalusi, snapelį įkabinusi į nendrę ir tabaluoja.

Atlaidų, kur žmones trauktų, Telšiuose nebuvo. Vieni tik Šv. Antano atlaidai
ir Parcinkulis. Bet ir vieni, ir kiti menkesnės vertės neg Kretingoj. O į Kretin-
gą nuvažiavęs, dar pasuki kiek ir jau Palangoj ant Birutės kalno pasimeldi, jūrą
pamatai, Palangos vaistinėje vaistų nusiperki su lietuviškais ir lotyniškais para-
šais — trejos devynerės, essentis cordialis, perfumų su mišku.

Muziejaus archyvas

343

Dėl to Telšiuose atsiradus vyskupui jokio žemaičių džiaugsmo nematei. Dar
kai vyskupas prisistatydino prie savo rūmų bokštą, tai visi ėmė sakyti, kad vėl
bus karas, vėl vokiečiai užeis, vėl jų kalėjiman pateksi. „Nebreks nė į Vokietiją
vežti, čia pat Telšiuose gatavas kalėjimas.“ Ir kas svarbiausia — „už mūsų pinigus
pastatytas — tai mada užėjo, tai laikai...“

Matyt, Telšiai negreit iki Žemaičių sostinės tepriaugs. Kai jau visi negerieji
atsiminimai bus pamiršti, ateity, po kelių kartų, gal tas miestelis ir patiks. Šiaip
ir geografinė jo vieta netinka — kažkaip keliai iš jo neina per Žemaičius. Kitas
dalykas — Plungė. Telšiuose įdomu. Ir Mastis savotiškas, įvairūs jo pakraščiai.
Tos plikymės kairėje pusėje už iškyšulio arba galas Smiltynių kaimo link. Džiu-
gas, Germanto ežeras, Gelžės ežeras. Pačiame mieste kalnai įdomūs, sako, kaip
Rymas, ant septynių kalnų pastatytas. Tačiau ežeras užkerėtas, žuvis užkrės-
ta. Vanduo nešvarus, susmirdęs — miestas neturi kur savo nešvarumus nuleisti.

Telšiai kyla dirbtiniu būdu. Kunigų seminarija, gimnazija, amatų mokykla,
ligoninė — vis nauji gražūs rūmai. Alkos muziejus irgi turi naujus rūmus. Prisi-
statė ir šiaip naujų namų — auga miestas, valdininkų miestas. Tik dar kalėjimo
neturi. Tas prie gatvės juk ne kalėjimas. Raudondvarį jau senai nugriovė — aš
vos atsimenu buvusius rūmus. Turbūt daugiau 50 metų kai nugriautas. Ir dva-
ras sunykęs — jau seniai nebėra to, kaip pasakodavo, ištaigingumo.

Žiaurus likimas 72 žemaičių (vieno kito — lietuvio) — 1941 m. birželio 24 d.
jie buvo vežami į tuos pačius Telšius. Iš čia Luokės keliais pavėžėti Rainių miš-
kelyje paguldė savo galvas, baisiai kankinami bolševikų iš SSRS.

Nebėra baudžiavos. Nebėra rusų caro valdžios. Jau kiek valdžių pasikeitė.
Rusų valdžia pakeitė vokiečių okupaciją. Toliau nepriklausomybė. SSRS oku-
pacija, vokiečių okupacija, dar rusų okupacija. Kažin kuomet vėl atsistos Telšiai
Nepriklausomoj Lietuvoj su pretenzijomis į Žemaitijos sostinę.

Kolchozas

Štai kaip pakliuvau į kolchozą (kolūkį).

Lietuvos Nepriklausoma Respublika buvo okupuota SSRS armijos.

Areštavus mano 15 metų sūnų, po savaitės areštavo ir mane. Kaltinamasis
aktas be kaltės įrodymo medžiagos buvo trumpas ir aiškus: kalbėjai, rašei ir dir-
bai prieš SSRS. Savo kaltę pats turi įrodyti.

Sėdėjova Kauno trijų šimtų vietų kalėjime, kuriame buvo du tūkstančiai kalinių.

1941 m. birželio 22 d. Bėga SSRS „boicy“ nuo vokiečių „SS manų".

Ėmus bombarduoti Kauną, laikinąją Lietuvos sostinę (tikroji Lietuvos sos-
tinė Vilnius buvo lenkų okupuota), kalėjimo prižiūrėtojai, uždarinėję duris ir
išsinešę raktus, paliko kalėjimą be priežiūros.

Muziejaus archyvas

344

Besitraukią SSRS pareigūnai nakties metu išlaužę kamerų duris pasiėmė apie
120 kalinių, tarp jų ir mane.

Mus pristatė į Minsko kalėjimą (300 km nuo Kauno).

Nakties metu vokiečių aviacija bombardavo Minską, sudaužė kalėjimą. Vie-
nuose kalėjimo rūmuose liko tik mūsų lietuvių kamera rūsyje. Mūsų nė vieno
nesutraiškė.

Prieš pat aušrą mus išvarė Mogiliavo link. Sargybos viršininkas įsakė trimis
eilėmis mus lydėjusiai sargybai: „Kas atsisuks, sustos ar iš rikiuotės išeis — šauk
be įspėjimo, pirmyn bėgte marš.“

Dar pačiam Minske bebėgant viena kalinė pritūpė savo vaiko prašoma, kad
ji panešėtų. Tuoj vyresnis sargybinis dviem revolverio šūviais į pakaušius nužu-
dė abu — ir motiną, ir vaiką.

Bet ne apie tai noriu kalbėti, kas išgyventa, kas matyta maždaug 3000 va-
romų būry per dvi kelionės dienas iki Červenės kalėjimo kiemo (61 km). Mano
tema — kolchozas, arba gudiškai — kalkas.

Červenės miestas su kalėjimu atsidūrė tarp dviejų frontų — vokiečių ir rusų.
Per mus šaudė į kits kitą, bet ne į mus. Mes niekieno žemėj. Laikėmės miške. De-
vynias dienas nuo kelionės pradžios išbuvome nevalgę ir negėrę (miškas šlapias,
bet geriamo vandens čia nebuvo). Oras buvo lietingas. Mes buvome permerkti
ir dieną, ir naktį. Lašėjo nuo medžių, šlapia buvo gulėti žolėje. Po devynių die-
nų frontas pajudėjo. Tie, kurie išlikome, patekome į kolchozą, kurio adresas:
Minskaja oblast, Červenskij rajon, Voinilovskij selsovet, derevnia Dyja Gura,
kolchoz „Proletarij“.

Kaimas Dyja turėjęs 100 ūkininkų. Visi pakliuvo į kolchozą, be vieno, 8 hek-
tarų savininko, kuriam geriau laukai užderėdavę, kurio gyvuliai geriau atrodę.
Jo ir trobesiai buvę geresni, nes čia įsikūrė kolchozo valdyba, kitur jiems buvę
nepatogu. Savininkas su šeima, kaip buožė, buvęs išsiųstas į darbų stovyklą. Ly-
giuojama pagal blogiausią.

Gyvendami laisvai, gudai mėgo arklius. Kiekvienas turėjęs bent po vieną ar-
klį, o kiti ir po du. Dabar sunku esą visą kolchozo žemę išdirbti su 20 arklių.
Traktorių kolchozas panaudoti negalįs, nes per brangu — jiems patiems tuomet
duonos nebeliktų.

Kolchoze sėja visokių pasėlių, tik žirnius ir sėmenis iki vieno grūdo atiduoda
valdžiai. Taip pat ir linų pluoštą. Žmonės už darbą tegauna tik rugių ir bulvių.
Dirba visi. Užmokestis už darbo dienas. Kai rudenį sudoroja laukus, atiduoda,
kas priklauso valdžiai, palieka sėklai (dažnai ir nepalieka, sakydami duosią pa-
vasarį geresnės rūšies). Kas lieka, dalina pagal darbo dienas.

1940 metais už darbo dieną davę po 4 svarus rugių, po 10 svarų bulvių ir
po 20 kapeikų pinigais.

Muziejaus archyvas

345

Viena našlė - keturių vaikų motina — išdirbo per metus 200 dienų ir gavo:
800 svarų rugių, 2000 svarų bulvių. Tuo daviniu turėjo prasimaitinti visi pen-
ki. Jokios pavilgos, jokių riebalų.

Pastaruoju metu buvo duota apie akrą daržams prie sodybų. Daržuose galėjo
sėti ir sodinti kas ką norėjo, tik ne pluoštinius ir ne aliejinius augalus (kanapės,
sėmenys). Iš daržo gėrybių galėjo auginti gyvulį kokį kas norėjo.

Už tuos daržus turėjo mokėti mokesčius, apie 50 rublių per metus. Dar kie-
kviena šeima turėjo pirkti maždaug po 50 rublių valdžios paskolų bonų.

Minėtoji našlė buvo už uždirbtus pinigus nupirkus privalomų pirkti bonų
(už 200 dienų ji buvo gavusi 40 rublių), bet mokesčių nebuvo sumokėjus. Ji lai-
kė avelę, kuri buvo atsivedusi du ėriukus. Džiaugėsi motina, turėdama vilties,
kad bent retkarčiais arba bent sergančiam vaikui galėsianti duoti kiek mėsos.

Atvažiavo pareigūnai ieškoti nesumokėtų mokesčių ir ima tą avelę su ėriu-
kais, nes nieko kito už 40 rublių našlė neturėjo.

Subėgo kolchoznikai, sakydami, užmokėsią už ją, sumesią kas kiek, juk ki-
taip našlė išmarinsianti vaikus badu. Pareigūnai nesutiko. Girdi, kad jau atva-
žiavome, nebegalima už ją sumokėti, reikėję anksčiau tai padaryti.

Štai koks tos dirbančios našlės ir jos mažų vaikų likimas kolchoze. Ir ne ji
viena tokia ten buvo.

„Tiek varžą išimti — tiek klėtį išlaužti“

Mano tėvas labai mėgo žuvį. Jau kad užeidavo žiemos speigai, advente, prieš
Kalėdas, tėvas niekuomet neparvažiuodavo iš Plungės be stintų.

Retkarčiais mama paklausdavo: „Kame tavo stintos šiandien? Ir pieno šei-
mynai nesuvartojau, nors šiandien pirmadienis. Pats žinai, karvės trūksta, tik
viena Baltnugarė bėra įmelžama, dar Baltgalvę patraiškome. O tu be žuvies...“

„Kad stintų nebuvo, neatvežė. Ir Šmuilos klausiau ir pas Gliozerį buvau už-
ėjęs. Sako, bene audros buvo.“

Mat tėvas, parsivežęs stintų, tuojau jas virdavo. O kad gardi žuvis būtų, reik
ją kone tris valandas virti. Ir taip virinti, kad nesukristų. Tad labai pamažėl,
kad vos vos virsnotų.

Ne taip jau lengva buvo ant paprastos „plytos“ ar „kuknės“ palaikyti pastovų
karštį. Pakišai į ugniakurą, jei jau nešlapių, tai su sniegais atneštų iš lauko — iš
užduralio, iš patvorio eilės paėmęs, virbų, ugnis prigęsta, ima šnypšti, cypti, o
kai smulkūs virbai apdžiūva, kai nutirpsta sniegas, staigiai suliepsnoja, ir, žino-
ma, viralas ima šokt iš trikojo. Tačiau mama taigodavo. Ir pati mėgo žuvį, ypač
galvas aižyti, čiulpti, pasižiūrėdama, kartais su pirštu, o tai ir šakaliuką ar bul-
viaskutį peilį pasiėmus.

Muziejaus archyvas

346

Stintas reikėjo virti piene. Jos ypač gražiai atrodydavo piene virtos - ir skonis,
aišku, kur kas gardesnis kaip vandeny virtų. Į tokį stintų verdamą pieną prieš
baigiant virti įberdavo miežinių kruopų saujelę, druskos žiupsnelį. O skanumė-
lis ir tos sriubos, ir pačių stintų... Pakvipdavo visa troba. Valgydavom gerojoj
menėj užsidegę didžiąją lempą su apvaliu ne pilvotu stiklu, ant stalo pastatomą.
Ir šviesu kambary, matyti šventųjų paveikslai ant sienos ir prie durų tas sieni-
nis su pasvarais laikrodis, senelio takse už 18 rublių nupirktas; matai savotiškas
skaitlines, aiškiai svyruoja svyruoklė, tarsi ir tik-tak aiškiau girdėti.

Viskas būdavo gerai tokioje „puotoje“.

"Tik kartais svirpliai, seniai nematę tokios akinančios lempos šviesos, im-
davo lakioti. Kur kitur lėks, kad ne į tokį aštrų šviesos šaltinį - lempą. O pa-
kelėj garuoja iš molinio bliūdo pieno švelnučiai garai. Perlekiant tuos garus,
svirpliui aprasoja sparnai, o gal tie garai dar ir karšti. Ir vargšas svirplys takš
plekš į patį balto skystimo vidurį. Nesumeta ir kojas kaip reikiant ištiesti,
kaip pastirsta tikrai karštoje piene virtų stintų sriuboje. Mama tuoj su šaukš-
tu tą „bjaurybę“ semia atsargiai nuo paviršiaus ir neša kiton menėn — į šunų
lakalo indą.

Kartais, jei svirplys nedidelis arba neaukštai lėkė, o žuvienė apsikrėnojo, tas
sugebėdavo porą postūmių padaryti, kolei pratrūkdavo krėnelė. Tuomet svirplys
murkteldavo į sriubą ir palįsdavo po krėnele.

„Dar slepiasi prieš nusigalabydamas... Dabar visas viralo germes nuo pavir-
šiaus turi šuniui išmesti“, - sakydavo mama.

Tėvas mėgo ir pats žuvies pasigaudyti. Tai darydavo per adventą, prieš pat
Kalėdas, kuomet vėgėlės neršia. Įspęsdavo varžą, iš žilvyčių padarytą. Jis nie-
kuomet nedirbdavo krežulių, bet varžą vis turėdavo savo darbo. Spęsdavo tą
varžą vėgėlėms neršiant ir pavasarį, baigiantis tvanams, kuomet lydekos eina iš
Sausdravo upelio į mažus upeliūkščius neršti arba eina į kokias atsvadas, pali-
kimus, žiokius.

Nemėgo tėvas tinklo, krytės, vedinio ar bradinio, tribradžio. Tinklas buvo
klėtsangy vieną kitą sykį vasaros metu krakių tvenkiny (karosų prūde) pasigau-
dyti. Nemėgo ir meškerės. Tik perstekė jam tiko. Kartais išeidavo per Velykas,
jei būdavo lydekų neršto laikas. Šiaip perstekę jis tenaudojo su žiburiu nakties
metu žvejoti. Sena buvo perstekė, beveik be užbarzdžių, tik penkių dantų, šeš-
tojo viens buvimas bebuvo išsilaikęs. Eidamas žvejoti, įsakydavo man paaštrin-
ti dantis, gerokai atbukintus į akmenuoto Sausdravo dugną, ypač sriautose, kur
upėtakiai, lašišos mėgo laikytis.

Reikėjo iš anksto paruošti žiburių. Reikėjo rasti pušies dervų. Kurui pas mus
beveik vien alksniai, kartais eglašakės paruoštos kapojant šakas arkliam kreikti.
Bet pušies nebūdavo. Tad eik į pastauninko — ganyklalės galą tų senų apipuvu-
sių pušinių kelmų paskaldyti.

Muziejaus archyvas

347

Ganyklalės gale seniau augusios labai didelės pušys. Seni seni kelmai, prieš
geras tris dešimtis metų nukirstų pušų. Aukšti buvę palikti, matyt, kertant buvo
gili žiema. Dabar apipuvę. Kitur išdeginti, kad lapės žąsų nepjautų — neva lapės
bijančios apdegintų kelmų ir pro juos neinančios artyn prie palaukių, kur žąsys
ganydavosi. Tie apdegę buvo lengviau atskeliami, bet nusipaišydavai. Šiek tiek
tokių skiedrų nuo tų kelmų atkapoji ir neši namo. Čia suskaldai maždaug pu-
sės sieksnio ilgio, kame radęs naujų tvorgalių, įkaišioji tų dervų ir žiburys gana
gerai dega. Kartais iki dešimties žiburių reikėjo pagaminti. Buntelius suriši su
žilvičiais. Tų žilvičių vėl eik į pasausdravį, ieškok karklų. Bet mielai tai daryda-
vau — juk su tėvu eisiu naktį žvejoti.

Turi būti be mėnulio naktis, tamsi, be vėjo. Iš vakaro turi parpliai parpti,
varlės kurkti, griežlė griežti. Oras turi būti šiltas, ne prieš audrą, jautis turi gu-
lėti laidary, ne tvarte, blezdingos turi anksti sulėkti gulti, vištos irgi turi anksti
sugulti... Tai žymės rasti ramiai gulinčią žuvį.

Nubrendi per rasotas nepjautas pievas. Tėvas brenda vandeniu, vieną žiburį už-
sidegęs. Aš einu pakraščiu. Vaga apaugusi karklais, alksniais, ne visuomet tematai
tėvą, tik išgirsti žeberklo šmakštelėjimą į akmenis ar į stambesnį žvyrą. Sunkūs
žiburiai mažam. Ant žolės nepadėsi — sušlaps rasoj ir nebedegs. O čia baugu vie-
nam, dar kartais ir svetimoj pievoj. Visuomet imdavau su savim Šmickį - šunuką.

Dangus žvaigždėtas, gilus. Kur ne kur suokia lakštingala, griežlė per visą
naktį griežia, putpelė būt nebūt, prie miško strazdas giesmininkas savo dainą:
kur einat, kur einat, ką gaudot, ką gaudot, negražiai negražiai... Pelėda suū-
bauja, — kaip baisu. Ant nusvirusių karklų šakų gulėjusios blezdingos sucypau-
ja, lėlys išlekia... Ima snaudulys. Basom kojom šalta. Žiūri į tą tėvo parodytą
Dangaus Šluotelę, ar į Grįžulo Ratus, į plačiai mirksinčią vakarinę ar kituomet
prieš pat aušrą pasirodžiusią rytmetinę.

Tik rytams ėmus švisti, turi bėgti namo. Greitai bėga įšalęs šaltiniuotam
Sausdravo vandeny tėvas, ir mano apstirusios kojos tarsi žolių viršūnėmis, že-
mės nesiekdamos, bajorų daužomos tik trepsi, kad nuo tėvo neatsilikčiau. Dar
vienas kitas žiburys tabaluoja ant nugaros... Įdomios naktys, ir šiandien taip
ryškiai jas atsimenu.

Sykį taip žvejojom su persteke nakties metu, nemaloniai tedegančiam žibu-
riui šviečiant. Trumpos tebuvo dervos, nuolat krito iš raiščių, vaiko rankomis
surištų, krito į vandenį ir šnirpštė. Svetimose, Kripo pievose, Poukinėj, arti prie
kunigaikščio miško — jau antroj pusėj upės nebe žmonių, o pono žemė. Balingi
paupiai, gerai nežinomos duobės, kelmai, šaknys...

„Igne, veizėk, kiek žuvies...“

Tėvas aptikęs varžą takišėj įspęstą. Pakėlė varžą ir rado. Pitpilnė varža rau-
delių. Mat buvo viduvasaris, kuomet raudos neršia. Jos ir vaikšto tuomet dide-
liais būriais.

Muziejaus archyvas

348

„Kratyk, papuni, į terbą.“

„Negal, svetima žuvis. Tiek varžą išimti, tiek klėtį išlaužti“, — atsakė tėvas.

Įmerkė atgal varžą į vandenį, apdėjo eglašakėmis, kaip kad pirma buvo, per-
lipo per takišės lieptą ir nuėjo prieš vandenį toliau, švaistydamasis smilkstan-
čiu žibintu.

Grįžus iš tokių žvejonių, tėvas eidavo į daržinę ant šieno gulti, jei pievos bū-
davo nušienautos ir šienas parvežtas. Ir aš sykiu. Knaisais knaisais, kolei guolį
apsitvarkai, kolei šiltame šiene kojas sušildai. Gerai, kad Šmickis palipdavo sykiu
su manim ir atsiguldavo prie kojų. Tuoj pat ir aušta. Tėvas keliasi, eina šeimy-
nos žadinti, jei tai ne sekmadienio rytas. Jau prieš pietus mama žardienoj prie
daržinės šaukia: „Igne, ar gyvas besi? Kad taip ilgai įmigai.“

Atsiliepiu, keliuos, pasakoju įspūdžius ir šiuo atveju negaliu aiškiai perprasti,
kodėl tėvas tų raudų iš tos varžos neiškratė bent pusės į terbą, ir mamai pasakoju...

Taip tos žuvies ir neėmė.

Lietuviškai kalba

Vokietijoje apie Frankfurtą prie Maino lygumų miškai ir girios susipynę. Čia
pat lapuočiai, čia pat spygliuočiai. Jaunuolynai rūšiuojami: eglės sau, pušys sau.
Gal kiek pamaišo su maumedžiais bei pačias eglių ar pušų rūšis. Lapuočiai —
bukai ir ąžuolai — prisisėja. Beržų retai tepasitaiko. Drebulės labai suvargusios.
Prie upelių aptinki juodalksnių, kartais didelių, storų, šakarnių ir išbėginių.

Miško kirtėjai čia nuolatiniai. Jie kerta per kiaurą metą, ir žiemą ir vasarą, ir
rudenį ir pavasarį. Kerta, pasirinkdami išskirtinius medžius arba plynai, padary-
dami miške nedideles tuščias lomeles. Iškirstų medžių kelmus išskaldo, iškapoja
gyventojai, nešdami kurą ant nugaros arba krepšeliuose, veždami su dviračiais
ar paprastais vežimėliais. Gyventojai čia arba prie „tuščio maišo pririšti", arba
vaikščioja vežimėlį veždami. Jau tik medį nuleidus, jo viršūnę apstoja moterys,
vaikai. Šakų bematant nebelieka. Pirma stambesnes išlaužo, paskui ir pačias
smulkiausias išrankioja. Miškas švarus, tarsi iššluotas. Iškirstas lomeles dar iš-
grėbsto, išdegina. Kirtimuose lieka žemė ir pelenai.

Kitą metą su tam tikrais plūgais išvaro vagas. Tose vagose ar tų vagų sąvarto-
se daigsto medžių daigelius. Labai mėgsta sodinti pušis. Miške prie takų, kelių —
eglių eilės. Kur ne kur maumedžiai, ąžuolai. Pavasarį bukynuose ir ąžuolynuose
kaip šepetys pridygę bukiukų ir 4žuoliukų. Didesnių maža, jie kažkodėl patys iš-
nyksta, — naikinant neteko matyti. Tik pakeliais, kur vokiečiai pjautuvu (ne dal-
giu) pjauna ožkoms ar triušiams žolę, be pasigailėjimo nušveičia ir jaunus medelius.

Muziejaus archyvas

349

Retkarčiais, ypač prie kirtimų ar jaunuolynų, pasitaiko aviečių, mėlynių,
gervuogių. Žemuogių labai maža. Aviečių priaugę bombų išmuštų duobių pa-
kraščiai. Čia jų krūmai gana vešlūs, uogos didokos.

Kur bukai su pušimis auga, jokio želmens apačioje. Ir pamiškio čia nėra. Vien
sausi pernykščiai bukų lapai. Tas pats ir eglynuose, tik čia eglių skujai.

Prie takų ir jaunuolynų auga trijų rūšių paparčiai, vienrykštės, smilgos, ypač
kur drėgnoka. Kirtimuose apsčiai kiškiakrūmių.

Griovių griovelių prikasta. Ir požeminiai vamzdžiai vandeniui surinkti, kad
būtų mieste kuo plauti, ką gerti. Balų nepasitaiko, jos nuleistos, nusausintos arba
jų vanduo susiurbtas požeminių vamzdžių ir tekinamas į miestus.

Čia kalbama apie lygumas. Kalnuotose vietose kitaip. Nieko nepadarysi, reik
vaikščioti ir po tokius miškus.

Kur senas retas miškas, traška po kojų lapai. Kur kad ir senesni jaunuolynai,
jau yra apynovarčių, nestorų karčių dydžio, ne visur tepralįsi, kad ir kažin kaip
norėtumei. Tik grioveliais tegali slankioti, ir tai pasilenkęs. Susipynusios saus-
šakės, vis vien ar tai būtų vien pušys, ar vien eglės, ar jų mišinys.

Paprastai į jaunuolynus neleidžiama eiti. Net ir parašyta — draudžiamas ke-
lias. Gal kad stirnų nebaidytų.

Stirnų čia gana daug. Kiškį miške nedažnai pamatysi, ir tas nuspilgęs, už
mūsąjį mažesnis. Pasitaiko šernų. Aptinki jų maudynes. Keletas voveraičių. Yra
lapių urvų. Vieną sykį kiškiakrūmiuose mačiau lazdynų pelę, tą gražų, gelto-
ną sutvėrimėlį su tamsia juosta, su ilga, gauruota, nelyginant voverės, uodega.

Laksto dideli juodrainiai suopiai, vanagai. Miške daug kėkštų. Burkuo-
ja aukštuose medžiuose ir mažiukai keršpečiai balandžiai. Ir žiemą jie čia
po keletą būreliais išsilaiko. Palankėse, pamiškėse šarkų daug. Margasis ge-
nys vis kalena, parpia... Jis tikrai labai margas, bet žmogaus gyvenimas dar
margesnis. Pamatai lankais žemyn lekiančią meletą, klegetką (juodasis ir ža-
liasis geniai). Sykį ilgai leidosi stebimas tas gražusis budutis su savo plačio-
mis sparnų ir nugarų juostomis, išskėstu kuodu, su savo įdomia galvute, kai
kuodas suglaustas.

Vienur kitur sukranksi juodoji varna. Švilpokas, pasikraipęs ant šakos, švil-
paudamas nulekia keletą žingsnių, kad ir vėl nutūptų. Mačiau čia jų ir karštą
vasaros dieną.

Apšepusios zylės, geltonkrūtinės ir juodgalvės. Žiemą atlekia ir ilgauodegių
zylių. Vilkutis kažkodėl nepatenkintas, vis galvą žemyn laikydamas, įvijai slan-
kioja aplink medžių kamienus. Slukučių reta. Jis tik aukštyn slenka nuo medžio
viršūnės prie kamieno lėkte atlėkęs. Liepsnelė uodegos nenulaikydama vis lekia
ant kitos šakos galvą į šalį pasukus, liūdnai cypčiodama. Pamiškėse pilkoji kielė.
Pavasarį girdėjau sėjelį — vijongalvį: sėk sėk sėk. Sykį pievoje mačiau lekiančias
ir girgždančias dvi kurapkas.

Muziejaus archyvas

350

Lauke ir apie namus skraido blezdingos ilgauodegės ir čiurliai. Čia jie be
triukšmo skrieja.

Itin nustebau, ant telefonų laidų nutūpusių blezdingų pasikalbėjimą nugir-
dęs. Svarbiausia čia tai, kad jos kalbėjosi lietuviškai.

Viena sako: „Kad buvau svečioj šalelėj, midų-vyną gėriau, midų-vyną gėriau
ir pagurklėliais tyvuliavo tyvuliavo. Kad parlėkiau į savo žemelę, sudžiūvau su-
džiūvau ir pagurklėlis kai šakalys, kai šakalys.“

Kita vėl: „Kad išlėkiau — pilnos miegos, kad parlėkiau — tuščios miegos, nors
priteršk, nors priteršk.“

Dar trečioji: „Rytą — vakarą, rytą — vakarą vis lapynė, vis lapynė.“

Staiga švystelėjo kažkoks paukštis, visos nusklendė nuo vielos šaukdamos:
„Kad sudegtum, kad sudegtum.“

Taip aiškiai lietuviškai kalbėjosi, kaip Lietuvoje kad jos seniau kalbėdavosi.

Ko jau ko, bet juodųjų strazdų tiesiog begalės. Daugiausia apie namus. Čia
kaip žiurkės jie slankioja. Daugiau kaip žvirblių. Miško viduryje juodųjų straz-
dų nepamatysi.

Lietuvoje antraip. Juodųjų strazdų labai maža. Ir laikosi jie kuo toliausiai
nuo žmonių, miško gelmėse. Ir baikštumas jų ten neapsakomas. Miške nugirs-
ti: „Šimts-šimts vyrų mano vieno rieto nepakels.“

"Tas pats margasparnis, tą išdidumą praradęs, bet užtatai pranašu pasidaręs
šaukia „ūi-ūi, lys-lys“. Ir tikrai lytų nuspėja.

Tai drąsuolis kikilis. Čia jie kiek kitoniško atspalvio.

"Taip pat miške nenuilstamas šaukia į medžio viršūnę ilėkęs: „Brigyte, Brigy-
te, gink bondą, gink bondą. Išginė bondą bondą, uodegą pastatė ant kęso, ant
kęso.“ Tai strazdas giesmininkas.

Juodvarnis (kranklys) retkarčiais tarp aukštųjų medžių lėkdamas kranksi:
„Prie kaulo, prie kaulo.“

Varna, tai nugirdusi, pritaria: „Bi mėsa, bi mėsa.“

Pamiškės šarka patenkinta, radus progos su abiem iš karto sutikti, krežena:
„korošo, korošo“. Ji nuduoda lietuviškai nemokančią ir prasitaria apie savo lin-
kimą į Rytus.

Pats mažiausias rudrainis traškutis itin drąsus, uodegaitę pakėlęs aukštyn,
iš urvelio nuo lizdo nulėkęs (jo lizdelis kaip voverės, iš visų pusių uždaras, tik
maža skylutė šone), traškena: „Ne čia, ne čia mano lizdelis; nelįsk, ne čia, ne
čia." Rodos, akis įmanytų iškabinėti. O pasukus toliau, drąsiai kyla pora sieks-
nių į medį ir nenusilaikydamas vietoje jau švilpauja: „Nebijau, nebijau, aš aukš-
tai, dydis, didelis, baisus, nelįsk, nelįsk."

Daugelio lietuviškai kalbančių sparnuočių čia nerandi. Kėkštai ir šarkos
kiaušinėlius išgeria, mažučius paukštelius sudrasko, net lizdelius išpurškina.
Čia tų kenkėjų per daug.

Muziejaus archyvas

351

Ne ta volungė čia, ne ta gegutė. Ne tie jų garsai. Ne tas dainas dainuoja, ne
taip širdį kutena. Šios dvi paukštytės juk nedaug ir neįvairiai tenušvilpauja, nu-
kukuoja.

Viena: „Čia aš aukštai aukštai. Netūpsiu žemai. Juo aukščiau, juo man ge-
riau, pačioj viršūnėlėj, aukštai aukštai.“

Abi turi savas pastovias gaidas, žodžius, bet lietuviškai-žemaitiškai širdžiai
tikrai daug pasako, daug jausmų sužadina, sukelia minčių: „Kokou girioj ge-
gutėlė, bene mano motinėlė? Kame mano motina, mamytė, motinėlė? Tu daug
lakioji, plačiai apskrajoji, kame mano močiutė sengalvėlė? Ar gyva sveika, ar be
savų — tarp svetimų?..“

Sausdravas

Upė Sausdravas teka per mano tėviškės pievas. Prasideda už Kontaučių. Iš
klebonijos langų į rytus žiūrint yra didelė didelė lyguma. Pagal miestelį lyguma
baigiasi staigiu aukštu pakilimu. Gal ta lyguma kuomet buvo ežeras. Ta lygu-
ma yra aukščiausioje apylinkės vietoje.

Iš tos lygumos ir gauna vandens savo pradžiai Sausdravas. Pirma jis pasuka
Smilgių sodos link. Čia aptikęs aukštus kalnus pasuka per Sausdravėnus.

Perkirtęs Kontaučių-Žlibinų kelią, Sausdravas, kiek pasidavęs Kepurėnų link,
teka pro Brasą, pro Žeimį, pro Žeimavičių (juodu tikri broliai: Žeimavičius buvo
stambus ūkininkas, jo ūkis prie pat klebonijos (Žlibinų), o Žeimys turėjo gal
pusės Žeimavičiaus ūkio dydžio ūkelį, gyveno švariai, bet smulkaus ūkelio ir ar-
kliai, karvės, padargai, vežimai tokie, kad iš kitų smulkių ūkininkų nesiskyrė).
Brasas buvo bevaikis ūkininkas, kiek didėlesnio kaip Žeimio ūkio. Labai aukštas
vyras, turėjo itin mažą žmoną. Į priežodį įėjo: „eina kaip Brasas su savo pačia“.

Prieš tuos tris kiemus antroje kelio pusėje buvo maro metų kapeliai: lygumo-
je pakili vieta, augo keli ąžuolai, beržai, neaptverti gyvuliai ganėsi kapeliuose ir
aplink juos, nes kapelių aplinka - ganykla.

Čia pat aukštas kalnas, kuriame kyšo Kontautiškio Petro Šukštos maždaug
šešių valakų dvariukas. Žemę dirbo nuomininkas, o pats bevaikis Šukšta tar-
navo Rusijoje ir grįžo tik pensiją ištarnavęs.

Aplankęs tuos tris kaimus ir Žlibinus, Sausdravas prie Šv. Jonelio koplytė-
lės kerta savo dešinėje pusėje Žlibinų-Plungės vieškelį. Palei Šarkius tuoj prie
kapinių patenka į Žlibiniškio Šukštos malūno tvenkinį. Didokas tvenkinys.
Mat nei savo pradžioje Sausdravas negauna daug vandens, nei vandenį tinka-
mai papildo negausūs pakelės šaltiniai. Tad tvenkinio reikėjo didesnei vandens
atsargai, kad kiek ilgėliau galėtų pamalti pavasario potvyniais ištirpusio sniego
vandenims nutekėjus.

Muziejaus archyvas

352

Kiek pasukęs Gaižupių link, Sausdravas įteka į Puvaičių sodą, jau Medingė-
niškio Šukštos baudžiauninkų žemę. Čia Birontą, Riškų, Grigaitį, Pustį (nuo-
mojo iš Šukštos ūkį, paskui tą ūkį atpirko Urbonas), Jucį, Petravičių, Petrylą
(grytelninką be žemės) savo kairėje pusėje palikęs, tik jų pievas, o kitų ir dirvas
perpjovęs, Sausdravas pasiekia Plungės-Medingėnų kelią prie Purvatinės smu-
klės. Antrojoje pusėje, dešiniojoje, palikęs seniau buvusį Urbono ūkį, Mineiką,
Petrauskienės grytelę (pati gyveno Žlibinuose), Vincentą Končių, Labanaus-
ką, vėl ateina prie Plungės kelio, prie sodos kapų. Toliau plauna Šukštos ūkio,
Pociaus, Jeronimo Končiaus, Antano Končiaus, Stonio pievas (Stonio pievose
Duobikėse vienoje vingio sietuvoje buvo prie dugno du juoduoju ąžuolu: vienas
perpus žemėje, kito vienas galas iki pusės augumo pakilęs nuo dugno); toliau
abejose savo pusėse sudaro pieveles Peldikes (Groso kumetyno), Salio lankelę
(Vainaičių soda) ir Kripo-Kripausko Poukines — pievos šaltiniuotos, balingos,
kur auga daug poukių. Paskutinėse dvejose pievose Sausdravas besigiminiuoja
su žmonių žemėmis tik dešiniuoju savo šonu, o kairiojoje pusėje jau plungiškio
kunigaikščio Mykolo Oginskio miškas.

Iš tų pievų išsprūdęs, Sausdravas pasineria į kunigaikštinę ir tik anoje pu-
sėje ši vieta laiko daug vandens Ješinskio žemėje. Tai Sausdravinės tvenkinys.

Čia Sausdravas išvysta saulę. Nes kunigaikštinėje, tarp aukštų skardžių, tarp
šimtamečių eglių, pušų, visuomet tamsu, visuomet vagoje pavėsis, kad upėta-
kiams išlaikytų šaltą šaltinių vandenį (Purvaičiais pradedant), kad sudarytų kuo
patogiausias vietas bebrams savo užtvaras daryti.

Nuo Sausdravinės viršutiniojo vandens rato nukritęs Sausdravo šaltas vanduo
per Ješinskio, Abarčio pasodybius, Simaičio pievose (itin graži vieta — alkas), už
senkapių, įsilieja į Minijos šiltąjį vandenį.

Vasaros metu Žlibinų malūnas aklai sulaiko visą vandenį, o pro mus
(apie 3 km) kiaurą vasarą teka šaltas skaidrus vanduo. Per šaltiniuotus nedi-
delius kalnų šlaitus Sausdravas praeina. Visur jo vaga akmenuota, gili, apau-
gusi daugiausia baltalksniais, karklais. Iki Poukinių nerasi gilesnės vietos kaip
iki juostos. Iš vagos dugno matai nešantį smėlį šaltinio vandenį. Vandens ne-
sudrumsi... Vagos dugnas švarus ir lašantis į vagą šaltinio vanduo — kaip akis.

Upė gana žuvinga, nors gaudoma visokiais būdais, ypač kryčiu ar persteke
su žiburiais. Pagauna lydekų, upėtakių, vėgėlių, raudelių, grumzdulų, ratpizų,
guirių. Man augant buvo daug nedidelių vėžių, paskui buvo jiems užėjęs ma-
ras. Vėliau vėl atsirado.

Intakai dešinėje. Pro V. Končių įteka (vasarą visiškai išdžiūna) iš Stoupelio-—
Jonušo Skruzdinės pelkės pavasario vanduo. Pro J. Končių, A. Končių, Leoną
Jonavičę - Didpievio upalis, imąs pradžią buvusiose sodos ganyklose (baudžia-
vos laikais), paskui pievose, vietomis virtusiose dirvomis. Šis upelis per Jonavi-
čės Daubales įteka į Sausdravą jau Kripo Poukinėse. Žiotyse daug tufo, vanduo

Muziejaus archyvas

353

šaltas, srovelėmis sunkiasi verda šaltinėliai. Kur baltas, švarus smėlis - skaidrus
ir gardus gerti vanduo.

Toliau pro Lekauskį (Jerubaičių soda), Kuzavo žemėje, prie kapalių į kuni-
gaikštinę įteka Pakapis. Dar toliau per Žudickio miškelius pasiekia Šarkupis.
Vėl Varlupis, Kužupis, Ilgprastvis.

Kairėje tik vienas Juodaubis pasiekia Sausdravą per J. Končiaus žemę Stonio
pievoje (nuo Jeronimo žemės kokie 10 žingsnių). Juodaubis turi pradžią netoli
Pamišeikiškės, teka per balingus Šukštos miškų pakraščius. Vasarą beturi van-
dens balutėse prie šaltinėlių ar po tiltaliu Purvatinės-Paminėjų kelyje, kur ant
kalno stovi mūsų šv. Jonelis.

Sausdravo ilgis iš akies tiesia linija — apie 12 kilometrų. Seniau savo tėkmėje
varė tris malūnus, paskui pavasariais, rudenimis ar po smarkių liūčių ir vasa-
rą — du malūnus. Ir visą laiką, per didžiausias vasaros sausras, per spiginančius
žiemos šalčius tik vienas malūnas — Sausdravinėje.

Kunigaikštinėje žiemos metu Sausdravas neužšąla. Čia visuomet, kur kiek
sriauniau ar kur prie didesnių šaltinių, žiemos metu užeidavai laukinių ančių.

Vasaros metu tamsiame miške savotišką vaizdą sudarydavo tulžys, belakio-
damas pro pervirtusių upės vagą storulių, jau sausų eglių. Ir juodasis gandras čia
braidydavo vagoje, grundulus, guires gaudydamas, o gal ir upėtakius.

Per gražią gamtą teka Sausdravas. Kerta jis kad ir nedideles, bet gražias pie-
veles. Palieka stačius prie vagos skardžius, stambius akmenis, surenka vandenį
iš daugelio mažų šaltinėlių. Savo vandens skaidrumu džiugina kelias dešimtis
nestambių ūkininkų, pusėtinai ruginės duonos su dirselėmis privalgiusių. Nei
kviečių, nei žirnių žemė nepribrandina. Žirniai labai kirmija ir žarduose bran-
dinami. Tik miškas duoda daug, anuomet, kunigaikščiui gyvam esant, kirvio
nepaliestas.

Savo tėkmėje jis, matyt, nepakenčia stambesnių ūkininkų - kur tik toks pa-
sitaiko, jis traukiasi kiek galėdamas. Glaudžiasi geriau prie nepaliestos gamtos,
prie miško.

Pievos. Žinoma, kas geresnių neturi, sako, pievos pasausdravais išeina. O čia
maži vingiai, tai vingio lankas irgi nedidelis. Dar vaga apaugus, šlaitai nedide-
li, medžių priaugę, šaltiniuoti. Kur šalpusnė kokiame skardyje auga, čia bent
molio gali gauti krosniai užlaistyti. O šiaip vis smėlis, baltas baltas, jau per ne-
didelį kastuvą pakasus.

Patogumas tik tas — turi gero vandens ir kuro netrūksta.

Mūsų Didpievyje buvo dvi linams merkti markos. Jos buvo iškastos greta
upalio vagos. Pagal reikalą galėjo arba vandenį pro šalį praleisti, arba prileisti ją
vandens, atidarius marką tarp upalio ir vagos.

Pavasariais į tas markas ateidavo lydekų. Vandens potvynio metu daug. Jei
potvynis būdavo, ledams pirma išėjus, tai neršti atplaukusių lydekų būdavo gana

Muziejaus archyvas

354

daug. Didžiąsias, žinoma, išgaudydavo greit, bet likdavo mažesnių. Maisto, ma-
tyt, rasdavo pakankamai ir vanduo šiltas.

Vasaros gale šių metų neršto lydekaitės jau būdavo kaip audimo šautuvai.
Iš upelio mažųjų duobių, vandeniui vasarvidžiu senkant, išgaudydavo pirma,
kol gilėliau — gandrai, o paskui varnos. Ilgiau išsilaikydavo tose markose ir po
tilraliu.

Norint sužinoti, ar yra po tiltaliu arba kurioje markoje lydžių, tekdavo mes-
ti varlę. Bematant lydekos ją pagaudavo. Šiaip jų nemaryti. Lydekoms esant,
vanduo būdavo sudrumstas. Ir įmesta varlė tokiame vandenyje, kur yra lydekų,
negrimzta į dugną, bet kiukt kiukt kiukt stengiasi peršokti per marką į kitą jos
pusę. Bet varlei tai dažniausiai nepasiseka.

Jei kas nebūdavo anksčiau išgaudęs, rasdavome kartais net po keliolika. Ne-
gražu, net „didelis griekas“ svetimame vandenyje gaudyti žuvį. Kieno vanduo,
to ir žuvis.

Sužinojus, kad yra lydekų, reikėjo pagaudyti. Pasisekdavo pagauti plikomis
rankomis. Išsidarydavai (gerai iki juostos vandens) plikas ir imdavai drumsti
vandenį; sukeldavai dumblus, vanduo pasidarydavo tirštas. Tai trukdavo kokią
valandą. Kiek palaukęs vėl drumsdavai, kad vanduo nenusistotų. Laikant kiek
galima daugiau sudrumstą vandenį, po gero pusvalandžio lydekos pradeda ne-
begauti oro, ima trokšti, mažosios pirma, didesnės paskui. Trokšdamos kiša
snapus iš vandens labai trumpam laikui — pagauna oro ir vėl pasineria. Pama-
tęs kaišiojamus snapus, įbrendi į vandenį ir ramiai stovi. Kai netoli tavęs lydeka
kyšteli snapą, tu iš apačios rankas kyšt ir tvilkt iš vandens į pakraštį. Vėl maišai
vandenį, vėl lauki. Ir taip plikomis rankomis išgaudai visas iki vienos. Juo ar-
čiau rudens, jau prieš linus merkiant, tuo lydekos būna didesnės, ypač jei vasarą
smarkokai palynoja.

Sausdrave taip gaudyti negalėjai. Nesudrumsčiamas tekantis vanduo. Be to,
labai šaltas — ilgai vandenyje nepabūsi. Prie upės taip gaudydavo vadinamuose
palikimuose. Kai vaga keičia savo vietą, lieka senoji vaga — senvagė, duobės; čia
priželia žolių ir pavasarį pasilieka lydekų, kurios vandeniui po potvynio senkant
dėl ko nors nesugebėjo išeiti. Arba vadinamuose žiokiuose — tai irgi vagos pali-
kimų duobės, dėl ko nors užtvenktos nuo vagos, sakykim, plaskanių (kanapių
be sėklų) merkti negalima — užteršia vandenį gyvuliams, žuvis išdvasina. O ir
pamerktųjų tekančiame vandenyje genda pluokštas.

Muziejaus archyvas

355

Grigoulienė

Prie kunigaikščio miško kiūksojo susmukusi grytelė. Tokią suvargusią, taip
susmukusią į žemę retai kame tegalėjai aptikti. Didelis vargdienis tegalėjo tokią
turėti. Ši gi buvo kunigaikščio nuosavybė.

Greta gyveno turbūt kokių trijų ha savininkas Jurčys. Jis buvo vadinamas
pamedinčiu — atseit šiame miško pakraštyje tam tikra eigulio Kubeckio akis.
Kubeckio sodyba buvo netoli Sausdravinės. Vieta nepaprasta: staigūs kalnai, ne
visur teįvažiuojami, šaltiniai, dideliu mišku apaugę. Gana toli gyvenamos so-
dybos. Nuo Plungės pusės privažiuojama lygiu keliu, bet nuo Šilasodos ar nuo
Paprūdiškės — jokio kelio.

Mat čia Sausdravo žiotys. Vaga pragraužta labai giliai. Ten, pas Kubeckį, ir
oras kitas, ir saulė ne ta. Tylu, ramu. Vėjas prašliaužia, praūžia šakarnių eglių
viršūnėmis. Juk sodybai daubą sudarė aukštosios eglės. Apačioje, žemiau sody-
bos, kita dauba, staigių šlaitų, siaura, iki savųjų eglių viršūnių, jei kuri įstengė
rasti vietos augti. Čia buvo viena vaga, teisingiau, tik vaga, be šlaitų. Upės pa-
kraščiais ne visur tegalėjai rasti dorą tarpelį takui. Šlaitai vagos viduryje susi-
eitų, jei vandens nebūtų. Dabar vagos plotis sudaro plokštumą. Paprastai upė
vingiuoja nuo vieno šlaito prie kito, šiaip teka lyguma, pieva. Čia gi jokios lygu-
mos, jokių pievų, vien miškas stačiuose šlaituose — eglės, kadugiai. Nuo sodybos
Plungės link važiuojant — pušynai, išbėginės pušys. Viršūnėlės kaip kepurėlės ir
jau gulsčiai beaugančios. Čia smiltynas. Ten, šlaituose, skardžiuose — molis su
sruvenančiais šaltinėliais.

Tad nelengva buvo pasiekti miško pakraštį: eigulys turėjo eiti kokius 3 kilo-
metrus miško tankmėmis, daubomis, kalnais.

Dėl to čia buvo padėjėjas. Juo labiau kad išeiną iš miško pravažiuojami ke-
liai — visi pro Juršį. Arba dėl to, kad žmonės, vogdami stambius medžius, kirs-
davo juos ne miške, bet miško pakraštyje. Sako, taip nesuranda patikrinimus
darantieji kelmų — kas ten dar eis palaukiais kelmų ieškoti. Taigi ponų miškai
neretėjo, bet jų plotai mažėjo.

Grytelė. Kai jau iš visų pusių stogas žemę siekė, kad ir trijų mažų rūtelių lange-
liui sienoje vietos trūko, išėjo Petravičiai kažkur kitur, nes jų ūkyje gyveno Jundulai.

Atsikraustė Antanas Grigoula su žmona ir keliais vaikais. Žmona apsukri.
Eina prie kunigaikštienės malonės prašyti, kad pastatydintų trobelę. Ir pasta-
tė. Nedidelę, gražią, iš pušinių kaip gintaras rąstų. Ne rąstus kirto, bet ronus
iš palaukių, išbėginius, sakuotus. Ir langai dideli, šviesu viduje, kvepia sienos.
Net stogas medinis.

Mokėjo jie nedidelę nuomą, teisingiau, gyveno veltui, kolei kunigaikštis My-
kolas Oginskis buvo gyvas. Jam mirus, pakėlė nuomą. Grigoulienė ėjo prašyti.

Muziejaus archyvas

356

i
“

P, 0 asa Ž

Stogastulpis kelyje Ketūnai-Mitkaičiai. 1938 m. Fort. Ignas Končius

i4
Kas X.

Aidų 144

Nn
| | ns

Stogastulpis sodyboje kelyje Kerūnai-Mitkaičiai. 1938 m. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

357

Girdi, nabašninkas kunigaikštis leidęs jiems gyventi be nuomos. Buvo nusta-
tyta maža nuoma, bet ir tos neėmęs. „Eik prašyk kunigaikštį, žinai, kame yra
palaidotas“, — atsakė kunigaikštienė.

Gyveno, mokėjo nuomą. Patogu buvo Grigoulai. Jis dirbo medinius in-
dus, daugiausia kibirus. Čia juk nesunku buvo nužiūrėti tinkamą medį ir su-
sigaudyti dėl laiko, kad kas nepamatytų, o su Jurčiu reikėjo geruoju gyventi.

Namelį turėjo, medžiagos čia pat galėjai rasti. Dėl to nesunku buvo kad ir
negreitam, apytingiui žmogui padirbti, sakykim, du kibiru. Už kibirą imdavo
tiek rugių, kiek jų kibire tilpdavo. Už kitus išdirbinius — milžtuves, kodalius,
ušėtkus ar plačius žemus kubilus mėsai sūdyti — užmokestis buvo kitoniškas.
Išdirbinius čia pat nupirkdavo arba žmona pereidavo per kaimynus piršdama,
bene kam reikia tokių ar kitokių indų. Turėdavo užsakymų. O šiaip atsargą pri-
dirbęs, paprašydavo kaimynų, kad nuvežtų į turgų ar jomarką.

Žmona vaikščiojo po kaimynes, išprašydavo ar audeklo galiuką, ar atlieka-
mų nuo vaikų marškinėlių saviems vaikams. Čia, kunigaikštinėje, uogų viso-
kių: mėlynių, aviečių, žemuogių, bruknių. Išeidavo su vaikais, pririnkdavo ir
nešiodavo labiau pasiturinčioms savo kaimynėms. Vienur gaudavo pieno, kitur
lašinių, kitur miltų. Taip ir prasimaitindavo. Žinoma, kaimynėms atnešdavo vi-
sokių apylinkės naujienų — plepi buvo. Neapkalbėdavo žmonių, dailios kalbos.
Uogas ir vaikai išnešiodavo, gaudavo pavalgyti, dar ir pavilgos kokios parsineš-
ti. Be valgio, čia vilnų saujelę išprašys, ten verpiamų linų kuodelį. Šiaip darbo
„ant dienų“ kaip ir nėjo. Vaikų daug, visi maži, po kits kito, pametesiui. Mažai
ir į namus teimdavo verpalų ar nėrinių.

Ir pati, ir vyras buvo švariai apsidarę. Prižiūrėjo ir vaikus, į žmones išleisda-
mi. Žinoma, viso ko buvo trūktinai — ir apdaro, ir valgio. Apavui - klumpeliai,
ir pavasariui, ir rudeniui, ir žiemai. Dar kokia kojinė, lops ant lopo sulopyta,
o šiaip auteliai letenai apvynioti, kur čia kame ir staibiui gausi. Vaikų kojelių
staibiai „gervių nukapoti“.

Bet augo vaikai, ir mergaitės ir berniukai. Ir jų buvo. Kai Antanas Grigoula
mirė, septynerius metus su žmona be triukšmo išgyvenęs, paliko aštuonis vai-
kus ir devintąjį keliu ateinantį.

Dabar suprasime, kiek tų vaikų ir kokio dydžio tie vaikai. Gimė du kartu po
du ir vieną sykį trys. Augo bet kurio gimimo tik po vieną vaiką.

Kai jau vaikai pratįso pro dešimtį metų, kai jau pasidarė už motinos rankas
ilgesni, kitoks gyvenimas grytelėje užvirė. Ir nueis, kur įsakytas, ir paneš ką,
mamos paprašytas tą bei kitą parnešti, tai sergančiam broliukui, sesytei pienelio
butelį, tai duonos abrakėlį ar kruopų, miltų košelei. Ūgtelėję vaikai su mažaisiais
prigrybaudavo, priuogaudavo, pririnkdavo apynių, riešutų, vaistažolių. Nune-
šę kur, gaudavo šį tą. Ir be niekur nieko reiktų duoti, o kad ką atneša, duosi ir
perduosi. Ne veltui juk.

Muziejaus archyvas

358

Kunigaikštienės tai neįtikindavo, kad iš tokių imti nuomos už grytelę ne-
reikia. Nors aplinkinio miško parduodavo kasmet už šimtą tūkstančių rublių.

Kokius pušinius „šliparius“ (pabėgius) pagamindavo, daugiausia latviai. Mū-
siškiai sakydavo, kad šliparius tašyti esąs per sunkus darbas. Pakanka, sako, ir
lengvesnio darbo, kad tik norėtumei dirbti.

Paaugo visi aštuoni Grigoujutei, Grigoulalės (tokių nevadindavo Grigouliu-
kai, Grigoulaitės). Išaugo gražūs vyrai, gražios moterys iš didelio vaikystės vargo,
iš svetimųjų rankų prie didelio, galingo pono miško, prie blogos žemės buvusių
kito pono baudžiauninkų Purvaičių sodos, tik kitoje parapijoje ir kitame vals-
čiuje, bet čia pat, už Sausdravo.

"Tuos vaikus labai puldavo šunys. Vaikai, dideliais virbais nešini, nemokėda-
vo gintis. Namiškiai bėgdavo nuo šunų juos apginti. Parsivesdavo juos į kiemą
ar į trobą, ir Čia jau gera pradžia kalbai paguosti vaikus vaišinant duona su pie-
nu ar ką kitą po ranka turint.

Kai viena pati Grigoulienė eidavo, jos šunys nebepuldavo - ji buvo kaip na-
miškė, kone svetys kasdien tas pats.

Juodasis gandras

Mažai tėra juodųjų gandrų mūsų padangėje. Sunku juos ir pamatyti. Po ba-
las ar šiaip laukymėse nevaikštinėja maisto ieškodami. Laikosi arti miško. Tik
skraidančius gali išvysti. Jų lakiojimo nuotoliai nėra dideli.

Man pasitaikydavo juodąjį gandrą pamatyti Sausdrave, kur upės vaga apau-
gusi dideliais baltalksniais, tamsu, lėtai teka negilus vanduo. Jis ten pamažėli
vaikšto į upės dugną akylai žiūrėdamas. Eisena jo visai panaši į baltojo gandro.
Eina susimąstęs, galvą nuleidęs, kraipydamas, matyt, kad su viena kuria akim
geriau įžvelgtų, kas randasi netoli kojų. Gaudo žuvytes ar kokių vabzdžių, vė-
žių ieško. Varlės čia niekuomet nesilaiko. Gilūs vagos pakraščiai, kad niekas
prie vandens ir prieiti negali. Stambūs baltalksniai kone iš vandens auga. Visas
kraštas jaunų alksniukų, karklų pridygęs. Vietomis serbentų krūmokšniai, ilga
žolė. Medžiai neretai apynių apvynioti, suvarkšlioti, perpinti.

Pamatęs žmogų, juodasis gandras išlekia vagos viduriu pro alksnių viršūnes,
kur jų šakos trumpesnės, iš kur jau labai sparnų plunksnų nesužalojus pasiseka
laimingai išplazdėti. Jis staigiai išsigąsta, smarkiai pašoka lėkti ir gana vikriai su-
geba beveik pro nesamą tarp šakų tarpą į laisvę iškilti. Skrenda aukštai, slapsty-
damasis tarp upės vagos vingių. Mėgsta nuošalias vietas. Beveik visuomet galima
jį aptikti vis ten pat. Mat nuo pavasario, kol žolė dar nepjauta, niekas paupiais po
pievas nebraido. Jei kame eina per pievas takas, tai tuo taku žmonės ir tevaikšto.
O vaga, sakiau, gili. Pasibaido jis pamatęs žmogų, prie pat vagos pakraščio priėjusį.

Muziejaus archyvas

359

Peri juodasis gandras dideliame miške, toli nuo pakraščio, aukštame medyje
susineštame lizde, kasmet vis tame pačiame.

Tokį lizdą buvo užėję Jurčiaus sūnai. Gyveno jie prie pat miško. Kunigaikščio
Oginskio miškas prasideda iš karto didelėmis pušimis. Glėbinės pušys, mažų,
tankių viršūnių. Prie viršūnių maukna spindi tarsi aukso spalva, ypač saulės
šviesoje. Miškas apkirstas pakraščiais. Ten vieni kelmai, — ar tai išvogta, ar iš-
pardavinėta.

Palaukių pušys labai smalingos. Iš jų senovėje žemaičiai statydavosi namus.
Miško pakraštį iškerta, lauką padaro, o likusieji medžiai sudaro tarsi sieną. Tai
ir atrodo, kad tokius ronus laiko prie savo žemės ribos, - smelkia javus. Ir pievą
laikant, teauga vos retos smilgelės ir skruzdynai didžiausiomis krūvomis laikosi.
Dėl to ūkininkų palaukės tuščios. Įsimetusias augti pušaites ar eglaites negai-
lestingai kerta, naikina, antraip plėstųsi vis tolyn ir tolyn nuo miško pakraščio.
Akiai gražiai atrodo. Miškas iš laukų žiūrint — kaip didžiausias mūras. Apačioje
mūras tamsus — tamsūs pušų kamienai, aukščiau iki lajos gražiai raudona žievė,
raudonos spalvos maukną, ir vėl beveik juodos, o iš tolo žaluma tikrai neįžiūri-
ma, pušų viršūnės — karūnos. Ypač gražu saulei leidžiantis, kai kone pažemiais
einantieji spinduliai nušviečia pušyno pakraštį.

Tokiuose miškuose ir tesilaiko tie reti mūsų krašto paukščiai — juodieji gan-
drai. Jurčiukai, sakau, žinojo tokių paukščių lizdą didelės eglės viršūnėje. Ne-
įlipsi į tokią eglę — vienur per tankios šakos, kitur tik sausšakės — ir storos, ir
plonos, aštrios kaip ylos, kietos nulaužti, kaip vielos. Kad priliptų prie lizdo,
jie pakirto kitą eglę ir pavertė ant tos eglės, kurioje buvo lizdas. Pakirstoji savo
šakomis atsirėmė į anos šakas ir laikėsi metų metais. Ta pakirstąja egle, patvar-
kius šakas, galėjo lipti aukštyn kaip kopėčiomis. Taip jie pasiekė lizdą. Stebėjo
augančius vaikus. Paaugusius išimdavo iš lizdo ir nešdavo namo.

Seniai gandrai vaikų lengvai neatiduodavo. Puldavo iš aukšto visu smarku-
mu. Reikėjo, sako, saugoti galvą, kad neprakirstų savo stipriu aštriu snapu. Ap-
saugai užsimaudavo ant galvos krežulį, iš šaknų ar žilvičių nupintą. Paukščiai
prakirsdavo to krepšio vytis bepuldami atimti cypiančių vaikų, kurie ir patys
kojomis braižėsi, sparnais skaudžiai plakėsi ir snapais gnaibėsi, ypač reikėjo sau-
goti veidą ir plikas rankas.

Gaivališka tėvų kova už savo vaikų likimą. Nedora retus gamtos gyvūnus,
krašto papuošalus, naikinti.

Ignacas Joknys

Kolei tėvas valdė Kazio Stonio žemę, mokėdamas išperkamuosius mokesčius
ir išlaikydamas Lauryną, Stonio dėdę, samdydavo du vaikus, ir Jonas Alimas

Muziejaus archyvas

360

buvo tas tretysis. Mat žemės buvo daug: savo 36,7 ha ir Stonio 24 ha, iš viso —
trys valakai. Tiesa, dvi ganyklalės — mūsoji 14 ha ir Stonio 4 ha. Dar visokios
nenaudojamos žemės: mūsų antroji pusė Sausdravo, Didpievis su pušinaliais be
naudos — nei pjauti reikėjo, nei arti.

Vienais metais tėvas pasamdė iš Medininkų Šukštos Viešdaubų kumery-
no nedidelio ūkio baltaplaukį Ignacą. Iš karto jis tėvui patiko. Tai buvo vyras
kaip kibirkštis. Jau besamdant davė jam atriekti duonos. Jis su savo peiliu per
visą kepalą atvarė riekę lygaus storio, plačią, nes kepalas buvo nemažas. Riekė
spindėjo, tarsi būtų buvusi pašlapinta. Taip ir sako, jei samdai berną, duok jam
duonos atriekti. Jei greitai dailiai atriekia, atseit turi aštrų peilį, apsukrus, ne-
tingus yra, bus geras darbininkas. Dar pažiūrėk, kaip valgo. Jei švariai, greitai,
linksmai valgo, taip ir darbą dirbs. Jei samdai mergę, duok bulves skusti. Iš to,
kaip ji skuta bulves, gali nuspėti, kaip ir kitus darbus dirbs.

Kaip ten bebūtų, bet dėl Ignaco neapsiriko. Greitas kalboje, šarpus eisenoje,
darbe. Kur jis neitų, ko jis nedarytų, visur matai, kad sugeba, moka, pats darbas
jo rankoje slysta. Savo rankos ir norėdamas nebeprikiši: darbas baigtas švariai.

Ar arklį kinko, ar bulves vagoti žambį deda ant pečių, jam viskas pritinka.
Žiūrint atrodo, kad tik taip, kaip jis daro, ir tegalima daryti. Jis ir negalvoja,
kaip čia ką paimti, kaip pakelti. Greitos nuovokos buvo - žvilgt ir jau suprato,
kaip patogiau ką paimti, kaip pakelti, pastumti, patraukti. Ar kaip kitam padė-
ti, kai mato, jog jam per sunku, nepatogu.

Jis mokėjo gražų dalgio kotą, net su veidrodėliu, pasidaryti. Kai švaistosi,
šieną pjaudamas, saulė švyst švyst nuo to veidrodėlio. Ir akiai jo dalgakotis gra-
žus buvo. Mergės mėgo jo dalgį paimti, kai reikėjo kiaulėms žolės papjauti. Be-
pigu su Ignaco dalgiu pjauti — ir nepapustytas per žolę kaip per vandenį eina.
Mokėjo Ignacas ištinti dalgį, sugebėjo ir kito berno išgadintą išlyginti, ištaisyti.

Jis viską iš akies ėmė ir tuoj taisė, tvarkė, tarsi būtų ilgai galvojęs, tyrinėjęs,
kaip reikia ką padaryti. Greitų rankų, greito proto, akylas, sumanus, didelio pa-
tyrimo atrodė. Išbuvo jis pas mus ar ne trejus ketverius metus, kolei apsivedė ir
nuėjo į to paties Šukštos kumečius.

Jis pirmu dalgiu šieną pjovė. Tėvas užleisdavo jam ir suverstinę pradalgę iš-
vesti. Jo pradalgė buvo platesnė, lygesnė už kitų pjovėjų. Nors pats buvo nedi-
delio ūgio, lieknas, bet gražiai nuaugęs, raumeningas, dailaus veido, žydraakis.
Pjovėjų eilėje jis vis toli nuo kitų išsiplėšęs pjaudavo.

Ignacas greičiau suduodavo šieno vežimą. Jo krovėja lygiau vežimą nukrauda-
vo. Greičiau ir daržinėje iškimšdavo. Vis linksmas, vis juokaudamas. Į jį dirbantį
žiūrint atrodė, kad nedirba, bet juokus krečia, kad tas jo dirbamasis darbas yra
nepaprastai lengvas, jokio čia sugebėjimo nereik. Tarsi pats dalgis pjauna, pati
šaka ar grėblys šieną paima. Žmogus tik taip sau, mažai tereikalingas priedas.
Malonu buvo į jį dirbantį žiūrėti.

Muziejaus archyvas

361

Sakykim, aria jis plūgu. Be botago. Arkliai patys dailiai apsisuka vagos gale
tik švelniai žodžiu paraginti. Vaga eina lygiai, gyvai. Vagos tiesios, velėnos su-
verstos kaip paveiksle, jokios nepajudintos žemės tarpvagėse. Ir išvagoja, pagrin-
dines vagas jis išveda tik žvilgtelėjęs į tolį linkmei pagauti.

Tiko jis tėvui. Sakydavo, linksma su juo dirbti. Jis visuomet išmiegojęs, pri-
valgęs. Jo niekas nematė sustirusio, nepaslankaus, pikto ar suerzinto. Pokaičio
jis nemiegodavo, vis ką nors dirbo — ar dalgakotį, ar grėblį. Jis pirmas iš kamaros
išeidavo rytmečiais pažadintas ir tuoj imdavo baldytis, kad ir kiti nebemiegotų.

Mama jį girdavo, nes valgis jam visuomet gardus, neprisvilęs, nesūrus, ne-
skystas; duona visuomet gerai iškepta, neatšokusi, nesuklekusi, — jis ją mokėjo
atriekti, kad tų trūkumų nematytumei.

Čia jis ir mergėm tikdavo, nes jos peiliui kepė duoną. Mergės norėjo su juo
dirbti — ar šieną vežti, ar rugius pjauti. Jis gerai glėbius paduodąs, jo rugių pra-
dalgė gerai suvirstanti, lengva esą paskui jį rišti pėdus.

Ir mum, vaikam, jis tiko. Iš darbo prie vakarienės parėjęs jis tuoj: „Vaikai,
kame tekinis, einam tekinį mušti; kame stypynės, einam pastypinėti, varykim
kiaulę į bravarą...?

O jau šeštadienio vakarą, tai jau visokių juokų prikrėsdavo. Net tokių, kaip kas
daugiau kruopienės išsrėbs, — jau pavalgius, atsikeliant nuo stalo, tai pasakydavo.

O sykį paėmė valgomąjį stalą už kampo į dantis, kojas atrėmė į savo pilvą ir
vaikščioja. Ir dantys jo stiprūs. Išsigandome visi, kai prisivalgęs pasakė: „Joni,
aš atsigulsiu ant nugaros, o tu šok nuo kėdės keliais ant mano pilvo, pažiūrėk,
ar atlaikysiu be garso?“ Šoko Jonis, bijodamas Ignacui kriauklus sulaužyti. At-
laikė Ignacas be garso spūdį ištverdamas.

Šventadieniais iš bažnyčios parėjęs Ignacas vis juokaudavo, kad jis būtų greičiau
ir sumą atlaikęs, ir tą patį pamokslą greičiau pasakęs. Jis nebuvo skubrios kalbos,
koks tarškalas. Trumpai, ne per greitai kalbėjo. Aiškios tarsenos, lakios minties,
be keiksmų, švelniai — šypsojo pats, o kitus jau ne tik šypsotis, bet juoktis vertė.

Vienas pats nedainavo, bet būry prie kitų balsų gaidos nepagadindavo. Ta-
čiau į dainą patraukdavo kitus. Ypač mėgo: „Oi Juzi, Juzeli, kame vandravoji,
dėl ko tu pas manęs joti neatjoji...“ Mama išgirdusi dainą tuoj atsirasdavo prie
būrio. Ir prasideda iki gilių šeštadienio sutemų dainos. Ar kokių pabaigtuvių
vakarai. Ignacas išjudindavo ir jaunus, ir senus.

Ir uogauti šventadieniais išeidavo, ir riešutauti. Ir ievų uogų, ir bedruskių,
ir serbentų pasausdraviais pasmaguriauti. Jis ir vamzdelį iš gluosnio nusuks, ir
švilpuką iš karklo šerdį išsukęs padarys, ir kokį prašmatnų aukšlį sulenks alks-
nio maukną nulupęs.

Stebėtinas tas žmogus buvo, niekuomet nepavargęs, nesurūgęs, nei sirgo, nei
pyko, nei miego jam trūko, nei alkanas jautėsi. Nei rūpesčio nudavė turįs, nei
nesveikatos. Visuomet linksmai nusiteikęs, paslankus, judrus.

Muziejaus archyvas

362

Jonis

Mano mama turėjo keturias seseris. Viena jų buvo ištekėjusi už Alimo toje
pačioje Vainaičių sodoje, tik sodos dalis vadinosi Šilasoda, o mamos tėviškė
Skruzdyniai. Mamos tėviškė 24 ha, o Alimo, tikrai nežinau, ūkis buvo kur kas
stambesnis.

Begimdydama Alimienė pasimirė. Liko be motinos vos gimęs sūnelis. Pa-
krikštijo jį Jonu. Pradžioje Jonis augo pas tetą Viktoriją. Ji buvo likusi tėviškėje,
gyveno netekėjusi. Kiek paūgėjęs, Jonis buvo atgabentas pas kitą tetą, Anasta-
ziją, mano motiną. Jis buvo maždaug mano sesers Antaninos amžiaus. Augo
sykiu su mumis.

Paaugo. Jau pusvaikis. Čia jau vaikis. Greitas buvo toks, sausagyslis. Mano
tėvas norėjo jį leisti mokytis į pradžios mokyklą. Vaikas spyrėsi. Turėjo rusų
raidėmis (graždanka) elementorių. Mama tos knygos labai nekentė. Nekentė
kaip ir lenkų kalbos, kurios buvo mokoma parapinėje mokykloje Plungėje ir
kur gavo nešioti vadinamąją metelingę. Tas pats „daraktorius“ Jonį mokė, kuris
mokė Onutę ir brolį Petrą. Aš buvau per mažas ir tik iš šalies tepritilpdavau prie
stalo. Jonis pramoko skaityti, rašyti, paskaitė maldaknygę, manau, tik iš savo
knygos. Mokėjo pasirašyti maskoliškai.

Paskui dirbo pas mus kaip eilinis darbininkas. Buvo tėvų patikėtas, klusnus.
Tėvas jį gerai mokė prie darbų, ir jis sugebėjo visokį darbą dirbti. Atsimenu, žie-
mos metu jis darė mišinius, šėrė gyvulius, šakas kapojo kraikui, virbus kurui.
Šiaip nebuvo labai gabus, tik tėvo vis spiriamas pasilauždavo. Vakarais vydavo
virves. Pavasarį arė su plūgu, akėjo. Padėdavo kitiems tvoras tverti. Prie meis-
trystės nebuvo gabus. Nieko nemokėjo ir nemėgo daryti. Nei botago nusivyti
nemokėjo, nei kirviui koto įdėti ar šluotos surišti.

Siųsdavo tėvas jį su šakaliais į Plungę. Dalykas toks. Daug baltalksnių augo,
ir stambių. Kirsdavo juos kurui. Stambesnius skaldydavo į šakalius, o plonuo-
sius arba šakas kapodavo į virbus kurui. Virbus sudėdavo patvoriais priekiemy-
je, užduralyje, o šakalius papastogiais, prie tvartų, prie klojimo. Tvartai turėjo
plačias pastoges, tilpdavo šakalių per dvi eiles. Alksninius šakalius laikė beveik
lygius beržiniams. Ir žydai mokėjo kaip už beržinius. Jie duoda geros šilumos.
Tai tų šakalių Jonis prikraudavo į nedideles gardis iš vakaro ir rytmetį, dar prieš
saulėtekį, išvažiuodavo į Plungę. Už tokių alksninių šakalių vežimą parvežda-
vo rublį ir dvidešimt kapeikų, o kartais ir daugiau. Kažin ar pagal vežimo dydį
mokėjo, ar pagal tai, kiek pirkėjui šakaliai buvo reikalingi. Grįždavo iš Plungės
apie devintą valandą, kolei dar nekaršta, kolei arkliai negyliuoja.

Kai suvažinėdavo per savaitę tris keturis kartus, susidarydavo penki šeši ru-
bliai. Tai buvo gana pelninga. Taip susirinkdavo kiek pinigo ir padieniams

Muziejaus archyvas

363

darbininkams užsimokėti ir atlikdavo mokslus einantiems vaikams už mokslą
sumokėti. Kai buvau septintoje gimnazijos klasėje, važinėdavau ir aš panašiai
uždarbiauti. Tėvas neliepė, bet patarė pasinaudoti proga.

Nelabai tedygo Jonui ūsai, bet kai dygstamasis laikas atėjo, jis ir į mergaites
ėmė dairytis. O čia jam nepatogu buvo, ypač mamos jis privengė. Tėvo bijo-
jo. Mano tėvas nebardavo, nesikeikdavo, bet aiškiai parodydavo, kai buvo kuo
nors nepatenkintas.

Tad, Jonis, dabar jau Jonas, jau vyras, visokių darbų patyrimų įsigijęs, išėjo
kitur tarnauti. Pristojo prie Prano Jankausko Paminėjuose, o ten netoli gyveno
Širvinskis, prie tako į Medingėnus. Takas ėjo Minijos pakraščiu, per Širvinskio
kiemą. Ir įsispitrijo į Širvinskaitę, gražią, malonią mergaitę.

Jonis buvo vienturtis. Greit po jo gimimo ir tėvas mirė. Liko tik tėvo brolis
Jonas, ne visai pilno proto. Nieko nedirbo, tik bites mokėjo saugoti, kad neiš-
spiestų svetur. Tas Jonas buvo pasidirbinęs karstą ir miegojo tame karste vietoj
lovos. Gyveno rūsyje. Iš.jo namuose jokios naudos.

Mūsų Jonis sumanė vesti ir eiti į tėviškę gyventi. Per kokius dvidešimts metų
kažin ar kas bebuvo likę iš ūkio padargų, o apie gyvulius ir kalbos negalėjo būti.
Apsivesti nesunku, bet gyventi reik pradėti prie kelmo atsistojus. Davė kiek rei-
kalingiausių padargų mano tėvas, kiek gyvulių pradžiai. Primetė ir teta Vikto-
rija. Gavo šiek tiek dalies iš žmonos tėvo.

Žmonos tėviškėje ar ne 18 hektarų žemės. Švariai, gražiai gyveno Širvinskis,
malonus žmogus, su kaimynais gerai sugyveno. Buvo raštingas. Turėjo tik vie-
ną sūnų ir vieną dukterį.

Sykį buvo atvažiavęs pas mus su sūnum ir norėjo iš tėvo armoniką pirkti sū-
nui. Neatsimenu dėl ko, bet nenupirko. Ar nepatiko, ar tėvas pasibrangino. Tė-
vas ir pats kartais armoniką pakliurkindavo. Mokėjo gražiai klumpakojį griežti,
polką ir kitus šokius. Lygtuvių vakarais, rugiapjūtei pasibaigus, talkos pabaig-
tuvėms, rugių nubaigai mama visuomet duodavo gero sūrio po didelį luitą ir
tėvas vakare panorėjusiems šokti pagrodavo armonika. Armonika buvo dvieilė,
bet tėvas tenaudodavo tik vieną eilę balsų.

Taigi Jonis pradėjo ūkininkauti. Gerai jautėsi. Linksmas. Mėgo burnelę.
Kartkartėmis sutikdamas vis ačiuodavo tėvui už tai, kad trumpai laikęs, bet vis
džiaugėsi iš tėvo daug ko pramokęs, sako, pasijautęs daug ką bežinąs, patyrimo
gaspadoriauti beturįs. Sako, gerai, kad ir prie Pranciškaus dvejetą metų pabu-
vau. Tuomet supratau, kad iš papunio (taip mano tėvą Jonis vadino) daugiau
pasimokiau. Šiaip kažko ant tėvo buvo nepatenkintas. Atsirasdavo pas mus tik
didokam reikalui esant.

Dažniausiai ateidavo pasitarti dėl Lignarskienės. Gerai nežinau, kaip ta
Lignarskienė buvo apsigyvenusi Alimo ūkio žemėje pastatytoje grytelėje. Vis
norėdavo ją iškraustyti. Rūpėjo ir pati grytelė (Lignarskienė nuomos nemokėjo),

Muziejaus archyvas

364

ir keletas dešimtinių žemės, vien ariamos ir, sako, pačiame geriausiame lauke.
Šiuo reikalu tėvui, kaip buvusiam viršaičiui, daug kas buvo aišku.

Jonas iš turgaus visuomet parvažiuodavo linksmas. Niekuomet nepraleisdavo
progos burnelę kitą išmesti. Progos dar paieškodavo ir pats tokią progą sudary-
davo. Gana triukšmingai kalbėdavo, nepasiduodavo. Bet su kaimynais gerai su-
gyveno. Ar padėti kame, ar rodos kokios duoti jis neatsisakydavo. Nebuvo labai
gilus, tačiau užtekdavo protelio ir apie namus apsisukti, ir Plungėje rasti gera-
dėjų burnelei išgerti, ir su Stalgėnų kunigu burnelės nepalikdavo. Šiaip namuo-
se didelės tvarkos nebuvo. Kažkaip paviršutiniškai, tarsi atmestinai, nelyginant
ištvermės trūktų savo įsikarščiavimams įgyvendinti.

Švelni, maloni buvo jo žmonelė. Lėtai, ramiai viską darydavo, nebuvo apsi-
leidusi. Kierumo nusistatymuose ar pasisakymuose didelio neturėjo. Namus ap-
eidavo, bet nepuolė, nesidraskė. Nesimatė didelio noro ar pastangų savo ruoša iš
kitų išsiskirti. Neatsisakydavo nuo stikliuko vyro bičiulių draugėje.

Augino jiedu keturias dukteris ir paskutinio susilaukė sūnaus — irgi Jono.
Abiejų akys labai buvo susmigusios į sūnų. Tarsi neužkliudžiusios keturių duk-
terų, akys slysdavo pro jas ir sustodavo prie sūnaus. Geras berniukas augo, dar
ir gausių seselių lepinamas.

Gražios išvaizdos abu tėvai, ypač motina. Vaikai tai jau tikrai gražūs. Mer-
gaitės kaip paveikslai, viena už kitą įstabesnės, žydraakės, geltonplaukės, į mo-
tinos gimines, žinoma, į pačią motiną visų pirma. Taip, tas ūkis buvo gražių
mergaičių, moterų ūkis.

Ir gera gražiai mergaitei, švelniai, lipšniai, ir negera, pavojinga. Daug sve-
timų akių giliai bado, vis stebisi, gėrisi, džiaugiasi, neiškenčia ir meilingų
žodžių pasakyti, pameilikauti. Į nibrę ar vakarušką prašo ateiti, kviečia kai-
mynų jauniai už kits kito. Ir darbų pabaigtuvės linksmos, talkos mėšlams
vežti. Rugiapjūtė būryje. Linksmos linų rovėjos. Rudens darbai, kūlė, mynė.
Vis gerų progų pasitaiko su kaimynais pabūti, arčiau susieiti. Gražu šventa-
dieniais bažnyčion eiti, grįžti. O jau į tolimesnių bažnyčių atlaidus traukiant,
susidaro dideli būriai pėsčiųjų. Pasitaiko plepių, linksmų, net norisi dainuoti,
dar rytmetį, į bažnyčią tebeinant. Jei senyvesniųjų nebūtų, tai tikrai jaunimas
užtrauktų kokią dainą.

Paprastai senesnieji vyrai eina savo būryje, moterys savo. Vyrai ir pypkes
rūko, ir ūkio darbų reikalus aptaria. Kame kas kokį geresnį eržilą laiko, kam
bėroji gražų kumelį atsivedė. Kame koks geras kalvis atsirado. Kame dabar dir-
ba tas ar kitas meisteris trobesiams statyti. Kame siuvėjas, „rimorius“.

Moterims pakanka kalbų apie karves, kiaules, vištas, žąsis. Apie daržus: ko-
kios kirmėlės šįmet apniko kopūstus, ar spragiai, ar žalsvieji kirminai. Kaip ap-
saugoti žąsyčius, kad varna negrobtų. Kame gauti geresnę perekšlę vištą, nes tos
naujoviškosios neperinčios. Žinoma, daug žodžių tenka toms šeimininkėms,

Muziejaus archyvas

365

kurių eisenoje nėra. Kuri ar namie pasiliko sergėti, ar, kur tau, jau didelė ponia,
važiuota važiuoja su tuo savo švamalinės pypkės pypkoriumi.

Jaunuomenė eina mišriai. Ir pasistumdo, ir pajuokauja, paprastai kaip ir
neturi ūkiškųjų pasikalbėjimų. Kalbos sukasi apie pačius save. Linksma čia,
kvatojama. Kalbama, į kuriuos uogienojus grįžtant pasukti, ar dar neprigvildo
riešutai — gerai būtų ir lazdynus palankstyti. Vis prisimenamas šokis, pas kurį
ten buvęs, kokie griežikai, kokios apkalbos po nibrės atsiradusios. Žinoma, buvo
ir rimtų pašnekesių tarpais.

Gaila, kad ta Stalgėnų bažnytėlė, pastatyta bevaikio Stonio dovanotoje žemėje
Stalgo sodoje, taip arti. Tik per savo žemę perėjai, nusiritai nuo kalno, per Minijos
lieptą, į kalną - ir jau šventorius. Nėra kaip nė kalbos pradėti. Tokiame trumpame
kelyje ir nesusieisi su kuo norėdamas. Juk plikame lauke nestypsosi belaukdamas.
Taip gerai ir nesusitarsi. Čia gi prieš kelio galą daug žmonių. Pastebės belaukian-
čią ir pakels ant liežuvių dėl niekur nieko. Jau į Medingėnus einant kas kita. Dar
geriau į Plungę: kelias eina ir mišku, miškaliais, palaukėmis, pamiškiais. Į Rietavą
būtų geriausia, bet kažkodėl į Rietavą tevykstama per Vainikus. Kitų Rietavo at-
laidų mūsų žmonės kaip ir nežino. Tarsi tai būtų dėl to, kad tai kita apskritis. Juk
jokio dėl apskrities skirtumo nėra. Tie patys žydai kromelninkai, tas pats dulkė-
tas kelias. Didelis kunigaikščio sodas, bet į jį neisi, ir neleidžia arba ne visuomet
teleidžia, ir ne į visas sodo vietas. Seniau, kunigaikščio kapelijos laikais, būdavo
tų kapelčiukų griežimas sidabriniais trimitais, ir tik tuomet atplūsdavo žmonių,
kai bažnyčia su visomis savo iškilmėmis eidavo į kunigaikščio sodą prie koplyčios,
kurioje buvo kunigaikščių karstai suguldyti. Tuomet sustodavo prie Šv. Kotrynos
koplytėlės ar prie sodo mūro dulkėtoje, negrįstoje miesto gatvėje. Prie tos koply-
tėlės visuomet degdavo žvakės - buvo manoma ją esant stebuklingą.

Tai anais laikais ir tokiais prašmatnumais nepatraukdavo iš mūsų pusės žmo-
nių, juolab mažau kas į Rietavą beidavo, kunigaikščiams išsikasavojus. Nei jo-
markai kokie Rietave, nei turgai. Visai kas kita Plungėje. Ta savotiška trijų
aukštų, suvožtų laivų išvaizdos sinagoga (šoulė) žemaičio akies netraukė. Ir
Plungė turi šoulę — aukštą, mūrinę, tiesa, žemai, prie klebono patilžusios pie-
vos, iš kurios vešlios žolės tik žydų ožkų galvos tekyšojo.

Tačiau, norint su kuo susitikti, galima apsieiti ir be šokių, be nibrių, be atlai-
dų, be jomarkų. Kas nori, geba pabendrauti, pasižmonėti, paišdykauti — toks tokį
pažįsta iš tolo. Susiuosto, susimirksi ir be kalbos, be žodžių kits kitą supranta,
nors iš šalies būtų ir akyla, ir griežta priežiūra ar aštrus grasinantis draudimas.
Dar prie viso to reik pridėti ir laukų akylumą, ir miškų ausylumą: dažnai, ko
neturėtų pamatyti, pamato, ko neturėtų išgirsti, išgirsta. Ir be atsitikimo kokio
prikalba, o jei šiek tiek kas atsitiko, baigta — nebeapsiginsi: plonieji liežuviai iš
nieko pripliauškia vežimus, kur tau, kalnus privaro. Kartais vis dėlto yra apie
ką pašnekėti, papasakoti, ypač nelauktai kam atsitikus.

Muziejaus archyvas

366

Taigi keturios gražios mergaitės viename kieme. Pro kiemą pamiške eina so-
dos kelias. Tuo keliu visi važiuotieji važiuoja, nes kito kelio nėra — vienoje pusė-
je penkių šešių kilometrų miškas, kitoje — Minija be tilto. Soda nusitęsusi tarp
miško ir upės. Visi šios pusės Minijos takai sueina prie liepto į Stalgėnus, Alimo
žemėje, gražiųjų mergaičių tėvų sodyboje.

Rytmečiais šventąją dieną ne visi tuo pačiu metu eina, labiau paskidai ir dar
susikaupę, dar graži vasaros saulė neatšildė jaunųjų širdžių, nes basoms ir ba-
siems per nepjautą žolę einant, rasa šaldo letenas ir blauzdas. Ir šaltoka, ir bijok
papadelkius sušlapinti, nei greta pacisi, nei stumtelsi, kuris ar kuri tau patinka.
Eisena ramesnė ir tylesnė.

Kol maži vaikai — maži vargai. Ant kelių skraitėj belaikydamas vaiką pajauti
šilumą, tai ir visas nemalonumas. Čia mažas dar nesąmoningo vaiko apsiriki-
mas. Kai dideli vaikai apsirinka — paslysta savo dar nepakankamai tvirto proto
amželyje, ypač kai jau kylančių jausmų nesuvaldo, tuomet tėvams širdį pavei-
kia. Širdis atsiliepia įvairiai į vaikų nuopuolius jų dar nesubrendusio gyvenimo
akimirksny paslydus. Suskauda tėvams širdis ir neatsileidžia. Dar svetimųjų kal-
bos prasideda, širdžiai karščio privaro. Ir tas laikas tuomet kažkaip ima pama-
žėli slinkti, tarsi tyčiomis tęsdamas įsiskaudėjusios širdies sopulius. Gaila nieko
dėtų tėvų. Juo labiau gaila vaikų nesąmoningo potraukio akimirką slystant ar
nebesugebėjus suvaldyti sukilusių jausmų, užleidus proto stabdžius akliems be-
atodairiškiems įkarščio jausmų veiksmams.

"Taigi gana ramus buvo Alimų gyvenimas, kolei paaugo dukros. Dukroms
augant, šeimos gyvenimas darėsi vis gyvesnis, vis platesnis, gilesnis. Gražios du-
kros augo, linksmos, sveikos. Džiugu buvo tėvams. Platokos apylinkės kaimynai
vis pasiklausė, vis akį metė Alimų sodybos rūtų darželio link.

Laikas ėmė tarsi greičiau bėgti. Dienos bene trumpesnės pasidarė. Ilgėjo
vakarai, naktų galo nesulaukdavai. Kitokio ilgio šeštadienio vakarai. Ne tokie
linksmi ir malonūs sekmadieniai: vis pilna rūpesčių, širdgėlos. Didelis savųjų
būrys. Ne taip lengva akyse laikyti. Kiekvienas šeimos narys ėmė reikalauti sa-
votiškos akies. Savaip jis pynėsi į sūkuringas staigiai bręstančios jaunatvės links-
mas dienas. Atspirtis, aplink save suspiestus, kaip anksčiau buvo, ėmė mažėti.
O veržlumas išeiti, lyg ir pasislapstyti nuo savųjų būrio, kiek nutolti nuo vis
sekančių akių, vis augo. Laiko vienas plotas, stebi vienerios akys, o į šalis žvai-
ruoja keturi dvejetai kur kas judresnių, smalsesnių, tik jausmų skatinamų akių.

Nepakako tėvų širdies pareiškimų, visokių priminimų, prašymų. Prireikė
imtis griežtos drausmės, aštresnio sekimo, kol kas švelnių bausmių. Susirūpini-
mas vis augo, didėjo, pavojų gausėjo. Jau kalbos plito. Pradžioj iš mažo šakalė-
lio vežimą priskaldydavo. Paskui šakalėlių nebereikėjo — prikrauti vežimai patys
riedėjo. Pirma visa tai aplink. Paskui parėjo namo. Tėvai pamatė. Ir taip, atrodė,
ramioje šeimoje dvi dukterys suklydo, negarbę užsitraukė. Bet ir šeimai tam-

Muziejaus archyvas

367

sūs šešėliai krito. Plačioje apylinkėje žmonės kalbėjo. Jei eina tokia nuskriaus-
ta mergaitė per šventorių, moterėlės pirštais neiškenčia neparodžiusios: „Štai ši,
štai ši, va, kur žydru sijonuku eina, va va, su gelsva šilkine skepetaite apsigobus,
kaip ne žmogus...“

Slapstydavosi, ypač per šventorių eidamos. Kitur moterys neturi tiek laiko
pasižvalgyti, kaip kad šventoriuj.

Neatsiliko ir trečioji. Labai stengėsi nuslėpti pasirodančias išorines žymes.
Bet kaimynės žinojo — kur tau tokio dalyko nepastebės.

Ėjo kūlė pas Abartį. Prie garinės mašinos susikviečia kaimynus — vieni ki-
tiems eina pagalbon. Ta pati talka, kaip mėšlams per vieną dieną išvežti. Pana-
šiai ir prie mašinos: ir šiaudai, ir grūdai — viskas turi po talkos atsirasti vietoje.

Kaziūnė redeliojo. Buvo, sako, tą dieną kažkokio nepaprasto veido, šiaip vi-
suomet graži, skaisti. Sekė ją kitos darbininkės. Ji pasitraukė trumpam laikui
nuo redelės ir paėjo už jaujos. Ilgai netrukus grįžo į savo vietą, bet buvo per daug
kitokia. Moterys ėmė ieškoti, kur ji už jaujos padėjo. Rado į skarmalus suvynio-
tą ir į šiaudus įkištą kūdikį...

Į sūnų tėvai dėjo visas viltis. Užėjo karai, okupacijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą grįžus į Lietuvą rusams, Jono Alimo penktąjį vai-
ką, sūnų Joną, jau suaugusį, tiesa, gležnoką, liesą, išvežė darbams. Tėvas visur
visokių žygių darė, kad sūnų atgautų. Niekas nieko jam tėvynėje padėti negalė-
jo. Tėvas nerimo. Sugalvojo paskutinį žingsnį žengti — ryžosi pats ieškoti, — ne-
jaugi tėvas savo vienintelio sūnaus nesugebės surasti, kad ir svetimame krašte,
nors kalbos gerai nemokėdamas. Argi nėra ir kitur gerų žmonių, kurie padė-
tų sūnų surasti. Taigi palikęs žmoną ir keturias dukras kaip stovinčias namie,
ūkyje, pats vienas, atsidėjęs likimui, ryžtingai išvyko mylimo sūnaus parsivesti.

Išvyko ir... nebegrįžo.

Triušis

Gilios daubos tarp ilgų kalnų šlaitų. Ir lapuočiai miškai auga, ir pievų aps-
čiai, ir ariamų laukų — ark kiek nori, kad tik žemės turi. Lygu. Šlaitai nuolai-
dūs. Kitur staigu. Pasiieškok, kame galėtumei nusileisti į siaurą raguvos dugną.
Pasisaugok, kad lytus neužpultų. Sugebėk tuomet rasti nelygumų išsikapanoti
į nuolaidųjį šlaitą. Burbuliuodamas verčiasi vanduo, net pirmoji banga jau gili.

Seniau ariamųjų laukų nearė. Jie buvo sėjamieji laukai. Jau pasėti pūrai, o
atrodo, tarsi net nearta. Styri per pusę žmogaus augumo kukurūzų stagarai.

Muziejaus archyvas

368

Kitur jie pasvirę. Yra ir sukritusių. Tarp jų ilgi atsigulę pūrų šiaudeliai, sprin-
džio ilgio, laibi.

Arta ar nearta? Ne, sako čia pat pasitaikęs savininkas, arta ir jau pasėta; juk,
sako, pasėjus grūdus, reikia juos aparti. Apie akėjimą, kartojimą net nekalba-
ma. Kur tau, net nežino, kas tas kartojimas ir kam tai. Ir vieną kartą akėčiomis
pabraižius kukurūzinojus gana. Tai reiškia, arta, kartota, akėta, pasėta, aparta,
apakėta, apvolyta. „Kur čia, — skundžiasi savininkas, — dabar daug darbo, reik
arklius varginti, reik pačiam laukus paskui arklius išvaikščioti.“

„Bet kaipgi kitaip?“

„E, kur čia, mano tėvas kitaip gyveno, ir aš dar atsimenu. Būdavo, pabarsto
kviečius stepės lygumoje, o čia pat kaimynas varinėja kelis tūkstančius avių, —
žemė saulės išdeginta, žolės nebėra. Paprašo ir pats padeda avis pavarinėti po
pūrų pribarstytą žemę, — tai avių kieti pusnageliai ir suaria, ir aparia.“

Ir kokie kviečiai pavasarį! Kokios varpos! Ne javai, bet tarsi jūra auksinė
banguoja. Šiaudelis neilgas, bet kietas, kaip iš vielos padarytas. Grūdas kaip
gintaras, kaip auksas.

Tokios žemės kiek tik nori. Galo neapmato, kas jos turi. Nieks jos neima sė-
jimams. Daug darbo. Be sėjos, reik ir nupjauti, iškulti.

Vežama namo tik grūdai. Šiaudai paliekami pūti. Mėšlo nereik — gadina
žemę. Gyvuliams tvartų nereik — tai ir kraiko nereik. Ir pašaro nereik, — kelios
dienos pasnigta tesilaiko. Ir vėl saulė, ir vėl viskas žaliuoja. Blogiausia vasarvi-
džiu, kai ilgesnį laiką nepalyja.

Nereik klojimų. Čia par lauke pakloja. Apdaužo kiek. Grūdų pribyra krūvos.
Žemė kieta, juoda, maža daužomų varpų teįmygia žemėn.

Žemaičiuose sako: ne kulia, bet bloškia. Kartais, veždami rugius iš lauko,
padaužo varpas už šiaudų paėmę ir prisibloškia sėklai. Retai taip tedaro, nes
mano, jog iš taip išblokštų sėklai grūdų paaugs birstą javai.

Čia tai toks pagrindinis kūlimas. Nesvarbu, ar švariai iškulta, pribyra ir taip
didelis grūdas. Kitą metą suverstos šiaudų stirtos žaliuoja kaip karklynojai, kaip
kokie krūmai.

Tokioje pat vietoje vaikščiodamas vis matai Kaukazo amžinu sniegu dengtas
spindinčias kalnų viršūnes. Ir saulei nusileidus vis dar matai.

Tokių vaizdų apstu apie Kaukazo Stavropolį (Vorošilovską). Šiaurės Kau-
kazas. Gerojo juodžemio padangė. Auginama arkliai, avys, nes pašaro nereik
ruošti. Ganosi ožkų būriai. Nieks ten nežino, kad ožkos melžiamos. Augina-
mos tik odai ir mėsai.

Miesto pakraščių gyventojai nei didelių laukų valdo, nei išganų naudoja. Lai-
ko vieną kitą arklį, karvę — ne tvarte, bet tik po stogu. Ir kame laukuose bendram
miestiečių naudojimui turi ariamus sklypus, panašiai kaip stanicų gyventojai.
Pasisėja kukurūzų, arbūzų, bulvių, grikių, kiek duoninių grūdų. Jie žemdirbiai,

Muziejaus archyvas

369

Troba Žvelsėnų kaime. 1938 m. For. Ignas Končius

bet mažai teturi žemės, tik kad prasimaitintų. Žinoma, saulėgrąžų prisiaugina,
kad visai šeimai ir visiems metams lukštenti užtektų su kaupu.

Nemėgsta jie darbo, nei prie namų ką daro. Sodybėlės menkos. Namuks
prie namuko. Panašūs į namą: atseit turi sienas, duris, langus. Tik du kamba-
riu. Sienos plūktinio molio, kas pavasarį kalkėm baltinamos. Be pamato. Apa-
čioje sienos storesnės. Atrodo, tarsi būtų kiek smukusios žemėn ar prie žemės
kiek praskydusios. Taip išeitų, kad dirbtumei iš skystos medžiagos — ji patyžta
žemyn, nuslūgsta. Labai stropiai vis teplioja kalkėmis, kitaip neapsigintų nuo
skruzdėlių — šitos suėstų viską. Nedidelės jos, greitos, landžios. Be plyšio, be sky-
lės į vidų patenka. Ir jau kur viena atsirado, tuojau parsiveda šimtais. Tik balti-
nimas kalkėmis iš vidaus ir iš lauko padeda kiek apsiginti nuo jų.

Po mažais langeliais — suolelis. Taip ir atrodo, lyg kiauras dienas ant to suole-
lio ir sėdi. Tarpais vyrai, tarpais moterys. Rečiau mišru. Ir visi saulėgrąžas lukš-
tena. Labai vikriai, greitai, kalbos nenutraukdami, tik nuo palūpio bešnekant
atsipurtinę lukštai byra ant krūtinės, viena savo puse spindėdami... Taip eilių
eilės, prie kits kito prikibę ir tįsaliuoja, kolei keli, į didesnę krūvelę sukibę, ne-
nutraukia juos rišančią seilę. Ir taip šventą, taip prastą dieną.

Ne tiek darbas gyventojus gaišina, kiek kelias. Juk tas jų dirbamasis lau-
kelis yra už 4-5 kilometrų nuo sodybos. Nuvažiuok kaskarts. Dar beveik vi-
suomet į kalną. O kai pakyla, tai tas juodžemis pasidaro glitus, kimba prie

Muziejaus archyvas

370

tekinių, pagaliau taip aplimpa, kad turi atsistojęs plėšte plėšti tą juodą kietą
tešlą nuo ašių, nuo stebulių, nuo tekinių lankų. Pėsčias eini su auliniais ba-
tais apsiavęs — kito apavo nepanaudosi — neištrauksi iš to juodžemio, nutrauks
nuo kojų. Tai va, ta riebiosios žemės tešla šliaužia pagal aulą aukštyn. Turi
vis nuversti žemyn.

Kupranugarių minkštos, judančios odos kanopos apsigina nuo tos juodo pur-
vo kibios, tirštos tyrės. Jiems prie kojų nekimba. Jie kažkaip tarsi įgniauždami
deda į tą purvą kojas ir ištraukia neapkibusias.

Arkliams labai sunku bristi per tą juodžemio purvą. Jiems prie kojų taip ne-
kimba, bet itin sunku ištraukti kanopas iš klampaus glitaus purvo. Per tokį pur-
vą gali bristi skeltanagiai gyvuliai — jiems nesunku kojas ištraukti.

Tad palijus tik sėdėk palangėje ant suolelio ir lukštenk saulėgrąžų sėklas. Ka-
žin kiek laiko važiuosi į vieną galą. Ir dirvoje - gyva klampynė: nei išbrisi, nei
darbą galėsi dirbti. Paskui klampok namo. Taip visą dienos akį ir minkysi tą
gerąją žemelę maitintojėlę. O jau pėsčias iš namų tai ir nepajudėk — nei nueisi į
lauką, nei pareisi. Vilksi kojas žemėm apkibusias - kaip kokius kelmus.

Žemės tuščios daug. Daug ganiavos, daug ir arti sėti galimos. Keleto avelių
ar ožkų nepavarinėsi, kad jos galėtų po žolelę prisirupšnoti. Turįs dešimtį tūks-
tančių avių — kunigaikštis. Bet ar visi po tiek gali turėti ir tokius ganiavai plo-
tus užvaldyti. Panašiai ir armėnams.

Tarp didelių, galingų turtuolių, gal teisingiau, dideliems turtuoliams, rei-
kalingi beturčiai. Juk vieni patys apžergę plačią ganyklą, didelių kaimenių
neišlaikys. O nejudinant to ganomo-sėjamo turto, nieko negausi, tai nebū-
si ir turtingas. Reik jiems žmonių. Reik juos privilioti. Nors žmonės ir patys
peršasi. Varo juos šeima, vaikai. Kame gausi maisto... Ir eina ieškoti ne mais-
to, bet darbo. Mano, jog gavę darbo turės ir maisto. Nebijo ir sunkaus darbo.
Prašantiems darbo užleidžiami valdų pakraščiai, sunkiau prieinamos, men-
kesnio derliaus, aukštesnio ploto, neva lengviau su menku kuinu įdirbamos
žemės ar ganomos, kur gali viena kita ožkelė ar avelė laipiodama skardžiais,
staigiais šlaitais šiek tiek pavienių augalų ar lapų prisiskabyti. Būrio čia neat-
varysi — jis Čia nieko negaus.

Ir taip gyvena stanicoj ar miesto-miestelio pakraštyje, savo valdas turi už
penketo šešeto kilometrų, taip ir vargsta nuo ryto iki vakaro. Nepavarinėsi juk
kasdien tokius atstumus gyvulio. Tad patys eina, priskina pakelyje žolių ir vel-
ka namo.

Bevaikščiodamas, besikalbėdamas sutinki visokių žmonių. Tų didžiūnų ne
taip jau lengva pamatyti. Jie gyvena ištaiginguose rūmuose mieste ar kur išva-
žiavę laikosi. Šiaip pasirodo kaip jaunas mėnulis — švyst, ir dingo...

Varguomenės nedaug, ji nejudri, tarsi bijotų pasirodyti. Kame apie menkutį
susmukusį skruzdėlių apsėstą namuką laikosi. Prie kokios sunkiai prieinamos

Muziejaus archyvas

371

pakriaušės ar dauboj kokioj kiūto žmonių neaplankomi, gal tik kuomet, kai
darbo rankų prireikia.

Yra judrių vidutiniokų. Jie turi pakankamai savo šeimai gyvulių. Laiko ar-
klį. Visi mėgsta arklius. Dėl to, ką tik išgali, viską arkliams atiduoda. Tokie
ir pagano, ir išsiaria. Turi ir žolės, ir grūdo. Bet tokie eina, tarsi nepasėdėtų
vietoje. Jiems daug kas rūpi: ir šeimos nariai įprasto valgio prašo, ir gyvulius
reik šerti. Kai žiemos nėra, ruošti pašarų atsargos kaip ir nereik, — pakenčia
vieną kitą savaitę — ir vėl po kojų maistas. Kaip kad vasarą, kai kurį laiką ne-
palyja, — viskas išdega saulėje, juoda žemė, ir tiek. Irgi turi pabadauti, kol pa-
lyja, kol vėl suželia.

Turi dideles išganas, visokių vietų pasitaiko: sausesnių, drėgnesnių, šalti-
niuotų. Vienur palinkusių į šiaurę, kitur — į pietus. Tenka tik pavarinėti galvi-
jus. Numatant sausras, į tinkamas vietas kreipti. Mažame plote nepavarinėsi.

Gana įdomu stebėti gyventojus prie šaltinių. Šulinių kaip ir nėra. Renka-
mas lytaus vanduo. Kas gi gali įsitaisyti pakankamo dydžio kubilų, medinių
ar cementinių žemėje, kad lytaus vandens visiems sodybos gyvuliams užtek-
tų. Lytaus vanduo greit genda, kai nėra net šiaudinių stogų. Valgiui gamin-
ti ar gerti nešasi iš šaltinių. Šaltiniai žemumose. Kilometrą kitą tenka nešti
vandenį į kalną.

Va čia ir prie paties šaltinio visa ko pamatai ir daug ką nugirsti, net pats į rodą
nesikišdamas ir neklausinėdamas. Sprūstis prie vandens čiurkšlės, kur mažesnė
versmė. Ilga, sunki kelionė kad ir į nuolydų kalną. Čia eini ir klausais. Kalbų
kalbos, ir senų, ir jaunuomenės, ir vaikų. Visi neša. Kai pakerta kojas, pastovi
atsikvėpti. Ir vis šneka, šneka. Dažnai be turinio. Bet ir turiningų kalbų prisi-
klausai, bekrimpuodamas ilguoju šlaitu.

Kaip ir visur, ir čia daugiausia mažažemių. Jų šeimos vaikingesnės. Jų se-
niausieji ir jauniausieji toje vandens kelionėje. Darbingieji dirba labiau pasitu-
rintiems, kad dar daugiau turėtų, kad jiems lengviau būtų gyventi. Tokiems
vanduo „pareina“. Jie visuomet turi ne lytaus vandens atsigerti.

Iš visų pusių ateina prie šaltinio. Tad čia suplūsta platokos apylinkės naujie-
nos. Sunku susigaudyti, apie ką ir ką kalba, kas ką padaręs, ko nepadaręs, kas
ką pasakęs, ko nepasakęs. Kas šioks, o kas toks, kuri taip, o kuri kitaip.

Prie šaltinio naujienos susirenka, susimaišo, susipina. Išeina tikros naujie-
nos — ne tik vandens, bet ir žinių šaltinis. Vanduo švarus, skaidrus slenka pa-
mažėli šlaitais aukštyn į sodybas. Naujienos jau prie šaltinėlio painioja asmenis.
Namo parėjus tikrosios teisybės nė sapno nebelieka.

Toks tai gyvenimas iš dienos į dieną. Rytdieną vakarykščios naujienos lei-
džiasi šlaitais žemyn prie šaltinio. Jos jau nebepanašios į vakarykščias, kai kilo
šlaitu aukštyn. O grįždamos šlaitais ir sodybas pasiekusios, jos visai nebevaka-
rykščių vakarykščios.

Muziejaus archyvas

372

Nebeaprėpsi viso, ką matai, viso, ką girdi, kai esi dar neįgudęs, naujas žmo-
gus. Ir elgesys, ir kalbos, ir mintys, ir viskas taip nematyta, taip negirdėta. Ti-
krai dideliam sūkuryje atsiduri. Žvalgais, klausais, stebi, o jau to vandens kaip
ir nebesimato. Juk eita vandens parsinešti, atsigerti tyro, šalto vandens. Ir dar
gerti, ir dar, nes vakarykštis karštis išsunkė pro odą beveik visą kūno skystį.

Vanduo brangus visiems. Gaila lašelio, kai į jį įdėta sunkaus darbo benešant
į kalną. Ir tas paskutinis vakar parneštojo vandens lašelis, dar visas neišgaravęs
aklai apvožtame inde, po suolu ant plikos žemės padėtame prie sienos kertės,
nepaprastai gardus. Tą gardumą ne tik lūpos, liežuvis, gomurys pagauna, bet
jo dar apsčiai lieka ir gerklei. Taip ir seki jį, kolei gyvas nusileidžia iki pat pilvo
galo. Bent taip atrodo.

Tą skonį laikydamas visur, kur tik tas lašas grimzdo, skubini prie šaltinio.
Dabar jis atrodo didelis, gausus. Tikrai, jis didelis, gausus. Ryji vieną patį skonį,
be vandens, visą kelią skubiu žingsniu pakalniui žengdamas. Kaip gaila daro-
si, kai pamatai dar iš tolėliau vandenį veltui krintant į akmenimis grįstą griovį,
tą gardųjį vandenį, niekieno nepaimamą, bergždžiai besitaškantį ir sruvenantį
tolyn, kad dumbluotą balą sudarytų. Ir iš arti net pykteli matydamas neaky-
lai pakištą bespalvei srovei indą, į kurio pakraščius tyška ta skaidrioji brange-
nybė į visas puses. Juo labiau kai vanduo pataiko ant indą laikančios rankos.
Jau supyksti, kai pamatai ką, grobstantį į indą nepakliuvusį vandenį purvi-
nom rankom nuplauti ar vakarykščio karščio sukelto prakaitino veido pilkšvam
sluoksniui atmirkyti. Staigus pyktis neilgam, juk vanduo vis vien krinta ant že-
mės, nuteka. Gal čia jau nebe pyktis, o neapykanta, kad tu toks nelaimingas, ne-
atskubėjęs kiek anksčiau, kad laimingojo ar laimingosios vieton būtai pakliuvęs.

Nėra gardesnio gėrimo už vandenį, kai gauni karštą dienos vidudienį ištroš-
kęs ne iki noro galo, tik kiek atsigerti ne per šaltoko tyro vandenėlio. Arba kai
reik prie šaltinėlio savo eilės laukti, kolei prie srovės pritilpsi.

Šioje padangėje vanduo brangus. Pamėgink pasamdyti, kad parneštų arba
kad pavežtų. Yra vandens prekiautojų. Tačiau jie neatrodo gerai privalgę — pa-
juodavę, pakumpę, nekalbūs. Jei ir arkliu veža, tai ir šis, vien vandens iki nebe-
norint prisigėręs, gražiai neatrodo. Jie to gardžiojo vandenėlio ir neplempia taip,
kaip iš šalies pripuolęs. Mat juo brangiau tai, ko neturime ar ko nebeturime, kas
vienur iš rankų išslydo, kitur nebepritilpome pagauti.

Ir lyja čia šaltu vandeniu, bet jis liežuviui minkštas. Jį tik liežuviu ir tejauti.

Tokiame tad pasivaikščiojime man pasisekė įsišnekėti, kame galima gauti
triušiams pašaro žiemai. Už kita kitos ėmė pasakoti, tik, sako, ar parduos. Pa-
galiau visi ir visos, sustoję pasilsėti prie kryžkelės, sutiko, kad Bondarenka tikrai
turi ir parduos, nes jam reikalingi pinigai gryčiai sutvarkyti. Sena buvusi gryte-
lė, bet vis dar laikėsi, nors sviro ir sviro žemyn. Jo gryčia griūvančiam minkšto
smėlio šlaite. Smėlis kaip tekėte tekąs žemyn, rytų vėjui papūtus, o jau lyjant

Muziejaus archyvas

373

vandens nebematai — žemyn leidžiasi gyvas smėlis. Ir ramsčiai nesilaiko, ir jie
grimzta į tą kiaurąjį smėlį. Viena nelaimė. Anava, pernai Ševčenkos ūdrojanti
kiaulė vos nepaskendo tame smėlyje. Jei kaimynai nebūtų laiku pamatę, tikrai
gyva būtų nebeišbridusi. Kaip pūkai tas smėlis. Ir grimzti jame kojomis dugno
nesiekdamas. Taip ir siurbia tave gilyn ir gilyn.

Kita kryžkelės šaka paėjo šnekiosios merginos, vos ėmus pasakoti, kas ir
kuomet tuose smiltynuose nutikę. Likę kaimynai, kolei įsitraukė į pašneke-
sį, ėmė skirstytis kiekvienas savo gryčios link. Geri, paslaugūs žmonės, juo
labiau jaunosios. Pažadėjo man pačios nubėgti pas Bondarenką ir paprašyti,
kad jis triušiams reikiamo pašaro atvežtų. Arklį jis laiko gerą. Atvažiuoti iki
mokytojų seminarijos jam vienas juokas. Nelabai pažadais tikėjau, bet išsiskir-
dami atsisveikinome kaip seni geri pažįstami. Tiesa, matėmės kone kasdien.
Tik įsišnekėti neteko, nes savo rodai kalbos ir reikalo neturėjau. Vis buvau tik
klusnus klausytojas. Patikau šiandien, kad įsitraukiau su naujomis mintimis
apie senus vietinius įvykius. Sako, bent pasijuokti gavome, prisiminę tą var-
ganą Bondarenkos grytelę.

Tą pačią dieną vakarop ėmė ieškoti, kas norįs triušiams pašaro gauti. Ben-
drabučio kaimynai žinojo mano reikalą — jau buvau išsiplepėjęs apie vandens
kelionės kalbas.

Nesenas, apšiurnus žmogus, gana judrus, daug kalbąs.

Gražūs buvo didieji belgų veislės triušiai, švariai narvuose laikomi. Jaukūs,
atėjus tuoj smelkiasi prie rankų: ne taip jau kokį maistą teturėjau duoti. Kame
lapų kokių - kibių, godlapių, trauklapių prirausi, vis be pavilgos.

„Ir tu tą poganj laikai... Bjaurybės, jie mano grytelės galą nuvertė...“

„Kaip tai galėjo atsitikti?“

„Mat mano grytelė šlaite. Šlaitas smėlėtas. Apatinis rąstas remiasi į smėlį. Iš
po namo jie nelandė į kalno pusę, o vis į pakalnę. Čia pamatinio rąsto suspaus-
tas smėlis. Jie mėgsta čia prasikasti, — išverčia smėlį. Tas vėl užslūgsta. Vis že-
myn ir žemyn. A, kad juos kas...“

Galiausiai patiko jam mano triušiai. Dar labiau narvai.

„E, sako, jų be narvų laikyti negalima...“

Levė

Mirdama Talentienė paliko vyrui penkis vaikus. Vyras buvo kalvis, pusantro
hektaro dirbamos žemės savininkas. Žemei daug laiko nereikėjo. Bet kalvėje turi
būti nuo ryto iki vakaro. Kitaip penkių pilvelių ir savojo šeštojo nepramaitinsi.
Dirbo žmogus, plušėjo. Reik juk vaikus apžiūrėti. Mažiausio amželis dar mėne-
siais tebuvo skaičiuojamas. Vyriausiajai, Levei, tik septintieji meteliai vos užstojo.

Muziejaus archyvas

374

Sesuo Antanina Gricienė turėjo du vaiku. 24 hektarai žemės. Sumanė par-
sivežti Levę, kad prie vaikų pabūtų - vis gyvas sutverimėlis. Tėvas Plungėje su-
tiktas pažadėjo leisti. Juolab kad ieškąs šeimininkės, kuri valgį išvirtų ir vaikus
bent kiek apvalytų. Reikės pasamdytai dar ir algą mokėti, ką čia jau apie duoną
besakysi. Galvotas buvo, nebūtų, be kalvystės, dar ir griežikas — bet kurį grieži-
ką be niekur nieko sugebėjo pakeisti. Jis mat iš Petro Jankausko kapelijos. Mu-
zikantas pasidarė, kai pas tą patį Petrą mokėsi kalti. Tad sugalvojo, gal pats, o
gal kas patarė, vesti. Pririši prie savęs — nepabėgs, kaip samdinė. O ir algos ne-
reiks mokėti. Tikrai pusėtinai gerai sugalvota.

Netoli Paminėjų sodos, prie Uščos dvaro iškirsto miško, prie šlapokų kęsynų
ganyklų, stovėjo jo pajuodavusi kalvė. Grytelė ne taip jau bloga, bet už kalvės
jos kaip ir nesimatė. Grytelę pasiekti galėjai tik pro kalvę eidamas. Kito tako
nebuvo. Siauras praėjimas, juk vežimais nieks nevažiavo, nei vežimo, nei arklio
nelaikė. Labai jau kyšojo tos statinės tvoros su ilgais ilgais mietais. Tie mietai iš
visuomet gyvulių nugraužtos ganyklos. Tvora čia kaip mūras koks atrodė. Tai
ir viskas. Juk jokio medelio prie gryčios, net jokio kadugio aplink ganykloje. Ir
patvorys plikas. Platoka lyguma. Grytelė su tvoromis atrodė kaip už vandenų
kokių, už kokio ežero, už tų kęsynų, kiaurai išmintų duobutėmis.

Važiuodamas taip ir vartais per kęsus, kitaip tik kokia pravaža važiuodamas.
O tų pravažų iš visų pusių: kas iš kur į kalvę važiavo, tas taikė kalvės link stačiai.
Dėl to ne keliukas koks, o tik vėžių pėdsakai, įspausti rudenį bei pavasarį, kai
šlapia, kai tekinis pjovė skurdžią veją. Prie tokių privažiavimų pripratęs galėjai be
jokio kelio nuvažiuoti kur reik. Nepravažiuojamų balų vasarvidžiu čia nebuvo.

Negreitas mano arklys, nesunkios gardelės. Tokiame kelyje drąsiai būčiau
galėjęs nepasiduoti ir geru, padriku arkliu važiuojančiam.

Nuvažiavau. Pastačiau arklį — rišti nereikėjo, nepabėgs, ne iš tokių.

Kalvė tuščia, atdara. Gryčioje vaikai susėdę visi į tėvo lovą, betupį aplink
didelį duonos kepalą. Laužo mažom seniai neplautom rankutėm ir valgo. Di-
desnioji šoko iš lovos, žvilgt pro langą... „Titis pareina...“

Buvo išsigandusi svetimo, žmogaus. Tad staigiai šoko nuo duonos kepalo iš
lovos ir nusiramino, pareinantį tėtį pamačius.

Įėjo tėtis. Labas — labas.

— Na, kaip tėvas besilaikai?

— A, nieko, gerai. Kaip visuomet darbuojuos rankų nenuleisdamas.

— Bent vieną kartą aš ne geležies reikalais, žmogaus noru. Atvykau mergytės
Gricienei nuvežti, kaip ten Plungėje kad šnekėjotės.

— Tai jau musiet reik duoti pačią didžiausią, va šitą... Levele, ar važiuosi su
šituo kaimynu mažą vaiką pasaugoti?

Sujudėjo mergytė, dar mažesnė pasidarė. Veidelis dar juodesnis, į žemę pana-
šus pasidarė. Per žandelius nuriedėjo dvi didelės ašaros. Basą nuskeldėjusią gervių

Muziejaus archyvas

272

nukapotų steibelių kojytę padėjo ant kitos kojytės, pajudino paniurom lupytes,
bet žodžio neįstengė pratarti. Ašaros užplūdo liežuvėlį ir paskendo žodžiai...

— Levele, ten tau bus gerai. Ten tau terūpės vienas vaikas. O čia keturi. Pa-
ieškosiu jiems mamos. Prižiūrės, nebijok, — galvelę glostydamas ėmė raminti
vyriausią savo dukterį išleisdamas į žmones.

Įkėlė tėvas Levę man į ratelius, pasodino greta, patapšnojo ranka per petelius
ir perbraukė per visą kukčiojančios dukrelės nugarėlę. Pasipylė pro angą broliai,
sesytės, sužiuro nustebę, kas čia daroma su jų globėja, saugotoja. „Titi, Leve, Le-
vele...“ — ėmė pakaitais ir sykiu klykti už kits kito.

Nedrąsiai įsikabino rateliuose greta manęs sėdėdama. Truktelėdavo arklys.
Atsilošė į sėdynės atkaltį, basas žemės spalvos kojeles iškeldama aukštyn. Pava-
žiavova nelygiu keliu mažu žingsneliu rateliams vis svirduliuojant, čia ant kęso
pakliuvus, čia į duobelę tekiniui slinktelėjus.

Palikę prie tvoros namiškiai taip ir liko stovėti. Aukštas žmogus vidury, o
aplink tematyti tik iš pilkos aplinkos išsiskyrę rausvi vaikų veideliai.

Levė vargsta važiuodama. Jai reik kinknoti dėl mažiausio kelio nelygumo.
Per aukštai įtaisyta sėdynė. Ir plati. Kai atsilošia, kojos stačiai išsikiša, nepasto-
vu sėdėti. Kai kojas nuleidžia, nebėra tvirtumo išsilaikyti sėdynėje. Levė dar ne-
buvo važiavus. Tai pirmas sykis arklio vežamame vežime sėdėti. Ji buvo įlipus į
naujai apkaltus ratelius, prie kalvės angos bestovinčius. Bet važiuoti - kam reik,
kur važiuosi? Nė arklio, nė ratelių savo tėvas neturėjo. O čia dar kaip tyčiomis
duobėtas kelias ir krumslų pasitaiko, nors neseniai lijo. Duobutės listinos van-
dens, bet tas lygumas akiai, ne tekiniui.

Per aukšta, per erdvu sėdėti. Ir sėdynės pakraščio kibtuvas per toli. Ir net
baisu pažiūrėti žemyn, kai vežimėlio tik vienas tekinis svirteli į duobę - iš taip
aukštai kristi žemyn.

Privažiavova iki pirmųjų karklių. Sustabdau arklį. Lipu atkelti karkles. Lipa
ir Levė. Ji bijo viena vežime pasilikti. Taip paskui mane prie karklių. Išvažiavus
pro karkles, reik sustoti, karkles užkelti, lipti į vežimą ir tik tuomet pavažiuoti.
Ji vis paskui, įsikabinusi į mano skverą.

Už vartų didelis kunigaikščio miškas. Aukštų storų pušų tankiai priaugę.
Dangaus nesimato. O apačioje jaunų kudlotų pušaičių priaugę — plikos žemės
nesimato. Važiuojame - kaip į urvą lendame. Kelias čia lygesnis. Smėlis gražiai
suvažinėtas. Arklys mėgina bent šunriste pabėgti. Truktelėjo. Vėl mergytei sun-
ku pasidarė. Nieko nesako. Bet matyti, bijo ir miško, ir greitesnio važiavimo.

Toks kelias iki sesers ūkio — ji gyvena anoj miško pusėj. Tad baimingas va-
žiavimas visą laiką. Ir žmogus veža nepažįstamas. Ir arklys greit bėga. Tarška
vežimas, kraiposi, svirduliuoja. Ir tamsus miškas aplink, įprasto lauko nesimato,
tik medžių stori kamienai, tankios medžių šakos. Tik kur ne kur dangus švys-
teli — debesį pamatai. Kelias margas, saulės pro medžių šakas apšviestas. Visa

Muziejaus archyvas

376

tai nematyta. Taip toli vežama. Tiek visą laiką nematytų, neregėtų vaizdų, ne-
turėtų pojūčių.

Rūpi ir man, kad nepravirktų. Akelės spindi, ašarų kupinos. Noselė vis aša-
rų spaudimą mažina. Rankutėmis vis graibstosi, kad nenuslinkus nuo sėdynės,
kad neišriedėjus iš tokio aukšto, taip į visas puses siūbuojančio vežimo. Mergy-
tė smulki, liesa, spindinčių akučių, visa kūneliu susijaudinusi, dar vis mėtoma
nelauktų, staigių vežimo judesių. Tiek ir tos sveikatos bėra visą tai atlaikyti.

Pagaliau prašvito kelias prieš akis, privažiavova lauką. Bet čia vėl karklės. Vėl
lipu karklių kelti. Mergytė riedėte išrieda kitoje vežimėlio pusėje, bėga prie ma-
nęs, pažvelgus baimingai į arklį, kad neįkąstų turbūt. Atkeliava karkles, prava-
rova arklį, ratelius, sustabdova arklį, užkeliava karkles, lipava katras sau iš savo
pusės į vežimą ir važiuojava jau sesers lauko keliuku. Matosi trobesiai. Pasidarė
linksmiau. Čia prižėlęs platokas smiltėtos žemės patvorys, čia rugiai gausiai ru-
giagėlių prižėlę mėlynuoja su retokomis trumpomis varpomis.

„Atvežei man vaiką prie vaiko“, — sesuo nustebo.

„Ne vaiką, o mergelę.“

Abu nusijuokėva.

Mergelė kaip kibirkštis. Judri, greita, tamsių spindinčių akučių, nors balta-
plaukė.

Taip Levė augo sykiu su sesers vaikais. Vaikų vis daugėjo, kone kasmet. Le-
vikė sukosi gerai. Kai ji apsiprausė, apsiplovė, kai šlebę jai žmonišką pasiuvo,
kai ji „nusišėrė“, pasidarė labai įdomi mergytė, vos išskiriama iš prižiūrimųjų
berniukų būrio.

Sesuo buvo patenkinta, neskyrė Levės nuo savo vaikų, — visi sykiu augo.
Levė buvo daug didesnė metais, bet ne ūgiu. Ji sukosi, prižiūrėjo, žaidė, visuo-
met viską tvarkingai laikė. Ir daiktus, ir drabužėlius sutvarkydavo, ir pačius
vaikus griežtai prižiūrėjo. Vaikai jos klausė, nes viską sugebėdavo bežaisdama
padaryti. Vaikai net nesusigaudydavo, kaip kokiam nesusipratimui įvykus vis-
ką ūmai sutvarkydavo.

Tegu vaikiškai, bet ištrūkusią sagą įsiūdavo ar kame įplyšusį drabužėlį mėgin-
davo susiūti. Greit apsiprato su adata, kaip ir su visais darbais, kurie jai buvo pa-
vedami padaryti. Apsukri, gyva, jau nespoksos rankas nuleidus. Vis susiras kokį
naudingą užsiėmimą - ar viską išjudinti, ar aslą pašluoti, ar kokį daiktą, ne vie-
toje pamestą, grąžinti į jo tikrąją vietą. Viską pastebėjo ir patvarkyti netingėjo.

Vėliau sesuo pramokė Levikę siūti, net į Plungę kuriam laikui pas siuvėją
buvo įdavus. Gabi, greitai pramoko. Namus apsiūdavo. Ne vien vaikams, bet ir
paaugusiems rasdavo ką patvarkyti, net naujai pasiūti. Pasidarė labai naudin-
ga ūkyje.

Išbuvo pas seserį kokį penkiolika metų. Tėvui mirus, sesuo persikėlė į tė-
viškę. Ir Levė, žinoma, sykiu. Čia didėlesnis ūkis, platesni darbai, daugiau bė-

Muziejaus archyvas

377

giojimų, daugiau visokių reikalų. Tai Levės nebaidė, ji darbo nebijojo, koks jis
bebūtų. Vis laksto, vis linksma... Vis mamunei visur padeda, iš savo švytruo-
jančių akių nepaleidžia.

Paaugo, tiesa, buvo nedidelio ūgio, bet greita, apsukri, stipri, visa apvali, kaip
nutekinta... Sumaniai, greitai siuvo. Jos įsiūta saga laikys, kolei visas drabužis
kartkartėmis bus lopytas.

Tėviškėje tuomet buvo susimetusios Grosalės. Jos turėjo gavusios iš brolio
apie 10 ha dalies — visą Pupšiškę. Ten prie Sausdravo buvo gerų pievelių, neblo-
gos ir dirvos. Jų žemė siekė mūsąją. Jos iš savo žemės tiesiai į mūsų pastauninką
įvažiuodavo. Gal tik kiek per Sausdravą pervažiavimas buvo nekoks ir kalnas
vienoje pusėje per staigus. Bet, sudegus gyvenamajam namukui, neturėjo kame
gyventi. Tad Griciai laikinai priėmė pačias gyventi, jų pasamdytą berną ir ra-
tams parvažiavus pastatyti vietą davė.

Jų bernas Šaltupis buvo kilęs iš mažos grytelės prie Plungės puskelės - Myž-
miškio. Pavardė jo neturėjo gero vardo. Šaltupiukai, sako, ne tik moterų ryšelius
išveizėdavo, bet ir į stambius gyvulius kibdavo. Nieko keisto, jei prie ganyklų
gyvenant kartais koks nužiūrėtas aviniokas į kopūstus pakliūdavo. Taip jau vi-
sur dėdavosi, kad į bendras ganyklas pavasarį neganomas avis išleidęs, rudenį
vieno kito ėraičiuko nebepriskaitydavai.

Juozapas buvo stambus, nebjaurus vyras, geras darbininkas, sočiai tų vadi-
namųjų panelių šeriamas, nedideliam ūkyje gana gerai sukosi. Gal ir algą sau
padidindavo, veždamas šį bei tą į Plungę parduoti. Tiesa, panelės neįstengda-
vo jam visos algos sumokėti, tad jis tabokui iš kur nors turėjo kapeiką susirasti.

Panelės, matydamos iš tokio ūkelio neišgyvensiančios, ėmėsi kitų kelių pra-
gyvenimui ieškotis. Jos mokėjo gražiai siuvinėti, Plungėje prie kunigaikščio
rūmų turėjo kažkokiose nedidelėse pareigose tarnaujančią tetą. Nustojo ūkį
vesti. Padargais, gyvuliais atsilygino Juozui, paleido Peldiškių ūkelį ir išsikraus-
tė iš Purvaičių.

Juozas atsipeikėjo beturįs naudos savo ūkeliui.

Kaip tik tuo metu švogeris, uošvienei mirus valdęs ir žmonos tėviškę Purvai-
čiuose, ir žmonos iš tetos paveldėtą tėvui pamokėjus ūkį Skruzdyniuose, sumanė
kraustytis į Skruzdynius. Juozas, matydamas spritnią, gražią, visiems darbams
nepakeičiamai tinkamą Leokadiją, prikalbėjo tekėti už jo.

Taip ir įvyko. Jiedu ėmė valdyti daugiau kaip 36 hektarus žemės, po tėvo
mirties (1911 m.) dar ne visai apleistos, patogios: ir kuro kiek norint, ir gany-
kla prie pat priekiemio, ir vandens gero — Sausdravo ir Didpievio upaliai išilgai
žemės teka.

Gyveno jiedu neblogai. Žinoma, visą ūkį — ir vyrų, ir moterų darbus, Levė
vedė pati, ko ne pati viena viską nudirbdama. Tekina nuo ankstyvo ryto iki vė-
lyvo vakaro, dvejetą gražių vaikelių augindama.

Muziejaus archyvas

378

Sodyba Tumasonių k., Šimonių vlsč., Panevėžio apskr., 1939 m.
Fot. Ignas Končius

Pasiruošimas ekspedicijai po Endriejavo apylinkę su Kretingos muziejininkais. Endriejavo vlsč.,

Kretingos apskr., 1939 m. rugpjūčio 25 d. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

379

Tiesa, nebe tokia skaisti ėmė atrodyti. Persidirbo bepuldama prie visokių dar-
bų, nes darbininkų pakankamai neturėjo. Tėvas samdydavo dvejetą vaikių, dvi
merges, ir motina buvo smarki darbininkė, ir tėvas visur pirmas eidavo. O čia
pasisamdžius kokį niekur nepabūnantį vyriškį ir padienius darbininkus mėgino
visus darbus apeiti. Moteriškės nesamdė. Leokadija visur suspėdavo: ir vaikus
prižiūrėti, ir valgį pagaminti, ir kiaules liuobti, karves milžti, į ganyklą išleis-
ti — parsivaryti, ir žąsų pulką suvarinėti. Visur viena, visur tekina, nei pavalgius
ramiai, nei išsimiegojus be rūpesčio, tik bėgdama - neatsisėsdama.

Ūkis jų gerėjo, plėtėsi. Vis daugiau gyvulių prisiaugindavo. Jau ir parduo-
ti turėjo. Ir laukus geriau įdirbdavo, gausiau užderėdavo. Neblogos išganos ir
karvėms, pieno buvo daugiau, negu savo ūkiui reikėjo. Nusipenėdavo lašinines,
prisiaugindavo ir prie penų prileisdavo po kelis prielaidus. Ir žąsų plunksnoms
pasipjaudavo. Vištos ir pridėdavo, ir priperėdavo. Džiugu buvo ir iš šalies žiūrint,
kad kaskart vis prasigyvena. Linksmesni atrodo ne tik nuomininkų veidai, bet
ir gyvulių plaukas lygesnis, akys žvalesnės. Laigo arklys, iš kinkymų paleistas.
Mykia karvė, savo šeimininką pamačius. Visa sodyba, su savo medžiais, krūmais,
šviesesnė. Ir karklės, šeimininko kilnojamos, kitaip girgžda. Ir šulinio svirtis
kažkaip sparčiau linksi, jaukiau atsiliepia, kibirui į rentinį stuktelėjus. Kur kas
linksmesnės vištos, gaidžio senas balsas skaidresnis, žąsų gagenimas skambes-
nis... Sodyboje ir tyla, ir triukšmas be paslaptingų ūžesių, be darbingai vaikščio-
jančių klumpių kleksėjimų, tarsi bičių avilyje sutartinas, ramus, rimtas ošimas.

Darbščioji Leokadija džiaugėsi sūneliu, dukryte - tikri jos vaikai, kaip pupų
pėdai, nedideli, žvalūs kaip pelytės, greiti, paslaugūs, kaip kibirkštys. Nereik
jiems žodžių, iš motinos judesių, akių pamato, kokio pageidavimo ji per savo
greitumą nesugeba jiems balsiai ištarti.

Reik juk taip. Taip laimingai beklostant savo sunkią gyvenimo pradžią, taip
į viską dedant, bet slepiant visą save namų rūpesčiuose, darbuose, meilėje visam
kas aplink, didokam, iš nieko pradėtam ūkyje su visokiais trūkumais, su pasi-
taikančiais nesklandumais, diena iš dienos gerėjo, plėtėsi darbo dosnumas. Pla-
toka akim imta žvelgti į savo rytojų ir sveikai augančių vaikučių ateitį. Atrodė,
viskas eina sklandžiai pačių nustatyta, vis gilinama vaga.

Jovalą ilgveidėms bemaišydama, padūrė pirštą. Ir tai nebuvo pirmas atsiti-
kimas. Bet šį kartą paskutinis — užsikrėtė kraujas. Sutino, pamėlynavo - ir po
trijų dienų darbščiosios Leokadijos nebeliko tarp gyvųjų.

Muziejaus archyvas

380

Aleksas

Uščos paminėjiškių bendrųjų ganyklų pakraštys pagal Groso žemę buvo pri-
skirtas Jankauskiui, Alekso tėvui. Tai padaryta prieš iškertant mišką ir perleidžiant
bendrosioms ganykloms tarp sodos žemių, Šukštos valdų ir Groso miškalių.

Augalotas, gražus vyras buvo senasis Jankauskis. Labai malonus žmogus.
Švari jo sodybėlė. Čia ir ieva su žiedais pavasarį, uogomis vasarą. Čia šermukš-
nis su savo žiedais pavasarį, uogomis net vėlyvą rudenį. O žiemos metu, joms
pašalus, kokios malonios pačiulpti, kai jau apdžiūvusios, sausokos. Čia putelis
su uogomis kiaurą žiemą šakelių galuose. Čia bedruskis, agrastas, avietės, į šu-
linėlį einant. Čia ir tvenkinukas. Čia didelė, išsišakojusi, gražių raudonpusių
obuolių linkstančiom šakom obelis.

Papastogės listinai prikrautos visko — čia ir ragelėms medžiagos, ir kumpas
beržas šlajoms, įdomus kelmas, galįs nedidelį stalelį atstoti, dalgkočiai, dar ne-
baigti dirbti. Sienų plyšiai prikaišioti kumparainių šakų gembėms. Čia lankčiui
išsišakojusios pušies papėdė, kita vytuvams keturių šakų kerapėža. Ir vis tai ne
po vieną. Ant stogo baltuoja grėbliakočių eilės — įskeltų, išplėstų su sprudun-
kliu, eglės maukna aprištų, kad toliau nesumanytų plyšti. Šaknų dalgių tvėrėms,
lazdinių plėšų, lankų, ir didelių ir mažų, virtinių virtinės. Užpakalinės pasto-
gės prikištos kuro. Vienur virbų plonų, kitur stambesnių pušinių šakų stimbu-
rių, dar kitur į šakalius panašaus kuro dailiai, kaip nukirpta, pastogėje pridėta.
Stogas mat į visas keturias puses nuolaidus. Ir visur viskas tarsi į tave žiūri, taip
dailiai, tvarkingai sukrauliota, sudėta.

Kiemelis švarutėlaitis. Tarsi ir vištos žino, kame su savo reikalais dėtis.

Visa tai penkių hektarų baisiai blogos žemės savininko. Pievelė vieni kęsai ir
briedgauris, tik gausiai vaivorų prižėlęs, tarp krūmokšnių čia vienur, čia kitur
kyšo gailių kvapieji svaiginą žiedai. Vaivorų kasmet kiek norint. Rudenį kęsai
raudonuoja bruknų kekėmis. Dar auga išsikerėjęs nuskuręs berželis ar pušaitė,
tarsi būtų apkarpyta.

Kame čia dalgį įkiši, kad žolės rastumei. Ką ir gyvulys čia rastų, jei išleistumei
pasiganyti. Dar visa tai — ilgas siauras ruožas pagal kelią. Tverk tvorą nuo bendro-
sios sodos ganyklos, — gyvuliai nugraužtoj miškingoj ganykloj alkani, smaigstosi
patvoriais kame smilgelę pastebėję. O tokiose ganyklose ne vien karvės, arkliai,
bet ir ožkos, avys nurupšnoja paskutinę žolelę, nukandžioja tik belendančią merū-
gėlę. Ir savieji gyvuliai — karvelė ir sena baltsnapė avelė su dviem ėraičiais ganosi.

"Tad tvoros daug. Iverk ją ištisai vienas pats. Kas tveria nuo bendrųjų gany-
klų tvorą per pusę? Tiesa, iš antros pusės to žarniško sklypo Groso kumetynai
irgi prie tvorų tvėrimo negreiti. Vieną metą čia, kitą — kitur. Ir čia reik tvorą
pačiam prižiūrėti. Juk kumečių menkos ganyklos, gyvuliai, ypač vasarvidžiu

Muziejaus archyvas

361

išdžiūvus žemei, išstypę laužiasi ir per gerai užkamšytus taškus. Tad eik ir eik
vien dėl tvorų, vis kirvį nešinas, vis žiūrėk, kame gausi kokį kadugį nukirsti,
kad pralaužtą tvoroje skylę užkištumei.

Darbštus senasis Kazimieras Jankauskis. Ne kitoks buvo ir jo sūnus Aleksas.
Tėvas paseno, tik apie namus besitvarkė, jam darbo užtekdavo, bet ne taip jau
beįstengė lauko darbus nudirbti. Aleksas išeidavo pas ūkininkus už vaikį tar-
nauti, prisilygdamas pavasariui arklį dirvelėms suarti, pasėti, vasarai turėdavo
keletą išeinamųjų dienų šienui sudoroti. Taip pat ir rudens darbų nepamiršda-
vo. Bet juk nesusiplėšysi ir pas ūkininką dirbdamas, ir apie namų darbus besi-
rūpindamas.

Darbštus, tvarkingas buvo Aleksas. Kad tik jis stotų, visi jo norėjo. Pasiža-
dėdavo padėti su savo žmonėmis jo žemelę nudirbti. Stodavo prie artimųjų ūki-
ninkų, kad vis galėtų mesti akį į savo ūkelį. Dažnai, ne tik šventadieniais, bet ir
darbo dienomis pakaičių metu parbėgdavo, kai kurį metą netoli buvo parbėgti.

Mirus tėvui, Aleksas liko vienas. Nenorėjo apleisti žemelės. Jau iš seniau buvo
susijaudinęs prisiplakusios mergiotės. Apsivedė. Gyveno niekur nestodamas —
laisvu laiku eis „ant dienų“ pas kaimynus ir prasimaitins. Dar kiek primeistrau-
davo namie, - duonos užteks. Geriau išdirbs žemę, labiau užderės. Sodybėlė prie
ganyklų, laikys gyvulį, kuris per vasarą šiaip taip išneš gyvybę, o rudenį pašers,
papjaus, bus prie bulvių ir pavilgos. Duonelei nusipirkti pakaks padienio uždar-
bio. Abu atrodė gerų norų.

Kai reikėjo, taip gyvenime neišėjo. Gimė dukrelė. Žmona tapo labiau prie
namų pririšta. Ne visur ir ant dienų vaiku nešina tenueisi. Kas tave leis darby-
mety vaiką bežiūrint gaišti. Plėšėsi vienas Aleksas. Gimė antra dukrelė. Dar
sunkiau pasidarė. Žmona pasirodė ne iš tų greitųjų. Jai visiškai pakako tų dvie-
jų dukrelių — su jomis kaip ne savo rankomis šiaip taip apsitvarkydavo. Nors ir
neapsiuvinėtos, neaplopytos, daugiau purvinos, nusitepusios. Nors kiemelis kiek
nuokalnus, sausas, seniau augo trumpa žolelė, dabar kuškiais beauga, o darželių
pakraščiais ir nuotrynių pamatai.

Suiro tėvo tvarka. Išsinešiojo visokie reikmenys, dailiai sukraustyti, tarsi pa-
pastogiais, ir tais nedideliais, negiliais, neaukštais, tik jiems vietos ir būtų bu-
vusios skirtos. Dabar visur apdraikyti virbai ar ir stambėlesnės šakos. Pažiogris
prižėlęs nereikalingų piktžolių, kiečių, nuotrynių, godlapių su aukštai ištįsu-
siomis viršūnėmis.

Aleksas daug kur sugebėdavo ką atlikti. Ir po aplinkinius kaimus ant dienų
bedirbdamas, ir laisvą dieną aplink namus brūzdamas, besitvarkydamas, betai-
sydamas čia vėjo nuplėštą stogo kampą, čia spalių ieškodamas kame gauti stogui
apipilti, čia iš miškalių sausų šakų parvilkdamas žiemai kuru apsirūpinti. Dar-
bo jis netrūko. O jau svetimi jį grobstyte grobstydavo. Prie darbo jis kaip siena:
netingėjo, stiprus buvo, sekėsi jam. Vis dėlto apsigalvojęs nutarė eiti į Ameriką.

Muziejaus archyvas

382

Taip ir padarė. Nuvažiavo. Dirbo skerdyklose, be reikalo pinigų nelaidė. Su-
sitaupė. Apsidarė, apsirėdė.

Vargo toliau žmona viena likusi. Jau dukros ūgtelėjo, už motinos rankas ilges-
nės pasidarė. Štai jau sugeba vištas iš daržo išvaryti. Čia pat pro spragalę išlipusi
vyresnioji jau bėgdavo žąsiukų ganykloj pažiūrėti. Čia buvo vandens išimtose
molio duobėse. Žąsys toli neidavo, varnų bijojo, kol maži žąsiukai, paskui — la-
pių. Ant spragalės galo pasilipusi pažiūrėdavo. O čia ir ožkelė su ožkyčiukais
atsirasdavo pažiūrėti, ar neatnešė nuskynusi godlapių ar kiečių šakelę.

Gyvenimėlis smuko. Jokios vilties nebuvo, kad rytoj kas pagerėtų, kad sotes-
nio valgio ar kad duonos riekelės netrūktų. Gerosios kaimynės padėdavo. Tačiau
juk glėbiais nenešdavo, o tik kiek daugiau duodavo parsinešti, jei kuomet ateida-
vo daržų paravėti ar prie žlugčio kurią dieną padėti. Bet mergyčių vienų namie
nepaliksi: sodybos nepasaugos, jas pačias reik prižiūrėti. O kiemelis prie kelio,
kelias pagal visą ilgą žemelę eina. Dar kaip tik prie sodybos sukasi. Patogu ir ne-
norint prisižiūrėti, ar yra kas namie. Keliais vaikšto visokių žmonių, daugiausia
ko nors ieškančių, norinčių ką rasti, kame gauti pavalgyti kaip pakeleiviui. Kas
eina neva pasipiršdamas kokiam amatui ar paprasto darbo ieškodamas. Tarp to-
kių būna su plačiomis akimis, su ilgomis rankomis. Tokie mažiau teturi, negu
vargingoj grytelėj ką gali rasti. Juk čia, kad ir menkas, bet dalgis, kad ir kaplis,
bet kirvis, kad ir suraizgyta šermukšnio šaka, bet lazdai daryta. Ir ropė darže. Ir
kokie autai ant žiogrio padžiauti, naginės kame papastogėje, klumpiai ant virbų
padėti. Dar ir tintuvus dalgiui gali rasti vasaros metu, plaktuką.

Tokios mergytės namų neprižiūrės, nuo nedoro svetimo žmogaus kas sava
neapgins. Dar jas pačias reik veste vesti, einant į darbą. Kas gi norės padienės
darbininkės su trimis pilvais. Ne visos darbdavės gi tėra taip jau mielaširdin-
gos. O kad rečiau temato, ir dėl mielaširdingumo nelengva darbais apsikrovus
susiprotėti. Žiūri, ką čia turi, kas atėjo į darbą. Juk iš didelio reikalo prie sku-
baus darbo tesikviesdavo.

Ir dar tokių vaikų prie savųjų laisvai neprileisi, kad kokio gyvio neatneštų,
kad niežais neužkrėstų. Mat visokių negerumų gali pasitaikyti. Kviestų kokie
apšepę ūkininkai, kurie daug ko nebijo, bet tie duoti maža tegali.

Tad vargas iš dienos į dieną didėjo. Taip viskas namuose nyko, kaip dulkėte
dulkėjo. Ir kastinė duobė gyvuliams girdyti ar pasiskalbti beveik visai užslinko,
ir šulinėlio vanduo pagedo - prireikė iš šaltinėlio bent gerti ar virti eiti vandens
parsinešti. Juk ir pirma tik senolio akyla priežiūra, kruopščia ranka viskas lai-
kėsi. Visą laiką ir seniau reikėjo lopyti, taisyti, paremti, palaistyti, pakasti, už-
tverti, aptaškuoti.

Tėvui išvykus, vienos moterys likusios tik jau tegu vidaus darbus būtų atli-
kusios, bet ir to nesimatė, ką čia bekalbėsi apie vyriškus darbus sodybos lauke,
apie namuką, apie tvoras, lipines, spragas.

Muziejaus archyvas

383

Po trejeto metų vyras grįžo iš Amerikos. Gražiais mėlynais drabužiais apsi-
daręs, miestiškais batais apsiavęs, nusiskutęs, apsikirpęs. Ne rankų darbo žmo-
gus atrodė. Ir, žinoma, visai netiko nei tai trobelei, nei savo dukroms ar žmonai.

Karštai ėmėsi darbo, apsitvarkė kiek. Aplyso — mat Amerikoje gerai, riebiai val-
gęs; lašinių, sakosi, buvo atsiėdęs. O čia jokios pavilgos. Ir pačios duonos trūksta.

Iš kažkur ištraukė seną giminaitę, pasiskolino pinigų. Sakėsi smarkiai padir-
bėsią ir parvažiavę atgal viską ant kojų pastatysią.

Dukteris paliko svetimai patikimai moteriai. Nesunkiai pati atsisveikino
su dukterimis. Ją viliojo tas geresnis kraštas už vandenynų, kur galima riebiai
pavalgyti ir gražiai apsidaryti. Va, pavyzdys — savasis vyras. Sudžiūvęs kaip
škinka išvažiavo, o parvažiavęs atrodė labai poniškai — ir nusiskutęs, ir apsi-
kirpęs, ir tie patys plaukai kitoniškai laikėsi. Apvalus veidas trykšta sveikata.
O jau nuo drabužio slysta rankos, kimba plaukeliai prie išsišerpetojusių nuo
darbo pirštų galų, lyg šilkiniai būtų. Vilna spindi. Trauki vieną plaukelį, il-
gas ilgas, susiraičiojęs, o plonas plonytėlaitis. Ką jau čia besakysi apie batus,
odą gali sulankstęs į ausį kišti. Koja jaučiasi kaip kokiame tūbe, ar ezelskinių
vilnų nunertose kojinėse. Bepigu ten gyventi, kad gali ir privalgęs riebiai, ir
švarus iš darbo parėjęs būti.

Išvažiavo. Jis atminė neįprastą darbą skerdyklose, kur tvaikas dar šilto krau-
jo, kur gyvulio dvasios dvelkimas visuose pašaliuose, kur dideles mėsas turi kaip
kelmus kilnot. Jam nebuvo nauja nei Vokietijos geležinkeliais važiuoti, nei į laivą
lipti. Tik rūpinosi, kad audrų nebūtų — gerai atsiminė, kaip pirmą sykį plauk-
damas turėjo sunkumų su vyma. Ir mirdamas sakėsi nepamiršiąs, nes aną sykį
beveik numiręs jautęsis. Žmonai to nepasakojo, bent dabar, sėdant į laivą. Lai
nejučiomis tie jūros ligos nemalonumai užeina. Kam turi prieš laiką jaudintis,
o gal ir ramus oras pasitaikys.

Arplyšus laivui nuo Bremeno krantinės, ji vis žiūrėjo, kame čia pamatys tas
jūrų karves, arklius, juk, sako, tokie pat visai kaip mūsų žemės gyvuliai, tik kiek
kitoniško plauko. Taip ir pakyla iki pusiau šonų iš vandens. Arkliai net žvengia.
Laukė akis išplėtus, kuomet ims lakioti žuvys. Sako, būriais, visai panašiai kaip
mūsų blezdingos ar šarkos.

Nepamatė nei arklių, nei karvių, nei avių, nei tų lakiojančių žuvų, tik au-
drai ateinant papūtė smarkesnis vėjas, ėmė kilti lūžtančios baltomis viršūnė-
mis vis didesnės ir didesnės bangos. Laivas pirma nepasidavė. Paskui jį ėmė
linguoti. Jam daug ir nereikėjo, juk tai buvo prekinis laivas, tik viename gale
vežė žmones. Laivas ėmė kilti — leistis, kilti — leistis vis smarkiau ir smarkiau.
Jau sunku bepastovėti. Atsisėdus kraipo į visas puses. Akyse kažkaip pilkšva
darosi, galva ima suktis — nebenulaikai jos. Širdis jau jau pyksta, kažkas darosi
viduriuose. Nekoks laivo maistas ėmė kelti savo nemalonų skonį vis aukštyn ir
aukštyn. Užčiaupi burną, nebeišlaikai. Iš pradžių dar šiaip taip, o paskui, kai

Muziejaus archyvas

384

jau nieko nebeturi viduriuose ko išmesti, kai ima tave tąsioti, atrodo, ir kojos
tavo pro gerklę išlįs.

Nusigando, prašosi visų galių, kad kuo greičiau atsiimtų gyvybę, kad tik tų
tuščių tąsiojimų nebebūtų, kad tik nuo jų nukratytų. Lai jau galas — vis tiek
taip iki Amerikos neišlaikysi. Šaukėsi ji prie vyro, bet ką tas padarys. Laikykis,
sako, laikykis, praeis, nebijok, kentėk susispaudusi, ne kuris jau čia ir nusikapa-
nojo, juk savo noru važiavai. Vos gyva raitosi, vis kukčiodama, vis dar tąsoma,
ką atiduoti tiems jūrų arkliams, karvėms. Nieko savo nenusiveši, tik persmauktą
pro gerklę kūną su tuščiais viduriais, kaip tos lakiojančios žuvys. Vos beišlaiko,
silpnėja, bet vis tiek nenustoja vilties jau tik gerai apsirėdyti. Valgis nė galvoje.
Ir neprimink — širdžiai koktu darosi. Akys žilpsta, galva lyg ne savo vietoje. Ir
sėdėti bjauru, ir kojos neberemia... Galas čia pat rankoje.

Išliko gyvastis iki audros galo. Ėmė ramintis vandenys. Sykiu ir širdis atsi-
rado savo vietoje. Ir akys pamatė kitus tokius kaip tu. Jau jau darosi tarsi nieko
nebūtų buvę, jei tik ne vidurių tąsiojimų pėdsakai. Ir tvaiką ėmė jausti. Prašvi-
to pagaliau akys.

Džiaugėsi kojos, lipdamos iš laivo. Ilsėjosi pailsusi širdis, kad jau išgyveni-
mai vandenyse žemėje nepasikartos.

Vėl traukinys duzgena, kiek minkščiau kaip Vokietijoje slinkdamas. Kur-
gi kelio galas. Kame tie riebieji valgiai, kame tie plonieji vilnoniai drabužiai...

Čikaga nelaukia, mes patys į ją važiuojame. Čia ne dėdė, ne teta. Čia nieks
tavęs su iškeptais ragaišiais, nieks pinigų saują atkišęs nelaukia. Visiems pinigus
akylai atskaito, o paskui ir pats skaitai, kolei prie tų riebių valgių ir prie tų po-
niškų drabužių pritelpi pavalgyti, apsirėdyti. Padžiūva liežuvis prie darbo ma-
šinos, prie paskersto gyvulio mėsos luito, gerokai paniežti nuo prakaito kūnas,
kolei riebalą gauni, kolei drabužį apsivelki.

Aleksas gavo darbo, kur anksčiau dirbo. Bosai gerai jį atsiminė kaip parei-
gingą, blaivą dabininką. Ar tiko jam tas darbas, ar ne, apie tai nereik kalbėti,
kad tik yra kur įsikabinti. Juk reik šipkartes apmokėti, reik dabar dviem tuo
tarpu pragyventi. Ir paliktosioms dukroms reik bent kokių nuotrupų prikišti.
„Aleks“ — taip jį buvo įrašę, taip jį ir vadino. Kur čia įrašys ir kam taip ilgą Jan-
kauskio pavardę. Turi skubių darbų krašte, įtempto darbo metu tiek daug rašy-
ti bei tiek ilgai spėlioti taip sunkiai ištariamą pavardę. Ir Aleksui tai nerūpėjo.
Kad tik davė darbo, kad tik mokės doleriais, kad tik lengvės rūpesčiai, kad vėl
galės atsistoti ant savų kojų išmokėjus paskolas, pasižadėjimus.

Grinorei žmonai buvo kiek sunkiau darbo gauti. Ji nemokėjo net adatos dorai
į rankas paimti. Ir jos išvaizda nebuvo tokia, kuri aiškiai rodytų, kad gali pri-
prasti prie bet kokio darbo. Bet gavo darbo. Jau anksčiau svajojo įsikurti kokią
valgyklėlę, kitus maitinti ir begaminant pačiai prisilaižyti geresnių gabaliukų
mėsos ar riebesnio nuo paviršiaus viralo nusisamstyti.

Muziejaus archyvas

385

Pasisekė, kitur išsikėlus gyventi Alekso senajai šeimininkei, kuri maitino ir
gulino keletą tautiečių. Šeimininkė paliko keletą lovų, kuriose vieni dieną, kiti
naktį ilsėdavosi, keletą lėkščių, šaukštų. Peilius kiekvienas turėjo savo. Viskas
paruošta ir gyventojai yra jau žinomi — visuomet laiku užsimoka, nelabai tege-
ria. Namie triukšmo nekelia, pavargę tik gulti pareina. O kai namo parsineša
kokių gėrimų, ir šeimininkei duoda. Ši nuduoda negeriančią. Varžosi, atsisaki-
nėja, bet pasišalinus gurkšnojantiesiems iš kambario, viena palikusi, ar pavar-
gus ir ėmus snausti gėrimų šeimininkams, nematomai nukniaukia neišgertus
butelius ir iki lašelio išlenkia.

Abiem sekėsi. Pragyventi niekas nekainavo. Uždirbtasis pinigas ėjo prie
kits kito. Ir drabužių atsirado, ir avalynės. Ir augo dolerių krūvelė, vis po
vieną dedama, kad didesnė atrodytų. Paskui įsimaišydavo ir po du doleriu
vienoje lentoje, ir po penkis. Mažėjo skolos, ir santaupų pradėjo rastis. Prisi-
valgė, prisisotino. Dar daugiau panoro valgyti, riebiau, saldžiau. Ji pamėgo ir
alaus pagurkšnoti, ir į apsukresnį vaikiną pasižiūrėti. Ankštos patalpos. Čia
pat išeiginiai, čia pat nėtoli ant gretimos gembės ir darbo drabužiai, avalynė.
Netoli buvo ir vyrų, ir moterų gembinyčios. Ir lovos. Kad tik skersam praeiti
galėtų. Ir kėdžių nepakako. Ant lovos galo reikėjo sėdėti, kojų gale, kuomet
daugiau prisirinkdavo žmonių, vieniems išeinant į darbą, kitiems pareinant.
Kartais nesusistūmęs ir pro šalį negali praeiti, taip ankšta. Ir arčiau susipažįs-
tama, priprantama prie kits kito, nebesivaržoma, skirtumų nebematoma tarp
vyro ir moters.

Gyvenimas ėjo be didelių barnių. Visi stengėsi ramiai laikytis, kad šeiminin-
kė supykusi kartais neišmestų. Kame kitur greit susirasi dar kito, į darbą išėju-
sio, šiltą lovą. Taikstėsi geru būti šeimininkei dar ir dėl to, kad nepabrangintų
išlaikymo, kad neimtų liesiau, mažiau valgio duoti. Tad buvo ir varžtų, ir reika-
lavimų. Tai švelnino santykius, gerino subuvimą. Tebuvo tik darbas darbovie-
tėje. Namie pavalgei, pagulėjai, kelk, pavalgyk ir vėl eik į darbą. Kitkam laisvo
laiko neliko. Nepagausi tuščios valandėlės. Jei jų ir būtų, juk reikėjo užsimiršti
ar tavernoje iš darbo grįžtant, ar parsinešus namo dėl geresnio miego išlenkti
gaivinamosios. Taip malonu storus lašinius ar riebią mėsą užpilti baltake ar pa-
skalauti alum nuo riebalų taukuotą gomurį.

Ėmė galvoti dukras atsigabenti. Į darbą nereiks joms eiti, Aleksienei prie ran-
kų pareis. Norėdami galėjo pasiieškoti erdvesnių patalpų, daugiau dirbančiųjų
išlaikyti. Apsimokės, ir darbo su pagalbininkėmis sumažės.

Paštu mergaičių niekas neatsiųs. Patikėti agentams pavojinga, gali kažin kur
apšiurnias mergaites nugabenti. Visokių žmonių yra, visokius amatus varo. Ir
geriems, ir blogiems prasimanymams atsiranda patarnautojų. Kitų skausmai,
susirūpinimai ne galvoje, kad tik savo pinigingas skyles užkištų. Turėjo progos
ir vietoje prisižiūrėti. Juolab kad moterų gyvenimas slidus. Nuo vyrų kaip nuo

Muziejaus archyvas

386

žąsų vanduo. Kad tik dolerį turi, visa ko susiras. Net pačiam ieškoti nereik, pa-
dės tavo geidulius patenkinti ne vienas, keletas iš karto, tik parodyk atkištą do-
lerį. O jau pritilps, tai nenulupę iki paskutinio cento, nepaleis tavęs sveiko. Tad
kur daug žmonių, pasišauna visokių uždarbiautojų su visokiais pasiūlymais ir
patarnavimais.

Dar nebuvo Jankauskiai pagedę, turėjo sveikų norų, netrūko pasiilgimo,
meilės paliktoms beveik be priežiūros dukrelėms. Bet ten joms nepavojinga.
Kelionė baisi, jei svetimose rankose. Gali nepirkę parduoti, paskolinti, įkeisti.
Juk tarpininkams bet kas reikalinga. Kad ir ne savą pasiūlai daiktą, kam pra-
leisti pasitaikius progą, kad doleris ateitų. O doleriai už viską vienodi. Nepa-
gautas — ne vagis. Slėpk, ilgoj kelionėj tarp nepažįstamų, dar be kalbos, nieks
nesuras siūlo galo.

„Kaip jos vienos, toliau keleto kaimyninių sodybų nieko nemačiusios, gali
atvykti į Ameriką. Tai neįmanoma. Reik taupyti pinigus ir mano kelionei, dar
gauti iš kur nors pasiskolinti, - mąstė motina. — Juk uždirbsime, dar abu pačioje
sveikatoje. Aš viena pati su savo burdingėriais ilgai netrukus surinksiu. Kiek pa-
keisiu, žinoma, nepastebimai, maistą, dar kokį vieną galiu priimti į aną lovą per-
nakvoti, tuojau ir padidės įplaukos. Ką čia, ar apsileisi žmogus, ne tas, tai kitas.
Vieniems nepatiks, išeis, kiti jų vietoje atsiras. Daug kas teiraujasi, tiesiog prašo-
si pas Jankauskienę, pas Aleksienę. Aš pati dar prisidėsiu. Ir tai eis ne pro šalį.“

Vis ir tebuvo kalba apie važiavimą. Nugirdę, kad nori parsitraukti dvi dukras,
daug kas ėmė teirautis ir apie jas. Moterų čia maža, vyrų kur kas daugiau. Vyrai
norėtų, ir gerokai pasiturį, vesti. Nėra mergaičių. „Kiek ir kiek, ir kokių gražių
vyrų yra, ar į svetimas žiūrės? — galvojo Aleksienė. — Juk ir susišnekėti negali, nei
pasisakyti, ko norį. Kaip čia įmanomos tokios vedybos? O mano mergytės neš-
pėtnos. Ne kokios luošos, kuprotos. Dailios. Ir tėvas juk tikrai vykęs. Nagi ir aš
pati. Ir proto turiu, matai, kaip mano saliūne viskas tvarkoje. Ir kūnas vis dailesnis,
vis apvalesnis darosi. Pamatysi, kaip greit atrodysiu. Patinku jau dabar savo maiti-
namiesiems gulinamiesiems. Kad neturėčiau savo vyro, tuoj atsirastų, kas paimtų.“

Taip ne tik samprotavo, bet ir kalbėjo.

Vyras lėtas kalboje ar prie ginčių. Jam darbas pirmoje vietoje. Bet giliai, svei-
kai galvojo, tik nemėgo be reikalo ilgas rodas vesti. Neišeidavo iš galvos dukros.
Ir jam tiktų, kad jos čia būtų po tėvo akių. Ir duoną turėtų geresnę, ir apsirė-
dytų. "Tuo tarpu tiek uždirbava, kad visiems keturiems drąsiai visa ko užtektų.
Dar dukros padėtų motinai, galėtų daugiau žmonių išlaikyti — vis po vieną kitą
dolerį per kurį laiką atlieka. Juk į kišenę, ne iš kišenės. Drovėjosi jis, pagalvo-
jęs apie savąją. Vis manė, kad ji lengvai gali paslysti. Daug akių į ją žiūri, ir visi
vieną tikslą turėdami. Nesunku palaužti bet kurią moterį, o juo labiau manąją.
Tokios mintys kamavo nuolat. Jis būgštavo, kad ir dukros, bebaigdamos augti
tokioje maišatyje, prisižiūrės, pripras, o pasiūlų visokių netrūks. Visa tai sulai-

Muziejaus archyvas

387

kydavo jį nuo galutinio sprendimo išleisti žmoną į tėvynę dukterų atsivežti. Jis
norėjo, čia susitaupęs, kad tėvynėje galėtų kiek didėlesnį ūkelį įsigyti, grįžti ir
visiems keturiems apie ūkelį besidarbuojant gyventi. Dabar, važiuos — mokėk,
grįš - mokėk, už dvi dukras mokėk. Juk tiek negautume, pardavę savo tėviš-
kę. Kolei besurinksi tuos pinigus, ir pasensi. Pamažės jėgos. Mažiau už darbą
bemokės. Ir tai, jei sveikata. O jei apsirgsi, kaip tuomet. Tai jam rūpėjo, iš gal-
vos neišeidavo. Į darbą einant darbas galvoje. Jau darbo valandoms baigiantis
mintys apie žmonos kelionę jį kamuodavo. Ką jau besakysi, einant namo, o jau
parėjus vėl tos pačios kasdien kalbos, tiesiog ir gerasis valgis koktus pasidarė,
springo gerklėje. Sunku buvo atsisakyti nuo savųjų siūlomos burnelės. Laikėsi
Aleksas, nepasidavė. Bet lašas po lašo ir akmenį gali pratašyti. Toks nuolatinis
kalenimas, kasdien vis tos pačios kalbos, vis apie tą patį, suminkštino Alekso
galvoseną. Pasidavė su rūpesčiu, su skausmu širdyje žmonos įtikinėjimams, ėmė
dairytis, kame aptikti, kas galėtų trūkstamus paskolinti, kad žmonos sudėtingai
kelionei pinigų užtektų, kad jai nereikėtų tėvynėje po kaimynus dairytis. Kas
gi ten tau skolins, kad tū su visa šeima išsikraustai. Reik didelio pasitikėjimo.
Nelengva pagaliau rasti, kas tiek turėtų laisvai pasidėjęs pinigų. Vienai nuva-
žiuoti ir grįžti, dar dviem išvažiuoti, — tai ne juokai. Be to, ir laikas užsitęs, jos
uždarbis niekais nueis. Galvojo Aleksas apsižvalgyti aplink, pasikalbėti su ge-
raisiais pažįstamais. Gerų pažįstamų susirastumei prie buteliuko, prie stiklelio,
bet tokie pinigų neturi. Jie sakosi, mielai paskolintų, bet jų pinigai po tuos sti-
kliukus išsibarsto, tarp butelių praslysta. Čia jau reikėjo ne vieno žmogaus, kad
kiek reikiant galėtų paskolinti, bet keleto gerų žmonių.

Ėmė dairytis, šnekėtis. Su Aleksu daug kas geruoju gyveno, maloniai pasi-
šnekėdavo, tačiau kai kildavo mintis apie pinigus, pažintis imdavo šalti, kalba
skystėdavo. Kalbinamasis, kokį reikalą sugalvojęs, pasisakydavo turįs kur eiti,
neturįs laiko, sako, kitą kartą pasikalbėsime arčiau reikalo. Tas kitas kartas im-
davo tolti, nes pasižadėjęs dėl kito karto imdavo vengti susitikti.

Išvažiavo dukterų atsivežti. Pinigų pakako į abu galu jai vienai. Dukroms
laivakartes Aleksas pažadėjo vėliau asiųsti, kai kiek pats sutaupys vienas būda-
mas ir kai pasiseks iš ko pasiskolinti.

Sukosi galva Aleksui, kaip seksis gyventi, kai atsiras keturiese. Gal daugiau
jam rūpėjo pačios dukterys negu pinigai. Jo uždarbio prasimaitinti pakaks ir
apdarui netrūks. Na, jau ir dukros tuoj paūgės ir pačios bent sau užsidirbs.
Kad tik priaugtų iki dirbti leidžiamo amžiaus. Ne čia buvo jo visų rūpesčių
pradžia. Jis matė vyrų, matė moterų, matė merginų. Jau žmonos elgesys pas-
taruoju metu ėmė jam nebepatikti — drąsesnė prie vyrų pasidarė, gal ir palai-
desnė, ir ne vien kalboje.

Dirbo Aleksas išsijuosęs. Darbas sekėsi, bet ir sveikatos dėjo pernelyg daug —
dirbo kaip sau. O to darbo - plėšk, kiek nori, nepabaigsi. Pas save, kai gyveno

Muziejaus archyvas

368

ūkyje, kiek pasispaudi, ir tuoj darbo galas čia pat. Ir malonu baigus, apsirūpi-
nus. Skerdykloje ne tai. Gali persiplėšti bedirbdamas, darbo vis tau privers dau-
giau — galo nepamatysi. Jo čia ir nėra, net negali būti. Juk tuomet turėtų visa
įmonė užsidaryti.

Išvažiavo. Važiavo. Parvažiavo. Rado dukteris vietoje, kiek paūgėjusias. Tik
nelabai bepažino jos savo mamą. Mama pastorėjusi, pagražėjusi, poniškai apsi-
dariusi. Aukso žiedai ant pirštų, šilkiniai drabužiai, o kas per batai. Nei saulėje
nudegus. Kai išsimiegojo po ilgos kelionės, pasirodė kaip iš varškės padaryta.
Ir šneka kitaip, ir eina — taip čiužinėja, kaip aplink bažnyčią einant atlaidų die-
ną. Nedrąsu dukroms.

Ir kaimynai nebeišmano, kaip tokią iš Amerikos ponią vaišinti, kaip su ja
apsieiti. Juk ir klebono gaspadinė taip neatrodo, taip nėra apsidariusi. Ir šnekėti
pramoko. Kur tau, tiek pasaulio mačiusi, tiek kelio nuvažiavusi. Kame visa Vo-
kietija traukiniais. Laivu per vandenis iki pat Amerikos. Dar Amerikoje daug
toliau geležinkeliais negu du tris kartus per visą Vokietiją. Kame Čikaga nuo
Niujorko. Juk reik ir akis, ir galvą turėti, kad nepaklystumei. Juk visokių žmo-
nių kelyje pasitaiko, reik ir su jais mokėti apsieiti. Kur tau čia mes, sėdį vietoje.
Tik savo pieveles, dirveles tematome, tevaikščiojame. Ten platybės neapregimos:
pačiame mieste, vietoje, juk greičiau gali paklysti kaip kunigaikštinėje. Žinok,
ką pirkti, kame ką gauti. Ir vis kad neapgautų.

Atpažinusios savo mamą, atsiminusios, kaip ji anksčiau atrodė, kaip dirbo,
kaip nė suknelės joms negalėjo pasiūti, kad galėtų sekmadienį į Žlibinus ar Me-
dingėnus nusivesti. Dabar atvežė tokių drabužių, kad net akys slysta pažiūrėjus.
Ir apsivilkus nebesinori nė kojos pakelti, nei rankomis mostelėti.

Džiaugiasi, tiesiog be galvos vaikšto vis į mamą įsikibusios, kad tik nepalik-
tų, kad tik vežtųsi į tą laimingąjį kraštą, kur visi taip skaniai valgo, taip gražiai
rėdosi. Kas čia Grosaitės. Pačios turi rūpintis, kad užsidirbtų palaidinei ar šiau-
dinei skrybėlaitei, o prie batukų sunku ir joms pritilpti. O ten, Amerikoje, visa
ko priversta, tik skirkis, imk, dar išeinant iš krautuvės ir dėkui pasako.

Kalbos pasiklausius, gražu Amerikoje. Atrodo, be rūpesčių žmonės gyvena.
Pusdienį padirbėjo, ir doleriai ateina. Taip iš tolo, iš Paminėjų, žiūrint, kalbant
su Groso kumečiu Žalimu, su tais, kurie nebuvo, nematė, nėra turėję progos
tuo ar kitu keliu didmiesčių gyvenimo pažinti, ypač nemokant kalbos, neturint
mokslo ar kokio amato, o dirbant tik vienomis plikomis rankomis.

Praėjo savaitė, kita. Ėmė Aleksienei drąsa mažėti. Patuštėjo kišenė, vietos
gyvenimas priartėjo. Reikėjo ieškoti kokių drabužių, kad apie namus imtumei
darbą eiti. Ėmė mažėti skaistumas. Ir supurpimas nuo Amerikos lašinių ir alaus
ėmė slūgti dar tik mėnesiui besibaigiant. Gerai, kad vasara, lauke gali pabūti ir
lengvo drabužio pakanka. Ėmė rastis rūpesčių, kas bus, kodėl vyras nesiunčia
dukroms laivakorčių. Žinojo ji priežastis, numanė, matė, jog ne taip lengva ką

Muziejaus archyvas

369

gauti. Čia greičiau gausi duonos papentėlį ar rūgusio pieno lėkštelę, ten nėra
dosnumo. Juo labiau didelių dolerių dviem važiuotojom.

Aprimo pasakojimai. Ir klausytojų vis mažiau beatsirasdavo. Visi jau tarp
savęs ėmė peršnekinėti, kas buvo girdėta; ėmė svarstyti ir prie visokių išvadų
priėjo, ėmė tikrovės to laimingojo Amerikos gyvenimo ieškoti. Ir daug iki ko
prisišnekėjo, daug iki ko susiprotėjo.

Pasunkėjo Aleksienei tėvynėje be vyro uždarbio. Pagarba vyrui ėmė rastis.
Ir meilė, jau bedingstanti Amerikoje tarp daugelio doleringų viengungių, atgi-
jo, nors sykiu ir pyktis, kad neatsiunčia laivakorčių. Niaukėsi Aleksienei dan-
gus. Daug visokių abejonių ėmė rastis. Sukurtosios, svajotosios viltys vis labiau
sklaidėsi. Ar vyras čia kaltas, nesugebėdamas apsidairyti po pažįstamus ir bu-
vusius kaimynus tėvynėje? Ne. Ji gerai atsimena, kaip ir pati karštai ėmėsi ieš-
koti pritarimo pas pinigingus, ypač viengungius, kai dar pati buvo Čikagoje.
Iš šalies atrodo nesunku prie pinigų pritilpti, kas jų turi. Bet taip nėra. Ir pati
visokių pasiūlų ėmėsi, kad gautų, kad palankumo susilauktų. Visaip piršosi, vi-
saip tarėsi atlyginsianti, pasitarnausianti. Pinigai neprapuls, juk gyvi į žemę ne-
sumokėję neįsmegsime, nepabėgsime viską metę. Jai nesisekė pinigų klausimu
su žmonėmis palankiai išsikalbėti. Kaip nesistengė, nieko nepadėjo. Nei pasi-
piršimai, nei prašymai nuolankiausi su visokiais įrodinėjimais apie tai, jog jokio
pavojaus, kad pinigai dingtų, nėra.

Vyras mažiau kalbėjo, bet juo labiau tikėjo. Jis kažkaip mokėjo trumpai pa-
sakyti, bet beklausąs ėmė jo žodžius į širdį. Rodėsi, kad jei tik turėtų, kas čia
reikalinga, tuojau paskolintų. Nepasitikėjimų jokių nekildavo.

Vargo vargšas vyras ir dabar, vienas likęs, susigraužęs dėl žmonos, dėl duk-
terų likimo. Jam iš galvos jos neišeidavo. Ir guldamas, ir keldamas vis Paminė-
juose pasiblaškydavo.

Išvykus Aleksienei, pradėjo nesisekti jos vietoje besisukančiai šeimininkei.
Nebe toks valgis pasidarė, nebe ta tvarka. Pirma, jei kas kartais nepasisekdavo —
ar prisvildavo, ar per kieta mėsa išeidavo, ar kokių kitokių aiškių trūkumų pasi-
taikydavo — Aleksienė mokėjo prikalbėti ar išsikalbėti nekalta esanti. Patikėdavo.
Ši naujoji — Razikė, nors viskas buvo įsibėgėję virtuvėje ir gulyklose, nesugebėjo
gerai dirbti. Liesa, judri, be reikalo blaškėsi — reik dirbti, bet ne lakstyti kaip gal-
va perdaužta. Ana gi sunkios eisenos, didelio svorio, pati atrodė privalgiusi, tad
ir kitiems neateidavo nė į galvą, kad kas per sūru būtų ar kame druskos trūktų.

Ėmė viengungiai burbėti nepatenkinti, galvoti, bene kame geriau ras. Juk
mokame nelygdami, tad ir norime privalgyti. Ne kokių prašmatnumų reikalavo,
bet riebios mėsos, pašutintos su geromis bulvėmis. Duonos gi nieks pats neke-
pė — nusiperka kokia kuriam patinka. Pasirinkimas begalinis. Kitas pasiteiravęs
ir išeidavo, viliodamas likusius neapsileisti. Parūpo Aleksui, kad taip sparčiai
paūgėjęs žmonos rankose biznelis nepašlytų į šalį, nenueitų niekais. Juo labiau

Muziejaus archyvas

390

tai vertė Aleksą nertis iš kailio beieškant pinigų dukrų laivakortėms. Tas pats
padėjo arčiau prieiti prie turinčiųjų kiek dolerių. Paskolink, atvažiuos, vėl viską
sutvarkys, ne blogiau bus kaip anksčiau kad buvo. Be to, smailavo viengungiams
ir tos mergaitės, gal kuris ir apsivesti galėtų. O Amerikoje tiesiog badas su to-
mis moterimis, vieni vyrai privažiavo. Ne tik kad nėra iš ko pasirinkti, bet visai
nėra moterų. Jei kuris parsitraukia seserį, tai tuoj kaip medų pagauna. Ir kokie
vyrai, kaip mūrai. Darbštūs, dori, negerią, su pinigais, jau keletą metų dirbę ir
susitaupę, kad net galvoja grįžti, apsivesti ir vėl atvažiuoti.

Kur nėra moterų, daug kas nori vesti. O jei kame jų yra su perteklium, taip
jau be atodairos negrobsto.

Šie trūkumai ir palengvino Aleksui artėti prie laivakorčių dukterims. Taip
sakant, ne tikrasis reikalas buvo suprastas, bet gretimos ir užpakalinės svajonės
lengvino rankai paieškoti kame kišenėje užsiūtoj žaliųjų. Ir kits kitą viengungiai
pradėjo prikalbinėti, prie stikliuko sėdint. Girdi, turi pinigų, duok Aleksui, jis
doras vyras, neapgaus, atmokės, juk pas tave be reikalo guli, o žmogui gerą pa-
darysi. Tu būsi pirmas prie altoriaus. Jei tau nepatiks, aš tave pavaduosiu. Ma-
tai, aš neturiu. Duočiau, tikrai duočiau.

Kitur vėl kalba. Žinai, susidėkim keletas ir padėkim tam žmogui. Matote,
jis jau pervargo beieškodamas. Į ką panašus pasidarė. Paskutinį centą deda prie
cento, bene surinks. Tie atlyginimai tokie maži, sunku vienam iš karto pakloti
dviem laivakortėm. Tai ne juokai.

Pajudėjo Alekso reikalas tarp pažįstamųjų, tačiau vien kalbų maža. Bet jau
gerai bent tai, kad kiti ėmė kalbėti. Ir visi pritarė. Tik niekas neturėjo atlieka-
mų pinigų. Kas su šeimyna, tam pačiam reik. Kas viengungis, pas jį pinigai ne-
pasilaiko. Jis randa, kur pinigus paleisti, kad jie imtų judėti.

Vieną gražų vakarą susirinko visi gyvenusieji pas Aleksienę ir nutarė taupyti,
kad susidarytų laivakortėms pinigų.

Pasiuntė laivakortes.

Neapsakomai nudžiugo Aleksienė jas gavusi. Dar labiau džiaugėsi dukros.
Tuoj pati apibėgiojo visas kaimynes, kad paskelbtų, jog jos vyras ne toks, kaip
jau buvo bepradedą kalbėti. Sakė, kad vyras džiaugiasi nusikratęs jos ir dukte-
rų, ir dabar gyvens, kaip ji kad pasakojusi, kaip Amerikoje vyrai gyvena. Tikrai
jos vyras nebuvo Amerikos pagadintas. Doras, ištikimas, darbštus žmogus. Jam
šeima daugiau rūpėjo, kaip kad galėjo manyti. Nes jis nebuvo kalbus ir neišsi-
pasakodavo, ką manąs, ką galvojąs. Tik plepiai daugiau pasako, negu iš tikrų-
jų yra. Vienas pasigiria, kitas išpučia kokius menkus įvykius. Aleksas taip sakė,
kaip darė. Nieko slapta jis neturėjo, jokių paslapčių savyje nelaikė. Retas žmo-
gus, tikras savo tėvo sūnus: ir iš eisenos, ir iš kalbos, ir iš būdo. Džiaugėsi ir jis
susilauksiąs žmonos, dukterų. Neberūpės jam namus išlaikyti, tuos gyvento-
jus rūpinti. Vien tik darbas liks. Padirbės kiek daugiau, atmokės pasiskolintus

Muziejaus archyvas

391

laivakartėms pinigus ir gyvens kaip žmogus. Dabar tik vergas, ne sau dirbąs —
ką uždirbi, tą atiduok. Paskui, ką iškasiu, tą ir sulesiu, mąstė Aleksas. Prisidės
žmona iš valgyklos, bent šeimą išmaitindama. Pramokys kokio amato dukras.
Kai imsime visi keturi į vienus namus nešti, prasigyvensime ir grįžę tėvynėn
įsigysime pagal išgales ūkelį. Savo arkleliu arsime, akėsime. Savas vežimas ar į
bažnyčią, ar į turgų kur nuvažiuoti. Savas padargas, nereiks bėgioti, prašinėti,
paskui dienomis atidirbinėti. Sava karvė, sava avelė — ir pienas valgiui, ir vil-
na drabužiui. Linų pasisėsime, bus audeklo. Be paklodžių nereikės gulėti kaip
dabar — su tais pačiais drabužiais eini į darbą, su tais pačiais į lovą. Ir lova dar
šilta, ką tik į darbą išėjusio. Dar kits kartais toje pačioje lovoje tebeguli. Užsi-
metei ant pečių švarką ir skubėk į darbą. Nenuės taip prakaitas pečių, nugaros
kaip dabar. Ir smarvėj, ir šlapiai, ir sunku su tomis mėsomis, su tais gyvuliais
skerdykloje. Gerai sau lauke su geru arkliu darbuotis ar su dalgiu kvapioje žo-
lėje švaistytis. Ar javus vežti iš lauko. Ar šventą dieną vaikščioti po savo, kad ir
nedidelius, laukelius, apžiūrėti savo gyvulius, pasidžiaugti, kaip jie smaigstosi
prie tavęs, pažinę savo šeimininką. Ir namuose be trūkumo, viskas sutvarkyta,
laiku nudirbti darbai...

Ilgai nelaukusi, Aleksienė susivyniojo dukrų drabužėlius, kad tik kelionei
išlaikytų, savus, jau nusinešiojusius, apvalė ir paskubomis per sieną į Vokietiją,
kad greičiau į laivą pakliūtų.

Linksmos visos trys kaip geležėlę radusios. Kelionė — tik malonumas. Du-
kroms daug kas nematyta. Motina jas aptvarko, kaip reik elgtis, kad labai ne-
kristų į akis. Kur pastūmėjo, ten ir stovi. Ar traukinyje, o juo labiau laive.

Švelnios buvo mergaitės. Neišsiblaškiusios. Dar gero gyvenimo viliojamos —
prišnekėtos mamos, kartkartėmis prisiklausiusios apie Amerikos prašmatnybes,
valgius, drabužius, tai jau kaip ant adatų vaikščiojo, laikėsi, kad neimtų kvatoti,
kai po galvą vis švaistėsi tas linksmasis Amerikos gyvenimas. Laukia tėvas. Nu-
pirks naujų suknelių, batukų. Dėl darbo jos nebijo, tik mamai tereikės padėti
po gyventojų kambarius pasitvarkyti, maisto padėti jai iš krautuvės parnešti ar
padėti valgius gyventojams pagaminti. Koks čia darbas. Ne po laukus ar linus
rauti, ar rugius rišti, ar bulves kasti, ar vežimus krauti, daržus ravėti — vis supra-
kaitavus, susitepus, purvuose. Čia juk viskas kambaryje.

Motina taip saldžiai negalvojo. Ji jau buvo tų gerumų ragavusi, to darbo kam-
baryje dirbusi, kur žmogus prie žmogaus, kur ir lovos neišvėsta. Ir drabužis, darbe
suteptas, neišdžiūva, nenusivalo. Vilk maisto maišus, gamink valgį. Tų dolerių
taip jau daug ir greit neprisišluosi. Visur trūktinai. Ką pirkdama, vis galvok, kas
kišenėje, ar daug ten išeidama prisikimšai. Tik centai telieka. Ir tai, jei visi dorai
sumoka. Kitas gi, gyvenęs gyvenęs, valgęs valgęs, nieko nesakęs išeina ir nebegrįž-
ta, kur į kitą miestą išvažiuodamas ar į kitą to paties miesto pakraštį išsikraustęs.
Tau ir pelnas! Iš karto kad užsimokėtų, kame tu rasi taip. Ne kuris turi atlieka-

Muziejaus archyvas

392

mų. Kurie turi, tie ir nemėgins nesisakę, neatsiskaitę išbėgti. Tik tie, kurie darbo
vaisius skandina svaigaluose, nieko amžinai neturi ir dairosi, kaip čia išsiversti.

Tokių ir panašių išgyvenimų, jau patirtų būnant Amerikoje, ir motinai buvo
listina galvoje. Bet tai jai nekliudė džiaugtis viltimi. Jos galva buvo, matyt, ko-
kių kitų minčių apsvaiginta. Ji jautė tik geresnį gyvenimą, pasisekimą visur —
netrūks jai riebių valgių, drabužių, o kitkas savaime susitvarkys.

Nedidelei audrai kilus, vandenyno bangos šoko kaskarts vis didesnės. Jau
ėmė jų viršūnės verstis, baltais sriautais, baltom putom neramiai skirstytis. Ban-
gos pasidarė tokios didelės, kad ir laivas ėmė svyruoti. Mergaitės laikėsi ramiai,
nieko nežinodamos, kas gal atsitikti. Kažkaip akys pavargo. Galva ėmė svaigti.
Pradėjo širdį nemaloniai sukti. Kelia vymą, jau jau čia pat - nebeišlaikė. Išsigan-
do abidvi, ieško motinos. Suranda besergančią, atsigulusią. Vėl suka širdį. Vėl,
atrodo, visą sveikatą ištrauks laukan su visais viduriais. Nepatirtas jausmas labai
jas nugąsdino. Prikritusios į savo guolį, nes kojos nebeišlaiko, taip viskas suka-
si aplink. Atsigulus ramiau. Vis dėlto po ilgo tąsiojimo jau iš tuščių vidurių, gal
ir audrai kiek aprimus, mergaitės užsnūdo, viską pamiršusios. Atsibudusios tik
pėdsakus įpykusios širdies bematė. Silpnos, bet greit atsipeikėjo, palinksmėjo, kai
saulutė pasirodė. Viskas atgijo. Akys prašvito. Širdis tik silpna. Valgyti panoro.

Pasiekė Amerikos krantus. Išlipo iš laivo. Ilgai važiavo traukiniu, kolei Či-
kagą pasiekė. Rado tėvą belaukiantį, susirūpinusį. Nudžiugo jis. Bet rūpesčių
žymės visai nepranyko.

Įsikūrė vėl senoje vietoje. Ėmė tvarkytis. Gyvenimas virto kasdienybe. Tėvas
dirbo skerdyklose, motina po namus brūzdė, maistą gamindama saviesiems ir
dar aštuoniems, ne tuo pačiu metu visiems. Dukros padėjo mamai.

Baigė augti mergaitės. Jaukios, švelnios, patrauklios paaugo. Bet mama jas
savaip kreipė.

Aleksas vis slūgo pats į save, nuduodamas savųjų aplinkinio gyvenimo nema-
tąs. Ilgai kentė, suvargo, prisikamavo matydamas žmonos nebeperdirbsiąs, ne-
begrąžinsiąs į tikrąjį kelią. Nesantaika augo, visokios viltys dingo. Vis sunkiau
darėsi Aleksui Amerikoje gyventi — meilė dukterims, motinos klaidinamoms,
varė jį iš proto. Jis pasidarė ne tas, kas buvo...

Laikas darė savo. Dilo Alekso atspirtis, nebesisekė taip ir darbas. Nebetikėjo
šviesesnio rytojaus sulauksiąs, nebebuvo į ką įsikabinti. Visa šeima slydo iš ran-
kų, tik jo jautriojoj širdy besilaikė. Bet ir ta pradėjo pasiduoti.

Sykį Aleksas nebegrįžo iš darbo vakare, neatsirado per naktį, nei rytmetį,
nei kitą dieną...

Jis slapta išvyko į tėvynę.

Grįžęs gyveno savo jau gerokai susmukusioj grytelėj, vargo vargelį. Buvo ne-
kalbus, sveikatos nustojęs, gyvenimo džiaugsmą praradęs Amerikoje.

Muziejaus archyvas

393

Žemaitijos kryžiai ir koplytėlės

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika, III!. Šią vasarą pasi-
sekė aplankyti kelias Žemaičių padangės apylinkes ir pakeliais surašyti šventą-
sias sodybas.

Žemaičių padangės kryžius ir koplytėles tyrinėti pradėjau 1912 m. Kai ku-
rias vietas dviračiu apvažiavau, kai kur pėsčias apėjau. Iki šiolei spaudai tepa-
teikta 218 km kelio ilgio. Kita medžiaga karo metu dingo, kaip jau anksčiau esu
minėjęs, o buvo 700 km su viršum. Dabar noriu bent tiek pat kelio apvažiuoti.
Tiesa, šiandien jau ir kelionės sąlygos kur kas geresnės. Anuomet blogesni ke-
liai, dviratis ar lazda, o dabar ir keliai geresni, ir greitas, patogus automobilis —
kaip paukštis lakstai.

Antra vertus, tada daugiau likdavo įspūdžių: privargęs pasėdi prie šventų-
jų sodybų, pasvajoji, nugirsti žmonių, tų sodybų steigėjų, įlietos širdies bal-
są — aimanavimų, dėkingumo, atgailos ar kitų kurių sielvarto keliamų rūpesčių,
skausmų; visa tai susiję su kasdieniniu žmogaus gyvenimu; susilieja su pačia
slėpininga, tai gražia ir iškilminga, tai paprasta ir monotoniška, kaip ir paties
žmogaus gyvenimas, gamta. Taip, trumpai kalbant, susidarydavo gimtojo kraš-
to ištisas vaizdas — svetimos, nesavos, nuskriaustos, tuščios atrodydavo tos apy-
linkės, kuriose maža tepastebėdavai šventųjų sodybų. Rodos, kraštas be sielos,
nejaukus, o kartais baisus dėl savo tuštumos ar patuštėjimo žmonių, tikrąją dva-
sią atspindinčių, laisva valia statomų ir mėgstamų, puošiamų ir dabinamų, ger-
biamų ir dievinamų, gilią senovę vaizdžiai primenančių ir atstatančių, su krašto
gamta taip glaudžiai ir meiliai susigyvenusių šventųjų pastatų.

Nejauku šiandien matant, kaip visa tai greitais žingsniais nyksta, kai dažnai
beriogso tik pakrypęs stulpas, iškritusi kryžma, palinkęs kryžius, susmukusi
koplytėlė. Tuojau permeti mintį į tuos akstinus žmonių, kurie seniau su tokia
pagarba ir meile, su tokiu atsidėjimu ir rūpesčiu versdavo ieškoti konkrečių ly-
čių savo jausmams įkūnyti ir tai kitiems kukliai parodyti. Dabar tai pakrypo,
pakriko. Nebemokama tikrai lietuviškai viduj susikaupti ir pasiskųsti vidaus
žaizdas gydančioms, sunkiomis valandomis stiprybę teikiančioms šventųjų so-
dyboms. Ar kur dauboje, prie sriaunaus upelio, krūmais apaugęs šventas Jone-
lis meta į praeivį malonią, meilingą akį, ar liūdnai prie savo kerėblos ąžuolo
ar liepos šakarnės rymoja smūtkelis — Rūpintojėlis ar skaisti Panelė Švenčiau-
sia, ar Sopulinga Motina Švenčiausia, ar šv. Jurgio kova su „smaku“, ar ramus
šv. Zidorius artojas, padedamas angelo, ar šv. Rokas, žaizdotas, šunelio slau-
gomas (juk tai viso žmogaus gyvenimo atvaizdas) — bet kuriuo atveju randi
paguodos, stiprybės.

Atspaudas iš Soter, 1934, p. 143-168.

Muziejaus archyvas

394

Du kryžiai ir koplytėlė ant kalvos kelyje Žarėnai-Luokė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Koplytėlė kelyje Kerūnai-Mitkaičiai. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

295

Mūrinė koplytėlė prie kelio Kaišiadorys=Musninkai. 1939 m. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

396

Mūrinė koplytėlė prie kelio Kaišiadorys—Musninkai. 1939 m. Fot. Ignas Končius

Nūdien kitaip. Ir registruodamas kaip viesulas praleki, nebėra laiko pajausti
dalyko esmės, surišti matomų pastatų su krašto gyvenimu, rasti jų ryšį su lipš-
nučiais žmonių sielos pasireiškimais. Ir žmonės tarsi visai atšalę, sustingę, pa-
miršę tėvų brangius palikimus. Tarsi iš kur atsikraustę kokie atsibastėliai šaltai
stebi praeities paminklų nykimą. Atrodo, kad jie nebeturi tėvų turėto jausmo,
nebeįstengia tvorelės atstatyti ar paties pastato atnaujinti. Niūru, kaip įvairūs pa-
saulio sukrėtimai veikia žmones, versdami juos kratytis praeities, versdami juos
nustoti pagarbos senienoms, susijusioms su mirusiųjų giminių, pažįstamų atmi-
nimu, su išgyventais rūpesčiais, sielvartais, laime, su viso gimtojo krašto meile.

Išdidus šiandien žmogus, drąsus, vienas pats, be praeities, arba ją visai atme-
tęs, nori sau ateitį sudaryti. Vis dėlto gana staigus žingsnis į šalį.

Dabar susimetus į organizacijas, iškėlus savo pamaldumą išorėn, pamiršus
vidaus susikaupimą, pamiršus atskiro žmogaus vidaus karštą maldą, dėl ko ben-
dros iškilmės, bendros maldos, meldžiamasi ir dedamasi besimeldžiant. Vargu
ar tai yra lietuviška. Gaila, krypstame į dekoraciją. Pamirštame taip jaukų su-
sikaupusio žmogaus pamaldumą.

Kartais sodyboje stovi koplytėlė su keletu šventųjų statulėlių bei jų paveiks-
lų. Kartais aptiksi net po dvi koplytėles, o dažnai — koplytėlė ir kryžius. Įpras-
tai tokios sodybos yra aptvertos, pasodinti medžiai aptvaro visuose keturiuose

Muziejaus archyvas

297

Koplytstulpis kelyje Upyna-Raudėnai. 1938 m. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

398

Koplytėlė ir koplytstulpis kelyje Viekšniai-Pievėnai. 1938 m. Fort. Ignas Končius

kampuose. Mėgstamiausi medžiai — klevai, topoliai, liepelės, šermukšniai. Pas-
taruoju metu tvorelės dažniausiai be priežiūros, apgriuvusios; neretai tvoros tik

pėdsakai belikę.

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika, VII". Jau daug Žemai-
tijos didesniųjų kelių apeita. Bet visai artimo galo kaip ir nematyti. Dar ištisinio
kelio keletas šimtelių kilometrų atsiras. Tiesa, kelionės ribos smarkiai siaurėja,
lieka apytuščiai pakraščiai ir kai kurie tarpiniai keleliai.

Penktajame sąsiuvinyje sužymėta 1378 km, šeštajame 1699 km, o šiame, sep-
tintajame — 2038 km. Vadinasi, pradėtas Žemaitijos kelių trečiasis tūkstantis
kilometrų. Iš viso surašyta 2699 šventųjų. Šių kelių vienam kilometrui apskri-
tai tenka apie 1,3 šventojo.

Čia sužymėtieji keliai eina į rytus, į Žemaitijos aukštumų pakraščius, iki Už-
venčio-Upynos-=Raudėnų-Tryškių.

Nusileidęs nuo aukštumų, nebematai gražiųjų vaizdų, jaukiųjų sodybų,
linksmų gojelių, sriaunių upelių. Tarsi ištisi naujakuriai paskubomis būtų čia
nedideliuose sklypeliuose skurdžių, apšepusių pastatėlių pristatę. Sodybos be au-

2 Žr. Sorer, 1931, p. 36-64.

Muziejaus archyvas

399

gančių medžių. Ir kaimų liekanų pasitaiko. Tik kur ne kur stambūs ir stamboki
senoviški ūkiai — dvarai, medžiais gausiai apaugę, stūkso, aprėpę geresnes že-
mes. Čia nei senkapių, nei piliakalnių kaip aukštumose, ir keliai tušti. Kažkaip
šalta, nejauku važiuoti — lieka tik pats važiavimas. Paliegusiam protui neberan-
di nei šviesios gamtos, nei masinančių žmogaus rankų padarinių, taip švelniai
kutenančių jausmus, skatinančių žmonių meilę, stiprinančių krašto pažinimo,
tyrimo, kilnios praeities paminklų vertės saugojimo reikalą.

Panašiai atrodo keliai Žemaičių šiaurėje — Mažeikiai-Židikai-Ylakiai. Tik
čia ūkiai gražūs, stamboki, geros žemės viensėdžiai, iš seno laisvų žmonių ap-
gyventi.

Čia labai nelygus šventųjų pasiskirstymas. Vienur jų, taip sakant, normaliai,
kitur — labai maža. Šiuo atveju įdomi Tryškių-Viekšnių-Pievėnų-Tirkšlių pa-
dangė. Krinta į akis Tryškiai. Važiuok į Raudėnus - tuščia (2 km — 2 šventieji),
važiuok į Telšius-Viekšnius — gana daug kryžių, nemaža rūpestingumo, yra vi-
sai gražiai tvarkomų sodybų.

Šis sąrašas apima ir tikrai vertingų vienetų ar įdomių atskirų šventųjų sodybų.

Tačiau visur matai apleistus, susmukusius šventųjų pastatus, be jokios prie-
žiūros, atstumtus, paliktus likimui. Apie naujuosius nekalbėkime — nei meilės,
nei skonio, nei rūpesčio. Tikrai liūdnai atspindės jie ateity mūsų gyvenamus
laikus, kai jau senieji ir seniausieji visai išeis iš šio pasaulio. Turbūt ir pats mūsų
gyvenimas „ant greitųjų“, atmestinai tvarkomas, jei laiką vaizduoją paminklai
visai be sielos, be grožio. Atmetama senovė, ateičiai nieko kilnaus nuoširdžiai
neruošiama. Vadinasi, dabartis tuščia. Tai ateina į galvą ir miestelių aikštėse
gausius nepriklausomybės paminklus bei pasodintus laisvės 4žuolus matant. Ir
kaimai su savo statyba, ir miesteliai, net bažnyčios — kaip plačiai pradžioje užsi-
mota ir paskubomis, be jokios tvarkos neva baigta. Tarsi būtų trūkę ištvermės,
noro nudirbtu, baigtu darbu pasigrožėti. Tik tam kartui. Tik savo gyvenimui,
saviems siauriems reikalams.

Apleistos, dingusios šventųjų sodybos tikrai nieko gero apie mus nepasakys.

Širdingai dėkoju garbingam Žemaičių krašto gerbėjui, žinovui, maloniam
P. Gaidamavičiui, padėjusiam man šią medžiagą rinkti.

Kaunas, 1938 09 10

Plungės velnias

Pasiturinčio ūkininko žmona Puleikienė susibičiuliavo su savo samdiniu Ber-
žanskiu (anų kunigaikščių giminė). Kaip ten ir kas dėjosi tarp jųdviejų, sunku
šiandien pasakyti. Bet ramusis Puleikis vis dėlto jiedviem buvo geroka kliū-
tis — veliasi aplink. Įkaitusi Puleikienė degte degė, jau vien akį metus į vaikį.

Muziejaus archyvas

400

Gražus, lankstus, žavus, miklus prie darbo, liežuvingas juokdarys kalboje, vi-
suomet linksmas, net po sunkiųjų darbų vakarais nepavargęs, visad paslaugus ir
skaisčios išvaizdos tas Beržanskis. Daug kuri ir darbą dirbantį nužiūrėdavo, ir
į bažnyčią einantį stengėsi pralenkta eiti paskui, neatsilikdama — o gal atsisuks,
gal pažiūrės, gal užkalbins. Uogauti šventomis pavakarėmis jis eidavo. Kartais
riešutaudavo kame, toli nuo namų nenutolęs. Sakė, jis vis prie mamunės arčiau
pasilikti mėgęs.

Sykį iš Plungės turgaus Puleikis iki vėlyvo vakaro negrįžo, ir rytmetį dar ne-
parvažiavo. Susirūpino namiškiai, nerami buvo ir pati šeimininkė. Ne taip gu-
viai savo darbus ėjo ir Kazė (Beržanskis). Mat žmonai vyras negrįžo, o bernui
nėra kas darbą duodąs. Taip juk nesunku pamanyti.

Neprivažiavę Plungės, Kaušėnuose prie Ivinskio (profesoriaus Zenono Ivins-
kio tėviškė), kokie 2 kilometrai nuo Plungės, pakelėj rado Puleikį negyvą. Ar-
kliai pasisukę (ar pasukti) iš kelio, įsipainioję į alksnalius ir bestovį. Toj vietoj
vieškelis per Uznio laukus eina pagal staigų šlaitą į Ivinskio daubą, prižėlusią
tankių baltalksnių. Kad tų alksnių nebūtų, žmogus šlaitu į kalną stačiai neį-
koptumei. O per tuos alksnynalius turi eiti pasilenkdamas karvių ir avių pra-
tryptais takais: gera čia buvo karvėms pagyliuoti, nuo aklių, bimbalų ar sparvų
šonus alksnių šakomis nusibraukyti, o avims tamsus, vėsus pavėsis ant kruvinai
ištryptų takų gulėti ir puškuoti.

Negyvas, tai negyvas. Bet žmogus buvo negeriantis, turguje visi matė sveiku-
tėlaitį. Nemėgdavo turguje tamsos susilaukti: rūpi namai, gaila dvasinti miesto
tvankiam ore arklius, juk ir mėšlo arklių gaila. Važiuok kas savaitę vieną kartą
į turgų (Plungėj turgai buvo pirmadieniais ir penktadieniais), per metus išbūsi
mieste su arkliais 52 dienas, beveik du mėnesius ne namie, o kiek pats sugaiši,
kiek arklių brangaus mėšlo išbarstysi. Arba kas septyneri metai ne namie — juk
ir ūkis apsmunka kas septyneri metai be gaspadoriaus.

Apžiūrėjo negyvėlį felčeris, gydytojas, policija: užmuštas — ryškios žymos
smūgių iš šalies.

Ieško kaltininkų, užmušėjų. Teiraujasi, apklausinėja namiškius, kaimynus,
visus, kas Plungėj jį matė. Sako, bene buvo piktuoju su kuo, bene buvo susiba-
ręs, susiginčijęs. Ne, taikus buvo Puleikis. Nesurado ant jo širdį turėjusių — to-
kių nei buvo, nei būti galėjo.

Staiga ėmė skelbti, būk Puleikio užmuštoj vietoj ėmęs užpuldinėti žmones vel-
nias: lipas iš užpakalio į vežimą ir prašąs taboko. Žinoma, apytamsiu metu. Kai
jau kas iš turgaus suvėlavo, gali susitikti su velniu. Ir žydams nuo velnio kliuvo, ir
moteris apgraibydavo, pinigų ar taboko beieškodamas... Nevengdavo ir vyrų. Mat
kas apybrėkšmiu grįžta iš turgaus, tas jau paprastai būna burnelę metęs.

Velnias buvo tvarką įvedęs. Nevėluok per Kaušėnus iš Plungės važiuoti. Jei
esi iš Prusalių, geriau išvažiuok iš Plungės Kulių keliu ir važiuok iki šv.Vicento

Muziejaus archyvas

401

Medinis kryžius kryžkelėje Banaičiai-Lukiškiai. 1939 m. birželio 21 d. Fot. Ignas Končius

stebuklingojo šaltinėlio Varkaliuose ir paskui, prie Gondingos piliakalnio per
Babrungą brastva per akmenuotas sriautas pervažiavęs, suk į Prusalius. Arba pro
Babrungo ir Minijos santakį Stonaičiuose.

Taip ir darė žmonės. Velnias tik apie Puleikio žuvimo vietą tesišvaistė.

Žmonės visaip apie tą velnią pasakodavo. Sako, gauruotas, su geležiniais
nagais, kalena dantimis, dantis griežia, kažkokiu nežmonišku balsu mykia.
Visas lyg būtų nedirbta gyvulio oda apsisiautęs. Su geležine naguota ran-
ka vis tau prie burnos griebia. Kai pastebėdavę besirunguojant iš užpakalio
į vežimo galą, sukirsdavo arkliams, ir velnias dažnai nukrisdavęs nuo ratų.
Tuomet jis pašokdavęs kelis kartus aukštyn, sustaugdavęs nežmonišku balsu
ir imdavęs akmenimis svaidytis, sako, akmenys zvembia per galvą lėkdami,
net šiurpas imąs.

Nepasakoja, kad velnias būtų ką smarkiai nuskriaudęs, ar vyrą, ar moterį,
tik baimės įvarydavęs gerokai.

Iš seno Žemaičiuose pasakojama, kad velnias bijąs šermukšninės lazdos, neva
šermukšnis esąs šventas medis. Tad susitarė grumtis su nelabuoju du petingu
vyru, nelabai tebijančiu velnio ir nemanančiu, kad velniams taip jau lengva yra
iš peklos išeiti ir baladotis kame Kaušėnų paalksnyniais. Ir velniai, sako, jei jie
yra, turi savo darbo - veltui nieks ir jų nelaiko.

Muziejaus archyvas

402

Tuodu vyru išsipjovė po gerą šermukšninę lazdą, įsidėjo į vežimą ir jau ap-
temus važiuoja iš turgaus nuduodami gerokai įkaušusius. Svyruodami ratuose
ant reksčio (rekstis — iš apyvarų tinkliškas maišas šienui, šiaudams prisikimšti,
kad patogu būtų ratuose be sėdynės sėdėti), pamažėle velkasi šlapiu keliu prieš
tą staigoką įvažiavimą į aukščiausią Kaušėnų vietą. Taip, velnias nematomas at-
sirado užpakaly ratų. Arkliai skliust skliust ausis. Velnias ėmė ropštis į ratus,
slinkti prie vyrų. Griebia savo geležiniais nagais ir prašo taboko.

Šiuodu jam: „Ar nenori ugnies — štai tau tabokas...“

Vienas kapt už tos velnio geležinės rankos, tįstelėjo į save, o kitas su šermukš-
nine išilgui šonų sykį ir kitą ... Tai buvo vienu akimirksniu padaryta. Lazdos
smūgiai buvo smarkūs ir taiklūs, ir jie pasipylė be atvangos po kits kito.

„-„„Jėzus Marija, vyreliai, užmušit“, — sušuko „velnias“.

Šiuodu duoda toliau kaip į pelų maišą - į tą „velnią“. Velnias geruoju prašo-
si paleidžiamas.

Velnias... tai Puleikio vaikis - Beržanskis. Po šermukšnių lazdų velnias ne-
besirodė.

Dar Nepriklausomos Lietuvos laikais tebestovėjo neaukštas medinis neda-
žytas kryžius su krikštu, žemais „parkaniukais“ aptvertas, tuoj už Kučinskio
verpyklos-audyklos kairėj pusėj kelio, prie jau be alksnių daubos krašto (mano
rinkiny yra jo nuotrauka).

Viduklės velnias

Ėmė prie kapų užpuldinėti žmones velnias.

Papurto moteris, atima jų ryšulėlius, nusmauko skaras — vis kur geresnes,
kur brangesnes. Pasipurto, radęs ryšelyje maldaknygę. Rožančių mosteli mesti,
bet atiduoda savininkei, tik rožančių laikančią ranką purto ir pučia, mosuoja
ir pučia.

Iš visų ėmė pinigus, taboką, o degtinės pusbutelkę aptikęs pasikišdavo po
pažasties. Neišaudavo batų, neišvilkdavo švarkų, nenusiausdavo milinių.

Gerokai buvo tas velnias žmones įbauginęs. Kur tau ne. Brazdančia karvės
oda apsisiautęs, su uodega, dideli ragai kyšo — švaistosi virš galvos. Rankų ne-
simato, vien posnagomis apie žmogų graibosi, kaukši, mėgsta sprandą liesti. O
vieną ranką vis ant galvos padėjęs laiko vis pabaksnodamas pakaušį ar į nuga-
rą atremdamas: atrodė, lyg būtų kiek pritūpusi ant užpakalinių kojų atsistojusi
karvė, sausa, išdžiūvusi, tarsi visi jos šonkauliai į odą kalentų — brazdėtų. Kur tu
neišsigąsi, sako, žmogus, ir visos tavo užtūros sugenda, tą pabaigą aptikus. Vel-
nias mėgo lietingą orą, ūkanotą, vėlyvą rudens vakarą arba žiemą, kai šlapdriba
sninga „vilko kąsniais“. Kapai visuomet daug pasakų apie baidykles primena —

Muziejaus archyvas

403

juk tokių pasakų vaikams tiek ir tiek pripasakojama ilgais advento vakarais, kai
visi susirenka į menę prie žiburio. Linai jau nubraukti, bereik pakulinių virvių
privyti ir šiaip visokių apynasriams, brizgilams, pamautams pavadžių nuvyti,
pančių pridaryti. O kartais ir atvarslų reik, ypač kai gerai yra nusisekę plaskanius
ar kanapius išmirkyti ir išminti geras pliekas. Visai šeimynai vienam kambary
(pas mus dvi mergės ir du vaikiu buvo, kolei tėvas Stoniškę valdė) prie vienos
lempos nepakakdavo kantičkų giesmių ar senoviškų dainų giedoti. Ne visuomet
teatsirasdavo gerų balsų mamai pritarti. Tėvas sakėsi neturįs ausies, tik armonika
grieždavo. Liežuvingieji imdavo pasakas pasakoti, ypač apie visokias visokiau-
sias baidykles. Paprastai patogiausia baidyklėms vieta — daubos, patiltės, kapai.
Prie namų baidyklių vieta — jauja (klojimas), pirtis (reja), duonkepė krosnis, ka-
mino pakriautė, ant trobos, kur prakurui tvorgaliai sumesti, peludės, labiausia
prie daržinės sėmenų pelams laikyti.

Apie kapus dūšelės vaikščiojančios. Iš „pijokų kapų“ (čia pakasti rastieji
negyvi, mirę be paskutinio patepimo, atvelykinės neatlikę) gausiai išeidavo
baidyklių. Povainikis nepakrikštytas kūdikis, pakastas kame prie šv. Jonelio
koplytėlės, išeinąs prašyti, kad pakrikštytų. O šv.Jonelis visuomet kame dau-
bose, prie upelio, prie tilto, prie liepto statomas, kad apgintų nuo piktos pa-
gundos, nuo nelaimės kokios.

Išpuvęs senas gluosnis, senas šimtametis beržas su iki žemės nusvirusiomis
šakomis, senas kadugys, išpuvusi obelė, persenusi drebulė — vis tai baidyklių
buveinės.

Kapuose netrūksta apleistų, supuvusių, pasvirusių kryžių, sukrypusių koply-
tėlių, kur pelėdos perėdavo, kur šikšnosparniai mėgdavo laikytis, lėlys vakarais
čia ant takų, ant kelalių vabzdžius gaudydavo. Ne taip jau malonus ir kiškio
balsas arba apuoko garsai, kuriais kiškius prisivilioja. Ir ssnų medžių kapuose
būdavo. Juk kapų žemė šventinta, šventi čia ir medžiai auga, negalima jų kirsti,
nei žolės pjauti: mūsų palaidotųjų kūno ir kraujo jie prisigėrę, jais minta.

Ne taip jau jaukūs ir Viduklės kapai. O dar baisiai šmėklai pasirodžius ir
drąsiam žmogui kinkos ima drebėti. Ir kojos ima stingti, nebegali pabėgti, ir
rankas aukštyn bijai pakelti, kad už pažastų tas nelabasis nepačiuptų. Taip su-
sispaudęs, nelyginant stabo ištiktas ir pasiduodi graibomas kišenes, čiupinėja-
mas ryšulį ar nešmenę.

Ilgai Viduklės velnias savo amatą baidyti žmones varė. Ne kas vakarą ar kas
naktį pastodavo praeiviams kelią. Kartais temstant apnikdavo, kartais prieš auš-
rą. Bet vis mėgdavo tamsėlesnį laiką, tokį, kad ir su šunim pėdsakų nesusektu-
mei — patogu, kai lyja, sninga, kai dargana. Maždaug kaip lapė kad išeina į žyrą.

Atsirado iš kariuomenės grįžęs kareivis su šautuvu. Sakosi, nebūč kareivis,
kad velnio bijočiau: mano šautuvas ir velnį pašauna, o durtuvas tai kliūčių ne-
randa, — visas jis kiaurai.

Muziejaus archyvas

404

Kryžiai Vosiliškio kaimo kapinaitėse. Grinkiškio vlsč., Kėdainių apskr., 1939 m. liepa
For. Ignas Končius

Tad išėjo jis už tos kelio sąsukos, netoli nuo miestelio. Tikrai prieš akis iš
kapų išėjo šmėkla. „Pasitrauk, nudursiu.“

Šmėkla greičiau po tų žodžių ėmė artintis. Kareivis ne juokais durtuvą įvarė į
šmėklą. Minkšta, sako, tik oda kieta, bet ir ta neišlaikė. Sukniubo šmėkla, sugar-
galiavo. Kareivis dar sykį persmeigė. Šmėkla nė čiokš. Kareivis atgal į miestelį.

Pasišaukė vyrų ir nuėjo žiūrėti, ką jis nudūrė. Nuėjo. Tebeguli susmukus.
Purto — nejuda, bet kažkas, jaučiasi, yra toj brazdančioj skūroj. Ir menkutė ži-
burėlio švieselė aiškiai apšvietė gretimą kapų gyventoją, pasiturinčiai gyvenan-
tį šešių hektarų ūkely.

Daug kas ėjo jo gausiuose sandėliuose savųjų daiktų pasiieškoti. Ir rado.

Ramus buvo žmogus, ir piršto net prieš savo vaiką nepakels, blogo žodžio
neprasitars. Ir bažnyčios duris varstė, šventom dienom pamaldų metu visuomet
pamaldžiai laikėsi. Ir velykinę buvo atlikęs: ir maršalka tai žinojo, nes kartelių
atsiimti eidamas buvo pas jį užėjęs. Rasta ir kortelė einančių metų Mažojo Auk-
so Altoriaus maldaknygėje.

Savotišką amatą sugalvojo — pasiversti velniu.

Muziejaus a rcbyvas

405

Kromelį nešti

Per kaimus vaikščiojo žydai kromininkai. Nuskurę, pavargę, labai neturtingi.
Tik ant šabos, penktadienio vakare (dar saulei nenusileidus), parsikrapštydavo į
savo pareituves kame kokiame mažame miestely, kur iš sekmadienio prekiavimo
išsimaitinti negalėjo. Jei kuriame miestely nebuvo turgų nei kokių kitų žmonių
susibuvimų, tai pats miestelis mažai ką teišpirkdavo.

Aplink su turgais miesteliai — Plungė, Rietavas, Telšiai. Su valsčiais - Ža-
rėnai, Lauksodis, Lėplaukė, Kontaučiai, Medingėnai, Šateikiai. Tiesa, Kontau-
čiuose vienas tebuvo žydelis, mat, nuo Kontaučių toli kiti miesteliai —- Telšiai 14,
Žarėnai 13, Plungė 13 kilometrų. Žlibinuose kurį laiką buvo viena žydų šeima,
užsilikusi iš „karčemų“ laikų.

Monopolėms atsiradus, mažų miestelių ir pakelės karčemų žydai turėjo jau
kitaip verstis. Vieni prie dvarų pienines ėmė valdyti, bet čia ir iš seno paprastai
buvo žydas. Kiti ėjo tarnauti miškų pirkliams, jei kame buvo gaminama miško
padarinė medžiaga. Treti maitinosi savo namuose, kai karčema buvo jų išpirkta
su žemės sklypeliu. Kiek vertėsi „parkupčiais“ — nugirsdavo parduodamą karvę,
arklį, linus ar grūdus ir pranešdavo stambiesiems miestelių pirkliams. Parkup-
čis — tarpininkas tarp gamintojo ir pirklio.

Žinoma, pasiturintieji įsisprausdavo tarp kitų žydų ir miesteliuose. Jei auga
miesteliai, tai kartu ir prekyba, amatai (kalvis, skardininkas, kurpius, siuvėjas,
langų meisteris, stogo klojėjas, gontų drožėjas ...).

Bet kiti virsdavo nykiais kromininkais — visą savo krautuvę panešdavo ant
kupros, į nedidelę dėžutę prekes susidėjęs: adatas — pagrindinę prekę, sagas, ske-
petaites-kuskeles po dvi berlinkas (15 kapeikų).

Toks kromininkas su savim dar nešiojosi trikojuką valgiui išsivirti. Perna-
kvojęs kur pas patikimesnį ūkininką, kad naktį neapkraustytų, paprašydavo
bulvių išsivirti, kartais ir savo silkę turėdavo, ar pieno lašelį įpildavo šeiminin-
kė — negražu juk, kad žydas sausas bulves valgytų. Kad geru žydelį palaikytų,
už nakvynę išeidamas duodavo šeimininkei adatą ar sagą. „Kriaučiška“ adata
ypač geras atlyginimas už nakvynę būdavo. Tai adata su apvalia skylute, sako,
tokia adata gali ir kailinius susilopyti ar sagą per kailį įsisiūti.

Manau, jog visas kromelis vargiai daugiau penkių rublių buvo vertas.

Šiaip taip prasimaitinęs penkias dienas žydelis pareidavo šiek tiek prekių iš-
pardavęs, o daugiausia išmainęs, ypač į kiaušinius. Turėjo jis ir ryškių spalvų
kvepiančio muilo gabalėlių, gal ir kvepalų buteliukų po kelias kapeikas, peilių
bulvėm skusti po penkias kapeikas — sulenkiamų, vienos geležėlės, geležinių
kriaunų. Šukų „utims iš galvos šukuoti“*.

Įsigijęs šiokį tokį vežimėlį ir kuiną, kromininkas važinėjo per kaimus va-
žiuotas. Jis turėjo stambesnių prekių. Dažniausia silkių pusbačkę vežime laikė.

Muziejaus archyvas

406

Bačkoj buvo daug; silksultės, net druskos stambokų gabalų. Pirkusiam silkių
pripildavo silkinį kodalį silksultės. Dažniausia mainai ėjo į sviestą, kiaušinius,
kiaulių šerius, arklių uodegas, šeško odeles, avies kailius. Imdavo sudužusius
trikojus, visokius gelžgalius, kaulus.

Sykį tokį žydą apgavo juokdarys bernas. Jis pasisakė turįs visus arklio kaulus.
Sulygo. Žydas užmokėjo pinigus. Vaikis veda žydą prie arklio kaulų. Daubalėj
kyšojo nugaišusio arklio šonkauliai. Šunys, lapės, varnos, šarkos, juodvarniai
seniai buvo nugraužę, nuknebinėję dvėselienos mėsgalius. Žydas priėjo. Tiesa,
viso arklio kaulai, gali pasiimti. O lygstant vaikis ir sakė, kad žydas turės pats
arklio kaulus pasiimti. Pyko žydelis, pešiojo kaulus iš žemės, plaišė juos iš sąna-
rių, ypač iš nugarkaulio. Prašė kastuvo, kirvio.

Buvo ir tokių po kaimus važinėjančių, kurie supirkinėjo tik gelžgalius, kokių
mašinų špižinius tekinius. Kai rasdavo kame daug, prašydavo atvežti į nurody-
tą vietą. Supirktus gelžgalius paskui siųsdavo į Mažeikius prie gelžkelio stoties.

Ateidavo į kaimą ir stambesnieji pirkliai javų ar gyvulių pirkti. Sako, vienas
toks žydelis skubėjo ant „šabos“ penktadienį į Kretingą. Tolokai pareiti, nesu-
skubs lig saulėlydžio. Prašo ūkininką nuvežti, tas kratosi, neturįs laiko — bran-
giai užsiprašo, ar ne trijų rublių. Žydelis tuomet kiek palūkuriavęs klausia, ar
neturi avižų parduoti. Žydas perka, sumoka pinigus ir prašo dabar tas avižas
jam nuvežti į Kretingą. Žmogus atseikėja avižas, pakinko arklį, įlaipina žydą
ir nuveža kur reik. Žydui nieko nekainavo važiavimas, net ir už pačias avižas
pigiau sumokėjo nei būtų turguj pirkdamas mokėjęs. Juk reik parduotą prekę
nuvežti, o kad pigiau, tai juk iš namų paėmė, nereik į turgų važiuoti — gaišti,
laukti, kolei kas nupirks.

Ir žydas apmulkina žmogų, ir žmogus apgauna žydą. Tie vaikščiojantieji po
sodas ar vos paeinančiu arkliapalaikiu važiuojantieji yra sudarę kaimui, ypač jau-
nuomenei, žydo tipą. Vaikams pirmieji įspūdžiai iš tokių žydų. Jie kitaip apsidarę,
su barzdom, kitaip valgo (vis kiek palikdami, kad kitam kartui būtų ko valgy-
ti), sako, kaip katės — papurto gautą gabaliuką, ėda lyg neskaniai nuduodamos ir
kiek palieka. Ir sako: katė, kaip žydas, ėda. Gal dėl to kates ir katinus žydų var-
dais vadina: Šliomkė, Mauškė, Leiškė, Berelis, Joselis, Leizeris, Pincė, Mincė...

Apstoja žmonės žiūrėdami, kaip žydai poterius kalba. Bet tuoj išsiskirsto sa-
kydami, kad nemandagųu, nereik tyčiotis. Nors pro užkampius, pro plyšius taip
ir nepraleidžia progos kažko nematyto pamatyti. Vyresnieji baido vaikus, kad

Šeimininkės turėjo ir šepečių galvai šukuoti — iš kiaulės šerių: storieji galai palaidi, o plonieji surišti su
stipriais siūlais ir prileisti sakų — tai buvo ir rankena patogi, ir šeriai niekuomet nebirdavo. Galima saky-
ti, jog kiekviena ūkininkė turėjo tokį šepetį. Tačiau tuos šepečius dirbo kame koks senukas trobelnin-
kas ar karšinčius — reikėjo tokiam „amatininkui“ duoti šerių, siūlų, o sakų pats iš pušų prisirinkdavo.
Dažnai ir prakirsdavo pušies žievę - maukną, kad sakai imtų varvėti. Tie buvo geltoni, skaidrūs — tik-

davo prie gelsvų kiaulės šerių.

Muziejaus archyvas

407

nežiūrėtų, kad nesijuoktų — taip, sako, reik jiems kalbėti, tokie jų poteriai. Kiti
bijo, kad nesužavėtų. Tuomet plėšk iš žydo barzdos plaukus ir smilkyk sužavė-
tąjį arba duok penkpirščių žolynės gerti ir žiūrėk, ar vems (visi vemia). Yra, sako,
žydų, kurie moka atžavėti.

Taigi žydo vaizdas toks: suvargęs, nuskuręs, alkanas, vis prašo, kažką nerei-
kalingą siūlo, eina šunis lodydamas. Pavargėliai jie, driskiai, kur kas daugiau
gyvenimo naštos prislėgti negu mūsų elgetos. Tačiau jie nepoteriauja, neprašo
išmaldos. Bet, sako, apgaudinėdami sau duoną uždirba. Kam pasiduodi apgau-
namas, pats esi kaltas — kvailą ir bažnyčioje peša.

Tačiau tai yra netikras žydo vaizdas. Paaugę, važiuoją į turgus, perką krau-
tuvėse ar parduodą savo gaminius, žydus pamato kitokius.

Tie pavargėliai žydai ir buvo priežastis, kad į žydus žiūrėta su panieka, kad
jie pajuokiami, kad žmonėmis nelaikomi. Žydas — apsileidėlis, sukčius, šaval-
ka, apgaudinėtojas. Eidami toliau, sako, jie mūsų kraują geria, jie siurbėlės. Ar
čia toli bėra sakyti, kad žydai pagauna mergaites, kankina badydami adatomis,
kad daugiau kraujo gautų, kad geresni macai išeitų. Juk tai perkeltine prasme —
kraujo gėrimas.

Pamėgdžiodami žydus kromininkus žemaičiai žaidžia su vaikais: pakelia ant
nugaros, vaikas apkabina pakėlusio sprandą, pakėlusysis pabraukia po savo pažas-
tim vaiko kojas ir jų nepaleidžia, kiti bėgioja aplink ir „perka“ iš kromelio — gnaibo
vaiko pasturgaliuką arba geriausiu atveju katula paslėpsnius. Vaikas norėtų gin-
tis ir rankas paleidęs nuslinkti nugara žemyn, bet kojos stipriai laikomos. Kartais
laikąs ant nugaros vaiką sukaliojasi ir saugo, kad kas neįgnybtų, arba dvi tokios
„kuprinės“ grobsto kita kitos „tavorą“ — puola gnybti. Laikantieji sukaliodamiesi
neprisileidžia. Kas pirmas įgnybs, tas laimi. Arba kaip kitaip susitaria.

Tai pridaro juoko, ypač kai ant kupros suaugusį paima, tuomet jau gnaibo
be pasigailėjimo.

Netaikant blogų norų, šis žaidimas įneša gyvumo, judrumo, įtraukia į ben-
drą žaidimą ir vaikus, ir paaugusius. Bet tas žaidimas beveik visuomet baigiasi
vaikams ašaromis, paaugusiems — barnėmis.

Vienas pirmųjų mano atsiminimų

Turbūt visai mažas dar buvau. Pareinu iš kažkur lauke lakstęs namo. Randu
prastojoj trioboj pas mamą atėjusią kaimynę. Aš kažko mamos prašau — turbūt
valgyti. Mama sako palaukti. Nekantrauju. Atsigulu ant suolalio prie krosnies,

Muziejaus archyvas

408

vartaliojuos. Kaimynė giria mane mamai, girdi, gražus, gyvas vaikas. Aš atsi-
gulęs kojom tabaluoju. Mama atsako: „Išdykęs, anava dabar kojų nesulaiko.“
Tai mane įmetė į pyktį, kur tau, garbė užgauta — ėmiau verkti, žlemte žlemti.

Mama buvo visuomet gera. Vis ką pakišdavo: ar pieną griebdama — duos
šaukštą nulaižyti, ar grietinėlės gurkšnį išgerti, ar varškės gabaliuką atlauš ...
O jau į mėsinę einant, kad raktą tos kamaros paima, bėgi tekinas paskui, — nu-
lauš gabaliuką kietai kietai rūkytos dešros. Į drabužių kamarą retai teidavo, bet
ir tos neapleisi. Gerai žinojau, kad skrynios „prykalkoj“ vis dar buvo gražiai
prigvildusių riešutų. Svirnaly su mama pakliuvęs vis dairysies ir mamai primin-
si, kad puodo dugne dar yra medaus, kad dar ant sienos kabo siūlas su džiovin-
tų obuolių griežinėlėm.

Mama visur ir visuomet turėjo kuo palepinti savo mažiausią sūnų, vis duo-
davo vaikui pasmailauti, palaižyti.

Vieną sykį mama ant manęs supyko.

Mėgau su vyrais trainiotis, o tie mokėjo bjauriai keiktis — ir maskoliškai.
Tiesa, ir savo žalčių, gyvačių, šunsnukių, šūdpilvių, išvarvėtakių, mižaltaškių,
karvapisių, kuilio kromų netrūkdavo.

Parbėgu namo. Mama su mergėmis po triobą skuba baigti dienos darbus,
kad paskui imtų rūpintis vakariene, gyvuliais. Tik per slenkstį, ir tuoj - ką jūs,
utpisės, išputrūrės, čia dirbate, dar maskoliškų keiksmų kelių laipsnių pridėjau.
Mama: „Igne, ką tu kalbi, kame man atvarslai, aš tau parodysiu.“ Ir tikrai rim-
tai ėmė ieškoti pavadžių, kad mane „pavaišintų“. Aš pro duris lauk kaip kulka
išriedėjau. Kur tu lauke mane bepavysi.

Artėja vakaras, temsta. Bijau lauke vienas būti — juk už kiekvieno medžio,
už kiekvienos kerčios kiūto baidyklės, kad tik vaikas arčiau prieitų... Iš krūmų
nutaikiau, kad visos besižygiuodamos išėjo iš namų tvartų link, sprukau į alkėrį
ir palindau su visais savo drabužiais po patalais. Žinoma, ir užmigau.

Pasirodo, buvę vakare pasisgedę manęs ir ėmę ieškoti, susirūpinę, kur din-
go vaikas. Tik pripuolamai mane aptiko Kostovis - mano mylimas šunelis. Jis
blaškėsi su visais irgi ieškodamas. Paskui pėdomis įsekė į kambarį ir veržėsi pro
duris, kur aš miegojau, — cypdamas draskė duris. Įleido — jis tuoj prie lovelės
ir atsitraukė uodegą vizgindamas. Mama suprato, kad vaikas lovoj, pažiūrėjo ir
nudžiugo.

Taip man rytą pasakojo: „Pridarei mums „strioko“, manėm, kad į šulinę įkri-
tai, ir tą išmaišėme beieškodami.“

Muziejaus archyvas

409

Lieptas

„Pasakyk, gerasis, ar čia nėra kame netoli liepto į aną pusę pereiti?“

„Anava, ta šliuža eik nepasimesdamas ir rasi už tų karklynojų, už alksnynų,
ten tarp juodalksnių.“

Jis nuėjo savu keliu.

Einu aklai žiūrėdamas, kad šliužos nepamesčiau. Greit šliuža dingo. Ji atsi-
rėmė į palipimą, kuris tik iš anos pusės tėra prieinamas. Žiūriu į tuos juodalks-
nius, už nepereinamos klampybės stovėdamas. Jų apvalainės kepurės dar šiek tiek
matyti pro baltalksnių skystas viršūnes už išsisklasčiusių karklynojų. Karklynai
nebaisūs, bet tos bagnos tarp baltuojančių ilgųjų ajerų šaknų. Šaknys ajerų kve-
pia- juolab kai nutrini beslydailiuodamas jų žievę. Sveikatos šaknys. Ar pakram-
tyk susidžiovinęs, ar degtine apipylęs po lašelį ragauk, kai aplinkui visokios ligos
siaučia — neprikibs tau jokia liga — šaknelių kvapas pašalins viską, kas ligą neša.

Taip pigiai nuo sunkių ligų apsisaugoti viltingai galvodamas, į tokias kil-
mingas ajerų šaknis žiūriu, kur turiu padėti koją, kad kuo mažiau jų pažeisčiau.
Einu pačius lapus lenkdamas, taikydamas koją kur ant didesnių lapų kuokštų.
Ir lapai kvepia... Tolyn vis mažiau sausokų šaknų paviršiuj. Pagaliau kojos ėmė
nertis pro skaidraus vandens plėvelę į skystą dumblelį. Greitinu, platinu žingsnį,
kraipausi, jau imu šokti atsispirdamas, visai pamiršęs taip brangias gyduoliškas
šaknų savybes ... ir vis tiek toliau kelio nebėr — plikas vanduo ir dugno nebe-
simato. Vos besusilaikau nepliumptelėjęs... Šiaip taip pasuku lanku argal ir ne
visai iki kelių kelnes apdumblinėjęs, bet gerokai pritraiškytas iš apačios dum-
blino skystimėlio išpuolu iš tos ajerynės į sausoką pakraštį.

Ant sausos žemės stovėdamas nė atsisukęs nebenoriu žiūrėti į tokius iš tolo
gražius ajerų lapus ir lapų tarpuose balzganuojančias bei geltonuojančias ajerų
šaknis.

Čia prisiminiau tik, kad tie lapai irgi vaistai ... nuo blusų. Pripjaustyk įblu-
sėjusią aslą — dings blusos, neberėplios tau ir atėjusiai viešniai ar svečiui ant kojų,
neberailios staibiais, blauzdomis ir aukščiau, pasilaikydamos ypač prie juosmens.
Galima ir nepjaustytų lapų saujas pasiguldyti po paklode lovos pakraščiais — aps-
lops šokinėjąs gyvis, ramiai miegosi, jei kas kits tau nekliudys akių miegui sumerkti.

Išleisdama į tolimesnius pasaulio pakraščius, motina visuomet įduodavo
džiovintą gurgždžio, begalio ar ajero šaknelę, sakydama: „Pakramtyk, vaikali,
nėkoki liga prie tavęs nekibs. Geriau ant tuščios širdies, rytmetį. Ir iš namų iš-
eidamas pauostyk, pašiūlok.“

Tokie tai vaizdai blaškėsi mano apdumblinėtų kojų laikomoj galvoj, kai gana
laimingai pasisekė išpulti iš ajeryno ir pasiekti kietą žemę. Pro karklynojus ir
baltalksnius dabar aiškiai mačiau juodalksnius — jie stovėjo savo vietoje. Sakė,
kad tarp jų esąs lieptas.

Muziejaus archyvas

410

Purvinas. Ir išsidžiovinus ajerų protarpių dumblas rodys, iki kur būta įklimp-
ta, ir gerai išdžiovinus smulkių gličių dumblelių neišdulkinsi. Gal čia ir ajerų
kvapo liks — ir sveikatai, ir prieš blusas. Savo purvinas kojas pamatęs, ėmęs gal-
voti, ar basas, ar apsiavęs buvau, taip jos dumblu buvo apkibusios.

Mažas būdamas traukdavau kame aptikęs ajerų lapų saują, tikėdamas iš-
traukti valgomų prie lapų kerelių gumbelių ir pučiamų dūdelių. Gerokai storąjį
keleto suaugusių lapų galą apkrimsdavau ir nukandęs lapų viršūnėles į tą galą
dūdelę pūsdavau, iki galva imdavo svaigti.

Visa tai buvo praeity. Bet lieptas? Sako, jis tarp anų juodalksnių.

Einu aplink — sausiau bus kalno linkui. Kur tau — juo arčiau kalno, juo šla-
piau, prie palikimų galų suslūgsta šlaitų šaltinėlių vanduo. O kalnas prižėlęs laz-
dynų, krūmų, šalpusnių — klampi, neišbrendama molynė. Ir vingis labai didelis.
Palikimas sukasi palei atkalnę į priešingą nuo juodalksnių su lieptu pusę. Apskra-
bo ant staibių dumblai, nepjautos pievos žvaginių, smilgų, vienrykščių čaižomi.

Grįžtu upės link. Nusiaviau ir stypt stypt į vandenį. Tik dabar pamatęs atsi-
miniau, jog iš palikimų visuomet būna siauras perėjimas prie pat upės vagos...
Perbridau, išsikapanojau iš upės staigiu jos vagos skardžiu ir... džiaugiaus taip
lieptą į antrąją pusę pereiti radęs.

O ten, tarp aukštųjų juodalksnių, tikrai buvo dviejų sijų lieptas su liaunu
lanksčiu kibtuvu.

Mama pasipiktino

Man augant, Purvaičių soda priklausė Kontaučių parapijai. Mūsų soda buvo
pačiame parapijos gale, o mano tėviškė — paskutinioji soda. Čia susiėjo Plungės
parapija su mūsąja. Kripo-Kripauskio ūkis ir mūsų ganyklalė turėjo su šiuo ūkiu
bendro tvoros taisliaus apie šimtą žingsnių. Tiesa, ir Groso Pupiškė rubežiavosi
su mūsų žeme kokį 50 žingsnių (toliau jau su Stonio žeme, mums priklaususia,
kolei išperkamieji mokesčiai nepasibaigė). Ir su Uščos mišku — paminėjiškių
ganyklomis — per Stonio ganyklalę lietė trobelninko Jankauskio žemę. Bet ir iš
mūsų žemės nuo Pasausdravio vartų būtų galėję per Stonio ganyklalę iš gerai
nešančio šautuvo nušauti prie Jankauskio ribos kapčiaus tupintį kiškį ar prie
ribos griovio ant eglės tupintį teterviną (nemėgsta tetervinas ant eglės tupėti).
Be to, Kripas ir mes — Telšių apskrities, o Uščos žemė jau Raseinių apskrities.

Kontaučių miestelis buvo kitame parapijos gale, prie aukštumos balų, iš ku-
rių išteka Sausdravas. Klebonijos pastatas tiesiog prie stataus šlaito. Iš klebonijos
langų atsiveria plačios, neužmatomos lygumos - pievos, kiek kairiau, buvusiam
Bermano (jį nudūrė jo paties jautis) dvare, burliokams išdalytame, kyšo cer-
kvės bokštai.

Muziejaus archyvas

411]

Sodyba kelyje Janapolė-Pavandenė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Aplink miestelį vieni burliokai. Miestelis stovi ant kalno — Žemaičių aukš-
tumos. Prie to kalno, ar teisingiau, kalne, užaugęs ežeralis, dar neįeinamas, bet
jau be akių, visas samanom apžėlęs, bene tik Brasui priklausąs.

Kontaučių miestelį sudaro: bažnyčia, medinė kryžauna, mano akiai labai
žemaitiškos išvaizdos, su gražia bokšto kryžma su Mykolu Arkangelu trimituo-
jančiu — čia tik vėtrungės pareigas ėjo; klebonija su ūkio pastatais, altarijos na-
mukas su tvartukais, špitolė, — tai ant Lėplaukės pro aukštą akmenų palaikomą
šventoriaus pakraštį. Ant Smilgių kelio — keletas smulkių grytelių, pradedant
nuo nedidelio medinio Pliurijono prie kampo jau ant to tako, kuriuo ateidavai
pėsčias per Smilgių sodą, per Gažupius ir per Purvaičius, pradedant Birontu,
Riškum. Nuo mūsų sodybos, buvo sakoma, yra septyni varstai (jorstvos). Maž-
daug tas pat būtų ir per Žlibinus einant — per Didpievius, pro Mineiką, Untulį,
pro Žlibinų malūno prūdgalius, pro kapalius, per Žlibinus, keliu tarp klebono
žemės ir Braso žemės, prie senkapių pasisukus palei tą užaugantį ežeralį, takais
per kalną, pro buvusį malūną, jau netoli Kontaučių. Šis takas nuo Žlibinų labai
patogus, nereik šunų lodyti — nė vienos sodybos nepraeini. Žlibinų kelias Kon-
taučių miestely vingiuotas, čia keletas ūkininkų, kaip ir visi Kontaučių parapi-
jonys - mažų ponų buvę žmonės.

Muziejaus archyvas

412

Malūnas kelyje Pavandenė-Janapolė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

Prie kapų paskui pastatė „Cerkovnoje prichodskoje učiliščė“ (bažnytinė pa-
rapijos mokykla). Prieš špitolę žydo karčema. Bažnyčia-špitolė-karčema suda-
ro aikštę, atsiremiančią prie kampo kelio ir tako Smilgių link, prie Pliurijono.

Jokios krautuvės nebuvo. Žydas turėdavo taboko, barankų, cukraus, saldai-
nių. Karčema buvo su jėpke ir stadala — pats didžiausias stogas, ir už kleboniją
didesnis.

Klebonija labai nuokampioj vietoj, už šventoriaus medžių, privažiuojama
palei špitolę ir altariją. Labai pavaizdžioj vietoj. Šventoriuj buvo varpinė, kau-
linyčia (būgnams, liktarnoms, morynoms, senoms vėliavoms... ir numirėliui
palaikyti, jei dėl šventos dienos ar dėl ko kito negalima jo tuojau laidoti, — jis
turi pernakvoti).

Žlibinų kapuose beveik nebuvo laidojama, tik kuomet kokį senį arba senę be-
turčius ar vos gimusį vaiką. Šiaip visus veždavo laidoti į parapijos kapus. Purvai-
Čiai gi turėjo savo kapinaites, dar mūsų buvo naujai pastatyta ant žemės koplytėlė.
Čia irgi nieko nelaidodavo, nebent kartais slapta povainikį mergaitės kūdikį, kaip
prie mūsų šv. Jonelio Juodauby arba čia pat netoli už daubos prie Pociaus kryžiaus.

Iš mano tėviškės į Kontaučius retai kas teidavo į bažnyčią — nei čia ko nu-
sipirksi, nei tolimesnį pažįstamą sutiksi. Pakakdavo Žlibinų. Į atlaidus eidavo

Muziejaus archyvas

413

į Medingėnus ir į Kontaučius. Žinoma, nepamiršdavo bažnyčios patrono —
šv. Lauryno — rugpjūčio 10-osios. Tą dieną parapija švęsdavo.

Iš vakaro atvažiuodavo pas mus mūsų visų trijų kūma, teta —- mamos sesuo —
Viktorija Saudargaitė iš Šilasodos. Ateidavo gerųjų kaimynų, imdavo medų. Per
Šv. Lauryną paprastai imdavo medų ir biteles paruošdavo žiemai — tai paskuti-
nis medui kopti laikas.

Į Šv. Lauryną važiuodavom brikoj. Pilna brika prisėdus šventiškai pasipuo-
šusių. Iš vakaro geriau pašerti arkliai. Paprastai palikti tvarte ir šėku pašerti, o
kartais dar ir pernykščių avižų kame sušluota, dar visai pelių neišėstų, iš miegų
prišluodavo — juk reikėjo ir miegas išvalyti, nes greit bus ir naujų. Pučia nupum-
pę nuo žalio pašaro arkliai, nepastovi, juo labiau kai juos vis mondagija atvarslus
tempiodamas vaikis, taukščiodamas su kutosais ar bumbolais (prie botago įnar-
vės) botagu, dar kartais ir prie galo primegzta moterų plaukų patauška.

Dvi brikos išvažiuodavo iš mūsų kiemo — tetos ir mūsų. „Ir ko tu čia terlio-
jies prie vartelių, juk ne į jomarką tave veda“, - kalbasi Jonis (pusbrolis Alimas)
su savo mylimais arkliais. Mat kad į jomarką veda arklį, tai žiūri: jei šiks, tai
nebliks, jei myš, tai grįš.

Tik ėmus važiuoti, arklys kaip iš šautuvų paleidžia pir-pir-pirst... „Joni, ne-
mondagyk arklių“, - sakydavo mama savo sesers sūnui.

Vežime sėdėdavau „veršio“ vietoj. Ant sėdynių — nei prie pasostės vietos ne-
rasi, kas tave vaiką priims. O tos brikos siauros, vos du susėsdavo; jei kuris sto-
rėlesnis, tai kitam — vienam skruostui belikdavo vietos.

Keliai blogi, niekuomet netaisomi. Pavasarį, rudenį — purvas, vasarą — duo-
bės, tik vasarvidžiu teišdžiūstančios, dėl to vežimus reikėjo iš vakaro įstumti į
tvenkinį, kad tekiniai subrįstų — juk brika tik į atlaidus važiuoti tepajudinama.
Vežimas prikimštas šėko, kad būtų kuo arklius per poterius pašerti.

Nužengia risčia truputį pavažiavęs, turi sustoti — vartai. Iki Žlibinų trys vars-
tai, o vartų šešiolika.

Tiesa, nuo Žlibinų iki Kontaučių irgi trys varstai, bet vartai tebuvo vos dve-
ji. Mat Šukštos pievos tuoj už Žlibinų, o paskui Kepurėnų dvaro burliokynai,
be jokių tvorų.

Tad sykį mama, parėjusi iš Kontaučių namo, labai pasipiktinusi pasakojo
tokį įvykį. Sako, moterys vis grūdasi į kaulinyčią šventoriuje. Eisiu ir aš pažiū-
rėti, ko ten taip visos puola. Įeinu — ant morynų grabelis adaras. Mat šventą die-
ną nelaidoja, tai reikėjo laukti pirmadienio (kartais klebonas leisdavo po visam
ir sekmadienį palaidoti - pamokėjus kliūčių nedarydavo). Sako, viena moteris,
gero gaspadoriaus pati, pakėlė numirėlio rūbelį — „E-e-e, - sako, — mergelė.“

Muziejaus archyvas

414

Jaukai

Ar tik ne visos pasakos vaikams apie baidykles. Bent tokių pasakų daugiausia.

Prisiklausęs apie baidykles, bijai net į kitą kambarį eiti, jei ten nėra žiburio.
Taip ir atrodo, jog kiekvienam tamsiam kampe sėdi po pabaisą. Pasuoliuose irgi
knibžda šmėklos. O jau ant trobos palipti ar į ruopę eiti visai neįmanoma nesu-
tikus kokių nors tvarinių, kurie tave tuoj ims smaugti, raus plaukus iš plonimų
po vieną, badys adatomis minkštimas, laužys pirštus, duos valgyti nevalgomus
dalykus, vers gerti karštą degutą, supančios kojas, kad nepabėgtumei, užkiš
burną, kad neiššauktumei. Ir ko tiktai tos baidyklės su tavim nedarys, o tu ne-
gali joms atsispirti. Tave badys smailiais ragais, ant tavęs virs didžiausias mai-
šas. Tave murdys pro nepralendamą skylę į šaltą vandenį. Vanduo jau prie pat
burnos. Tave įlaipins į medį ir vers stovėti ant pat šakos viršūnėlės. Nulūš visos
šakos, ir tavoji šaka palūžusi vos besilaikys, o apačioj — praraja, kurioj knibžda
baisiausios šmėklos. Šmėklos smaigstosi tave pagauti, jau jau siekia tavo mažąjį
kojos pirštelį. Tuo tarpu tavoji šaka lūždama vis svyra žemyn.

Mėgstamiausia baidyklių vieta — jauja ir pirtis. Ten tuščios, be baidyklės,
vietos tikrai nerasi. Pirties krosny, užkrosnėj, aruoduose, ant užlų, peludėse.

Jau gerokom ūsų padaigom apaugęs eigulio sūnus sumanė eiti šaltos žiemos
nakties mėnesienoj „ant jaukų“ kiškių pašaudyti. Kelių šimtų žingsnių atstumu
ir prišaunamai nuo jaujos pirties langelio lygiame lauke ant sniego iš vakaro pa-
dėliojo kiškiams dobilų.

Nejauku buvo eiti vienam į jaują, juo labiau į pirtį.

Dar ir dėl to šiurpas nukrėsdavo. Pamiškėj, netoli nuo eigulio sodybos, gy-
veno pasiturįs ūkininkas. Kas tam ūkininkui buvo ištikę, kad jis vieną rudens
naktį ėmė ir pasikorė ant toli atsikišusios seno ąžuolo šakos. Sykiu su savim ant
tos šakos pakabino ir savo likimo paslaptį. Tiesa, dar nebuvo ėmę pasakoti apie
baidymą pakaruoklio vietoj, bet vis dėlto nesunkiai vaidenosi vėjo linguojamas
sustingęs pakaruoklis. Nesunku ir pačiam, pasakų šmėklų įbaidytam, susida-
ryti vaizdą, kaip tos šmėklos tamsų ūkanotą rudens vakarą pakorė niekuo ne-
dėtą, savęs vertą ūkininką.

Su šiurpu nugaroj ir plaukams kiek galvūviršy stojant eigulio sūnus įkiūti-
no pro jaujos duris į pirtį ir prisimetė prie langelio. Šautuvas, tiesa, drąsos kiek
teikė — vis juk ne vienas. Be to, lenktinis peilis kišenėj, beveik iš rankos nepa-
leidžiamas. Sėdi susigūžęs ir laukia nuo jaukų akių nenuleisdamas. Šmėkšo pa-
miškėj ir tas pakaruoklio ąžuolas. Tylu tylu aplink, net pelės peludėj nešnara.
Spindi lauko sniegas. Pasakiškas mėnulis paslaptingai šviečia.

Eigulio sūnus visas buvo susmigęs į ateinantį prie jaukų kiškelį.

Pamažu eina laikas. Tyla tarsi ima didėti. Aiškiai tvaksi širdis, atsimuša net

Muziejaus archyvas

415

gerklėj. Sausa čia — vis reikia seilę ryti. Neateina kiškis. Kemba nuo šalčio pirš-
tai, šautuvą suspaudę, stirsta keliai, į sieną atremti. Susikaupimas pasakų šmė-
klų skraistėj visiškai įčiulpė į save eigulio sūnų... Jis jaučia visą save iš karto ir
nieko nebejaučia. Tarsi snūdurį tas susikaupimas būtų sukėlęs. Visų kūno dalių
šiurpas jautėsi susimetęs pačiam galvūviršy....

„.„Kyšt be triukšmo į langelį galvą...

Ačščk... ne savu balsu kažką sušuko eigulio sūnus jau su gerokomis ūsų
padaigomis.

Išsigandęs katinas nudūmė, per sumestas kartis rarėdamas.

Eigulio sūnaus išgąstis nuslugdė šiurpą iš galvūviršio į letenas, į kulnis, tie-
siog į klumpius.

Pažintis

Žmogus turi savo išorinę povyzą, visiems itin pigiai prieinamą, ir savo vidaus
pasaulį, iš šalies kaip ir neįstebimą. Tačiau ilgainiui žmonės ėmė gebėti ir į šį
kitų pasaulį įžvelgti. Sako, pro akis gali kito vidų matyti. Tai jau, žinoma, šis tas.

Tikrasis žmogus, imamas ne vien iš paviršiaus, bet pasireiškia savo širdimi,
protu, o šiems padeda rankos. Jautri širdis, lakus protas, dosnios rankos yra pa-
grindiniai tikrojo žmogaus privalumai.

Žinoma, šios tikrojo žmogaus savybės turi būti darnios. Darnio laipsnis nu-
sako to tikrojo žmogaus ryškumą, sakyčiau, paties žmogaus prasikišimą iš kitų
tarpo į gerąją, žmogiškąją pusę.

Reta tokių žmonių. Tokie žmonės, kaip šviesuliai žmonių susibūrimuose. Nely-
ginant jie spinduliuotų, prasikištų pro kitus, net mažo ūgio būdami. Jie nesirodo,
bet juos greit pamatai, kad tik kurį laiką turi progos juos kad ir retkarčiais matyti.

Lietuvis savo gilioje senovėje ir buvo toks. Jo širdis ir protas darniai sugyve-
no, o rankos nešykštėjo to darnumo parodyti.

Lietuvis gerbė kitus, savęs pažeisti neleisdamas. Širdis sakė, kad visi žmonės,
visiems pakaks vietos Žemės paviršiuje, visi nori gyventi, visiems padėk, sušelpk,
nes jie tave turės pagerbti. Visais tikėk, kolei tavęs neapvils. O kai jau kuris tau
užlipo nedorai ant kojos, spirk šalin, neapsileisk, nepasiduok skriaudžiamas, nie-
kinamas. Gerbk užklydusį pakeleivį. Laikyk jį geru žmogumi, bet ir neišleisk iš
akių, kad jį pažintumei, pačiuptumei jo galbūt nedorus tikslus. Pastebėjęs neap-
sileisk. Kiaurai pasitikėk tik gerai pažinęs, sakykim, įžvelgęs tą „tikrąjį žmogų“.
Bet tam reik laiko. Nes ne žodžiai, o elgesys, darbai tai teparodo.

Mokėti gyventi — tai įstebėti žmonėse tikruosius žmones. Suradus tokį, reik
mėginti laikytis greta jo, jį arčiau pažinti įsigeidus ir iš jo pasimokius, save pa-
tobulinus, akiratį praplėtus, protą pagilinus.

Muziejaus archyvas

416

Tikrieji žmonės nėra „saldūs“, savo gerosiomis savybėmis nėra įkyrūs, nenori
primesti savo įsitikinimų, nusistatymų. Kažkaip jie švelniai, lanksčiai savo elgesį
išryškina. Prie kito elgesio jie tik savojo kiek prideda, kad reikalą pastūmėtų ar
duotų kryptį į gerąją, žmoniškąją pusę.

Tikrasis žmogus — savotiškai lankstus, jis nedaro staigių posūkių, linkmės
keitimų. Jis tik tarsi lankstosi pro kitų tarpus, juos tiesindamas, dildydamas aš-
trumus, pasisukdamas kely norintiems staigiai, gal neapgalvotai pajudėti. Tad
jis įneša švelnumo, aplygina iškyšulius, patiesina pasisukimą, žengimų aštru-
mus, pabukina smailias viršūnėles, kad kuo mažiau nelauktų kliuvinių bebūtų.
Tikrasis žmogus nestumia kito atbulo, nestumteli, kad atsisuktų pažiūrėti, kas
jį bakstelėjo, jis tik mėgina kiek paveikti, kad iškilusiems staigumams nepaste-
bimai suteiktų reikiamą linkmę. Žinoma, reik žinoti, kas ta geroji pusė. Saky-
čiau, tai žmoniškoji pusė, gal mažiau teatsižvelgiant į žmogiškąją pusę. Tikrajam
žmogui rūpi, kad juo daugiau būtų žmoniškumo.

"Taigi to žmoniškumo žemaičiui aš daug duočiau. Kažkaip įgimta žemaičiui,
matyt, taip daugiausia motina nuteikė. Motina nemokyta, tik savo parapiją te-
žinanti, ne po pasaulį besiblaškydama visko prisižiūrėjusi, bet iš savo motinos
paveldėjusi žmoniškumą, išvysčiusi savy pakantą, pagarbą svetimai nuomonei,
ne užsispyrimą, bet ištvermę, įsitikinimą laikytis duotojo žodžio, — pažadėjęs
atitesėk, neprižadėk, jei nesi tikras galėsiąs pažadą ištesėti.

Ir dar juodas

Kad bekrikštydami vaikus prikabinėja jų tėvų pavardėms uodegaites arba
tas pavardes pakeičia „į gerąją pusę“, suprask, į poniškąją pusę, tai paaugęs
turi jaustis kilnesnis už tėvus esąs, o pavardė besanti panaši beveik į Trumpic-
kį, Lapinskį, Gelumbickį, Beržinskį, Kirmelevičių, Alksnevičių, Klumpauskį
ir t. t. Tai daug gražiau už Trumpį, Lapę, Gelumbų, Beržinį, Kirmėlę, Alks-
nį, Klumpį.

Čia vis bendras kūmų ar krikšto tėvų ir klapčiuko ar raštininko darbas. Kū-
moms nereik klapčiukų. Jiems ir vieniems pasitaiko juokų su naujagimiais. Ypač
kai jie visuomet linksmi, raudoni, drąsūs, sunkiai bepastovį ant kojų, mėgsta
skeryčiotis, rankomis sklaidytis ir su kūdikiu, ir be kūdikio.

Plungėje krikštijo Stalgio Sriebaliaus sūnų. Pavardę buvo benorį pakeisti, bet
niekaip netiko jos galūnės. Pakrikštijo. Ir tik tik neužrašė bevaikio kaimyno pa-
vardę — Putramentą. Čia susizgribo kūmas, kūmai kumštelėjus, kad, girdi, čia
juk ne juokai, čia rašo į bažnyčios knygas, tai juk ne bet kur.

Bobutė-pribuvėja įdavė didelį butelį pieno, sūrio galą ir duonos beveik pus-
kepalį gaspadinei, kur kūmos turėjo gaspados apsistoti.

Muziejaus archyvas

417

Linksmu parėjo į gaspadą, jau pakrikštytu nešini. Pasisakė einą į miestą nu-
pirkti barankų kamščiui ir muilo naujagimiui plauti.

Žinoma, per šaltą orą paėję, pasuko prie Leiškės. Tas ir į užstalę paprašė, ir
neklausiamas ledinės butelį atnešė. Greit ledinės butelio dugnas pasirodė, liko
vien tie „cukrai“, prie butelio tarsi prišalę. Taip šilta, taip tiesia žmogų, taip ma-
loniai verčia į kits kitą žiūrėti. Pagrobę muilo svarą ir dvidešimt barankų, pa-
skubėjo į gaspadą.

Šaltam ore gerai, bet šilram kambary grindys ėmė linkčioti ir lubos kaip ne-
lygios pasidarė. Gaspados šeimininkė suprato. Ji greit juodu sukutuliavo, sukur-
mulavo, sukamšė kūdikį ir įdavė kūmai, jau ragelėse sėdinčiai.

Važiuoja. Sukasi aplink medžiai, tvoros ir pats kelias barankiškas darosi...

Nepavirtę parvažiavo. Paleidę prie tvartų arklį, skuba gryčion. Jau lauke lau-
kė kūmų su pyragais.

Bobutė paėmė „naujįjį tarną Dievo“ ir ėmė vynioti lauk iš pagalvių, duknų.
Tik staiga iš vystyklų dudulkt juodas katinas, miau miau svetur pas nepažįsta-
mus atsidūręs. '

Išsigando ir motina, ir tėvas, ir giminės, ir kaimynai.

Nustebimams gerokai įpusėjus, sužvango kitos rogutės. Atvažiavo gaspados
šeimininkė su naujagimiu. Bijojusi, kad nepamestų, nes per linksmi kūmos buvę.

Maniau, šuo

Nieks nežinojo jo pavardės, bet visi vadino jį Pranciškaus Praneliu.

Pranelis nuo neatmenamų laikų įnumavo pas Pranciškaus Kazragio tėvus,
pas patį Pranciškų, o jau ir Pranciškus senyvas.

Pranelis neblogai matė. Dėl kurtumo šnekantis nereikėjo per daug šaukti
ar prie ausų kištis. Šiek tiek kietesniu balsu kalbėk, Pranelis žiūri į tave ir vis-
ką supranta. Iš užpakalio jam ką sakydamas turėjai trankiau kalbėti. Savotiš-
kai užpuolanti jo kalba darė jį tikrai Praneliu, bet dar ne Pranu ar Pranciškum.

Kartais prie skubiųjų darbų namuose padėdavo, bet visą jo laiką atimdavo
meškerioji mas.

Ankstyvą pavasarį, dar potvynių vandenims visai nenuslūgus, tik ledams
praėjus, Pranelis jau prie Minijos. Netoli jau Minija, tik per lauką nuo kal-
no nusileisk, apeik mėlynųjų pylių mėgstamus Martinkaus pievoje palikimus
ir jau Uščos malūno užtvankos pakeltas vagoje vanduo. Vasarą net taką per
vienrankio Grigoulos pievą buvo ištrypęs į savo mėgstamą vietą prie didelių,
į vagą per žąskūlynus pakumpusių alksnių. Rudenį iki apšąlant Pranelis prie
Minijos. Ir žiemą prasikirsdavo eketę ir meškeriodavo po ledu. Tik meške-
riojo. Kartais palaidynę kabindavo prie labiau už kitas ant vagos nusvirusios

Muziejaus archyvas

418

alksnio šakos. Ne tokias jau jis ten ir žuvis pagaudavo: ešerelį, raudelę, pluve-
lę, grumzdulą, šapaliuką...

Palaidynes jis leisdavo beveik visuomet ant varlės — žuvies jam buvo gaila.
Palaidynės kobinio abi šakas užkabindavo varlei už rietų, visai pačios varlės ne-
sužeisdamas. Dėl to varlė labai ilgai išbūdavo gyva: išsižargsčiusi plūduriuoja
sau galvą iš vandens iškišusi. Masina žuvį toks varlės vaizdas. Ir lydeka pasišau-
na pasmaguriauti, o jau šapalas, rodos, taip ir laukia tokios neįprastos žaliūkės.
Tad ir šapalų ant palaidynės rasdavo.

Sykį vasaros gale atėjo Pranelis meškerioti dar prieš saulėtekį. Ramus oras,
gili rasa, lengvas rūkas — turi kibti. Vakarykščiai buvo ant palaidynės paleidęs
varlę. Jau iš tolo pamatė, kad apyvara iš dvišakio išvyniota, vadinasi, varlę kas
nors pagavo. Atsargiai eina prie alksnio, kad neišgąsdintų grobio ir kad tas smar-
kiai nėręs nenutrauktų apyvaros, nors ji ir kanapinė, sukri, ilgų plaušų. Čia buvo
į alksnių kerą įstatyta ilgoka karklo šaka su užlenkta šaknim gale, kad lengviau
būtų apyvarą pasiekus pritraukti prie savęs.

Taip ir dabar padarė. Visuomet apyvara eidavo į upės vidurį ir būdavo nu-
grimzdus į dugną. Šį sykį antraip — apyvara ėjo į žąskūlynus pakraščio link.
"Traukia Pranelis apyvarą į save mažais straipsneliais ir žiūri, kokia čia žuvis į
pakraščio seklumą bus išėjus. Jautė, lyg būtų užkliuvus į žolynus, ir kiek smar-
kiau ėmė traukti. Staiga, visai netoli jo kojų kažkas sušnarėjo apysausėse žolėse,
ne vandeny, bet prie alksnių kerų pačiam pakrašty. Traukia, o čia rusvas ne taip
jau mažas šunukas. Dar nebuvo iš rankų paleidęs to medinio kobinio apyvarai
prisitraukti, sudavė su tuo kobiniu tam šunukui apibardamas: „Še, bjaurybe,
kam mano varlę nuėdei...“

Parėjęs namo, papasakojo Pranciškui, kad ant palaidynės buvęs užsikabinęs
Pusčio Rudkis, su kuriuo šventais rytmečiais eina ežių pusryčiams pasirinkti.
O tas jam paaiškino, kad tai buvus ūdra. Dabar Pranelis suprato, kodėl tas „šu-
nukas“, sušertas pliumptelėjo į vandenį ir nebeišlindo. Gaila jam buvo pasidarę,
paskandinus tokį žavų šunuką.

Kedelis

Taip vadino patį geriausią klumpdirbį. Jis gimė ir augo Godalių sodoj. Gimė
ir augo, kaip ir visi kad gimsta ir auga, bet krikštytas buvo ne taip, kaip visi kad
yra krikštijami.

Ramiai sau Jonis augo. Neišdykęs, vis susirūpinęs ko nors pramokti, kokio
amato. Mėgo Jonis augančius medžius. Malonu jam buvo žiūrėti į gluosnius,
epušes. Kvapūs lapai, balta mediena, gruzdi, nekieta drožti, ypač kol žalia. Pasi-
taiko išdubusių, storų storų. Ir tai gerai. Iš pačių storiausių didoką kubilaitį ga-

Muziejaus archyvas

4]9

lima padaryti, iš plonesniųjų milžtuvę - didesnį kodalį, o iš ploniausių išdubų,
įkilą — taip mėgsta šnekučiai iš išdubų padarytuose įkiluose perėti.

Nugirdo Jonis, kad ten kažkame, Sralge ar Luknėnuose, yra meisteris, ku-
ris iš drebulių, gluosnių dirba medinius klumpius. Klumpiai Joniui labai buvo
reikalingi. Jam duodavo senus išaugtus, bet jo kojai netiko, kažkaip jis negalėjo
susigaudyti, ar klumpis kojai netiko, ar koja klumpiui. Kaip gerai būtų, kad jis
bent sau sugebėtų pasidaryti klumpius.

Išsiprašė iš namų, nes paganyti jau kits priaugo. Jau kone trys kartos vaikų
aplink krosnį, bet nei žemės, nei trobelės savos tėvai neturėjo. Ankšta, nėra kame
vaikų suguldyti, o čia kasmet vis naujas.

Nuvedė. Klumpdirbis kratėsi - per mažas, sako, juk jis ir padirbto klumpio
dar negali kaip reikiant pakelti. Įkalbėjo. Priėmė. Pažadėjo, jei klusnus bus, ir
pavilgos prie sriubos, ir duonos pridėti.

Apsidžiaugė Jonis. Vienai kitai dienai praėjus, jau jam nebereikėjo sakyti, ką
dirbti. Jis tiesiog iš klumpdirbio akių išskaitydavo. Įtiko. Ir klumpdirbis nebesi-
rūpino, kur dėsis. O jau apie Jonio džiaugsmą nėra ką ir bekalbėti.

Paprasti klumpdirbiai nemėgsta, kad kas pašalinis čia pat trainiojasi. Sako,
apipurvinėja ruošiamą medžiagą — paskui geležys atsipjauna. O tų geležų aš-
trumėlis, kaip į vandenį lenda į tą žalią drebulę, vis vien ar grąžtas, ar skaptas.
Tarytum tai būtų sėtinis ar ropė, o ne medis.

Akimis klumpius dirbti Jonis greit pramoko. Žinojo, kaip didelį klucį su-
skaldyti, kad iš vienos skilos vis klumpis išeitų, kad neliktų netinkamų šakalių.
Žinojo, kaip aptašyti, kaip įsprausti įrantą ir pleištais suveržti, kad bedirbant
neišsprūstų iš rąsto įrantos. Žinojo, kurį grąžtą pirma imti, kurį paskui. Žinojo
visų skaptų vardus. Visus įrankius iš koto galo pažinojo. Taip pat žinojo, kaip iš
įrantos išimti, kaip apdrožinėti, kaip prieš šviesą pakreipus nutaikyti klumpio
galą, aukštį, angą. Klumpis jo akims buvo nelyginant saulė. Jis šypsodamasis
džiaugėsi, kai klumpdirbis įrašęs klumpei skaitlinę paduodavo Joniui padėti į
padirbtųjų eilę.

Sykį meisteris išmatavo Jonio į purvą įmintą basą pėdą. Nustebo Jonis.
Klumpdirbis jau anksčiau į pašalį buvo padėjęs keletą dailių, bet sunkiai ske-
liamų pEŲ Dabar jis pasirinko bi tų pliauskų Eu. labiau jam patikusias, pa-
pasakęs: „Joni, tu eini kaip reik klumpius dirbti“, ėmė tašyti.

Jonis ne tik akių nenuleido nuo kiekvieno klumpdirbio judesio, bet net ne-
mirkčiojo, kad ko nepražiopsotų. Juk klumpdirbis pakvietė jį žiūrėti, nors ir pir-
ma nedrausdavo. Jonis jautėsi, tarsi pats tai darąs, ką darė klumpdirbis. Neilgai
tetruko. Baigęs skobti vidų, dar iš akies ią Jonio kojos aukštį, pakraipė

k I

Niels ša

Muziejaus archyvas

420

Jonį ir į klumpį, atidavė vaikui. Jonis iš džiaugsmo nebežinojo, ką daryti. „Da-
bar, — sako — Joni, tu galėsi su manim per kiemus eiti, kai kas mane pakvies
klumpių dirbti.“

Jonis negalėjo žodžio pratarti. Kelios ašaros jam nuriedėjo per paraudusius
skruostus ir nukrito ant klumpių. Su atskarusia rankove šluostydamas nuo klum-
pių ašaras Jonis spindinčiomis pro ašaras akimis pažiūrėjo į klumpdirbį. Neži-
nojo, kaip ačiū pasakyti, nes jam atrodė, jog pabučiuoti už klumpius į ranką per
maža, o kitaip neišmanė, kaip elgtis. Klumpdirbis iš akių suprato vaiko gerus
norus ir švelniai perbraukė ranka per Jonio ne šukomis šukuojamą galvą, pridė-
jo ranką prie drebančio veidelio ir patapšnojo per petį.

Nuo čia prasidėjo Jonio tikrasis kelias į klumpdirbio amatą. Ėjo per kiemus,
o juk klumpdirbius kviečia tik stambieji ūkininkai, tad gerai duoda pavalgyti.
"Tos žadėtos pavilgos dabar buvo kiek norint. Dar visai jaunas Jonis jau stam-
biuosius tašymus aptašydavo ir apdailindavo padirbtus. Tad pradžia darbo ir
galas jam sekėsi. Nebloga ir medžio šakelė ant klumpio viršaus išeidavo. Visa
paslaptis - klumpio vidus: pamatęs koją, nuspėk tinkamą klumpės vidų. Ir tai
Joniui nebuvo sunku. Juk Jono vardo dar neprigyvenęs, jau mokėjo padirbti
klumpį nuo pat pradžios iki galo. Ne, ne klumpį, bet klumpius - juk klumpiai
yra dirbami po du iš karto, ant abiejų kojų. Sekėsi jam ir galąsti įrankius, pa-
čiam klumpdirbiui prižiūrint.

Nepatiko klumpdirbiui, kai netrukus žmonės ėmė labiau girti Jonio padirb-
tuosius klumpius. Sako, nemuša kojų viršaus, negraužia užkulnių, nei pirštų —
gali ir tolimas keliones eiti.

Perleido mokytojas Joniui dalį savo geležų ir pastatė jį greta savęs savaran-
kiškai dirbti. Joniui sekėsi. Jis dirbo už meisterį greičiau.

Jiedu į turgus neišnešdavo savo darbo klumpių, užteko darbo prašomiems
ateiti ir pridirbti klumpių. Ir čia Jonis ypač tiko — gerai nužiūrėdavo šeiminin-
kės, šeimininko ar namiškių kojas ir pritaikydavo išdirbinį kojai iki smulkmenų.
Dėl to jo klumpiai buvo labai mėgstami. Jau pirma kviesdavo Jonį ir tik paskui
senąjį klumpdirbį, mat Joniui nepakako geležų.

Paseno mokytojas, Jonis dabar jį vedžiojosi iš dėkingumo. Džiaugėsi senasis
tokį gerą mokinį gavęs.

Jonis vis būgštavo, kad jo nepaimtų į maskolius. Jau artėjo kontungo laikas,
tačiau tas laikas atėjo ir praėjo, o Jonio nešaukia. Ir kiti metai, ir treti, ir ketvir-
ti. Ir seniūnas ėmė galvoti, kas čia yra. Jau pašaukti vėliau gimusieji, o Joniui
kaip nepareina popieriai, taip nepareina. Ėmė ir viršaitis teirautis. Nuėjo me-
trikų patikrinti.

Pasirodo, Jonis — ne Jonis, o Jonkė užrašytas, pakrikštytas kaip mergelė. Taip
ir į knygas įrašytas.

Muziejaus archyvas

42]

Sermukšnis

Meškakerpių priaugusi kemsynė globojo vešlių vaivorų kerelius, lankstėsi čia
svaiginamai kvapūs gailiai, prie samanų prisimetusios gelsvai žalsvų lapų, balz-
ganų uogų bruknys. Ir miltingųjų nevalgomų bruknių kartais aptikdavai, dar
visai nenunokusias baltas vištkojes — palves graibstydavai mamos neleidžiamas.
„Lai nunoksta, tuomet kaip medų suvalgysi.“ Kur tu iškentėsi tokią didelę uogą,
mamai į šalį nusisukus, nepagrobęs.

Bulbakasiu samanynėn patekęs, jei dar rasdavai kame po tankiai suaugusiais
kereliais jau kone juodai išsirpusių bruknių, tikrai kaip kamanių vandeningąjį
medų prarydavai. O juk būdavai jau ir pamiršęs kamanių medaus saldį — jį tik
vasarvidžiu, vyrams šienaujant aptikus, telyžtelėdavai. Painiojais po kojomis
pjovėjams, kad kame suverstinėj pradalgėj neliktų neužmintas kamanių me-
dingas lizdelis.

Kartais vietoj bruknies nutverdavai tarsi be jokių šakelių, be lapelių, tarsi ant
plonytėlaičio siūlelio pavertą raudonpusę ar baltą, didoką, vos įkandamą uogą,
lyg pamestą tiesiog ant samanų. Kandi, kieta, rūgšti: liežuvis toliau gomurio jos
nepraleidžia. Tai spanguolė, žiemą per šalčius nunokstanti tiesiog ant ledo, ap-
snigusias jas raudonas, sušalusias renki. Ir gardžios, kai atitirpsta burnoj ar čia
pat baloj tebesant, ar kišenėj kaip akmenukų parsinešus namo.

Dar užmiršau iš samanų ištįsusius kiškių rugius su švelniais rūgštaisiais lapeliais.

Dideli medžiai čia neauga. Aprumbėjusios pušaitės, apsamanojusios eglaitės,
viens kits kumparainis berželis. Bet apsibrendi kartais dideliais kelmais. Pasa-
koja, čia buvusi kadaise giria, augusios šimtametės pušys. Dabar ir doru mišku
nebepavadinsi.

Prie tų kelmų mėgsta saulutėj šildytis žalčiai, gyvatės. Apie tuos kelmus pa-
matai vikrius driežus, gluodinus.

Bene pats didžiausias medis toj Juodaubio klampynėj buvo šermukšnis. Di-
delis jis čia neišaugo. Kamienas ir šakos minkštai savotiškom kerpėm apaugu-
sios. Grobęs pasilaikyti, kad kame pramynęs samanas neįklimptumei į minkštą
durpyno išgurusią žemę, išsigąsti beveik nepajautęs paties medžio — vien sama-
nos saujoj.

Dviejų žmogaus augumų šermukšnio aukštis. Graži kepurė šakų, tankių, su-
siraizgiusių. Žinodamas, kad ten peri kikilis, jo lizdelį vos vos įspytrėsi. O ki-
kilis, išpurškęs iš lizdelio, gąsdina nelauktą lankytoją: „Šimts šimts vyrų mano
vieno rietelio nepakels.“

Štai koks šermukšnio priglaustas samanynės smarkuolis.

Tik iš tolo šermukšnis gražus. Įdomūs, mažais lapeliais iškarpyti jo lapai,
margas visas lapynojas. Saldžiai kvapios pavasarį didelės žiedų kekės, taip aps-

Muziejaus archyvas

422

čiai bitės ir kiti saldumynus mėgstą vabzdžiai jau nebezirzia, bet ūžia visas šer-
mukšnis, tarsi keli bičių spiečiai pro šalį lėktų.

Bespalvis vasarą, net ne žalias, tik pilkas. Nieks į jį nežiūri, nė pats kieno
akių į save nepatraukia. Užtat rudenį, net ėmus šalti, kai niekame nebėra uogų,
šermukšnis vienintelis varžosi su putinu uogų gausumu. Raudonos, sūdrios,
sunkios kekės ir išlekiančio į šiltesnius kraštus pilkojo strazdo akies nepaleidžia,
ir kuoduočiai, ir švilpokai savo švelnaus, toli girdimo balso retais švilpavimais
verčia praeivius sustoti ir pasiklausyti. Mėgsta ir tetervinas. Kėkštas tajau net
tolokai iš aplink atlėkdamas šūkauja: „Neimk, tete, neimk, sakau — neimk, ne
tavo, ne tavo...“

Šermukšnį mėgsta vabzdžiai, paukščiai, bet bijo to medžio „piktos dvasios“ —
nakabiai.

Žmonės pasidaro iš jaunų išbadytų šermukšnių su jų išrumbėjusiomis žaiz-
domis šermukšnines lazdas su tabokinėmis, su visokiais įrantymais, įpjausty-
mais, kreivų kreiviausias. Ir kai su tokia suraizgyta, gumbuota sušeria per šonus
kad ir velniui, lekia jis nuo tos lazdos uodegą paspraudęs, pamiršęs ir tikslą tą
žmogų suvilioti.

Kam naikinti papročius

Prof. Vaclovas Biržiška, leisdamas rašytojų kalendorių, pakeitė pagal naują-
jį kalendorių gimimo datas. Tai nebūtų svarbu, ar žmogus gimęs trylika dienų
vėliau, ar anksčiau. Tai nei pajaunins, nei pasendins. Bet yra kitas reikalas —
Žemaičiuose labai daug kas yra pakrikštyta tuo vardu, kurio šventojo dieną pa-
taikė gimti.

Atsitiktinai įsišnekėjus su P. Būtėnu, paaiškėjo, kad ir aukštaičiuose panašiai
darydavo — jis pats esąs gimęs birželio 27 d. ir pakrikštytas Petru. Ir kiti nuo
Panevėžio panašiai sakė.

Dabar, V. Biržiškos kalendoriuj, puslapyje 124 nurodyta, kad aš gimęs
1886 m. rugpjūčio 12 d. Purvaičiuose... Atseit vardinės liepos 31, o gimęs rug-
pjūčio 12.

Savotiškas paprotys, kam jį naikinti. Pagaliau mano gimimo metu Purvaičiai
buvo Paukštakinės (Bernotavo) valsčiaus, o įrašyta Žarėnų. Taip, paskui buvo
Žarėnų, o dabar Plungės valsčiaus.

Žmonės klastoja istoriją, kuria ją rašydami, kaip jiems kas atrodo, bet ne
kaip iš tikrųjų kas buvo.

Ir dokumentai dabar kitoniški, kitomis datomis žymėti. Tuo tarpu pasų da-
vimo įstaigos tos aritmetikos nedarė. Liguistas prasimanymas.

Muziejaus archyvas

423

Žlugtis

Išžluginau, išvirinau ir pelenų nesigailėjau. Ir ne bet kokie pelenai buvo —
alksniniai. Tai kad išskalbsiu, išvelėsiu, o dar kad į pasausdravį nusinešiu, šal-
tiniuoto vandens sriautoj išpluksiu, išskalausiu. Saulutėj skaisčioj ant saulelės
žalios išdžiovinsiu, vėjeliu išpūtinsiu. Jau pievos nušienautos, žolės neištrypsiu.
Tik žiogeliai ant baltų drobių šokinės aštriom blauzdom grieždami. Tik karkly-
no žvirblis, tas pilkasis, pačirkšnos nustebęs. Tik žirgelis mėlynsparnis palakios,
patupinės, pamažėli griebs kojytėmis, staiga lanku pašoks, kad vėl tūptų, vėlei
čiuptų ir vėl šoktų. Kitus pasikvies, keli skraidys, vienas žemyn atsargiai, kitas
aukštyn itin staigiai. Žais jie, lakios ir mano mintis blaškys, nešios...

Taip galvodama mergaitė, paėmus laiko gerai aptrintą storoką eglės šakos
stimburį iš sienos plyšio, prisitraukė paruoštus medinius su lankais kibirus ir
ėmė traukti lauk iš garuojančio vandens ant to stimburio pamautus skalbinius.
Tįso skalbiniai, varvėjo nuo jų pelenų šarmo vanduo. Pupsėjo, šnypštė vanduo,
patekęs pro pelenus į pirkšnis. Kilo aitrūs garai, graužė akis, badė už alkūnių
paraitytas marškinių rankoves, lašeliai tiško ant basų letenų, ant plikų staibių
ir aukščiau, kolei neaptiko iki didžiojo rieto pakaišyto sijono.

Skubėjo. Ir laiko maža. Ir tik garai, pirkšnys, šarmo kandūs lašeliai skubino
darbą. Keturis kibirus pridėjus, sugraibius dvejus naščius, pašaukė iš daržo ra-
vėją, kad padėtų pro jaują į pakalnę prie Sausdravo sriautos nunešti.

Linko naščiai, trakštelėjo jų kobinis. Taškėsi su kaupu murdyti kibiruose ir
nebetilpę, ištįsę lauk skalbiniai. Sugirgždėjo žardienos bėgamosios karklės. At-
bėgo bliaudamas iš šiaudinės pastogės apluokinis veršis, manydamas, kad čia
jam neša užplikytų miltų gėralo, puolė prie kibirų. Prikišęs prie dar neatvėsu-
sių skalbinių nosį, krioktelėjęs atšoko ir vėl puolė prie kitos nešėjos, paskui prie
kito kibiro, vėlėsi po kojų, trukdė skubą. Dar ir kiti žardienos vidury atsirado.

Sunki nešmenė. Po kojų veršiai. Dar atsiminė savąją kultuvę pamiršus — visa
tai pynė kojas, lenkė nugarą, ėmė mušti prakaitas. Ir vos kantrybės užteko, kai
veršis dar ant užsimilžusio parakštinto kojos piršto pataikė užminti.

Atslūgo, palengvėjo, kai kone tekina atplušėjo prie gandralizdžio epušės li-
pinės. Perkėlė kibirus abi sukibdamos. Ravėja išlipo, o ši pabėgo veršių vejama
kultuvės atsinešti.

Graži, išdrožinėta, ravai tinkanti kultuvė... jo padaryta. Jau nebe nuo naščių
raudo, kiti jausmai buvo paliesti. Ir bėgo lengvai, tarsi kojom žemės nesiekdama.
Ir skaudantis pirštas kažkur dingo, ir veršiams žardienoj vietos nebetrūko, nors
čia pat po kojomis painiojosi ir tiesų kelią kraipė. Spaudė prie pažasties kultuvę....

Čiurlena, kliuksi vanduo akmenuotoj Sausdravo sriautoj. Skaidrus, perma-
tomas vis plušina prie akmenų priaugusius ilgus maurus. Spygsi marga saulu-
tė pro tankias, nusvirusias ant vandens karklų šakas. Mirksi šviesos atšvaitėliai

Muziejaus archyvas

424

ant šlapių žalsvų akmenėlių, margai geltonuoja smėlėtuose kūlių protarpiuose.
Kūlių lieptas — dideliais žingsniais upaliui peržengti.

Aukščiau pasikaišė. Kiečiau pasiraitė. Užpakaly stipriai užvertė skepetaitės
galus, sukaišė plonimų plaukus. Sudrebino stangrų jauną kūną - patikrino rūbų
raiščius. Žvilgtelėjo į kultuvę. Iškėlus rankas, iš karklyno ėmė vilkti priskulb-
to lentą, traukė kojas, statė priskulbtą. Išbalęs, išsistovėjęs. Gelsva kultuvė taip
gražiai kaukštelėjo, primindama jį, jo nagingas rankas — kur tau, tiek rantelių,
tiek žiedelių, žirnelių, rūtų šakelių darniai suklostyta. Jis... „Kartu-sykiu, kar-
tu-sykiu — vis tą patį, vis tą patį, dar dar dar...“ Tik tie garsai iš dviejų kultuvių
tebuvo girdėti. Rodos, aptilo paukščiukai, nuščiuvo žiogeliai.

Tik skalbia, tik gręžia, plūkura sriautoj, džiausto. Graži kultuvė. Skaisti, lanks-
ti skalbėja. Vidudienio tyla. Atolo jauno žaluma. Dangaus mėlynė. Balti debe-
sų kamuoliai. Aukščiau dangus tarsi plunksnų pribarstytas, sriogomis išraitytas.

Skląstosi judrios skalbėjos. Kultuvės taško vandens purslas. Kutena ausį švel-
nus nuo skardžio grįžęs pleškenimo aidas... Tuštėja kibirai. Bąla ant žolės pa-
tiesti skalbiniai.

Parnešime sausutėlaičius, kvapius pievos kvapu, purius sriautos žvilgesiu. Štai
baigta. Padžiovinkim, pašnekėkim, patvarkykim.

Kur buvusios mintys, kur nebuvusios, tik žvilgt į kultuvę... jis čia pat. Be jo,
jis skaistesnis, be kalbos jo balsas švelnesnis, malonesnis. Minčių bendravimas,
svajonių lakumas, viltis iki džiaugsmo ašarų...

Baigia džiūti, eis...

Tik ru-ru-ru beržų, ąžuolų kalne. Juodas debesis. Žaibas. Krušos gabalai,
šalti dideli pirmieji lašai.

Sulijo, sušlapo. Nešmenės dar sunkesnės. Nusvyra pakaišytas sijonas, plaka
blauzdas. Nutįso rankovės, laša vanduo. Aštresni naščiai permerktiems pečiams...

Nebešvaru. Teležina basos kojos slidžią žemę take. Nuskrido svajotos min-
tys, liko šlapia kūno tikruma.

Ir veršiai žardienoj nebatskubėjo. Ir girgždantieji vartai nebegirgždėjo...

Šmėklos

Iš Viešdaubų galingų pievų teka Viešdauba — upalis per Žvirzdalių sodą tarp
Jonušo ir Vyšniauskio. Toliau eina Šukštos didelis tankus miškas, ypač prie ke-
lio: mat sukilimo metais buvo įsakyta ar ne po 10-20 sieksnių abejomis kelio
pusėmis plynai iškirsti mišką.

Tad mano laikais tie barai prie kelio buvo kaip šepetys priaugę eglaičių —
pralįsti negalėjo. Ir toliau nuo kelio buvo tankus miškas, bet ten augo daugiau
pušys, o prie kelio — vien eglės.

Muziejaus archyvas

425

Kelias mažai važiuojamas, rudenį pavasarį išplaktas, jokių griovių. Net pra-
vėžose rudeniop atsirasdavo mažų eglaičių. Viešdauba, atseit daubotos vietos,
upelio išgraužtos, nes jis skubina prie Puščio įtekėti į Miniją.

Kitas upalis tame pat kely buvo miškui baigiantis prie Medingėnų Šukš-
tos dvaro kumetyno. Pasakodavo, kad čia buvę susirėmimų su kazokais, kaip
ir Juodaubio miške. Čia ir kazokų esą užkastų. O tie kazokai, žmonių pasa-
kojimu, kažkokie tiesiog ne žmonės, bet daugiau piktosios dvasios. Kur jau jie
krito, kur jie pakasti, baidys, be jokios abejonės. Dėl to čia baido: kažkoks pa-
karuoklis tįsčioja ant eglės padžiūvusios šakos, kažkas, tarsi pelų maišas, iš-
lendąs iš tankumynų ir mėgstąs stipriomis geležinėmis rankomis paspaudyti
išsigandusio minkštimus, ypač moterų. Pasakojo taip pat, kad čia atklystą žu-
vėdai iš Plienijos kalno (netoli Žarėnų — 2 km) ir Minijos čia neišlipamų skar-
džių urvuose gyventi; ar net iš Vilkų miško, nuo Dievakrėslio, čia esąs akmuo
su Dievo pėda ir visai panašus į sostą — čia sėdėjęs pats Dievas savo laiku lan-
kydamas Žemaičių žemę. Plėšikų čia buvo visuomet. Tačiau plėšikai plėšikais,
bet čia baidyklės - šmėklos.

Jos neplėšė žmonių, tik baidė kažko norėdamos, kažkaip elgdamosi. Pana-
šiai kaip Vovelto beržynėliuose prie tako į Plungę, kad rodydavos plikas vyras
net dienos metu. Įvarydavo baimės tos šmėklos, tas baidymas. Žinoma, dau-
giau buvo pripasakojama, pagražinama, „ir gaidys benešamas į aviną pavirsta“.

Sugalvojo įvažiuojant į kapalius prie upalio pas Vyšniauskį ir išvažiuojant iš
miško netoli kumetyno prievartės pastatyti po koplytėlę. Pastatė, pašventino,
papoteriavo šventinant apylinkės žmonės, ir tos klajojančios piktos dvasios ne-
bedrįso praeinančių (pravažiuojančių kaip ir nekliudė) beužkabinėti.

Daug kame buvo mano nugirsta apie baidyklių išbaidymą, apie baidyklėms
kelio „užraukimą“. Kaip prie Virkšto ežero tas piemenukas kad pasisakė velniui
norįs ežerą raukti — velnias išsigandęs ir daug daug „šiupelių“ auksinių pinigų
per kiaurą „kapališių“ į piemenėlio iškastą duobę prinešęs.

Kiškelio likimas

Baigiant į pūdymą pasėtus linus rauti, Vingalio Barbikė į Šaltonos pusę pa-
šlauniam lauke išsigandusi sušuko: „Mare, a Mare, veizėk, kas čia man gyvas į
papadelkius veliasi, jau pridurus siekia...“

„Nebijok — nebijok, čia zuikutis.“ Ir tikrai čia buvo mažas zuikelis. Dabar jau
abidvi sušuko: „Kaze, bėk šen, va mažas zuikelis į miežius įlindo...“

Atplasnojo Kazė. Visai jaunas pusbernis, bet stambokų kaulų ir gražaus vei-
do vaikinas. Pamatęs prisimetusį kiškelį, lenkiasi pačiupti. Zuikelis strykt iš pat
rankų, jau pirštų galais pasiektas. Kazė paskui zuikelį. Vėl pamatė, vėl lenkiasi,

Muziejaus archyvas

426

vėl strykt. Mergės šaukia: „Nebūk kerėpla, nusimesk švarką ir mesk — čia gi tau
ne linus rauti su švarku — juk jau seniai ryšių nebenešioji — rovėjas šv. Jono...“

Kazė vis paskui zuikelį. Pagaliau paklausė — nusivilko švarką, ir kai kiškelis
strykt aukštyn, jis ant jo švarką — ir prigulė aplink spausdamas. Pagavo, parne-
šė namo. Kiūto kiškelis kertelėj už lovos kojos užsilindęs.

Eržvilko stalius Šlepšis — sakėsi esąs vokietis, tiesa, vokiškos pavardės — nu-
girdo, kad Balandžiuose kiškelį pagavo, atėjo ir prašo Kazės, kad atiduotų jam —
priimsiąs rudenį pas save staliorystės pasimokyti. Kazė vis smailavo į staliaus
amatą, tad suviliojo. Atidavė kiškelį.

Auga kiškelis po staliaus skiedras lakstydamas. Priprato prie namiškių. Ir
Kazė atėjo paskui zuikelį. Padirbėję, pameistravę, žaidžia su kiškiuku. Jau di-
delis paaugo, kaip senis. Pakelia kiškelį ant drožstalio, patys kiša jam ištiestus
pirštus. Kiškelis, jau pirštams jo švelnius gaurelius siekiant, savo pirmosiomis
kojytėmis per pirštus švelniai patapšnoja. Už tai jam duonos ar kokios žolės,
morkų lapų, batvinlapių duoda. Ir vėl kiša pirštus, ir vėl kiškelis tankiai tankiai
savo lepšelėmis patapšnoja. Ir tokia rimta tuomet kiškelio mina, rodos, kad jis į
meistrą prisižiūrėjęs deda lankus pačiai stambiausiai ūkininkei užsakytom pa-
dirbti milžtuvėm. Gražiai žaidė, dar gražiau slidinėjo nuobliuotomis lentomis,
kai jį dėdavo ant lentų pakiliojo galo. Ir kaimynai ateidavo pasidžiaugti kiške-
lio prašmatnumu.

Sykį neatsargiai paliko ilgam duris į lauką atdaras, kiškelis, jau kiškis, įspy-
trėjo atvirą lauką ir nepastebėtas išdūlino į daržą — į kopūstus, o toliau ežiomis
jau ir lauką pasiekė. Negreit tepastebėjo, kad kiškio nebėra. Visiems buvo gaila
tokio jaukaus kiškelio, tiek juoko pridarydavusio.

Sykį, į antrą ar į trečią dieną, kaimynai ėmė šaukti Šlepšį, girdi, tavo zuikis
pareina per daržą namo. Visi iš visų pusių subėgo padėti gaudyti. Kiškelis ne-
baikštus, skliaudo ausis, kas čia atsitiko, kad tiek daug žmonių atsirado, kad taip
smarkiai šūkauja. Ir kaimyno Alasis ant to triukšmo atbėgo ir tiesiog į zuikelį
lekia prie žemės prisimesdamas. Išsigando kiškelis, ėmė bėgti. Ankšta — namai,
tvoros, žmonės skeryčiojasi. Pro žmonių kojas praniro, pro spragą į kiemą, o šuo
įkandin. Ilgai nelaukęs, visai negalvodamas, kiškelis įsmuko pro žąsų lendamąją
skylę į žąsininką. Šuo paskui...

Pačiupo kiškelį ir negyvai sukramtė, kolei žmonės subėgo gelbėti iš šuns nasrų.

Muziejaus archyvas

427

Gaidelis ir Katinėlis

Žemaičių pasaka

Purvaičių sodos gale pas senyvą ūkininką gyveno Gaidelis ir Katinėlis.

Gaidelis po užduralį, po laidarį kasinėjo šiukšles, skiedrynus. Katinėlis po
daržinę, po tvartus žiurkes, peles gaudė.

Susitiko juodu sykį ant karklių: vienas iš mėšlyno nutūpė ant karklių, kad
apie pasikeisiantį orą šeimininkui pagiedotų, kitas čia pat iš klėties papamačio
išlindo, kad pasilipęs ant karklių galo parvaromų karvių palauktų, — melžėjos
visuomet rainiui pienelio į šukę įpildavo. Vienas stovi, kitas tupi. Braukia sau
rodą apie savo gyvenimą, apie orą, apie giedojimą, apie peliojimą.

Vienam atsibodę giedoti, kitam — pelioti. Nutarė jiedu, kad reik susidėti gy-
venti sykiu. Kam tarnauti kitiems, kam iš kitų malonės maitintis. Dirbkiva pa-
čiuodu sau, nieks mudviejų niekur neragins, kuomet norėsiva - kelsiva, kuomet
norėsiva — gulsiva, ką norėsiva, tą valgysiva, ką norėsiva, tą gersiva. Sutarė rytoj
anksti rytą išeiti niekam nieko nesakius iš ūkininko kiemo.

Geriausia bus gyventi kame dideliam miške, ten kiek norint žemės, kiek no-
rint medžių. Pasirinksiva gražią vietelę, pasistatysiva jaukią trobelę ir gyvensiva
dainuodamu. Ar mudviem arti, ar akėti reiks? Ar šieną pjauti, ar rugius kulti, li-
nus minti? Viską rasiva miške. Juk miške daug kas gyvena, ir pavalgo, ir pamiega.

Anksti rytą atsikėlę, negiedoję nepelioję, Gaidelis ir Katinėlis spėriais žings-
niais iš kiemo miško link nužingsniavo. Ne taip jau toli buvo tas miškas. Pro
tvenkinį, pro dvejas karkles, pro prie pušies prikaltą žalią koplytėlę su raudo-
nu Rūpintojėliu, Gaidelis ir Katinėlis drąsiai žingsniuoja papelkiu pro alks-
nynojus į pušyną. Pušys aukštos, šakotos, eglės tankios, kudlotos. Minkšta
kojoms samanose, visai kaip avižiniuose peluose. Nedidelis tas miškas. Dvoks
mudviem kaminų dūmai, atneš vėjas laidario, tvartų kvapą. Bildės vežimas,
baubs laiku nepašerti gyvuliai, bliaus tik iš tvarto paleistos avelės, žvengs žir-
gai. Reik eiti toliau, kad būtų ramiau. Kad nebeprimintų, kame gyvenova, ką
matėva — girdėjova. Tverkiva visai naują gyvenimą. Kad tik mudu ir miškas
bebūtų aplink. Gana to triukšmo. Ir ausyse spengia visokie balsai, ir akyse
mirga visokie vaizdai.

Ilsėsiva mudu pačiuodu. Ilsėsis mudviejų akys, mudviejų ausys. O jei pasi-
ilgsiva kūdikystės dienų, galėsiva išeiti į palaukę, pasižiūrėti, pasiklausyti, pri-
siuostyti. Kalbasi jiedu ir eina per nedidelę pievelę į šniokščiantį tamsų mišką
už upalio, už daubos. Upalis jiedviem ne kliūtis. Priaugusi krūmų dauba ar
nuokalnė-atkalnė jiedviem tik kelio paįvairinimas. Ir peršokti moka, ir pralįsti
nesunku. Juk ir sparnai tarnauja, ir lankstus kūnas, kiblios kojos neša kur reik
ir kaip reik. Ir sveikatos jiedviem netrūksta. Buvo juk žiurkių, pelių šiauduose.

Muziejaus archyvas

428

Buvo juk ir kirmėlių miškuose. Taip kalbėdamu Gaidelis ir Katinėlis svarstėsi
per kalvas, daubales, smaikstėsi per krūmus, baleles. Kas jiems tankūs kadugynai
ar eglaitės, pušaitės ar balynai. Vienas lenda, kitas lekia, vienas slenka prisime-
tęs, kitas šoka išsiskėtęs. Jiems nesunku bet koks kelias — po kojų nieks nesive-
lia. Eina sau nuo namų tolyn į tą gražiąją miško vietą.

Miške nebuvo juodu niekuomet — patiko, gyvens ten visuomet. Kokie me-
džiai, kaip švaru, tai ne po stogu uždaru. Kur nori, ten eik - dirbt nieko nereik.
Vis eina ir eina, ir kelionės galo neprieina. Vis nori, kad būtų gražiau, vis ieško,
kad būtų saugiau.

Privargo, sustojo. Ir vieta pasidabojo. Jei paskui nebepatiks, juk laiko nuo
darbo liks. Kitur eisim apsistoti — reik juk plačiau pabuvoti.

Nebetoli vakaras — sutems, naktis tamsioji mišką apsems. Reik namuką sau
pasistatyti, iš kur būtų viskas matyti.

Subruzdo abu prie namelio statybos. Pasistatė mažą mažą namuką, bet su
langeliu ir su skersai pusiauvėrinėmis durimis. Gaidelis įsitaisė sau storą šaką
tupėti. Katinėlis atsinešė nuo seno kelmo nuplėšęs riestą maukną, prisinešė pu-
rių meškakepių ir pasitaisė sau minkštą guolelį.

Pirmą naktį beveik akių nesudėjo, vis braukė rodą, vis galvojo, kaip čia jie-
dviem seksis gyventi. Prisiminė ir maistą. Juk išeidami nieko su savim nebuvo
pasiėmę, o tolima kelionė gerokai patuštino vakarykščias atsargas. Vienas antrą
įtikinėjo, jog maisto miške netrūks. Yra ir miške didelių gyvulių, kurie patys
sau susiranda maistą — pavalgo ir atsigeria.

Ėmė aušti rytas. Saulutė skverbėsi ne tik pro langelį, bet ir pro sienų plyše-
lius. Viduje nebuvo tamsu. Diena buvo už durų lauke, diena buvo ir viduje. Pa-
tamsiai buvo išbėgioję pro dar ne visai baigto įsirengti namuko skyles.

Katinėlis pasišovė eiti maisto paieškoti. O Gaidelis turėjo patį namuką ir jo
vidų tvarkyti. Katinėlis prašė Gaidelį niekur iš namuko neiti, net pro langelį
nežiūrėti, kolei jis nepareis.

Palikęs vienas, Gaidelis tvarkėsi kaip išmanydamas viduje. Užkaišiojo sienų
plyšelius, užtaisė lubas, supureno Katinėlio lovelės meškakerpes, savo tupėtosios
šakos kreivumus pritaikė, kad patogiau būtų tupėti ir kad šaka nekliudytų po
aslą vaikščioti. Kartkartėmis viską pakilnojo, paglostė, patapšnojo, nuvalė dul-
kes, nereikalingus šlamelius sunešė į kampelį ir išneš laukan. Norėjo, kai Ka-
tinėlis pareis, kad nieko pačiam nereikėtų daryti grytelėje, kad Katinėlis rastų
viską iki siūlo galelio sutvarkytą.

Laiko daug. Gaidelis viską sutvarkė ir nebegalėjo rasti sau darbo, nuobodu
pasidarė. Pavaikščiojęs skersai išilgai po grytelę, palėkęs ant šakos pastovėjęs,
įšokęs į Katinėlio patalą patupėjęs, neberado sau jokio užsiėmimo... Žiovavo žio-
vavo iš nuobodumo Gaidelis. Tik staiga užsimiršęs, vidury aslos atsistojęs, visu
savo gaidišku balsu sušuko: „Dabar viens namie esu-u-u...“

Muziejaus archyvas

429

Toli nuskambėjo miške Gaidelio skaidrus balselis... Išsigando jis savo balso,
pribėgo prie langelio ir ėmė žiūrėti, ar kas negirdėjo jo giedojimo.

Tuo metu netolimo kalno šlaitu ėjo lapė. Išgirdo lapė Gaidelio balsą ir
ėmė bėgti grytelės linkui. Bėgdama galvojo apie Gaidelio gardumą: parne-
šianti savo vaikams nematytą gražuolį, pradžiuginsianti vaikus, gardžiai pa-
maitinsianti.

Pribėgo lapė prie seniau nematyto namelio ir mato grytelėj pro langą bežiū-
rintį Gaidelį.

Lapė tuk-tuk pabarškino į duris ir prašo, kad Gaidelis ją įsileistų: „Sušalau,
išalkau, įleisk, Gaideli, leisk pasišildyti.“

„Neleisiu. Katinėlis man prisakė nieko neleisti, kolei jis nepareis.“

„Įleisk, Gaideli, įleisk. Aš tavo plunksneles suglostysiu, galvelę su taukeliais
sutepsiu, gražiai sušukuosiu.“

Gaidelis vis nepasiduoda įkalbamas. Bet lapė maloniu balseliu vis prašo ir
prašo įleisti, visaip Gaidelį girdama, pažadėdama visaip jį pamylėti, visaip juo
pasidžiaugti. Neatlaikė Gaidelis meilių lapės žodelių ir pravėrė dureles.

Lapė pro jo kojas šmurkšt į grytelę ir kopt pagavo Gaidelį, tvilkt pro duris
laukan ir bėgti.

Išsigandęs Gaidelis ėmė šaukti: „Katinėli-patinėli, mane lapė neša... Katinė-
li-patinėli, mane lapė neša...“

Katinėlis dar nebuvo toli nuo grytelės nuėjęs, išgirdo Gaidelio šauksmą ir
ėmė bėgti link Gaidelio balso. Pavijo lapę, atėmė Gaidelį ir parsinešė namo.

Vėl jiedu gyvena, džiaugiasi savo grytele, tvarkosi už viens antro, kad tik
gražiau, kad tik jaukiau jiedviem būtų gyventi. Gaidelis greit pamiršo savo ne-
laimę. Nuovargis praėjo.

Vieną rytą Katinėlis vėl ruošėsi į žyrą — maisto parnešti. Vėl prašė Gaidelio,
kad jis ničnieko neįsileistų, kad niekam durų nepradarytų, kad vėl kas jo nepa-
grobtų. Gaidelis prižadėjo. Ir pats manė, nieko šį kartą nebejisileisiąs.

+ Vv

šisie. ao

nėra kame kokio šlamelio ar kokios dulkelės užsilikę nepastebėtos. Pavaikščiojo
po grytelę ir vėl žiūrėjo. Vėl vaikščiojo ir vėl žiūrėjo.

Nusibodo vienam, neramu pasidarė. Ir dvylikta valanda atėjo. Nejučiomis
ėmė ir visu balsu užgiedojo. Pats išsigando savo balso. Priėjęs prie lango, pro šulo
kertelę ėmė žiūrėti į lauką, ar kas miške negirdėjo jo balso skaidraus. Džiaugė-
si, kad nieko nematė.

Tik į duris kažkas pamažėli tuk-tuk, tuk-tuk.

„Kas ten?“ — klausia Gaidelis.

„Įleisk, Gaideli, įleisk, aš sušlapau, sušalau, įleisk pasišildyti...“

„Neleisiu, Katinėlis prisakė nieko neleisti, kolei jis pats nepareis.“

Muziejaus archyvas

430

„Įleisk, Gaideli, įleisk, — maldauja lapė, — aš tavo plunksneles sudėliosiu dai-
liai, galvelę su taukeliais sutepsiu, gražiai sušukuosiu, kojeles nuplausiu.“

„Neleisiu“

„Bent dureles pradaryk, Gaideli, aš noriu tavim pasidžiaugti, bent kiek ap-
šilti, aš tave nuglostysiu, paglamonėsiu“, — švelniai švelniai piršosi lapė į Gai-
delio malonę.

Neiškentėjo Gaidelis, parūpo jam pamatyti, kas ten taip maloniai kalba,
pradarė duris, - lapė šmurkš pro jo kojas į vidų, pakopt už sprando ir lauk Gai-
deliu nešina.

Gaidelis šaukti: „Katinėli-patinėli, mane lapė neša, Katinėli-patinėli, mane
lapė neša...“

Išgirdo Katinėlis Gaidelio balsą, kiek galėdamas ėmė bėgti. Gaidelis vis šau-
kiasi pagalbos.

Pavijo Katinėlis lapę, atėmė Gaidelį ir parsinešė jau pusgyvį namo. Aptvars-
tė žaizdas, apraišiojo, suglostė plunksneles ir paguldė į savo meškakerpių guolį.
Puškuoja Gaidelis, skauda jo kaklelis, peršti išpešiotų plunksnų vietos ir Katinė-
lio minkštasis guolis atrodo dabar kietas. Pats dabar užkimusiu balseliu Katinė-
lio neklausiamas sakosi daugiau nieko nebeleisiąs į grytelę, kad jo nėra namie.

Pagijo Gaidelio žaizdos, sustiprėjo, susitvarkė jo plunksnelės. Vėl raudona pa-
sidarė Gaidelio skiauterė, ilgosios nulinkusios uodegos plunksnos vėl ėmė gražiai
žvilgėti visomis balandžio gurklio spalvomis. Kai jau visai pasveiko, Katinėlis,
labai labai įprašęs Gaidelį nieko neįsileisti ir niekam durelių nepradaryti, kolei
jis nepareis namo, išėjo į žyrą — maisto pasiieškoti. Gaidelis tikrai pažadėjo nie-
kam durų nepradaryti, nes jam dar gerokai peršėjo, kur buvo sparnai apdraskyti.

Paliko Gaidelis vienas grytelėj. Švariai iššlavė aslą, į savas vietas sudėliojo vi-
sus daiktelius, supurtė, supešiojo ir savo, ir Katinėlio guolius, nušluostė palangę,
nušveitė lango stiklą. Ir niekame neberado jokio darbo — viskas viskas buvo su-
tvarkyta. Pavaikščiojęs po grytelę, suvasnojęs sparnais, nusipurtęs, aslos vidury
atsistojo ir ėmė kutinėtis, lyginti plunksneles. Džiaugėsi Gaidelis savo plunks-
nų blizgesiu, išdidžiai krūtinę išrėžęs, kojas aukštai keldamas pavaikščiojo ir vėl
apsistojo grytelės aslos vidury.

Nuobodu pasidarė vienam. Mėgino Gaidelis atsistojęs ant vienos kojos kiek
parymoti, perbėgti atminty miške išgyventus įvykius. Jam visai nebuvo gaila
apleistos ūkininko sodybos su jos kirmėlingu mėšlynu, sliekuotu skiedrynu ar
maistingu sąšlavynu. Jis džiaugėsi turįs tokį gerą, malonų bičiulį — Katinėlį.
Ir čia jis vėl visu džiaugsmingu balsu užtraukė savo: „Tikras vyras esu - u-u...“

Seniai bebuvo giedojęs, nustebo pats taip griausmingai ištęsęs savo giedose-
ną. Kiukt ant lango, ar kas negirdėjo — susirūpino Gaidelis.

"Tuo metu netoli slankiojusi lapė išgirdo Gaidelio balselį, tuoj atidūmė prie
grytelės ir ėmė ieškoti, kame tas gaidys gieda... Lapė tyliai prislinko prie gry-

Muziejaus archyvas

431

telės durų. Tuk-tuk, tuk-tuk į duris ir plonu, meilingu balseliu prašosi įleisti į
vidų. Vėl peršasi sutepsianti su taukais, sušukuosianti Gaidelio galvelę, suklos-
tysianti plunksneles, paglostysianti, paglamonėsianti tokį smarkų vyrą, kuris
taip iškilmingai moka giedoti.

Gaidelis neklauso lapės, neįsileidžia. Lapė vėl ir vėl prašo, maldauja, viską pri-
žada. Sakosi, atnešusi skanių grūdelių, džiovintų sliekelių, baltos duonos trupi-
nėlių. Ir prašo bent praverti duris, kad tuos grūdelius įbertų, trupinėlius įmestų.

Pamanė Gaidelis: vos vos pradarysiu dureles, lai įberia grūdelių, o pačios ne-
įsileisiu. Pravėrė dureles — lapė kaip aitvaras įpuolė. Kopt Gaidelį už sprando,
du-dulkt pro duris ir pasileido visu lapišku greitumu bėgti mišku prie savo urvo.

„Katinėli-patinėli, mane lapė neša... Katinėli-patinėli, mane lapė neša“, — vis
šaukia ir šaukia Gaidelis.

O lapė kaip įgelta vis tolyn ir tolyn...

Katinėlis per toli buvo į mišką nuėjęs, nebegirdėjo Gaidelio riksmo.

Susiieškojęs maisto, Katinėlis pasuko namelio link. Parėjo... Išsigando... Du-
relės atidaros... Gaidelio nė balso...

Apsiverkė Katinėlis, nebetekęs Gaidelio.

Kad ir per skalsias ašaras, bet tuoj sugalvojo, ką reik daryti.

Pasiėmė smuiką, buožę ir išėjo į mišką Gaidelio ieškoti. Daug klaidžiojo,
daug vaikščiojo ir vis negalėjo jokio pėdsako surasti. Pagaliau vienoj vietoj, kal-
voj, ant smiltynėlio pamatė Gaidelio plunksnelę. Tuoj suprato, kad tai lapės dar-
bas, o čia pat besąs ir lapės urvas.

Atsistojo Katinėlis prie to urvo, prie kojos pasistatė buožę ir ėmė smuikuoti:

„Čyr-linka, gaidžio kinka, visos kinkos po berlinką...Čyr-linka, gaidžio kin-
ka, visos kinkos po berlinką, po berlinką po berlinką...“

Griežia ir griežia, ilgai griežia Katinėlis.

Urve lapė rodo savo keturiems vaikams Gaidelį ir sako tuojau duosianti jiems
gardžios gaidžio mėselės. Gluosniuojasi aplink motiną išalkę lapės vaikai, laižo-
si į Gaidelį žiūrėdami. Liūdi Gaidelis, skaito savo pastaruosius gyvenimo aki-
mirksnius, gailisi nepaklausęs Katinėlio, kam pradaręs dureles. Jam buvę labai
gera su Katinėliu gyventi, kur kas geriau kaip ūkininko sodyboj. Klausytų da-
bar Katinėlio, jei tik gyvas išliktų...

Katinėlio švelnius smuiko balselius: „Čyr-linka, gaidžio kinka, visos kinkos
po berlinką... Čyr-linka, gaidžio kinka, visos kinkos po berlinką...“ — nugirdo
visas lapynas.

Pats mažiausias lapės vaikas pamažu iššliaužė iš urvo pažiūrėti, kas ten taip
gražiai griežia. Tik galvutę iškišo iš urvo, Katinėlis bumt su buože per galvą ir
užmušė lapės vaiką. Išvilko jį iš urvo ir vėl toliau tą patį griežia:

„Čyr-linka, gaidžio kinka, visos kinkos po berlinką... Čyr-linka, gaidžio kin-
ka, visos kinkos po berlinką, po berlinką, po berlinką...“

Muziejaus archyvas

432

Griežia ir griežia.

Kiti lapės vaikai klausėsi klausėsi ir stebisi, kodėl nepareina tas mažiukas:
turbūt ten labai įdomu. Pamažu išdūlina antras. Kai tik jis iškišo galvutę iš
urvo, Katinėlis bumt su buože — užmušė ir antrąjį lapės vaiką. Išvilko jį iš urvo
ir vėl toliau griežia:

„Čyr-linka, gaidžio kinka, visos kinkos po berlinką... Čyr-linka, gaidžio kin-
ka, visos kinkos po berlinką, po berlinką, po berlinką...“

Griežia ir griežia.

Jau du lapės vaiku nebepasirodo, matyt, ten labai įdomu, kad ir alkį, ir Gai-
delio mėsą užmiršo, o vien klausosi, žiūri. Tinka ir kitiems vaikams, ir pačiai
vaikų motinai tas toks patrauklus smuikininko griežimas...

Eina tretysis vaikas pažiūrėti, kas ten taip gražiai griežia. Pamažėli slenka
slenka prie urvo angos. Vos tik galvutę iškišo iš urvo, Katinėlis bumt su buo-
že — ir tą užmušė. Išvilko iš urvo ir vėl toliau griežia:

„Čyr-linka, gaidžio kinka, visos kinkos po berlinką... Čyr-linka, gaidžio kin-
ka, visos kinkos po berlinką, po berlinką, po berlinką...“

Palikusi su vienu vaiku, lapė jau pati siunčia paskutinįjį savo vaiką, ne tiek pa-
siklausyti žavingų garsų, kiek pažiūrėti, kodėl anie trys negrįžta pietauti gaidienos.

Vaikas noriai paklausė motinos. Drąsiai, juk pats didžiausias tarp savųjų ir
pats stipriausias, gudriausias, lenda urvu prie angos...

Vos tik auseles, snapelį kyšt iš urvo, Katinėlis bumt su buože jam per gal-
vą - užmušė ir paskutinįjį lapės vaiką. Išvilko jį iš urvo ir vėl toliau griežia, kaip
niekur nieko:

„Čyr-linka, gaidžio kinka, visos kinkos po berlinką... Čyr-linka, gaidžio kin-
ka, visos kinkos po berlinką, po berlinką, po berlinką...“

Griežia ir griežia.

Gaidelis vos bekvėpuoja urve. Numaigė jį lapės vaikai. Nepatingėjo ir pati
lapė pačiupinėti Gaidelį, ar pakankamai riebus, ar užteks visiems penkiems
papietauti. Mėgina pešti vieną kitą plunksną, kad įsitikintų, ar sunku bus visą
nupešti. Vis laižosi žiūrėdama į Gaidelio raudoną, dabar nusvirusią skiauterę,
net nebeiškentėdama lyžteli tą skaiterę kelis kartus. Gaidelis vos gyvybę belai-
ko, vos bekvėpuoja.

Nesulaukdama vaikų, lapė gerokai su koja paspaudusi Gaidelį prie žemės,
kad jis vienas likęs nepamanytų pašokti ir išlėkti, pašliaužė urvo angos link...

Atsargiai kiša snapelį, kad užuostų, auseles, kad išgirstų, ir dar akių neiškišo
iš urvo, kad pamatytų, kaip Katinėlis bumt jai per noskaminį — užmušė ir pačią
vaikų motiną. Išvilko seną lapę iš urvo.

Dar nedrįsta Katinėlis pats lįsti į urvą ir toliau griežia sau:

„Čyr-linka, gaidžio kinka, visos kinkos po berlinką... Čyr-linka, gaidžio kin-
ka, visos kinkos po berlinką, po berlinką, po berlinką...“

Muziejaus archyvas

433

Griežia ir griežia ilgai ilgai...

Įsitikinęs, kad jau nė vienos lapės urve nebėra, dar po sykį kiekvienai užmuš-
tai lapei per galvą su buože sušėręs, kad nebūtų kuri apsimetus negyva, buože
nešinas pats Katinėlis įlindo į urvą...

Gaidelį rado dar gyvą urve, bet vos vos bekvėpuojantį. Nudžiugo Katinėlis...
Gaidelis akeles atmerkė ir pamatęs Katinėlį pravirko, bet pastiprėjo ir bandė at-
sistoti. Katinėlis paėmė Gaidelį, atsargiai išnešė iš urvo. Ore Gaidelis jau pasto-
vėjo, nors buvo labai nukamuotas ir išgąsčio prislėgtas.

Katinėlis surinko visas užmuštas lapes į vieną krūvą, susirišo su smuiko sty-
gomis, pasiėmė smuiką, buožę ir vilkdamas lapes ėmė eiti savo grytelės link.
Gaideliui liepė eiti pirmam, kad nenuklystų, kad neparvirstų, ir žiūrėti, kad už-
tektų sveikatos kojas kelti...

Sunki Katinėlio nešmenė, vos gyvas Gaidelis... Eina jiedu koja už kojos, pa-
siilsėdamu, pastovinėdamu... Vos kojas pavilkdamu parėjo prie savo grytelės.
Čia viskas buvo savo vietoje...

Pasiilsėję, nulupo lapių kailius, išklostė savo grytelės ir aslą, ir sienas, ir lubas.
Pasipuošė. Šilta jiedviem buvo ir per didžiausius žiemos speigus.

Nebesiskirdamu laimingai Gaidelis su Katinėliu gyveno ir dabar, manau,
tebegyvena.

Oželis
Žemaičių pasaka

Tėvas nekantraudamas susilaukia iš malūno pavėluotai grįžtančio sūnaus.

Tėvas: O kame tu buvai, oželi mano?
O kame tu buvai, vargdienėli mano?

Sūnus: Malūne, malūne, tėveli mano.
Malūne, malūne, tėveli mano.

T.: O ką tu ten malei, oželi mano?
O ką tu ten malei, vargdienėli mano?

S.: Pūrus-kviečius, pūrus-kviečius, tėveli mano.
Pūrus-kviečius, pūrus-kviečius, tėveli mano.

T.: O ar tu valgei, oželi mano?
O ar tu valgei, vargdienėli mano?

Muziejaus archyvas

434

S.: Valgiau valgiau, kaip nevalgiau, tėveli mano.
Valgiau valgiau, kaip nevalgiau, tėveli mano.

T.: O ką tu ten valgei, oželi mano?
O ką tu ten valgei, vargdienėli mano?

S.: Zirnius-pupas, žirnius-pupas, tėveli mano.
Žirnius-pupas, žirnius-pupas, tėveli mano.

T.: O ar tu ten gėrei, oželi mano?
O ar tu ten gėrei, vargdienėli mano?

S.: Gėriau gėriau, kaip negėriau, tėveli mano.
Gėriau gėriau, kaip negėriau, tėveli mano.

T.: O ką tu ten gėrei, oželi mano?
O ką tu ten gėrei, vargdienėli mano?

S.: Midų-vyną, midų-vyną, tėveli mano.
Midų-vyną, midų-vyną, tėveli mano.

T.: O ar tu ten vargai, oželi mano?
O ar tu ten vargai, vargdienėli mano?

S.: Vargau vargau, kaip nevargau, tėveli mano.
Vargau vargau, kaip nevargau, tėveli mano.

T.: Kam tu pavėlavai, oželi mano?
Kam tu pavėlavai, vargdienėli mano?

S.: Griežė-šokau, griežė-šokau, tėveli mano.
Griežė-šokau, griežė-šokau, tėveli mano.

T.: Su kuo tu ten šokai, oželi mano?
Su kuo tu ten šokai, vargdienėli mano?

S.: Su mergėms, su mergaitėms, tėveli mano.
Su mergėms, su mergaitėms, tėveli mano.

T.: O ar tu ten gulėjai, oželi mano?
O ar tu ten gulėjai, vargdienėli mano?

Muziejaus archyvas

435

S.: Gult gulėjau, gult gulėjau, tėveli mano.
Gult gulėjau, gult gulėjau, tėveli mano.

T.: Kame tu ten gulėjai, oželi mano?
Kame tu ten gulėjai, vargdienėli mano?

S.: Plunksnos-puokuos, plunksnos=puokuos, tėveli mano.
Plunksnos-puokuos, plunksnos-puokuos, tėveli mano.

T.: Ar tave ten nemušė, oželi mano?
Ar tave ten nemušė, vargdienėli mano?

S.; Mušė mušė, kaip nemušė, tėveli mano.
Mušė mušė, kaip nemušė, tėveli mano.

T.: O kaip tave ten mušė, oželi mano?
O kaip tave ten mušė, vargdienėli mano?

S.: Per šonus, per galvą, tėveli mano.
Per šonus, per galvą, tėveli mano.

T.: Su kuo tave ten mušė, oželi mano?
Su kuo tave ten mušė, vargdienėli mano?

S.; Su lazdom, su lazdelėm, tėveli mano.
Su lazdom, su lazdelėm, tėveli mano.

T.: Ar tau ten skaudėjo, oželi mano?
Ar tau ten skaudėjo, vargdienėli mano?

S.: Skaud skaudėjo, skaud skaudėjo, tėveli mano.
Skaud skaudėjo, skaud skaudėjo, tėveli mano.

T.: Ar tu ten nebliovei, oželi mano?
Ar tu ten nebliovei, vargdienėli mano?

S.: Blioviau blioviau, kaip neblioviau, tėveli mano.
Blioviau blioviau, kaip neblioviau, tėveli mano.

T.: O kaip tu ten bliovei, oželi mano?

O kaip tu ten bliovei, vargdienėli mano?

Muziejaus archyvas

436

S.; Me-ke-ke-ke, prr-prr-prr, tėveli mano.
Me-ke-ke-ke, prr-prr-prr, tėveli mano.

T.: Ar tu ten nebėgai, oželi mano?
Ar tu ten nebėgai, vargdienėli mano?

S.: Bėgau bėgau, kaip nebėgau, tėveli mano.
Bėgau bėgau, kaip nebėgau, tėveli mano.

T.: O kaip tu ten bėgai, oželi mano?
O kaip tu ten bėgai, vargdienėli mano?

S.: Pilvu slinkdams, ragus keldams, tėveli mano.
Pilvu slinkdams, ragus keldams, tėveli mano.

T.: O per ką tu ten bėgai, oželi mano?
O per ką tu ten bėgai, vargdienėli mano?

S.: Ir per laukus, ir per pievas, tėveli mano.
Ir per laukus, ir per pievas, tėveli mano.

T.: Kur tu ten bėgai, oželi mano?
Kur tu ten bėgai, vargdienėli mano?

S.: Į mišką, į miškelį, tėveli mano.
Į mišką, į miškelį, tėveli mano.

"T.: Ar tave ten rado, oželi mano?
Ar tave ten rado, vargdienėli mano?

S.: Rado rado, kaip nerado, tėveli mano.
Rado rado, kaip nerado, tėveli mano.

T.: Ar tave vėl mušė, oželi mano?
Ar tave vėl mušė, vargdienėli mano?

S.: Mušė mušė, kaip nemušė, tėveli mano.
Mušė mušė, kaip nemušė, tėveli mano.

T.: Kaip tave ten mušė, oželi mano?
Kaip tave ten mušė, vargdienėli mano?

Muziejaus archyvas

437

S.: Per kojas, per pilvą, tėveli mano.
Per kojas, per pilvą, tėveli mano.

T.: Su kuo tave ten mušė, oželi mano?
Su kuo tave ten mušė, vargdienėli mano?

S.: Su mietais, su šakoms, tėveli mano.
Su mietais, su šakoms, tėveli mano.

T.: O ar greit pabėgai, oželi mano?
O ar greit pabėgai, vargdienėli mano?

S.: Bėgt pabėgau, bėgt pabėgau, tėveli mano.
Bėgt pabėgau, bėgt pabėgau, tėveli mano.

T.: Kas tau dabar skauda, oželi mano?
Kas tau dabar skauda, vargdienėli mano?

S.: Kojos-ragai, kojos-ragai, tėveli mano.
Kojos-ragai, kojos-ragai, tėveli mano.

Lanktis

Vienas žmogus turėjo nevykėlę žmoną. Nei rodos su ja išbrauksi, nei pasi-
šnekėsi. Ir tingi ji buvo — nė su pagaliu prie darbo neprivarysi.

Vargo žmogus su tokia žmona...

Gryčioj purvina, nešvaru, nepašluota. Kiemelis apleistas, dilgėlių, godlapių,
kiečių prižėlęs. Darže vienos nagatkos, balandos, svėrės, rūgčiai, ir varpučių ne-
trūksta. Kur tau čia kas augs, jokio šakniavaisio savo nepriaugindavo. Nei ka-
napės kaip kanapės, nei plaskaniai kaip plaskaniai.

Nei marškinius kuomet išskalbs, nei kelnes. O jau lova lova... Tik šiaudai iš vi-
sur kyšo. Viskas apirę, apiplyšę. Nė drabužio nebuvo. Net siūlo negausi sagai įsisiūti.

Numušinėtos, nudaužytos lėkštės, apkrimsti šaukštai. Ant niekuomet ne-
plaunamo, apskretusio stalo tikrai galėjai ropes sėti.

Kai krosnį kurs, tai likusius virbus su koja pastums į aslą, ir tegu sau. Nė
praeiti žmogus nebegalėjai. Ir katinas, ir višta, įėję į gryčią, jautėsi kaip kame
už kerčios šiukšlyne.

Nieko nedirbdama vis dar spigino vyrui į akis neturinti laiko.

Kad ir mylėjo savo žmoną, bet vieną kartą supykęs vyras sako:

Muziejaus archyvas

438

„Barbuk, tu imkis verpti, austi, matai, kaip apiplyšome, ir vaikai, ir mudu
pačiuodu.“

„Je, o kad neturiu lankčio. Štai priverpiau visas špūles, o išlenkti negaliu“, —
atšovė žmona greitai ir piktai.

Vyras sumanė padaryti lanktį. Tai nėra toks lengvas darbas. Reik rasti lank-
čio kojas iš medžio išsišakojusios viršūnės, kuri turi būti ne mažiau trijų šakų,
kad pastoviai lankčio kryžokas laikytųsi. Ir šakos turi būti vienodai išsiskėtu-
sios. Pasiėmęs kirvį, vyras išėjo į mišką.

Žmona paskubomis užbėgo už kitos pusės miško ir slapstosi netoliese vyro.
Vyras dairosi, galvą atvertęs aukštyn, bene pamatys tinkamą lankčio kojoms ša-
kotį. Kai tik jis kame stabteli ir atidžiau ima žiūrėti, žmona, pamaniusi, kad jis
jau aptiko, ko jam reik, plonu balseliu sako: „Kas lanktį kirs, to pati mirs; kas
lanktį kirs, to pati mirs...“

Ir vis kartkartėmis tas pats garsas ateina į jo ausis, kai tik jis apsistoja ir ima
dairytis po medžius.

Įgriso vyrui tie žodžiai, ypač kad jie kalbėjo apie žmonos mirtį, jei tik jis kirs
lanktį. Susirūpino, kad taip tikrai neįvyktų, ir pasisuko namų link.

Žmona, supratusi, kad vyras jau eina namo, greitai aplinkiniais keliais par-
bėgo namo pirma ir sutinka vyrą kaip nieko nežinodama.

Kuriam laikui praėjus, vyras vėl kirvį pasiėmęs išėjo į mišką. Žmona vėl ap-
linkui iš kitos pusės užbėgo vyrui už akių. Ir kai tik vyras apsistoja ir pakelia
galvą besidairydamas po medžius vėl balselis: „Kas lanktį kirs, to pati mirs; kas
lanktį kirs, to pati mirs...“

Vėl įkyrėjo vyrui vis tie patys žodžiai ir tokie įspėjimai apie žmonos mirtį.
Susirūpinęs pasuko namo. Parėjęs žmoną rado jau namie.

Pamėgins dar vieną sykį eiti į mišką lankčiui medžiagos parnešti. Vėl jis
miške dairosi, vėl girdi tuos pačius žodžius: „Kas lanktį kirs, to pati mirs; kas
lanktį kirs, to pati mirs...“

Šį kartą jau įsakmiai, primygtinai tuos žodžius kažkas miške kartoja. Tie
žodžiai galutinai įtikino — jis daugiau nebeis į mišką lankčiui medžiagos par-
sinešti.

Kirvį ant rankos po pažastim pasikabinęs, eina vyras namo. Vis tie žodžiai iš
galvos jam neišeina. Gali ir tikrai pati numirti, kam aš kirsiu lankčiui medį, tegu
tos špūlės stovi priverptos ir neišlenktos... Kaip ten bebūtų, pati prižiūri vaikus,
išverda šiokį tokį valgį... Tegu ir labai apsileidusi, bet be jos būtų dar blogiau,
dar daugiau būtų purvo. Vis šiek tiek apšliaužioja apie namus.

Parėjęs namo, metė kirvį po suolu taip, kad žmona suprato, jog vyras dau-
giau nebeis į mišką lankčiui medžiagos kirsti.

Gyvena abu, vis daugiau purvuose paskęsdamu, vis daugiau apiplyšdamu.
Vaikams jau seniai sutvėrimėliai matyti, greit ir patiems tas pat bus.

Muziejaus archyvas

439

Vyras ir šiaip, ir taip prikalbinėja žmoną imtis darbo, bet ši kaip tata, taip tata —
vis neturinti laiko, vis neturinti tai to, tai kito, reikalingo kuriam darbui dirbti.

Vyras sako, kad anksčiau atsikeltų, pamilžtų karvę ir išvarytų į ganyklą dar
su rasa. Žmona neturinti klumpių, šąlančios ankstyboj rasoj basos kojos. Padir-
bina vyras klumpius. Ji negalinti su klumpiais paeiti, klumpiai, rasoj sušlapę,
mušą jos kojas. Vyras pataria apsimauti kojines. Kitų negalinti nusinerti, netu-
rinti lankčio špūlėms išlenkti, siūlams susisukti.

Kaip tik vyras neįtikinėjo žmoną, kad tą ar kitą darbą imtųsi dirbti, žmona
vis surado priežasčių atsisakyti, — ir vis tas lanktis...

Piemenėlis

Už girių tamsių, už upių plačių, už ežero gilaus ant kalno pro medžių vir-
šūnes kyšojo rūmai galingi. Šimtametės liepos slėpė tuos rūmus nuo praeivio
akies, jose apuokai, pelėdos ūbavo, kvėkštė. Nutįsusios kone iki žemės ruplėtų
beržų šakos klojo pavėsį žemei, akmenims. Pavasariais sula gausiai tekėjo. Puo-
šiančių eglių viršūnėse strazdas giesmininkas nenustodamas vis kartojo savo
amžiną giesmę: „Kas tu toks, kas tu toks? Iš kur ateini, iš kur ateini? Ko atėjai,
ko atėjai?... Kaip, kaip? Nenugirdau, nenugirdau..“

Gilios senovės laikus mačiusio ąžuolo padžiūvusi šaka leido geniui margajam
kalenti nuo ryto iki vakaro. Aplink krakeno krakės, plepleno meletos... Aukštam
lizde kaleno gandrai vasnodami sparnais. Klykavo žąsys paežery. Papnojo gervės
snapais. Ir baublys vakaro sutemose nepamiršdavo pabaubti sodraus rūko paslėptas.

Ko ten akis neregėjo... Rūmai auksu žibėjo. Kvapios gėlės žydėjo, visur paukš-
čiai čiulbėjo — rytais anksti, vakarais už kits kito pagenais... Dar įvairūs paukš-
čiai be poilsio skleidė savo giesmes miško medžiuose, tarsi pats miškas kilo su
giesme aukštyn. Kiti vos beišsilaikė pačiose eglių viršūnių smailumose. Dar kiti
kilo iš miško į padanges ir vėl leidosi... Kitų pakilusių nusileidžiančių nebesi-
matė... Visa rūmų aplinka knibždėjo, ūžė, aidėjo... Žemai plačioji pieva margais
gėlių žiedais mirksėjo, peteliškių raibais, auksuotais sparnais tviskėjo, darbščių-
jų bitelių medum kvepėjo...

Pačiuose akmens rūmuose laimingai gyveno barzdotas valdovas su savo vi-
soje apylinkėje gražiausia valdove. Laimės, džiaugsmo rūmuose nestigo. Turtai,
gėrybės kalnais ten riogsojo. Gėlių žiedai, kilimai šilkiniai, stiklai spalvoti, iš-
gyventų laikų prašmatnūs vaizdai, paveikslai sienose kabėjo... Kas apsakys, kas
aprašys, ko ten per amžius nebuvo privilkta, prinešta iš visur, iš viso pasaulio, iš
paimto-išplėšto, kartais net pirkto-pažadėto.

Taip iš seno ten ir buvo — nieks nei verkė, nieks nežuvo... Kaip gausūs debe-
sys kilo iš ištaigingų rūmų aukštųjų kaminų dūmų kamuoliai...

Muziejaus archyvas

440

Bevaikiai jiedu vienu du gyveno, tarnaičių, tarnų, visokių pareigūnų seniai
jau atliktiems, net nesantiems, nebuvusiems darbams apsupti. Dar žodžio ne-
tark, tik pirštą pajudink — jau pareigūnas ar tarnas suprato, pabėgęs pasako ki-
tam, tas toliau, ir jau visi sužino, ko norėta, ko mostelėta... Daugiau, geriau
padaryta, negu valdovai išgalvoti galėjo, negu pasakyti norėjo. Ir tai ūmai, tuoj
čia akyse padorota. Nei rūpesčio, nei vargo jokio. Ne daug kas gali susilaukti
gyvenimo tokio.

Visiems juk aušta diena su vargais. Ir žmonėms, ir valdovams dienos baigia-
si vakarais... Užgęsta dangaus šviesos, tarsi nebūtų tikrosios tiesos ar teisybės
aiškios. Gyvenime visaip pasitaiko, kartais įvyksta kas ne laiku, be laiko. Pri-
rieda kamuolys siūlo galą, dažnai susminga viskas į kiaurą balą, įklimsta — pra-
žūva amžinai.

Panašiai ir čia atsitiko — valdovas vienas pats paliko. Pasirinko valdovė gero-
ji, vyro taip numylėta, bet likimo kitaip žadėta, - nelaimė nuožmioji nelaukta
atėjo — nebėra valdovės... jai viskas praėjo...

Nė šešėlio jos niekas nebmatys, — Bėgsiu ašai pasakyti,

Jau nieko daugiau ji nebelankys. Kad galiu tai padaryti.

Paukšteliai jai čia nebečiulbės, Valdovės vietą rasiu greit...
Mėgiamos gėlės nebekvepės. Ilgai nelaukus, reik jau eit.

Liūdi valdovas barzdotas — Nėr valdovams danguj vietos —
Akys jo vis ašarotos... Mūs senovės mintys kietos:

Vis tik rūmuos tyliai sėdi — Ji į atklanes nuėjo,

Valdovės — žmonelės gėdi... Ten ir laukia sau teisėjo.

Nieks jam turtai, nieks jam rūmai - = — Aš ten dar ją atrasiu,

Svetimi jam rūmų dūmai. Ją pažinsiu... ir suprasiu,

Kas jam aplinka gražioji, Kaip iš ten ją pargabenti,

Kad pradingo jo brangioji. Kely priešų kad išvengti, —

Valdovę kad kas grąžintų, Leisk, valdove, man išeiti

Duosnią ranką jo pažintų. Skausmą tavo leisk pakeisti:

Nieks jam kelio nepastotų — Aš grąžinsiu tau valdovę,

Pusę turtų atiduotų. Kaip kad sako mūs senovė.

Avis ganęs piemenėlis, Nustebęs valdovas ramiai pažiūrėjo,
Lieknas, mažas tas bernelis, Iš piemenėlio to tikrai nesitikėjo.
Šituos žodžius kad nugirdo, Narsių didvyrių šis neišeitas kelias, —
Palinksmėjo - lyg išsirpo. Čia gi avis ganąs jiems po kojų velias.

Muziejaus archyvas

441]

Ne vaiko jėgai kliūtis šias nugalėti,
Kiekvienas gali tai drąsiai pastebėti.
Nežinomas kelias, nieks ten nenuėjo:
Siųstas — nieks negrįžo, ėjęs — neparėjo.

— Draugų turiu tikslui siekti,
Žinau kelią — nereiks bėgti.
Valdovės vietą numatau, —
Drąsiai valdovui tai sakau.

Ne jėgos kelionei reik,
Tik palaimos man suteik...
Žinau priešus — pasiruošiu
Ir valdovę išvaduosiu.

Drąsuolio it žaibas akys
Verč tikėti, ką yr sakęs...
Bėga laikas - nėr ko laukti
Nei daugiau ko pageidauti.

Valdovas rūpesčių, gailesčio suspaustas,
Valdovės susilaukti vilties pagautas,
Piemenėliui aiškiai laimės palinkėjo,
Rūmų savo, turtų pusę pažadėjo.

Kelionei rišo ryšulėlį

Ir įmezgė mazgelį:
Plaktą, kiškį, veversėlį,
Kad apgintų piemenėlį.

Aušta rytas, saulė teka,
Piemenėlis kelią seka:
Žiūri vėją, stebi dangų...
Dar ir kelią savo baugų.

Nėr ko blogo jam bijoti —
Gal pats nakabis atjoti:
Juk pakalbėt su juo mokės
Ir nieko jam nepažadės.

Muziejaus archyvas

442

Jam jei reiks imtynių eiti
Ar varžybos pasiteikti,
Geriausių tarnų turi tris,
Čia par ketvirtas visur vis.

Drąsiai žengia platų kelią,
Nieks jam žingsnių dar nevelia.
Laiko saugiai ryšulėlį,
Spaudžia kietai jo mazgelį.

Kelio sūsukoj bestovįs —

Kaip tik gilus čia tas griovys, —
Kaip ir žmogus, bet ne žmogus:
Matyt, tikslus turi blogus...

Priartėjus rankas skečia,
Juo artyn, jas vis dar plečia:
Nėra kelio čia pro šalį,
Nieks toliau praeit negali...

— Nieks man kelio nėr pastojęs,
Nieks man tako nėr užklojęs —
Ėjau visur, kur norėjau,
Niekam nieko nežadėjau;

Pats sau moku kelią skinti,
Nėr čia ko raizgynes pinti.
Jei neleidi — eikš imtynių,
Apseis mudviem be peštynių.

Štai teikiu: kas garsiau sušuks,
Tas iš šio kelio nepasuks, —
Nugalėtas eis į šalį

Ir kliudyt jau nebegali.

Šauk tu pirmas, kelio spraga,
Savo balsu ir be rago.

Aš paskui tai padarysiu —
Pasiklausęs pasakysiu.

Tas nelabas kai sušuko,
Kitas vėjas atsisuko...

Žemėn slūgo medžiai miško,
Iš dangaus ledai patiško...

— Šauki tu gerai, būtum vyras,
Ir tikrai, jei ne tas tyras

Tave viliotų amžinai,
Galėtum pagarsėt rimtai.

Dabar mano eilė šaukti,
Nereiks tau čia ilgai laukti:
Į kaktą su plaktuku cinkt,

Nakabis iš kojų žemėn brinkt...

Atsipeikėjęs pašoko,
Akys kaktoj jam iššoko...
Vos atgavo kvapą savo,
Žemai galvą palingavo:

— Tavo viršus, piemenėli,
Nors ir mažas dar, vaikeli,
Bet šauki tu kur kas stipriau,
Be ginčų, už mane garsiau.

Kelias dabar visas laisvas...
Piemenėlis jau neb vaikas,
Kliūtį pirmą nugalėjęs,

Jaučias žymiai pastiprėjęs.

Kelio vingy už kalniuko
Trys veidai jau atsisuko
Piemenėlio linkui bėgti,
Kelio pėdsakus nuslėpti.

Eina drąsiai piemenėlis,

Kas jam kelmas, kas kelmelis:
Jis nebijo paties pikto,

Nei jo tarno, nei ko kito.

Jau nebtoli... Jie sustojo:
Nėra kelio — jie pamojo...
Piktai žiūri kelio, tako, —
Piemenėlis tai pamato.

Piemenėlis nesustodams

Ir jų ženklo nepabodams,

Ein kaip ėjęs, kaip žingsniavęs,
Minty stumdams juos nuo savęs.

— Kur tu eini, mažas vaike?
Čia nėr kelio jokiam laike...
Ten vien sieloms tėra vieta, —
Mūsų ranka gyviems kieta.

— Tarnas aš valdovo savo.
Mirtis žmoną jo pagavo:
Ją aš einu išvaduoti,
Piktas jėgas pažaboti.

— Tenai darbas visų mūsų, —
Nesieks durų niekas jūsų...
Ten gyvųjų neatrasi —

Vien tik sielos, gal suprasi.

Mes neleisim toliau žengti...
Dar nelaimės gal išvengti,
Jei atgal tu pasitrauksi,
Kelią savo čia nutrauksi.

— Kam čia bartis, kam kalbėti,
Kam be reikalo stovėti:

Gal imtynės mūsų drąsios
Išspręs reikalą jau pačios.

— Mes sutinkam, vaike narsus,
"Tik likimas tavo baisus:

Tu gyvybę pražudysi —
Dienos šviesos nebmatysi.

Muziejaus archyvas

443

— Nebijau aš jūsų rankų, — Kur eini, drąsuoli mažas?

Nei dantų, nei kitų trantų... — Reikals mano. Čia — ne lažas...
Svieskim akmenį mes kietą: — Gyvam žmogui čia nėr kelio, —
Kas aukščiau, to bus laimėta. Prie savų geriau avelių...
Vienas jųjų, kuo stipriausias, — Kam čia bartis, kam koliotis,
Pasirinko kuo didžiausią... Kam čia viską pasakotis...

Jo draugai nenusivylė — Bėgtis eikim. Kas greitesnis —
Veik pradūrė dangui skylę... To ir laimė, tas teisesnis.

Po gerokos valandėlės Jau pabėgo jųjų vienas

Ant gražios žolės pievelės Per kelmynus, per ražienas...
Akmuo mestas bumt nukrito — Aitvars tikras, kur pakūrė,
Veidai nakabių nušvito... Nei su medžiais susidūrė.
Piemenėlis riš mazgelį Kad ir greitas labai buvo,

Ir išleidžia vieversėlį... Bet tolybėj jis nežuvo.
Čir-vir-vyr vieversys aukštyn, Greit parbėgo prie savųjų,
Nuo varžovų vis tolyn. Kad pataptų išrinktuoju.
Nugalėtais bijo likti — Piemenėlis neskubėdams
Ilgai laukė kelmai pikti: Riša mazgą sau murmėdams:
Nebegrįžo vieversėlis, — Tegu bėga mano tarnas,

Vėl laimėjo piemenėlis. Pats — ne vergas ir ne varnas.
Kelio sargai pasitraukė, Kiškį greitą jis paleido,

Nors sustoję šaukė, kaukė... Neparodęs jojo veido.

Ūmai kažkur numarmėjo, Tas nukūrė, nudulkėjo —

Net ir žemė sudrebėjo. Tiek jį kas ir beregėjo.

Tolyn eina piemenėlis... Jo greitesnis, nes negrįžo...
Kelias laisvas kaip vėjelis. Kelmai — galvos pasiryžo
Drąsos jam dar netrūksta, Pasakyti visą tiesą

Tolumoj tik kažkas rūksta... Apie nugalėtą jųjų biesą.
Prisimerkęs meta akį, Vėlei laisvas piemenėlis,
Mato nakabių trinagį: Vėl be kliūčių jo kelelis.
Gyviai devyni plušėjo, Jisai vienas tik beliko —
Užtvert taką jie skubėjo. Nebtur nieko — nė skatiko.

Muziejaus archyvas

444

Jis jau laukė kelio galo
Ir žinojo, kas už balų.
Susikaupęs jisai ėjo —
Tvirtai koją žemėn dėjo.

Kažkas šniokščia, švilpia, kaukia...

Lenkia mišką, dangų niaukia...
Kas čia maišo laukus, kelią,
Kas miškus ir pievas velia?

Nematyti, kas tai daro,
Bet artyn tatai atvaro.
Jau viską laužo sūkurys...
Pagriovy štai sens arklys...

Atbuls jis ant arklio sėdo,
Drąsiai jis sau kelią rėdo:

Nustebęs nakabių būrys —
Nesuprato, kur joja jis.

Protas galvoj susimaišė

Kipšų būriui, lyg tam maiše...
Kur link eiti, nebežino, —

Jie juk grobio nepažino.

Staugia — trypia, pyksta — blaškos,
Ieško priešo, šoka, draskos:
Dulkių debesys tirštėja —

Aplink dangus jiems tamsėja.

Kuino vaizdo nesupratę,
Piemenėlio nepamatę,

Sena linkme visi slūgsta,
Tegu toliau priešas žūsta.

Piemenėlis viską mato,

Žirgą drąsiai jis pakrato:

— Nešk, mielasai, vis greičiau,
Prie vartų atklanių arčiau.

Būrys seklių nudardėjo...

Jau ir žemė nebildėjo,

Riksmo — klyksmo nebgirdėti,
Nuožmūs vartai jau regėti.

Kelio vartuos nieks nebsaugo...
Jau už vartų nieks nebauga...
Aitrūs dūmai, karščio tvaikas —
Ten jau kitas sieloms laikas.

Durys atklanių atvertos...

"Ten žmogysčių kartų kartos...
Plačiam kieme gilios duobės, —
Nebėr rūbų, nebėr drobės...

Karštos liepsnos, tamsūs dūmai —
Kaciluos yr buvę kūnai...

Jau vien putos tik belikę —
Kančių skausmuos tai ištikę.

Piemenėlis riša mazgą,
Ima samtį, ilgą lazdą,

Semia putas į mazgelį,
Kad parneštų tą ryšelį.

Kai putas visas išsėmė,
Ugnies karštis išsisėmė:
Ugnis gęsta, nyksta dūmai,
Atklanių jau dingsta rūmai.

Mazgą kietai užsirišo,
Samčio kotą užsikišo,
Ant peties sau užsidėjo
Ir namuoliai paskubėjo.

Durys atklanių ir vartai,
Ir tarp jų baisieji tarpai,
Piemenėliui greit praėjus,
Dingo, galui jų atėjus.

Muziejaus archyvas

445

Tuščia vieta, grynas laukas.

Tik pelėda, tik apuokas

Nykiom naktim gal čia skraido

Ir kiškelius jaunus baido...

Gal vieversys laimingasis
Savo keliones aukštąsias

Kartais rytmečiais ankstyvais

Pralėks vienas padangynais.

Piemenėlis kelią savo
Įmanydams greičiau varo.
Nebetoli rūmai — namai,
Lauk valdovas ir tarnai.

Vingio pievą įpusėjęs
Ir valdovą pastebėjęs,
Metė nuo pečių jis lazdą
Ir atrišo putoms mazgą.

Putos krito ant žolelės,

Jos pavirto į aveles:

Baltų, pilkų, juodų buvo —
Visos tos, kurios nežuvo.

— Valdove, štai avių būrys,
Virtinė visa, sūkurys.

Kai savąją tu įspėsi,

Savo žmoną paregėsi.

Greit valdovas pastebėjo
Raišą avį, pamotėjo:
Vargšė ši raiša baltoji —
Žmonelė mano tikroji.

Taip čia buvo, kaip ir laukė,
Tuoj raišoji meta kaukę:
Žmogaus balsu prakalbėjo —
Tikra moterim stovėjo.

Ir pradžiugo visi rūmai,

Ir nulinko miškas, krūmai,
Grįžus jųjų šeimininkei,
Tai meiliajai tarpininkei.

Valdovs piemenį pakvietė,
Plačiai rankas jis išskėtė:
Apkabinęs pabučiavo

Ir įteikė pusę dvaro.

Du dvaru greta kugždėjo,

Džiaugsmas, laimė ten žibėjo...

Jau nebganė piemenėlis —
Dvaro dabar žiburėlis.

Piemenėlis jau kaip vyras,

Nieks jam kipšas, nieks jam tyras...

Gražiai viską visur darė:
Miškus tvarkė, laukus arė.

Vienam sunku ūkį vesti —
Reik žmonelę parsivesti.
Širdis jo visad tvaksėjo,
Kai Laimutę jis regėjo.

Ir mamytė, ir tėvelis,
Dabar jaunas bernužėlis
Ir Laimutės motinėlė
Liejo džiaugsmo ašarėlę.

Tėvo Laima neturėjo —
Pas valdovą nukentėjo.
Augo ji pas motinėlę,

Seną našlę vargdienėlę.

Kalba jų į vieną krito —
Visi vargai nusirito:

Dabar jie ant savęs ponai —
Kas jiems nūn kiti valdovai.

Muziejaus archyvas

Ir jaunieji, ir senieji Nebrūpėjo duonos kąsnis
Kits kitam pasižadėjo Nei kasdienis žmogaus tarpsnis.
Sykiu amžių išgyventi

Vis linksmiems ir nepasenti. Jie ir dirbo, ir plušėjo,

Bet ir džiaugsmo daug turėjo...
Seniai karšo be rūpesčio Sklandžiai vyko jaunių ūkis:
Ir tedirbo kas lengvesnio — Visiems gerai-jųjų šūkis.

Striuka Žmona

Žemaičių pasaka

Netoli Kūlupėnų, Grūšlaukės balingos girios gale, Klausgalvų medsėdžiuose
gyveno senyva, mažo ūgio, greita, paslanki moterėlė. Niekas jos tikrojo vardo
nei pavardės nežinojo. Aplinkiniai vadino tą senikę Striuka Žmona.

Ji gyveno mažoj mažoj grytelėj, tiesiog laužely. Iš tolo niekas nepasakys, kad
toj grytelėj žmogus galėtų išsilaikyti. Žema, per vidurį įlinkęs stogas su prasiki-
šusiais, apipuvusiais gegnių galais. Iš stogo galų kyšojo kumparainiai grebėstai.
Apšepę, pajuodavę stogo šiaudai, prasikalusios, įlūžinėjusios klostys, žioruojančios
pro stogą skylės. Išsidraikiusios šiaudų saujos, vėjo pašiaušti stogo kampų šiaudai,
nutįsę kitur kone iki žemės pastogės. Dar visas toks stogas nusmukęs žemyn, —
laikėsi skaisčiai žaliom samanom apaugusios vietos ir perkūno ropelių duobelės
likusios. Nupuvę gegniakeliai, sienojai išsižargstę — išsprūdę iš kampinių sunėri-
mų. Keturių rūtų langely tik vienam rūte vaivorykštiškų spalvų stiklas. Kitas rūtas
palaikiu skarmalu su šiaudais užkištas, dar kitas — vien tik šiaudais. O ketvirta-
jam rūtui pritaikyta seno 4žuolo maukna. Tašytinės durys perkrypusios, stakta iš
šulų išėjus, medinį „klembarį“ atstoja susikraipiusi šaka. Slenkstis ištryptas beveik
kiaurai, — kone stačias pro Čia į gryčią įeina katinas ir vištai tereik tik kiek uodegą
nulenkti. Po slenksčiu akmuo vienu galu visai į žemę įsmigęs, o kitas galas vešlio-
mis dilgelėmis apaugęs. Pamato niekuomet nebuvę, pamatinis supuvęs. Papama-
čiai kadaise buvę uždrėbti moliu, kad šaltis į vidų taip lengvai nejeirų. Dabar čia
auga balandos, kiečiai ir prie paties kampo kelios ilguodegės.

Tokioj tad grytelėj turėjo savo pareituves senikė — Striuka Žmona. Ne miš-
ke — pamiškėj, ne prie kelio — patakėj.

Apsidairyk, įsižiūrėk, ar tink Išsikraipę pažemiais kudliai kadugiai.
Didelis didelis miškas aplink: Daug kur pelkės spindi, klampios balos,
Išbėginės pušys, augalotos, Čia vėl patilžusios, gličios bagnos.
Senų eglių šakos plaskanotos, Čia meškakerpės baltos ir žalsvos,
Gumbarainių šakų klėbiniai ąžuolai. Kiškio rugiai, spalgių uogos balsvos,

Muziejaus archyvas

447

Vaivorai, gailiai, mėlynės, —
Viskas, kur šlapios kemsynės.

Dar bruknys, dar žemuogės ir palvės,

Gaidkojų tenai kas nėra valgęs.
Vasarą uogų netrūksta,

Kad jos kame nunoksta.

Žinok takelius — sausai prieisi.

Giliai įklimpsi, kai stačiai eisi.

Bijok kelmo seno, ten gyvatė spykso.
Nemink į kerpes, ten ta pati vypso.

Striuka senikė eiti mokėjo,

Ir nieko pikto niekuomet nesidrovėjo.

Basa, klumpių neavėjo —
Miške veltui nesėdėjo.

Vis ėjo, bėgiojo,

Vis ieškojo,

Kad ir uogelės

Ar kokios valgomos šaknelės.
Juk nei arė, nei akėjo,

Bet valgyt reikėjo.

Nei daržą ravėjo,

Nei žirnius, pupas sėjo.

Nei grūdo, nei pelų,

Nei pjautų žalkulų.

Tik uoga - šaknelė.

Tik bitis - kamanėlė.

Nei paukštį sparnuotį pagausi,
Nei be ginklo mešką nušausi.
Eik, vis žiūrėk ir eik,

Vis veizėk, valgį teik, —
Vandens neprisigersi,

Lapais nepasišersi.

Eik rudeniop - budžių rasi,
Čia lapėlaižės, gaidukai,

Ten goutės, slydukai.

Pienės, rudmėsės, voveruškos
Tiltais auga kaip pampuškos.
Ūmėdės, lepšis, kazlėkas —
Visur tas pašlemėkas:

Nei jo kepsi, nei džiovinsi,
Nei pakriautėj pakabinsi.
Raudonikis, rudis,

Pilkasis gruzdis —

Yr ką ant danties padėti

Ir bevalgant pasilsėti.

Ant anglių tik baltakojį kepęs,
Nebūsi kaip be valgio apšepęs.
Bobausį aptikęs,

Laužk kotą paritęs.

Tiltai rudmėsių platoki,

Štai ir rytai jau šaltoki:

Greit rudens dūliai, lytai ateis,
Ir gėrybės vasaros praeis...
Liks vien gilės, riešutai —

Tai ir viskas, ką matai.

Turėsi sausas šakas rinkti

Ir namo jas parboginti.
Vasarą — molis,

O žiemą - brolis,

Pats šilumos neduoda,

Nors diena būtų juoda:

Ar lytų, šlapdriba snigtų,

Ir dangaus matyt nebliktų.
Savus žabus kišk ugnelei,

Kad šilta būtų krosnelei.

Dar nevalgęs, ar išalkęs,

Nei apsiavęs, apsivilkęs,

Nei duknose šiltai miegojęs,
O stiklas jau apšarmojęs.
Purto vėjas nuo medžių lapus
Ir atadvelkia bulbienojų kvapus.
Linai neb markos,

Juos pakreikia laukuos.
Rūksta jaujų čiukurai,

Ir girdėti spragilai:

Pats su pate — pats su pate,
Pats su pate — pats su pate...
Kitur: pats su pate, kaip su kate,
Pats su pate, kaip su kate...

Muziejaus archyvas

Griežlė lauke, vieversys,
Pievų perkūno ožys, —
Nebeaidi jų balsai,

Visi aptilo seniai.
Blezdingos, kregždės, čiurliai
Nebe mūsų jie svečiai.
Gandrai kalvose kalena —
Renka keliui vadą seną.
Žąsys kalbasi laukuose:

„Ar bėra vilks rugiuose?“

„Nėr nėr“, — žąsins sako drąsiai joms:

„Eikit pamažu, nepaskubom.“
„Kad eikim, tad eikim,
Kad eikim, tad eikim.“
Virtinės danguj aukštai
Gulbių, gervių ir žąsų
Klykauja kita kitai,

Kaip toli iki dausų.
Gruodas šaltas jau visur,
Gilios šarmos rytmečiais...
Laukuos, pievos kur ne kur
Ganos avys su arkliais.
Eina vėjas vis drąsyn,
Lytaus lašas vis smarkyn...
Ilgos naktys vis tamsyn,
Šaltis, speigas vis artyn.
Nejauku grytelėj,

Tuščia lentynėlėj.

Varsto duris šaltis...
Maisto prašo alkis...

Daug galvojo,

Bet sustojo:

Striuka Žmona, baik mąstyti, —
Reik avelių parvaryti.
Anam miško pakrašty

Ir derlingam palauky
Būriais avys ten bėgiojo,
Taukus, vilnas sau nešiojo.
Kad įvyktų jos svajonė,
Pasiruošė į kelionę.

Daug ko imti negalėjo,

Ilgą lazdą teturėjo, —
Vilkams, meškoms atbaidyti
Ir avelėms suvaldyti.

Anksti rytą atsikėlus,

Dar neprausus, susivėlus,
Striuka Žmona eis į žyrą,

Eis per mišką, eis per tyrą.
Pasikaišius, apsisukus,
Apsidairius, kad išsprukus,
Vien tik lazdą savo ilgą

Velk kaip žvirblis lizdan smilgą.
Jai nerūpi grėblys, dalgis,

Jai berūpi tiktai valgis.
Seniau alkis miškan varė,
Dabar jis jai kitaip tarė.

Tik grytelei pamojavus

Ir į mišką įkeliavus,

Pilkas vilkas štai ki-kyšt,

Pro krūmus, žabus stypt stypt
Ir sako:

„Striuka Žmona, kur eini?“
„Einu avių vogti“, —

atsako Striuka Žmona.
„Eikiau abudu“, —

prašosi vilkas.

„Eikiau...“

Ta Striuka Žmona strakt strakt,
tas vilks tyst tyst, —

eina jiedu abudu avių vogti...

Dar pats miško pakraštys,
Gerai žinoms palaukys.

Eina jiedu gan linksmai,

Dar nekliudo jiems kelmai.
Tegu šakos braižo šonus,

Reik juk eit ne per dirvonus.
Nors duobių, kęsų netrūksta —
Laikas vis veltui nežūsta.

Lai žmonių čia nesimato,

Muziejaus archyvas

Bet daug ką čia jie pakrato.
Pramina žmonės tik takus,
Tad kelias jų nebeplatus.
Visuomet čia ką atrasi —
Žmogų buvusį suprasi.
Kad nebūtų keliai prasti,
Reik ką smailą susirasti...
Čia pat prie jų tako yla
Kaip iš kiauro maišo kyla
ir sako:

„Striuka Žmona, kur eini?“
„Einu avių vogti“, —

atsako Striuka Žmona.
„Eikiau abidvi“, —

prašosi yla.

„Eikiau..“

Ta Striuka Žmona strakt strakt,
tas vilks tyst tyst,

ta yla bakst bakst, —

eina jie visi trys avių vogti...

Baksi drąsiai yla smaili —
Nėra ji jau tokia baili:

Ar kankorėžis, ar šaknis —
Smaigsto ji visus kiaurai vis.
Vilkas pilkas slenka, šoka,
Juk kitaip jis eit nemoka:
Per šaknynus ar kelmynus,
Per pušynus ar eglynus.
Striuka Žmona vien galvoja,
Mintys kojas pavaduoja:
Juk ji veda - kelią skina,
Kojos žino, ką jos mina.

Jei koks pirštas suskaudėjo,
Ji aukščiau pasišokėjo —

Ir nebjaučia kojų pirštų,
Bijo tik kad nepavirstų.
Šitie trys gal toli eiti

Ir linksmi atgal pareiti,

Bet ketvirtas reikalingas,

Kad tik būtų pranašingas...
Kažkas iš tolo švyst ūmai,
Tuoj prie pat kojų pamatai —
Tai kibirkštis stipri karštoji, —
Kam čia miške tu klajoji?
Kibirkštėlė nusilenkia,

Kelią einantiems užtvenkia.
Švyst pašokėjus ant lazdos,
Kitos neberanda kalbos,

kaip:

„Striuka Žmona, kur eini?“
„Einu avių vogti“, —

atsako Striuka Žmona.
„Eikiau abidvi“, —

prašosi kibirkštis.

„Eikiau...“

Ta Striuka Žmona strakt strakt,
tas vilkas tyst tyst,

ta yla bakst bakst,

ta kibirkštis žybt žybt, —

eina jie visi keturi avių vogti...

Be triukšmo, saugiai sekdami,
Kits kito nepalikdami,

Per kemsynus, tankumynus,
Per didžiausius gyvatynus
Artėja jie prie kalno,

Nuo kurio kaip nuo balno
Atsargiai leisis jie žemyn,

Prie upelio kaskarts artyn.
Nuo šaltiniuotos atkalnės

Ir staigios šlapios pakalnės
Striksi nuo kuokšto vis šlapyn,
O kuokštas grimzta vis gilyn...
Štai Čia vėžys...

Didžiom kojom graibydamas,
Ilgus ūsus staipydamas,

Tas kerežys,

Kelmu aukštyn palypėjęs,
Tarsi būtų nusidėjęs,

Muziejaus archyvas

450

ir sako:

„Striuka Žmona, kur eini?“
„Einu avių vogti“, —

atsako Striuka Žmona.
„Eikiau abudu“, —

prašosi vėžys.

„Eikiau..“

Ta Striuka Žmona strakt strakt,
tas vilkas tyst tyst,

ta yla bakst bakst,

ta kibirkštis žybt žybt,

tas vėžys repežai repežai, —
eina jie visi penki avių vogti...

Pasiklausydami savo šlamesio,
Mindomų sausšakių traškesio,
Kad kas neišgirstų,

Kad kas neužvirstų,

Kad kas nepamatytų,

Kitiems kad nepasakytų.

Striuka Žmona eina pirmoji drąsiai,

Bet apdairom....

Kiti koja už kojos smalsiai,
Bet pažiūrom...

Kaip gaidžiai pasistiebdami,
Galvas pro šakas palenkdami,

Ta Striuka Žmona strakt strakt,
tas vilkas tyst tyst,

ta yla bakst bakst,

ta kibirkštis žybt žybt,

tas vėžys repežai repežai,

tas kūlis kamuldai kamuldai, —
eina jie visi šeši avių vogti.

Vėl kelmynai, žagarynai,
Kęsai, kupstai, vaivorynai
Staibius braižo, kojas raižo.
Tik vis eik ir eik, ir eik,
Blogo kelio nepapeik.
Kad priimtų pats prašeis,
Nieks tavęs juk nepakeis.
Talkon dėjais iš šalies,
Nenustok tatai vilties.
Kelias galą kad turėtų, —
Rasti jį visi norėtų.

Bet kad jis be savo galo

Ir kad jo kiti nevalo,

Turi pats tatai daryti —
Niekam nieko nesakyti:
Pats jei to nedarai,

Kam sakai, kad negerai...

Eik eik ir eik, eik eik ir eik.

Baikščiai kojas dėdami, Pro medžių kamienus blykst vanduo platus,

Aštriais kampais vingiuodami, Koks jis gilus, koks ramus, sidabruotas,
Matai, koks jo pakraštys lygus, status,

Traukia akį - gražus, tarsi būt auksuotas.

Striukos Žmonos vedami,
Prie upelio stabt — sustojo,

Kaip perbrist — visi galvojo.
Vandeny kūlis riogso,

Į einančių virtinę spokso

ir sako:

„Striuka Žmona, kur eini?“
„Einu avių vogti“, —

atsako Striuka Žmona.
„Eikiau abudu“, —

prašosi kūlis.

„Eikiau...“

Susvyravo, supliauškėjo,
Aštrios bangos sumirksėjo

ir sako:

„Striuka Žmona, kur eini?“
„Einu avių vogti“, —

atsako Striuka Žmona.

„Eikiau abudu“, —

prašosi vanduo.

„Eikiau...“

Ta Striuka Žmona strakt strakt,

Muziejaus archyvas

451

tas vilks tyst tyst,

ta yla bakst bakst,

ta kibirkštis žybt žybt,

tas vėžys repežai repežai,

tas kūlis kamuldai kamuldai,
tas vanduo pliaušku pliaušku, —
eina jie visi septyni avių vogti.

Pro ežerą, pro vandeningą,
Greta ežero, greta balingo,
Per nendrynus, žąskūlynus,
Per lukštynus, ajerynus
šliaužia, brenda,

Taško, lenda.

Ein už miško į palaukę,

Tarsi kas tenai jų laukia.
Tyliai po kits kito įkandin,
Pirmyn eina virtinė tolyn.
Jau saulelė nebaukštai —
Aptems laukas ir miškai...
Gal nakties čionai sulauksim,
Avelių daug riebių pagausim.
Užmesim alkį, pasilsėsim

Ir vėl atgal namo skubėsim.
Štai šlept slydokas po pat kojų,
Jojo niekur nieks nevartoja.
Piktai jis šaukia:

„Jau kartoju: Striuka Žmona, kur eini?“

„Einu avių vogti“, —

atsako Striuka Žmona.
„Eikiau abudu“, —

prašosi slydokas.

„Eikiau...“

Ta Striuka Žmona strakt strakt,
tas vilks tyst tyst,

ta yla bakst bakst,

ta kibirkštis žybt žybt,

tas vėžys repežai repežai,

tas kūlis kamuldai kamuldai,
tas vanduo pliaušku pliaušku,

tas slydokas tišku taušku, —
eina visi aštuoni avių vogti.

Pats sunkiausias kelio galas:
Naktis, nuovargis ir balos.
Tamsu - nieko nematyti,

Ir kojos nebnor klausyti.

Jau balos čia be samanų,
Kitiems vandens iki ausų.
Brisk tyliai nesupliauškėjęs,
Eik išbridęs, nešlepsėjęs.
Smarkūs virtinės dalyviai —
Jie juk klusnūs vadės gyviai:
Eina vis, kaip įsakyta,

Kaip iš anksto numatyta.
Šakos akis tamsoj čaižo.
Kojos purvą einant maigo.
Danguj tamsu — nė žvaigždelės,
Kad bent kur subliaut avelės:
Jau vien balso, rods, pakaktų,
Tuomet kelią trumpą rastų,
Tad kelionė pasibaigtų, —
Visi tikrą džiaugsmą gautų.

Kur tau, purvas čia tirštesnis,
Ir vanduo kur kas gilesnis.
Pakraščiais krūmokšniai tankūs
Ir pats oras, rodos, tvankus;
Nebėr vilties atsigauti

Ir avienos paragauti.

Vos bevelka vargšai kojas,
Sunkiai dirba kaip artojas.
„Stok eilėn kaip vienui vienas,
Tuojau eisim per ražienas.
Nebnuklyskit nuo kits kito,
Baigiam vargus miško šito.
Štai į lauką mes išėjom,
Regis, mišką jau praėjom.
Nebdaug vargo beturėsim,
Avių užgardes pasieksim.“

Muziejaus archyvas

Tamsi naktis.
Tylu visur.

Nei pokšt, nei cypt, nei trakšt niekur.

Miega gyvuliai ir žmonės.
Nieks nelaukia šios kelionės.

Sodyba šmėkšo tamsumoj,
Sodybos vartai tolumoj.
Girgžda vartai — nekelk jų, —
Čia par lipinė dėl visų.

Striuka Žmona eit sustojo,
Ji jau viską apgalvojo:
Kam kur eiti, kur sustoti
Ir kas kame padaboti.

Į ugnį kibirkštis bly blykst,
Vėžys į vandenį ply plykšt,
Yla į sieną įsmigo, —

Ši sargyba neužmigo.

Po slenksčiu slydokas stojo,
Akmuo staktoj jau kabojo.

Mūsų vilkas, Žmona Striuka
Į avidę jau įspruko.

Avys bijo vilko snapo, —
Nebatgauna savo kvapo:
Daužos, šoka, triukšmą kelia,
Pro duris neranda kelio.
Vilkas ieško kur riebesnių,

Striuka Žmona kur minkštesnių,

Bir bir bir pasieniais avys, —
Vilkas džiaugias kąsnį gavęs.

Dulka vilnos, kaulai braška,
Jau ir kraują vilkas taško:

Bliauna jaunos, bliauna bailios,

Nebsilaiko senos kailiuos.
Bildesys ein kaskart smarkyn,
Garsai kyla vis stipryn...

Kas ištiko avininką,
Varo kelti šeimininką.

Kas ten bilda,

Kas triukšmauja?

Ko tas riksmas nesiliauja:
Ben užvirto koks galvijas
Ar jo priešas pin jam gijas?

Ein prie pirkšnių su skalele,
Kad įpūstų sau ugnelę.
Kibirkštis juk nemiegojo, —
Savo pareigą žinojo:

Strykt ant rankos šeimininkui —
Kanda, duria kaltininkui,
Kam panoro jis ugnelę
Išdraskyt su balanėle.

„O, kad ją kame galai“, —
Šūkteli žmogus ūmai:
„Skubu greitai — nėra laiko,
Ranka dega jau be saiko.“

Ranką vos tik vandenin jis šmakšt,
Dar skaudžiau vėžys ten žna žnakt...

Ranką į sieną pasuko, —
Ten yla jau įsmuko.

Ir sugaištis dar, ir pyktis
Verčia žmogų greitai ryžtis:
Duris atras jis visados, —
Tekins šoko be šviesos.
"Ivarto duris kad atdarė,
Lyg kaip sapnėj kažkas tarė:
Be šviesos tu nesuprasi —
Nieko tikro neatrasi.

Žmogus jaučia aukštą slenkstį,
Koją kelia per jį žengti:
Takši klumpį į slydoką, —

Muziejaus archyvas

Slyst — paslydo, nepašoko.
Čia prie durų kai pavirto,
Staktos kūlis jį užvirto:
Tiesiai galvon jis pataikė
Ir užmušo... nebatlaikė.

Striuka Žmona vis su vilku
Visas avis išsivilko.

Glaudų būrį greit sudarė —
Namų linkui pasivarė.

Grįžtant kelias yr trumpesnis
Ir atrodo daug lengvesnis:
Nebėr laiko daug galvoti —
Reikia grobį vis daboti.

Kai avis kuri nuklysta,
Viena kelio nepažįsta:
Ima bliauti ir blaškytis,
Būrio įpratus laikytis.

Jeigu viena staigiai šoka,
Kitos tuoj pasekt ją moka:
Jau tuomet nebsulaikysi —
Visą būrį išblaškysi.
Neduok vienai prasikišti,
Gali jas visas surišti:
Nuvaryti kur norėdams,
Jokio vargo neturėdams.

Gerai mato vilkas avį,
Striuka Žmona žino save:
Moka avis suvaldyti,

Gal kažkur jas nuvaryti.
Taip tikrai ir atsitiko,

Nė vienos jie nepaliko.
Visas būry parsivarė

Ir tvartan aklai uždarė.

Dabar niekas nebrūpėjo,
Abu greitai pasilsėjo,

Kelio vargus palydėjo,

Vis namie ramiai sėdėjo.
Kirpo vilnas, mėsai pjovė.
Tampė žarnas, kailius movė.
Siūlus verpė, milus audė.
Stygas vijo, tūzes raugė.

Menei šluoti rišo šluotą,
Vis galvojo apie puotą:
Patys kogalvius tevalgė,
Svečiams ruošė gerą valgį.

Svečių sukvietė visokių.
Daug atėjo dar ir tokių,
Kurių nei prašė, nei laukė, —
Neliks juk už durų lauke.
Visi linksmi valgė, gėrė.
Ant siūlų kalbų nevėrė.
Riebūs pietūs, skanūs valgiai, —
Lai rūdija žagrės, dalgiai.

Vieną dieną, vieną naktį
Išėjus būry į praktį,

Galima daug ko padaryti, —
Riebių avelių parsivaryti.
Gerų kad rastum sau draugų,
Art nereikia, nei sėt laukų.
Nereik per žiemą šert avių,

Kad nūn gautum gardžių kepsnių.

Griežia dūdos, linksmai šoka.
Visa gryčia vien garsuos:
Kiaulė žila, kiaulė žila,
Paršilėliai degli.

Kiaulė žila, kiaulė žila,
Paršilėliai degli.

Cit, girdi jau vėl kampuos:
Kirvis kaplis, kirvis kaplis,
O kirkotis šakalys.

Kirvis kaplis, kirvis kaplis,
O kirkotis šakalys...

Muziejaus archyvas

454

Buvau ten ir aš pakviestas, Kad iš rago gertum riesto.

Kietai užstalėj apsėstas. Gero sviesto platų šaukštą,
Daug kas į mane žiūrėjo, Duonos riekę, medaus kaušą,
Kas tai toks? Ko čia atėjo? Užtepus gausiai, nešykštai,
Įkišo į rankas nelauktai.
Nieks neklausė, ko atėjau.
Į kitus linksmai žiūrėjau. Išvilko iš užstalės
Striuka Žmona tik žinojo, Mane, išgėrus be eilės,
Kokį vardą aš nešioju. Su Striuka Žmona pašokti, —
Kai kepta gruzdi aviena
Jau nebėjo taip per vieną,

Davė medaus, duonos, sviesto,

Jos džiaugsmu pasidaboti.

Negi šoksi, dar ir duonos riekę su sviestu ir medum pasiėmęs. Tad pasidė-
jau savo duonos riekę su sviestu ir medum ant kepsniams įkūrentos krosnies ir
pasileidau su Striuka Žmona šokti, maltis, suktis, alkūnėmis su kitais šokikais
šokikėmis daužytis, barkš barkš, kaukš kaukš, plekš plekš.

Aš mindžiau kitų kojas, kiti mindė mano kojas. Skoloj, rodos, niekam nepalikau.

Pavargę griežikai nustojo savo „Kiaulę žilą“ griežę. Nutrūko ir mano malo-
nusis trepsėjimas.

Atsikabinęs nuo šokikės — palikęs vienas, einu prie krosnies žiūrėti savo duo-
nos riekės su sviestu ir medum... Gi žiūriu, ištirpęs mano sviestas, mano medus
ir pati mano duonos riekė.

Kad tavo taip ausys ištirptų besiklausant, kaip ta mano duonos riekė su svies-
tu ir medum ištirpo.

Lengvai turtus įsigijo,
Bet teisybė juos pavijo.
Darbas vagies neteisingas,
Jis negali būt laimingas.

Gryčia puota tebkvepėjo,
Kai kaimynai atskubėjo.
Tik pačiupę pilką vilką,
Timt skiedrynan jį išvilko.
Pakorė vilką ant šakos,
Lai kabo čia jis visados.

Striuka Žmona kampe tupi,
Jau avelės jai nerūpi.

Varo laukan iš grytelės,
Kad nebdingtų mūs avelės.

Vaikšto ji vis dar miškais,

Eit nebleidžia jai laukais.

Be savos šiltos grytelės
Vaikšto ji dienas, nakteles.

Ir nei valgio, nei paguodos,
Nei riekelės duonos juodos, —
Visi bara, pirštais rodo,

Kaip ant vilko pikto, juodo.

Nakties darbas - dienos skausmas, —

Toks tai yra vagies džiaugsmas.

Muziejaus archyvas

455

Betyrinėdami su Viktoru Ruokiu Palangos kraštą, juostą tarp buvusios Klai-
pėdos krašto sienos, jūros, kelio Klaipėda-Liepoja ir Latvijos sienos, priėjova iš-
vados, kad kraštui tirti reikia imti tiriamojo ploto ar apylinkės pačios gamtos
sudarytas sienas, pvz., kokią sąjamą ežerų. Arba geriausia imti upių baseinus,
pradedant nuo pačių jų viršūnių iki žiočių su visais jų intakais. Tokio tyrinėji-
mo apylinkė liks ilgam pastovi ir sudarys vienalytę visumą su ir pačios gamtos
paminklais ir žmonių savybėmis, o gal jų išgyvenimais praeity. Tą apylinkę vi-
suomet bus galima gana tiksliai atstatyti. Ne taip jau lengva upei ar kad ir ma-
žam jos intakui savo vietą ar tėkmę pakeisti, kokius nusausinimus ar drėkinimus
darant - šiokie tokie pėdsakai paliks.

Dėl to kitais metais nutarėva (jau, rodos, 1924 m.) imti tirti Minijos baseiną.
Taip jau buvo mudviejų kalbėta — tirti gimtąjį kraštą, pradėjus nuo bet kurio jo
pakraščio. Jūra čia tinka. Tai ne parapijas arba valsčius jų ribose tirti. Pvz., kad
ir mano gimtasis kaimas seniau priklausė Paukštakinės (Bernotavo) valsčiui, pas-
kui Žarėnų, o nepriklausomybės laikais Plungės valsčiui. Tiesa, gal Bernotavo
valsčiaus įstaigos vieta buvo arčiausiai, be jokio kelio: laukais, pievomis, miškais
einant, o važiuojant bene tik per Plungę būtų reikėję keliauti. Žarėnai — 18 ki-
lometrų, o Plungė tik 11. Šiandien visa tai dar kitaip suskirstyta.

Tyrimo darbui, mudviejų manymu, mudu tikova. Vienas rytietis nuo Šven-
čionių, nuo Mielagėnų, o kitas vietinis. Su žmonėmis jų tarme bendraujant len-
gviau pasitikėjimą gauti — savas žmogus, dar ir pažįstamų, jei ne savo, tai tėvo
aptiksi. Ir vietos šiek tiek žinomos. Daug kas atrodo taip sava, taip įprasta, kad
net nepastebi, kad kitur kitaip vadinama, kitaip kalbama, kitaip dirbama, ki-
tokie padargai, įrankiai.

Kitos padangės žmogui, juo labiau tolimos — kaip šiuo atveju Ruokiui, len-
gviau pastebėti skirtumus, jie tuoj krinta vieni į galvą, kiti į akis, ausis. Nenoro-
mis aptinki daug tikrai būdingos tiriamajam kraštui medžiagos: žodžių, dainų,
giesmių, maldų, keiksmų, visokeriopo elgesio visokiais atvejais. Santykiai šei-
moje, tėvai — vaikai. Giminės, giminaičiai. Šeimos — savi darbininkai. Samdi-
niai, pradedant piemenuku žąsims paganyti, ar piemenys karvėms, avims kur
ganyklose ar miškuose ganyti. Arklių ganymas, saugojimas nuo vagių (ganymas
naktimis). Toliau, samdinės pusmergės, pusvaikiai, mergės, vaikiai. Padieniai
samdomi darbininkai prie tam tikrų darbų. Talkos, rugiapjūtė, mynė... Trobesių
statybų darbai. Stogų klojimas. Kelių taisymas. Pareigos prie bažnyčių statybos
ar remonto, prie klebonijos pastatų. Tvorų tvėrimas prie bendrų ribų, griovių
kasimas per kaimynų laukus, pievas... Kas čia gali viską išvardyti, suminėti vi-
sus darbus, o prie jų visokius vietinius papročius.

Muziejaus archyvas

456

Visa tai įvairiose Lietuvos padangėse gali būti itin skirtinga. Tai lengviausia
gali pastebėti svetimas žmogus. Juo iš toliau, juo geriau. Tokie mudu ir susidėjova
į krūvą, pasižadėdami sau apeiti ir ištirti juo platesnes apylinkes ir visa tai surašy-
ti, pridaryti brėžinių, nuotraukų. Gerų norų netrūko. Palangos kraštą ir apvaikš-
čiojova, ir aprašėva, ir knyga atsirado, Žemės ūkio departamento išleista. Kaip
tik tuo laiku, Palangos kraštą atgavus iš Latvijos, reikėjo gyventojų sąrašus turėti.
Kiek kurios tikybos, kiek kurios tautybės, kiek vyrų, kiek moterų. Ir tas pajūris
skiriasi nuo tolimesnių, jau kad ir Darbėnų ar Kretingos žmonių. Pvz., čia žemę
tręšia iš jūros išmestomis kerpėmis. Čia nėra šarkų, jos atsiranda tik apie Plungę,
Platelius. Užtai čia daug medšarkių, kurių toliau nėra arba jos tik retai pastebimos.

Ne taip tesisekė, ėmus tirti Minijos baseiną. Gražios Žemaičių žemės plotas
raižomas pačios Minijos ir jos intakų. Per ilgus amžius kūrėsi, daug metų savo
vagas graužę, ritinę akmenis, nešioję smėlį savo dugne staigiai tekėdami nuo
aukštumų, kolei pasiekė savo dabartinę būklę. Dar ir dabar aptinki senesniųjų
laikų palikimus, šiandien jau žiokius, dažnai baigiančius užakti, - vadinasi, kei-
čia vagą, ieško tiesesnio, trumpesnio kelio. Tačiau tai amžių darbas ir didelios
įtakos bendram upelio pasikeitimui neturi. Minija vis Minija, kaip buvo, taip
ir tebėra. Jos intakai, ir dideli, ir maži, vis tokie pat. Jei iš bendro intako ilgio,
sakysim, 100 metrų, kiek išsitiesina, pvz., kad ir 1 metrą per 10 metų, tai 10
metinių centimetrų vagos pakitėjimo nė nepastebėsi.

Gal pakitėja miškai, gal pievos pavirsta ariamais laukais, gal kame prakasami
grioviai, padaromos užtvankos, užliejamos pievos, pagilinamos vagos, pakeičia-
mas srovės greitis, — čia palėtinamas, čia sustabdomas. Tačiau tai tėra nežymus
pakitimas ir dėl jo ilgai sielotis netenka, - žmonių gyvenime ir apylinkės kitimo
judesiuose yra kiti akstinai, daug veiklesni, daug daugiau reikšmės turį.

Tad po Palangos krašto tyrinėjimo ir sustojome prie tyrinėjimų paupiais, o
pradedant patį tyrinėjimo darbą nuo Lietuvos pakraščio, nuo jūros, neimant
Šventosios upės, tekančios per Darbėnus, ir Akmenos upės (Klaipėdoje Dange
vadinamos), tekančios per Kretingą, tenka imtis Minijos. Taip galvojova, kolei
buvova dar jauni Žemės ūkio technikumo mokytojai, kolei nebijojova plates-
nių užmačių, ilgesnių kelių, gilesnių daubų, pakalnių, staigesnių, molingesnių
šlaitų, skardžių.

Sakėva, apvaikščiokime pačią Miniją pirma, paskui bet kurį jos intaką, tų
intakų versmes, šaltinius, šaltinėlius, klampias užžėlusių ežerėlių buveines su jų
dar vienur kitur spygsinčiomis akimis — prarajomis. Tų intakų daug. Sudėjęs jų
visų ilgius, gautumei itin ilgą kelią. Viso Minijos baseino plotas sudaro 2956
dvimačių kvadratinių kilometrų, o jos didesniųjų intakų plotas, visų sykiu pa-
ėmus, yra 2029 dvimačiai kilometrai. Jei taip būtų galima skaičiuoti, tai pačiai
Minijai nedaug teliktų to ploto.

Muziejaus archyvas

457

Žinoma, galėjom pirma apvaikščioti visus intakus, surašyti reikiamus duo-
menis, sunešti į krūvą ir tuo būdu gauti pačios Minijos ir jos apylinkių žmonių
gyvenamas aplinkybes, jų papročius ir kita, nepamiršus tarpų tarp intakų. Gal
ir nuosaikiau būtų, susipažinus su dalimis, kalbėti apie visumą.

Mudu nutarėva pirma pačią mešką pagauti, o jau ją pasiguldžius tyrinėti jos
kūno atskiras dalis. O pamiršus kurį intaką ar laiko neturėjus jam apvaikščioti,
ir be jo bendras Minijos vaizdas nedaug palyginti tenukentės, jei tas intakas, ži-
noma, nėra pagrindinis, svarbiausias, o mažutėlaitis... Šiuo atveju, Veiviržas būtų
pats didžiausias, bet jis itin maža teturi Minijos savybių. Pavyzdžiui, Sausdrave
gausu upėtakių, o pačioje Minijoje upėtakių nėra. Dėl to dalies savybės nenu-
sako visumos savybių.

Dar sugalvojova pasiimti vieną rimtą technikumo mokinį. Jo tėvai gyvena
Plungėje, o dėdė Tavadorius Vaišė, ar ne 10 ha savininkas, gyvena Kliokių kai-
me. Kaip tik tai yra pačiame Minijos aukštupyje, prie Kliokių ežero, vieno iš
penkių Minijos viršūnės ežerų. Labai patogu apsigyventi prie pažįstamo vieti-
nio žmogaus, pažįstančio aplinkinius gyventojus, kiaurai žinančio apylinkes.

Ir dar. Tuo metu apie tuos ežerus siautėjo du svieto lygintojai — Rickus ir
Martinkus. Be vietinio žmogaus slankioti paežeriais, pakrūmiais gana pavojin-
ga, nes apylinkės buvo stropiai sekamos.

Taigi trise ruošėmės kelionei: Vladas Budginas, Ignas Končius ir Viktoras
Ruokis...Kelionės ilgis - 207 km. Taip būtų pagal žemėlapį. O mes raitėmės
daugiau negu pati vaga. Tiesa, mes tenuėjome iki Gargždų malūno. Visa upės
dalis Klaipėdos krašte atkrito iš mūsų nustatytosios tyrimų kelionės.

Pasiruošėme. Tiesa, be tinkamų tokiai kelionei drabužių. Juk ir lytaus pa-
sitaikė, ir nuolat teko bristi per nepjautas rasotas pievas: vandens prisigėrusios
smilgų šluotelės ir juostą pasiekdavo, o jau virš kelių kelnės visuomet šlapios
iki gerų popiečių. Jei saulėta diena, iki pavakarės apdžiūdavo, paskui gi va-
karo rasa ne visuomet pasilikdavo nepanaudota. Nenumatysi taip ant plau-
ko dienos kelionės ilgio, juo labiau kad reikėjo taikytis prie nakvynių vietų.
Ir dieną dažnai nelauktai sugaišti, ar plepų, įdomų žmogų sutikęs, ar gamta
besigrožėdamas.

Kame Dotnuva, kame Minija. Iki Papilės traukiniu, o nuo Papilės per Tel-
šius ir Žarėnus - dviračiais. Čia tik mudu du su Viktoru. Vladas turėjo iš Plun-
gės atvykti į Kliokius sutartą dieną.

Iki Papilės labai patogus susisiekimas — sėdi ir galvoji. Netoli Telšių užklupo
plikame lauke — ganyklose — audra. Permerkė švariu vandeniu. Bet pasitaikė ir
purvoto vandens paragauti. Matyt, tarpais gerokai palyta. Kelio duobės pilnos
vandens — tik pakraštėliais pagal patį griovį tepavažiuojama. Žinoma, patogu
nuo kalnelio paspausti dviratį. Bet vienas kartas neapgavo. Nuo kalno lėkda-
mas, už kelio posūkio pamačiau tiltelį, o už tiltelio plati, ilgoka duobė vandens.

Muziejaus archyvas

458

Nebgali besustabdyti dviračio. Ant tiltelio pasuki siauru tarp balos ir griovio
tarpeliu. O tas tarpelis slidus — dviračio vienas tekinis kelio baloj, o kitas jau jau
į griovį svyra. Nebeišlaikai, šoki nuo dviračio norėdamas pataikyti į kirą griovio
pusę. Pataikai, bet ten žolyne ne taip jau gilu, tik iki juostos. Pluši lauk, brendi
per griovį, čiumpi dviratį, nes prie dviračio vairo pririštas fotoaparatas su viso-
mis filmomis ir plokštelėmis, ir vanduo į tą ryšulį gul gul gul, tik stebi kylan-
čius oro burbuliukus...

Apsitvarkova, važiuojava tolyn. Varva nuo mudviejų vanduo, žliugsi batuose.
"Tiesa, po audros ima šilta saulutė spygsėti, džiovina drapanų paviršių — garuo-
ja kaip sunkiamos išvirtos bulvės. O čia ir Telšiai. Pasisotinę kiek, bet šlapias
suoluose sėdynes palikę, pasileidžiava Žarėnų link. Kiek iki Telšių kelias lygus,
tiek čia smiltėtas ir kalnuotas. Važiuoti reik, kaip sako, lyg per rožančių — nuo
karolio į karolį. Ir tokio kelio 20 kilometrų su kaupu. Šis kelias pasirodė daug
sunkesnis kaip 42 kilometrai nuo Papilės iki Telšių... Čia gerą kelio dalį reikėjo
eiti pėstiems ir dar dviratį su ryšuliais apkrautą stumti į staigų kalną. Nudžiu-
gova pamatę Miniją jau prie pat Žarėnų. Kiek įkalniau į Žarėnus įvažiuojant pro
buvusio urėdninko namą, pro Rubinšteino didelius namus, pro pradžios moky-
klą, Varnių link nuo staigoko kalnelio. Ir tik kilometras kitas ganyklų takais iki
Tavadoriaus Vaišės sodybos, kur mudviejų laukė Vladas.

Maža sodybėlė. Dar mažesnis gyvenamasis namelis ir visai nedidelė daržinėlė
su tvarčiukais. Ir nė šapelio šieno ar šiaudų. Kaip čia bus su nakvyne? Juk gy-
ventojas — tik vienas šeimininkas. Viena lova gerojoj menėj. Mudviem su Vikto-
ru užleido tą lovą. Siaurutėlaitė, dviem tegalima gulėti pagal kumpumą. Norint
suktis ant kito šono, reik abiem suktis. Prisikamavus su tuo dviračiu per dieną,
o dar ir pereitą naktį kaip ir negulėjus traukiniu važiuojant, miegas čiupo greit.
Miegojome kaip užmuštu, kolei musys, vos ėmus švisti, nepažadino. Ir įkyrios,
ir landžios. Kame akys, kame ausys. O jau burna, nosis, tai į eilę išsirikiavusios
puola, dar kitos ore eilės laukia, kad pritilptų. Ir daug jų, spiečiais sukasi. Tajau
šok laukan iš lovos ir bėk pro duris į kiemą, kad nors kolei bėgi, šiek tiek nusi-
kratytumei. Juk ne miegoti ir susirinkome, gerai, kad pažadino. Nesvarbu, kas
žadina. Darbo daug, ir ilgas darbas.

Sako pavojinga: gali laikytis slapukai, Rickaus belaukdami. Pažadėta už gyvą
ar negyvą galvą du tūkstančiai litų. Tavadorius pasakoja, kaip gudriai pabėgo
Rickus. Šauliai ir policija apsupo juos daržinėj. Susišaudymas. Staiga pro duris
veržiasi atbulas policininkas šaudydams ir šaukdamas „laikykit laikykit“. Pro
duris, tuojau už daržinės galo, ir bėgti. Pasirodo, nušovė policininką, apsivilko
jo miline ir gražiai suvaidino. Slapstytis čia tikrai patogios vietos. Krūmai pa-
gal Ploutinalį, pagal Kliokį, iš kitos pusės aukštas pušynas su plaskanotų eglių,
kadugių pamiškiu. Šaltinuota, klampu, nei kelių arti, nei takų. Ne visur praei-
nama, reik tetervinų takus žinoti.

Muziejaus archyvas

459

Taip ir išėjome keturiese į pačias Minijos viršūnes. Žemelė aplink menka.
Rugeliai plonų šiaudelių — kitame dirvos pakraštyje drąsiai cyrulį galėtumei
pamatyti. Ir rugiagėlių, kad ir pavieni, nestambūs, žiedai atrodo iš tolo juodos
dėmės. Smulkūs ūkeliai. Užtai vietos pavaizdžios. Čia spygso Kliokis, krūmuo-
se slaptosi Ploutinalis, tuoj Salots, kaip lėkštėj plikų pakraščių Didovs. Staigus
kelio nuolydis, kad tuoj už siauros daubos įsikrapštęs į kalną Žarėnų- Luokės
vieškeliu atsidurtumei prie Kegų dvaro. Čia aukščiausia apylinkės vieta, Mini-
jos-Virvytės takoskyra. Vienoj pusėj kelio — dvaras prie staigaus šlaito į Ilgio
ežerą, kitoj pusėj — apvalus ežeriūkštis kemsotoj ganykloj. Turbūt to ežeriuko
vidury turėtų būti įsmeigta aukšta kartis su takoskyros vidurio užrašu. Antroj
pusėj Ilgio — graži ūkininko sodyba prie pat pakraščio. Tos pusės ežero pakraš-
čiai neaukšti, pamažu kyla, vešlia žole apaugę. Vaizdas čia nepaprastas ne tik
nuo Kegų pusės žiūrint, iš čia dairantis. Daubose ne miškas, ne tyras, bet pievos,
laukai. O to Ilgio ežero vandens mėlynumas, tiesiog juodas atrodo. Nedidelis,
neplatus, ilgokas — per jį antroje pusėje gali iš didelio reikalo susišnekėti. Tai
gražiausias tų penkių Minijos viršūnės ežerų. Gražus ir Didovs, tik jis kažkaip
plikas, jo grožis savotiškas. Kur tau tie balingieji Ploutinalis, Salots ir Kliokis,
tarsi balose spygsi dar neužžėlęs vanduo. Tik gražus antroj pusėj vaizdas, skali-
nių pušų atspindžiai vandeny, nes pušys tiesiog kitur iš vandens išaugusios. Tie
auksiniai kamienų galai su beveik juoda iš tolo kepuraite šakų atrodo iškilmin-
gai ore, pasakiškai vandenyje.

Penki ežerai, neskaitant Sydeklio, - Ilgis, Didovs, Ploutinalis, Salots, Kliokis.

Jau į Ilgį įteka Mavos upelis. Einame toliau ieškoti Minijos pradžios. Gau-
siai visokių medžių prižėlusios pievos, gražu akiai. Bet šieno čia nedaug, nors
smilga tanki ir aukšta. Ir čia atsiranda miškas, grytelė. Pasirodo, tai Pamavio
malūnas. Ir malūnininkas čia pat lauke ilsisi - geras Tavadoriaus pažįstamas.
Jūs, sako, eikite čia per tą miškelį, ten antroje miškelio pusėje rasite ežerėlį Sy-
deklį, iš jo ir išreka Mava.

Einame. Labai balingas, tamsus, nestorų eglių miškas. Išsiavėme kojas, nes
bešokinėdamas nuo kupsto ant kupsto ne visuomet tepataikai atsispyręs atsisto-
ti į kietą vietą. O kai jau prasprūdai, tai jau tikrai iki kelių įsmuksi į marmaly-
nę. Skubėk, nes nežinia, kaip giliai gali įklimpti. Tankmėse daug „bakaliorijos“
gamybos likučių. Ir statinių likučiai tešlai užraugti, ir malkų kurui, dar kažkas
panašaus į trikojį įraugoms virti. Keletą tokių „sodybų“ teko matyti.

Pagaliau ėmė žioruoti palaukė, statine tvora nuo miško atskirta — jau žmo-
nių laukai. Čia ir Sydeklis, nedidelis, daugiausia dirvų supamas. Pasižiūrėję į
pirmąją Minijos akį, pasukome atgal. Vėl toks pat kelias, tos pačios kemsynės.

Sydeklis yra pietiniame Žąsogalos kalno pakraštyje. Iš miško pakraščio žiūrint
Žąsogalos kalno link nei žemės, nei laukų nebesimatė, vien daug miško, tarsi jis
būtų prasidedąs visai netoli nuo to nelabojo Mavai vandenį teikiančio miškelio.

Muziejaus archyvas

460

Purvini iki kelių atrodėme, tarsi būtume auliniais batais avėję. Mat bu-
vome nusiavę pusbačius, pasiraitę kelnes, o prie plikų kojų taip labai purvai
mėgsta kibti.

Už kokio kilometro nuo savo ištakų Mava-Minija jau suka malūną. Gausus
vandens šaltinis pačiai pradžiai. Žinoma, ne visuomet tepasuka ir nedideles gir-
nas, be tvenkinio, be vandens atsargų.

Prasiveržęs pro viršutiniojo vandens malūno ratą, vanduo skuba į Ilgio ežerą,
oiš Ilgio čia pat per kelią Žarėnai-Luokė teka į Didovą, į kurį ateina vandenys iš
Ploutinalio ir Saloto bei Kliokio ežerų. Ypač Kliokio ežeras turi labai didelę akį
netoli nuo savo pakraščio miške — apvalią, kokių 10 žingsnių skersmens. Iš karto
išteka upeliūkštis, kurį įstengtumei sudaryti pildamas po kokius 3—4 kibirus be
pertraukos. Tad ir to šaltinio vanduo ateina į Didovą. Išdidus Didovas - daug
skaidraus vandens. Tegu tai atneštinis vanduo iš Sydeklio-Ilgio ir Ploutinalio—
Saloto-Kliokio, savo vandenį Didovas pila į Karštenių malūną prie buvusio
kadaise gražaus ūkio, mums lankantis priklausiusio dviem senom bajoraitėm.

Tuos upokšnius, kur atneša vandenį Didovui, vadina Kliurkiais. O pati Mini-
ja savo vardą gauna, pradedant vandenimis, ištekančiais iš po Karštenių malūno
rato. Čia iš karto neša daug vandens — malūnas kiauras apvalų metą.

Dedant ir Mavą su Sydekliu į Minijos viršūnės vandenis, Minija pro Karš-
tenių malūną pravaro šešių ežerų vandenis: Sydeklio, Ilgio, Didovo, Kliokio,
Saloto, Ploutinalio. Tegu patys ežerai ir nėra dideli, visai netolimoj apylinkėj
susimetę. Didžiausias tų ežerų Salots, mažiausias Sydeklis, giliausieji turėtų būti
Ilgis ir Didovs. Ilgis — prie staigaus Kegų šlaito, tiesiog skardžiaus. Manau, pagal
plotą — antras. Iš pakraščių nuolydžių sprendžiant, Ilgis turėtų būti gana gilus.
Visai apvalainas Didovs. Taip Ilgis, taip Didovs nėra žolių prižėlę, tuo tarpu pa-
lei kitus einant, kolei pasieksi gyvo vandens plotus, turi kelnes pasiraitęs gero-
kai pabraidyti nuo pakraščių. Pavyzdžiui, Saloto dugnas — švari smiltelė, jokio
dumblo, nors žolės prižėlęs — žolės tarsi sukištos, pavienės, retos.

Sydeklio vandenys per Ilgį, skrosdami Žarėnų-Luokės kelią, per Ploutina-
lį, sykiu su šitų ežerų vandenimis ateina į Didovą. Sydeklio vandenims tenka
perplaukti Telšių-Varnių vieškelį. O Kliokis, pasiėmęs Saloto vandenis, atneša
savo duoklę Didovui. Pagal plotą tuos šešis ežerus reiktų šitaip suskirstyti: Sa-
lotas, Ilgis, gal Kliokis paimtų trečiąją vietą, tuomet Didovs, Ploutinalis ir ma-
žiausias Sydeklis — pirmaudams savo vandenimis, taip sakant, ėmęs kurti pačią
Miniją, palyginus su šiais penkiais, tėra itin mažas. Dėl to jo dažnai ir neima
dėmesin, kalbėdami apie Minijos viršūnę, sako: penki ežerai savo vandenimis
sukuria Miniją. Nors iš Sydeklio tekanti Mava vien savo vandeniu suka Pamavy
malūną, tegu ir nedidelį, bet vis dėlto malūną. O anie, kur kas didesni, neskai-
tant Mavos vandens ir Ilgio, tepasuka Karštenių malūną, žinoma, neatsiliekant
ir Sydeklio—Mavos vandenims. Aišku, čia malūnas, o ten „melninčalė“, sako,

Muziejaus archyvas

461

tabokams malti tetinka. Bet iš viso ko atrodo, kad ta melninčalė gali gerai ap-
tarnauti tuos degtindarius, kurie turi savo gamyklas tame gyvatingame klam-
piam miške tarp malūno ir Sydeklio.

Tad nuo Karštenio malūno nukritęs, pro to malūno sparnus prasiveržęs van-
duo jau yra tikrosios Minijos pradžia.

O ežeralis Medikis jau nebepriklauso Minijai. Jis, būdamas vandenskyros
pačioje viršūnėje, neišgali ne tik pro Kegų dvaro sodybą praskinti sau kelio į
Ilgį, bet dairosi ir neranda griovelio mestis į Virvytės upyno plotus. Ir atrodo
jis vienišas, tarsi visų apleistas. Ganyklų kęsuotėj, plikas, be jokio medelio, net
be krūmokšlio.

Dabar jau tikroji Minija, vingiuodama per Barboravą, Gailiškes, Užminėjus,
pasiekia Telšių-Žarėnų kelią jau prie pat Žarėnų. Pas didoką šv. Jonelį ant že-
mės koplytėlėj lenda į patiltę. Neberanda vanduo vietos žemės paviršiuje, kaip
ir šv. Jonelio koplytėlė nukastame šlaite ar prie žvyro išimtos duobės nejaukiai
dairosi, be jokio medelio. Matyt, čia tokia vieta. Tuoj prie vieškelio Kontaučiai—
Telšiai koplytėlė prikalta'prie padžiūvusio, apipuvusio gluosnio. Turbūt dar iš
tų laikų, kai advokatas Rubinšteinas iš Žarėnų laimėjo Telšių apygardos teisme
bylą, iškeltą žmogui už koplytėlės pastatymą prie kelio. Caro valdininkai sako —
„baidosi arkliai“. „O telegrafo stulpų ar arkliai nebijo“. Taip ir išteisino tą žmogų.

Čia tajau iki Paplienijos malūno reik eiti ir dairytis. Nepaprastas žemės rel-
jefas kokius du kilometru. Ne skardžiai į Miniją slūgsta, bet kažkokios gilios,
staigios raukšlės — vos įlipi ir leiskis žemyn, o apačioj rasi šaltiniuotą makalynę,
vos išbrendamą. Ir taip visą laiką iki Plienijos piliakalnio. Antroji upės pusė turi
labai staigų upės šlaitą, medžiais apaugusį. Ten į Miniją įteka upė Žarna, labai
gilios vagos ir stačių šlaitų. Gavusi Žarnos vandenį, Minija staigiai pasisuka ir
skalauja Plienijos piliakalnį.

Įdomus piliakalnis, iš niekur neprieinamas. Nuo Žarėnų kelio neįkopiamas
Minijos šlaitas ir upė, o pietų piliakalnio šlaitas — visai status skardis.

Čia stovi Plienijos malūnas su nedideliu tvenkiniu. Tačiau nuo malūno
į Plienijos kalną neįlipsi. Tai yra status skardis, upės pagraužtas, plikas, žo-
lės nė kuškelio.

Nuo čia prasideda Rupšių miškas aukštuose Minijos skardžiuose. Čia tiesiog
neįeinama, neįlipama dėl šaltinių, dėl staigių skardžių, dėl staigaus miško. Tas
baras nepaprastai įdomus iki pat Grąžčių malūno kelyje Žarėnai-Plungė. Pla-
ti apylinkė bajorų apgyventa. Neblogos žemės dešiniojoj upės pusėj. Kairiojoj
pusėj, įsikabinus į tuos visuomet plėšikų gyvenamus kalnus, rastumei vieške-
lį Žarėnai-Žlibinai-Plungė, už kurio — bajorynai Medingėnų link. Ūkiai 4—6
valakų žemės su miškų plotais.

Bet čia kitas reikalas. Tyrinėtojams reikėtų sustoti prie vadinamųjų Rupšių
miškų. Tą platų šlaitą žmonės vadina Švedų (Žuvėdų) kalnais. Čia švedai turė-

Muziejaus archyvas

462

ję įsiruošę urvus, neprieinamus, nepasiekiamus. Čia tebegyveną iš senų laikų.
Jie plėšę žmones, daugiausiai praeivius. Vietinių vengę, gal bendravę. Kelias čia
judrus. Į jį susieina keliai nuo Telšių pro Vilkų miškus per Dievakrėslį iki pat
Telšių su keliu Lėplaukė-Telšiai. Čia ateina Vilka — dešinysis intakas. Tie miš-
kai irgi vien plėšikais garsūs, jais gali nueiti iki Alsėdžių, Sedos, Tirkšlių. Ir vis
kalvos, daubos, ežerėliai. Tų didžiųjų miškų pamiškės apgyventos stambių bajo-
rų, tik toliau nuo miško prasideda Kontaučių parapijos, Lėplaukės smulkių ūki-
ninkų kaimeliai. Nuo Žarėnų Telšių link — vien bajorai, su Tiškevičiaus dvarų
žemėmis, su Gurskių dvaru, su Medingėnų Šukštos dvaru. Čia buvo dvarai ir
baudžiauninkų kaimeliai, kame prie miškų smiltynuose išmėtyti. Patys dvarai
buvo užėmę molingas aukštumas.

Taip, keliais žodžiais bekalbant, atsidurtume Medingėnuose, Tveruose, Lau-
kuvoje, Kaltinėnuose.

Pasiekę Grąžčių malūną, per kalvą perėję, atsirasime Gurskių dvare. Dar
prieš nepriklausomybės laikus tą dvarą atpirko, įrengė čia malūną su įvairiais
pramonės įrenginiais. Nežinau, ar ir Gurskių miškus jie atpirko, ar tik tam ti-
krą plotą prie Minijos. Už Gurskiškės tuojau Medingėnų Šukštų didelis dva-
ras su miškais iki Purvaičių kaimo (apie 7 km). Tie miškai remiasi į Paminėjų
Ruščios dvaro miškus, į buvusius karališkus miškus (paskui Zubovo, Mykolo
Oginskio) dešiniojoje Minijos pusėje, o kairiojoje per Ruščios miškus remiasi
vėl į karališkus miškus, su nedideliais tarpais tarp kaimų Paminėjų, Užpelių,
Sendvarių, Gudalių ir t. t. Čia bajorų tik kur ne kur, mat karališki plotai dar
neišdalyti užsitarnavusiems.

Laikantis arčiau Minijos, yra tik dvarai tarp Medingėnų ir Grąžčių arba
tarp Grąžčių malūno ir Medingėnų miestelio malūno. Vienoje pusėje Gurskiai
ir Šukštos, o antroje pusėje Navardauskiai, Viršilai (bajorai, bet ne magnatai,
turį po kelis hektarus dirbamos žemės su nedideliais miškeliais). Čia jau ne to-
kios aukštumos, kaip prie Minijos viršūnių (194 m nuo jūros lygio netoli Ilgio
ežero — Ploutinės kaime, prie Keturakių — tik 114, o Medingėnuose — 102 m).

Nors Šukšta turi apie pusę kilometro nuo Minijos (Verigų sodyba buvo to-
lėliau, kalne, kur kapinės, beržais apaugusios), bet ten yra balinga loma, kuri
baigiasi mažu upeliūkščiu, prie užtvankėlės malūnėliu, vadinamu tabokine mel-
ninčėle. Medingėnų senas miestelis, bajorais apaugęs (čia tik ponai ir baudžiau-
ninkai — vieni atvažiuoja, kiti klumpeliais nešini ateina). Dėl to naujai atkeltas
kunigas ir sako per pamokslą: „Kam jūs tas kalades nešiojate, juk baudžiava jau
yra panaikinta...“ Apytuščioj bažnyčioj, kad ir kažin kaip saugotumeis, klumpiai
vis kaukši — tikrai kaip kaladžių garsas. O kunigas buvo iš toli atkeltas, neži-
nojo, kad čia žemaičių klumpiai. Į Medingėnų bažnyčią renkasi paminėjiškiai,
sendvariškiai, užpelkiškiai, uždobuliškiai, gedikėniškiai. Žinoma, be didžiųjų
dvarų kumetynų.

Muziejaus archyvas

463

Tuoj žemiau Medingėnų įteka kairysis intakas Pela prie Užpelių dvaro, pri-
klausančio kitam Šukštai, smulkesniam savininkui.

Netoli nuo Pelos yra Viešdaubos (dešinėj) žiotys — įteka Puščio pievose, at-
vingiuodamos per Žvirzdalius.

Doubulis pro Uždoubulius atneša savo vandenis į kairiąją Minijos pusę.

Toliau Medingėnų Minija teka per Paminėjų sodą, pagal medingėniškio
Šukštos mišką. Baigiasi Ruščios mišku. Šis miškas dešinėj upės pusėj nedidelis,
tik bendroms ganykloms tekęs ir tuoj atsiremia per 6 valakų Groso dvarelį ir jo
miškelį į kunigaikščio Mykolo Oginskio miškus. Šitie miškai eina iki Kulių per
buvusius Karališkių kaimus.

Ruščia turi malūną Paminėjų sodos gale. Žemiau malūno už paminėjiškio
Kazragio (jo pievoje randi lelijų) pievos prasideda Plungės valsčius, Vainaičių
soda. Šis sodos galas vadinasi Šilasoda, kuri pamiškiu pagal Miniją pasiskirsčiusi
ir eina iki Sausdravo žiočių, o toliau vadinasi Skruzdyniais. Stambūs šilasodiš-
kiai ūkininkai — neblogos jų žemės. Čia Jašinskis (vadinamas Užgališkis — tikrąją
jo pavardę randi tik valsčiaus sąrašuose), Salys, Alimas, Simaitis ir vėl Jašinskis
(jau Paprūdiškis — prie Sausdravinės tvenkinio). Antroj Minijos pusėje — Žlibi-
nai (ne miestelis), Gudaliai. Gudalių dvarelis gal Lenkauskienės, gal Vaitkevi-
čiaus, su upeliu iš nedidelio ežerėlio jau prie Jūros takoskyros kalno. Gudalinė
melničalė (ant to upelio) toje pusėje atsiremia į Stalgo sodą, dabar Stalgėnus.

Ypatinga vieta čia yra prie Sausdravo žiočių (dešinysis intakas). Nepaprasta
čia gamta: alko vieta, nuolydžiai, kalnai, skardžiai neįlipami. Įdomu kokį kilo-
metrą paėjėjus pasausdraviu aukštyn prie Eiguvos pavaikščioti. Čia daubose ir
saulėtos vasaros dienos metu tamsu. Šaltiniai. Juk ne veltui šiame miške Sausdra-
vas surenka Didpievio upalio, Pakapio, Šilupio, Varlupio, Šarkupio, Ilgbrastvio
vandenis. Čia visuose juose rasi vėžių, upėtakių.

Tarp Sausdravo žiočių ir vieškelio Plungė-Rietavas (Magdelės kalnas) yra
garsi vieta, kur Mykolas Oginskis ruošdavo savo varduves per šv. Mykolą. Graži,
lygi, rodos, Kiauleikio pieva, apsupta upės, aukštas kalnas tankiame miške su
piliakalniu. Čia reik palaipioti, pavaikščioti, atsigerti skanaus šaltinėlių vandens.
Pastaruoju metu tą pievą pagadino naujas turbinis vandens malūnas.

Įdomu, kad Stalgalėj, Skruzdyniuose, Šilasodoj, Juodeikiuose gali matyti ge-
rai išsilaikiusių numų. Daugelis, žinoma, pritaikyti kitiems ūkio reikalams. Iš
Saudargaitės-Karnalės-Griciaus sodybos Skruzdyniuose buvo dirbamas mode-
lis Aleksandro III muziejaus etnografiniam skyriui Peterburge. Dirbo Grosas iš
Peldiškių (tarp Paminėjų ir Vainaičių sodos). O iš paprūdiškio Jašinskio buvo
nupirktas numas, pervežtas į Kauną ir pastatytas Parodos aikštėje, kuri buvo
skirta atviro oro muziejui.

Žemiau vieškelio Plungė-Rietavas iš kairės įteka Lukna. Reik pasigrožėti
jos skardžiais, kurie kriste krinta į Miniją. Kad staigaus krioklio nebūtų, Lu-

Muziejaus archyvas

464

kna prasigraužė gilų slėnį. Retai tenka tokį vaizdą matyti. Maža matyti ve-
žime sėdint ar nuo kalno spoksant. Kad gautumei visą pojūtį, reik eiti prieš
Luknos tėkmę, kolei ji pradeda nelyginant lygumomis tekėti. O čia, žiotyse,
kaip galvos nustojusi neriasi žemyn, kad gautų įpulti į Minijos apyramį van-
denėlį. Nuo Medingėnų iki Stalgio Minijos tėkmė gana rami, nei didelių vin-
gių, nei didelių sriautų. Pagavus Sausdravo šaltiniuotus vandenis, Luknos tą
staigųjį kritimą, dar Jašinskienės gardaus vandens didoką šaltinėlį, Minija ima
raitytis kaip gyvatė, į butelį varoma (čia Paminėjuose, netoli nuo vagos, irgi
aptinkama lelijų, kaip Kazragio pievoje). Dar kiek pastovesnė, kolei prateka
pro Vainaičių (Skruzdynių) trijų kiemų galą — Griciaus. Bernoto, Vakinio, o
jau, pajautus Lekemės bajorus ar nugirdus jų šunų lojimą, pradeda savo vingių
šokį. Ir gili vaga, ir staigūs miškingi šlaitai, panašūs į šlaitus žemėliau Plieni-
jos piliakalnio. Mat čia irgi piliakalnis yra Rukuižų žemėje (paskui Lapienės,
Turskio, Juozo Lapinskio).

Ir žinodamas tą piliakalnį vargiai surasi. Taip apaugęs medžiais ir tokios
prarajos aplink, kad per kelis žingsnius jau nieko nebematai. Čia kirvio nematę
miškai, žmogaus neišvaikščioti skardžiai, neišžiūrėti lapių, opšrų urvai — olos.
Čia tai senovėje buvo kame slapstytis, gintis, priešą klaidinti, įvilioti į neperei-
namas daubas.

Ir tik pro Lekemę praplaukus, Minija kiek apsiramina, pagaudama prie Sto-
naičių Babrungo vandenis santakoje. Dar gerokai vingiuoja apie Nausodį, Mar-
dosus. Mardosų malūnas prie vieškelio Plungė-Kuliai. Čia didokas šv. Jonelis,
apleisti kapaliai. Apie Klepščius daro vieną didelį ir vieną mažą vingį. Bet čia
ne lekemiškoji Minija. Čia ji rami, žmoniška. Ir arimus arti prisileidžia, ir šieno
žmonės su žirnikėliais prisipjauna. Čia ne pikta upė, čia saviška. Ir vandenys ne
priešui skandinti, ir šlaitai ne priešams klaidinti. Kiek drąsesnė, pagausėjus in-
takų atneštinių vandenų. Gal Minijai reiktų priskaityti ir Gondingos didįjį pi-
liakalnį - Babrungui jis per didelis, per garbingas. Šiaip čia apylinkės savotiškos.
Arimsi Noriškius, Prūsalius prie Liepupio, ar Vieštuvėnus, ar Karklėnus, atrodo,
lyg čia žmonės nuo seniau gyveno nei kitose vietose. Ar Kalniškius imk, ar No-
riškius, ar Pakutuvėnus, ar Narvaišius — visą tą barą iki Liepgirių. Čia Mažoji ir
Didžioji Sruojos, čia Vieštuvė, čia Varlupis. Žinoma, ir Varkalių nereik pamiršti.
Kiek ten randama senovės iškasenų. Plati buvo Gondingos apylinkė. Ten dėjo-
si garsios istorijos. Tik kažkaip mūsų raštuose tų istorijų nelabai teaptiksi, bet
ėjo, važiavo Vakarų „geradėjai“ su savo katalikų tikėjimu. Neva tai tikrai taip,
o, pasirodo, buvo ir kitokių reikalų, mažiau sielas liečiančių.

Kaskart Minija darosi įstabesnė, galingesnė, kur kas platesnė, gilesnė. Dažnai
nuo šlaito prie vagos ne visur tenusileisi. Arba prie vagos eidamas ir geriausius
norus turėdamas neišlipsi į šlaitų viršūnes, kad pažiūrėtumei, kas ten dedasi. O
atsiveria ir Čia vis platesni ir platesni vaizdai su gražiais laukais prie plačių so-

Muziejaus archyvas

465

dybų, gražiais pastatais. Stogai, atrodo, nors ir šiaudiniai, kaip nudažyti kašto-
no vaisiaus spalva.

Pasitaiko tokių vietų, kad negali atsitraukti — žiūrėtumei ir žiūrėtumei. Kad
ir pro Liepgirių buvusią smuklę paėjus, pasiekus skardžio pakraštį, yra nuosta-
būs ir tolimi vaizdai. Gražusis plentas gamtai jau teikia savotišką žmogaus rankų
pagerinimą, grožio pojūčius stumdamas į šalį, kitur galvoseną nukreipdamas.
Plentas — tai ne koplytėlė ar kryžius, kuris gamtovaizdžiui teikia daug mistiš-
kumo, įneša savotiško turinio į kartais vienspalvį gamtos vaizdą. Čia buvo ko-
plytėlė — didokas šv. Jonelis, prie senkelio apačioje buvo daug krikštų. Neva čia
dėl netvarkomų kelių važiuojantieji nusisukdavo sprandus, susilaukdavo staigios
netikėtos mirties. Tai irgi gilina vaizdo turinį. Nereik nei lakios vaizduotės, kai
stebėdamas 5—6 krikštus pakeliui gauni progos prisiminti buvusius įvykius.

Tas vis dėlto dar nieko nepasako apie senovę, apie buvusias kovas su jau mi-
nėtais „geradėjais“. Čia tuoj piliakalnis arba kalnas pats savaime, gal tik padai-
linus, atstodavo piliakalnį — tvirtovę. Nagi tie skardžiai kairėje Minijos pusėje
arba tas beržais apaugęs kalnas tarsi vartų stulpas, neįleidžiąs praeiti pro sąsiaurį,
kuris itin gilus ir platus. Pro tą sąsiaurį praėjęs, tuoj pamatai kairėj neįžengia-
mus šlaitus, o dešinėj aiškią dienos šviesą, juo labiau jei čia pasitaiko dairytis,
kai saulutė jau į pavakarę krypsta.

Dar prie pat Liepgirių malūno kairysis šlaitas lyg ir minijiškas, bet toliau pla-
tuma iki pat Vaitkių. Ir pati vaga beveik tiesi, tik prasiskverbusi pro tą kalnų są-
siaurį, upė daro vieną kitą staigų pasisukimą. Užtat beveik tiesiu keliu ateina prie
Diburių didžiųjų kilpų. Labai jau čia susiraičiusi, vingiuota. Patogi vieta van-
dens jėgai panaudoti, nedideles užtvankas padarius arba trumpučius perkasus.

Visas tas baras nuo Liepgirių iki Salanto intako atrodo taip, tarsi būtų kas
tave užrištom akim prie kitos upės nuvežęs ir pastatęs. Jau nieko nesakant apie
pačią upę, apie jos ypatingą vingiuotumą, juo labiau pradedant nuo Vaitkių, gal
kiek išsitiesiančią tarp Puidogalio ir Pristovo ir netoli pačių žiočių, jau bakste-
lėjus į pačią Salanto vagą, bet aplinka žymiai kitoniška. Apie Sekoučius pačios
upės reik ieškoti, sunku susigaudyti kartais, ar ne atgal ėmei eiti, nes saulė pa-
sirodo čia iš vienos, čia iš kitos pusės.

Pačiame vingių suartėjime vos takas tėra praeiti tarp tėkmės abiem linkmėm.
Važiuodamas nepravažiuotumei, o jau susitikęs važiuojantį neprasilenktumei.
Čia tai akių nepakelk nuo pačios tėkmės linkmės — paklysi, o kad tai būtų miš-
ke, tikrai paklystumei ar galva apsisuktų. Taip apgaulinga pasidaro tuose vin-
giuose, taip arti suartėjančiuose savo šakomis.

Nemaža upė. Neša daug vandens ir sugeba taip išsiraityti. Juk vis tiek vanduo
besiraitydamas pagraužia vagos pakraščių smilteles ar molį... Rodos, ir akmenį
pagraužtų per ilgą laiką smarkiai puldamas, nenorėdamas savo linkmės keisti —
jo noras visur ir visuomet stačia linkme tekėti. Reik jėgos tai užsispyrusio van-

Muziejaus archyvas

466

Malūnas Tausalo ežero apylinkėse. 1938 m. Fot. Ignas Končius

dens pastoviai linkmei pakeisti. Tos jėgos poveikį jaučia vagos pakraščiai, kur
ta linkmė yra keičiama. Juo labiau pavasarį ar potvynių metu po didelių liūčių.
"Tuomet vandens daugiau, tėkmė smarkesnė. Imtynės su kliūtimis eina labai sti-
prios. Pursloja vanduo, apsiputojęs sūkuriais veržiasi, kad kelią ištiestų... Nenu-
gali kliūčių, turi taikstytis prie nusistovėjusios vagos.

Iki šiol tik du vyru ir teturėjo artimu ta mūsų Minijėlė. Sausdravas jos širdį
vargiai savęsp patraukė — šaltas vanduo. Šaltiniuoras, tamsiais miškais, giliomis
daubomis atkeliavęs, tik savo žiotyse grožiu pražydėjęs. Iš burliokynų atnešęs
savo vandenis, per neturtingus du kaimus plaukdamas, stebėjęs žemaičius, juo-
dą duonelę su gausiai primaišytomis dirsėmis valgančius, vos pasukęs menkutį
Žlibinų malūną. Tiesa, prie žiočių — Sausdravinė, malanti kiaurą metą, kad ir
kažin kokie speigai žiemą būtų ar vasarą sausros. Vandeningas Sausdravas, daug
smulkių upeliūkščių paviliojęs į savo vagą, bet ne Minijai jis...

Babrungas kas kita. Bet šis apsikabinęs visokiomis Čerkšnėmis, Pietvėmis,
Uošnomis, Kirkšnojomis, Liepupėmis. Tiesa, jis garbingos kilmės, iš didelio
Virkšto ežero su ponų mėgstamomis salomis, su pilimis salose, su išdidžiomis
praeities istorijos vietomis — Gintališke, Mikytais. Juokai kalbėti apie Miniją ir
Varlupį. Kokia čia pora. Jei Babrungas, Gondingą apskalavęs, pro Plungės pilia-
kalnius pravingiavęs, visos Minijos širdies nesuėmė, tai ką čia Varlupis.

Muziejaus archyvas

467

Visgi neaišku. Ar jau senmergės amžius artėja? Juk Kartenoje (ar čia toli bėra)
pusė gyvenimo bus atmakaliuota — gera pusė kelio. Gal drąsos stoka, gal kokie
savotiški palinkimai verčia Miniją taip laužytis, net tarpais imti priešinga lin-
kme tekėti — grįžti, iš kur atsiradus. Šiaip atrodo rami, rimta, sukalbama upė,
be jokių ypatingų užmačių. Tiesa, mėgo miškingas, paslaptingas vietas su plė-
šikų urvais, su piliakalniais. Tad gal kokių paslapčių savyje ugdė, nenorėdama
pasirodyti, kas esanti. Palikime tas paslaptis jai pačiai.

Kad ir pasiožiavusi žemiau Liepgirių, pagaliau apsisprendė nuo Sekoučių
drąsiai kelti galvą ir lipšniai mestis Salanto glėbin, įsitikinus, kad Salantas, pa-
jautęs Minijos švelnų jautrumą, turėjo pamiršti Blendžiavos artimus ryšius su
visomis jos šakomis, su Šateikių padangę.

Prašvito čia tame jaukiame ariamos žemės šlaitų slėnyje akys, pamiršo praei-
ties vingius, nenorus ir net pačią Salanto vagą ėmė savintis: stačiu kampu pasiekė
Salantą ir tuoj aklai susiliejo su Salanto vandenimis. Linksmas slėnis, saulėtas,
platus, pavaizdus. Laiptiški šlaitai įvairiaspalviais augalais apaugę, banguoja nuo
mažiausio vėjelio. Vešli pievų veja su žydinčiomis žolelėmis. Visai nepatraukė
Minijos akies ir čia pat prie žiočių prisimetęs Domarko malūnas.

Atrodo, be liūdesio plaukia iki senosios Kartenos, kad pažiūrėtų, kaip atrodo
Alantas su Karkluoja savo pažasty, turbūt kad Minija jos nepamatytų. Stebisi čia
piliakalniu. Neįlipamas, apvalus piliakalnis pusėj šlaito su staigia praraja tarp
senkapių, kur stebuklingas Lurdo šaltinėlis. O antroj klebonijos pusėj nustebo
pamačius klebonijos išsikišimą į gražių pievų lygumas, su senosiomis ir naujo-
siomis kapinėmis, su įspūdingais šlaitais, geltonais, žaliais, juosvomis juostomis
apvestais, su Kalkyčių kalnu, kur upė priartėja prie dešiniojo pakraščio, o ką
tik buvo prie kairiojo.

Prisiglaudus tekėjo, kolei nepanorėjo priartėti prie senų kapinaičių: sako, čia
buvęs rusų caras Petras I, kariaudams su švedais.

Matyt, čia aplinkui geros, derlingos žemės, nes visur dvarai: Gaudučiai, se-
nasis Kartenos dvaras, Žadeikiai; toliau, už Kalkyčių kalno, Mišučiai, Jokuba-
vas, Mikoliškiai ir taip iki pat Gargždų.

Dvarai dvarais, bet po Kartenos apylinkes reik gerokai pasidairyti, pasivaikš-
čioti. Ar nebus čia tiktai pati gražiausioji Minijos padangė. Jau didelė upė, platūs
vaizdai, pailsi akis, galvosena įgauna lakumo, juo labiau kad visa tai po kojo-
mis, kiaurai permatoma. Ir viskas tarsi dirbtina, jei būtų ne taip erdvu, platu.

Būtinai reik kokį kilometrą paėjėti pagal Alantą aukštyn, kad ir neprieinant
iki Karkluojos. Pati gamta čia yra daug ko padariusi, bet ir žmogaus rankos ne-
trūksta. Užtvankos pėdsakai, šlaitai. Grįžtant lipama į piliakalnį, gerokai pasi-
žiūrėjus, iš kurios pusės liptina. Koks vaizdas aplink. Kaip toli matyti Salanto
slėnis, rodos, ir kalnalį matai, ir Imbarės piliakalnis čia pat arba Kūlupėnų soda,
geležinkelio aukštas tiltas. Taip akis ir slysta pro Salantą, gal geriau būtų matyti

Muziejaus archyvas

468

Minijos žiotis pro Senosios Kartenos dvarą. Lipėk keliu aukštyn antrojoje pu-
sėje vagos. O jau tos įvairiaspalvės šlaitų juostos, ilgos ir trumpos, skersai šlai-
to ir išilgai. Tokiam margam dugne pati Kartena su savo senoviška bažnyčia,
su granitinėmis stočių koplytėlėmis, su senaisiais kapaliais, — naujieji kapai dar
nejaugo į tą retai kame matomą aplinkos kalnų skraistę. O jaunyvas ąžuolynas,
prie Kalkyčių kalno prisiglaudęs, slepia kelią į Žadeikius ir auga laiptais kylan-
čių šlaitų kalnais. Ir malūno pastatai tarsi tyčiomis malūnininko įpiešti, kad akis
gautų kame sustoti ir pailsėti, nes už posūkio prie to malūno eina tolyn tokie
pat šlaitai jau Mišutiškių, Raguviškių buvusių baudžiauninkų.

„Minijovka“ — Kačkelynas — pieva nuo klebono žemės Kalkyčių kalno link
(jau čia ir trobų pasistatė). Lygi, vietomis ariama pieva, kiek akis užmato, atro-
do, nestovi, bet plaukia sykiu su Minijos skaidriu vandenėliu. Pieva sulaikoma
plėstis Kartenos kapinių ir jų likučių antroj pusėj vagos, prie pat vandens, jau
Nausodiškių pievose.

Apeik piliakalnį ir apačioj, kai akis jau pavargo nuo tolimų, neįprastų regi-
nių. Pasižiūrėk, kaip atrodo šaltiniuoti šlaitai aukštokai nuo apačios. Pamėgink
spėti, kieno čia urvai tokiame atvirame šlaite. Eik apaugusio nedideliais medžiais
šlaito link, kiek žemėliau Alanto žiočių prie vagos pasisukimo. Kas čia per plikos
žemės skardis, staigus, kaip akmens krintamas kelias, visai neįlipamas. Nė mė-
ginti nemanyk, nes aišku, kad tuo šlaitu ir pats pakabiausias laipūnėlis, keršasis
šermuonėlis, ir tas negali įsikibti į vėjo ir vandens nuplynintą skardžio šlaitą.
O vis dėlto, kai negali uolos stačiu keliu pereiti, apeik aplink, geriau eidamas į
kalną, kad ta proga pamatytumei, kaip atrodo laukai Budrių link, Abakų link,
Nausodžių laukų link. Juk tuojau už prarajos prasideda Nausodžio žemės. Ne-
pasigailėjo nausodiškiai savo žemės prikirpti, besiskirstydami viensėdžiais, prie
senųjų kapalių įsikūrusiam tikrajam vienuoliui, be apdaro vienuoliško, be vie-
nuoliškų pasipuošimų, kad dosnesni žiūrovai pasidarytų. Pastatė tuose kapaliuo-
se po koplytėlę. Įruošė Lurdą su stovyla iš Prancūzijos (bjaurios išvaizdos) prie
gaivaus gydomojo vandens šaltinėlio. Čia gerai apsidairyk, įsižiūrėk, kad ir pats
kiaurai visa būtumei matęs, ir kad kitiems galėtumei aiškiai papasakoti, nes ki-
tos tokios vietos nėra Lietuvoje, Žemaičiuose ir niekame pasaulyje. Pasiteirauk,
kas, kaip, kam visa tai įkūrė. Kas po to žmogaus - tikrojo vienuolio — mirties
toje vietoje apsigyveno, kokius tikslus sau kelia, kokios naudos turi. Kūrėjas že-
miškų tikslų neturėjo, jis visą gyvenimą buvo pašventęs tai savo kūrybai. Dva-
sinis, grynos sielos žmogus, visiškai be žemiškų palinkimų.

Čia ilgėliau pabūk, ne vien po apžiūrėtą apylinkę besidairydams, bet dau-
giau arti savęs, po savo kojų žiūrėdamas, kad pajaustumei ano žmogaus sie-
los, napagadintos sielos, gelmes. Surimtėsi įsigilinęs į save, gal pajausi, kas
esąs, dėl ko turįs gyventi, kad savo darbų amžiams paliktumei dorus pėdsa-
kus. Niekas nepasakys, kad tas kūrėjas buvo savanaudis, turėjo savyje kokius

Muziejaus archyvas

469

slepiamus tikslus, kažkokio užmokesčio ieškojo. Kad visas pasaulio marnastis
pažinęs, ieškojo nusiraminimo vietos, blaškėsi dar gaudydamas akimirksnius
žemiškų išgyvenimų. Ne iš knygų jis tai išskaitė - jo siela tai jam pasakė - jis
tokią sielą pats savyje sukūrė. Ne iš apiplėštų žmonių turtų jis galingus baž-
nyčių rūmus pastatė, kokius stebime miestuose, dvaruose, savo plikų, pūslėtų
rankų darbu visa tai padarė.

Palypėjęs į Kalkyčių kalną bent iki pusės, matai panašiai, kaip iš Kartenos
piliakalnio buvo matyti — ir Salanto slėnis, ir Minijos slėnis Salanto žiočių link,
ir pro klebonijos sodybą Kačkelynas Kalkyčių kalno link. Ir aiškiai turėtų būti
matomi Kartenos piliakalnis, Nausodžio piliakalnis, Mišučių (dvaro kairiojoj
pusėj) ir dėl atstumo galėtum matyti ir Notiškės piliakalnį. Bet šis nematomas,
jį užstoja Mišučių piliakalnio pušaitės, dvaro sodybos dideli klevai, ąžuolais ap-
sodintas įvažiavimas nuo Raguviškių ir dvaro miškas.

Šis baras turi daug senoviškų sutvirtinimų, pilių. Ir per Pirmąjį pasaulinį
karą rusai buvo įrengę šlaituose slėptuvės. Matyt, tie senieji kapaliai kairėj pu-
sėj galėjo būti ne tik maro metų kapaliai. Minijos slėniu ir gilioj senovėj galėjo
traukti iš vakarų „bičiuliai“ lietuviško medaus pasivalgyti.

Gerai šlaitus apžiūrėjus ir pasiklausius senųjų žmonių pasakojimų, galėtum
čia surasti daug įdomių žemaičių praeities likučių, visokių archeologinių radinių
pas žmones čia mėtosi — ir akmens kirvukų, ir trinamųjų girnų, ir segių, pinigų,
gintarinių, stiklinių karolių.

Kaimai abiejose upės pusėse itin įdomūs. Pavyzdžiui, Rubulių soda, palipus
į Kalkyčių kalną ir einant Kretingos link. Stambūs ūkiai, soda tikrai sodiška —
susiglaudusios sodybos, iki pat Minijos šlaito ilgiausi rėžiai. Toliau didelė graži
Mišučių soda, Raguviškiai kiek menkesni. Dar Budviečiai išsimėtę menkesnėj
žemėj, jau už kelio Kretinga-Jokūbavas. Čia ir gerų ūkininkų yra, tik tuštoka
pagal kelią Raguviškiai- Jokūbavas. Toliau Stančiai, Šašaičiai, Genaičiai. Maž-
daug tiesios tėkmės Minija, ėmusi raitytis pusiaukelėj tarp Šašaičių ir Genai-
čių, šioje pusėje laiko staigų šlaitą ir teka prie šios pusės slėnio. Nepriplaukus
Genaičių, pasuka Pikteikių link (anoj pusėj, kairiojoj) savo staigius vingius. Že-
miau Pikteikių nusiramina, prisiglaudžia prie dešiniojo šlaito ir teka visai tiesiai.

Grįžkime prie Mišučių. Matyt, čia yra buvęs didžiausias dvaras. Tokie ąžuo-
lai sudaro alėjas pagal kelią nuo Raguviškių ir pagal kelią Budrių ir Lukauskių
link. Notiškė turbūt buvo Mišučių palivarkas. Čia graži vieta prie Kartenalės
upės. Ši upė dvišakė: viena šaka ateina nuo Budrių ir prie Budrių kelio suka
malūną, pradžią randa prie Žutautų I, o antroji šaka atplaukia nuo Žutautų II.
Tos šakos apgaubia Kačačių sodą. Graži soda savo gamta: staigūs nedidelio upe-
lio šlaitai, neplatus slėnis. Maždaug ten, kur tos šakos susieina, kur Kartenalė I
savo vandenis suveda į Kartenalę II, yra piliakalnis, tikrai sunkiai prieinamas
dėl staigių šlaitų. Čia prasideda Notiškės malūno tvenkinys. Eidamas Paminė-

Muziejaus archyvas

470

jais, to malūno nepamatysi. Upelio šlaitai ir šios pusės Minijos šlaitas apaugę
ąžuolais, lazdynais, net skroblą mačiau.

Graži įsitvirtinimo vieta apsistoti besikraustantiems Minija aukštyn. Čia sa-
votiškas visas šitas platus plotas Kartenalių viršūnėse. Prasideda nepermatomi
miškai, daubos, balingos vietos Mikoliškių link. Čia senovėj tik vietiniai žmonės
težinojo takus, o apie kelius ir kalbos negalėjo būti. Šitie nepereinami miškai pa-
sibaigia prie didelio Baublių kaimo. Miškai ir Pikteikius siekia prie tos vingiuo-
tos Minijos tėkmės. Kaip šaute šauna Minija pagal Pikteikius, prisiglaudus prie
dešiniojo šlaito, ir mėgina glaustis prie miškingo kairiojo slėnio pakraščio, tik
Utrius pajautus. Šiaip visa Utrių-Mikoliškės-Griaučiūnų padangė nemėgstama
Minijos, — čia, matyt, blogesnės žemės, smulkesni gyventojai, — dvarai paliko
užpakaly su Mišučiais centre. Stambių valdų pakraščiai taip ir buvo pavadinti
Jokūbiškė, Mikoliškė, Stančių dvaras.

Tikrai įdomios vietos tarp Antkalnio ir Grimališkės dešinėje upės pusėje, apie
Cirulius. Prieš Antkalnį vaga pasitraukus nuo slėnio, o pusiaukelėj iki Grimališ-
kės priartėja prie šlaito ir ima stambiai vingiuoti, bet vis nepasitraukdama nuo
šlaito, vis jo laikydamasi, tarsi išsigandus atplaukiančios Žvelsos su visu būriu
savo intakų: iš dešinės kažkodėl pavadinta Trumpė, nors ji ilga, vingiuota, su
daug išsišakojusių intakų, kurių vienas didesniųjų — Juodupis; iš kairės Apšruo-
tis, Druktinas. Šitie Žvelsos intakai tarsi susipina su Veiviržo intakais Dirstele,
Juodupiu, su pačiu Veiviržu, paimančiu Endriejavo ežero vandenis. Pats Veivir-
žas, tarsi traukdamasis nuo Minijos baseino, pirmenybę užleisdamas įtekėti Ski-
nijai, Kisupei, Rokei, Agluonai; įėmęs Juodupį, Veiviržas ilgai iš dešinės neturi
intakų, kolei neatneša savo vandenų iš dešiniųjų intakų Aisė (tie intakai Tveru-
pis, Skarduvė, Šaka). Šioje vietoje, sakykim, Aisė teka lygiagrečiai su Veiviržu
ir neturi kairiųjų intakų, o Veiviržas čia neturi dešiniųjų intakų. Šitą tarpą tarp
upių įdomu atskirai patyrinėti.

Dešinieji Veiviržo intakai: Slušmė su savo intakais Služme, Balse, Upyte; Šal-
pė su Šalpale, su Griaumena, su Judre (o ši su Videike); Ašva su Valine, Švėkš-
nale, Stigre (o ši su Juodupiu), Žvelsys.

Kairysis Minijos intakas Tenenys turi intakus tik iš dešinės, nes kairiuoju
savo šonu remiasi į aukštumas, kurios eina nuo Pajūrio, pro Gardamą, Aukštu-
malo pelkę, Krokų lauką, prie Atmatos — tai yra Šyšos baseino takoskyra.

Jau visai arti Minijos lygiagrečiai su jos vaga tekėjusi Griauzdė atiduoda savo
vandenis Veiviržui, priartėjusiam stačiu kampu prie Griauzdės slėnio.

Visa padangė, kuri kloja Žvelsos, Veiviržo, Tenenio upių baseinus, yra gana
plati, ilga, turi savo įdomumų. Visų Minijos intakų viršūnės labai gausios, van-
deningos, atsiremia į Jūros baseino aukštumas. Jūra savo vandenis neša į Ne-
muną. Palei kalbamas aukštumas eina Žemaičių aukštumos, pagal Tverus,
Luknėnus, Endriejavą, Pajūralį, Pajūrį, Gardamą.

Muziejaus archyvas

471

Žemiau Salanto Minija dešinėj intakų kaip ir neturi, tik mažiukus intakė-
lius: Paltį, Dvilinkį, Gargždupį. Tuo tarpu kairėj - nemažai vandeningų inta-
kų: Alantas, Kartenalė, Žvelsa, Veiviržas, Tenenys.

Taigi Minija iš dešinės atsiremia į aukštumas, kurios sudaro vandenskyrą
Bartuvos ir Akmenos baseinams. Tos aukštumos prasideda nuo Atmatos, eina
netoli Lankupių, Priekulės, Dovilų, Gargždų, Raguviškės, Kalkyčių kalno, Kar-
tenos, Kūlupėnų, Kalnalio, netoli Salantų. Tai yra beveik tiesi linija, nelyginant
„Vėpūtė“ pusiaukelės pušynaly, tarp Prišmončių ir Virkštininkų.

Minijos ilgis nuo Didovo iki Lankupių yra 198,5 km, vanduo krinta vidu-
tiniškai 80 cm/km.

Staigiausia tėkmė žemiau Liepgirių-Dyburių 5 km ilgio kilpos — vanduo
krinta 15 metrų. Čia akmenynas, vieni kriokliai — rėvos. Aukštupy tarp Didovo
ir Nausėdų 58,5 km vanduo krinta 95,5 m, vidutiniškai tai sudaro 163 cm/km.

Minija suka Mavos, Karštenių, Pranckų, Karališkės, Plikių, Grąžčių, Ketu-
rakių, Medingėnų, Užpelių, Paminėjų, Jurčiaus prie Peldiškės, Vainaičių, Nau-
sodžio, Vieštuvėnų, Pakutuvėnų, Narvaišių, Liepgirių, Derkinčių, Sauserių,
Sakoučių, Domarko, Rubulių (Kalkyčių), Pikteikių, Gargždų malūnus.

Gargždų malūnas jau prie pat buvusios Klaipėdos sienos. Čia įdomūs vaizdai,
iš kurios pusės Minijos kalno bežiūrėtumei — ar iš dvaro parko, ar nuo vieške-
lio, kur totoriškas paminklas kareiviui, ar nuo šventoriaus virš kapinių akį mes-
tumei. Įdomi bažnytėlė iš lauko ir iš vidaus. O tas tvenkinys, — turbūt šaltinio
tokia didelė akis. Švarus vanduo. Teka upelis iš tokio kalno. Čia pavaizdžios
apylinkės su erdviais, tolimais vaizdais, ar žemyn žiūrint, ar aukštyn. Tik aukš-
tyn nebesimato tokių aukštų Minijos šlaitų, kaip čia prie Anelyno ar prie pačių
Gargždų. Ir pats plentas su tiltu kažkaip nelabai teišsiskiria iš plačios gamtos
vaizdo visumos. Čia šviesu, atrodo daug saulės, jei saulėta, daug oro, daug dan-
gaus matyti, beatsiremiančio į skaisčiai žalią pievą su tolimais aukštais šlaitų
medžiais, su mėlynu Minijos vandeniu.

Taip atrodo, kai nėra prie pertvertos upės suplūdusių begalybės „popierinių
rulių“. Tai eglinių rąstų nulupta žieve gabalai, atplukdyti nuo pat Žarėnų, į užsie-
nį leisti popieriui gaminti. Tie supjaustyti, daugiausia jaunų eglių lavonų vieno-
do ilgio „ruliai“ prie gyvos gamtos visiškai nesiderina. Lavonai ir gyvoji gamta.
Gyvas žalias karklynas užsikvempęs tūno ant vandens vagos, kvėpdamas gaivų
nuo vandens kylantį orą. Ir vanduo kiek papilkavęs — nebe tokia jame dangaus
mėlynė, nebe tokie balzganieji kamuoliniai debesys ar aukštieji smulkučiai, kaip
balto avinėlio smulkioji vilnelė.

Kad ir išleidžia malūnas tas „popirmalkes“, lieka jų ant dugno nuskendusių,
prisisunkusių vandens ir pasunkėjusių. Jų visoje vagoje matai, jau apie Karteną
ir aukščiau. Matai ir užkliuvusių už akmenų ar nepakankamai akylų „varovų“
jų nepajudinusių iš karklynų ar iš pakraščių kerų. Bjaurina jie vagos vaizdą. Jie

Muziejaus archyvas

472

lyg gyvi atrodo. Na, kad ir kokia šaka, atkerusi nuo dugno, ar koks medis, įvir-
tęs ir jau taip pat nebegyvas, bet visgi jis dažnai, kad ir nebegyvas, bet rodo tarsi
būtų gyvas, judindamas kokią šakelę ar šaknelę. O jau visai įdomu, kai iš van-
dens kyšo koks virbelis ir kelia aplink save bangeles, vis pasinerdamas ar kaip
kitaip vandens tėkmės judinamas. Čia, kad ir apgaulingas, bet vis gyvasties vaiz-
davimas, pagyvinantis net patį vandenį, taip aiškiai stebimą vandens paviršiuje.

Nemėgsta tų popiermalkių žuvys. Mažina joms šviesą, trukdo judesius, juo
labiau kame sūkuriuose ar prie pakraščių, kur suplaukia daugiau tų malkų, ar
kame netoli paviršiaus bekyšantį akmenį paliečia, o čia susipainioję negali toliau
besivartaliodamos plaukti tolyn.Tiesa, žievė nulupta, bet lieka jos likučių. Syvai
atkepusios žievės kiek tirpsta vandeny — ima pūti. Juk nuluptas „rulis“ baltas,
vos vos gelsvas. O prie Gargždų jau tamsiai pilkas, apgedęs. O tai gadina van-
denį, ir žuvis neišlaiko tokio apgedusio vandens. Net žmogaus nosis pagauna
kažkokį dvelkesį, pavėjui prie upės vagos eidamas. Ir orui tos vandens nesveika-
tos netrūksta. Lakiojantis gyvis, paukšteliai, žirgeliai, pateliškės, mėgindamos
patupėti ant plūduriuojančių apgedusių malkų, greit kyla aukštyn. Pakartojusios
ant kito dručkio nutūpti, sauso, dailaus, šoka skristi kitur sveikesnio suolo pasil-
sėti ieškodamos. Žinoma, čia ir maisto neranda. Tik kartais pamatai balzganąją
kielę, besinaudojančią plūduriuojančiais tilteliais — mėgina vaikščioti nuo rąsto
ant rąsto gaudydama paklydusias museles — juk ji mėgsta prie vandens puvėsių
besilaikančius mašalėlius rankioti.

Be to, rąstai apgadina, nuzulina karklus, apardo vagos šlaitus, padeda vagai
savo pastovią išvaizdą keisti. Taip kinta krašto vaizdų grožis. Gražieji miškai
nyksta, keičiami į svetimų kraštų popierių, įvairius medžio išdirbinius.

Liūdna, bet gal tai vargiai išvengiama. Juk norima iš žemės išspausti dau-
giau naudos, negu miškas duoda. Žmonės sodina medžius, jais grožisi, mėgina
iš medžių sudaryti kad ir mažytėlaičių miškelių vaizdus.

Mėgsta žmonės ir vandenis, bet teršia juos be pasigailėjimo, be atodairos —
kerta savo sėdimąją šaką.

Gargžduose mūsų kelionė ir baigėsi. Iki čia mes ir tebuvome numatę keliauti
vis akis sukdami į pačią Miniją, į jos krantus, slėnį, šlaitus.

Gargžduose besidairant po šviesiąją Minijos apylinkę, po malonias akiai slė-
nio, šlaitų gilumas, nesinori mesti vaikščiojus, kad dar ir dar plunksnai nepa-
siduodančių vaizdų pasiimtumei akimis, svajomis. Rodos, eitumei ir eitumei,
žiūrėtumei ir žiūrėtumei.

Gaila, kad tik po tiek laiko, po keturiasdešimties metų tesiimta rašyti, ne
trims bendrai, ne dviem. Visi darėme savo užrašus, savo pastabas prie bet kurio
vingio, bet kurio akmens, kyšančio iš vandens, prie bet kurio šaltinėlio, ragau-
dami jo vandens skonį. Tiesa, žmonių mažai tematėme. Ir sodybų arti vandens

Muziejaus archyvas

473

kaip ir nėra. Sodos tolėliau nuo šlaito pakraščio. O kaskart kilnotis į kalną ir
ieškoti žmogaus, kad pasikalbėtumei, kad jį pačiu vasaros darbymečiu pagaišin-
tumei, irgi nelabai tesinorėjo. Be to, žemaičiui sunku taip iš karto pasipasakoti,
kas esi ir ko vaikščioji, tarsi darbo negalėdamas susirasti. Tiesa, aš vietinės tar-
mės žmogus, bet vis tiek dar nepažįstamas, — pradėk pasakoti nuo tėvo motinos
pradėjęs, nuo jų tėviškės. Visa kelionė išėjo apie 200 kilometrų. Nė į didžiuo-
sius jomarkus taip toli nenuvažiuoja arba atlaidų ieškodami nenueina — juk ne
Kalvarijos ar Šiluvos atlaidai. Galvota buvo dar daug medžiagos ir apie pačią
Miniją gauti, ėmus tirti intakus, kurių gana daug. Jie daugiausia nedideli, jų šlai-
tai ne tokie neįlipami, ne tokie aukšti bei tolimi nuo vagos. O jei sodyba antroj
pusėj vagos ir netoli nuo šlaito, tai ne visur taip jau patogu per upes perbristi.
Nei liepto, nei tilto. Vaga gerokai iki juostos. Jei ir pamatysi anoj pusėj žmogų,
nesusišauksi, o ir šaukdamas nepasikalbėsi dorai. Gali tik paklausti vietos pa-
vadinimo. Kiek atsimenu, neteko matyti anoj pusėj žmogaus ir su juo kalbėtis
vasarvidį — niekas tuomet po nepjautas pievas nebraido, nešliaužioja žolės. Ži-
noma, žinios, gautos apie intakus, neišvengiamai ir prie žiočių, būtų davusios
naudos — daug vietovardžių, daug pavardžių.

Laikas tyrimams mūsų negeras, reik parinkti kitą. Tos rasos nepjautoj žo-
lėj, tų smilgų šluotelių visa sauja vandens. Ir vis aukščiau kelių. Reik paupiais
vaikščioti, kai jau pievos nušienautos. Tada atoluose ganosi gyvuliai, juos pri-
žiūri žmonės. Noroms nenoroms turėtumei šnekėtis, o šnekesys ir žinių paber-
tų. Ir tuo metu taip susitvarkyti, kad vaikštant rasos nebebūtų.

Reikėtų susirašyti su vietos moksleiviais, mokytojais, kad jie nors kiek pa-
dėtų, takus parodytų, įžymybes greitai surastų — šaltinius, versmes, upės vietas
savotiškas, daubas, buvusius malūnus, piliakalnius, senovės padavimų vietas.
Ne vien kas yra, kas išliko, bet kas buvo, apie ką žmonės dar nėra pamiršę, pa-
sakodami iš kartos į kartą.

Rimtai pasiruošti reik. O tam nėra patyrimo. Dvejus metus mudu su Vik-
toru (dvi vasaros nuotrupas) šį tą darę, įgavome patyrimo. Toliau tvarkingiau
būtų darbas vykęs.

Deja, čia darbas sustojo. Ėmė veikti Žemės ūkio akademija — vietoj techni-
kumo. Kitoks žinių lygis reikalingas. Kitoks darbas daugiau pririšo prie moky-
klos suolo.

Be to, aš priverstas buvau išsikraustyti su fizika į Lietuvos universitetą Kau-
ne. Ar taip kasdien besusitiksi, ar taip kasdien pasišnekėsi. Dingo sąlygos tęsti
darbą toliau. O vis dėlto šis tas būtų buvę padaryta.

Muziejaus archyvas

474

Ežerą rauksiu

Platelių ežeras. Karalienės Bonos sala

Prie Platelių, tarp kalnų, tarp miškų, tyvuliuoja platūs, gilūs Virkšto eže-
ro vandenys. Skaidrus vanduo visada atspindi žydrą dangų, kuriame plauko
plunksniniai, kamuoliniai ar kitokie debesys — tada vanduo dar gilesnis atrodo.

Prie pakraščių giedrą dieną eglės tarsi būtų iš ežero vandens išdygusios, tik
viršūnėmis žemyn, lyg dugną pasiekti norėtų. O jei kada nors pūsteli čia pat ki-
lęs nedidelis vėjelio sūkurys, mirksi į vandenį pasineriantys kalvų, medžių vaiz-
dai, lyg tai rodytų paties vandens ir ne tik jo paviršiaus gyvumą.

Gražios mėnesienos naktys. Kur tau, mėnulis giliai giliai po vandeniu, o dar
vis vandeny, ežero dugno nepasiekęs.

Ir žmonės nori ežero dugną pasiekti. Sumezga po dvylika dvikinkių atvarslų,
pririša prie galo akmenį ir leidžia pro eketę į vandenį, - akmuo dugno nesie-
kia. Dėl to kur čia nesilaikys seliavos. Kur čia nerasi didžiųjų ešerinių duobių,
kur ešeriai saugiai laikosi, laukdami ant ilgo ašutinio siūlo atgrimztančio slie-
ke paslėpto aštraus užbarzduoto kobinio arba pailgo gabaliuko švino vien tik
su pliku kobiniu.

Kokių tik čia apie tą ežerą padavimų žmonės nepripasakoja!

Ką ten smulkmenas pasakoti. Gana priminti jau tai, kad vienoj iš devynių to
ežero salų buvo ištaigingi karalienės Bonos rūmai. Tolimuose kraštuose gimu-
si, augusi, turbūt nemaža ir mačiusi buvo, o vis dėlto pasirinko nedidelę Virkš-
to salelę. Sujungė ją aukštu tiltu — tiltas prasidėdavo Šventorkalny ir baigdavosi
karalienės Bonos saloje.

Rūmų pėdsakus dar ir šiandien saloje aptinki. Vienur užakusio šulinio
duobę, kitur kažkokių medžių likučius randi, bet svarbiausia tai, kad dar ne
visas plytas ar plytgalius žmonės išvežiojo krosnių angoms su plūktiniu mo-
liu suvesti.

Paprasta akimi žiūrint gražiau šiandien atrodo Veršių sala. Ką jau bekalbė-
ti apie Briedžių salą! Nei veršiai, nei briedžiai iš savo salų išeiti negalėjo. Kran-
tai — statūs, staigūs. Dar ir aptvarstyta buvo, aptaškuota didelėmis šakotomis
eglėmis, suverstomis po kelias, — tikrai per jų susikryžiavusias, susipynusias ša-
kas net šuo nepralįs.

Buvo tad laikai, kai ir briedžiai savo salą turėjo. Medžiotojai — taip pat. Ats-
kirai gyveno, kur tau atskirai — apsitvarstę, apsisaugoję, kad kartais koks briedis
ilgarietis nelaukiamas neužkluptų medžiotojų su savo gražiausiais ragais pamos-
taguoti, pasišvaistyti.

Skaidrus ežero vanduo, švarūs smėlio paplūdimiai. Atrodo, kad ežero vanduo
būtų supiltas į didelę emaliuoto molio lėkštę ir eglėmis dar apkaišytas.

Muziejaus archyvas

475

Netrūksta vandens ežerui. Nešykštus jis — kokią skaisčią srovę duoda Ba-
brungui! Negi maudysis bebrai baloje, negi statys savo plaustus, kur vandens
tik iki kelių!?

Nardė čia, maudėsi, pliuškenosi brangiu kailiuku pasidabinę bebrai. Užte-
ko jiems ir žuvies, jos be didelio vargo prisigaudydavo. Čia ir išbėginių medžių
kiek norint augo, galėjo ir pagraužti, ir savo statyboms jų prisitempti iki valiai.
Ežere bebrams buvo ir saugu, ir jauku. Netrūko jiems drąsos ir po visą Babrun-
gą nardyti — iki pat tos vietos, kur upė prie Gondingos piliakalnio pasiekia ra-
miosios Minijos plačiąją vagą. Nuo ežero keliai suka kitų, mažesnių, ežerėlių
pusėn. Ilgasis kelias veda prie šiaurinio ežero galo. Itin įdomi, aukšta, miškinga,
smėlėta vieta. Vaizdai čia tokie, kad nei žodžiais apsakysi, nei plunksna aprašy-
si; Čia reikia pačiam pabūti, pavaikščioti, kad patirtum tų apylinkių grožį, kuris
žavi net ir tuos, kurie į žemaičių žemę atšlajai žiūri. Čia — gryna gamta, žmo-
gaus neišvagota, nepagadinta. Aplink — dangus, vanduo ir miškai, nei gryčios
dūmų nepajausi, nei kokio stogo nepamatysi. Taip čia buvo tol, kol prancūzišką
pavardę turintis dvarininkas nenuplikino kalvų, neatskleidė kelmuotų duobių.

Savotišką ano meto žemaičių gyvenimą šiandien nusako ne palei tą kelią pa-
daigstyti medžiai, bet prie tų medžių daug kur pritvirtintos koplytėlės. Koply-
tėlių stovylėlės — Kristus kalėjime. Atseit Kristus nematė, kas dėjosi.

Sako, kad čia pakelėmis plakė iš darbo grįžtančius baudžiauninkus. Kitus
net negyvai rykštėmis užplakdavo. Laikams pasikeitus, giminės, įamžindami
kankintų ir nukankintų savo tėvų ir protėvių atminimą, ir įsteigė tas šventąsias
sodybėles. Jų daug. Jos beveik visos vienodos ir tarsi sako, kad dėl savo nedo-
ro elgesio, savo žiaurumo žmogus yra tik švelniosios gamtos šašas. Atskleidus,
ką šios koplytėlės gali žemaičiams papasakoti apie jiems darytas skriaudas, apie
paniekinimus, susidarytų tikras paveikslas: žmogus ir gamta, gamta ir žmogus.

Tie, kurių vardu ar dėl kurių tai buvo daroma, šiandien begali tik miškus
nuterioti, gražiąsias gamtos plunksnas išpešioti. Jie turbūt ir ežero vandenį būtų
išleidę, kad išsilakintų svetur žuvį savo lėbavimams, gobšumui patenkinti. Bet
Babrungas pastojo kelią jų iškraipytoms užmačioms. „Mano vanduo, - sakė jis. —
Aš jį valdau. Aš jo neplaku, nemarinu. Tai, kas atlieka, savo noru mano vaga
išteka. Jis — ne žmogus, jūsų rykštės nepaklausys. Išeikite patys ten, iš kur atėję.
Išsikraustykite, jei dar visi neišsigimėte taip kaip šis, paskutinysis...“

Taip kalba ir Virkšto ežero vandenys. Jie matė, kaip lašėjo žmonių skausmo
ašaros. Jie rinko jas... Jos nemiršta. Jos ir šiandien tebekalba. Tik reikia jų min-
tis pajausti, jų kalbas suprasti, bent kartais išgyventi jų laikus.

Tai anų laikų žemaičių sunkaus gyvenimo niūrus vaizdas kartu su Virkšto
padangės kilniuoju vaizdu žadina mus paskrajoti po tuos laikus — susidaryti tų
laikų gyvenimo metmenis, grįžti į dabartį ir pasidaryti savojo krašto jautriu pi-
liečiu, savųjų tautiečių tikruoju sūnum.

Muziejaus archyvas

476

Vieną sekmadienio dieną netoli Šventorkalnio samdytas piemenėlis, didelę
tėvo skrybėlę užsidėjęs, ganė karvių ir avių kaimenę.

Pieva buvo jau seniai nušienauta ir geroji jos žolė gyvulių buvo trumpai nu-
graužta. Vis dėlto pačiais paežeriais, ten, kur šlapiau, žolės buvo užtektinai, ir
karvės jos prisišlemždavo iki pūtimo. Avys savo mėgstamų žolelių rasdavo šlai-
tuose, ant kalvų — prisiskabydavo kiek tik norėdavo.

Vidudienį banda paežerėje visada susirinkdavo į tą pačią vietą ir sugulda-
vo pokaičio. Viena kita karvė įbrisdavo į vandenį ir gromuliuodama ilsėdavosi
neatgulusi. Dvylasis treigys jautis atsiguldavo paskutinis ir pirmas atsikeldavo.
Pasistaipęs, pasirąžęs apžvelgdavo gulinčias karves ir ramiai prieidavo prie pat
ežero vandens. Į vandenį nebrisdavo.

Buvo gražus saulėtas sekmadienis. Tylu. Aplink jokio vėjelio. Saulutė jau ne
taip aukštai bepakilusi, bet stengiasi visais savo spinduliais šildyti, turbūt kad
paliktų malonius įspūdžius prieš artėjantį atsisveikinimą.

Jau pradėję gelsti drebulių lapai Šventorkalny vaizdžiai išsiskyrė iš nusviru-
sių beržų šakų ir iš tolo juoduojančių eglių viršūnių. Jų vaizdo vandeny pieme-
nėlis nematė. Užtat Bonos sala jam visa buvo kaip ant delno, ir virš vandens,
ir vandeny vienodai atrodė. Atrodė taip, lyg ta sala plūduriuoja vandens pavir-
šiuje, tik tas įgrimzdusios dalies tapatumas su viršutiniąja stebino piemenėlį.
Ir padaryk tu taip, kad ir čia, ir ten būtų visiškai tas pats, mažiausią šakelę,
ir tą surasi. Net pralekiantis paukštis ir čia, ir ten. Visai toks pat, į tą pačią
pusę lekia. Taip pat ir sparnais vasnoja, tik viršutinis lekia papilve žemyn, o
apatinis — papilve aukštyn, apverstas ir vandeny. Vandeny viskas antraip, jei
tik gilu. Kur negilu, kur matai dugno smėlį ar žoles, ar maurus, nieko apvers-
to nėra. Tamsiuose dumblynuose pamatai kartais savo neaiškų vaizdą, retai
pro žoles ir akmenuotam dugne šmėžteli kažkas. Reik didelių gelmių, kad net
aukštokos salos, aukštoki medžiai išsitektų vandeny ir dar daug daug paliktų
vietos — iki debesų, iki dangaus mėlynės.

Džiaugėsi piemenėlis savo ramiai gulinčiomis karvutėmis, pamažu gromu-
liuojančiomis ir žiūrinčiomis į Bonos salą.

Piemenėlis manė, kad ir joms ne viskas aišku tame ore ir tame vandenyje,
kur Bonos sala su savo medžiais vienodai atrodo, nors ore lengva gyventi, o į
vandenį pasinėręs ilgai neišlaikysi.

Avys nerūpestingos. Jos skubiai gromuliuoja, atrajoja, žvalgosi, koja atbaido
nuo akių įkyriąją musę, kartais net subliauna. Jos nesigilina į aplinką ir Bonos
sala joms lyg ir nerūpi, nes ji už vandens, o į vandenį jos bristi nemėgsta. Su
vandeniu jos nieko bendra nenori turėti. Ir taip gražiai į akis krintančiais vaiz-
dais nesistebi.

Kitoniška dvylojo buliaus povyza. Ramus, kaktą suraukęs guli, kur kas aukš-
čiau už karves galvą laikydamas. Jis moka nuduoti, kad jam, jei jau ne viskas,

Muziejaus archyvas

477

tai daug kas aišku. Vis dėlto Bonos sala verčia jį susimąstyti. Jis norėtų nueiti
į apatiniąją jos dalį vandeny. Viršutiniojoj daly nieko nėra, kas jį viliotų. Bet
apatiniojoj? Jis atsistoja. Tikrina aptingusius begulint raumenis, papurto galvą,
pakrato ragais, mėgina vienu ragu pasiekti pasitaikius; po kojom kęsą, kasteli
koja veją, atkišęs papurto paskutiniąją koją, lyžteli pašonę, pažiūri į piemenį,
tarsi leidimo prašydamas, ir išdidžiai eina ežero link... Čia pamato savo kiaurai
pažįstamas karves, daug senesnes už save, bestovinčias vandeny. Viena, žvilgte-
lėjusi į jį, papurto galvą ir vėl sau ramiai, sakykim, į savo mintis pasineria. Ne-
atrodo, kad jai rūpėtų nuostabioji Bonos salos mįslė.

Stabteli dvylasis. Vandeny stovinčių karvių ramybė apramina jį, iškrinta iš
jo galvos Bonos salos prašmatnybės ir jis bežiūri tik į savo karves.

Ir piemenėlis ramus. Kiek sausėlesnėj vietoj atsisėda ant kęso, pasideda čia
pat prie kojų ryšulėlį su priešpiečiais, išsitraukia iš kišenės saujelę kanapių plie-
kų, įsismeigia į žemę kobinį, užsikabina jau bevejamą botagėlį už to kobinio,
pavartalioja rankose, pasidžiaugia sukrumu, suskaito jau įmegztus mazgelius,
ima žiupsnelį kanapinių pliekų ir veja toliau.

Dabar visos jo mintys sukasi apie botagėlį, tarsi nebebūtų nei karvių, nei
avių, nei ežero, nei Bonos salos. Tik bandai sugulus, piemenėlis tegauna atsisės-
ti ir seniai pradėtą darbą tęsia toliau.

Galvijams besiganant, žoleles avelėms berupšnojant, piemenėlis turėjo laiko
dairytis aplink, stebėti artimus medžius, krūmus, o kur kalniau — ir platesnes,
skersai ir išilgai išvaikščiotas apylinkes. Mėgo jis ir žoleles, ir vabalėlius. Žinojo
savo prijaukintos ir daugiau pamiltos avelės skonį — vis parinkdavo jos mėgsta-
mų žolelių. Tačiau labai negalėjo užsižiopsoti, kad nepraganytų kokio gyvulio,
kad kas nepagriebtų nudūlinusio į svetimas ganyklas.

Tylu tylu, ramu ramu aplink, tarsi nieko gyvo čia ir nebūtų. Šventa diena,
pats vidudienis. Bažnyčios kugžda besimeldžiančių. O ir namie palikę paskendo
per dvyliktą tyloje. Nesimato žmogaus, net vėjelis, ir tas nedvelkia.

Tokiu metu sekmadieniais niekame jokio judėjimo nematyti. Apie dvylik-
tą ir saulė bekildama aukštyn, kuomet žmogus gali peržergti savo šešėlį, kiek
stabteli, kolei pradeda leistis žemyn. Paukštis tuo metu nesuka lizdo, neneša vai-
kams maisto. Tik kame ant šakelės tupėdamas kutinėjasi ir čiulba savo giesmelę
tupinčiai lizde patelei, ar abu tupi ant šakų, kai vaikai jau dairosi iš lizdo, ar su
išvestais vaikais sykiu sutūpę dalijasi prabėgusio pusdienio įspūdžiais. Visa tai
tyliai, ramiai, be triukšmo, be rimtį drumsčiančių garsų.

Sakoma — viskas aptyla, viskas susikaupia savy, padėkoje, skaistesnės ateities
vilty. Poilsis kūnui, poilsis protui.

Tik didelė nelaimė tuo metu gali priversti dirbti darbą. Kas tuo metu ne-
aprimsta, nesusikaupia savyje, tas turi blogų tikslų, tas nėra doras, turi negerų

Muziejaus archyvas

478

minčių. Jis nenori, kad kas jo darbą pamatytų. O kai viskas aptyla, jis mano,
kad niekas jo elgesio nepastebės. Toks sako, kad šiuo metu geriau kaip naktį.

Tačiau laukai akyli, miškai ausyli.

Piemenėlis pasiruošė vytį. Į jį žiūrėjo tik tos avelės, kurios dar nebuvo sumer-
kusios akių, ar kurios baigusios gromuliuoti paruoštas atrajas jau jau grimzdo į
save. Jos stebėjosi, kaip gali kas imtis darbo. Juo labiau jų valdovas, rūpintojas. ..
Čia gali būti ne su geru ... Čia gali kas nelaukta atsitikti...

Ir tikrai. Ilgai nelaukus susvyravo suūžė keli salos medžiai — kilo viesulas.
Nuo salos palei Šventorkalnį viesulas persimetė į vandenį. Subangavo sukun-
kuliavo ežero vandens baras, aštrios bangos supliauškėjo. Vandens kliuksėjimas
stiprėjo, kone švilpiantis ūžesys ėmė artėti tiesiai į ramią kaimenę ir į botagėlį
vejantį piemenėlį.

Dvylasis papurtė galvą, tarsi rodydamas stiprius smailius ragus. Užkimusiu
storu balsu subliovė senas avinas palenkęs galvą, kad aiškiau parodytų savus
riestus apdaužytus ragus.

Tyla būna prieš audrą. Bet čia siauras ruožas paliestas — tai ne audra. Ūžesys
liečia ežero vandenį tik taku nuo salos į kaimenę...

Netoli krašto pakilo vandens stulpas, kažkas išlindo iš vandens. Apstojo
pūtęs vėjas, aprimo bangos, tik aplink iškilusį vandenį ratais dar bėgo apvalios
smulkios bangelės.

Vandens stulpas artėjo į kraštą. Ryškėjo kažkas, lyg žmogus, lyg gyvulys —
juodas, su smailiais ragiukais, su ilga uodega, su skrybėle. Lieknas, lanksčių ju-
desių, žvalgosi, sukaliojasi, tikrai kaip iš vandens išlindęs. Ir sausas sausutėlaitis.

Tankiu trapsesiu artėja į piemenėlį...

Vos piemenėlis akis nuo darbo pakėlė, kaip nelauktasis nematytasis juodu-
kas klausia:

— Ką tu čia darai?

— Veju apyvarą, — ramiai atsakė piemenėlis.

— O ką tu rauksi? - klausia toliau ragus kraipydamas, uodegą aplink staipy-
damas keistasis atsibrovėlis.

— Ežerą rauksiu, — dar ramiau atsako piemenėlis.

Išsigando iš tarp Šventorkalnio ir salos atvykęs nelabasis. Susirūpinusiu bal-
su švelniai, maloniai ėmė kalbėti:

— Nerauk, nerauk ežero, ką mes ten nelabieji nakabiai savo buveinėse beda-
rysime, kad tu ežerą užrauksi?

— Rauksiu, — drąsiai atsakė piemenėlis ir kaip niekur nieko ėmė dėti naujas
pliekas prie savo vejamo botagėlio.

— Nerauk, nerauk, aš tave labai prašau, — jau uodegą nuleidęs ir ragiukų ne-
bekraipydamas prašo toliau juodas atvykėlis.

— O ką tu man duosi už tai, kad neraukčiau?

Muziejaus archyvas

479

— Ką tu tik norėsi, viską tau duosiu, — jau uodegos galą timptelėjęs ir vieną
ragą pajudinęs, ausis skliaudydamas rūpestingai šnekasi tas lieknas uodeguotis.
— Pripilk listiną šitą mano skrybėlę auksinių pinigų, — užsiprašė piemenėlis.

— Gerai, tuoj atnešiu... — nesiderėdamas sutiko nelabas kelmas.

Vėl kilo vėjas, vėl subangavo vanduo. Murktelėjo raguotasis nelabasis į van-
denį. Vanduo sunerimavo tarp Šventorkalnio ir salos. Aprimo prie tų buvusio
tilto likučių — iš dugno kyšančių apipuvusių sijų.

Piemenėlis metė vijęs savo botagėlį, skubiai ėmė kasti gilią duobę. Iškasęs
įstatė savo skrybėlę, su mietu pradūrė jos dugną ir laukia, kolei tas nelabasis at-
neš tų auksinių pinigų.

Kaimenė visa žiūrėjo į piemenėlio darbą. Net vandeny stovėjusios karvės
koja už kojos pamažu ėmė bristi iš vandens ir paslaptingai niūkdamos artėjo
prie piemenėlio. Tarsi būtų supratusios jo užmačias arba nujausdamos pavojų ir
besitelkusios į krūvą piemenėliui nelaimėj padėti.

Neteko ilgai laukti. Vėl suūžė viesulas, subangavo vanduo tarp Šventorkal-
nio ir salos.

Pakilęs vanduo greitai artinosi į nustebusią kaimenę.

Piemenėlis neskubėdamas taiso į žemę įleistos skrybėlės kraštus, kad jos tvir-
tai laikytųsi ir kad pilant pinigus neįsmuktų į žemę.

Vikriai išnėrė iš vandens apsiausto tas pats nelabasis, persikreipęs, vieną ranką
atmetęs — sunkiai nešė kibirą kupiną auksinių pinigų. Priėjęs švarkš išpylė pinigus
į skrybėlę. Pinigai žvang žvang nužvangėjo į duobės dugną. Paskubom žvilgtelėjęs
į skrybėlę ir nepamatęs pinigų, apsisuko uodegą pakėlęs ir nuskubėjo į vandenį.

Kaimenė sekė akimis, kolei jis pradingo vandeny.

Vėl viesulas, vėl bangos, vėl vandens šniokštimas, vėl, matyt, nugrimzdo į
dugną buvusioj patiltėj, kad iš savo buveinės dar paimtų auksinių.

Vėl kilst vanduo, vėl bangos ir bangelės, vėl artėja vandens raizgulys. Vėl iš-
lindo iš vandens sausas nelabasis ir vėl kibire blizga auksiniai naujutėlaičiai pini-
gai. Vėl švarkš į skrybėlę, vėl žvang žvang pinigai į duobės dugną. Ir vėl skrybėlėj
nelabasis pinigų vis dar nemato — dar per maža atnešė, dar neprisipildė skrybėlė.

Žvilgtelėjęs į piemenėlį nelabasis kaip viesulas puolė į vandenį. Smarkiau pa-
pūtė vėjas. Didesnės pakilo bangos, greičiau nelabasis nudūmė į savo buveinę.
Begrimzdamas išmetė tokius didelius vandens burbulus ir taip aukštai, kad tie
pakibo ant medžių šakų, o kiti net ir ant viršūnių užtiško.

Ima piemenėlis nerimauti, bet laikosi nuduodamas tarsi nieko blogo ne-
būtų padaręs su savo skrybėle, kad nelabasis dviem dideliais kibirais jos ne-
galėjo pripilti.

Atūžė, atpliaukšėjo jau nebe vienas — dviese. Antras senesnis. Senasis vienu
kibiru nešinas, o tas mūsų pažįstamasis su naščiais dviem kibirais velkinas. Visų
kibirų auksiniai kaupai spindi švyti.

Muziejaus archyvas

480

Jaunasis pirmas nužvangino savo nešmeną į skrybėlę. Pažiūrėjo — dar nesi-
mato auksinių žvangučių.

Senasis pamažu, palenkęs kibirą supylė atneštus auksinius, žemai pasilenkęs,
ranką prie surauktos kaktos pridėjęs pažiūrėjo į skrybėlę, pakraipė galvą, balta-
lykšt į piemenėlį, tarsi klausdamas, kas ta tavo per skrybėlė, kad jos ir penkiais
kibirais negalima pripildyti.

Piemenėlis nė mirkt, stovi sau botagėliu pasirėmęs, kaip niekur nieko.

Nelabieji negreitai, kažką murmėdami nudvylino į vandenį. Ir vėl viesulas,
vėl bangos — atneš dar...

Piemenėlis pabūgo — vikriai nusivilko savo augaloto dėdės dovanotą ilgų
rankovių švarką, užrišo su vejamu botagėliu rankogalius, ėmė semti iš duobės
auksinius pinigus ir žerti juos į tas užrištas ilgąsias rankoves.

Išsėmęs iki vieno visus auksinius pinigus, ištraukė kiaurą skrybėlę, užlygi-
no duobę, likusias žemes išbarstė taip, kad jokio pėdsako nebeliko, jog čia būtų
buvę kas kasta ar kas daryta. Pakėlęs kaimenę, pasivarė toliau už kalno, už ąžuo-
lyno. Švarką su auksiniais pinigais dailiai suvyniojo, padėjo tarp kęsų, kur augo
aukšti bajorai ir dagiai.

Paėjęs kiek tolėliau, piemenėlis įsilipo į šermukšnį ir pro ąžuolų šakas žiūri,
kas bus toliau.

Viesulas ir bangos pakilo dar didesnės. Jos supuolė iš įvairiausių vietų, ne
kaip pirma, tik iš tarpo tarp Šventorkalnio ir tarp salos. Matyt, čia buvo pagrin-
dinės buveinės durys. Šiuo metu rinkosi pro įvairias duris išeidami, galbūt ir pro
langus iššokdami, kad tik greičiau išpildžius vyresniojo įsakymą.

Juo arčiau prie ežero pakraščio, juo banga kilo aukštyn, ošė smarkyn. Vėjas
suko vandenį. Purškė purslas kur kas aukščiau medžių, tiesiog debesis būtų sie-
kęs, jei tik tuo metu jų būtų buvę danguje.

Dangus buvo ramus, giedras. Nei debesėlio, nei sruogelės. Medžių lapai ne-
judėjo, net drebulė nė vieno lapelio nejudino.

O čia tokia audra — ne audra, bet kažkas dar baisesnis. Tai darėsi toje vieto-
je, kur buvo po vandeniu apatinė Bonos salos pusė. Tegu ji buvo visai tokia pat
kaip viršutinioji, tačiau tai tik jos išorė, o ji pati galėjo būti ir tyli rami, ir pikta
audringa, net viršutiniąją dalį į neramumą įvaryti.

Taip dėjosi neilgai. Priartėję prie ežero pakraščio bangos ėmė slūgti, ir kaip
iš kiauro bulvių maišo pasipylė nakabiai, nakabiukai, pikčiukai, pikčiai, viso-
kie kelmai, kelmeliai... O pačiam priešaky didelis, stambus, pats vyriausiasis,
su gražiais šakotais raudonais ragais, su ilga kudlota žila uodega. Greta jo tas,
kuris pirmas prie piemenėlio atėjo, derėjosi, kibirais nešė auksinius pinigus.
Ir visi sausi sausutėlaičiai, tarsi niekuomet vandeny ir nebūtų buvę. Jie skubiai
metėsi prie tos vietos, kur buvo pilta į skrybėlę auksiniai pinigai. Nei kaime-
nės, nei piemenėlio, nei skrybėlės... ir nei piltųjų į skrybėlę auksinių pinigų.

Muziejaus archyvas

481

Nakabių būrys ėmė švaistytis, šokinėti aukštyn, kad toliau pamatytų, dairy-
tis aplink — visur tylu ramu, tarsi kas šluota būtų švariai viską iššlavęs.

Už kalno, šermukšny, pro šimtamečių ąžuolų gumbuotas šakas nakabiai ne-
galėjo piemenėlio pamatyti.

Niekame nieko neradę, aplinkui nieko nepastebėję, nakabiai ėmė ilgais kum-
pais rankų ir kojų nagais maigyti orą, vartalioti spindinčias akis, mosuoti ragais,
mosteguoti uodegomis. Nėra į ką kibti. Nėra su kuo grumtis. Nėra skrybėlės.
Nėra pinigų. Nėra piemenėlio. Ir nėra apyvaro, su kuriuo piemenėlis buvo pasi-
ryžęs ežerą raukti. Nakabiams labiausiai tas apyvaras ir rūpėjo.

Išsigandę, kad piemenėlis, kolei jie visi čia, nerauktų ežero, kad neužkirstų
kelio jiems grįžti į savo povandeninę buveinę, kad jie visi nepaliktų be ištaigin-
gų pareituvių, greitai puolė į vandenį ir ... atgal į savo angas.

Matėsi sausas kelias iki pat salos, kolei nakabiai bėgo namo. Vanduo nespėjo
jų šliužos užversti. Už tai jie prieš save stūmė didžiausią kalną vandens. Kai na-
kabiai apie Šventorkalnį ir Bonos salą susmuko į ežero dugną, tai vandens kal-
nas slūgdamas žemyn išjudino viso ežero vandenį. Pakilo didelės, piktos, baltų
viršūnių bangos su tamsiom apačiom. Ypač pirmosios bangos buvo itin aukštos,
staigios — kaip namai, kaip tikri uolų kalnai.

Pati pirmoji banga, kuri nešė sukeltojo vandens kalno sketerą, išsprū-
do net iš ežero, užpylė pakraštį, perbėgo piemenėlio sėdėtą kęsą ir tą vietą,
kur buvo piemenėlio iškasta duobė pinigams susemti pro pradurtos skrybė-
lės dugną.

Kad piemenėlis nebūtų pavaręs kaimenės ir kad pats nebūtų prašapęs, grįž-
dama į ežerą piktoji banga būtų nuplovus visus ir su savim nunešus į ežero gel-
mes sykiu su tais auksiniais pinigais.

Aprimo vanduo. Saulelė švietė, kaip švietusi prieš dvyliktą valandą. Nebe-
kilo bangos. Niekas nebesišvaistė nei apie Šventorkalnį, nei apie Bonos salą, nei
tame tarpe tarp tų nuostabių vietų ir pakraščio.

Kaimenė, kaip visuomet, jaukiai ganėsi. Bet piemenėlis vis dar nedrįso lip-
ti iš šermukšnio. Dingus ežero vaizdams vis dažniau ir dažniau žvilgtelėdavo į
švarką bajoruose ir dagiuose. Ir čia viskas be niekur nieko stovėjo.

Kai jau saulelė iš kitos pusės ėmė šviesti, kai Bonos salos medžiai metė ilgo-
kus šešėlius ramaus vandens paviršiuje, kai jau iš šios pusės nebesimatė vande-
nyje apatiniosios salos dalies, piemenėlis išlipo iš šermukšnio. Priėjęs prie švarko
bajoruose ir dagiuose tarp kęsų, pakylėjo norėdamas įsitikinti, ar viskas tebėra
botagu užrištose švarko rankovėse. Švarkas buvo toks pat sunkus, kaip ir tuo
metu, kai jį piemenėlis nešė nuo ežero pakraščio.

Šviesus buvo Šventorkalnis, saulės jam dar netrūko. Jo reti ir neaukšti
medžiai dabar kaip žydėte žydėjo. Saulės spinduliuose maudėsi ir Briedžių
salos galas.

Muziejaus archyvas

482

Kaimenė ramiai ganėsi. Nei dvylasis, nei avinas nesiskyrė nuo savųjų, laikė-
si savo būrių viduryje tarsi kviesdami visus laikytis arčiau kits kito, kad kokie
pavojai vėl nedrumstų jų ramybės. Jiedu abudu kaip susitarę manė, kad tik jų
tie juodi uodeguoti ragotiniai pabūgo ir nepuolė piemenėlio.

Piemenėlis buvo taip suaugęs su savo kaimene, kad jam tereikėjo žodį pasa-
kyti ir nesilaikęs tvarkos bet kuris kaimenės narys tuoj grįždavo į savo draugin-
gą būrį. Ir avys su karvėmis maišėsi. Jėraičiukai kartais iš po pat karvės snukio
pagrobdavo geresnę žolę. Jokių nesutikimų niekuomet nebuvo.

Tiesa, piemenėlis mokėjo užbėgti už akių nesutarimams ramiu balsu pasa-
kydamas, kas turi tvarką atstatyti. Visi žinojo savo vardus. Visi žinojo savo vie-
tas... Tiek rytmetį einant į ganyklą, tiek poilsio metu, tiek vakarop grįžtant iš
ganyklos.

Dvylasis buvo pripratintas net piemenėlio švarką panėšinti, jei šis jam už-
mesdavo ant nugaros. Niekuomet nenukratys, nenupurtys. Nors, tiesą pasa-
kius, tokias nešiko pareigas treigys jautis nelabai maloniai teidavo. Kartais
pagreitindavo savo žingsnį, kai matė piemenėlį beskleidžiantį savo švarką, kad
užmestų jam ant nugaros. Bet jau užmetus nemėgindavo numesti.

Kaip kasdien, taip ir šiandien piemenėlis pasiruošė mažojoj pavakarėlėj sukti
besiganančius gyvulius namų link.

Didžiausią rūpestį turėjo su tuo dabar netuščiu švarku. Dėl sunkumo jis pa-
keltų ir parneštų pats vienas. Bet jis žinojo, kad ne vien švarko svoris svarus,
kad auksinis pinigas eina per rankas ne vien pagal savo svorį, nors jis ir sunkus
pakelti. Jis gerai žinojo, jog už savo darbą nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo ru-
dens jo tėvas tebuvo sulygęs vieną pinigėlį. O čia penki kibirai tokių...

Patirtas vargas ir šioks toks susigaudymas auksiniuose piniguose vertė pie-
menėlį kurti visokius vaizdus. Visų pirma jam krito į galvą mintis nusipirk-
ti žemės, pasistatyti namelius. Apsivesti, auginti vaikus ir jokiu būdu neleisti
jiems stoti pas ūkininkus karves, avis ganyti. Ir anksti kelk, ir šaltoj rasoj basas
kiūtok ganyklose. Ir švarkas vėjo neatlaiko, ir maistas alkiui nėra be saiko. Vis
tave gainioja, varinėja — nei savo laiko neturi, nei savo kampelio. O jau praga-
nius, tai drebėk, kad negautum su pirmu pasitaikiusiu žiogriarikiu ar pančiu.

Vis su gyvuliais, tik juos pažįsti. Tik jie tavo draugai, tiesą pasakius, geresni
už žmones, su jais pasikalbi. Nesibara, klauso. Ne jie kalti, jei nepamatai, kai jie
prie savo ganiavos ribos prieina ir pereina gaudydami geresnę žolelę.

Taip jis galvojo slinkdamas paskui tvarkingai namo einančius gyvulius ir vis
dar grobstančius kuokštą masinančios žolės.

Parsivarė kaimenę. Parsinešė švarką netuščią.
Šventadieniškai nusitelkę namiškiai juokavo su piemenėliu sakydami, kad ir
jis šiandien kažkaip kitaip atrodąs.

Muziejaus archyvas

463

Pusvaikis pastebėjo jo skrybėlės kiaurą viršų, o pusmergė tuoj prikibo prie
švarko, kam jis aklai užraišiojęs rankoves, bene, sako, tau kas kūlį į švarką įver-
tė ir tu nebegali dabar beišversti - duok padėsiu, aš moku išversti, jei tik nėra
per didelis kūlis.

Tyli piemenėlis. Bet ir jis pats jaučiasi atrodąs kitaip. Ir susirūpinęs, ir šypsotis
norėtųsi. Laikosi kiek galėdamas, kad neišduotų savo švarko rankovių paslapties.

Apsitvarkęs su gyvuliais — kurį pririšęs, kurį uždaręs, uždarinėjęs avių tvar-
to duris, užkilnojęs laidaro karkles, užkaišiojęs spragas — eina į kiemą pasakyti,
kad karvės jau parėjo. Jis negalėjo jų varyti, jos pačios turėjo eiti kaip norėda-
mas, kad pienas nepamažėtų.

Sutinka mamūnę ir prašosi leisti nubėgti šį vakarą pas tėvus - pasiilgęs, norįs
su jais pasikalbėti. Šeimininkė leido įsakius rytoj nepavėluoti, kai auštant pa-
milžus karves reiks jas ginti. Sakoma, ginti kaimenę į ganyklą, parginti namo.
Bet taip tik sakoma. Griežtai įsakyta gyvulius negainioti. Jie turi eiti, kaip pa-
tys kad nori.

Nudžiugo piemenėlis žavęs leidimą tėvus aplankyti. Tuoj švarką ant pečių,
keberiokš per tvorą ir stačiausiu keliu per pūdymą.

Rado tėvus namie. Viską papasakojo. Išsižioję klausėsi tėvai. Netikėjo tokia
laime, kolei piemenėlis atrišęs rankovę neparodė, kas joje yra.

„„„Tiek aukso... Tiek pinigų... Nustebo tėvas, susijaudino motina. Ir sūnui
ašaros ėmė skruostus graužti.

Ber ilgai nelaukęs, tvaksančią širdį sulaikydamas, piemenėlis pasisakė, ką
reiktų su tais pinigais daryti.

Nudžiugo tėvai, tokį protingą vaiką turėdami. Sutiko su juo.

Ir tuoj visi susimąstė, kame rasti žemės, kame statydintis trobesius.

Praėjo gana daug laiko. Viskas aplink atrodė po senovei. Ir Virkšto ežeras,
ir Šventorkalnis, ir Bonos sala, ir Briedžių, Veršių ir kitos salos. Ir vanduo toks
pat. Ir daug seliavų prigaudoma žiemos metu. Ir bebrų vis dar galima matyti,
nors juos smarkiai apmažino, ypač dėl jų uodegos, mat ji su žvyna. Atseit bebro
uodegą galima ir gavėnioj valgyti. Ir valgė.

Atėjo sykį pas mane gražus vyras — ne tai į vestuves, ne tai į įkurtuves. Pasi-
rodo, ir į vestuves, ir į įkurtuves.

Tai buvo Lauryno Virkšto vestuvės ir jo ūkio įkurtuvės, to paties piemenė-
lio, kuris anais metais gavo iš nakabių penkis kibirus auksinių pinigų, kad tik
gražiojo ežero nerauktų.

Dėl to ir ežeras yra ne Platelių, bet Virkšto ežeras.

Muziejaus archyvas

484

Šv. Jonas Juodaubyje

Vadinsiu, kaip žmonės kad vadina, šv. Jonelis. Taip vadina net augaloto
žmogaus dydžio statulas. Šitas, maždaug penkerių metų berniuko ūgio aukš-
čio, šv. Jonelis į Juodaubį buvo iškeltas iš Silvestro Končiaus svirnalio Purvai-
čiuose. Čia jis apdulkėjęs, apvoratinklavęs stovėjo ant miegų, matyt, tuo metu,
kai dar klėties nebuvo.

Šv. Jonelis į tą svirnalį pakliuvo iš Juodaubio, kai jo koplytėlė buvo visai su-
smukusi, kai ne tik stogas buvo visai sukiuręs, bet ir sienos nebeturėjo stačios
atramos.

Medingėniškio Šukštos baudžiauninkas Silvestras į tą sodybą buvo atkraus-
tytas, reik manyti, bent jau ne anksčiau, kaip po „miatėžos“ metų. Nes jis pats
pasakojo, kaip buvę suvaryta apie 500 žmonių Telšiams paimti ir kaip jie nedrįs-
davę pulti Tešių, nors gerai žinoję, kad ten tėra tik 20 rusų kareivių. Kaip juos
gerai mėsomis pašerdavę, gerokai prigirdydavę, prikalbėdavę su visokiais paža-
dais ir kaip jie imdavę slinkti iš kirvio nemačiusio miško nuo Lėplaukės (apie
du kilometrus iki Telšių), kaip artėjant prie Telšių tas didelis būrys išnykdavęs
ir kaip nebebuvę patiems Telšiams pulti ir keliolikos žmonių, apsiginklavusių
dalgiais, šakėmis. Sako, beeinant būriu, čia vienas, čia kitas pasitraukdavo už
medžių ir krūmų, taip didelė žmonių virtinė kaip tirpte ištirpdavusi. Tai buvo,
sakykim, 1863 metais.

"Tuo metu Silvestras jau gyveno Purvaičiuose. Pasakojama, kad Silvestras, o
teisingiau, jo tėvas, buvęs iš kažkur atbėgęs į šią padangę ar pono išmainytas į
kažkokį gyvą ar negyvą daiktą.

Matyt, Silvestras buvo jau gerokai susigyvenęs su Purvaičiais, nes Juodauby
buvo supuvusi, susmukusi, jo sodybos pastatydinta šv. Jonelio koplytėlė, ar tie-
siog šv. Jonelis. Ji galėjo būti statydinta po „bimbalo“ metų, po 1831-ųjų. Ji galė-
jo apipūti iki 1863 metų. Tačiau vargiai taip buvo, nes 1872 metais ūkį perėmė
jauniausias Silvestro sūnus Antanas. Tai nuo 1863 metų šv. Jonelis nebūtų taip
jau apvoratinklavęs ir apdulkėjęs. Ir nuo tų metų Silvestro atstatytoji Juodauby
koplytėlė nebūtų supuvus.

Koplytėlė galėjo būti pastatydinta po 1831 metų sukilimo. Nes tuomet Sil-
vestras buvo 20 metų amžiaus ir galėjo būti pavarytas „Telšių imti“. Jis mirė,
sako, turėdamas 80 su viršum metų.

Silvestras buvęs drąsus, augalotas, smarkus vyras. Gal už „Telšių ėmimą“ ir
tą ūkį Purvaičiuose jam pavedė - eiti iš to ūkio baudžiavą. Kad Silvestras buvo
prašmatnesnis už savo kaimynus, matyti iš to, kad jis ėmė leisti savo sūnų Petrą
į kunigaikščio Oginskio penkių klasių mokyklą. Ir vaikas buvo netižęs: nupie-
šęs kunigaikščio karietą, keturiais arkliais pakinkytą, bevažiuojančią į bažnyčią
(vienas toks spalvotas piešinys buvo sesers Antonės kamaroj prie sienos prikli-

Muziejaus archyvas

465

juotas, — aiškiai tą paveikslą atsimenu). Sužinojęs apie piešti mokantį vaiką, ku-
nigaikštis ėmęs jį leisti į mokslus savo lėšomis.

Petras buvo gimęs apie 1840 m. ir užmuštas 1890 m. JAV. Oginskio padeda-
mas ėjo mokslus Žitomiro seminarijoj. Teologiją studijavo pas jėzuitus Romoje,
kur gavo teologijos daktaro laipsnį. Paskui studijavo teisę Paryžiaus universite-
te. 1871 m. atvyko į JAV ir tais pat metais buvo įšventintas kunigu Milvokio
vyskupijoje. Kunigavo Čestertone ir 1875-1885 m. Baltimorėje, lenkų šv. Sta-
nislovo parapijoje. Pastatė bažnyčią. 1879 m. pradėjo leisti Gazietą Lietuvišką.
Polemizavo su dr. Šliūpu.

Jei vyresnis Silvestro sūnus buvo gimęs 1830 m. (dar turėjo vyresnį sūnų Juo-
zą ir dukterį Mariją), tai Silvestras 1831 m. galėjo būti pavarytas „Telšių imti“.

Taip pat iš to, kad iš pono buvo gautas leidimas vaiką mokyti, galima daryti
išvadą, kad ir apie 1861-1863 metus Silvestras turėjęs neblogą pono akį. Jis ga-
lėjo būti kuo nors prasikišęs pro savo kaimynus baudžiauninkus.

Iš tokių samprotavimų galima spręsti, kad šv. Jonelio amžius galėjo būti ar-
timas Silvestro amžiui. Kitaip tariant, šv. Jonelio atsiradimas gali siekti 1800
metus, bent jau Napoleono laikus.

Samprotaučiau dar toliau. Atrodo, jog Silvestras ne pats buvo ant miegų
kampe pastatęs šv. Jonelį su Mergele Šventąja. Jis juos rado apvoratinklavusius,
nugultus storo dulkių sluoksnio. Kas padirbdino statulas, tas nelaikė jų svirnaly
ant miegų pastatęs, bet padirbdino ir koplytėles jiems. Iš sveikų koplytėlių išė-
męs, jis nenešė jų į svirnalį. Koplytėlė turėjo pirma supūti, o koplytėlei supūti
reik pusšimčio metų ar daugiau. Taip samprotaujant statulų amžių reik nukelti
į XVIII šimtmetį. Taigi statulos jau stovėjo svirnaly, augant Silvestrui. Jos jau
buvo bent vienos koplytėlės amžių išgyvenusios. Silvestro vaikams augant, sta-
tulos jau vėl buvo Juodaubio koplytėlėj. Ūkį perėmus Silvestro sūnui Antanui
(mano tėvui) buvo padirbdinta koplytėlė prie Purvatinės (kryžkelė Paminėjai-
Žvirzdaliai-Purvaičiai) su kun. Petro darbo šventaisiais ant stiebo, Juodauby —
šv. Jonelis ant žemės koplytėlėj, kieme — Švč. Mergelė koplytėlėj ant stiebo.

Mano laikais koplytėlė aptrešo, šv. Jonelio dažai nusišėrė. Tėvas ją perdirbo,
o aš nudažiau ir koplytėlę, ir pačią statulą. Tėvas tvorele apšaudė, kad gyvuliai
nesismaigstytų į koplytėlės vidų.

Kodėl Silvestras tas nuo senų senovės besilaikančias statulas iškraustė iš
svirnalio? Ne dėl to, kad vietos svirnaly pristigo ūkiui besiplečiant, o dėl to,
kad, pastatydinus klėtį, svirnaly miegų nebereikėjo. Atseit, statulų išdangini-
mo laiką galima sieti su klėties pastatymu. Tai būtų ne mažiau senas laikas.
Žinoma, laikas neturi išeiti iš Silvestro sąmoningo ūkininko amžiaus laiko ir
negali artėti prie Silvestro mirties laiko, nes jo pastatydintąją koplytėlę, jau
sutrešusią, jauniausias sūnus Antanas netrukus turėjo perstatyti — pats savo
rankomis sukalstė.

Muziejaus archyvas

486

Kartą Silvestrui prisisapnavo šv. Jonelis su Mergele Šventąja bevalgantys košę.
Šv. Jonelis greitai po didelį šaukštą kabina tos košės, giliai mirko į mirkalą ir val-
go. Mergelė Šventoji su mažo šaukštelio galeliu nuo pakraštėlio nedrąsiai kabina
košę ir pridėjusi prie mirkalo į šv. Jonelį žiūrėdama valgo. Šv. Jonelis, pamatęs
Silvestrą, padėjęs šaukštą ir sakąs Mergelei Šventajai: jei pritrūks mirkalo, van-
dens prisipilk. Kiek arčiau priėjęs prie Silvestro piktai taręs: „Silvestrai, kam čia
mudu tose dulkėse laikai?“

„O kame turiu laikyti?“ — nedrąsiai paklausęs Silvestras.

„Mane išnešk į Juodaubį, o Mergelę į kiemą.“

Taip tą pranašingą sapną Silvestras ir užmiršęs. Po kurio laiko Silvestras vėl
sapnuojąs. Beeinąs jis siauru takeliu prie kažkokių aukštų skardžių. Staiga prieš
jį Jonelis su Mergele. Jis tuoj pažinęs tuos pačius, kurie ant miegų svirnely nuo-
lat painiojosi, kad reikėjo ko ieškoti ar ką tvarkyti. Jonelis piktas, laikąs už ran-
kelės Mergelę ir sakąs Silvestrui: „Ar aš tau nesakiau, kam tu mane su Mergele
tose dulkėse laikai: išnešk Mergelę į kiemą, o mane į Juodaubį.“

Jonelis taip piktai žiūrįs, jog, rodos, tuoj nusmuks tais skardžiais į bedugnės
prarają.
lę svirnelyje, apšluostęs dulkes ir padėjęs pavaizdesnėje vietoje tame pačiame
svirnely.

Ilgai nelaukęs, padirbdinęs šv. Joneliui didoką, ant žemės statomą koplytė-
lę, nukaldinęs kryžmą, rudai nudažęs, išvežęs ir ant kalno prie Juodaubio upe-
lio pastatęs.

Jei mano tėvas perstatė tą koplytėlę savo vedybinio gyvenimo pradžioje apie
1873-1874 metus, tai ji šiaip taip išsilaikė iki 1926 metų, kai vėl perstatytoji
buvo šventinama. Taigi koplytėlė išsilaikė 43 metus. Tiek pat laiko duodant ir
Silvestro koplytėlei, ji turėjo būti padaryta apie 1830 metus.

Kiek laiko ji išbuvo ant miegų, sunku spėlioti. Galėjo ir ilgokai išsilaiky-
ti. Bet ta koplytėlė buvo pastatyta prieš stovyloms pakliūnant ant miegų bent
prieš 43 metus, arba apie 1787 metus. Šie metai ir yra apytikriai šv. Jonelio su
Švč. Mergele įsikūrimo metai.

Taigi tiedu šventieji yra tikri liudininkai Končių sodybos Purvaičiuose am-
žiaus — apie 1778 metus. Dar pridedant laiką, šventųjų išbūtą ant svirnalio mie-
gų, statulų amžius pakiltų iki 200 metų.

Kaip ten bebūtų, tokio amžiaus daiktai gerbtini ir saugotini. Jie yra daug iš-
gyvenę su Končiais. Šv. Jonelis matė netolimąją apylinkę ir ten stebėjo, kas dė-
josi ir ką pats išgyveno.

Kliuvo ir jam. Apie ankstyvesnįjį jo gyvenimą nėra žinių, neteko nugirsti
pasakojimų. Tačiau pasakojama, kad Juodauby baido, vadinasi, po koplytėle
ar prie jos ir anais laikais galėjo būti palaidota nekrikštytų kūdikių, nes tokių

Muziejaus archyvas

487

kapeliai visur siejami su baidymais. Vėlyvesniais laikais tikrai buvo pakasama.
Dar vaikystėje man tėvas yra sakęs apie tai. Sykį su tėvu prie koplytėlės laukėva
atvaromo kiškio iš Mažojo Juodaubio. Kiek tolėliau, antroj pusėj kelio, Mažo-
jo Juodaubio link yra lapurviai. Kaip tik tą dieną tėvas man juos rodė. Pamatęs
bruknių ir kerpių krūmeliuose pliko žvyrelio progumą, paklausiau tėvo, nuduo-
damas nusimanantį, ar ir čia yra buvęs lapės urvas ir dabar užbiręs žvyrais. Tė-
vas atsakė, jog; čia ne lapės urvo buvimas, bet greičiausiai pakastas nekrikštytas
kūdikis. Jis dar papasakojo, kad negyvų ar ne laiku gimusių kūdikių į kapus
neįsileidžiama. Tai ima ir slapčiom, nakties metu, pakasa kame prie šventin-
tos vietos, prie kryžiaus ar koplytėlės. Arba kame pakasę pastatydina kryžių ar
koplytėlę. O jei pasielgia kitaip, t. y. pakasa ne prie kryžiaus ar koplytėlės arba
nepastato prie pakastos vietos kryžiaus ar koplytėlės, toje vietoje baido — rodos
visokios šmėklos arba išbėga mažas, vien marškinėliuose kūdikis ir eina paskui
prašydamas pakrikštijamas. Toks baidymas ar kūdikio pasirodymas pradingsta,
kai pastatydina kryžių ar koplytėlę ir, žinoma, pašventina.

Šv. Jonelis turėjęs du išgyvenimu. Koplytėlėj vis būdavo įmerktų pievoj nuskin-
tų gėlių - jaučio bumbolų, balgalvių, žvaginių. Vieta ši - Pociaus ganyklalė, gauta
iš bendrųjų ganyklų. Žemė — dykas smėlis, augo tik vaivorai, bruknys. Tik pagal
upelį gyvuliai galėjo rasti žolės, daubalėse ir viename šlapiame ganyklalės kampe.
Augo kur ne kur plonutė smilgelė, saulės ašarėlė, katpėdė. Ganyklalė aptverta tvo-
ra. Niekas karvių čia neganė, jos buvo palaidos. Viena karvė ėmė smaigstytis prie
tų įmerktų gėlių koplytėlėje. Kažkaip įkišo galvą ragus kraipydama ir nebegalėjo
beištraukti — su visa koplytėle nusiritusi nuo kalno. Rado pusgyvę karvę pakalnėje.

Pyko Pocius, kam mano tėvas neaptveria savo koplytėlės. Tėvas koplytėlę
apšaudė per dvi kartele. Tam aptvarui pasenus, susmukus, jau aš pats naują ap-
šaudymą padariau.

Kitas įvykis. Pociaus vaikai buvo gerokai padykę, labai keikiančių tėvų ir pa-
tys labai keikė. Sykį Paminėjų Martinkus važiavo pro Juodaubį. Pociaus vaikai,
išėmę šv. Jonelį iš koplytėlės, užnėrę pantį ant šv. Jonelio sprando, bebraidiną
prie tiltelio pakalnėj į vandenį (vanduo čia kiaurą vasarą neišdžiūdavo — šalti-
nuota) ir saką: „Brisk brisk, velniuke.“ Martinkus, atėmęs iš vaikų statulą, suba-
ręs vaikus ir šventąjį grąžinęs į koplytėlę. Po to įvykio tėvas nupirko „lankams
geležies“ (kibirams ar kitiems indams apmesti vietoj medinių lankų darydavo
geležinius) ir koplytėlės angelę „užkalė“. Taip ji ir laikėsi, kolei aš vis dar lan-
kiaus tėviškėj.

Dabar koplytėlė naujai atstatyta — stiprūs aptvaro stulpai, kitoks langas, te-
kinti koplytėlės šonų pakraščiai. Ir pats šventasis naujai perdažytas: mano da-
žytasis neturėjo linksmo veido, o dabar jis gražiai šypsosi.

Mergelei Šventajai buvo, matyt, tais pačiais protarpiais pastatyta koplytėlė
kieme. Pirmoji, kurią aš atsimenu, buvo didelė, ant stambaus stulpo, su gražiai

Muziejaus archyvas

488

šakota geležine kryžma, apačioj apaugusi barbarytėm, greta vyšnios, užpakaly
didelis klevas, kurio šakos vertė vyšnias lenktis kiemo pusėn — tai sudarė gražų
vaizdą. Dar sesuo pačiame žemutiniame sluoksnyje visuomet turėjo pasodinusi
rūtų, žydinčių dobilėlių (saulučių), žemčiūgų (kvepiančiųjų žirnelių), nasturtų;
išaugdavo ir cinavados. Prie koplytėlės kamieno buvo padėtas balzganas dido-
kas akmuo, taisyklingai elipsiškas. Jis buvo gilokai įsmigęs į žemę — ta iš žemės
išsikišusioji dalis buvo tikrai taisyklinga, lygi. Ant akmens atsiklaupdavo, kai
kalbėdavo poterius (kitas panašus akmuo buvo prie mano kamaros durų). Ko-
plytėlės durys buvo atidaromos, šoniniai langai su nedideliais stiklais. Koplytėlė
atrodė tamsi, baltavo statulėlė, baltai dažyta. Buvo lango ir durelių užuolaidos,
Švč. Mergelės karolių ištisos virtinės ir didelė saga po kaklu, maždaug balandžio
kiaušinio dydžio, tamsoko stiklo ar veidrodėlio pasenusio.

Prie Švč. Mergelės kojų buvo du mažytėlaičiai moliniai puodukai (ašaruvės)
gėlėms įmerkti. Sesuo vis merkdavo pievų gėles, mat smulkučiai žiedeliai tiko
ir mažiems puodukams, ir statulai, ir koplytėlės langeliui.

Žiemos metui puodukus pripildavo smėlio ir įkišdavo katpėdžių puokšte-
les, kurios sudžiūvusios savo išvaizdos nekeisdavo. Atrodė, kad ir žiemos metu
mirksta gyvos gėlės.

Šv. Jonelio koplytėlė gėlėms merkti puodukų neturėjo. Buvo vartojami bute-
liai nudaužtu kaklu ir tamsaus stiklo. Žiemos metui čia pasilikdavo paskutinės
pamerktos gėlės, sudžiūvusios, nuknabusios. Mat čia koplytėlės durys neturėjo
stiklo. Ir rėmų durelėms nebuvo - tik koplytėlės apmuštose sienose išpjautos sky-
lės. Žiemos metu koplytėlę pripustydavo sniego — vos šventojo galva bekyšodavo.

Aplink šv. Jonelį gėlių nebuvo daigstoma — kur čia, aplink plika, gyvulių nu-
graužta ganykla. Šiokį tokį jaukumą sudarė netoli kupstais augantieji kadugiai
ir kerėplos pušaitės. Čia pušaitės retos, neaukštos, išsižargsčiusios. Šiaip vieta
pavaizdi, su keletos kiemų vaizdu iš tolo į šiaurę, su Uščos miško aukštom skali-
nėm pušim (su aukso spalvos kamienais arti kronos). Dar kuokštas pušyno Ma-
žajam Juodauby. Šiaip pušys nevešlios, aplink balzganas smėlis. Čia pat kelias
į pakalnę, tuoj per upelį į kalną. Kelio pakraščiai aukšti, vis birstančio žemyn
smėlio. Akiai labai gražus vaizdas — miškaliai aplink, plikos vietos su samana,
balzganas smėlis, upokšnio vingiai, tiltalis per upelį.

Štai tie šešiolika vartų

Savo rašiniuose dažnai miniu gausybę tvorų Žemaičių padangėje. Aptvertas
bet kuris laukas net tuo metu, kai iš trilaukės sistemos buvo pereita į daugia-
laukę. Kai kuris laukas paliktas pūdymui, jo aptvėrimą ypač patikrina, kad net
mažiausieji žąsytėliai nerastų skylės tvoroj perlįsti į apsėtą lauką. Kartais kurį

Muziejaus archyvas

489

Kryžius kelyje Luokė-Pavandenė. 1938 m. Fot. Ignas Končius

pūdymo kampą panaudoja pasėdami bulvių. Tuomet tą lauko kampą aptveria
naujai greitomis pinta tvora. Susmeigia mietus ir juos išpina nuožulnia pyne ran-
ka apimamo storio išbėginių alksniukų. Pina tuos alksnius priplodami jų viršū-
nes prie žemės, o storuosius galus kreipdami maždaug 30 laipsnių kampu nuo
žemės (žinoma, pagal alksnio ilgį). Visa tvora alksninė. Prie žemės smulkios ša-
kelės ir lapai — čia nei žvirblis, nei pelė nepralenda. Jauni ir sudžiūvę lapai labai
gerai laikosi. Kai reik rugius sėti, tvorą nuardo, parveža kurui, o bulves nukasa.

Gaila, nesusiprotėjau, ištiesus į vieną visas tėviškės tvoras, surasti jos ilgį.
Kiek darbo, kiek medžiagos.

Dabar dėl tų šešiolikos vartų kely į Žlibinus.

Purvaičių soda „ulyčios“ neturi, kaip ir beveik visos Žemaičių sodos. Kryptį
duoda Sausdravas. Mano tėviškė pačiam sodos gale. Vienuolika sodybų yra mūsų
Sausdravo pusėj, šešios antroj pusėj (Petryla, Jundulas, Jucys, Grigaitis, Riškus).

Pirmuosius vartus tenka kilnoti, iš savo užduralio išvažiuojant. Į Stonio žemę
įvažiuojant, už kokių 120 žingsnių, yra antrieji. Tretieji - įvažiuojant į Jeronimo
Končiaus žemę. Jo žemėj, iš lauko į paprūdį — į sodybą įvažiuojant. Čia pro tris
kiemus yra „ulyčia“. Pro Jeronimą Končių į Pociaus sodybą (kartais tarp tų so-
dybų vasaros metu būdavo vartai, kad gyvuliai nesipainiotų). Ketvirtieji — tarp
Pociaus ir Jonavičės sodybų. Dveji vartai (penktieji ir šeštieji) — pervažiuojant
kelią Plungė- Medingėnai (per Žvirzdalius). Į Labanauskio, paskui Zubieliaus

Muziejaus archyvas

490)

(Labanauskio žento), žemę įvažiuojant — septintieji. Antroj sodybos pusėj — aš-
tuntieji. Į Vincento Končiaus žemę įvažiuojant — devintieji. Į Petrylienės sklypą —
dešimtieji. Vienuoliktieji — tarp Jucio ir Urboniškės pievų. Dvyliktieji — netoli
Bironto sodybos (kelias neina per sodybą). Tryliktieji - įvažiuojant į žlibiniškio
Šukštos žemę, keturioliktieji — prie Šukštos sodybos. Penkioliktieji — prie Šukš-
tos kumetyno ir šešioliktieji — iš Šukštos žemės išvažiuojant į Plungės-Žarėnų
vieškelį jau pačiuose Žlibinuose.

Dėl to žmonių vargai: vasarą — vartai, žiemą — nosis. Visas kelias — ne daugiau
kaip 3 kilometrai. Kai brolis Petris buvo Peterburgo kunigų seminarijoj, vasaros
metu į Žlibinus kas sekmadienį važiuodavo į bažnyčią, o mane pasiimdavo už
vartkelį. O tų vartų visokių. Tik vieni tebuvo bėgamieji, į Šukštos sodybą įva-
žiuojant, — atklembariavai ar atkabinai, ir jie patys atsidaro. Paskui juos nubėgi
ir pravažiavus atvarai į savo vietą.

Kiti, jei lenktiniai, gana sunkūs kelti. Bet šitokie būna nuolat uždaromi ar
su skląsčiu, ar su kobiniu, ar su kyščiu. Dar gerai, jei po vartais nėra išplaktos
duobės, kuri dažnai būdavo pilna vandens. Tuomet neretai, nešdamas vartų
kilnojamąjį galą, gauni per tą klampynę peršokti. Žinoma, kalbu apie vasaros
metą — tai atsitinka po smarkesnio lytaus arba lytotu metu.

Juo vartai blogesni, juo sunkiau su jais. Jie paprastai būna raišiojami. Priva-
žiavai — atrišk. Pravažiavai — užkelk ir užrišk. Tai dažniausiai netoli sodybų, kur
gyvuliai — kiaulės, avys, žąsys vaikštinėja. Jei gerai nesutvarkysi, gyvuliai gali
sueiti į „iškadą“ — į daržą ar į javus. Kad nepamirštumei, prie vartų yra pririštas
spragilas — jei neužriši, gausi su tuo spragilu. Nemėgsta vartkeliai tokio vartų
papuošalo, dažnai išverčia ar nulaužia, arba spragilo galvą pasiekę nutraukia.
Čia reik atsargumo, apdairumo. Vartai prie sodybų tokių papuošalų paprastai
neturi. Sodyboj visuomet ir be „pabaisos“ gali kas pamatyti.

Keistai nežinančiam gali atrodyti, kad nuo Žlibinų iki Kontaučių irgi trys
kilometrai, o tiktai vieneri vartai. Čia ir tvorų kaip ir nėra. Pradžioj kontautiškio
Petro Šukštos pievos (iš viso apie 6 valakus), paskui burliokynas — suvargęs, nu-
skuręs ir vartų nėra kame kurti — nei tvorų, nei gyvulių prie jų sodybų nesimato.

Į Plungę važiuojant vienuolika kilometrų, o tik treji vartai, neskaitant trijų
vartų, kolei iš sodybos per savo žemę išvažiuoji į tą šunkelį. Bet savųjų nereik
skaityti. Čia stambūs ūkininkai. Kiti per visą savo žemę turi užtvėrę „ulyčias“
abiejose kelio pusėse, patys tvarkosi su vartais įvažiuodami ar į savo lauką, ar į
pievą, ganyklą (Pakalniškis, Lingė, Tumas, Zdramys, Kripas, Rečkauskis).

Kai nepriklausomos Lietuvos laikais tą kelią perdirbo į vieškelį, neliko nė
vienerių vartų. Savo žemės vartus užkėlei ir važiuok sau kaip ponas.

Dėl to važiuoja žmonės, kad ir turėdami gerus arklius ir vežimą, vienkinkį
ar porinį, tik reikalui esant, o šiaip pėsčiomis. Žinoma, į artimąsias bažnyčias,
Plungę jau tolimesniu miesteliu laikant. Be to, kad ir vasarvidžiu pėsčias grei-

Muziejaus archyvas

49]

čiau nueisi negu važiuotas: kliudo vartai, bet dar didesnis kliuvinys — blogas,
niekuomet netaisomas kelias. Net vasarvidžiu duobės, kyšo akmens, murdytų
šakų stimburiai, palijus — balos, purvas.

Visuomet, kolei dviračio neturėjau, į Plungę eidavau pėsčias. Per tvorą šokte
peršoki tik ranką padėjęs, kai nuokalniai — pabėgėji.

Rudenį, pavasarį su vežimu sunkiai beišplauksi: 3—4 valandas plauksi — gai-
la gyvulio, vežimo, laiko.

Kai sarginau tėvą (jau studentas), visuomet eidavau į Plungę pėsčias. Turėjau
nepermerkiamą milinę, su aulais batus — eidavau sau pliauškėdamas.

Soda... Kaimas... Aš

Kelios ar keliolika sodybų sudaro sodą. Paprastai bet kuri sodyba priklauso
vienai šeimai. Šeimą sudaro tėvas, motina ir vaikai. Dažnai šeimose matai kar-
šinčius: tėvo ar motinos tėvai arba tėvas su motina — senelis, senolė. Kaip ir ne-
pasitaiko, kad vienoje sodyboje gyventų ir tėvo, ir motinos tėvai. Mat vienas jų
yra atėjęs iš kitos sodybos, o ta sodyba turi karšinti savo senelius.

Tad sodyboj gali gyventi trys kartos: seneliai, tėvai ir vaikai. Tėvai tik du —
tėvas ir motina, vaikų gali būti keletas, o seneliai tik du.

Kai numiršta kuris tėvų dar jaunyvo amžiaus, antrasis, neįstengdamas vie-
nas pats ūkio tvarkyti, veda ar išteka antrą kartą. Kartais atėjusysis parsiveda
savo vaikų arba jų gimsta iš naujų vedybų, tuomet sodyboj susidaro maišatis
tarp vaikų, dar ir tarp senelių. Apie tai būtų kita kalba. Tokius atvejus reik
palikti ir kalbėti tik apie daugumą, apie įprastinį atvejį, daugiausia aptinka-
mą sodos gyvenime: vienas senelių, tėvai ir vaikai.

Tokia buvo ir mano šeima, kurioje gimiau, augau. Senelis Silvestras, man at-
menant jau buvo apie aštuoniasdešimt metų amžiaus. Tėvas Antanas, čia gimęs.
Motina Anastazija Saudargaitė, atėjusi iš Šilasodos (Skruzdynių).

Seneliui mirus, liko Antanas ir Anastazija. Augome mes trys vaikai: Antani-
na — Ontė, Petras — Petris ir Ignacas — Ignė (aš). Du vaiku buvo mirę — vyriau-
sioji Kaziūnė ir Stasys (tarp Petrio ir manęs).

Be žmonių, sodą sudaro trobesiai, medžiai, tvenkinys gyvuliams girdyti,
šulinys geram vandeniui pasisemti. Name žmonės gyvena, valgį verda, visokie
daiktai sudėti. Čia patys šeimininkai miega su mažais vaikais. Mat žiemą Čia
krosnis kūrenama valgį verdant, čia įrengta duonkepė krosnis, kurią kūrena
tik maždaug kas trys keturios savaitės, kai reik duoną kepti - maždaug tokiam
laikui užtenka vieno kepimo. Duonkepė krosnis šildo tik vieną trobos galą —
pryšininkę, kur karšinčiai gyvena arba, karšinčiams mirus, čia laikomi visokie
rakandai. Pryšininkės gale laiko vištas, čia sumesti tvorgaliai sausam kurui lai-

Muziejaus archyvas

492

kyti. Gyvenamajame gale visokie mažiau vartojami namų reikmenys: seni „kal-
varatai“, lankčiai, vytuvai, seni klumpiai; ant juostų sukabinti seni drabužiai,
maišai, žinoma, jei čia užtverta, kad vištos nejeitų iš prastojo galo.

Kiek didėlesnio ūkio sodyboj atstu nuo trobos - klėtis, dideliam ūky - svirnas.
Čia pat tvartai. Atskiras pastatas — daržinė šienui. Šiaudus sukemša ant tvartų, kar-
tais čia ant arklių galo ir dobilų kiek prikrauna. Tiesa, vasarinius šiaudus (avižų,
miežių) ir ant daržinės galų sukemša mišiniui daryti. Bet dažniausia mišinį daro
iš ruginių šiaudų, vasariniuose kiek žolių ir taip pasitaiko. Mišiniui ir ant tvarto
galo ruginių šiaudų prikrauna. Tiesa, čia pastogės neaukštos, mažai šiaudų tetelpa.

Jauja. Seniau čia buvo pirtis javams džiovinti, kai spragilais buvo kuliama
(sauskulai). Bet pirčių ir vėliau negriaudavo, nes taip įtvirtintos į pačią jaują, kad,
jas išgriovus, jauja ir nedideliam vėjui pūstelėjus lengvai galėtų pakrypti arba ir
visai sugriūti. Kitur jaują klojimu vadina. Žemaičiuose klojimas yra jaujos asla,
kur pasikloja kuliamus javus ar kur mina linus. Likusioji dalis yra trisienis. O
pagal pirtį vienas pakraštys — peludė, kitas — pakratinė. Ant pirties moliu iš-
plūktos lubos — čia laiko pupas, sėklinius dobilus, kuriuos pamažėli džiovina,
kad daigumas nepagestų. Ta vieta vadinama aznyčia.

Roupė - rūsys daržovėms, bulvėms laikyti. Žardinyčia — sėmenims žardyri.
Bragas — šiaudams sukrauti, kad šioks toks stogas būtų, kad ne taip bijotų ly-
taus kaip žage.

Kad daug kuomet uždera bulvių arba kai neturima roupės, bulves sudeda į
„kapčius“.

Turtingos sodybos turi obladę — pastatą duonai kepti. Sienos ir stogas tik
toks, kad lytaus neįblokštų prie krosnies. Paprastai tik vasarą čia tekepa duoną,
kuomet šiluma nereikalinga. O gyvenamam name prisikūrenus, tik musėms
veistis šiluma padeda.

Sodybų daržai aptvarstyti tvoromis. Ir višta tik lėkte įlekia, kur jei neleidžia-
ma, nes tokios tvoros taip užtvertos, kad višta negalėtų įlėkti (žiogris). Tvoros
pastovios žiemą, vasarą. Nuolat priauga medžių. Klevai, liepos, ievos, beržai,
ąžuolai (jų nedaug sodybose — jie mėgsta laisvę). Atrodo, tarsi sodybos būtų
apdaigstytos medžiais, jie išaugę eilėmis. Čia tvorų kaltė, nes tvoros tveriamos
tiesiais barais, kuriuos nustato ir sodybos keliai, ir pastatų kryptis. Mėgsta že-
maičiai medžius, leidžia jiems augti.

Sodnų nedaug - bloga žemė, neauga. Mūsų kaime tik vienoj sodyboj teaugo
vyšnios, trešnės. Dažnai pasitaiko rūgštinių obelų, ne tik apie namus, bet ir lau-
kuose, pievose. Nekerta lauk iš dirvų, nors trukdo ir žemę apdirbti, ir smelkia
pasėlius. Su pagarba kalba apie kartų kartas pragyvenusias obelis, kurios dabar
storulės, išdubusios, vos viena kita atžala ar šaka bežaliuojančios, taip sakant,
nelyginant būtų tikras šeimos narys. Ir vaisiais, kartais ne taip jau blogais, ne-
pasinaudoja — apžiūri kaimynų paaugliai.

Muziejaus archyvas

493

Kelios tokios sodybos sudaro sodą, arba kaimą. Nors sodybas paprastai vadina
kiemais: Purvaičių sodoj 17 kiemų, ne sodybų. Dažnai į sodybą žiūrima kaip į eilę
sodybų, aklai prie kita kitos sustatytų; per kiemą eina kelias, kurio dažnai abiem
pusėm stovi sodybos. Žemaičiuose tokių sodų retai kame teaptiksi. Sodos daž-
niausiai susiskirsčiusios palei upelius. Jei upė didesnė — vienoje pusėje viena soda,
antroje pusėje jau kita. Jei mažas upalis, pervažiuojamas be tilto arba pereinamas
vieną siją permetus lieptui, tuomet kaimo sodos išsiskirsčiusios čia vienoj, čia ki-
toj upalio pusėj. Purvaičių vienas galas yra dešinėj pusėj, kitas — kairėje. Ištisinio
kelio, tiksliau, jokio kelio per sodą nėra. Tik viename vakariniame sodos gale trys
sodybos tėra glaudžiai susistačiusios trobesius, — jų ir kelias pramintas (Jeroni-
mas Končius, Pocius ir Šukštos gyvenimas, vėliau Liudviko Jonavičės atpirktas).

Mano gimtoji sodyba yra paskutinis kiemas vakariniame Purvaičių sodos
gale, dešinėj Sausdravo pusėj. Dėl to vaizdas ir gyvenimo aplinka kitokie negu
kad ir retai išsistačiusių sodybų. Čia ne tik sodos galas, čia ir parapijos galas, ir
valsčiaus galas. Čia visokie reikalai turi galą.

Eidamas į vakarus, tik'išėjęs iš savo pastauninko, per Kripo (Jėrubaičiai, Plun-
gės valsčius) ganyklų kampą perėjęs, tuoj atsiduri Plungės kunigaikščio girioje,
kuri eina apie kokius septynis kilometrus iki Lekemės, už kelio Rietavas-Plungė.

Eidamas į pietus, tik per savo pasausdravio pievos tvorą perlipęs, dar Jero-
nimo ganyklalę peržengęs, atsiduri už Šukštos bendrųjų ganyklų kampo Uščos
dvaro pušyne (Rietavo valsčius, Raseinių apskritis), už kurio Šukštos miškai pa-
gal Paminėjų sodą eina iki pat Medingėnų dvaro (apie 6-7 km).

Eidamas į šiaurę, iš savo Didkiemio išėjęs, kokį kilometrą turėtumei eiti per
buvusias bendrąsias ganyklas, Didpieviais vadinamas, atsidurtumei „Tobolske“
pas Jonušą. Matyt, tai taip toli nuo sodybos, lygiai kaip Tobolsko gubernija Si-
bire, kad taip pavadino. Už Jonušo jau Šarkiai (Plungės valsčius) ir už kokio ki-
lometro — Jankauskio sodyba.

Ir tiktai į rytus ėmus eiti, tetenka per savo dešimties pūrų sėjimo laukelį (trijų
laukų ūkis) pereiti, kad atsidurtum Stonio žemėje prie Stonio sodybos.

Kaip matome, iš sodybos galėjai toli nueiti visokiomis kryptimis ir neaptik-
ti nė vienos sodybos: miškaliais iš savo žemės į svetimus miškus. Galėjai „miš-
kiniu“ pasidaryti ir sodos gyvenimo visai nepažinti, su sodos jaunimu palikti
nebendravęs. Pro mus eidavo į savo pievas tik Stonio sodybos gyventojai. Pirma
per mūsų sodybą, o paskui, kai jiems buvo duotas patogesnis, statesnis į pievas
kelias, jie jau mūsų šunų nebelodydavo.

Taip tad mano augta tarsi nuošaliame vienkiemyje, toli nuo bet kurio kaimo-
sodos įtakos, be artimesnės progos gerai kaimo gyvenamąsias aplinkybes išgyven-
ti, prie jų priprasti, taikintis, paaugti tikru kaimo gyventoju, tikru sodos vaiku.
Nemačiau kaimynų vaikų. O jei kuomet jie su vyresniaisiais ir eidavo pro šalį, tai
skverbėsi į motinos sijoną ar į tėvo švarko žambus rutuliavosi, kad apsisaugotų

Muziejaus archyvas

494

nuo smarkiai puolančių ir skaudžiai lojančių keleto šunų, iš kurių vis amčiojo tėvo
didelis skalikas ir kad ir ne taip jau piktai kaip mažieji puldavo, vaikams atrodė
labai pavojingas, dar nematytas, ne kaip kiti kaimynų šunys. Ar uogaujant kame
pakrūmėse trumpam švystelėdavo vaikas, uždraustas pievos žole šliaužioti... Ponų
gretimuose miškuose, lyg jau be savininko, vaikai grybaudavo dažniausiai kartu
su paaugusiais ar senukais, senelėmis. Uogauti išbėgdavo ir vieni, bet tik trumpai,
paskubomis, riešutauti eidavo daugiausia pamiškėse, svetimose žmonių ganyklose,
tik sekmadieniais ar šventomis dienomis, ir vėl su paaugusiais.

Atrodo, esu miške augęs, miške lapojęs. Vien saviškiai ką davė, tą davė. Sve-
timoji įtaka buvo galima tik iš samdinių — vaikių, mergių. Piemens pas mus
nereikėjo: viskas aptverta statinėmis tvoromis, pro kurias ir mažas žąsytis nega-
lėdavo iš pūdymo pro tvorą pralįsti į už tvoros gausų žolyną ar javais kvepian-
čią dirvą. Vadinas, tik paaugusių įtaka, jų pasakos žiemos vakarais, jų daina iš
darbų vasaros vakarais grįžtant.

Kad ir toloki sodybos kaimynai mano amžiaus vaikų neturėjo. Jeronimas
turėjo dvi dukteris, Vonę ir Barbę, ir sūnų Kazę, kuris neblogai pūtė sekmadie-
niais klarnetą po laukus vaikščiodamas. Pocius turėjo du sūnu ir dvi dukteris,
kur paskui Jonavičė gyveno, ūkį nuomavo Nagys, atėjęs į mūsų sodą jau su pa-
augusiais vaikais. Tik vienintelė Groso sodyba, kur gyveno dveji kumečiai. Na,
juk su kumečiais ūkininko vaikams netinka bendrauti. Be to, ir toli, už kilome-
tro, anoj pusėj Sausdravo, kunigaikščio pamiškėj.

Ir pradžios mokykloj neteko mokytis, neteko trintis su visokiais iš platesnės
padangės vaikais. Sesuo šešeriais metais už mane vyresnė, brolis — ketveriais.
Kai jis išėjo į pradžios mokyklą Žarėnuose, namie kaip ir nebuvo.

Sodoj augęs ir sodos vaikų nematęs. Tarsi sodoj paaugę ir tebūtų, tarsi jie ne-
būtų vaikais buvę: vyrai, moterys — darbininkai, senės, seniai — karšinčiai, taip
pat ūkininkės, ūkininkai. Darbininkų kur kas daugiau kaip karšinčių. Darbi-
ninkai, mergės, vaikiai vis keičiasi, jie nesensta, vis vienodo amžiaus. Retai kame
nugirsi seną vaikį ar senyvą mergę. Darbininkai, samdiniai — tikrieji darbinin-
kai neturi laiko senti. Jie pradeda senti, kai pradeda savarankiškai dirbti, sudarę
šeimas, ir eina daugiausia į dvarus kumečiauti — metininkauti.

Aš augau pačioje gamtoje, nutolusioje nuo sodybų, nuo žmonių, tik savo
tėviškėj. Tik sekdamas pastovius savo tėvų darbus, nusistatymus, nurodymus.
Kame tie pavyzdžiai, kurių galėjai apsčiai pamatyti, patirti gyvendamas knibž-
dančiame žmonių kaime, o juo labiau tarp vaikų? Būry visokių vaikų visuomet
atrasi — ir gerų, ir blogų. Blogaisiais pavyzdžiais vaikai greičiau ir užsikrečia.
Pavyzdžiui, kokius keiksmus, patyčias tik nugirdęs atsimenu greit ir ilgam. Pa-
našiai ir blogi veiksmai ar įtartini papročiai.

Bet čia vienas pats, be sau lygaus amžiaus išdykėlių. Pati gamta blogo nemo-
ko. Joje matai ir grožio, ir darbštumo pavyzdžių. Matai, kaip viskas suderinta,

Muziejaus archyvas

495

sutvarkyta, kaip augalas ar gyvis saugo savo vietą, kaip jie turi savo tarpe drau-
gų, bičiulių, kurie jiems padeda. Matai, kaip pati gamta ieškosi apsisaugoti, nu-
tolinti blogus artimuosius, netoli gūžtos prisimetusius.

Tai ne sodos įtaka, o vienkiemio uždaras gyvenimas. Juk čia beveik kaip vien-
kiemio aplinka: sodyba nedidelė, pastatai sodiški. Be sodno, tik pavienės obelys,
ir tos rūgštinės. Tik viena vyninė ir viena saldinė labai gražių ir skanių vaisių nešė.
Saldinės saldūs, balti nedideli obuoliai. O vyninės raudonpusiai, dideli. Ir gardūs
ne dėl to, kad iš kitų medžių ragaudavai rūgščius, kad kandus visą giminę į kak-
tą sutraukdavo. Bet gaudavom kartais ir tetos iš Skruzdynių obuolių paragauti.
Tiesa, jos sode buvo daug mažų labai gardžių slyvukų — rydavai su visais kaulais,
bet dauguma obuolių — žieminiai, rudenį neįkandami. Užtat apie Užgavėnes, net
apie Velykas, jie pasidarydavo raudonpusiai, minkštoki, tuomet tikrai gardūs. Te-
buvo tetos sodne tik dvi cukrinės obelys, viena sena, kita jauna. Galėjai pradėti
ragauti jau apie Šv. Petrą. Balti, gražūs obuoliai, o kai ant šakos nunoksta, darosi
tarsi vandens persisunkę — permatomi; nukritę ant žemės į žolę beveik visuomet
susprogsta. Jų negalėjai krėsti, nes susidaužydavo, reikėjo skinte skinti.

Atsimenu, buvo ir pas mus paprūdy, daržo pusėj, senas slyvos medis, ir vai-
sių turėjo, tik greit supuvęs išvirto. Jau kiek vėliau prie trobos galo Pranciškus
Jankauskis iš Paminėjų įskiepijo tris obelis. Besismaigstydami gyvuliai per ne-
pakankamai aukštą tvorą nulaužė vienos skiepą, apgraužė patį medelį ir jis ne-
beatsigavo. Augo tik dvi — viena vidury darželio, užuovėjoj, labai gražiai augo,
o kita prie namo kampo, šiaurės vėjo atgaišoj, beveik be šakų buvo. Abi antani-
nės. Kasmet gaudavome gražių vaisių.

O sodnas, kiek mama nesirūpindavo, neaugo, medeliais, samanomis aptek-
davo. Mat po velėna tuojau baltas kaip pajūry smėlis, geresnės žemės nė vardo.
Tręšimas turbūt tik kelis mėnesius teveikė — smėlis tuoj suėsdavo.

Augo kieme kelios storos didelės vyšnios. Baltavo žydėdamos, o uogų teturė-
davo tik kelias. Augo viena nedidelė trešnė, išsiskeryčiojusi, kumparainių šakų,
irgi tik su keliomis uogomis.

Augo ir trys klevai. Du buvo gražiai nuaugę, o trečias vos laikėsi su daugeliu
sausų šakų. Vienas tikrai kleviškos išvaizdos augo visai arti prie gerosios menės
langų, greta didelio šermukšnio. Jis buvo perkūno perplėštas, bet išleido gražias
atžalas ir sužeidimas ilgainiui visai dingo.

Patvory pagal kelią augo penkios ievos. Dvi smelkė tarp jų augąs storas aukštas
topolis, po savo šakom paglaudęs tas ievas. Uogų skonis buvo ne visai vienodas,
ir dydis skirtingas. Dar viena ieva augo žardienoj: tikrai gražus, itin storas medis,
plačių šakų, apvalainos kronos, gardžių didelių uogų. Ir nesunkiai įlipamas buvo —
neaukštas kamienas leido greit pagauti šakas arba nuo gretimos tvoros įlipti.

Laisvai augo kieme tikrai storas, išdubęs, su daugelių padžiūvusių šakų,
be gyvos viršūnės topolis. Jis sunkiai išvirto, visą kiemą užimdamas. O galė-

Muziejaus archyvas

496

jo pataikyti virsti ant klėties arba tvartų, kurie nuo jo tebuvo per nedidelius
dešimt žingsnių.

Dar iš kažkur, bene iš Stoniškės, buvo perneštas kaštonas. Tas vargte vargo,
nei žydėjo, nei vaisių turėjo.

Iš kunigaikščio miško, prie Pušinės smuklės (Skruzdyniai-Pakerai, 7 km
nuo Plungės), buvo išrautas mažas maumedis, dailios išvaizdos neturėjęs. Sty-
po šakos, daugiau į šalis augdamos, o aukštyn nekilo, nors prie namų augęs šer-
mukšnis ir netolimos ievos davė jam plačią skylę į dangų. Vietos turėjo daugiau
aukštyn augti negu į šonus, bet neaugo.

Žardienoj augo šeši beržai. Keturi eilėje, su gandro lizdu vienas. Pats storiau-
sias augo pavienis, labai gražių nutįsusių šakų. Ir jis virsti pataikė į tuščią vietą,
o kiek į šalį nukrypęs, būtų visą klojimą ar bent pusę jo sumaigęs.

Dar prie roupės, prie tvenkinio galo, augo graži saldinė obelis, keletas jau-
nyvų aukštų topolių, varnėnų mėgiama vieta su daug įkilų.

Tėvai labai mėgo medžius ir vengė juos kirsti, nors jie augo pavojingose vie-
tose, buvo persenę, kaip tas išvirtęs kieme topolis arba žardienos senasis beržas.
"Tėvas vis sakydavo, reik vietoj vieno nukirsto dešimtį kitų padiegti. Taip buvo
su viena blendimi, kuri augo antroj pusėj kelio, prie tvartų galo. Kelias labai
siauras, o juo reikėjo važiuoti į žardieną su javų prikrautais vežimais. Blendis
išsiskeryčiojo plačiai, augo vis storyn ir storyn, pravažiavimas vis siaurėjo. Vis
daugiau tas medis nupešdavo pravežamų javų, reikėjo kaskart grėbstyti ir nešte
nešti. Be to, supuldavo prie vežamų ir išpeštų pėdų paršeliai, pataikiusios na-
mie žąsys. Mama vis sakydavo sutvarkyti tą medį, bet tėvas vis neklausė. Pase-
no medis, atsirado didelis keras atžalų, kamieno šaknys augo virš žemės kelio
pakraščiu, o šakos dar ir stogą lietė. Bet medžio niekas nekirto.

Bevažiuodamas su tėvu kelio taisyti, o tai buvo netoli Žarėnų, parvežiau išro-
vęs keturis penkis uoselius. Padiegiau du prie vartų į pasausdravį, kitus prie var-
tų į žardieną. Prigijo, augo, tik negražios išvaizdos. Vėl padiegiau arti prie vartų
stulpų, kad vėliau vartams būtų geri amžini stulpai. Išsiplėtė šakos, pasiaurino
pravažiavimą. Bet augo, nors apylinkėje labai plačiu ratu uosių visai nebuvo, tik
arti Žarėnų, gal jau už medingėniškio Šukštos žemės. Sako, kur uosiai auga, ten
nėra gyvačių. Pas mus neaugo, užtatai gyvačių buvo tiek ir tiek.

Tik vieną vienintelį medį iškirto sodyboje. Tai buvo senas beržas, nelabai
aukštas, bet plačios gražios lajos. Jis augo netoli daržinės, tvoroje, ir labai smelkė
daržą. Kai toje vietoje sėdavo kanapius, plika būdavo tų kanapių po beržo laja.

Atrodė, tarsi visi sodybos medžiai buvo sudaigstyti tam tikra tvarka. Ta tvar-
ka buvo ne žmonių sudaryta, bet pačių medžių pasirinkta, jie augo patvoriais.
O kad tų tvorų tiek ir tiek, tai medžiai ir užaugo tarp namų, tarp trobesių, kad
nuo gaisro apsaugotų. Nors jie savo šakomis čia draskė šiaudinius stogus, vėjui
šakas lankstant.

Muziejaus archyvas

497

Tarp laukų patvoriais medžiams neleido augti. Tik tarp dviejų laukų Stonio
ūkio link augo gluosniai. Pagal tą tvorą buvo duotas jam kelias, kad per sody-
bą į savo pievas ir į aptvoralį nevaikščiotų. Panaudojo čia gluosnius mietams,
tad tie mietai ir pavirto paskui gražiais, lygioj eilėj augančiais gluosniais, tarsi
tyčia sudiegtais.

Gluosniai labai gražūs medžiai. Auga kaip kepurės, tarsi apkarpyti būtų,
tinka sodybų įvažiavimams ar šiaip kame pakeliais. Kai jie patys ima ant žemės
augti, išauga krūmai. Bet kai juos susmaigsto į žemę, dar kiek drėgnoką, jie at-
žalas leidžia tik nuo mietelio viršūnės.

Nedidelės pievelės paupiais buvo prižėlusios alksnių. Nedidelėje ganyklėlėje
augo keletas senų, storų pušų, o didžioji ganyklėlės dalis buvo priaugusi tankių
gegnės storio pušų, kurios šiandien pavirto brandžiu pušynu. Tolimesnysis ga-
las šlapokas, šaltiniuotas. Čia augo retos kerėblos pušys; tai yra ta vieta, iš ku-
rios išsistatė Augustinas Pakalniškis Užlieknyje. Artimiausias prie sodybos galas
prižėlęs smulkių alksnių, taip tankių, kad jau ir žolė tarp jų neželia. Alksnyną
nuo pušyno skiria vadinamoji pelkė (ji ir vasarą neišdžiūdavo).

Pušynėlių buvo ir Didpievyje, čia atskirai laikėsi ir kelios itin aukštos skalinės
pušys. Dar miško buvo pasausdravy, anoj pusėj upės, kalniau, drėgnoje vietoje.
Čia augo išbėginės pušys, eglės, keli ąžuolai. Vienas kerėbla storas ąžuolas prie
kelio, arčiau upalio. Apsčiai čia buvo drebulių, lazdynų ir upės šlaituose alks-
nių. Miško ūkis turėjo tiek, kad, tėvo žodžiais, sudegus būtų galėję du kartu
visus trobesius atstatyti su mediniais stogais. Ir geras miškas — vyravo pušys. Ir
visa tai 36 hektaruose žemės, kurią perpus užsirašėva su broliu Plungės valsčiaus
raštinėje. Perpus ir mokesčius mokėjova, — tokio ploto pradžioj nenusavindavo,
neatimdavo po 1940 metų.

Laukai buvo šeši, visi tvoromis aptvarstyti. Ir laukeliai nedideli pagal ūkį.
Per juos perėjęs, tuoj atsidurdavai pievose, alksnynuose, miškaliuose.

Panašiai atrodė ir kitų kaimynų žemės. Visur dar krūmų, alksnių, visokių
medžių prižėlę tiek, kad su kuru nebuvo rūpesčio. Kad nekirstumei alksnių, už-
želtų pjaunamos pievelės — ir dalgio nebeįkištumei, užželtų ganomosios vietos,
kad nė pats briedgauris nebeturėtų kame augti.

Tik Žlibinų link eidamas, turėjai eiti per buvusias ganyklas, dabar Purvaitiš-
kių pievas, vietomis jau išplėštas. Menkos buvo pievos, lazdynų prižėlusios, ne-
kokios ir dirvos. Reik gerai išdirbti, įtręšti, žinoma, dirva bus našesnė nei skurdi
pieva, kur „zuikiai kašėrijasi“. Eidamas antrojo Purvaičių sodos galo link jos pa-
kraščiu, prieidavai Untulio žemę ir žlibiniškio Šukštos gražųjį eglynėlį. Tuoj —
Žlibinai, persisvėrus per malūno galą, pro kapalius kairėj.

O kitomis linkmėmis eidamas, tuoj už savo žemės atsidurdavai arba į Šukš-
tos kilometrais matuojamus miškus, arba į dar didesnius Plungės kunigaikščio
Mykolo Oginskio anuomet kirvio nemačiusius miškus.

Muziejaus archyvas

498

Prie smulkių ūkininkų sodybų su jų smulkiais patraukliais vaizdais yra dide-
lės platumos dvarų. Smulkūs ūkininkai Šukštos, dar smulkesni Uščos. Ir stam-
būs, vis po tris valakus - karališkiai (paskui zuboviškiai, oginskiškiai), Šilasoda,
Jėrubaičiai, Šarkiai, Kapsudžiai, Užlieknis.

Galėjai matyti visaip gyvenančių, visokių pastatų, sodybų, gyvulių, pievų,
laukų, net žmonių visokių — iš tolo galėjai spėti, kas ir iš kur važiuoja.

Baudžiavos laikais ne taip toli buvo Purvaitinė smuklė — puskilometris. Tas
didelis pastatas tebebuvo man atmenant. Vienas galas su langais — gyvenamas
ir pagrindinė patalpa smuklei su „šinka“ — atatvara kampe iki krūtinės aukščio,
viršutinė dalis iš storokų virbalų su anga paduoti pirkinį. Iš tos užtvaros durys
į gyvenamąsias patalpas. Pasieniais suolai, stalai, rodos, kėdžių nebuvo, matyt,
kad nebūtų kuo muštis.

Iš to didelio kambario trejos durys: vienos į lauką, kitos į žydo gyvenamąsias
ankštas patalpėles ir trečios į „stadalą“. Patalpa be lubų. Prie tos patalpos kieme-
lis — jėpkė, irgi su vežimais apsistoti.

Kita smuklė iš kitos nuo mūsų pusės — užsieninė.

Tarp tų dviejų smuklių jokiu būdu nebuvo toliau kaip vienas kilometras. Ši
užsieninė menkesnė buvusi (aš jos nemačiau net pėdsakų), mažesnė ir ne taip
patogi įvažiuoti. Kitas dalykas — Purvatinė, didelė, tuoj tik į kalną įvažiavus už
Sausdravo (kalne šulinio vietoj didokas, neišsemiamas šaltinis, — vietoj rentinio
įstatyta smaluota statinė), jau miškui prasidedant. Už keleto žingsnių kryžke-
lė Plungė-Medingėnai-Paminėjai — į antrąjį sodos galą, kairiojoje Sausdravo
pusėje, tuoj Petrylienės — bobutės (pribuvėjos) trobelė, visai be žemės, nė dar-
želio, nė skiedryno. Toliau Petravičiaus namas, Juciaus, Pusčio (paskui Urbo-
no) - Šukštos nuomininko, Grigaičio, Riškaus. Daugiau šioje Sausdravo pusėj
purvaitiškių nėra.

Antroj pusėj Sausdravo buvo sodos kapai su stora pušim, ant kurios nulū-
žusios nuo senumo viršūnės buvo gandralizdis. Jame visuomet perėjo gandrai.
Gražus geltonas kapų smėlis, kaip daugelio Purvaitiškių laukų. Pagrindinė kapų
koplytėlė ant žemės su Sopulingąja Dievo Motina priklausė mūsų sodybai.

Kita koplytėlė ant stiebo su kunigo P. Končiaus, mano tėvo brolio, dirbtais
šventaisiais buvo kryžkelėje prie Purvatinės. Ji baigė savo dienas apie Pirmąjį
pasaulinį karą. Dar viena koplytėlė, mūsų sodybai priklausanti, yra ganyklalės
pryvartėje, dabar irgi naujai sutvarkyta.

Didoka koplytėlė Purvaičiuose buvo paskutiniame mūsų Sausdravo pusės
kieme — Eitučių trobelė prie to kelio, kuris nuo Purvatinės ateidamas brastva
pereidavo į antrąją Sausdravo pusę.

Dar viena graži koplytėlė prie išsikerėjusio ąžuolo Petravičės žemėje, prie tako
į Kontaučius, Uznio nagingų sūnų padaryta, žaliai nudažyta.

Ir dar šv. Jonelis ant stiebo už Bironto, įvažiuojant į žlibiniškio Šukštos žemę.

Muziejaus archyvas

499

Rodos, daugiau nei kryžių, nei koplytėlių Purvaičiuose nebebuvo. Plun-
gės keliu važiuodamas pro senkely Kumšlyčio krikštą, rasdavai Račkaukio
stoginį kryžių, o važiuodamas Medingėnų link, jau Žvirzdaliuose aptikdavai
antroj kelio pusėj prieš Kumšlyčio trobelę koplytėlę ant stiebo. Prieš Vytar-
to sodybą — koplytėlė ant žemės. Už Viešdaubos upalio seni kapaliai jau prie
Vyšniausko sodybos.

Važiuojant nuo Purvatinės Paminėjų link, prie Mažojo Juodaubio kelio, Po-
ciaus ganyklalėj, kryžius; toliau, už Juodaubio upalio, kalne, šv. Jonelis ant že-
mės, jau mūsų sodybos žinioje.

Čia pirmosios šventintosios sodybos jau Purvaičių sodoje, kitos pirmosios už
Purvaičių sodos. Jas aptikęs, gali sakyti, jog čia tuoj eis purvaitiškių skurdžios
pievelės, nederlingi laukai. Smėlis kiaurasis, vėjo pustomas Juodaubio pakely,
net viksvos ir briedgauris neišsilaiko.

Dar nieko nepasakyta apie kryžius ir koplytėles pačiose sodybose, kiemuo-
se. Graži balta koplytėlė ant stiebo Jeronimo Končiaus kieme. Tuoj gretimoj
sodyboj, Pociaus kieme, -stoginis kryžius, iš tolo matomas, dar ir pati sodyba
kalvos viršuje.

Tai tokioje apylinkėje teko man praleisti vaikystės dienas iki dešimties metų.
Paskui prasidėjo mokyklų metai. Dažniausiai, žinoma, lakstydavau savo pa-
sausdraviais ar Didpievio paupaliais. Giliau yra įsmigęs į atmintį ir tas kadugys
Didpievy, senas, ant aukštoko kamieno, kaip apkarpytas, tankus tankus. Čia
mėgo perėti kikilis. Vėliau jis buvo įplyšęs. Kažin, koks jo likimas dabar? Augo
vienišas dirvalės pakrašty, arti prie savęs jokio medžio neturėdamas.

Tebesilaiko galvoje ir pušis tuoj už tvoros vadinamojoj Daubelėj. Stora sto-
ra, bet žema, labai plačių storų šakų prie pat žemės ir visai be viršūnės. Matyt,
viršūnė buvo vis nulaužiama, kad aukštyn neaugo.

Netolimais nuo tos pušies per tvorą persisvėręs augo gluosnis šlapiame įdu-
bime, einančiame nuo pastauninko pelkės. Tuo medžiu galėjai pavaikščioti nuo
pat kero iki viršūnės.

Aiškiai tebeturiu akyse vienišą ąžuolą, aukštą, gražios kronos, visai arti Sto-
nio žemės ribos (jis vis ginčijo, kad tai jo žemėj augo tas ąžuolas). Sykį, ganyda-
mas padirvy karves, buvau mamos aprūpintas dideliu raudonu languotu skėčiu
(tokia mada buvo) — važiuojant vienaarkliu vežimu, jis apdengdavo nuo lytaus
visą vežimėlį. Įlipau aš į tą ąžuolą skėčiu nešinas, išskleidžiau ant toliausiai nuo
kamieno nutįsusios šakos, išsilingavau rankoj skėtį laikydamas ir šokau. Žino-
ma, skėtis mano svorio neišlaikė ir aš nukritau į kemsynę, tarsi jokio skėčio ne-
turėdamas. Taip man nuo to ąžuolo ir nepasisekė paskraidyti.

Pastauninko pamiškėj augo šakotos eglės — aukštos, laibos. Lipdavau į pat
viršūnę, nusitverdavau už viršūnės ir šakas apžergęs pasileisdavau žemyn. Aišku,
teko bumtelti į žemę. Bet pagrindinis dalykas - visas kelnių šakumas gyvi sakai.

Muziejaus archyvas

500

Atsimenu ir tą didįjį lazdyną, kur tuoj už jaujos, Sausdravo skardžio viršu-
je, augo. Kokie dideli riešutai. Ir tą šermukšnį, kurio uogos buvo gana įkanda-
mos jau ankstyvą rudenį, dar šalnoms neužėjus. Jis augo daubos pakrašty prie
lankos vartų.

O ievų uogos pasausdravio vingely! Pačios ievos apaugusios: viena bedruskio
krūmu, kita vašoklio krūmu su saldžiomis raudonomis uogomis. O čia pat prie
Sausdravo vingio sietuvos alksnių krūme augo serbentos — juodos didelės uogos.

O pastauninko vaivorai. O Didpievio alksnynėlio žemuogės...

Iš tolimesnių apylinkių daugiausia atmintyje tebesilaiko Juodaubio lapių ur-
vai. Čia Šmičkio į kerėblą pušį įvarytą šešką nušoviau.

Labiausiai įsiminė kelias per kunigaikštienę, per Degimus, pro šv. Roką, per
Sausdravo malūno tvenkinio galus, tiltą Ješinskio pievose, pro Kiauleikį į Skruz-
dynius, pas gerąją tetą Viktoriją - krikšto motiną. Baltos duonos, be dirsių, pa-
valgydavau. Vasarą slyvos, cukriniai obuoliai, avietys. Gardi dešra iš kamaros
su šv. Jurgio paveikslu...

Tą kelionę eidavau su seserim Antone, šešeriais metais vyresne. Ji gerai žinojo
kelią, kartais net neidavo pro Gibėžą, o išvesdavo stačiau į Ješinskio pievales per
miško kampą. Niekuomet nepalikdavome nejėję prie pušies Rūpintojėlio (jau
už vieškelio) į tyrelį palvių pasmaguriauti. Jos didelės ir nenunokusios, tegu ir
be jokio skonio, pavalgomos. O jau nunokusios — permatomos, panašios į gel-
tonąsias avietes. Koks skonis...

Mėgau mišką, miškelius, krūmus. O padiegęs tebuvau kelis uosius sodyboj
ir padaržėj lazdynus, rastus kelionėj pas tetą. Nebuvo pasodiniams vietos, visur
priaugę topolių, ievų, aviečių. Klevai tik pirmus metus augo kaip šepetys, o to-
liau nė vardo — nė žymės jų.

Tik vieną sykį tebuvau nuėjęs į Kontaučius. Į bažnyčią vis eidavome į Žli-
binus. Ar ne du kartu pėsčias buvau Medingėnuose. Studentaudamas eidavau į
Plungę (10 km); čia paštas, čia pažįstami. Atstumas manęs nebaidė.

Tad tokioje apylinkėje teko man vaikiškai bėgioti, tokioje gamtoje pirmuo-
sius įspūdžius gauti. Jie giliai įsmigo, tokius ryškius pėdsakus paliko. Tokie jie
aiškūs, iki menkiausių smulkmenų. Ar nuskinta kame dar nenunokusi bruknis,
ar jau rudenį, baloms miškaliuose užšalus, net kiek ir pasnigus, pamatyta tarsi
ant plonytėlaičio siūlelio pririšta raudona spanguolė. Džiaugeis kiškio pėdomis
ir dirbai iš lentelių su neaštriu peiliuku kiškio pėdas, spaudei jas į smėlį, kurio
niekame netrūko, ar į sniegą ir džiaugeis, kad jos kiek panašios į tikrąsias. Arba
vaikščiojai žiemą, neseniai pasnigus, tetervinų pėdomis, gražiomis, dailiai snie-
ge įspaustomis — ir pati pėdelė graži, ir jų suskirstymas lygus, dar tarsi su siū-
leliais suvarstytos — apie kadugio kupstus, apsnigusius, su baltomis kepurėmis.

Ar įkilus kėlei varnėnams, ar čiukuruose stebėjai, kur žvirbliai velka ilgus
šiaudus. O jau džiaugsmo buvo, kai parskrisdavo pilkoji musinukė į savo per-

Muziejaus archyvas

501

nykštį lizdą ant langinyčių pagražinimų. Retai, bet ir sodyboj aptikdavai kikilio
lizdą. Kasmet rasdavai didelį lizdą su daug vaikelių. Ir jau stebėjais, kai kitą-
kart išsiperėdavo vienas vaikas, pasišiaušęs, didelis, visą lizdą užplėtęs gegužutis.

Retenybė buvo voverę pamatyti, pavasarį parlėkusią pempę. Gandrai, vis
klegėdami, vis šunis lodydami, tūpdavo į savo lizdą aukštame žardienos berže.

Ieškodavai, brisdavai per dar drumsto vandens upalį ar, žinodamas perlin-
kusį per upės vagą gluosnį ar alksnį, kraipydamasis perslinkdavai per vagą, kojų
neavęs ir per šaltą vandenį nebridęs — mat anoj pusėj Sausdravo augo šv. Petro
raktai, kurių mamai ar seseriai parnešdavai. Ieškojai pernai pamesto peilio. Sykį
žiedą darže radau...

Kur čia viską atpasakosi. Juk visa tai gyvenimui pamatą sudarė. Gimtoji pa-
dangė, skurdi, neturtinga, bet įvairi, padarė viską, kas taip ryšku ir šiandien,
kad, rodos, vakar tai buvo.

Ir įdomiosios paskui Palangos ir Liepojos, ir Peterburgo liko tik blankūs vaiz-
dai atmintyje. Taip ir dabar tebėra.

Mano varnėnas

Dažnai einu pasivaikščioti į Peidžo parką. Tai nedidelis, kalnuotas Bristolio
parkas. Kelias eina netoli pakraščių aplink visą parką. Slėny įrengtas tvenkinys,
prie kurio pastatytas savotiškas pastatas (ar ne už 70 000 dolerių), šildoma salė su
židiniu, žiemos metu pačiūžininkams pasišildyti, o tų čiuožiamų dienų tik kele-
tas per metus, atseit per žiemą. Netoli tvenkinio irgi pastatas prie didelio gražaus
baseino vasaros metu plaukioti, sportuoti. Gražios aikštės, ar ne keturios, lauko
teniso. Patogios, erdvios aikštės beisbolui. Aikštelės vaikų žaidimams. Miške įtai-
syta ar ne penkiolika vietų ugniai pasikurti, iškylauti, pasikepti, užsivirti vandens.

Didelis lapuočių miškas. Pagal vieną pakraštį eglių, jau didelių, pridaigsty-
ta. Pavėsio ir užuovėjos kiek norint. Kalnuota, tiesą pasakius, nėra lygaus kelio,
vis arba aukštyn, arba žemyn. Tik žaidimams su sviediniu lygi pieva ir tik pro
vartus įėjus koks šimtas žingsnių be kalno, gal dar aplink tvenkinį — nors tik iš
vienos pusės, iš kitos pagal mišką jokio kelio, net tako praminto nėra.

Gal vienas trūkumas: nėra pėstiesiems takų nei šalikelių pagal automobilių
važiuojamus kelius. Nors greitis tik penkiolika mylių, bet kas to klauso. Eidamas
vis turi būti atsargus, vis pažiūrėti, ar nevažiuoja automobilis — nėra pakanka-
mo ramumo, parkams tinkamo poilsio. Maža ir suolų. Mažai tėra ir pėsčių —
vaikai ant žolyno susėdę.

Yra kelių ir miške — daugiausia prie tų ugniaviečių privažiuoti. Čia sukal-
ta stalų, su suolais sujungtų. Pėstiems tais keliais sunku eiti — iškloti palaidais,
skaldytais akmenimis — kraipo kojas, slydaliuoja, ir vis nuo kalno arba į kalną.

Muziejaus archyvas

502

Viename krašte, nuolydyje, buvęs didelis sodnas, iš rytų apsodintas tankio-
mis šakotomis eglėmis. Tolimesnėje nemažoje lygumoje net vidurinė mokykla
pastatyta su didelėmis sporto aikštėmis. Ir tik už mokyklos lygios aikštės vėl pra-
sideda kilimas iki lapuočių miško. Kalnai tolėliau. Iš šiaurės rytų lyguma eina iki
toli mulksančių kalnų. Tame sodne yra išsilaikiusių persenusių, išdubusių obelų.

Aplinkiniu keliu važiuojant, namų už parko kaip ir nebesimato, tik kartais
švysteli baltos sienos lopelis pro medžių lapus ar krūmus, — ištisinio namo ti-
krai visame kelyje nepamatysi.

Viena geriausių vietų pasivaikščioti yra kelias to senojo sodno pakraščiu iš
kalno pusės. Gražiai atrodo visas šlaitas su kur ne kur teberiogsiančiomis seno-
mis išsiplėtusiomis obelimis išdubusiu kamienu, kartais apipjaustytomis šako-
mis, iš kurių galų auga ilgos atžalos, jau šakomis virtusios. Tas nuolydis atsiremia
į eglėmis apsodintą parko pakraštį, pro kurių tankias šakas nieko nesimato, tar-
si akla siena, iš eglišakių padaryta. Užtat matyti pro eglių viršūnes tolimesnioji
lyguma su plačiais, bet neaukštais mokyklos rūmais. Kairėj, jei būtų matoma,
pamatytumei „šeštąjį“ kelią į Hartfordą. O dešinėj matyti eilė medinių viena-
aukščių namukų. Ir kitą tokių namukų eilę čia matytumei, jei eglės, apsaugan-
čios parko ribas, neimtų lipti į kalną dešinėj buvusio sodno pusėj.

Vienintelis kelias, kuris eina maždaug lygiu žemės paviršiumi, nutiestas
šlaitu. Čia vaikščioji du su puse šimto žingsnių ten ir atgal, nei lipdamas į
kalną, nei leisdamasis žemyn. Čia tikrai malonu. Užpakaly, įkalnėj, auga ne-
labai stori lapuočiai — bukai, beržai, ąžuolai. Ir nelabai tankių krūmų pomiš-
kis. Pačiame kalne įtaisytos piknikams vietos. Nepamanykite, ne toks jau čia
aukštas kalnas, - gana aukštokai būtų lipti nuo tų parko pakraščio eglaičių
iki pikniko vietos.

Visuomet vaikščiodamas tuo keliu vienoj senoj obelėj girdėdavau varnėno
silpną giedojimą. Čia visi varnėnai bebalsiai, nes nėra garsų, kuriuos galėtų pa-
mėgdžioti. Vien tik mašinos vos girdimai šniokščia. Tai tą šnypštimą varnėnai
ir teturi. Nei gaidžio gysenos, nei šuns lojimo, nei katės kniaukimo, nei jaučio
baubimo, nei žirgo žvengimo, nei kiaulės kriuksenimo, nei avių bliovimo, nei oš-
kos mekenimo, nei žąsies gagenimo, nei pylės kvarkimo, nei vištos karkimo, nei
varlės kurkimo, nei gandro kalenimo, nei dalgio pustymo, nei ratų barbėjimo.

Varnėnus atgabeno į JAV 1893 metais. Jų čia priviso labai daug. Nemėgs-
ta gyventojai tų „giesmininkų“, sako, rudeniop jie labai kenksmingi sodnams,
būriais užpuola, nulesa vyšnias, iškapoja obuolius, ypač saldžiąsias kriaušes. Jie
neišlekia į šiltesnes padanges, o pasilieka per visą žiemą vietoje, būriuodamiesi,
kad ir kažin kaip gili ar šalta žiema būtų. Per didelius šalčius jie metasi į kami-
nus, o šie nėra apsaugoti nuo paukščių. Dienos metu, ypač jei saulėta, varnėnai
išlenda iš kamino ir tupi skylės pakraščiais. Kai aplink visur balta, jie čia kaip
juodi kamuoliukai atrodo. Ant vieno kamino suskaičiau šešiolika. Matyt, žino

Muziejaus archyvas

503

savo pareituves nuo šalčio apsisaugoti. Dažnai matai muštynes už vietą kami-
ne, — nejudrūs jie, kiek nuo kamino palėkę, tuoj grįžta tikėdamiesi šiltą vietelę
rasti. Liūdnai varnėnai žiemos metu atrodo. Nėra lesalo — viskas apsnigta. Puola
prie lesyklų, kitiems paukščiams paruoštų — zylėms, kėkštams. Sėklų nemėgsta.
Jei kuomet kas baltos duonos patrupina į lesyklas, tai šnekučių pilna, net nebe
būriais, bet krūvomis. Lesa sėklas su taukais aplydytas (tokius gniutulius pada-
ro). Juodos duonos nelesa.

Dėl savo daugumo varnėnai ir vasarą neranda kame perėti - nepakankamai
teįkelia jiems įkilų. Nepakanka išdubų, nors senų medžių netrūksta. Dėl to ir
pereinamuoju metu laikosi būriais, neturėdami kame lizdą susukti.

Tie prievartos ateiviai dar nesugeba prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Pa-
kanka maisto, išganų, pakenčia ir šaltas žiemas, bet ne visi beturi sąlygas savo
įprastam gyvenimui — pavasarį susimesti į poras, sukti lizdus, dėti kiaušinėlius,
maitinti lizde vaikučius, globoti juos jau iš lizdų išvestus, paruošti kelionei į šil-
tesnius kraštus, nuvesti juos ten. Varnėnai — migrantai, o čia jie turi atprasti nuo
savo įgimtų savybių — nuo giedojimo, neturint savų gaidų, nebegirdint pamėg-
džiojamų gamtos garsų.

Bevaikščiodamas rudeniop 1964 metais vis girdėdavau vienoje senoje obe-
lyje prie kelio ne giedantį, bet šnypščiantį varnėną. Kaskart vis tas pats garsas.
Ėmiau stebėti — varnėnas neina į būrį, nors tame sodne vis keliolika krūvelė-
se ieško žolėje maisto. Vieniems pakilus — purptelėjus ar išgirdus įspėjamąjį
garsą, visas būrys jau kone iš viso sodno pakildavo. Vieni nulėkdavo, kiti su-
tūpdavo medžių viršūnėse. O stebimasis palikdavo vietoje ar nutūpdavo į gre-
timą bukmedį.

Varnėnas tupėdavo beveik visuomet toje pačioje vietoje arti didelios uoks-
vos — išduba, pasidariusi nukirtus, matyt, pagedusią senos obels šaką.

Jau vėlyvas ruduo atėjo, varnėnas savo sargybos neapleidžia, gal kiek prie
uoksvos arčiau. Aukštas žmogus galėtų tą uoksvą pasiekti. Kai prieini arčiau,
varnėnas pakyla į obels viršūnę, o kai sustoji ir imi dairytis, jis nulekia į čia pat
augantį medį dar aukštėliau. Čia ir pasilieka, nors ilgai stovėtumei, dairytu-
meis. Iš visa ko matyti, kad varnėnas akylai saugo savo uoksvą, net drovėda-
masis, kad ir žmogus neimtų kėsintis į jo nužiūrėtą turbūt šeimai kurti vietą,
pavasariui išaušus.

Oras eina šaltyn, jau ėmė snigti. Nesimato juodos žemės, bet varnėną vis ran-
di betupintį, vis matai besergstintį išdubą. Pasitaikius didesniems šalčiams, var-
nėnas vis apie išdubą sukaliojasi, vis vos girdimą savo šnibždėjimą kartoja, matyt,
tikėdamasis ateinant pavasarį, tarsi norėdamas atbaidyti šaltą orą ar savo drąsą
rodyti, nors jo išvaizda visai nebuvo panaši į drąsuolio. Norėtų sukelti neturi-
mas pūkines plunksneles, kad šaltis pliko kūno neliestų, kad vėjas nesiskverbtų
pro retokus paviršiaus plunksnelių stimburius.

Muziejaus archyvas

504

Taip ir vargo varnėnas. Pralekiantieji varnėnų būriai nesuviliodavo jo atito-
linti nuo saugomos ir su tiek svajonių pinamos uoksvos. Prašvilpia pro šalį ge-
rokas būriukas, ir tiek. Jie kame ir maisto susiranda, ar gana gausiai prie savo
namų įrengtose lesyklose, ar pabertų trupinių tiesiog ant žemės bei sniego. At-
rodo, jog mūsiškis varnėnas nedraugauja su laimės ieškotojais.

Paberdavau prie varnėno obels baltos duonos trupinių ir sėklų. Ir lesant jį
mačiau. Bet voveres reikėjo baidyti — varyti šalin iš labai arti, kad ne joms skir-
tą maistą apsaugočiau bent kolei paeisiu pats toliau ir nebematysiu plėšrūnių,
puolančių prie maisto. Matyt, ir jos neturi prisinešusios čia augančių ąžuolų gi-
lių ar riešutmedžio kietųjų riešutukų. Kam joms rūpintis, kad paprastai neil-
gam tepasninga. Ir pro sniegą voverys prasikasa iki netausotų maisto sandėlių.
Žinoma, balta duona gal ir gardesnė, ir lengviau sunaudojama.

Varnėnas laikėsi gerai, vis šiaip taip, kad ir papuręs, sunkiai besuvaldąs vir-
šutines plunksnas, saugojo tuo tarpu tik nakčiai sava laikomą uoksvą. Dar va-
sario penktą jį mačiau įprastoj vietoj, beveik visuomet aptikdavau ant tos pačios
šakos, žinoma, vis tuo pačiu laiku atėjęs.

Išvykau į Čikagą vasario šeštą, grįžau kovo septintą. Kovo aštuntą varnėno
nebemačiau. Nemačiau ir kovo dvidešimt pirmą.

Koks jo likimas? Ar jis sušalo? Ar badu pasimirė? Ar plėšikų tapo sudorotas?

Atsirado kovo trisdešimtą tuo tarpu vienas, o balandžio septintą jau dviese.
Vis dar lesinu.

Rugsėjo gale buvo kelios šaltos dienos. Varnėnas vėl atsirado prie savo išdu-
bos. Iš elgesio atrodo toks pat liūdnas, kaip pernai šiuo metu.

Spalio šeštą varnėnas tebėra. Kitas laikosi gretimam medy su maža uoksva.
Juodu nebendrauja. Vėlėliau į rudenį nulūžta ta su išduba šaka. Prieš Kalėdas
visą medį nupjovė.

Varnėnas kurį laiką laikėsi gretimoj obely, bet be išdubos. Tik sausio gale
pasnigo. Šaltesniam orui užėjus, varnėno nebemačiau.

Kelnės

Įsigijau už keturiolika dolerių geras kelnes. Mėgau jas, saugojau nuo visokių
pavojų. Tamsiai rudos, gerai pasiūtos, tarsi man pritaikytos, tarsi ne nuo kar-
ties pirktos. Jos nesiraukšlėjo, nekumpo per kelius, nesitraukė. Tiesa, nakčiai
jas gražiai sudėdavau ir nusverdavau nuo kėdės apatiniais galais žemyn. Kaip ir
nepasitaikė sulyti, o jau sušlapinęs jas gerokai rankomis išglostydavau, kad stai-
gių raukšlių nepasidarytų.

Ilgainiui, kad ir saugomos, vis dėlto supliuško, atsirado dėmių, apatiniai ga-
lai prisigėrė dulkių, apsitašė. Šiaip prie jų ne kas kibdavo — patrynei susitepusią

Muziejaus archyvas

505

vietą, pakrapštei su nagu — ir švaru, kaip niekur nieko nebuvę. Bet laikas darė
savo - prireikė išplauti, išvalyti, išlyginti, tą būdingą kelnėms siūlę atstatyti. Dar
pasitaikė joms gerokai lietaus paragauti.

Nešti į valyklą — Brodvėjaus ir Dorčesterio gatvių kampas — dar ne laikas,
pats išsilyginsiu. Užkaičiau lygintuvą, sušlapinau seną skarmalą. Atsargiai pa-
klojau iš pradžių galą prie kišenės, padėjau lygintuvą. Kažkaip užsižiopsojau, o
ir lygintuvas buvo pernelyg įkaitęs — išdegė skylė. Nunešiau pas siuvėją kartu su
lopu. Siuvėjas įstatė lopą, tik kutnaros linkmę atbulai įdėjo — lopas aiškiai ma-
tėsi, bet kadangi tai prie kišenės, negi jau taip ranką į kišenę įkišęs ir laikysi,
tarsi tyčiomis rodytumei dailiai įsiūtą skiautę.

Po kurio laiko gerokai apšepusias kelnes nunešiau į valyklą. Jos savininkės
tėvas buvo lietuvis, motina airė. Pati aukšta, tamsoka, stambių kaulų moteris.
Be žodžio tokiais atvejais atiduodamas valyti daiktas.

Po savaitės parsinešu taip savo pamėgtas kelnes. Rytojaus dieną velkuos - lyg
būtų ne mano. Žiūriu — aplygintos, bet neišvalytos. Nusivelku, gerai apžiūriu —
taip, visai nevalytos. Nešu atgal, klausiu, kodėl nevalė ar neišvaloma, juk tai tik
purveliais aptiškusios nuo lytaus. Atsiprašo, — skubiai sutvarkysią.

Po keleto dienų vėl parsinešiau kelnes namo. Šį kartą išvalytos, dailiai išlygin-
tos. Velkuos. Atrodo, kad jos būtų lyg ir ne savos, ne tokios, kaip kad prieš nešant
valyti. Manau: valymas kiek pakeitė jų savybes. Bet... dieną panešiojęs, vakare
jaučiausi taip, lyg visą dieną ne savo kelnes būčiau dėvėjęs. Nors per juosmenį
jos ir tokios pat, ir ilgis, rodos, toks, ir vis dėlto kažkas ne taip... Vakare ėmiau
gerai apžiūrinėti tą savo apdaro dalį. Rankos čiupinėdamos atpažino tą patį au-
dinį, akys sutiko su buvusia kelnių spalva. Panešiotos tiek pat. Kišenės gana ru-
pios medžiagos. Diržo kilpos tinka mano platokam diržui ir sagčiai vieta sava.
Gal kiek jos iš viso siaurėlesnės; nors gabardino medžiaga nei tįsta, nei traukiasi.
Bet apskritai kūnui kažkas ne taip, kažkaip kitaip varžomos kai kurios vietos.

Ogi žiūriu, manųjų kelnių prie kišenės išdegintosios vietos lopo nėra. Glostau
ranka, manydamas, kad taip gerai dabar išvalė ir išlygino, kad gauras pakeitė
savo linkmę ir susilygino su viso drabužio medžiagos audimo kryptimi. Verčiu,
žiūriu iš antrosios pusės — nėra lopo nė pėdsako. Knebinėju, glostau, trinu, šiū-
loju, tampau, šlapinu seilėmis, vėl trinu — nėra pėdsako, ir tiek. Juk siūlę visuo-
met pamatysi, pakraščių galai blogojoj pusėj visuomet matyti.

Taip ir neberadau lopo. Kelnių nebenešiau atgal, jos išvalytos. Viskas pada-
ryta, kas buvo sakyta ir... apmokėta.

Tai tos kelnės dabar mano ar ne mano?

Muziejaus archyvas

506

Rūkas

Baudžiauninkų sodos įsikurdavo kame miško progumose, pamiškėse ar už
miškų, toliau nuo dvaro, prie upelių, pono žemės pakraštyje. Skurdžiai — to-
liau nuo dvarininkų akių. Ir keliai tarp dvarų buvo ne per sodas tiesiami, bet
kiek atstu nuo jų, kad privažiuojantiems nesimestų į akis nei patys žmonės, nei
jų vaikai ar gyvuliai, net namai, — niekas iš baudžiauninkų neturi kristi paša-
liečiams į akis.

Panašiai ir mano gimtieji Purvaičiai. Ne pagrindinis, tik šioks toks kelias iš
karališkojo dvaro ėjo skersai sodos vandens išgraužtu smėlėtu keliu, tik palijus
pratekančiu nuo kalno pro kapalius Sausdravo link. Upalio antroj pusėj dvaro
statyta smuklė, taip sakant, kaimo viešbutis.

Kur retesnis prie sodos miškas, ten ilgainiui gyvuliai ištrypdavo takus tarp
kerėplų eglių, pušų, kadugių, želmens beieškodami. Paprastai tokios pamiškės
būdavo iškirstos ar kartais išdegusios, kad liktų tik aukštasis miškas, kurio gy-
vuliai jau nebeistengia įveikti. Nei prie metūgės prilips, kad viršūnėlę nukąstų,
nei aplink apžiūrės, kur jauną atžalėlę radus. Čia augančios pušaitės, eglaitės
buvo kaip akylai apkarpyti dvaro sodybų medžiai. Ir žmogus, priėjęs prie to-
kio kupstyno, viršūnėlės neras — visas medis tankių tankiausių šakelių priaugęs.
"Tarp šakų neįgriebsi, nepamatysi, ar storas jo kamienas. Visi tie kupstiški mede-
liai, be jokios prasikišusios viršūnėlės, nebuvo aukštesni už sodos keltuvus. Juk
prie lajos atsistojusi karvė tolokai prigriebia viršūnėlę siekdama ir tik medeliui
ėmus pavasarį ruoštis augti tuoj ją nukanda, apgraužia. Ožkos mėgina net pasi-
lipti, beieškodamos nugraužtoj ganykloj spygsinčios žalumos. Pro tokius kups-
tus, tarsi pusiau perpjautus didokus kamuolius, pamėtytus po dirvonus, dažnai
prasiveržia tik dagiai ir gražiųjų žiedų bajorai, kurių aštriųjų spyglių neatlaiko
ir išalkusios karvės patyręs liežuvis.

Gražiai atrodo tokios ganyklos, tarsi dirbtinai apkarpytų krūmų priugdytos
su kruvinai pramintais jų takais — vaikščiok kaip didžiausio pono parke. Tik
nesižvalgyk, kad nepamatytumei tų, kas čia vaikšto, — paveikslas griežtai pakin-
ta. Gyvaisiais liudininkais čia nenusikratysi, jie eina arčiau žmogaus, stebėda-
miesi, kaip apsidaręs. Visiems, kas gyvas, čia nuostabu, visi čia susidaro tikrojo
gyvenimo vaizdus. Tai gyvi paveikslai, kuriuos sudaro beslampinėją dar žiemos
plauko keturkojai, vis ieškodami ir nerasdami jaunos žalios spalvos, be neįkan-
damų krūmų, kurie irgi, atrodo, stebisi, dėl ko jiems augti neduodama. Juk tiek
saulės, tiek šviesos. Kartais palynoja. Naktimis iškrinta gausi rasa. Atgaivina,
pažadina prie gyvo darbo.

Taip atrodė jau baudžiavą panaikinus, jau savarankiškai ėmus gyventi, jau
savus, dvaro nebeatimamus gyvulius turint. Tai bendrųjų ganyklų vaizdas.

Muziejaus archyvas

507

Atleidžiant nuo baudžiavos, iš tų bendrųjų sodos ganyklų dvaras iškirto, kas
buvo dar kirstina, ir paliko tik kupstotą dirvoną ar patižusias pelkes. Bendrųjų
ganyklų žemė tuo tarpu dar dvaro. Su žeme iš baudžiavos atleistieji žmonės gavo,
sakykim, savo valaką su pažadėtomis bendrųjų ganyklų skiautelėmis (purvaitiš-
kiai po 4 ha prie valako — 20 dešimtinių).

Kitur augo išbėgę nuo alkanų dantų medžiai, ypač prie didžiojo miško, jo
pakraščiais, palaukėse. Ilgai dvarui augo miškas, jau sodai skirtojoje žemėje. Pa-
sitaikydavo tokių bendrųjų („spalnųjų“) ganyklų.

Dar šio šimtmečio pradžioje, jau besibaigiant išperkamiesiems mokesčiams
mokėti, ganyklos nebuvo padalytos. Juk išperkamieji mokesčiai turėjo būti išmo-
kėti per 42 metus (kartais per 49). Mat atleidus nuo baudžiavos su žeme, valdžia
atpirkdavo žemes dvarui iš anksto užmokėdama. O atleistieji turėjo tuos pinigus,
žinoma, su procentais, išmokėti per tam laiką. Tam laikui besibaigiant, dvaras
susizgribo nuskurdinti mišką, laikydamas jį savu. Sako, aš tik žemę valdžiai par-
daviau, o miškas priaugo man. Miškas kartais būdavo gražus — augęs 40 metų.

Čia kruvini ginčai buvusiųjų baudžiauninkų su dvaru. Panašiai bylinėjosi ir
Kunigiškiai su dvaro savininku Ušča.

Išmokėję išperkamuosius mokesčius, nori pasidalyti bendrąsias ganyklas. Tai
buvo 1910 metais. Nuo to laiko, kai žmonės buvo atleisti nuo baudžiavos, gera
dalis ganyklos apaugo mišku. Jau galėjai storesnių už kazilines (gegnines) pušų,
eglių rasti, geroki rąsteliai išaugo. Pusė bėra laisvos kęsynės gyvuliams ganytis.
Dvaro savininkas nori mišką nusikirsti, kad žmonėms liktų tik plikas dirvonas.
Žmonės nesutinka, jie nori ir medžius savais laikyti. Juk ant jų žemės jie išau-
go — kur viens, kur kits anuomet medis tebuvo. O sėklai būtų užtekę iš tų, ku-
rie toliau augo. Sėklas vėjas atneša, paukščiai išnešioja.

Ginčas toli nuėjo. Neapsiėjo be advokatų, tąsymosi po teismus. Kame taikos
tarpininkas, kame apygardos teismas. Važinėkis po Telšius, senato sprendimo
lauk... Pagaliau žmonės neleido dvarininkui jų bendrose ganyklose paaugusio
miško kirsti.

Purvaitiškiai apsiėjo be teismo. Ponas buvo viską iškirtęs, prieš atleidžiant
nuo baudžiavos. Žmonės ganė visus gyvulius. Ne, ganyti nereikėjo. Nuo ga-
nyklų turėjo atsitverti tie savininkai, kurių žemė prieidavo prie ganyklos. Tad
bendrojoje ganykloje vaikščiojo arkliai, karvės, ožkos, avys, žąsys, kiaulės. Gy-
vuliai raudavo, ėsdavo kiekvienas savo mėgstamą žolę. Užkliūdavo jiems ir ką
tik išdygę medeliai. Ganyklų plotas ne toks jau didelis, o gyvulių daug. Dėl to
ganykla graužtinai nugraužta, nutrypta, ypač vasarvidžiu, rudenimis, kai šla-
pia. Spokso tik kęsai, o tarp jų kruvinai pratrypta žemė. Jei jau kuri pušaitė ar
eglaitė vos dygusi nebuvo nukąsta ir ėmė augti, tai metūgėms laisvės augti ne-
buvo — vis nukanda. Šakelės tankėjo, visas medelis pamesdavo savo išvaizdą ir
augdavo kūgiais. Taip savotiškas ganyklų vaizdas susidarydavo. Kiek įvairesnis

Muziejaus archyvas

508

vaizdas buvo tų ganyklų, kurių savininkai nelaikė ožkų, kur nebuvo smulkių
savininkų grytelninkų, trobelninkų. Tokiose bendrose ganyklose pamatydavai
alksnių kerus ar net alksnynojus, suvargusią pušaitę, eglaitę ir kur ne kur tar-
si sėklai paliktą didelę pušį, kuri pripuolamai pono nebuvo nukirsta. Pavienių
eglių nesimatė. Mat eglių šaknys negilios, jas išversdavo vėjai su šaknimis ir
pluta velėnos. Vėjams bendrose ganyklose buvo laisva — tik kęsai ir apkandžio-
tų medžių kūgeliai. Gana klaikus buvo vaizdas — laukas ne laukas, nei ariama,
nei pjaunama — daug plikos žemės, gyvuliai tik vaikšto ieškodami maisto, dėl
to takeliai vingių vingiais apie bet kurį kupstą, kęsą, dar ne visai nupuvusį kel-
mą, kitur ir akmenį.

Bevaikščiojančių gyvulių (netinka sakyti besiganančių) ir oda be plaukų, kur
ne kur užsilikęs žiemos plaukų kuškis. Karvių vieni kaulai, uodegų vieni stimbu-
riai, kiaulių uodegos nuleistos, ausys nuluzgusios, sparvų, aklių, bimbalų, musių
kruvinai nugraužtos. Avelės kaip be vilnos. Ožkelių vieni rageliai kaktoj styro.
Jei kame žąsys, tai paleistais sparnais, žeme vilkdamos vaikšto, vandens negau-
damos. Arkliai per visą vasarą nenusišeria — plaukas antraip atvirtęs.

Galima pamanyti, kad tai perdėta, kad tai šališka, kad negalėjo taip būti.
"Tokius bendrųjų ganyklų vaizdus reikėjo pačiam matyti. Ir ne vieną kame už-
kampy ganyklą, bet pereiti jų keletą — juo daugiau, juo geriau. Juo didesnės tos
ganyklos, juo jų vaizdas ryškesnis. Atseit juo daugiau aplink baudžiauninkų, juo
seniau juos didesnis ponas valdė.

Visur ir visuomet bendrosios ganyklos su savo augmenija ir gyvūnija daro
skirtingą vaizdą tarp pievelių, alksnynojų, miškelių, dirvelių, kad ir arti dvaro
didelių pievų ar laukų būtų. Tai buvo šiurpokas vaizdas. Nei medis kaip medis.
Nei gyvulys kaip gyvulys. Ir žmogus, pasitaikęs tokiose ganyklose, irgi savaip
atrodė: pritiko jis savo apdaru, savo bendra išvaizda prie gyvosios ir negyvosios
aplinkos. Ganyklos — lygumos, kiek balingos, toli tęsiasi, kolei atsimuša į tam-
sų mišką. Ir pakeltas kiškis toli matomas tarp kęsų ir kūgiškų eglaičių pušaičių,
gali toli toli matyti, kolei pagaliau jis prisimeta, — eik ten, vėl pakelsi. Ir taip gali
varinėti, kolei jis į ganyklos pakraštį išbėgs. Nemėgsta jis kitur užuovėjos ieš-
koti — vis raitosi toli nenubėgdamas. Ir iš miško, pievų ar laukų kiškio lengvai
į ganyklą neįvarysi. Kiškiai laikosi savo: vieni skurdžioj gamtoj pamėgę kiūtoti,
kiti vešlioj gamtoj įgudę ganytis.

Paukščiai tokių ganyklų nemėgsta, nebent tik pempės, jei vikšrio prižė-
lusios didelės balos pasitaiko. Varnos pralėkdamos mėgina lizdui pernykščių
plaukų nuo gyvų gyvulių pasipešti. Taip čia pavasarį, taip vasarą, taip rude-
nį. Gal liūdniausia vasarą, kai viskas saulės išdeginta, kai žalumos visai ne-
besimato, kai ištrypti gausūs takai — plika šviesi žemė, vis vien ar čia molis,
ar smėlis būtų. Spygliuočių kupstai juodai kiūkso irgi be žalumos. Gyvuliai
medžių kupstų šešėliuose susimetę kariauja su bimbalais, akliais, dvilinkėmis.

Muziejaus archyvas

509

Ypač avelės pukši, tarsi į žemę įsisprausti mėgindamos. Vos iškentę saulės karš-
tus glamonėjimus gyvuliai laukia vakaro atsipeikėti. Ber alkani, mašalų ly-
dimi velkasi prie savo sodybų, kad bent vandens gautų. Čia vandens likučiai
ne vandens spalvos — baltai molio išplaktos klampynės. Visi bėga įsibristi, visi
skubina, kad nepritrūktų. O kiaulės čia visą dieną savo kaulus mirkdo, neleis-
damos vandeniui bent kiek nusistoti.

Su pašaru niekas paprastai nelaukia, nebent vaikai kame radę godlapį nu-
laužia ar medžių lapų nuskina. Bet ir tie kasdien nepaauga. Tokių ganyklų ar-
timiausiais pakraščiais ne ūkininkai gyveno, grytelninkai, trobelninkai ar jų
įnamiai, pameiliję apsigyventi prie ganyklų, kad sau ožkelę išmaitintų. Ūkinin-
kų pryvartės toliau nuo ganyklų pakraščių. Jie atsitvarstę, išsikasę gilesnes duo-
bes, padarę tvenkinius vandeniui vasaros kaitroms pasaugoti. O kur vanduo,
ten ir žolės, ir lapų visokių priaugę. Čia gyvuliai atsipeikėja ir žolės ant dantų
pajaučia. Sotesni žmonės čia, be žiemos plauko jų ir gyvuliai. Jiems ganykla tik
pasivaikščioti. Jie ir vidudienį pagyliuoja karščiui tvartuose praleisti, nuo spar-
vų pasiilsėti, vandens atsigerti.

Padalinus bendrąsias ganyklas, savininkai kiekvienas savo dalį išplėšė, išarė,
javais apsėjo, o kur nejariama, paliko žolei augti — gražūs laukai pasidarė. Ta-
čiau ganyklų varguomenei jau neliko.

Turbūt iš Žarėnų valsčiaus kartą su tėvu važiavova, kai tėvas viršaičiu buvo.
Rudens metas, ne taip jau beilgos dienos. O tų pažįstamų valsčiuj, o tų reikalų
visokių, nebaigiamų kalbų, paskui vaišių... O parvažiuoti 18 kilometrų. Pusė
kelio — šunkelis per pono mišką, per ganyklas. Kelias niekuomet netaisomas,
išmuštos duobės, pilnos vandens, purvo — viena makalynė. Tik gerai įgudęs ar-
klys, vis kelio viduriu eidamas, vežimėlio neapversdavo. Toks buvo išvažiuoja-
masis raudasis. Lygiai visur imamas prie darbo, bet atskirai šeriamas, jis buvo
dailesnis už kitus. Sako, šerk gyvulį tuo pačiu šienu, tik duodamas tą šieną jį
gerai išpurtyk, išdulkink, kad nebūtų suklekęs ar apipelijęs, ir gyvulys bus links-
mesnis, dailesnis, labiau tavęs klausys, tarsi aiškiai suprasdamas, kad tu jį pa-
mylėjai, kad pataikei jį šerdamas.

Tad raudasis buvo stambesnio kūno už kitus, dailesnis, augalotesnis, nužan-
gesnis jo žingsnis ir, į geresnį kelią išėjęs, pats kabindavo risčia. O jau namų link
ir žingsnis kitas, ir risčia greitesnė. Kur didesnė klampynė, jis didesniu žingsniu
žengdavo, kad greičiau ją nugalėtų.

Ir mane jis gerai pažindavo: su tėvu prie jo eidamas ir aš nešiau kur geresnį
šieno kuškį, kad tiesiog jam įteikčiau.

Jis tai žinojo, nes tėvas nešdavo šieną, o aš dažniausiai dobilų žiupsnį. Mane
su dobilų kuškiu pamatęs, raudasis pusbalsiu sužvengdavo ir nekantriai trypda-
vo, kolei dobilai atsirasdavo prie jo prusnų. Ir vasarą jis buvo tvarte šeriamas. Jam
papjaudavo šėkos. Kai jau kiek suvaldydavau dalgį, aš jį paliuobdavau, o šiaip

Muziejaus archyvas

510

jam atnešdavau parovęs patvory saują žolės. Protingas, ramus, greitas, linksmas
arklys buvo tas raudasis.

Ir tą kartą jis mudu su tėvu vežė iš Žarėnų. Jau saulei nusileidus pajudėjova.
Ėmė kilti rūkas. Kolei kastinis kelias ėjo, važiuok ir norėk. Pasukus iš vieškelio,
rūkas atrodė tirštesnis, bet vis dar spindis matėsi. Bet važiuojant tolyn ir laikui
einant gilyn į naktį, ir rūkas bebuvo sunkiai permatomas - kyšojo iš rūko pra-
važiuojamų namų stogai, medžių viršūnės, gyvenamųjų namų kaminai, o apa-
čioj nieko nebebuvo, nei paties kelio, nei jo vėžių nebematei — kaip maiše. O kai
įvažiavova į bendrąsias ganyklas, kur didelių medžių nėra, plikas, baltas rūko
laukas, kur ne kur pripuolamai prasikišusio medelio viršūnėlė stypso, o tų kū-
giškųjų gyvulių apgraužtųjų eglaičių, pušaičių, kadugių — nė vardo.

Arklys eina žingsniu, tarsi per nepermatomą vandenį brisdamas. Tėvas valdo
arklį, kelio nematydamas ir linkmės nebesusekdamas. Klusnusis raudukas kar-
tais lyg ir priešinasi pasukamas iš kelio, bet klauso atvarslų timptelėjimo — juos
tėvas visuomet palaidus laikydavo — kam, girdi, arklį tampyti. Raudojo niekuo-
met nežabodavo. Jo ir nereikėjo žaboti.

Važiuojant arklio nė ausų nematyti, toks tirštas rūkas. Šalia kelio nieko ne-
simato, kartais tik pro kokį krūmą pravažiuojant girdi, kaip tekinių ratpėdžiai
brūkši į trumpai apgraužtus šakų stagarus.

Ilgai važiuojame, pernelyg ilgai šliaužiame tuo rūko nepermatomu vandeniu.
Po kiek laiko sugrįžtame į tą pačią vietą, kur važiavome, į tas rūko apsemtas ga-
nyklas. Važiuojame toliau. Tėvas „ant nuomonės“ suka arklį, kad neišvažiuotų
iš tikrojo kelio. Vėl suka ir vėl tvarko linkmę. Arklys klusnus. Kur pasuka, ten
ir eina. Vėl važiuojame, raitomės po ganyklą, vėl sugrįžtame prie įvažiavimo
vartų. Čia arklys sustoja ir laukia tolesnio patvarkymo.

Danguj nė žvaigždelės pro rūką nematyti — nieko nėra aplink, tik rūkas
ir šalyse, ir prieky, ir užpakaly, ir viršuj. Sėdinčiam žemės nesimato, tik šiek
tiek šmėžuoja tekinių lanko viršus. Atvarslai iš rankų įlenda kaip į drumstą
vandenį. Kažkame kartais pasirodo raudžio ausys. Ir taip, kaip sapne, be jo-
kios vilties ką nors pamatyti. Iki namų koks dvejetas kilometrų — pervažiuok
tą „aprūkusią“ ganyklą, ir čia vartai į savo pasausdravį... Ir vėl prie tų pačių
vartų sugrįžtame.

Vėl kelionė nuo pradžios per tą bendrąją ganyklą. Vėl, atrodo, arklys nusta-
tomas gera linkme. Bet tėvas vis neiškenčia arklio nepasukaliojęs. Raudis eina,
kur jį suka, visai nepykdamas, pasiduodamas šeimininko norams. Ir vėl prie tų
pat vartų...

Kai jau kokius penkis kartus pasivažinėję po ganyklą sugrįždavome prie tų
į ganyklą mūsų įvažiuotųjų vartų, tėvas sako, paleisiu arklį nevaldydamas, lai
jis seka kelią pats, gal nujaus, kur eiti. Matyti turbūt ir jis nemato, tegu jis sau
eina, kur numano. Aš vis tiek jam kelio nurodyti negaliu nieko nematydamas.

Muziejaus archyvas

511

Raudis eina kaip ėjęs — lygiu, ramiu žingsniu... Ir kas gi atsitiko: ilgai netru-
kus jis sustojo prie įvažiuojamųjų vartų į mūsų pievas — kelio galbūt buvo koks
puskilometris tiesiai einant.

Taigi bene piktybė mus vedžiojo. Mat arklio ji įveikti negali.

Arklys parvežė

Visuomet atostogų metu prieš išvažiuodamas apsilankydavau pas seserį. Ji
buvo ištekėjusi ir gyveno už miško Skruzdyniuose. Ir tikrai čia buvo labai di-
delių skruzdynų, į gerą žmogaus augumą. Skruzdėlių takai į skruzdėlyną buvo
pralipti į visas puses.

Buvo žiema. Važiavau važiuotas su vienu arkliu ragelėse. Sesuo visada gau-
siai vaišindavo, mokėjo virti ir kepti visokius valgius. Mat buvo pasimokiusi
pas Jazdauskienę Plungėje, ar dvi žiemas ten išbuvusi. Nekokį turėjo gyvenimą
ir šeimyninės laimės trūko. Mane ji labai savu laikė — buvo nuoširdi, džiaugė-
si pamačiusi ateinant, liūdėjo išlydėdama — vasaros metu nulydėdavo iki pusės
kelio. O kelias buvo apie 7 kilometrus. Džiaugėsi saviškius matydama, nes jau-
kumo savo namuose neturėjo.

Turėjo keturis sūnus ir dvi dukteris — visi nelaimingai žuvo. Vienas, iš rak-
to šovęs, nudrėskė visą leteną. Daug kraujo nutekėjo. Vežė į Plungę pas dakta-
rą, šis neapsiėmė tvarkyti — vežkite į Telšius. Grįžk namo, keisk arklius — iki
Telšių didelės trys mylios. Kolei tuos visus kelius suvažinėjo, tikrai kraujo vos
beliko. Pagyvenęs kelerius metus, toks suvytęs ir mirė. Kitas, iš kariuomenės
grįžęs, ėjo į bendruomenės kelių paskirstymą, atsigulė ant žemės, užmigo. O
buvo apie Velykas, dar pašalas iš žemės neišėjęs. Gavo aštrų plaučių uždegi-
mą ir po kelių dienų mirė. Keturiolikos metų duktė važinėjosi su kaimynais
nuo kalno žiemą didelėse rogėse. Pasileidusios nuo kalno rogės pataikė jai į
nugarą. Daktarai sakė, neišmanydami tikrosios skausmų priežasties, atseit
nugarkaulio džiova. Taip ir mirė dideliuose sopuliuose Kretingos ligoninėje.
Vyresnysis sūnus, bolševikų su žmona ir dviem mažais vaikais iš Stalgonių iš-
vežtas, dingo. Su vyru amžiaus gale sesuo nebegyveno: vyras gyveno ūky, su
kita (Lubale) susidėjęs, augino kitą šeimą, o sesuo gyveno Plungėj brolio Pe-
tro name, pastatytame ant mano sklypo, su jauniausia dukra Jadze. Ši buvo
išvežta bolševikų 8 metams.

Tad va, privaišinusi ir tą kartą, tuomet dar gimnazistą, išleido vakarop namo.
Kelias ėjo pro pusbrolį Joną, jau Šilasodoj. Pats arklys pasuko į kiemą. O na-
muose būta tarnaitės vestuvės, jau antra vestuvių diena. Žmonės įsilinksminę,
ir vyrai, ir moterys apsėdo atsitiktinį svetį ir ėmė vaišinti. Vaišes reik priimti, —
ar mokėjai žmogus atsisakyti tokios malonės.

Muziejaus archyvas

512

Pajautęs vaišėms artėjantį talpumo galą, paprašiau pusbrolio Alimo, kad su-
tvarkytų mano baltąjį (geras arklys, bet labai tingus). Įsėdau, važiuoju. Svarsto-
si į šalis galva, netvirtai tesilaiko ir sėdynė. Naktis šaltoka. Mėnesiena. Arklys
eina pamažėli — riste ir varomas jis tarsi nemokėjo eiti...

Atsibudau arkliui bestovint prie tvarto durų savo namuose. Nukinkiau ar-
klį, įleidau į tvartą, parnešiau kinkymus į priemenę. Pats įėjau į trobą. Sutiko
mama, klausinėdama, kodėl taip vėlai grįžau, sako, nebesulaukėme, laukę lau-
kę. Šiltoj menėj ilgai nelaukus susuko man širdį. Nesitveriu lovoj. Mama aima-
nuoja... Vis bara tą Jonį, kam jis leido vaiką prigirdyti, kad ir vestuvėse. Reik
žinoti saiką ir nepilti į žmogų, kaip į kiaurą maišą.

Štai tau ir nuoširdžios vaišės.

Perenė

„Pertis“ žodis lyg ir leidžia sudaryti žodį „pirtis“. Taip ir vadina kitur name-
lį ar paralpėlę su krosnimi ir įrengimais garams prileisti. Žemaičiuose pirtis yra
klojimo patalpa, kurioje džiovina sauskulai spragilais kuliamus javus ar linus
mina. Pirtis — aukšta patalpa, sklandžiai iš rąstų padaryta, sienotarpiai ir lubos
išglaistyti moliu, su mažu langeliu, su plūktinio molio asla, su didele krosni-
mi, su kiek į žemę įleista pakura, su dviem erdkilų eilėmis, su ardais džiovina-
miems javams ar linams suardyti. Ant lubų paprastai sukloja sėklinius dobilus,
kad sėkla pamažėli aižėtų.

Taigi didelis skirtumas tarp pirties ir perenės, nieko bendro tarp tų įrengi-
mų nėra. Vienur kaip tik turi būti vieni garai, o kitur tuos garus varo laukan,
kad itin sausa būtų.

Mano tėviškėje perenės neturėjome, dėl to pas mus nebuvo kame pertis.
Žmonės ne pėrėsi, bet plovėsi. Vasarą eidavo į upelį ir maudėsi, ir plovėsi, nors
Sausdravo vanduo labai šaltas ir neįpratusiems tiesiog neįmanoma tokio šal-
to vandens pakęsti. O šaltų orų metu plovėsi kubiluose. Mažus vaikus maudė
geldose. Mano geldelė daug kokiems darbams buvo naudojama. Gal kiek ilgė-
lesnė už vieną metrą geldelė buvo labai negili, toli gražu iki pusės rąsto gylio,
kiek pakeltais galais, lyg ir įlinkus. Tokioj geldelėj (ne geldalė — tokia drebėžna,
nedailaus darbo, atmestinai padirbta) plaudavo mažus vaikus, pirma verdan-
čiu vandeniu geldelę perpylę, kad kokių nešvarumų nebūtų, kad kokios ligos
plaunamam vaikui neprikibtų. Numaudę vaiką, geldelę vėl perpildavo karštu
vandeniu, iššluostydavo tuo pačiu pabalotu, kuriuo šluostė vaiką, parinkę kur
sausesnį pabaloto galą, apvertę stačią pastatydavo nuokampioj vietoj. Paprastai
geram orui esant lauke, kad vėjas „perpūstų“, kad saulė pasiektų, o žiemos metu
išnešdavo laukan šalčiui „bakterijas“ — ligas paimti į savo nagus. Tokios gelde-

Muziejaus archyvas

513

lės, čia mirkomos, čia džiovinamos, čia karštas vanduo ar šilta krosnis, čia vėjas,
saulė ar šaltis, būdavo galuose įskilusios, surištos apyvara. (Sproklėj ar plyšy pa-
togi vieta „ligoms“ laikytis. Tas plyšys, jei jis kiek gilesnis, ilgesnis ir eina gilyn
į patį įdubimą, būna su duonos įmaišymu užkimštas: duonos įmaišymas labai
kietai sudžiūna, ne taip lengvai ir karšto vandens atmirkomas.)

Į tokią geldelę „tarkavodavo“ bulves kleckams, ar paprastiems, ar varškė-
čiams, ar lašinuočiams. Ją pavartodavo dešras darant, kai skerdžia kiaules adven-
te (prielaidus) ar lašinines prieš Užgavėnes. Kapoja ant trinkos mėsas, skirtas
dešroms daryti, daro dešras, įsidėdami nuo trinkos sukapotą mėsą, todėl ir daug
dešrų darant didelės geldos nereikėdavo. Panašiai ir vėdarus darant ar plauti-
nes dešras.

Kiti turi daug panašių geldelių, ne visi ir ne visuomet tevartoja tas pačias,
skirtas vaikams plauti. Kai kitų neturi, tik tais atvejais pasitenkina ta pačia. Ką
padarysi, kad kitų neturi: kuo turiu, tuo duriu.

Ypač į akis krito ir ilgam atminty užsiliko plovimasis Kūčių dieną. Tą dieną
tedirbama iki pietų (12 val. -dvylikta valanda yra nuo vienuoliktos ligi dvylik-
tos). Po pietų ruošiamasi Kalėdoms.

Moterys, arba „motriškosios“, apsižygiavusios pradėdavo ruoštis maudynėms.
Jos išsimaudydavo dienos metu, kuomet vyrai neina namo, o tebesitvarko apie
savo darbus: ruošia mišinį pašarams karvėms švenčių metu, — vis dėlto Kalėdų
pustrečios ne darbo dienos (kaip ir Velykos), prisipeša daržinės gale šieno, iš-
purto jį, kad nebūtų supelėjęs luituose, prisikrato, išvėdina, kad per šventes ir
gyvuliams būtų šventės.

Moterys įsiritina į trobą kubilą, išplauna jį privortinklavusį ar vištų kartais
apsiriktą. Paprastai tai tas pats kubilas, kurį vartoja alų darydami arba pava-
sariais pildami beržų sulą, kad turėtų vasarai rūgštymėlio atsigerti. Pasibaigus
naudojimui, jei kubilas nebuvo gerai sutvarkytas, tuomet su juo būdavo daug
vargo. Kubilas didelis, ir paaugusiam jis siekia iki pažastų - dugno išplauti ne-
pavertęs nepasieksi.

Jau bebrėkštant moterys yra su maudyne susitvarkiusios. Šildo vandenį vi-
suose trikojuose, katiluose, kuriuos tik turi. Ypač šiuo atveju naudingas tas di-
dysis, kur kiaulėms jovalus verda. Bet gerokai tenka privargti, kolei jį tinkamai
išplauna. Vandens reik daug; juk susitūpęs turi pečius vandeniu apsemti.

Vyrai maudosi po vakarienės, kad laiko būtų, kad nereikėtų skubėti, kits kitą
skubinti. Pas mus tokių besimaudančių būdavo du.

Kolei vienas maudosi kubile, kitam mergė trenka galvą. Čia padeda krasę,
paklupdo trenkamąjį ant kelių; jis atsikvempia ant kėdalės, pro antkaklį iški-
šęs nulenkia galvą — patogu pilti vandenį, muilinti ir vandenį varvinti į pakištą
indą. Vandens ir čia reikėjo nemažai, ir vis šilto. Darbo nesustabdžius reikėjo
paruošti visus katilus, didelius ir mažus, vandeniui šildyti.

Muziejaus archyvas

514

Moterys galvas išsiplaudavo, vyrams jau gulti išėjus. Jos tuomet ramiai viena
kitai padėdamos švariai susitvarkydavo.

Turint perenei atskirą namuką, kur kas patogiau buvo kūno švarą palaikyti.
Kad ir kažin kaip saugotumeis kambario neprilaistyti, to vandens prisilaisto. O
kad grindys daugiausia plūktinio molio, tai purvelio prisidarydavo. Tiesa, pasi-
klodavo šiaudų, bet ir juose vandens nepaslėpsi. O perenėj pasimetei lentgalių
arba iš karklo padarytus kilimus — pakločius ir gali visai švariai nuo aslos pur-
vų išsisaugoti.

Taigi nors mano tėviškėj perenės nebuvo, bet aš mėgau labai karštai pertis.
Į pirtį patekęs, garo nesigailėjau — visą vandenį iš kūno išgarindavau. Sykį Lie-
pojoje nuvažiavome į pirtį. Tuomet gyvenau pas Domicelę Pacevičaitę. Visas
mokinių butas išvykome pasiperti. Aš buvau turbūt septintoj ar aštuntoj klasėj,
nes tik paskutiniuosius dvejus gimnazijos metus tegyvenau pas Pacevičaitę. Pir-
muosius dvejus gyvenau pas Jazdauskienę.

Pirtis erdvi, nesena, su aukštais ardais (lentynomis) pertis. Karšti garai, di-
delė krosnis, pilna karštų akmenų. Užpylus vandens, garų srautas šaute šauna.
Palipi ant aukštosios lentynos, šalto vandens kipele nešinas, nes alsuoti atvi-
rai negali — toks karštas ir sausas oras — traukia dvasią. Sukniumbi atsigulęs ir
veidą laikydamas prie pat kipelės vandens. Dar per šonus, nugarą, kojas plaki
su lapuota šluotele, kad tą garą pajudintumei, kad kūnas vis naujas garo sroves
jaustų. Vos išlaikai karštį. Taip išgaravęs kūnas čiurkšliais leidžia pro odą pra-
kaitą — džiūsti, nori gerti. Išprakaitavęs nulipi nuo viršaus į aslą apsipilti šaltu
vandeniu ir atsigauti. Vėl lipi kaitintis, vėl žemyn, vėl apsipili šaltu vandeniu. Ir
taip keletą kartų, kolei „prisisotini“.

Grįžome namo labai ištroškę. Tuoj gerti arbatą, kad atstatytume išgarintą iš
kūno vandenį. Sako, taip paprakaituoti labai sveika — esą atnaujina kūną. Bet
paskui reik duoti kūnui skysčių tiek, kad jis galėtų atgauti, kiek jam reikalinga.
Atsimenu, išgėriau aštuonias dideles stiklines arbatos. Koks malonus skonis tos
žolynės, kaip godžiai ją ryji, - skubini, kad tik greičiau to vandens kūnas įsigertų
iki kiek jam reik. Tuo prisėdimu sutalpini kūne per trumpą laiką tiek vandens,
kad didokas indas būtų listinas.

Pryvartės koplytėlė

Tėviškės pastauninke, visai arti pryvartės, ganyklalėj augo senyva didoka
pušis. Aplink — nė kadugio, iki artimiausio alksnynojo kokie dešimts žings-
nių, o iki pušynalio bus ir šimtas žingsnių. Tokia plikymė. Pušis prie kelio,
kuriuo niekas nevažiuodavo. Matyt, čia buvo didelis miškas, tuomet čia ga-
lėjo būti važiuota.

Muziejaus archyvas

Tikrai, kai buvo panaikinta baudžiava, čia augo didelis pušynas. Čia buvo
dvaro žemių galas. Toliau jau buvo Plungės parapija ir tas miško galas siekė Gro-
so žemę ir Kripo ganyklą. Visas to miško plotas buvo apie 10 ha. 4 hektarų rei-
kėjo atiduoti Silvestro (mano tėvo tėvas) ūkiui, o ką su likusiais? Ponas Šukšta,
pardavęs mišką Užlieknių Pakalniškiui, pačią žemę atidavė mano tėvui už ra-
šymus sutarčių su tais ūkininkais, kurie buvo nuo baudžiavos atleisti be žemės
ir ūkius nuomavo iš pono.

Tad mūsų ganyklalė buvo vietoj 4 ha, nors nematuota, bet iš akies maždaug
10 ha. Tai va, toje ganyklalėje, arčiau sodybos, buvo užsilikusi viena menkos pa-
darynės medžiagos pušis. Viena šaka jos buvo paplyšus. Į tą šaką įsikibdamas aš
įlipdavau į pušį (dar prieš mokyklą, kokių 10 metų) ir „prižiūrėdavau“ varnos lizdą.
Varna čia, man atrodo, kasmet perėjo. Pamėgta mano ir varnos pušis. Kartais ru-
deniop prie tos pušies, tarp jos žemės paviršiuj einančių šaknų, rasdavau baravykų.

Tėvas nupirko jomarke Rūpintojėlį, sukalė gana paprastą koplytėlę. Leido
man pasidaryti dažų (dažų miltelius reikėjo sutrinti gerai su aliejum ant lygaus
akmens su kitu akmeniu) ir nudažyti. Tai tas Rūpintojėlis ir laikėsi. Apsinešė
stiklas, atitrūko stiklo kampas, įsimetė vorai, peteliškės — ilgainiui tos stovy-
lėlės ir nebesimatė. Sykį pareinu iš kažkur, žvilgt į koplytėlę — nebėra. Skubu
namo. Prie pat namų įkišta į šakalių krūvą papastogėj. Imu su džiaugsmu radi-
nį ir skubu namiškių ieškoti. Pasakoju. Klauso. Tuoj tėvas aiškiai ima spėti: tai
Jonavičiuko darbas. Išdykęs vaikas, pasileidęs. Jis buvo atvedęs karvę prie jau-
čio, turėjo laiko ir nudraskė koplytėlę nuo pušies.

Einame prie pušies. Atsinešta mietas, kišta tarp pušies ir koplytėlės ir atplėš-
ta. Beplėšant koplytėlė apmaigyta, perplėšta nugarėlė, stiklas suskilęs — jau ne-
bebuvo kaip jos prie medžio prikalti.

Tuomet aš padirbau kitą koplytėlę. Panaujinau Rūpintojėlio dažus (jis buvo
tamsiai raudonu rūbu). Aš buvau tuomet gimnazistas, mėgau tėvo kirvį ir pjū-
klelį, o peilį turėjau savo — su juodom medinėm kriaunelėm, dviejų geležėlių.
Koplytėlė išsilaikė iki netolimos praeities.

Šiandien (1965 12 29) iš Jurgio žmonos gavau laišką (dėkoja už siuntinėlį) su
Jurgio fotografija prie tos pušies. Koplytėlė visai kita. Kas joje —- nematyti (ma-
nau, senasis Rūpintojėlis).

Štai tokia yra tos koplytėlės kokių 90 metų istorija.

Tas naujas, visai nepažįstamas sodybos gyventojas Drakšas nuo Platelių įdo-
mus, matyt, žmogus. Jis panaujino mūsų vardu tvarkomą koplytėlę Purvaičių
kapaliuose, pastatė naują koplytėlę sodyboje vietoje švogerio Griciaus statyto-
sios, — mūsoji jau seniai buvo susmukus, atnaujinta, vėl susmukusi, dar man te-
bebūnant sodyboje, laikėsi į gretimas vyšnias atsirėmusi.

Kaip malonu būtų aplankyti pasikeitusias vietas, daiktus, pastatus. Kiek vi-
sokių prisiminimų atgytų besilankant, bestebint, besidairant.

Muziejaus archyvas

516

Daktaras Barauskas

Man mokytojaujant Palangos gimnazijoje, savo namuke Ronžės gatvėje su
seserimi gyveno gydytojas Barauskas. Buvo jis neūžauga, plačių pečių, stambių
veido bruožų, nešiojo pilkos spalvos akinius. Jis visada vaikščiojo ant pečių už-
simetęs tamsiai pilką raištį, sulankstytą kaip didelis kaklaraištis. Atrodė, kad
tas raištis visada uždengia burną ir visas alsavimas pro nosį ir burną turėjo eiti
iš po raiščio. Vaikščiodavo pamažu. Toks didelių tamsokų akių, mažas, raiš-
čiu apsikurmuliavęs, didele galva žmogus atrodė panašus į Užgavėnių baidyklę.

Buvo kalbama, kad jis nebaigęs mokslų ir gydytojo teisių neturi. Esą jis kaip
studentas medikas buvęs pašauktas į kariuomenę turkų karo metu su teise „zau-
riad vrač“. Pasibaigus karui, tokiems „gydytojams“ suteikdavo gydytojų teises.

Pasisekimo kaip daktaras jis neturėjo. Tada Palangoje su visu valsčiumi gyve-
no vos 1500 žmonių. Visai greta ėjo siena su Klaipėdos kraštu, už 12 kilometrų
buvo Kretinga, o tarpe — tik Virkštininkų ir Pryšmončių dvarai, šiaurinėje pu-
sėje — „rubežius“ su Latvija. Be Barausko, Palangoje vis būdavo dar ir kitas gy-
dytojas. Kai buvau mokinys (iki 1903-ųjų), gyveno gydytojas Liudas Vaineikis.
Man mokytojaujant, buvo gydytojas Šlezingeris (dirbęs ir gimnazijos gydytoju).
Kaip ten bebūtų, gydytojas Barauskas save aprūpindavo: prasimaitindavo, turėjo
savo namelį, išlaikė seną paną savo seserį, tokią pat kaip jis, gal kiek aukštėlesnę.

Mokiniai pridarydavo jam nemalonumų, kai imdavo apie jo namus triukš-
mauti. Netoli jo buvo Jagmino mokinių butas, už kelių namų — Gedrimienės,
Klovienės, kitoj gatvės pusėj - Pacevičienės (kai aš dar mokinys buvau), kunigo
Viksvos namuose buvo Nemiričiaus butas, kuriame gyveno 16 mokinių. Tad
vaikų buvo daug ir jie nuolat Ronžės gatvėje žaisdavo, nes laisvesnio ploto žai-
dimams nebūdavo, o kiemeliai — maži. Visas atstumas nuo Barausko namo iki
tolimiausio kunigo Viksvos namo buvo ne daugiau kaip 300 žingsnių. O už
Barausko toje gatvelėje bebuvo vienas namas, jau prie kelio į Kretingą. Priešais
šį kelią buvo tuštuma — pieva, kuri tęsėsi miestelio pakraščiu. Už namų, kurie
buvo išsidėstę palei Ronžės upę, sklypų ėjo klebono žemė. Prie pat sklypų - šla-
pios pievos ruoželis, kuris buvo tąsa tos žemumos, kuri buvo tarp Virbališkės
(dvarelio su dideliu sodu) ir miestelio gyventojų, žydijos su mūrine sinagoga.

Palangoje buvo toks lyg ir paprotys: klebonas kalėdoja po vieną namą, kur
gyvena lenkė senė (laikė mokinius), kokio pensininko našlė. Čia susirenka sa-
viškių kompanija — vakarieniauja, kortom palošia preferansą po šimtąją dalį ka-
peikos. Žinoma, beveik visur ir gydytojas Barauskas. Sakydavo apie jį, kad tai jis
tris dienas nevalgydavo prieš eidamas į pobūvį, o čia valgydavo už tris. Nebuvo
storas, toks susmukęs, drabužiai ant jo kabojo — viskas savotiškai susiraukšlė-
ję, supliupę. Juk jis jau senyvas žmogus, jei turkų kare buvo „zauriad vrač“, tai
1913 metais jis jau galėjo turėti apie 70 metų.

Muziejaus archyvas

317

Vieną kartą jis atėjo pas mano būsimą uošvį, notarą Joną Kentrą. Atvažiavo
uošvio brolio žmona Anelė Slonskienė, — ji tada buvo Želvių dvaro valdytoja, o
dvarą nuomojo uošvis. Pamatęs ją, gydytojas Barauskas pasakė: „Krėlowa lasėw“
(miškų karalienė). Tiesa, Barauskas niekada lietuviškai nekalbėjo, nors ir mo-
kėjo. Šiuo požiūriu jis niekuo neišsiskyrė iš kitos to meto Palangos diduomenės.

Julius Urnikis

Išlaikęs egzaminus į antrą klasę (Palangos progimnazijoje), radau antrus me-
tus besėdintį Julių Urnikį.

Julius kilęs iš Kapsudžių sodos, Plungės parapijos. Jo tėviškė nuo manosios
tik maždaug trijų kilometrų atstumu. Tėvas — stambus ūkininkas. Išmirus be-
vaikiams kaimynams, kažkaip jam teko jų stambus ūkis. Kai jis gavo dar dvie-
jų bendrųjų ganyklų dalis, susidarė 120 ha - šeši valakai žemės. Vien bendrųjų
ganyklų gavo ištisą valaką. Bet gyveno taip sau, kažkoks neryžtingas. Ir žmonelė
menkutė atrodė, rami, lėta — dėl to vargiai buvo gera šeimininkė. Žemė jų gera,
kaip daugelio buvusių karališkių. Prie vieškelio Plungė-Žarėnai (per Žlibinus),
nuo Plungės 7 kilometrai. Laukai, žinoma, viename plote. Tiesa, upės arti jie
neturi. Sausdravas arčiausiai prie mūsų. Babrungas Plungėje.

Julius lėtas, nelabai sveikas, vis su užkimšta nosimi, ir ta pačia raudona. Dėl
to vokiečių kalbos mokytojas Korfas jį vadino „krasnyj nos“. Šis mokytojas mėgo
pravardžiuoti mokinius — kitą antrametį Gedrimą vadino jį Gedrim-pimpim (jo
tėvas vienu metu buvo Palangos vargonininkas). Antramečiai mokiniai užraši-
nėdavo mokinių pabaudas. Pavyzdžiui, apsirikai beasmenuodamas, mokytojas
liepia perrašyti ir nurodo, kiek kartų perrašyti. Tokią pabaudą užrašo Urnikis
ar Gedrimas ir pasako mokytojui, kai jau ateina duotasis perrašyti laikas, ir pa-
mėgink užmiršti ar nepadaryti, kas įsakyta...

Mudu su Urnikiu gana gerai sugyvenova. Tik sykį, neatsimenu dėl ko, įlu-
po su diržu, — peštukas buvau ir aš, bet mažas ir didesnieji mane nugalėdavo,
kai pabėgti negalėdavau. Artimiausia pamoka buvo rusų kalbos mokytojo Pre-
obraženskio — labai rimto, gero mokytojo. Sėdžiu klasėj gerokai apsiašarojęs ir
kukčioju sau. Mokytojas klausia, kodėl aš verkiu. Žinoma, nesakau. Užuojau-
tą nugirdęs, dar labiau ėmiau verkti... Pagaliau privertė mane pasakyti mano
karčių ašarų priežastį.

„Urnikis deretsia s kušakom.“!

— „A tebe čto za delo, puskai deretsia.“? Atseit
Urnikis mušasi su diržu, bet ne mane muša. Tai mane labai užgavo. Man pa-

Urnikis mušasi su diržu (rus.).

2 Otaukas darbo, lai mušasi (rus.).

Muziejaus archyvas

518

sidarė labai skaudu. Aš ir šiandien atsimenu, kad žemaitiškai — muša su lazda,
važiuoja su arkliu, rašo su plunksna, o maskoliškai be „su“.

Šiaip draugavova. Vasaros metu jis ateidavo pas manęs į Purvaičius, aš nuei-
davau pas jį į Kapsudžius. Taikus, ramus, mėgo knygas skaityti. Lėtas, savotiš-
kai ir pabėgdavo kartais, pasišokėdamas. Mokytis jam buvo sunku — neimlus,
negreit tesusigaudydavo klausimuose. Matyt, visa šeima jų tokia. Tėvas aukštas,
liesas, tarsi pasipūtęs — augino žandenas, lėtai kalbėjo, nuduodamas gerą išmin-
čių, bet tai jam nesisekdavo. Turėjo brolį Ciprijoną. Brolis mažai kalbąs, bet fi-
ziškai labiau sutikęs, nėjo mokslo, prie ūkio darbavosi. Sako, nenorėjo mokytis.
Ir seserį turėjo už save jaunesnę. Menkutė, vieni kauleliai, gana judri. Ištekėjo
už Tumo Užlieknyje, į didelį gražų gyvenimą. Ir trobesiai, ir laukai, ir tvoros
kaip nulietos, tvarkingos, geros medžiagos, gerai prižiūrimos. Turbūt turėjo tris
valakus ariamos pjaunamos žemės su nedideliu ąžuolynuku vienos pievos gale.

Į Plungę važiuodami, pravažiuodavome pro tuos stambius užliekniškius ūki-
ninkus. Mačiulskis, Lingė, Pakalniškis, Tumas, Zdramys — visi gerai gyveno,
turtingai. Mat buvę karališkiai. Visi po tris valakus geros žemės turėjo. Tik
viens Mačiulskis išsidalino vaikams — daug smulkių atsirado. Lingė — bevaikis,
Pakalniškis taip pat. Zdramiui kažkaip nesisekė. Jis toliau nuo kelio, jo trobe-
siai, į miesto ganyklas įvažiuojant, vos buvo matomi tarp Tumo ir kunigaikščio
Kasieriškės dvaralio kalne, kur didelis ąžuolas augo, kaip vėliava, kiek pagenėto
kamieno. Sako, lyg jį sekė į Klaipėdą įvažiuoją laivai, nelyginant švyturį - tikrai
nuostabus buvo tas ąžuolas, galėjo apie jį sukurti visokių padavimų. Ąžuolas
stovėjo ariamo lauko pakraštyje, o toliau, jau žemyn nuo kalno, ėjo neaukštas
ąžuolynas, dėl to jis vienas nepaprastai aukštas atrodė, — už jo tik dangus. Ka-
sieriškė buvo išsikišusi savo kalnu ir visa jos žemė buvo to kalno šlaitai, nusilei-
dę iš vienos pusės į miesto ganyklų durpynus, iš kitos — į kelią Plungė-Žarėnai,
o už to kelio — vėl žemumos.

Toliau Palangos progimnazijos Julius Urnikis nesimokė. Paskui įsigijo pra-
džios mokyklos mokytojo teises ir mokytojavo Plungės pradžios mokykloje. Ten
dirbo trys mokytojai: vedėjas — rusas, gana malonus žmogus, rimtas, taikus, be
Urnikio, kitas mokytojas buvo Kubilius.

Užėjus Pirmajam pasauliniam karui, Urnikis atsidūrė Maskvoje. Sutikau
jį ten, nuvykęs iš Veraus į fizikų suvažiavimą Maskvoje. Antrą sykį mačiausi,
kai 1917 metais kraustėmės iš Veraus į Kaukazo Stavropolį. Tuomet Algirdas
vos pabėgiojo.

Džiaugėsi Urnikis gražiu mano vaiku ir malonia žmonele. Atėjo jis į vagoną.
Visi aštuoni Palangos gimnazijos tarnautojai turėjome gavę prekinį vagoną — taip
ir vykome gražiai įsitaisę. Neilgai testovėjo mūsų vagonas Maskvoje — valandą,
kitą. Tiek tai trumpai ir tekalbėjome.

Vėliau sužinojau, kad Julius Urnikis mirė Maskvoje susirgęs cholera.

Muziejaus archyvas

519

Jonas Urbonas

Šioj dešiniojoj Sausdravo pusėj, tarp sodybų arčiau upės ir toliau jos (Urbo-
niškė, Mineika, Stoupelis, Jonavičė), už nedidelių ariamos žemės laukelių, ėjo
bendrosios ganyklos. Po baudžiavos čia viso kaimo pievos — Didpieviai. Aš ne-
atsimenu, kad čia būtų buvusios ganyklos. Dabar čia buvo krūmokšlių, lazdynų
prižėlusios pievos. Tėvas pasakojo čia ganęs baudžiavos metu.

Kairiojoj Sausdravo pusėj visos sodybos arti upės. Nuo jų laukelių toliau
ėjo Medingėnų Šukštos miškas, skirtas bendrosioms ganykloms, iš kurių buvę
baudžiauninkai gavo po 4 ha prie gautųjų 20 ha. Ir mano laikais čia buvo ga-
nyklos, dar ne visai atsitvertos. Čia leidome avis, kumelius ir už tai važiavome
ponui į talką mėšlo vežti ir rugių pjauti. Toliau nuo šių ganyklų, jau pro Žvirz-
dalius, ėjo pono miškas.

Jono Urbono tėviškė Urboniškėj. Labai bloga žemė, ar tik ne pati blogiau-
sia — vieni krūmai, lazdynai. Bet čia kiek prie molio, ne ta kiauroji smiltis, kaip
mano tėviškėje. Vieta aukštesnė už paupio sodybas, panašiai kaip Mineikos,
Stoupelio, Leono ir Vicento Jonavičių.

Neatsimenu pavardės, kas atpirko iš Urbono ūkį. Sodyba tolėliau nuo kelio
atrodė apšepusi: stogai menki, jokio didesnio medžio, pievos netvarkomos — nėra
tarp krūmų kur dalgį įkišti. Ir vartai iš Riškaus žemės įvažiuojant — ne vartai, o
karklės. Kai čia Urbonas gyveno, aš neatsimenu. Kiek pamenu, kai pirmą sykį
jis atvažiavo, tai jau nebegyveno tėviškėj. Kalbėjo apie Rietavo kunigaikščio
Bagdono Oginskio palivarke ūkio pareigas. Tai galėjo būti apie 1895 metus, aš
dar nesimokiau. Savo sūnui Jonui vis sakė mane vadinti dėde, nes jis pats mano
tėvą vadino dėde. Jis buvo vedęs Končalę, Vicento Končiaus seserį; kita sesuo —
Labanauskienė. Mano tėvas sakė, kad jokios giminės tarp jų nebuvo, nes tų
Labanauskienės seserų tėvų giminystė su Silvestro Končiaus gimine buvo ne-
besusekama, labai tolimi giminės. Tik pavardė ta pati. Pats Urbonas, aišku, ne
giminė, bet jo vaikai man (pagal motiną) galėjo būti kokia penkta šešta karta.
Aš Urboną vadinau irgi dėde, nes jis senyvas žmogus ir mano tėvą vadino dėde.
Dėdė už dėdę, taip sakant.

Jonas Urbonas buvo aukštoko ūgio, petingas, gana plataus veido, nuknabu-
siais negausiais, bet ilgokais ūsais. Tegu ir platoko veido, bet gana patrauklios
išvaizdos, taisyklingų bruožų, ne koks kumpasnapis, išverstlūpis. Minkšto balso,
gana aukšto, dailios kalbos. Mandagiai pasidailindamas kalbėjo, prie švelnumo
pridėdamas dar ir kūno lipšnius judesius. Lėtas, nerūkė, negėrė, raginamas pa-
siduodavo tik labai nedaug.

Buvo kiek pamokytas. Skaitė ne vien savo maldaknygę, bet imdavo iš tėvo
ir tuos iš prūsų raštus skaityti. Paskaitė taip pat greitai, kaip „greitai“ kalbėjo.

Muziejaus archyvas

520

Mėgo apie visokius žmonių gyvenimo reikalus braukti rodą. Klausant jo šneke-
sio atrodė, jog jis yra geras, stiprus, pasiturįs ūkininkas. Prie to prisidėdavo ir
jo apdaras, kitaip ant jo kūno gulėjo drabužis. Tas pat pilko milo, kaip ir kitų
sodiečių, bet jam kažkaip pritiko prie veido, neatrodė susiraukšlėjęs ar per di-
delis — papliupęs, ar per mažas — aptemptas.

Buvo tikrai dievobaimingas. Neapleisdavo šventadieniais bažnyčios. Turėjo
stiprų aukštą balsą, peršaukdavo visus. Giedojo lotyniškai, einant aplink bažny-
čią. Taip sakant, savo balsu nešė visą giedojimą — „Rex Christe primogenite...“
Ir baldakimas atrodė lengvesnis, ir kiti giedoriai darniau, vos girdimai, pritar-
davo — atrodė didelis pamaldumas, giedama iš širdies, kiek tik galima visomis
savo išgalėmis. Jis nebuvo bažnyčios giedorius „pramatninkas“, jis tik lydėda-
vo iškilmingų atlaidų metu einant kunigui aplink bažnyčią su visų maldinin-
kų procesija.

Neapleisdavo jis nė klebonijos aplankyti, mėgdavo su kunigais pažintį laiky-
ti. Sykį per Velykas, atgiedojęs einant aplink bažnyčią įprastines giesmes, užėjęs
pas kunigą į kleboniją, gal kunigas per zakristijoną pats paprašęs užeiti. Buvo
ne per seniai atkeltas į Žlibinus kunigas Čekanauskas, nuo Joniškio kilęs. Užė-
jęs klebono (čia buvo filija) pasveikinti. Padėta, sako, ant stalo „bliūdas“ dažytų
kiaušinių. Jis vis kalbąs ir vis kiaušinį po kiaušinio takš patakš. Kiaušiniai kie-
ti. Aš, sako, kaip bulves valgau. Pasiilgęs kiaurai pasninkaujant, net be pieno
lašo visą gavėnią. Išvalgęs visą bliūdą. Juokais klebonas paklausęs gaspadinės,
kiek ten buvo. Sako, keturios dešimtys. Ir pačiam nesmagu pasidarė, kad visus
dažytuosius suvalgęs, o ne tai, kad jų tiek daug. Nebuvo storas, riebus, taip tik
platus, sutikęs.

Mėgo su apšiurnesniais žmonėmis kalbėti. Mat tie paprastieji kalbėjo rūky-
dami, kalba ėjo prie pypkių dūmų. Kai savo išvaizda jis skyrėsi nuo kitų, tai su
kilnesnės išvaizdos žmonėmis jis ir laikydavosi, net labiau krisdamas į akis savo
ūgiu, pločiu, šviesiai pilko milo švarku, — kitų vis buvo kiek tamsesni.

Medžiojo, bet šuns nelaikė. Jis paslapčiom ateidavo į mūsų prievartę, nie-
kam nematant pašvilpdavo, ir tėvo skalikas Barbosas atbėgdavo prie jo. O buvo
vis dėlto pažįstamas. Dingsta šuo ir vakare pareina nušliuręs, nuvargęs. Mama
dėl to nekęsdavo Urbono, kad jis išvilioja šunį: „Mes šeriame, o jis išnaudoja.“

Apsitrynęs buvo žmogus, pro visus kaimiečius gerokai prasikišęs, ir visuo-
met mėgdavo „iškilmingai“ pakalbėti. Turėjo savo nusistatymą sodiečių reika-
lų klausimais: mokėjo ir patarti ar įtikinti, jo manymu, neteisingai nusistačiusį.
Vis taip ramiai, neskubėdamas, balso nei nuotaikos nekeisdamas. Prie viso to,
jo ir balsas buvo kažkaip taikus, minkštas ausiai. Savo įrodinėjimais jis neerzi-
no, jam vis švelniai atrodydavo; tarsi taikydamasis kalbėjo. Atrodė taikus, kitų
nusistatymus gerbiąs, ne akiplėša. Ir pyktis su juo kalbant negalėjai, nes jis pa-
mažėli, iš lėto savo mintis teikė. Kolei jis pasako, tavo pyktis ir atslūgsta. Ne-

Muziejaus archyvas

521

mačiau jo besikarščiuojant, supykusio, ėmusio pakeltu balsu kalbėti. Sako, jis
turėjo sveiką protą, aiškią galvoseną. Viską jis suprato, kaip tai turėjo būti so-
diečių tarpe. Jo gyvenimo, matyt, patyrimas jam tą tikrąją vidurio vagą rodė.
Nebuvo kokių kraštutinių pažiūrų. Jis pažino ir grytelninko reikalus, ir stam-
besnio ūkininko. Jis sakė, kaip yra, gal kiek nušviesdamas, kaip turėtų būti, bet
griežtai tos viltiškos būklės nesispyrė laikytis. Je, sako, kad taip būtų, bepigu
būtų gyventi, bet taip nėra ir seniau taip nebuvo, gal kuomet ir bus, kaip mes
dabar kad norime... Į tokią kalbą nėra kaip kištis iš šalies priėjus, sako teisybę,
kas kaip yra, kaip gyvename.

Žmonės klausėsi jo kalbos, jis mokėjo įtikinamai kalbėtis. Priešų jis neturėjo,
nebuvo įerzinęs žmonių. Turbūt jis supykęs mokėjo nutylėti, nieko nebesakyti.

Ramus, lėtas buvo ir ūkyje, nesikarščiavo dirbdamas. Nei užeinanti audra ar
lytus jo darbo neskubino, darbo įkarščio nekeitė. Ūkininkauti nesisekė: laukeliai
laiku neįdirbti, pievos nenušienautos, žolė peraugusi, pabalusi, vos bemaistinga.
Trūko laiko darbams, o jis nesiskubino, nepabėgės, nepatankins žingsnio, nors
čia kažkas būtų. Net į jį pažiūrėjus, atrodė, kad jis nepanašus į tokį, kuris galė-
tų pasiskubinti, greičiau pajudėti. Jo judesiai kažkokie trumpi, netolimi mostai,
rankos tarsi tik iki alkūnių tepajuda ir žingsnis per pusę pėdos tik.

Gyvenimėlis jo apleistas, nesimato šeimininko akies. Buvęs kadaise pastatas,
tvora, medis ir tas lyg neturi savo vietos, kažkoks primestinis. Jei koks pamestas
ar užmirštas padargas ar jo dalis, tai taip ir guli, laukia savo likimo — niekas nepa-
tvarkys. Sako, kaip seniai išmirusi sodyba, kur ir gyvo žmogaus nesimato. Užžėlę
takai, tik kur alkani gyvuliai prie savo pareituvių laikosi, ištrypta, išminta — plika
kruvina žemė, susmukusios tvoros, besismaigstant žolelę pagauti ar lapelį nukąs-
ti. Matyt, gyvas gyvulių, kad ir menkų, gyvenimas, bet žmogaus akies nesimato.

Pievos baigia užželti krūmais, grioviai užslinkę. Įvažiuojamasis kelias pla-
tus: mat, kur išsiplakė duobė, jos neužlygina, bet suka aplink, kolei ir čia išpla-
ka pavasarį, rudenį.

Ir jis pats savo ūkyje atrodė kažkoks menkas, negalįs, gana pritinkąs prie su-
sidariusios aplinkos. Plika aplink, tarsi ir žolė ar medžio lapas nežalias. Visi sa-
kydavo, Urbonui nesiseka.

Žmonelė jo irgi lėta, nejudri, nekalbi, atrodo, lyg būtų užguita. Ir jos tvarka
be vaizdo, nematoma: visur tuščia, ir troboj, ir kieme, net vištos takų nepratry-
pusios. Daržai nuspilgę, šmėkšo aguonų žiedai, medetkos vešliai žydi. Balandų,
kiečių netrūksta, ilguodegių (vaistingųjų) pakraščiais. Kanapiai su peraugusiais
plaskaniais, bastučiai vos užmezgę galvutes, sėklinės daržovės apėjusios žolėmis.
Menkos karvutės. Negausus žąsų būrys, žąsyčiai su paleistais sparnais, — nesima-
to sodyboj laisvo vandens, o iš šulinio kas iškels vandenį ir vis pils į prapuvusias
geldas. Vištos, raudono gaidžio vadovaujamos, plačiai eina po sodybėlę, — joms
tvoros ne užtvaras, į visur laisvas kelias. Tačiau neprilesusios, nedėslios. Nu-

Muziejaus archyvas

522

trauktasis veršelis vis bliauna žmogų pamatęs, sena žardienos žolė neįkandama,
ir tos nedaug — daugiausia kartėlės.

Atrodė, kad sodyboj gyvena ne savininkas, bet nuo amžių eina nuominin-
kas po nuomininko.

Ir vis viskas blogyn. Sumanė ieškoti kito pragyvenimo kelio, nes savam ūky
net prasimaitinti vis sunkiau darėsi: auga keturi vaikai, ir jų tik viena išorė.

Sumanė eiti į Rietavo kunigaikščio Bagdono Oginskio palivarką ūkinin-
kauti. Kunigaikštis visą savo dirbamąją žemę buvo suskirstęs į dvarelius — pali-
varkus. Pats vedė ūkį, pats darbus nurodydavo, tik vykdytojai buvo ūkvedžiai.
Geras darbo sąlygas jie turėjo. Viskas ėjo per ūkvedžių rankas. Kur ten kas su-
seks, kame nubirsta, kame kiaušinis ar koks prielaidas, ar sviesto svaras dings-
ta. Net naujus ratus buvo užmiršęs pas svainį Labanauską. Tas jo arklius į savo
senus pakinkė. Apsukresnieji ūkvedžiai prasigyvendavo labai gerai, jei sugebėjo
išmintingai elgtis. Kaip ten ūkininkavo, tai kunigaikščio reikalas. Pagal nuro-
dymus arė, akėjo, sėjo, pagal dvaro parėdymus pjovė, kūlė, grūdus saikstė, gy-
vulius augino, keitė ar mainė. Sodybos tų dvarų gana liūdnai atrodė, apšepusios,
rodos, negyvenamos, nė gyvo žmogaus nematyti. Viskas piktžolėm apaugę. Su-
krypusios mūrinės sienos, kiauroti stogai...

Kaip ten bebūtų, kunigaikščiui viso ko užteko, o jo samdiniai vertėsi kaip
sugebėdami. Išėję įsigydavo savus ūkius ir gyvendavo tarsi būtų pramokę gero
besekdami blogą tvarką.

Kiek ilgai Urbonas ūkvedžiavo pas kunigaikštį, nesusigaudau. Kas ten žino,
ką iš ten išsinešė, tik atrodė pavalgę, sotūs, apsidarę, ir vaikai „nusišėrę“, svei-
ki, raudonikiai, tarsi būtų ne sodiečių vaikai — atprausti, sušukuoti. Ir drabužis
kaip drabužis, ir avalynė kaip avalynė.

Bet vis traukė jį gimtasis kaimas, gimtoji apylinkė, saviškiai žmonės. Išėjęs
ar išeitas iš urėdo vietos, jis gavo eigulio tarnybą Gurskienės miškuose su paso-
da ar ne 10 ha žemės. Gražioj vietoj, nuodarbi žemelė, viskas gražiai augo. Atro-
dė, gyveno be trūkumo. Mėgo medžioti, tad eigulio pareigos kaip tik patogios.

Nepabuvo ir čia ilgai, ėmė kurtis savarankiai. Apžiūrėjęs Purvatinės 10 ha,
sumanė nusipirkti ir įsikurti. Žemelė čia kiauroji smiltelė, balta kaip pajūry.
Smuklė — gyvenamasis namas su „stadala“ jau buvo visiškai susmukęs, nebepa-
gyvenamas. Ūkio trobesėliai menkos statybos, bet dar šmėkšojo.

Nusipirko. Pastatė gyvenamąjį namą, didelę roupę su patalpa viršuje. Sodyba
krito į akį ir pravažiuojančiajam, ir arti prisižiūrint. Javai buvo menki. Reikėjo
daug trąšų, reikėjo įdėti pinigo.

Dar, taip sakant, nesušilo naujoj troboj, kaip ištiko nelaimė. Visiems iš-
važiavus į Šv. Joną į Plungę, namie liko du mažu vaiku. Kaip ten kas buvo,
užsidegė namas (sako, vaikai neatsargiai su degtukais žaidę). Visi aplinkiniai
išvažiavę į atlaidus, nė gyvo žmogaus aplink, kas bent kiek sulaikytų ugnį ar

Muziejaus archyvas

223

daiktą kokį iš ugnies pagautų. Taip sau ramiai išdžiūvęs namas saulėtą vasaros
dieną dega, rūksta.

Sargindamas tėvą, buvau visus išleidęs — vienus į Žlibinus, kitus į Plungę —
likova vienu du su tėvu. Kažkaip po kiemą bevaikščiodamas pamačiau sodos
link aukštyn kylančius dūmų kamuolius — diena be vėjo, dūmai kyla stačiai
aukštyn į padanges. Sakau tėvui apie dūmus. Lipk, sako, ant stogo. Pašokau ant
daržinės stogo. Aiškiai matau degančią Urbono Purvatinę. Sakau, bėgu, gal ką
pagelbėsiu. Beregint nubėgau.

Dega naujutėlaitis gyvenamasis namas. Jau taip įsidegęs, kad viskas kiaurai
pro sienotarpius kaip per tinklą matyti. Žiūriu, avinas prie sienos guli, prie kelių
pamato dar nejanglėjusių rąstų. Kopt už ragų — ragai išsmuko — avinas karšty
jau iškepęs. Čia pat kelminis bičių avilys, aš jį ritinte įritinau į Čia pat augan-
čias menkutes avižėles. Daugiau nieko nebebuvo, kas gelbėtina. Saugodamas
plaukus, kad neužsidegtų, taip ir palaukiau, kolei galutinai susmuko visi puši-
niai sienojai į karštų permatomai raudonų anglių krūvą, be jokių dūmų. Kad
ir būtų čia arti vanduo, nebuvo indo, viskas buvo name. Tad ir nelabai tolimų
tvarčiukų negalėjau ruoštis saugoti. Matyt, ugnelė buvo patenkinta degindama
tokį švarutėlaitį naują pastatą ir visai nenorėjo mestis į senus, menkos medžia-
gos, apsmukusius gyvulių tvarčiukus. Tarp trobos ir tvarčiukų tvoros nebuvo —
ji buvo išardyta, kad statybai nekliudytų.

Taip ir palikau jau kaip ir nebegyvą ugnelę vieną pačią - ji neatrodė be vėjo
pavojinga.

Tai buvo Šv. Jono dieną, 1911 metais.

Dabar eite ėjau namo, nebebėgau. Namie ligonis nebuvo toks sunkus, tos
greitos pagalbos reikalaujantis, kaip ugnelė į pirmąjį kelio galą einant.

Pasakoju tėvui, kaip kas dėjosi gaisro vietoje. Ypač tos bitelės ir tas avinas
tėvui krito į mintį. Žinoma, jei vanduo ir būtų buvęs arčiau, jei ir indai būtų
buvę, vanduo jau nieko nebūtų galėjęs padaryti. Greičiau būtų galėjęs pakenkti
pirkšnis sukeldamas kitiems pastatams.

Tad savo gyvenime mačiau antrą taip permatomai degamą namą. Pirmą
kartą dar mažas būdamas mačiau degančią trobą Nagio vietoj, kur dabar L. Jo-
navičė. Tai nuo Purvatinės antroj pusėj Sausdravo, prieš kapalius ant kalniuko
sodyba. Tik tą mačiau iš tolo, iš tėviškės sodybos, prie roupės durų stovėdamas
su mama ir į jos žiurstą iš baimės vyniodamasis.

Pavakariop atėjo ir pats Urbonas, jau kone puskely nugirdęs, kad troba su-
degė. Žinia lėkė prieš važiuojančiųjų linkmę: jis važiavo iš Plungės namų link,
o staigi žinia lėkė nuo namų Plungės link.

— Ne, dėde, — sakė Urbonas, — čia ne tokia didelė nelaimė kaip tavo. Tu sergi,
nieko negali bedaryti, o mes sveiki ir, jei Dievas palaikys, kitus tokius namelius
pasistatydinsime... Maždaug tokia mintimi besivadovaudamas kalbėjo Urbo-

Muziejaus archyvas

524

nas gerą pusvalandį. Laikinai sakėsi susikraustysiąs pas svainį Labanauską. Nėra
ko nė kraustytis, kad viskas sudegė, - kaip bažnyčioj buvo, taip ir nuvažiavo.

Gaila jam buvo 200 auksinių rublių, komodoj laikomų. Abu su tėvu sakė-
me, kad jis juos ras, tik jie bus į lazdelę susilydę. Vėliau paaiškėjo, kad rado tuos
pinigus. Tikrai lazdelė buvo - pinigų nugarėles galėjai suskaityti. Banke arga-
vo visus pinigus.

Mano į avižas įritintasis bičių avilys išsilaikė, davė gerokai medaus — nesu-
vargo sutrenktas, paritinėtas.

Visiškai nebuvo jiems kame laikytis savo sodybėlėj: trobesiai menki ir maži,
tegu ir vasaros laikas, likusios tik gyvulių patalpos. Patys gyveno pas Labanaus-
ką. Namo pareidavo (geriau, ateidavo) tik darbus dirbti, gyvulius prižiūrėti. Ne
taip toli: per Sausdravą, į kalną, pro kapalius, pro Pociaus durpynėlį ir jau La-
banausko sodyba. Pasitalpino ir su javais. Žinoma, susibarstė daug. Vežk iš lau-
ko, čia kamšyk kame papastogiais. Kulk, iškūlęs vėl šiaudus grąžink — reik juk
saviems gyvuliams.

Nebemanė grįžti į gaisro vietą, ėmė ieškoti kame kitur įsikurti. Kaip tik ir
pasitaikė — Šukštos nuomininkas Pustys sumanė savo ūkį įsigyti ir aptarnavo
to paties Medingėnų dvaro kitą ūkį prie Minijos, Viešdaubos žiočių. Gražesnė
vieta, geresnės Paminėjais pievos. Nuodarbesnis laukas.

Tai ir nusipirko tą dabar tuščią Pusčio gyvenimą, kurį nuo pat atleidimo nuo
baudžiavos vis nuomininkai valdė — nugrobdavo laukus, nupjaudavo pievas. O
į trobesius kas žiūrės. Buvę neblogos medžiagos — gerų rąstų troba ir klėtis, bet
per pusšimtį metų visai neprižiūrėti nei langai, durys, sienos, nei stogai. Žino-
ma, be pamatų. Sukrypo, išsisukaliojo iš sukirpimų rąstai. Jokio medelio ar krū-
mokšnio nei kieme, nei sodyboje. Tvorų nė vardo nebebuvo. Pliki laukai, gerokai
gyvulių aptrypti. Daržų kažin ar būti ir buvo. Nuomininkui rūpėjo tik nuplėšti
lauko darbus, susikamšyti tam kartui, kad šiaip taip ir patys, ir gyvuliai žiemą
iškęstų. O jei kur sniego ir pripusto, tai juk tas sniegas ne amžinas. Taip ir lai-
kėsi, sako, „ant Lauryno vardo“ — matyt, kuomet ten koks Laurynas gyvenęs.

Vadinasi, jau trečią sykį bei trečioj sodyboj tame pačiame Purvaičių kaime
apsigyveno Jonas Urbonas su savo dviem sūnais ir dviem dukterim.

Vaikai ėmė augti. Kad namuose būtų geresnė tvarka, darbininkų net per
daug būtų. Bet, atrodo, plataus gyvenimo patyrimo neužteko, kad būtų įsigyta
reikiama nuotaika tvarkai sudaryti. Kad tvarkos nebuvo, tai nebuvo ir ką pa-
laikyti. Taip viskas pasklidai ir laikėsi. Ir pro šalį einant ir užėjus atrodė, kad
žmonės čia susimetė vienai dienai pabūti. O reikėjo gyventi vis dėlto iki gyvos
galvos, ne vienerius ir ne dešimtį metų, daugiau.

Ištekėjo duktė, rodos, į Vilkaičius už Kontaučių senyvo bajoro, į ne taip jau
blogą ūkį, tik be žmogaus. Neatrodė, kad tai vyras ir žmona. Jis bajoriškai apsi-
rėdęs, ne sodietiškai laikėsi, nors labai nosį riesti neturėjo nei ko, nei iš ko. Ne-

Muziejaus archyvas

525

bent tik, kad gavo jauną gražią mergaitę. Tačiau ta mergaitė nepritiko jam, nei
jis jai. Tegu nepigiais drabužiais apdaryta, ir brangesnė šilkinė suknelė, ar plo-
nesnės drobės raišteliu apsigobus, bet greta senyvo, gyvenimo apkamuoto vyriš-
kio. Skyrėsi nuo kitų žmonių ši pora. Jiems einant, susidarydavo aplink tuštuma,
žmonės iš visų pusių į juos žiūrėjo, kad pamatytų, kas čia per paukščiai, lyg ne-
matyti mūsų padangėje. Ji elgėsi sodietiškai, vis iš menko ūkio, iš suvargusios,
apšepusios grytelės išėjusi. Ir eiti reikėjo kitaip, ir elgtis, laikytis — ir pasilaužk
tu žmogus net pavyzdžio neturėdamas.

Sūnus Jonis jau gerokuose metuose apsivedė, susirado tikrai gražią žmoną.
Atsiskyrė nuo tėvo, pasistatė Purvatinėje namą perpus su tvartais ir ėmė gyventi.
Menka ta žemelė. Dirbti reikėjo, o ne ką atnešdavo. Nė ganyklos doros vasarai.
Iš pačios žemės nėra ko gyvuliams primesti. Vadinas, nei grūdo, nei doro šiau-
do, nei pasilaikančio gyvulio išlaikyti. Žmonelė daug reikalaujanti. Pats nekoks
vyras, nekoks darbininkas, kažkoks ištįsęs, lyg ir nesubrendęs. Nei rodoj koks,
nei prie darbo greitas, nei apdairus, nei sumanus. Laukeliai per menki, o namie
per smarki šeimininkė, ir kitiems į akis krintanti. Nekaip gyveno.

Be to, žinoma, gero pavyzdžio nei pripratimo prie darbo neturėjo ir iš namų,
kur ta duonelė buvo nelabai gardžiai ruošiama. Ir gerai padirbėjus, apdairiai,
sumaniai, ne ką būtumei iškasęs tokiame smiltynėlyje, o taip lengvai žiūrint,
kaip žemė kad buvo lengva, tai sėjęs-nesėjęs daug nepjausi, kūlęs=nekūlęs daug
neprikulsi. Tiesa, nežolėti laukai, nedirsėti rugiai.

Tėvai pas save laikė antrąjį sūnų Antaną. Tas iš išorės į tėvą: stambus, pe-
tingas, bet ir rambus, ne per daug veiksmingas. Jis nei prie rodos, nei prie dar-
bo, tik prie šaukšto.

Antroji duktė, stambi mergina, kaip tikra mergina. Kažin kokia prie darbo,
bet balsą turėjo nepaprastą. Tiesiog vyriškas žemas balsas ir stiprus, kad galėjo
visus peršaukti ar dainuojant, ar kalnus meldžiant, ar litaniją giedant. Ir malo-
nus balsas, taip švelniai ausies pagaunamas, nors būtų ir itin smarkiai šaukiama.

Jono Urbono žmonelė, kaip nesama, brūzda sau apie savo indus daug ko ne-
matydama, daug ko negirdėdama. Nesisekė ir jai apsisukti, ir vaikus prie darbo
sutvarkyti. Lengvai, nebalsiai viskas sakoma, tarsi nenoromis nurodomas dir-
bamasis darbas, be ryžto, be pasitikėjimo savimi. Pati ji ėjo, rūpinosi daugiau
savyje. Nei į ją žiūrėdamas matei gyvumo, nei kalbėdamas nusiskundimų gir-
dėjai. Taip sau geras, nė kuo nedėtas žmogus, savo vietoj.

Jis pats mėgo po žmones lankytis, mėgo su žmonėmis sukaliotis. Kai jis kame
yra, jo nepastebėjęs neliksi. Jis išsiskiria iš kitų ir savo išore, ir kalba, ir balsu.

Nepriklausomybės metų pradžioje buvo Plungės viršaitis. Tuomet Purvaičių
sodą atkirto nuo Žarėnų valsčiaus ir prijungė prie Plungės valsčiaus. Į Žarėnus
reikėjo važiuoti apie 18 kilometrų norint į valsčių patekti ar į mokyklą vaiką
leisti, o į Plungę - tik 10-11 km. Ir šiaip į Plungę ir į bažnyčią žmonės vyko, ir į

Muziejaus archyvas

526

turgų, o į Žarėnus niekuomet, tik į jomarkus — buvo tokie paskirti, kad mieste-
lis galėtų prasimaitinti. Tiek ten to miestelio Žarėnuose ir tebuvo. Bet vis dėlto
ir valsčius su savo raštine, ir mokykla, ir felčeris, ir uriadnikas, dar advokatas.
Žinoma, smuklė, „užvažiuojamas“ namas. Klebonija, klebonas su kamendoriu,
vargonininkas, zakristijonas. Tai ir visa Žarėnų diduomenė. Apylinkė — ne so-
dos, bet bajorų apgyvendinta, dėl to reta, negausi gyventojų. Iš ponų valsčiui
jokios naudos, kaip ir iš jų metininkų bei kumečių. Bajorai čia daugiausia su-
vargę, neskaitant Underavičiaus, ant kurio žemės miestelis išsistatęs.

Purvaitiškiai labai pyko ant viršaičio už tai, kad jis sumanė kelią Plungės
link perdirbti į vieškelį. Visi turėjo eiti kasti griovius, vežti žemes, žvyrą, aukš-
tinti patį kelią, vietomis tiesinti. Darbo buvo nemažai. Ir nelengvas, prievartos
darbas. Sunku buvo įtikinti, kad tai darbas sau, kad tuo darbu be tavęs pasi-
naudos ir kiti. Kur tau pasinaudos, naudosis visą laiką, kuomet tik reikės. Tos
kelio darbų sunkumo prasmės žmonės nenorėjo suprasti. Amžiais čia kelio nie-
kas netaisė, kam mums dabar ponišką kelią daryti, kas čia taip jau su skamba-
lais važinėsis. Užteko, koks buvo.

Bumbėdami kelio darbus dirbo. Ir nepatenkinti buvo viršaičiu. Viršaitis nori
sau ponišką kelią pasidaryti. Koks jis ponas ant mūsų galvų. Nors jis taisė su
kitais lygia dalimi.

Kelias ėjo daugiausia ganyklomis, pievomis. Nebuvo taip sunku plėsti ar tie-
sinti staigius vingius. Kur pasitaikė pro sodybas, kur ištvertos gatvės, be to, dar
siauros, be griovių, darbo buvo daugiau ir pats darbas sunkesnis. Tačiau tokių
vietų nebuvo daug. Kadangi visas kelias, ar beveik visas, tuo pačiu metu buvo
tvarkomas, darbas ėjo greitai ir jo išdavos matėsi kasdien. Ėmė atlyžti pyktis,
švelnėjo viršaičio užpuldinėjimai, pravardžiojimai. Baigėsi darbas, visą laiką
pasitaikius geram orui. Kelias pasidarė panašus į kelią, kuriuo važiuoti atsirado
noras. Sako, iš savo sodybos išvažiavęs, pakliūni į kelią, — taip ir nori važiuoti,
kad geruoju jo tarpu greičiau pasinaudotumei, o jis besąs visas toks vienodas,
visas pavažiuojamas. Nebeliko reikalo bristi per klampynes, per išplaktas duo-
bes, nebeįklius į ratpėdžius eglašakės. Nebereik imti iš namų kirvio su sunkiu
vežimu važiuojant, duobes eglašakėmis, kadugiais iškloti.

Neilgas tebuvo laikas to burnojimo ant „staršino“ — viršaičio. Kai įtemp-
ti kelio taisymo darbai pasibaigė, tyla ėmė viešpatauti. Girdi, kame mes pirma
buvome, kad negalėjome patys sau kelio pasitaisyti. Dabar nebėra nei rudens,
nei pavasario. Važiuok visą kelią risčia, kad tik tavo arklys išgali bėgti, tarsi tuš-
čią vežimą veždamas. Nebėra nei purvo, nei duobių, per kurias arklys brisda-
mas uodegą tau iki nosies prikišdavo, o kiek purvu aptrėkšdavo. Dabar kelias
vis sausas. Išvažiuojant sausu oru vasarą, beveik reik ratus tvenkiny pamirkyti
iš vakaro, kad perdžiūvę tekiniai nesubirtų. Dabar ir norėdamas iki pat Plun-
gės negali tekinių sušlapinti, nebent tik Augustino Pakalniškio tvenkinyje. Be-

Muziejaus archyvas

527

važiuojant sutaupomas laikas. Štai ką gali žmogus padaryti, kad tik turi gerų
norų, o būry kad sutartį seka.

Vis tai, sako, Urbono darbas. O kaip keikėme jį, kad ėmė varyti prie kelio
darbų. Ne taip jau teįveikė mus tie darbai. Susirinkdavome, suvažiuodavome,
papypkiaudavome, tarpais pakasdavome praplėsdami, pagilindami senąjį grio-
vį, o kad reikėdavo ir naują barą pravesti, juk vis būry, bejuokaudami po kas-
tuvą, po kitą — ir darbą nugalėdavome. Dabar ir patiems gėda, kad seniai tokie
apkvaišę buvome, patys savo gėrio nesupratome. Matome dabar, kad labiau ap-
sišvietę mūsų žmonės daug ką pirmyn numato. Kaip gerai, kad kalbos darbu
virto. Ir vaikai mus minės. Vis tai Urbono darbas.

Kad mokiaus Liepojoj, visaip pasiekdavau geležinkelį. Kartą važiavau į Prie-
kulę, kitą kartą į Mažeikius, dar kitą — į Papilę. Sykį pasitaikė, važiuojant į Ma-
žeikius, patekti į Ventą (nebuvo nuo Sedos žiemos kelio).

Vieną kartą Telšiuose sutikau dėdę Urboną. Jau arkliai kinkomi, važiuoti
ruošiuos žydo arkliais už du rublius.

- Išgerkiva vyno į kelionę, — sako dėdė.

Oras buvo žvarbus, šaltokas vėjas. Važiuojama su ratais, nors tai buvo po Ka-
lėdų atostogų. O apdaras gimnazisto toks vasarą, toks žiemą — nieko šilto. Pas-
kubomis išgėrėva butelį šalto vyno (Urbonas kitų gėrimų visai negėrė).

Paėmė mane šiurpas ir aš sėdau į žydo tuščias gardes. Šiaudelio kojoms nė
šapelio, tik lentos ir tos kiaurotos, išdverusios, tarsi tik tam, kad barškėtų tarš-
kėtų. Atsisveikinau, važiuoju. Iki Sedos 21 kilometras.

Urbonas tuo metu buvo Telšiuose apygardos teismo prisiekusysis. Prisieku-
siuosius parinkdavo iš ūkininkų, daugiausia iš buvusių valsčiaus pareigūnų —
seniūnų, viršaičių. Sukviesdavo dvidešimt keturis. Jie turėjo gyventi Telšiuose,
kur posėdžiavo teismas. Kiekvienai bylai skirdavo dvylika, loterijos keliu. Kuris
ištraukdavo tuščią kortelę, būdavo laisvas iki sekančios bylos. Tokiems prisieku-
siesiems reikėjo gyventi Telšiuose, kolei išspręsdavo numatytas bylas, paprastai
po dvejetą savaičių.

Važiuoju, drebu, dantis ant danties nepataiko. Važiuojame vis risčia. Purti-
nimas didelis. Nė išlipti nėra kaip, kad bebėgdamas paskui vežimą apšiltumei.
Kelio gruodas vietomis pralaužtas — purvas pasidaręs. Maniau — galą gausiu,
kolei pasieksiu Sedą.

Galų gale — Seda. Bėgte bėgu į „užvažiuojamąjį“ namą. Tai buvo namas
su stadala arkliams. Seniau čia buvo smuklė, dabar tik arbatos viešai begalė-
jai gauti. Prašau žydelkos „samovarą“. Nedidelis, kokių 12 stiklinių, samovaras
verdančio vandens listinas, šnypštantis ir cukraus kapoto ant „spotkelio“ — už
viską 20 kapeikų.

Geriu tą karštą vandenį, prikąsdamas cukraus. Pirštai sukembę, vos nulaikau
stiklinę, krinta iš pirštų cukraus gabaliukas. Apkabinęs patį samovarą nešioju

Muziejaus archyvas

528

po kambarį. Švaresniems svečiams buvo greta didžiojo kambario mažas kam-
bariukas — švarus, staltiese padengtas stalas, stiklinė spinta su pigiais stikliniais
išmargintais indais, tuščiais prašmatnių gėrimų buteliais. Ant sienos kokio ra-
bino paveikslas ar žydų šeimos nuotrauka. Stebėtina, nebuvo nei caro portreto,
nei valdžios kokių insignijų — mat smuklė, negarbinga vieta.

Arkliai gerai šeriami, ilsinami maždaug dvi valandas, kad paskui vėl 24 ki-
lometrus risčia nuskubėtrų į Mažeikius prie geležinkelio stoties. Per tas dvi va-
landas atsipeikėjo arkliai. Visiškai atsigavau ir aš, beveik visą samovarą karšto
vandens išgėręs.

Taip tas Urbono vyno butelis įveikė, kad ir šiandien vis dar atsimenu tą dan-
tų tauškėjimą nuo pat Telšių iki Sedos.

Dėl to niekam nepatariu kelionėje gerti šaltą gėrimą. Žinoma, jei vyno išgė-
ręs būčiau vietoje apšilęs, tai būtų kitas reikalas buvęs. Bet drebuliui ėmus sėsti
šaltu oru į vežimą ir važiuoti dvi valandas jokiu būdu negalima.

Gerai pamažėli apšilęs, prisigėręs šilto vandens, iki Mažeikių nuvažiavau švil-
paudamas. Nei kojos, nei rankos nešalo, nei patį šiurpas ėmė. Nežinojau, nebe-
numaniau, kad šaltas, vėjuotas oras, juo labiau kad čia kelias ėjo atvirais laukais.
Tik Tirkšlių pušynėlis, kur apie 1886 m. pustelnikavo, kiek nuo vėjo saugojo.

Keliu važiuodamas neapšilsi, jei apstiręs įsėdai į vežimą. Pataiso laikinai,
kai gauni į kalną važiuojant išlipti ir paėjėti pėsčiomis. Čia greit apšyli, atitren-
ki kojas, atidaužai rankas, kiek išmankštini surambėjusius besėdint raumenis.
Ir lygiu keliu važiuojant išlipimas padeda. Bet jei važiuojama risčia, o tu gauni
bėgte bėgti, reik saugotis, kad nesuprakaituotumei.

"Taip tad gerasis Urbonas ir šiuo atveju iki amžiaus galo pasilieka atmintyje.

O tai buvo prieš 58-59 metus, kai aš sušalau, bet nesusišaldžiau.

Kerša ožka

Žlibiniškio Šukštos apie šešis valakus dvarelis įsimetęs tarp Purvaičių sodos
Bernoto žemės, tarp Gaižupių Remeikio, A. Daukanto, tarp Šarkių sodos Na-
vardauskio ir Untulio, tarp Kontaučių Šukštos žemės, Graso, Žeimio ir Žeima-
vičiaus. Ant jo žemės Žlibinai. Iš jo žemės duota bažnyčiai vienas valakas. Pro
miestelį jo žeme praeina vieškelis Plungė-Žarėnai. Dėl to suprantama, kai po
ilgo nebuvimo kunigo šioje Kontaučių filijoje ėmė skelbti, kad jau atvyksta pa-
skirtas kunigas, buvęs to valako žemės savininkas Žlibiniškis Šukšta, kunigo
belaukdamas, vaikščiojęs su šautuvu po šventorių, sakydamas nušausiąs kunigą,
jei čia panorės įsikurti, ir, žinoma, tą valaką atsiimsiąs.

Šukštos dvaralio žemė viename beveik ketvirtainiame gabale. Gera žemė. Per
visą žemę teka Sausdravas. Prie Purvaičių kelio į Žlibinus Sausdravas užtvenktas,

Muziejaus archyvas

529

sudarytas didelis tvenkinys ir pastatytas vandens malūnas. Malė jis rudeniop ir
pavasariop. Vasarą nemaldavo, nebent tik palijus, kolei lytaus vandens užtekda-
vo. Žiemą nebuvo vandens. Tegu ir virš to malūno Kontaučių link Sausdravas
šaltinuotas, nes teka smarkia srove iš aukštumų, bet to vandens tiek nedaug, kad
jis platokame tvenkinyje, matyt, išgaruodavo. Bet jeigu ir be tvenkinio vandenį
paleistumei tiesiog į malūną, jis nepasuktų malūno rato. Taip sakant, upelis tik
gyvas per kiaurą metą. Sausdravas turėjo malūną dar ir prie pat Kontaučių, šioj
pusėj, nes anoj pusėj miestelio buvęs užžėlęs ežeras.

Tai jau Sausdravinė melnyčia turėjo vandens dviem girnom per visus metus.
Nuo Žlibinų malūno iki Sausdravinio bus apie 7-9 kilometrus.

Vis dėlto Žlibinų malūnas davė savininkui šiokią tokią nuomą, be to, ir dva-
rą apmaldavo be eilės. Aplinkiniai žmonės noriai jį naudojo, nes buvo jaukus
žydelis malūnininkas. Be malimo, žinoma, stambaus, be pikliaus, dar turėjo
vilnų šukuojamąją mašiną, „pasviečydavo veršukus“ (kad būtų žydams „košer“,
veršukas turėjo būti tam tikro dienų skaičiaus).

Šukštos žemėj augo gražus eglynėlis, kuriame, pasakojama, laikėsi kurį lai-
ką fazanai, atskridę iš Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio „bažanterijos“,
vadovaujamos specialisto iš Čekoslovakijos.

Sodyba gražioje vietoje. Dvariškas su kolonomis nedidelis gyvenamasis na-
mas. Plūktinio molio arklidės. Kelias ėjo tarp didoko, buvusio gražaus svirno
ir tarp arklidžių. Kiti trobesiai apšepę, nes ir pats ponas nekoks ūkininkas,
o paskui nuomininkai apleido. Šiaip tvarką palaikant sodyba būtų buvusi ti-
krai graži.

Ponas kažkur išsikraustė. Dvarely buvo dvi gražios dukros ir sūnus, ar ne ma-
tininku paskui tapęs. O duktė viena buvo nepilno proto, sako, pririšta laikoma.

Savo laiku ponas mėgęs arklius laikyti, veisti. Ar ne tie arkliai jį ir nugyven-
dino. Kažkoks keistas, aš jį mačiau Plungėj iš kažkur parvažiavusį. Augalotas,
stiprus, stambus, bet veidas visai juodas — nesveikas kažkoks. Antrąją Šukštaitę,
bene mokytoją, mačiau Palangoje pas Zdzitoveckaitę-Niemčinavičienę, jų gimi-
naitę. Niemčinavičienę sykiu su žydais už Birutės kalno sušaudė vokiečiai kaip
bolševikę. Jos vyras buvo matininkas.

Mano laikais nebesimatė, kad tas Šukšta būtų gerai gyvenęs. Kaip ten bebū-
tų, bet jis nusigyveno dar vaikams visai mažiems esant, kuomet didelių išlaidų
bemokant vaikus nebuvo. Matyt, dideliu ponu norėjo dėtis, norėjo stiebtis pa-
gal tuos, kurie turėjo didesnius dvarus, kaip kad medingėniškis Šukšta su ko-
kiais dviem šimtais valakų ir su dideliais miškais. Kur jis pats gyveno, nežinia.
Galėjo jis kame urėdu būti. Juk bemokslis. Ir taip visa šita Šukštų šaka niekais
nuėjo. Jo brolis Petras, kontautiškis, turėjo tarp Žlibinų ir Kontaučių tokį pat
dvarelį. Žemės jų susieidavo per kunigo valaką. Petras kažkur tarnavo. Ūky buvo
nuomininkai. Jis prižiūrėjo ir pats, dvarelis nebuvo nuskurdęs. Ištarnavęs pensi-

Muziejaus archyvas

530

ją, bevaikis, su žmona grįžo į tėviškę ir ten gyveno. Toks iš išvaizdos apšiurnus
žmogus. Mano laikais jis jau buvo grįžęs.

Sykį kergiant kumelę, kokią tai neva ypatingą, visuomet atvedančią kumeliu-
ką, panašų į eržilą, net pagerindama jo savybes, tuo laiku atsirado kerša ožka, įšo-
ko per tvorą, pasišvaistė po atvirą aikštę ir toliau sau per kitą tvorą nuėjo. Matyt,
ne kokios ir tos tvoros buvo. Mažas čia daiktas, ožka perėjo per žardieną, suge-
bėdama pati sau praskinti kelią. Žinoma, tai bervarkė - kumečiai neprižiūri savo
gyvulių. Ne kokie tie ir kumečiai, kad tik ožką telaikė. Paprastai kiek apsukres-
nieji stengiasi kad ir menką, bet visgi karvutę laikyti. Kumečiai nemėgsta mažų
dvarelių, kur dažnai tenka susitikti su pačiu ponu. Be pono vis dėlto laisviau ga-
lima tvarkytis ir su savo karvute, ir su savo darbais. Pono akis kartais nepamato,
o kartais ponas nepasako. Gal kokius tris kumečius ir teturėjo. Kumetynas buvo
už malūno, antram Sausdravo šlaite, prie kelio. Tegalėjo čia būti kokios dvi šei-
mos, trečioji galėjo būti reikalinga prie gyvulių ir gyveno pačioje sodyboje prie
karvininko. Daugiau trijų šeimų tokiam ūkiui, manau, ir nereikėjo. Tegu visa
žemė dirbama, atmetus eglynėlį, malūno tvenkinį, vieškelį, miestelį.

Šiuo atveju mums rūpi tik keršosios ožkos padariniai. Taigi ponas laukė kaž-
kokio nepaprasto kumeliuko. Visiems pasakojo, gyrėsi įeisiąs į gerus arklius.
Arkliai atstatysią jo ūkį. Padidinsiąs malūno tvenkinį, kad ir vasarą užtektų
vandens, sutvarkysiąs pasausdravio pievas, turės geros žolės — arkliai augs kaip
ant mielių...

Malonus, viltingas buvo laukiamasis laikas. Juk per visą žiemą buvo laiko
daug su kuo pasimatyti ir pasipasakoti apie ūkio pagerinimą. Visiems buvo aiš-
ku. Kas čia ims ginčytis ar slopinti gražią viltį įsisvajojusio pusponio. Kad tik
jis pats turi gerų norų, kad tik susidarė vilčiai lakų kelią. Dėl to daug kas ži-
nojo apie jo kilniąją kumelę, apie jos kergtuves, mušdinimą, apie būsimą gero
kraujo kumeliuką. Drąsūs šeimininko žodžiai vertė ir kaimynus, stambesnius
ir smulkesnius, persiimti džiaugsminga žinia. Daug kas laukė ateinančio pava-
sario, laukė kumelės apsikumeliavimo. Tai turėjo atsitikti ankstyvą pavasarį.

Taip tas sodybos oras buvo listinas kažkokio nepaprasto laukimo, tarsi kas
minutę turėjo spiesti bitės ir dėl to visi tarsi ruoštųsi, kas „krapylą“ vandeniui
šlakstyti, kad spiečius imtų manyti ėmus lyti, kas su skambalu, kad „bitinėlio“
balso spiečius nebegirdėtų, kas žemėmis barstyti, kad tranai savotiškas kliūtis
pajautę greičiau mestųsi tūpti. Toks laukiamas subruzdimas, įkarštis. Ruošiama-
si ne tiek prie didelio darbo, kiek kad negražu būtų spiečių išleidus iš sodybos.

Pats ponas Velykoms artėjant ir pasninko nebesilaikė — Velykų šeštadienį
veršienos užkando sakydamas: „Juk veršis buvo dar žolės neragavęs, tai visai,
kaip žuvis...“

Ir Atvelykis čia pat. Reik pravadų (pirmos savaitės po Velykų sekmadienis)
jomarke pasirodyti, kad būtų ką pažįstamiems papasakoti. Praėjo pravados, jau

Muziejaus archyvas

531

laikas kabina į antrąją savaitę. Jau gandras grįžo, jau seniai pempė savo „gyvi
gyvi" kartoja, seniai kielė pasirodė, — jau ledą išspyrė. Kur tau, tetervinų ulbėji-
mo rytais ir vakarais pilni dirvonai, netrūksta jų ganyklose, kur rečiau karklais
užaugusiose pievose.

Visi pavasario pranašai džiaugsmingai lydi savo šeimynines dienas, nesidro-
vėdami ir viešai rodytis. Ne krūmokšliai, dideli medžiai nebesilaiko savo glūdė-
jimo per speiguotą, šaltą žiemą, jau apšilo jų šaknys, jau gyvybė trykšte trykšta,
veržiasi vykdyti savo pagrindinį tikslą — skleistis, augti ir kitiems padėti, išken-
tus vargus, šviesą išvysti.

Ne kitaip jautėsi ir bėroji. Ji žinojo, kas esanti. Jau buvo aišku, ko iš jos lau-
kia ponas. Ji nemanė apvilti vis linksmai ją lankantį savo poną. Ir šėrikas vis
akį mesdavo į ją, papurtindamas šieno kuškį, paglostydamas jos kaktą, patvar-
kydamas jos karčius, prišiaudėjusią uodegą. Pirmoji, kad ir neskaitlingų arklių
tarpe, vieta ją džiugino. Jos nekinkė į mišką važiuoti ir į Plungę važiuojant jos
nenaudojo. Šėrikas tik kartais, kai kiti arkliai buvo pavargę nuo žiemos darbų
šaltyje, darganoje, užmaudavo plėškę nuvežti rogutėmis geru sniego keliu iš klo-
jimo šiaudų galvijams, raguočiams pakreikti, na, ir sau į savo skyrių pakločiai
pasitiesti. Visur jai pagarba, visur ji pirma pono ir jo svečių akį pagauna.

Pagaliau atėjo lemtoji naktis. Šėrikas rado bėrąją atsivedusią gražų keršą ku-
meliuką. Gražus, bet keršas kumeliukas, nei į tėvą, nei į motiną.

Klupiniu bėga šėrikas ponui taip gyvai lauktąją naujieną pranešti: „Jau jau
turime, jau sulaukėme laimingai...“

Atbėgo ponas. Šėrikas vos paveja poną, kuris paprastai nebūdavo greitas.
Pamatė ponas: „Velnias ta keršoji ožka... ar aš tau nesakiau tuomet... Kame ta
ožka, kame tos ožkos?“

Nieko daugiau aiškiai nebepasakydamas, kažką pats sau murmėdamas dar
greičiau nuskubėjo į namus. Tuoj išklampsėjo iš prieangio ir pasuko ten, kur
ožkų buvo. Prie karvių tvarto metininkas turėjo ožkelę, kaip tik tą keršąją....
Nušovė. Išbėgo į kumetyną už malūno, antroj pusėj Sausdravo, ir ten visas
ožkas iššaudė... Nustebo vyrai. Sužiuro moterys. Vaikams tik maži ožkyte-
liai beliko.

Visus pono viltingus lūkesčius nunešė keršoji ožka. Nieko neatstatė ponas ir
visas darbininkų ožkas iššaudęs, - smuko, kaip smukęs.

Antanas Daukantas

Netoli Žlibinų, prie žlibiniškio Šukštos žemės, Gaižupiuose buvo pavaizdus
bajoro Antano Daukanto ūkis. Geros žemės kokie du valakai ar kiek daugiau.
Gerai išlaikyti, rimtai tvarkomi trobesiai ir stogai, poniškas namas. Abu laužtu

Muziejaus archyvas

532

galu, dviem baltais kaminais, su priderintu prieangiu. Gyvenamasis namas ne-
didelis, bet savo išvaizda malonus akiai.

Į Žlibinus važiuojant, ypač nuo kumetyno pusės, sodyba arčiausiai, tik per
Šukštos dvarelio ne taip jau didelį lauką, lygų iki pat gyvenamojo namo. Iš čia
kaip ant delno matėsi namas, gausiai apaugęs medžiais. Kitų trobesių nesima-
tė. Nuo dvarelio lauko medžių nebuvo. Dėl to troba atrodė kaip rėmuose, į me-
džius atsirėmusi. Iš namo prieangio, reik manyti, vaizdas į Žlibinų bažnytėlę
tarp aukštų kaštonų, į šventoriaus mūro tvorą su mūriniais šventoriaus vartais,
su ubagyno namuku, su buvusia smukle, su užaugančiu tvenkiniu, buvo gražo-
kas vaizdas per vieškelį.

Juo labiau žiūrint pro kumetyną kapalių linkui netoli malūno tvenkinio gra-
žu buvo. Namas aukštėliau, o čia kalnuotas laukas, atsiremiąs į pastatus, me-
džius, vandenį. Čia aukščiau Šukštos dvaralio. Akis per Sausdravo slėnį slydo
pro dvarelio sodybą vienoj aukštumoj ir atsirėmė į Untulio ūkio sodybos pas-
tatus, įaugusius į medžius jau Šarkių sodoj. Visi čia minimi atstumai netolimi,
tik mažo puskilometrio nuotoly. Tai juo labiau patrauklūs vaizdai su aiškiomis
gamtovaizdžio smulkmenomis. Ir žvyrduobės buvimas iš Daukanto prieangio
neužklojo gražiosios aplinkos, nes žvyrduobė plika, jokio krūmokšlio.

Gaižupiai — įžanga į Smilgių bajoriją. Tai Šukšta ir Daukantas — pirmieji se-
novės bajorai, nes nuo čia prasideda Plungės karališkių žemės. Stambios sody-
bos, gražiai išstatytos. Čia pakraščiai didelių dvarų Medingėnų Šukštos, Užpelių
Šukštos, Gurskių — su pakraščiais smulkių ūkių, kaip žlibiniškio ir kontautiškio
Šukštos. Aplinkui vis bajorai Žarėnų link, Tverų link pro Medingėnus, Rieta-
vo linkui. Tarp bajorijos smulkių ūkininkų baudžiauninkų ūkeliai, Purvaičiai,
Paminėjai, Užpeliai, Sendvariai, Kungiai. Ir dideli, karališki kaimai — Vainai-
čiai, Labardžiai, Alkas, Vatušiai (kunigo soda). Sako, tos padangės priklausiu-
sios kunigaikščiui Verigai-Darevskiui. Jo sodyba buvusi Medingėnų Šukštos
sodyba. Tik pagrindiniai pastatai, rūmai, svirnai buvo per porą šimtų žingsnių
kitoje vietoje — aukščiau, prie beržais apaugusių šeimos kapų. Atsimenu, dar
buvo dideli mūriniai griuvėsiai, sako, svirno. Kur dabar Šukštų sodyba, čia se-
nieji likę — daržinės ir tvartai akmeniniai. Tai buvo žemėliau nuo rūmų. Vieta
labai aukšta, tolimi reginiai ypač Rietavo link. Neva Šukštos gavę iš Darevskių
dovanom. Darevskiai vaikų neturėję. Tiesa, prof. Darevskis, mano paragintas,
lankėsi Medingėnų dvare, tačiau ką gi sužinosi iš padykusių Liudviko Šukštos
vaikų. Jie buvo visiškai nusmukę.

Antanas Daukantas buvo iš smulkesniųjų bajorų. Čia pat Smilgių bajorai,
visokie Rubeževičiai, Smilgevičiai, Butkevičiai buvo kur kas stambesni. Matyt,
jis buvo kiek raštingas. Žinoma, jei pats stambiausias dvarininkas Medingėnų
Šukšta, sako, buvo mokytas — išėjęs dvi klases, tai ką čia kalbėti apie kitų ba-
jorų mokytumą.

Muziejaus archyvas

233

Sako, juk tu, Ignacai, išėjai Palangoj keturias klases, dar Liepojoj mokais,
tai kiek klasių būsi išėjęs, kai Liepoją būsi baigęs? — Aštuonias. Aštuonias-aš-
tuonias... o Šukšta tik dvi tėra išėjęs.

Iki Žlibinų Daukantui tikrai nebuvo net kilometro. Čia pat per Šukštos lau-
ko kampą, skersai vieškelio, pro buvusius iškilmingus vartus, kaip į Šukštos so-
dybą nuo Purvaičių įvažiuojant. Jis matė šventoriaus vartus, bažnyčios duris iš
savo sodybos, nuo namo prieangio.

Mažas būdamas, visuomet sekmadieniais ar šiaip atlaidų metu eidavau su
tėvu į Žlibinus. Kely ar mus pavydavo, ar kas iš šalies į einamąjį taką įeidavo,
dėl to ėjome ne vienu du, vis keli, trys, keturi. Kelio buvo, sako, apie trys ki-
lometrai. Reikėjo eiti po kits kito, žąsele, kad nemintumei plataus tako. Kelias
ėjo per pievas, tik jau Šukštos žemėj padirviais. Dėl to bekalbant reikėjo sustoti,
atsisukti, tuo pačiu, pypkę iš dantų išėmus, nusispjauti į šalį ir tęsti savo rodą,
kitiems nelabai duodant įsiterpti su savo dvilekiu. O jau prie Petrylienės dvaro
padirvis kruvinai nusėdėtas besiaunančių batais, pėsčia atėjusių. Taip kažkaip
keistai atrodė eiti apsiavūs su ankštais pusbačiais (tėvas mėgo ankštus batus ir
vaikams siūdino pas Vicentą Kazragį irgi mažus, kad koją turėjai kalte įkalti) —
kita eisena negu baso.

Moterys sudarydavo savo būrelius ar būrius. Jos su vyrais nesipainiojo. Ir vai-
kai, kol maži, su motinomis, o aš jau ėjau su vyrais. Ir kojas audavo prie mies-
telio atskirai. Moterys nerūkė, nei viešai, nei pasislėpusios.

Daukantas ateidavo kitu taku. Jis eidavo apsiavęs ir kelnių nepasiraitęs.

Tėvas su žmonėmis kalbėjo prieš poterius, prieš ėmus skambinti. Čia tai krūvoj
susėdus būdavo didelių rodų. Reik juk pypkę išrūkyti, negi kiši degančią į kišenę
ir lauke nepaliksi į bažnyčią eidamas, o ir taboko gaila, kad jis nerūkomas degtų.

Daukanto prieš pamaldas nesutikdavome. Jį rasdavome bažnyčioj, savo klaupy-
kloje (klaupkoje). Čia sėdėdavo ir tėvas. Jis turėjo klaupyklą išsilygęs, kai statė nau-
ją Žlibinų bažnyčią. Čia tik pasisveikindavo. Žinoma, ir aš klaupykloje greta tėvo.

Vienerios mišios, suplikacijos, pamokslas, mišparas. Šv. Antano giesmė (tarsi
mano tėvui ir Daukantui — abu Antanai), giedama pakaitomis po posmą vyrų
ir moterų. Laukdavau pradedant karunką giedoti — tuomet, jau pirmąjį posmą
išgiedojus „Kas nor panai Marijai slūžyt, o jos asablyvai milašninku būt...“, žmo-
nės pradeda eiti lauk iš bažnyčios. Ir tėvas su Daukantu, nuo kitų neatsilikdami,
būry per bobinčių, apsišlakstę šventintu vandeniu, eidavo į šventorių. Jau belip-
dami laiptais, dar prie pat durų, imdavo kalbėti, žinoma, lenkiškai. Lenkiškas
jiedu ir maldaknyges skaitydavo.

Abu stamboki, nedideli. Praplikusiu, pražilusiu. Prie ausų besiraitą žili plau-
kai, ir kai kalba, tai kalba tik lenkiškai. Gana sklandžiai kalbėjo. Neišeidami iš
šventoriaus ir prie žmonių pašventory kalbėdavo. Tėvas tik prieidavo prie baž-
nyčios pamato iš skylės išsitraukti lazdą. Daukantas lazdos neturėjo. Tėvas kar-

Muziejaus archyvas

534

tais išsitraukdavo pypkelę, bet šventoriuj nerūkė. Daukantas buvo nerūkantis.
Į kleboniją nei vienas, nei kitas neidavo.

Aš vis tryniaus į tėvą, prašydamas eiti lauk iš šventoriaus, mat kartais būdavo
„bagamazninkas“ su barankėlėmis, saldainiais. Nelydėdami kits kito atsisveiki-
na ir nueina bet kuris savo taku. Tėvas, kol šnekėdavo su Daukantu, tik ruošė
pypkę, bet dar nerūkė. Į pypkę tėvas kimšdavo ne taboką, bet įstatydavo perpus
perpjautą cigarą. Atsisveikinęs tuoj apgniaužęs sauja kita ranka įbrėždavo deg-
tuką ir užsirūkydavo, jau ėmęs su žmonėmis šnekėtis. O tų žmonių laukė tiek
ir tiek, kad su tėvu pasikalbėtų. Dauguma vis patarimų klausdavo visokiais ir
žemės darbų, ir valsčiaus klausimais. Tėvas sugebėdavo patenkinti paklausovus.
Taip tirštame būry iki kojų aunamosios vietos. Nuo čia likdavo saviškiai — na-
miškiai, artimieji gyventojai.

Malonus, švelnus žmogus Daukantas, niekas apie jį blogai nekalbėjo. Bevai-
kis. Niekuomet nemačiau jo su žmona. Ar ji nėjo į Žlibinus? Ar ėjo viena pati
be vyro? Sočiai gyveno, galėjo padoriai apsirėdyti. Vargo neturėjo, į darbą pulti
nereikėjo. Vienintelis trūkumas ir rūpestis, kam palikti neįskolintą ūkį. Paskui
buvo sakoma, kad jis pasiėmė Petro Rubeževičiaus vieną iš dvylikos sūnų. Pe-
tras Rubeževičius, vienas stambiausių Smilgių bajorų, turėjo gražiai vedamą ūkį,
bent sprendžiant iš trobesių ir jų stogų. Dirbo jis altorius ir mažus altorėlius, kur
per atlaidus nešdavo aplink bažnyčią. Mėgo savo dirbiniuose daug veidrodžių
vartoti. Paties medžio darbo kaip ir nesimatė, vien veidrodžiai: ir platūs, ir siau-
ri. Per daug tų veidrodžių. Jo darbo Kontaučių šventoriuje kryžiška didelė ant
stiebo koplytėlė, irgi labai veidrodžiuota, aliuminio skarda apmušta.

Nežinau, ar Daukantas tą Rubeževičiuką įsūnijo, ar šiaip ūkį paliko.

Su mano tėvu Daukantas turėjo šnekesio, buvo artimi pažįstami. Man ro-
dos, kad jiedu ir susitikdavo tik Žlibinuose. Juk valsčiaus reikalai Daukantui
nerūpėjo, jis bajoras. Jis tik su policija turėjo reikalo. Kame gi kitur susitikti.
Daukantas negėrė, į turgų į Plungę nevažinėjo, kokių subuvimų pas mus nebu-
vo. Pagaliau jis bajoras, su mužikais lyg ir giminiautis nepatogu.

Daukantas buvo mano tėvas prie „dirmavonės“ (sutvirtinimo) Kontaučiuose.
Per tas apeigas jis greta manęs pastovėjo, gal ir už rankos laikė.

Takais į Plungę

Nekaip šeriamų arklių jėgos tausojamos darbui. Žiemą po miškus daužosi.
Reik ir pirkliams prie upės ronus vežti, reik statyti popierinius metrus, reik ir
sau šakų, viršūnių parsivežti. Gilus sniegas, jame pasislėpę kelmai, duobės iš pa-
skutiniųjų verčia tempti rąstų prikrautas šlajas, — juk užkliūva gaktos, juk užsi-
meta „karukas“ — vienratis vežimėlis. Kad ir popiermalkes vežtumei, ir tos turi

Muziejaus archyvas

535

savo svorį. Aukštai prikrauti rungai, apšalę dručkiai slydailiuoja prie kits kito,
krinta iš krūvos, reik sustoti, paskui vėl pajudinti vežimą iš vietos. O tie kal-
nai, pakalnės. Vis slidu, kelio nematai, grimzti į sniegą, kanopos sprudailiuoja
nuo šaknų, nuo krumslių. O ir ledų pasitaiko. Pasagos padilusios nebesulaiko.
Ir taip kiaurą dieną: tamsoj išveda iš kūtės, pakinko dar į šlapius kinkymus ir
nešk jungą iki tamsios nakties. Išvažiuoji risčia, skubink — trumpa diena. Moka
nuo dalies — už išdirbtą darbą. Vis plėšia kuo daugiau prikrauti, kuo greičiau
suvežti. Upės linkui žingsniu, vos pavelkant, atgal į mišką klupiniu, risčia. Be
aduksio visą dienelę.

Nepašeria dorai. Kolei krauna vežimą, pameta po snapu rekstį bet kokio
šieno — juk geresniojo į mišką neveši barstyti. Vos tik tik kandai žiupsnelį, tuoj
šaukia up-up. Patempi vežimą kiek ir vėl sustok. Vis tai staigiai, skubiai. Trauk —
sustok, trauk — sustok, o prikrautą tempk iš visų jėgų, kol į kelią išplušėsi. Kely
neilgai. O kokie kalnai pasitaikydavo kunigaikštinėj pas eigulį Kubeckį. Pri-
vežei, iškrovė — suk atgal smaugiamas kaklininkų. Tampo tave. Skubėk atgal į
mišką... Ir taip nuo ryto iki vakaro, per kiaurą žiemos dienelę po sniegus. Nu-
plukęs, apšarmojęs pakliūni namie į tvartą. Ir čia ne poilsis. Išalkęs, pavargęs,
ieškok maisto. Kad būtų pasirenkamai, prisikimštumei. Dabar tik menkas šie-
nelis, vieni lapai ir briedgauris. Tik retkarčiais pakliūna smilgelė ar pievinio
dobilėlio laiškelis. Vis kramtai, vis stengiesi per šaltą dieną išeikvotas jėgas at-
statyti. Ir to šienelio į pusiaunaktį pritrūksta. Į rytmetį nugirsti šeimininką at-
einant, manai, duos geresnio maisto. Kur tau, švagžda brizgilai, pamautai, dar
šlapi, sustirę. Veda tave iš tvarto dar nesusigaudžiusį pailsėti. Eini vedamas prie
kamantų, prie rogių per naktį pasnigusį sniegą, dulksnoji užpustytu keliu į tą
patį vakarykštį mišką. Nenudžiūna plaukas, neaptirpsta kanopų ledas bestovint
eglašakėm pakreiktam tvarte. Taip visas savaitės dieneles nuo advento arotų iki
kovo kovų, varnėnų, beveik iki pempės balso. Juk ir sniegui nuplikus, kely tebėra
ledai ir kelių griovy sniegas. Vis dar mėgina vežti mišką prie upės. Vis skubina
apsiimtą barą išvežti, kad paskui su ratais nereikėtų tekinius narstyti, pašalui
miške išeinant. O jei ne į mišką „praktį“ varyti, tai sau reik kurui nepamiršti.
Tik čia ne taip skubu, apie namus su lengvais vežimais. Juk ir gyvulio reik jau
jau užeinantiems laukų darbams. Dėl to vis skubu, vis greitomis, vis paragina-
mas, paplakamas, apšaukomas. Ir vis nepakankamai sotus, per dieną prisitam-
pęs, vos vakare parkrypuoji namo. Taip privarytų arklių plaukai ima antraip
atvirsti. Apdilę šonai, numušti pečiai, nebežvalus žvilgsnis. Nebežvingauja, pa-
matęs ateinantį žmogų. O su pašarais į pavasarį dar trumpiau — nebe kiek no-
rėdamas gausi, tik kiek duoda.

Tai ar galima kinkyti išvargintus per žiemą arklius į Velykas važiuoti. Ir ke-
liai paleisti — nepavažiuojami. Ir į Velykas eina nakčiai — prisikėlimui. Išeina
šeštadienį apie pavakarę, visą naktį budi bažnyčioj, visokias maldas melsdami.

Muziejaus archyvas

536

Sykiu su saule eina aplink bažnyčią jau po prisikėlimo. Kame laikytumei per
šaudo iš visokių pasidarytų pabūklų — išgąsdintų, išbaidytų arklius. Be priežiū-
ros sutraukytų kinkymus. O kitus bedūkstą vaikėzai ir paleistų...

Dėl to į Velykas tik pėsčia.

Jau kitas reikalas Atvelykis. Ir įpavasarėja daugiau, ir keliai kiek apsitvarko,
ir arkliai daugiau pasiilsėję. O per pravadas būna gana gausūs jomarkai — perka
darbams arklius, ir šiaip visokie pirkimai-pardavimai vyksta.

Tad ne į bažnyčią dauguma važiuoja, bet dėl prekybos. Tuomet norom ne-
norom arklį imsi, — juk parduodamą turi nugabenti, o pirktą — parsigabenti.
Bažnytiniai ir čia pėsčia eina.

Arkliai ir šiuo metu turi daug darbo. Reik žemę kartoti, gerai, jei iš rudens
suarta, 0 tad ir suarti. Reik pasėti. Vėl ark, akėk. Vis arklys įkinkytas. Visą laiką
įkabintas į žemę plūgas, žambis, akėčios. Vilk visa tai be atlydžio, o tai čiulpia
jėgas. Dar kad pašaro būtų iki sočiai.

Sunkus laukų darbas. Čia vėl tuoj mėšlavežis. Vėl pūdymai arti — vis tą že-
melę knisk ir knisk, ir vis daugiausiai arklių darbas, vis vien kokį žemės įrankį
bevartotumei.

Tik šienapjūtėj arkliams kiek lengviau, jei su dalgiais šienaujama. Bet tuo-
met dvasinti arklius pašventory karštomis vasaros dienomis — blogiau kaip miške
žiemą, kaip pavasarį arimuose. Taip galvojant, žinoma, prisižiūrėjus, kaip buvo
daroma, galima aiškiai suprasti, dėl ko žmonės mažai į bažnyčią tevažiuoja va-
žiuoti. Ir arklių gaila, ir vežimą daužyk. O diena ilgoka, laiko pakanka ir nueiti,
ir pareiti. Juo labiau kad tikrai melstis pakanka ir artimųjų bažnyčių. Į Žlibi-
nus — 3 km, į Kontaučius - 6 km, į Medingėnus - 4-5 km. Tokiems atstumams
nėra ko arklius plakti. Sau pievomis gražiomis, vešliais palaukiais, kur ne kur
ganyklomis taip nematomai ir nueini. Tik ganyklos sukelia liūdną vaizdą vasarą:
nugraužtos, gyvuliai neranda žolelės, vandens, suvargę, sulysę. Ūkininkai turi
geresnių išganų. Arba, laikydami nedaug raguočių, arklių, juos raišioja dobilie-
nose, kur prišlemštę skanios dirvų žolės vedami per pačius karščius į tvartus.
Gyvuliai praleidžia vidudienius nejautę nei karščio, nei nuo mašalų nukentėję.

Kad ir apskurę bajorai, besijaučią pusponiais, nesigaili arklių. Dažnai ne jų
arkliai — arba nuomininko, prisilygti nuvežti kas savaitę į miestelį, arba pusi-
ninkų. Kad ne savo, tai ir negaila. Ir greit važiuok, ir kelio nebok. Kad tu ne-
sulauktumei, kad aš pėsčias eičiau, kad ir ne savų arklių savo žemėj turėdamas.

Dėl to takų į miestelius daugiau nei kelių. Paprastom šventom dienom dau-
giau pėsčių žmonių priplaukia į miestelius. Gražu žiūrėti, kaip smilksta dūmai
virš vyrų būrelių, taip ir kyla dūmai aukštyn tarsi malda rytmetinė. Girdisi kaž-
koks ūžesys nuo šnekų, pertraukiamų balsaus nusikvatojimo. Ūkininkai — stam-
besnieji sau, smulkesnieji sau, samdiniai irgi sau. Daugiausia tų smulkesniųjų.

Muziejaus archyvas

237

Moterys savo margais būreliais, spalvingais, gražiais, kaip didelės gėlės, o
tarp jų mažos mergytės, kaip ramunėlės. Bet vis, bendrai imant, kaip baltgal-
vės. Vienas žiedas — baltas raištis ar švelnios spalvos šilkinė skarelė; antras žie-
das, tos pačios moters nešamas ryšelis. Visos jau kaip susitarusios, su ryšeliais,
ir vis baltais. Ryšely — pusbačiai, kojinės, maldaknygė, pas senesniąsias — „di-
dysis aukso altorius“, arba „didysis šaltinis“; jaunesniosios nešasi „mažąjį aukso
altorių“, arba „mažąjį šaltinėlį“. Į maldaknyges įdėta gėlių puokštės: pas senes-
niąsias — visa šluotelė, pas jaunesniąsias — kiek sekliau. Visos turi rūtų, radastų,
kvepiančiųjų žirnelių (žemčiūgų), dobilėlių. Neturtingosios, kurios neturi gėlių
darželių, pasiima vasilkų, baltgalvių, varpelių. Tačiau neapsieina be rūtų šake-
lės, be radastų. Bendras visų kvapsnis — radastos, rūtai, žemčiūgai. Dar jaučia-
ma ir „senųjų“ kvapų, mat gėlių puokštelių nemeta nei bažnyčioj, nei šventoriuj,
nei pakely, nei gaspadoj palieka, bet neša namo jau gerokai nuvytusius žiedus ir
įdeda į skrynią. Čia jie iki sekančios šventės sudžiūna ir pakvepina skrynioj lai-
komus išeiginius drabužius. Susikerta dveji kvapai: vieni tik ką nuskintų gėlių,
kiti džiūvusių. Bažnyčioj tas kvapų skirtumas justi ir vyriškojoj pusėj.

Gražus takų vaizdas, kai tų būrelių daug. Pilki vyrai ir spalvingos moterys.
Visi basi. Moterys pasikaišiusios sijonus, matyt apačioj baltas pavilkinis. Vyrai
pasiraitę kelnes aukščiau kulkštenų — matyt baltas lankelis, vienur kelnių galo
pamušalo, kitur apatiniųjų. Vyrai neturi ryšelių, arba retai kuris, ir tai ryšelis ne
baltas. Jie lazdomis ramstosi. Moterų balti ryšeliai itin į akis krinta tarp balto
apatiniojo ir balto galvos gaubto. Ir basos kojos įsipina į tikrąją gamtos spalvą.

Toks takų margesys sukelia laukams šventadienišką vaizdą tarp nokstančių
javų ir žydinčių pievų. Ir pavasariais tos spalvingos virtinės atgaivins džiugų
pavasarį, saulėtą, viltingą, o rudenimis apsiniaukusį rudens dangų dar labiau
apniauks. Juk rudenį vyrai tokie pat; moterys nebedėvi tokių linksmų ryškių
spalvų. Bendras prisiderinimas prie pačios gamtos vaizdo, tegul ir turtingo, bet
vis tik rudeninio.

Rudenį nebėra žydinčių pievų, nebėra auksiniais grūdais švytinčių dirvų,
linksmų paukštelių nebesigirdi. O jau išlekiančių gervių ar gulbių balsai numu-
ša nuotaiką, kaip tų medžių skaisčiai žaliąją spalvą iki pilkos, tarsi vien dulkių
tepalaikomos spalvos. Ir debesys ne tie, ir vėjas ne tas. Visa tai negali neatsiliep-
ti į žmonių apdarus, jų ryškumą, spalvas. Papilkuoja dangus, žemė, žmonės.

Važiuoja keliu, bet eina ne taku, o takais. Tad eikime takais į Plungę.

Per tėviškės Didpievio pušynalį, per Vicento Jonavičės plėšiamų pušynalių
buvimus, netoli jų sodybos, pro kalvę einančiu keliu iki jo laukelio galo.

Nedidelis Vicento ūkelis; jis paėmė savo dalį iš Leono Jonavičės stamboko
ūkio.

Prie to laukelio galo kelias staigiai pasisuka į dešinę, po kokių 50 žingsnių
vėl stačiu kampu pasisuka į kairę. Kodėl čia tokios dvi sąsukos padarytos? Pir-

Muziejaus archyvas

538

ma, ne taip seniai, tų sąsukų nebuvo, kelias ėjo ir pasibaigus Vicento laukui,
tiesiai per Kripo pastauninką. Kripas, kad nereikėtų dvejų vartų daryti, prave-
dė kelią savo žemės ribos patvoriais. Iškasė griovius, paaukštino kelią, išpylė,
kur ėjo per balingą vietą.

Einama stačiai senkeliu, pro tą vietą, kur iš Plungės grįždamas staigiai mirė
Mišeikis, kur jam krikštas stovėjo. Užžėlė tas kelias, liko tik griovių vos įstebi-
mos žymės ir buvusio kelio vidury pramintas smėlėtoj žemėj takas. Jau reikėjo
lankstytis einant rytmetį, dar rasai nenukritus, pro užsvirusias alksnių šakas.
Tai jau Plungės parapija, buvusių karališkių, stambių ūkininkų žemė.

Čia par kairėj Račkauskis, dešinėj Bernotas. Kelias tarp tų kiemų padir-
viais nuveda tiesiog į Liudviko Bernoto labai gražiai tvarkomo ūkelio sodybą.
Ir trobesiai kaip vandeniu nuplauti, ir takai iššlavinėti. Čia pat kunigaikščio gi-
ria. Bernoto vartai ir lipinė. Keliolika žingsnių tereik eiti patvoriu tame miške.
Tuoj į dešinę per tvorą į Kuzavo krūmais apaugusį papievį prie kapalių. Didelių
ant žemės koplyčių kapaliai. Viena su šv. Jonu Nepomuku, didesniu už mane
(164 cm). (Toje koplyčioje už šventojo nugaros slėpėsi anuomet rekrūtai, mat
šventojo nugara išskobta.)

Už kapalių tuoj žemyn per Pakapio upalį ir jau Kuzavo laukuose. Rimtai
tvarkomas ūkis. Prie miško, nuo stogų laša jau beveik į mišką.

Už Kuzavo Šerūno ūkis. Keli broliai ir kelios seserys gyveno nevedę, netekė-
jusios. Stambios moterys, petingi vyrai, visi jau per 60 metų. Gyveno kažkaip
užsidarę, lyg vieni patys būtų, be kaimynų, be giminių. Jie vedė bylą su kuni-
gaikščiu dėl kurios tai žemės dalies, kur augo šimtamečių ąžuolų giria. Kuni-
gaikštis iškirsdino tuos ąžuolus, žemė liko Šerūnams, bet jie ir paseno, kiti mirė
besibylinėdami su kunigaikščiu. Ta sodyba ir tie senvaikiai, senmergės tikrai tu-
rėtų sudaryti gražios medžiagos storam tomui rašinio apie išsilaikiusį senoviš-
ką gyvenimą, apdarą, papročius. Pro šalį eidamas, matai stambų ūkį, buvusius
didelių storų rąstų pastatus, bet dabar be gyvybės, be „dūšios“. Nė takų apie
namus nesimato, tarsi čia niekas negyventų. Palangės apaugusios kiečiais, dilgė-
lėmis, godlapiais. Didžiulių ąžuolų, klevų šakos beveik žemę siekia. Nei gaidžio
girdėti, nei vištos matyti. Ir šuo neloja. Nesimato gyvulių. Langų stiklai spin-
di visokiomis spalvomis. Namo kaminas, atrodo, lyg irgi būtų be skylės. Stogai
žali, apsamanoję. Derlingi laukai apėję žolėmis, tvorų tik mietų galai bekyšo iš
augalingų piktžolių. Tarsi būtų seniai visi išmirę — jokios gyvybės. Šerūno pa-
vardės apylinkėj negirdėti, gal jie ir giminių neturėjo (visi viengungiai — vien-
gungės), taip šaknų ir neįleido nei į gimines, nei į kaimynus. Žinoma, jiems
apšepti padėjo byla su kunigaikščiu, daugiausia dėl tų ąžuolų — nes ąžuolus iš-
kirtus, rodos, ir byla nutrūko. Bet kokie ąžuolai. Aukšti šimtamečiai, be šake-
lės, tik viršūnėlės kaip kepurėlės. Vežė šakas, kas norėjo. Prisivežė. Prisigamino
patvarios medžiagos tvorų mietams. Visi artimieji apsitvarstė ąžuoliniais mie-

Muziejaus archyvas

539

tais - Augustino Pakalniškio tvoros... Gal ir šiandien dar tie patys skaldytiniai
mietai tebestovi, jei bėra tvoros.

Žinoma, žmonės po šakomis vežė ir kur kas geresnes ąžuolines skaldytines
pliauskas. Senų ąžuolų padarinė medžiaga kaip cukrus branginama.

Jėrubaitiškių žemės gale netvarkingos pievos eina į tako galą. Lygumos pri-
augusios net didelių medžių, mat čia visai netoli kunigaikščio miškas ir prieina
netolimi barai Vaitkevičių, Žudickių (Milaševičių bajorų sodybos) žemių. Pievos
labai menkos, šlapios. Tarpais per šlapesnes vietas padėliotos dvi, o tai ir trys kar-
telės, kad galėtum pusbačių neapsėmęs ar neprisėmęs pereiti. Yra ir akmenimis
išdėlioti takai. Vasarą basam visai nereikalinga tų pagrindimų. Vasarvidžiu, ži-
noma, daug, sausiau ar visai sausa. Tomis padėliotomis kartelėmis ne taip lengva
eiti. Jos nuo žemės vietomis pakilusios, šlapios, kojos skydailiuoja, juo labiau kai
einama apsiavus. Gerai ramstytis lazda. Dar negerumų pasitaiko ir basam esant
— kartais pamynus padėčką, jis treškia iš duobutės vandenį. Tai pasitaiko ir apsi-
avus esant: tuomet vanduo į batą pataiko ne iš apačios — iš pelkelės, bet iš viršaus
pagal staibį žemyn; auk kojas, pilk vandenį laukan, ir paskui eik žliurkčiodamas.

Gyventojų nesimato. Jų čia ir nedaug, ir jie dešiniau, arčiau kelio į Plungę.
Vėliau Mačiulskio gyvenimas išsidalino, atsirado naujų mažų sodybų, bet tai
jau prie kelio. Takas čia nuo kelio nutolsta. Kelias čia daro savotišką kilpą, o
takai išeina stačiau.

Pasirodžius dirvoms, tų pievų laukymėms, artėjama prie Užlieknių. Pirmas
prie tako gyvenimas — Rumšo. Takas praeina pro stačias gyvenamojo namo
palanges, — reik aplenkti namo kampą. Pikti, bet pririšti šunys. Nemalonu eiti
palangėmis, taip ir nenori, kad, einant pro trobos angą, kas iš jos pasirodytų.
Man nė karto neteko matyti toje sodyboje žmogaus. Gera Rumšo žemė, bet tas
kiemas buvo gana apsileidęs, ne toks, kaip kiti Užliekniškiai.

Čia pat už sodybos ir Pakalniškio Augustino laukai. Kairėje dideliuose me-
džiuose paskendus Jurgio Pakalniškio sodyba. Takas prie Pakalniškio sodybos
nepriartėja. Jis eina viduriu laukų. Gražios tvoros, Šerūniškių ąžuolų mietai.
Aplinkinės tvoros atrodo, tarsi žemė būtų apvesta siena. Nė krūmokšnio lau-
kuose. Toliau eina Pakirkšnojus. Už tų tvorų medžiai, jau ne pušys, eglės, bet
baltmiškis: vyrauja ąžuolai, baltuoja beržai, pilkuoja epušės.

Gal pačiame laukų viduryje tenka pereiti per giloką griovį. Lygiame lauke
griovys. Vasarą upelis čia be vandens. Takas priartėja prie kelio. Tarp tako ir ke-
lio, gal geriau prie kelio, šv. Jonelio koplytėlė ant stiebo su krikštu. Čia aukšto-
kai išpiltas kelias ir padarytas tiltelis. Tiltelis siauras, kaip ir visur. Atramos tik
dėl vardo, kad jos padarytos, - nusprūdo vežimas ir užmušė žmogų.

Tuoj lauko galas. Lipinė per tvorą į buvusias bendrąsias gynyklas. Tvorų lipi-
nės per Pakalniškio žemę visur labai rimtai įtaisytos, kaip ir pačios tvoros. Tad
čia kelias iš ulyčios eina.

Muziejaus archyvas

540

Prie tvoros kampo graži, keturių pusių koplytėlė ant stiebo, labai išrantytai
apkalinėta, visai tokia, kaip pačiame Pakalniškio kieme.

Čia tenka eiti per ganyklų kampą pro buvusią smuklę, pro didoką koplytėlę
ant žemės. Įdomi koplytėlė. Tako per ganyklą kokie 200 žingsnių. Tuoj į Tumo
lauką. Nors čia ir keliu tas pats, bet lipama į lauką. Vėl už kokių 150 žingsnių
lipinė prie šv. Jurgio koplytėlės ant stiebo, jau kelio šakoj į Tumo sodybą. Eina-
ma kokius 200 žingsnių keliu, nes už tvoros veršių apluokas su šv. Jono Krikš-
tytojo koplytėle ant stiebo. Šlapoka, iškastas griovys, iškirsti medžiai.

Tuoj veršininkui pasibaigus lipinė į lauką. Užmušto Vitarto kryžius prie ke-
lio antroj pusėj tvoros, Zdramio pievoj.

Čia menkos tvoros. Kelias išeina į miesto ganyklas. Netoli išvažiavimo —
kryžius su krikštu. Takas kerta lauko kampą ir per tvorą išeina vėl į kelią, kur
kalnely kryžius su topoliais. Per ganyklas ir kelias, ir takas eina greta. Dešinėj
kunigaikščio Kašieriškė (Jovaišiškė) ant aukšto ariamo kalno, tarp medžių. Gre-
ta tas įdomusis ąžuolas, kitur aprašytas. Apačioj kalno, dirvoms baigiantis, di-
delis durpynas. Kairėj pro smulkias sodybėles eina laukai Pakerų link.

Kur iš durpynų palijus teka vanduo, ten prie kelio šv. Jonelis ant stiebo. Sena,
sena koplytėlė. Man mažam esant, ji pakrypus laikėsi. Vėliau jau jos nebebuvo.
Eidamas užeidavau jos buvimo pėdsakus — keli akmens stiebo vietoje.

Šiaip vis į kalną ir į kalną, kolei pasieki pačią aukščiausią vietą. Jau didelį
žvyryną praeini, kelio vienai šakai pasisukus Rietavo kelio link, ir takui atsiša-
kojus tarp Narvilo sodybos prie Rietavo kelio ir ežerėlio (jį vadina Narvilo eže-
ru). Takas čia eina tiesiog padirviais, netoli to upalio, kuris išteka iš ežerėlio ir
teka pro žydų kapines. Čia šis kelias eina tiesiausiai bažnyčios link. Tuo keliu
einant, visas miestelis apačioj.

Einant antrąja tako šaka, kuri į miestelį eina aukštu kalnu, labai staigiu eže-
ro link, tarp antrosios pusės ežero ir Telšių kelio. Čia prie smiltyno duobės, prie
stoginio kryžiaus, labai aukšta vieta. Iš to smiltyno žydai veža smėlį miestelė-
nams. Kalne yra keletas įdubimų, dar su vandens akimis. Tie įdubimai kur kas
aukštesni už bažnyčios bokštą. Sako, jų vanduo susisiekia su Virkšto ežeru. Tos
aukštumos eina Jovaišiškės aukštumos link ir staigiai nusileidžia Telšių kelio
link. Mūsų takas eina aukštumos skiauture nedideliu įdubimu taip, kad Telšių
kelio nematyti, o jis čia pat. Jau prie vokiečių kapų kelias tarpais švysteli. Ežero
link kalno šlaitas apaugęs medžiais — čia jis toks staigus, kad vargiai įsikapsty-
tumei į jį į medžius neįsikibdamas.

Kaip tik Telšių kely prasideda kunigaikščio ariamos dirvos. Jis išarė dalį
miesto ganyklų. Nepriklausomybės metais žemė buvo sklypais suskirstyta ir iš-
dalyta žmonėms, turintiems teisę žemės gauti. Seniau kelias čia buvo apdiegtas
jau senais klevais. Per kokį puskilometrį nuo miesto, plikame lauke, stovėjo li-
goninė. Vėliau net pėdsako ligoninės nebeliko. Naujai statyti ligoninę buvo imta

Muziejaus archyvas

541]

antroj pusėj Plungės už Babrungo, prie Šateikių kelio (ligoninei numatytuose
pastatuose kapucinai įrengė gimnaziją).

Praėjęs pro vokiečių kapus, kairėj pusėj pasieki aptvertą kryžių ir koplytėlę
prieš antroj kelio pusėj esančią Vengalio sodybą. Prie to aptvaro, Telšių keliu
atėjęs į Plungę, audavau kojas.

Nuo Kašieriškės-Jovaišiškės pusės ateinančiu taku reikėtų pavaikštinėti: po
kojų įdomus žemės paviršius, o jau tolimi reginiai į visas puses. Čia didelės
aukštumos.

Du keltu

Ketverius metus, kolei mokiaus Palangos progimnazijoj, teko važiuoti iš Pur-
vaičių į Palangą. Kelias ėjo per Plungę, Karteną, Kretingą. Viso kelio — 59 ki-
lometrai.

Žinoma, pasiilgdavome namų, namiškių. Todėl bet kurias atostogas, ar Ka-
lėdų, ar Velykų, norėjosi praleisti tėviškėj. Jau iš vakaro prieš paleidžiant iš mo-
kyklos atvažiuodavo tėvas. Kalėdų atostogų dvi savaitės, Velykų - irgi dvi. Jau
nekalbant apie vasaros atostogas. Dėl jų ir kalbos kitos negalėjo būti, nė pama-
nyti. Mat nuo rugpjūčio 15 dienos (seno kalendoriaus) reikėjo išbūti Palangoj
iki gruodžio 20 dienos. Už butą mokėjome pinigais, o už maistą „natūra“ tėvai
pristatydavo. Bet prie arbatos rytą ir vakare tegaudavome tik duonos. Pavilgą
reikėjo turėti savo. Tai buvo sviestas ir cukrus. Sviesto puodelį atsiveždavome
ir cukraus numatytą svorį sukapodavome namie (mat vartojama buvo tik rafi-
nuotas). Buvo apskaičiuota, kad tos pavilgos užtektų iki kolei atvažiuos tėvas ir
atveš vėl. Atvažiuodavo tėvas vieną sykį tikrai, o kartais ir du. Be to, ir balti-
nių juk ne kažin kiek turėjome. Plauti neduosi, juk pinigus reik mokėti. Namie
skalbiant, nieko nekainavo.

Dėl to, be pasiilgimo namų ir namiškių, ir iš reikalo reikėjo parvažiuoti. Ži-
noma, panašiai ir Velykų atostogos traukė namo, dar prisidėdavo ir artėjantis
pavasaris. Parvažiavęs pamatydavai pempę, špokus, kartais, kai Velykos būda-
vo vėlyvos, ir gandrą, visuomet ulbėdavo tetervinai. Žiūrėjai ieraičius, karvių
veršukus, kartais ir kumeliukas jau būdavo. Juk visa tai taip miela, taip brangu,
taip išsiilgęs būdavai.

Net Kalėdų atostogų tik vieną sykį teteko parvažiuoti su „šlajelėmis“ — rogė-
mis. Tą kartą mane vežė Turskis iš Lekemės, mokinio Lapinskio patėvis. Šiaip
vis su ratais reikėjo barškėti.

Visur buvo visuomet pravažiuojama kiaurai, tik per Miniją Kartenoje ne
visuomet. Kai upė patvirtindavo, kai ėjo ledas, visai kelio nebuvo. O vasaros
atostogų važiuojant, galėjai bradu pervažiuoti. Nuolaidūs privažiavimai prie van-

Muziejaus archyvas

542

dens, vaga plati, gražaus žvyrelio upės dugnas — važiuok be baimės, negausi van-
dens iki stebulių — vadinas, neišplausi tekinių, nebent tik kartais pakliūsi į kokią
vandens pripuolamai išgraužtą duobę. Ir iš vasaros atostogų grįždami visuomet
Miniją pervažiuodavome drąsiai.

Vargo buvo su Kalėdomis ir Velykomis. Atvažiavęs į Plungę, tėvas jau teirau-
davosi apie Minijos pervažiavimą Kartenoje. Iš kur čia žmonės žinos. Už 23 ki-
lometrų kam jau bus buvę tokio reikalo karstytis į Plungę be didelio turgaus.
Žydai žinodavo, beveik visuomet tiksliai nusakydavo. Norima buvo važiuoti
pro Karteną, nes šis kelias trumpesnis už kelią per Šateikius-Salantus-Grūšlau-
kę-Darbėnus. Šis kelias beveik 10 km ilgesnis. Ir pats kelias blogesnis, nors be
kliūčių pravažiuojamas. Jei Plungėj tikrai nesusižinodavo, tuomet visgi važiuo-
davo Kartenos link. Privažiavęs iki Liepgirių (Liepgirinė smuklė) prie Minijos,
jau tikrai galėjo ir iš pačios upės matyti, ir surasti žinančių, juo labiau kad čia
dar gyveno žydas ir iki Kartenos nuo čia bebuvo tik 10 km. Nė sykio čia gautos
žinios nėra apgavusios. Jei buvo kiek abejojama, kad per Miniją Kartenoj nega-
lima pervažiuoti, tuomet nuo čia sukdavome į dešinę per Sėlenius į Šateikius.
Dar didesnis vingis pasidarydavo. Tiesa, tuo keliu teteko ir man per ketverius
metus važiuoti tik vieną kartą. Nežinau, kaip atsitikdavo, kai tėvas vienas va-
žiuodavo tarpatostoginiu metu veždamas „praventą" ir kartu aplankydamas pa-
siilgusį vaiką.

Iš namų išvažiuodavome taip, kad Plungės miesto ganyklose imdavo tekėti
saulė. Iš ganyklų kalnų buvo matyti tolimos apylinkės. Iš Palangos išvažiuoda-
vome po 12 valandos dieną, nes iš pamokų atostogoms išleisdavo po trijų pamo-
kų. Dėl to žiemos metu Kartenoj būdavome gerokai vakarop. Tėvas ilsindavo
arklius Kretingoj kokį pusvalandį ir Kartenoj kiek ilgiau. Poniškieji mokiniai
greičiau kaip tėvas važiuodavo ir ilgiau ilsindavo arklius. Jie paprastai Kretingoj
nesustodavo, čia mus pralenkdavo, bet užtai Kartenoj mes juos atrasdavome ir
jie palikdavo mums išvažiavus. Mus aplenkdavo jau apie Liepgirius. Tuo skyrėsi
mano tėvo važiavimas nuo poniškojo važiavimo. Mano tėvas sakydavo: „Kam
tur arkliai šilti, reik negreitai blaškyti, bet nesustoti ilgam...“

Kai vanduo būdavo be ledų, bet aukštas, tuomet veikdavo keltas. Tai buvo iš
storokų rąstų sukaltas nelyginant tiltas kokiems šešiems vežimams sustoti. Per
upę pro prie kelto pritvirtintus skridinius permestas storas lynas. Tą lyną traukia
žmogus, ir keltas, atstumtas nuo „prieplaukos“, pradeda plaukti. Jis pritaisytas
kiek įstrižai, tad vandens tėkmė padeda keltui skersai upės plaukti.

Vargas buvo prisišaukti keltininką, kai keltas buvo anoj upės pusėj. Jis snau-
džia įsilindęs į savo gurbelį ar tyčiom nesiskubina, kad gautų pinigą už greitą
patarnavimą. Sykį buvome pasiėmę skambalą. Gerokai vakarop šūktelėję kele-
tą kartų ir keltininko nesulaukę, ėmėme skambinti skambalą. O su skambalais
tevažiuodavo pareigūnai pašto arkliais. Ir mūsų skambinimą palaikė pašto ar-

Muziejaus archyvas

543

kliais. Greit atsirado keltininkas. Perplukdęs keltą į mūsų pusę, klausia, kame
tie, kur su skambalu atvažiavo. Atsakome, jokio skambalo negirdėję, nieks su
skambalu neatvažiavo. Nustebo nieko nebesakydamas. Matyt, pamanė, kad jam
taip prisisapnavo — ramiai sau miegojo, šauksmo visiškai negirdėdamas. Šauk,
kad tau reik, o man leisk pasnausti.

Kai aš jau baigiau Palangos progimnaziją 1903 metais, po kurio laiko Sto-
lypino patvarkymu buvo sutvarkytas važiavimas per Miniją: ir privažiavimą iš-
pylė aukštai iš abiejų upės pusių, ir išgrindė visą kelią per Kartenos miestelį iki
pat kapų, ir rimtą tiltą pastatė. Taip pat buvo sutvarkytas ir Minijos pervažia-
vimas per Liepgirius.

Tie darbai buvo apmokėti viršaičių, seniūnų baudos pinigais. Jei dėl ko nors,
sakysim, dėl nepataisytų kelių, pinigais nubausdavo viršaitį ar seniūną, tie pini-
gai buvo saugomi banke. Kai tokių pinigų Kauno gubernijoj prisirinko keletas
milijonų, už juos buvo pastatyti Dotnuvos felčerių mokyklos rūmai su visokiais
pastatais, neišskiriant ir cerkvės. Dotnuvos felčerių mokykla virto žemės ūkio
mokykla. '

"Tuo pačiu Stolypino patvarkymu buvo per didesniuosius miestelius išgrįsti
keliai ir pastatyti tiltai per upes vieškeliuose. Tai buvo įdomus krašto susisieki-
mo patvarkymas pačių žmonių pinigais.

Kaip mokinys per tą Kartenos tiltą aš dar nevažiavau. Vis keltu arba bradu
iki stebulių, arba aplinkui per Salantus, Darbėnus.

Stolypinas buvo įsigijęs Kalnaberžių dvarą Kėdainių apskrityje. Nepriklauso-
mos Lietuvos metu Kalnaberžy buvo įsteigta nusidėjėlių paauglių pataisos moky-
kla, perauklėjimo įstaiga. Čia „taisė“ nusikaltėlius vaikus, vagilius, ištvirkėlius.

Privingiavusi iki Kartenos, Minija jau reikalavo kelto. Miestelių ji vengė —
pro kaimus, per miškus, pievas skynė sau kelią. Gal tik prie Medingėnų yra kiek
priartėjusi. O Karteną ji savo vingiu lenkia. Kad būtų nepasidavusi nedidelio,
bet gražaus Alanto įtakai, būtų turėjusi kirsti Kartenos miestelį per pat vidurį.
Čia ji pasielgė kaip ir su Salantu: pagavusi Salantą, pasisavina jo linkmę, o čia,
pagavusi Alantą, teka jo linkme. Labai jau nuoširdi Minija nesunkiai pasiduo-
da vyrų įtakai.

Venta drąsiai artėja prie Mažeikių. Lenkia Mažeikius. Kerta kelią Telšiai-
Seda-Tirkšliai-Mažeikiai. Ne tokių staigių šlaitų Venta, bet vaga jos gili, kran-
tai aukštoki. Čia nei privažiuosi prie vandens, nei perbrisi. Reikalingas tiltas,
o jo nėra. Pasigamino žmonės keltą, kurį čia vadina plaustu. Rimčiau įtaisyta
kaip Kartenoj. Aptvarstytas, kad arkliai su vežimu nenupultų į vandenį. Ir pri-
važiavimas patogus. Pro lentų grindinį nežiūruoja vanduo kaip Minijos kelte.

Bet čia taip pat reikėjo šaukti, kad iš antros pusės (kai plaustas ten pasitai-
kė) atplukdytų geradėją. Vaga platesnė. Didesnės kakarynės reikėjo. Juo labiau
kai vėjuota. O žiemą kaukia vėjas, pusto — slopina garsą. Tiesa, skambalo čia

Muziejaus archyvas

544

nereikėjo. Kolei mokiaus Liepojoj, važiavau arba diližanu, arba pašto arkliais.
"Tie vežimai turėjo skambalą.

Nors ar tik ne daugiau kartų teko važiuoti su žmonėmis, kurie važiuodavo į
Mažeikius krautuvėms prekių ar iš Plungės veždavo kokius žydų supirktus daik-
tus: gelžgalius, kaulus, šerius, odas, grūdus ar linus. Dažniausiai prekių krautu-
vėms vežikai tuščiomis važiuoja Mažeikių link. Tik vežasi maišus, tuščias dėžes.
Atrodytų lyg ir greičiau, nes tuščiomis.

Išvažiuodavo iš Plungės pavakare, apie kokią penktą valandą. Arkliai eina
kaip nori. Kur nuokalniau, ir ristele pasikapsto, bet šiaip tik žingsniais. Kam
plakti arklius. Juk paimti prekes galėsi tik žmonėms Mažeikiuose sukilus, apie
6-7 valandą. Laiko turi 13—14 valandų. Atstumas iki Sedos - 32 km, nuo Sedos
iki Tirkšlių — 18 km, nuo Tirkšlių iki Mažeikių — 6 km, tad viso 56 km. Dėl to
važiavimas su prekių vežimais tarp dėžių, statinių, be jokių sėdynių, — per vėją,
lietų, šaltį gerokai privargindavo — sustirdavai į ragą.

Su diližanu važiuoti buvo gana patogu. Diližanas dengtas. Prie gardžių pri-
taikyti lankai, o ant jų ištemptas storas audeklas — brezentas. Iš viršaus nei pra-
lyja, nei prapučia. Tik vieno negalėjau pakelti — per gardes vėjas ėjo kiaurai.
Gardės neišklotos audeklu. Jose tik lentos sėdėti. Jokių šiaudų kojoms — visiš-
kai tuščia. Tik po sėdynėm keleivių lagaminai pastumti — šokinėja važiuojant,
o dar patogu ir kojas ant jų atremti. Paprastai savo lagaminą laikydavau tarp
kojų suspaudęs. Sėdima buvo per tris eiles, ketvirtoji prie arklius valdančiojo.

Visuomet iš anksto duodavau papirosų vežikui, kad priimtų prie savęs atsi-
sėsti. Nakties metu, kad neapsnūstų, jis rūkydavo pypkę. Pypkės dūmai kaip
kaminu ėjo per visą „būdą“, o jos ir galas užklotas audeklu. Tad dūmai gerokai
pasilaikydavo pačioje būdoje, dar ir kitų kvapų prisidėdavo. Dėl to pačioje bū-
doje sėdint, ką jau besakysi apie patį galą, turėjai tokių baisių kvapų, kad, ro-
dos, ir gryno oro lauke nebėra. Sėdint su vežiku, oras geras, gali žvalgytis, kai
dienos metas, — ir snaudulys neima.

Ventos kelto užteko, kolei mokiaus kitus ketverius metus Liepojoj. Vėliau
ištisas plentas buvo padarytas nuo pat Tirkšlių. Dingo keltai — plaustai, atsira-
do tiltai, nuolaidesni kalnų šlaitai pasidarė, kalnų molynės išdžiūvo, kaip prie
Liepgirių nuo Kartenos pusės. Dingo čia krikštai - žmonėms pavojai sumažėjo
nuo kalno bevažiuojant, arkliams palengvėjo vežimus belaikant. O ir patys kel-
tai neretai nuplaukdavo žemyn, lynams trūkus — susidėvėjus.

Muziejaus archyvas

545

Žodynėlis

apynovartė — apynkartė

apyvara — virvelė autams apvynioti

apkvarkliuoti — apkabinėti įvairiomis puošmenomis, blizgučiais
aplegioti — apvilkti ratpėdžius, uždėti lanką

aplimas — pakraštys; drabužio pakraščių apvadas

aplimavoti — apsiūti drabužio pakraštį kita medžiaga, kad neirtų
aprubė — viename plote ūkininko žemė

aprumbas - kelnių, sijono juosmuo

apsibristi — užkliūti kojomis, suklupti, pargriūti

apsiulžyti — apsileisti, aptingti; apsimesti nesuprantančiu, kvailiu
apsivežėjimas — nesibjaurėjimas

apšaudyti — aptverti viena kartelių ar vielos eile

apšiurnus — tvarkingas, malonus, jaukus

apžabinti — apjuosti, aprišti

arielka — degtinė

armuo — ariamos dirvos sluoksnis

atkolti — atlošti, atremti

atpuskai — atlaidai

atriesti — atlenkti, atsiūlėti, apkraštuoti

atsibridinti — pasidaryti bjauru, šlykštu

atšviesti — padaryti geresnį, gražesnį

atvarslai — vadžios

babka — lauras

bagamazninkas — smulkių prekių pardavinėtojas

bagotas — turtingas

bagna — klampynė

bakšė — prastesnis kambarys virti, miegoti, kam pasidėti
bakūnas — prastos rūšies tabakas

balkis — sija

Muziejaus archyvas

546

baltgalvės — ramunės

baranka — riestainis

barga — ėmimas prekių į skolą

bastutis — kopūstas

beigelis — riestainis

berlinka — sen. Lietuvos pinigas

bildukas — prietaisas pjūklo keliui taisyti, dantims klaipyti
bitaulis — bičių avilys

blučkinis — iš minkštų vilnonių siūlų

blučkos — pirktiniai medvilniniai siūlai

brėkšti — temti

brėžti — meluoti

briedgauris — šiurkšti pievų, ganyklų žolė

brizgilas — pamautas, apynasris su geležiniais žąslais
brukis - akmenų grindinys

būklas - buvimo, gyvenimo vieta, būstinė

bulkis — stora vinis

buožulas — bokšto burbuolė, išsipūtimas

cicilikas — socialistas

cinblekė - cinkuota skarda

čydyti — išjuokti, juoktis

čiukuras — stogo viršus, šelmuo, kraigas, namo galo skylė
čiurnis — pirštinės ar kojinės dalis

daboti — saugoti

deviskas — laikrodžio grandinėlė

diselis, dišlius — grąžulas, kartelė vežimui valdyti
dulkinis — padarytas iš nudulkėjusių atliekų

dumplekė - šoninė mėšlavežio vežimo lenta

dūšia — dvasia; vėlė

dvimatis (metras) — kvadratinis

dziegorius — laikrodis

ekėm - eikim

gardės — vežėčios

gasas — gatvė, kelias

gaspada — sustojami namai; smuklė; viešbutis; ūkis, kiemas
gela — didelis skausmas

germė — geriausioji daikto dalis, geresnė vieta, geresnis kąsnis
godlapis — godo (varnalėšos) lapas

gontas — medinė lentelė stogui

gorčius — skysčių ar biralų saikas arti 3 litrų

Muziejaus archyvas

547

grucė — miežinių kruopų ir žirnių sriuba

guštas — namai, troba, pirkia

gvardijonas — vienuolyno viršininkas

įsisprendus — susidėjus rankas ant klubų

įsmilgti — nutirpti, įskausti

iškraičioti — po truputį iškristi, iškritinėti, išbyrėti

išpurtėti — išsikratyti

išpūstyti — niekais išleisti, išeikvoti, iššvaistyti

išrokavimas — išskaičiavimas

janapolė — smuklė

jaučio bumbolas — puriena; lūgnė; vėdrynas

jauja - klojimas

jėpkė — pašiūrė prie daržinės vežimams ir įvairiems ūkio padargams padėti
kaknoti — juoktis, kvatoti

kalnai — kryžiaus kelių giesmės, giedamos per tam tikras apeigas arba budynėse
kalvaratninkas — verpiamųjų ratelių dirbėjas, taisytojas
kankolynė - sriuba su kukuliais

kantungas — karinė prievolė

kapelčiukas - griežikas

kaptenarmas — kapitonas

karklės - keliami vartai

karnelis — stumiamas vežimėlis vienu ratu, karutis

karunka - tokia religinė giesmė

kašėrytis — lepintis, išdykauti

kaustė — tam tikras kalte iškaltas medinis indas su įstatytu dugnu
kazilgalis — prastas, menkas statinis

keižioti — pamažu, nevikriai vaikščioti

kereža — nuo kerežos metų — nuo neatmenamų laikų

kęsas - kemsas

kėža — žemaičių valgis iš pakaitinto rauginto pieno ir grietinės
kibeklis — kablys

kipalė, kipelė - medinis indas su rankena

kirkotis — kirvio kotas

klabinti — kreiptis į ką, kalbinti, raginti

kleckas — tarkuotų bulvių ar miltų tešlos kukulis

kozeris — kepurės snapas

krakė — juodasis genys, raudongalvis genys

kraučius — siuvėjas

krauklai — kokio daikto griaučiai, pagrindinės dalys
krembliauti — grybauti

Muziejaus archyvas

548

krėnelė — greimas

krežulys — pintinė su lanku

krytė — graibštas žuvims gaudyti

kriūkelis — kabliukas

kryžaunos dienos — trys dienos prieš Šeštines kryžiui garbinti
kromas — krautuvė; kupra, nugara; dėžė su prekėmis, nešiojama ant nugaros
krumslys — sudžiūvęs žemės gabaliukas

kruvinis — kraujinė dešra; kepinys iš kraujo su miltais ir kruopomis
kuknė - virtuvės krosnis, virykla, plyta

kūlis - akmuo

kūlys — šiaudų ryšulys stogui kloti

kulkštena - kulkšnis

kunkolas — spurgas; kabutis; burbulas

kuska — skara; staltiesė

kvarta, kvorta — skysčių ar biralų saikas, lygus 1 gorčiaus, apie 0,7 I
kvynai - kmynai

lakatas — skuduras, skarmalas, audeklo skiautė

lalatyti — plepėti

lamstytinis — lamstais austas audeklas

landuonis — votis piršto gale, po nagu

lanktis — prietaisas siūlams iš ričių lenkti

lapėlaižė — voveraitė

lazgatyti — užgaulioti, keikti

lėbis — puota, smaguriavimas, laimikis

leiteris — vadovas, vedėjas

leketas — varveklis; bala

lėkis — dvi sukaltos kartelės, žargdinamos ant kraigo, kad vėjas nedraskytų;
žirgelis

lenciūgas — grandinė

lendrė — nendrė; plona lazdelė, botkotis

lenkė - klonis, loma, dauba

lermas — triukšmas

lieliša — dieglys šone

lygauti — lygti, derėtis

lingynė — sūpuoklės

lioka — bala, purvas, klampynė

lipikis — kepurės priekaktis, kaušelis

listinas — pripiltas sulig kraštais, sklidinas

lojoti — plūsti, koneveikti

lotas — kartelė skersai stogo gegnių, prie kurios kalami gontai, grebėstas

Muziejaus archyvas

549

marka — merkiami linai, kanapės; merkimas

mastas — sen. ilgio matas, lygus 0,67 m, uolektis

maukna — luobas

medinčius — miško sargas, eigulys

meistras — dailidė

metylė, metelė - pelynas

miega — aruodas

mūka — nukryžiuoto Kristaus figūra

mulksoti — stovėti be prasmės, žiopsoti, murksoti

muterka — veržlė

nagatka — medetka

nakabis — velnias

nauginis — metalinis

nibrė - kaimo jaunimo pasilinksminimas, šokiai

notrynės — dilgėlės

nūdarbė — žemės nudirbimas kitam už sutartą atlyginimą

nuprovoti — nuginčyti

ordinarija — metinis kumečių, dvarų darbininkų atlyginimas, dažniausiai natūra
pabalotas — vystyklas

pablaka — ištiestomis kojomis (paprastai apie sėdėjimą lygioje vietoje, ant
žemės)

pabūklė - įrankis, prietaisas, padargas

padaužti — pavogti

padė — padėlys

paklausais — retai kur, net ir ieškant, klausinėjant

paktas — pieno ūkis dvaruose

paktininkas - kas verčiasi nuomojimu, tarpininkavimu realizuojant ūkio
produktus

palagas — vieta javams vėtryti prie jaujos

palagėlis — stogelis

palašas — vieta, kur nuo stogo varva lietaus lašai

papadalkis — juostelė ar siauras pamušalas, dedamas palenkus drabužio apačią
paplūsti — pritekėjus telkšoti

parcinkulis — Porciunkulės atlaidai (rugpjūčio 2 d.)

pardosas — pardavimas

pareituvė — gyvenamoji vieta

parišius — liokajus

pasiprovyti — pasitaisyti, pasidaryti geram

paskuisti — padūkti, pasiusti, pasileisti

paslaugyti — pavaduoti, pagloboti

Muziejaus archyvas

550

pastauninkas — ganykla

pastijolka — grietinė

paūgis — atžala

pavaizdus — gerai matomas, apžvelgiamas; gražus pažiūrėti, vaizdingas
pavilga — valgio pradaras (mėsa, pienas, sviestas, kiaušiniai, sūris ir kt.); kuo
kas pavilgoma

pavilkinys — apatinis sijonas

pazomatys — vieta palei akmenų, mūro tvorą

pečiūrė — skylė krosnies šone ar kaktoje smulkiems daiktams pasidėti,
džiovinti, valgiui šiltai laikyti

pekla — pragaras

penas — penimas gyvulys

penkpirštė — penkiapirštė sidabražolė

perdėtinis, -ė — viršininkas, darbo prižiūrėtojas

perkupčius — perpirklis

perstekė — žeberklas

pėtnyčia — penktadienis

pijokas, pijonyčė — girtuoklis

pylė - antis

pyna — juosta

pintuvės — sen. vestuvių išvakarės, kai jaunoji atsisveikina su jaunimu
pirkšnis - smulki žarija

pivnė - aludė

plaskaniai - kanapė be sėklų (su vyriškais žiedais)

plieka — linų pluošto žiupsnis

Pliurijonas — Florijonas

pozyti — daryti medyje išdrožą

praktis - krovinių, prekių pervežimas; uždarbis

prakutinti — paauginti, prakutenti

prakvašti — sustiprėti, atsigauti; praturtėti

prasikišti — pasižymėti, išsiskirti kuo

prašapti — prapulti, pradingti

pratrėkšti — kiek išmelžti

pravados — Atvelykio mugė

priausėti — čiaudėti

pridėčkas — priedas

prielaidas — pavasarinis paršas, pradedamas penėti rudenį; pusparšis
priklastis - nemalonumas

priskulptas — velėjimo suolas

pristavas — policijos viršininkas carinėje Rusijoje

Muziejaus archyvas

551

pryšininkė — žemaičių trobos galas, kur gyvena karšinčiai ar įrengta seklyčia
pritilpti — prisigerinti, prilįsti, pritapti; išgalėti, turėti sąlygas

proguma — nedidelė miško aikštelė

prosa — soros

prosas — lygintuvas

pūras — javų kieko matas, lygus 24 gorčiams (apie 70-72 I)

pusiauėdinė (košė) — iš bulvių ir miltų

pustauninčia - dykvietė, dykynė

railioti — rėplioti, nerangiai vaikščioti

raktinis — su rakto pavidalo raštais

rata — dalinis mokėjimas terminais

ratpėdžiai — stipinai

rietas — šlaunis

rikė — javų guba, šlitis; gubų eilė, stata; čia: rikiuotė

ritmušis — pagalys „tekinį mušant“ (toks žaidimas) jam sulaikyti

roda — kalba, šnekėjimas; rodą braukti — tartis, kalbėtis

rubežinis — skiriantis lauko ribas, esantis prie ūkio ribų

rumalioti — mušti galynėjantis

ronas — storas lygus rąstas

rungas — nestoras dvišakas pagalys, įstatomas į vežėčias, kad būtų galima
prikrauti didesnį vežimą

rusvelkis — arklių sukamas ratas, sujungiamas su kuliamąja ar kt. mašina;
maniežas

rūtas — virbas, atskiras lango stiklas

sąjama — visuma

sklįsti — prisipildyti ko plūstančio

slidokas — kazlėkas

slukutis — paukštelis

smailauti — smaguriauti, smaližiauti; tykoti skanumynų

smakas - slibinas, drakonas

smaugai — gerklų difteritas

smetona — grietinė

soda — kaimas

sodnas — sodas

spalnas — bendras

spelčiai — rėmai

spilga — sagė, segtukas

spilgti — vysti, nykti

spirgutė — senovinis pasninko valgis iš skrudintų grūstų kanapių ar sėmenų
spitrius — trumparegis

Muziejaus archyvas

532

spitrėti — sunkiai, vargais negalais įžiūrėti; įtemptai žiūrėti, spoksoti; aklioti
sprudunklis — sagą atstojąs šakalėlis

subata — šeštadienis

suklekti — sukrešėti, sutenėti

suspringti — sukliūti, įstrigti

stadala — daržinė vėžimams su arkliais įvažiuoti prie smuklių
stancas — forma

stanikas — moteriška liemenė

styčą varyti — lenktyniauti, eiti lažybų

stonas — būklė, padėtis

stončka — kaspinas

stota — gardas

strypas — pagalys, patogus mesti į ką, strampas

strobkė — moteriška palaidinė; trumpas moteriškas švarkas ar vatinukas
stukas — linų svorio matas (apie 8—10 kg)

sverti — kelti pastatą keliais rąstais aukščiau

šabašinis — skiriamas šabui

šakarnis, šakarnus — šakotas

šalberka — liemenė

šaudytinis — tveriamas iš ištisinių karčių

šėpa — spinta

šiaučius — batsiuvys, kurpius

šlebė - liemenė; švarkas; suknelė; sijonas

šmanta — nauda, manta, vertė

šniūras — iš linų, kanapių pluošto nuvyta virvė

špokas — varnėnas

šriubas — sraigtas, varžtas

šulė - žydų maldos namai, sinagoga

šundrieka — pataisas

šustrus — energingas, guvus, greitas

švetintis — lyjant po pastogę laukti, kol nusigiedrys

švogeris — svainis

taigoti — stengtis ką labai rūpestingai daryti

tajau — taigi

tajyti — raminti; taikyti

takišas — užtvaras, kad žuvys upėje nepracitų

taškuoti — pinti, kaišioti plonomis žilvičio, lazdyno ar karklo vytelėmis
tekinis — ratas

tepliorius — tapytojas

terankis — didelė apvali pintinė pašarui nešti, doklas

Muziejaus archyvas

553

tynė — pailgas indas maudytis; maudymasis ir gydymasis tame inde, vonia;
purvynas

tįsuolė — nutįsusi šaka

trachomotas — apimtas trachomos, akių junginės ir ragenos uždegimo
trakropė — bulvinių šeimos nuodingas vaistinis augalas
trantas — senas, prastas daiktas, šlamštas

triaušis — asiūklis

trintynė — pieniška miltinių kukulių sriuba

triūba — dūda, ragas, trimitas

tūbas — veltinis

ūlyčia — kaimo kelias, gatvė; kaimas

utis — utėlė

uvožoti — pastebėti, pamatyti, atkreipti dėmesį

užbarzdė — atskelta pasmailinto galo atplaiša (meškerės kabliuko ar žeberklo)
užduralis — kiemas užpakalinėje gyvenamojo namo pusėje
užkolis — rato ašies kaištis

užstadalis — vieta už staldo, tvarto

užtrinas — riebalai kam pagardinti, uždaras

vabolė — vabalas; juodvabalis

Vainikai — Dievo kūno šventė, Devintinės

vedeklis — kas vadelioja per mėšlavežį

vėžulis - menkai pakrautas vežimas

vienrykštė — vingiorykštė, erškėtinių šeimos pievų augalas
vilgnas — drėgnas

votkotis — botago kotas

zimsas — baldų, langų pjaustiniai pagražinimui

žalausė — karvė žalomis ausimis

žambas — skvernas

žardiena — aikštė aplink klojimą, aptvaras

žekstaibis — blauzdinė, kojinės dalis

žygiuojasi — šeria, suvarinėja gyvulius

žiograrikis — pinutis

žiogris — pynučiai

žyras — išeiti į žyrą — pasipelnyti

žiudrus — šiurkštus

žiūrė — avižinis kisielius, bet koks skystas viralas

žiurksoti — žiūrėti, akis įbedus

Muziejaus archyvas

554

Epilogas

Prof. Ignas Končius Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1955 m.

Profesorius Ignas Končius — fizikas,

etnologas, žemaitis

Žurnalisto Gedimino Zemlicko interviu su Algirdu Končiumi, 2001 m.

SODINO TAUTOS GYVYBĖS DAIGUS

Daugialypė prof. Igno Končiaus (1886 07 31-1975 02 19) veikla nusipelnė,
kad jį prisimintume ir geriau pažintume. Būtų galima ilgai ginčytis, mokslo ar
kultūros veiklos bare jis daugiau nuveikė. Aišku, tai išskirtinė asmenybė, bet
kartu ir labai būdinga tautai, XX a. pradžioje ieškojusiai platesnių saviraiškos
būdų ir jos įgyvendinimo kelių.

"To meto lietuvių tautinis judėjimas išaugo iš knygnešystės ir uždraustos lie-
tuviškos spaudos platinimo, lietuviškų vaidinimų ir klojimo teatro — tautai rei-
kėjo subręsti, įgauti savigarbos. Reikėjo ir tos tautinės sąmonės brandintojų.
Maskvos, Peterburgo, Varšuvos studentija, jaunosios lietuvių inteligentijos atsto-
vai, kaip tik ir ėmėsi tautinės bei kultūrinės statybos darbo, kuris, susiklosčius
palankioms istorinėms aplinkybėms, galiausiai ir atvedė prie Nepriklausomos
Lietuvos valstybės.

Igno Končiaus biografijoje gal ir nedaug rasime išskirtinai politinės veiklos
aspektų. Savo pašaukimą jis matė ne politinėse batalijose, bet krašto ir žmonių
kultūrinime, švietime, taigi jis sodino ir puoselėjo tuos tautos gyvenimo dai-
gus, kurie auga lėtai, bet vaisius ir gaivinantį pavėsį teikia ilgus dešimtmečius.

UŽSIKRĖTĖ GIMTOJO KRAŠTO PAŽINIMO VIRUSU

Į lietuvių tautinę ir kultūrinę veiklą I. Končius įsitraukia, kai 1903 m. baigęs
Palangos progimnaziją įstoja į Liepojos gimnaziją. Dalyvauja Latvijos lietuvių
šelpimo draugijos rengiamuose dramos ir muzikos vakaruose, domisi jaunalatvių
veikla, kurios įtaka didesnės tautinio veikimo patirties neturintiems lietuviams

Muziejaus archyvas

557

tuo metu buvo gana didelė. 1907 m. įstojęs į Peterburgo universiteto Fizikos ir
matematikos fakultetą, I. Končius nepamiršta ir visuomeninės veiklos. Tampa
Peterburgo universiteto lietuvių studentų būrelio nariu, rengia lietuviškus vai-
dinimus ir pats juose vaidina. Apie tai užsimena ir Balys Sruoga knygoje Lietu-
vių teatras Peterburge.

Pažintis su prof. Eduardu Volteriu pasuka I. Končiaus likimą dar viena kryp-
timi: profesorius užkrečia žemaitį gimtojo krašto pažinimo virusu. Nuo šiol iš-
tikima meilė ir aistra žemaičių etnografijai bei etnologijai lydės I. Končių visą
gyvenimą. E. Volteris suteikė veiklos pagrindus, kurie skiria profesionalą nuo
mėgėjo. Padedamas E. Volterio, I. Končius parengė ir instrukciją, kaip rinkti
medžiagą apie žemaičių trobesius, kaip juos klasifikuoti.

1911-1912 m. I. Končius per vasaros atostogas išvaikščioja gimtojo Plungės
krašto apylinkes. Apie tai Lietuvos žiniose galima perskaityti publikacijų ciklą
„Žemaičiuos“!. 1912 m. vasarą dviračiu sukoręs 800 km sudarė Plungės krašto
pakelių kryžių ir koplytėlių statistiką. Nustatė, kad vienam kilometrui kelio
tenka vidutiniškai po puštrečio šventojo. Vargu ar kur nors Europoje būta to-
kios šventųjų gausos.

Tačiau tomis pačiomis vietomis 380 km sukoręs po 20 metų - 1932 m. - bera-
do tik 57 proc. buvusių kryžių ir koplytėlių. Po 1932 m. kas vasarą apvažiuodavo
Žemaitiją keliais maršrutais: Jurbarkas-Eržvilkas-Nemakščiai-Kražiai-Užven-
tis—Luokė-Raudėnai-Tryškiai-Viekšniai-Laižuva. Iš viso tvirtino nuvažiavęs
2424 km, pakelėse surašęs ir nufotografavęs 3234 šventuosius, neskaičiuojant
kryžių ir koplytėlių kapinėse, senkapiuose ir kapeliuose. I. Končiaus duomeni-
mis, Žemaitijoje vienam kilometrui vidutiniškai tenka 1,3 šventojo, arba vieną
šventąjį aptinkame kas 0,7 kilometro.

Šių ekspedicijų įspūdžius bei duomenis I. Končius skelbė tęstiniame straips-
nyje „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, publikuotame žurnale
Soter (1931, Nr. 1; 1932, Nr. 2; 1936, Nr. 1; 1937, Nr. 1-2; 1938, Nr. 1) ir Gim-
tajame krašte (1943, Nr. 31).

VISUOMENINĖ IR MOKSLINĖ VEIKLA

Pridūrę, kad 1922 m. Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje I. Končius
įkūrė moksleivių būrelį gimtajam kraštui pažinti, su Viktoru Ruokiu išvaikščio-
jo Palangos apylinkes ir kartu išleido knygą Palangos kraštas (1925 m.), o 1931 m.
jis paskiriamas Valstybės archeologijos komisijos nariu, tampa Oro muziejaus
Kaune iniciatoriumi, gali pasirodyti, kad kalbame apie žymų kultūrininką, etno-
grafą. Tačiau iš tiesų I. Končiaus veikla daug platesnė ir įvairesnė.

1 Žr. šioje knygoje p. 7-23.

Muziejaus archyvas

556

Vėl grįžkime į praeitį. I. Končius — pirmasis lietuvis mokytojas Palangos gimna-
zijoje, į kurią pateko iš Peterburgo baigęs universitetą ir gana palankiai susiklojus
aplinkybėms, nes Lietuvoje carinė valdžia lietuvių į gimnazijas stengdavosi neskirti.

Per Pirmąjį pasaulinį karą I. Končius vėl Peterburge, kur įkuria draugiją šelp-
ti nuo karo nukentėjusius lietuvius. Nuo 1915 m. rudens mokytojauja Estijoje,
Veraus (Verrė) mieste, į kurį perkeliama Palangos mergaičių gimnazija. Rašo
lietuvišką fizikos vadovėlį, kurio 150 puslapių, I. Končiaus tvirtinimu, buvo iš-
spausdinta karo metais Voroneže. Deja, spaudinio nerasta, 316 puslapių ran-
kraštis saugomas Vilniaus universiteto rankraštyne.

1920 m. likimas I. Končių nubloškia į Stavropolį, kur jis dirba Žemės ūkio
instituto asistentu, įkuria komitetą lietuvių pabėgėliams šelpti, kuriam ir vado-
vauja. 1921 m. vasarą grįžta į Lietuvą ir dėsto Dotnuvos žemės ūkio ir miškų
mokykloje. Prasideda tikriausiai vienas aktyviausių jo mokslinio, pedagoginio,
kultūrinio ir kraštotyrinio gyvenimo laikotarpių.

Dėstydamas fiziką, jis susiduria su šios srities lietuviškosios terminijos sty-
giumi. I. Končius ryžtasi sukurti terminus, kreipiasi į Joną Jablonskį, kurį ato-
stogaujantį aplanko prie Seredžiaus. Fizikos terminijos reikalai I. Končiui ir
vėliau nuolat rūpėjo.

1924 m. Žemės ūkio technikumas Dotnuvoje pertvarkytas į akademiją,
I. Končius jau docentas, o nuo 1926 m. docentas Lietuvos universitete Kaune.
1931-1939 ir 1940-1944 m. I. Končius Vytauto Didžiojo universiteto Matema-
tikos ir gamtos fakulteto Fizikos katedros vedėjas, nuo 1932 m. pakeltas į eks-
traordinarinius profesorius.

I. Končius dalyvauja mokslinėse konferencijose, mokslo tikslais pabuvoja
Švedijoje, Sovietų Sąjungoje, Čekoslovakijoje. Su Povilu Brazdžiūnu parengė ir
1938 m. išleido Fizikos praktikos darbus, su Kazimieru Baršausku tyrinėjo kos-
minius spindulius, o su Antanu Juška 1941 m. parengė Fizikos kursą.

VADOVAVO VILNIAUS UNIVERSITETUI

Ypatingą vietą I. Končiaus biografijoje užėmė 1939-1940 m. sandūra. Bū-
damas didelis visuomenininkas, tačiau visada vengęs administracinio darbo,
I. Končius leidosi įkalbamas perimti tuometinio Stepono Batoro universiteto
valdymą. Pasijuto kaip įmestas į ugnį. Jam teko lenkiškos dvasios mokslo ir stu-
dijų įstaigą perdirbti į lietuvišką, lojalią Lietuvos Respublikos vyriausybei. Tam
reikėjo parodyti nemažai takto ir diplomatinių sugebėjimų. 1940 m. sausio 15 d.
Vilniaus universiteto rektoriumi paskirtas prof. Mykolas Biržiška. Faktiškai uni-
versitete pereinamuoju laikotarpiu (1939 11 20 — 1940 01 15) rektoriaus pareigas
ėjęs I. Končius savo misiją įvykdė garbingai ir grįžo į Vytauto Didžiojo univer-
sitetą, kur dirbo iki jo uždarymo 1943 m.

Muziejaus archyvas

559

ČERVENĖ IR KARO METAI LIETUVOJE

Beje, 1943 m. galėjo ir nesulaukti, nes 1941 m. gegužę buvo suimtas sovietų.
Kalėjo Kaune, Minske, o nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir pra-
sidėjus karui, su kitais kaliniais buvo varomas į Rytus. Birželio 26-osios naktį
dauguma tų žmonių buvo sušaudyti Červenės miške. I. Končiui ir dar kai ku-
riems pasisekė — jie liko gyvi ir grįžo į Kauną.

Karo metais buvo įkurta Savitarpinės pagalbos organizacija, kuri atliko ne-
paprastai svarbų lietuvius telkiantį vaidmenį. Tai buvo vienintelė lietuvių or-
ganizacija, kuri veikė karo metais visose apskrityse: rinko aukas iš ūkininkų ir
šelpė mokytojus bei kitus šalpos reikalingus asmenis.

1943 m. naciams uždarius Lietuvos aukštąsias mokyklas ir Lietuvos mokslų
akademiją, į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežus apie 40 Lietuvos inteligen-
tų, I. Končius buvo vienas iš tų, kuris net nacių verčiamas nepasirašė kvietimo
Lietuvos jaunimui stoti į SS legioną. Be to, I. Končius pasirašė protestą vokie-
čių generaliniam komisarūi Adrianui von Rentelnui dėl išvežtų į koncentracijos
stovyklą lietuvių inteligentų. Šie principingi pilietiniai žingsniai turėjo didžiulį
poveikį lietuvių visuomenei. Apie tai, minint I. Končiaus 70-metį, JAV lietuvių
spaudoje rašė Mykolas Krupavičius.

ŽEMAITIŠKAI KALBINO SAVO NUDROŽTUS
ŠVENTUOSIUS

Antrojo susitikimo su bolševikais I. Končius nelaukė ir 1944 m. vasarą, ar-
tėjant frontui, pasitraukė į Vakarus. Kartu pasitraukė ir jo sūnūs Vytautas bei
Liudas. Lietuvoje liko I. Končiaus žmona Marija Kentraitė-Končienė ir sūnūs
Algirdas bei Jurgis.

Patirti išgyvenimai nenumarino I. Končiaus visuomeniškumo. Pokaryje Vo-
kietijoje, Bairoite (Bayreuth) jis įkūrė Savitarpinės pagalbos komitetą, gyvenda-
mas lietuvių stovyklose mokytojavo laikinose lietuvių mokyklose, rašė pabėgėlių
spaudai. Tapo Lietuvos tremtinių bendruomenės valdybos nariu, Akademinio
skautų sąjūdžio pirmininku (1947-1954).

Persikėlęs į JAV, Bostoną, Tuftso universitete dirbo fizikos tyrimų labora-
torijoje. Dalyvavo Lietuvių inžinierių draugijos veikloje, tapo jos garbės nariu.
1960 m. buvo apdovanotas aukščiausiu Lietuvių skautų sąjungos Geležinio Vil-
ko ordinu. JAV tęsė ir savo pamėgtą meninę veiklą: drožinėjo šventųjų skulptū-
ras, koplytėles, kryžius. Drožinėdamas užsimiršdavo, ir tai jam padėjo iškęsti
prievartinės emigracijos nedalią. Taip niekada ir nebeišvydo savo Lietuvos. Jam
jau nebuvo lemta keliauti karštai mylimos Žemaicijos keliais ir takais. Žemaitiš-
kai galėjo pakalbinti tik savo nusidrožtus šventuosius, į kuriuos įdėjo visą savo

Muziejaus archyvas

560

Prof. Igno Končiaus vyriausias sūnus Algirdas Končius (1915-2006).

Fot. Kęstutis Stoškus

ilgesį ir meilę, kurią visada norėjo skirti tik savo kraštui ir jo žmonėms.

Prof. I. Končius mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname, palaidotas Čikagos
Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Į Tėvynę sugrįžo tik 1996 m., kai jo palaikai
buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.

VIENINTELIS, KURIS SIEJA KARTAS

I. Končiaus sūnus dr. Algirdas Končius — vienintelis, kuris liko siejančiąja
grandimi su tėvo karta. Tarpukario metais Algirdas Končius Prahoje baigė
Žemės ūkio inžinerijos ir miškų institutą, anglų kalbos įgūdžius gilino Lon-
done (1936-1937).

Bendrauti su A. Končiumi malonu, lengva, nors nėra labai paprasta. Mat rei-
kia orientuotis daugybėje įvykių, bent viena ausimi būti girdėjus apie daugybę
asmenų, kurie buvo tarpukario visuomeninio gyvenimo ašis, o kiti — pokario
metų aukos ar budeliai. Jaunesnės kartos atstovui visa tai tėra gal tik kažkur

Muziejaus archyvas

561

kažkiek skaitytų, girdėtų nuotrupų atgarsiai. A. Končiui šie prisiminimai yra
didžiulis turtas.

A. Končiui svarbu, kad jo tėvo prof. Igno Končiaus mokslinis ir kultūri-
nis palikimas jaunesnės kartos žmonėms būtų žinomas, nenugultų vien tik į
paveldo saugyklų lentynas. A. Končius pasistengė, kad 1996 m. būtų spaudai
parengta ir išspausdinta priverstinėje emigracijoje mirusio jo tėvo etnografinių
atsiminimų knyga Žemaičio šnekos, kuri mums atveria platoką langą į XX a.
pradžios žemaičių materialinę ir dvasinę kultūrą. 2001 m. A. Končiui pavyko
išleisti tėvo atsiminimus Mano eitasis kelias. Šią knygą sudarė pats autorius I.
Končius. Jam nebuvo lemta išvysti Tėvynės, su kuria jis buvo suaugęs kūnu ir
siela. Tai prisiminimai apie tėviškę, vaikystę, mokslo metus, tremtį, konkre-
čius žmones.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma per tris tūkstančius I. Končiaus
fotografijų, kurios šiandien, per pastarąjį šimtmetį visiškai pasikeitus Žemaiti-
jos kraštovaizdžiui, turi labai didelę mokslinę ir kultūrinę vertę. Jau pats laikas
būtų išleisti I. Končiaus fotografijų leidinį.

Pokalbyje su dr. Algirdu Končiumi iš prisiminimų iškils ne tik jo tėvo pa-
veikslas, bet ir daugelis kitų tarpukario ir pokario Lietuvos asmenų, kurie
reikšmingi mūsų kultūrai ir mokslui. Svarbiausia, jog tai autentiški amžininko
prisiminimai ir požiūris į to meto įvykius.

GYVENIMAS REIKALAVO EITI Į ŽMONES

Gerbiamasis Algirdai Končiau, ne kartą mūsų pokalbiuose apie savo tėvą fizi-
ką, etnologą ir rašytoją prof. Igną Končių esate sakęs, kad tikrų mokslinių darbų,
kaip mes juos šiandien suprantame, jis parašė ne tiek jau daug. Mat gyvenimas iš
tarpukario Nepriklausomos Lietuvos profesorių reikalavo ne vien mokslinių tyrinė-
jimų. Vaizdžiai tariant, ir kitaip nei mūsų laikais, reikalavo ne tiek skverbimosi
į gylį, kiek veiklos į plotį. Juk būtent tas stebėtinai platus interesų ratas prof. Igną
Končių tarp amžininkų padarė šimto nuopelnų žmogumi. Ką Jūs apie tai manote?

Turbūt žemaičiai Igną Končių taip pavadino. Kaip aš tą problemą suprantu?
1918 m. susikūrus Nepriklausomai Lietuvos valstybei, o 1922 m. įkūrus Lietu-
vos universitetą, iš visos Rusijos ėmė grįžti inteligentai: pedagogai, inžinieriai
ir kitų profesijų atstovai. Mokslo žmonių, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir pro-
fesorių buvo nedaug — tik vienas kitas. Mokslinius laipsnius turėjo Augustinas
Voldemaras, Vincas Čepinskis ir dar keli. Todėl pačius dėstytojus ir mokslo
žmones Lietuvai reikėjo parengti. Tačiau kaip juos rengti, jei nebuvo net lite-
ratūros? Ta pačia proga priminsiu, jog mano tėvas buvo parengęs keturių dalių
(400 p.) lietuvišką hzikos vadovėlį, pradėtą rašyti dar 1915 m. pradžioje, kuris
taip ir liko neišspausdintas.

Muziejaus archyvas

562

Vienu metu reikėjo griebtis daugybės darbų. Tarpukario Lietuvos profesūra
labai aiškiai suvokė šią pagrindinę mintį: negalima užsidaryti savajame kiaute,
nes gyvenimas reikalavo eiti į žmones. Beje, taip sakė ir Kristus. Profesoriai su-
prato, kad tautą reikia auklėti, šviesti, ir niekas kitas to darbo nepadarys — tik
jie patys.

Tada visiškai suprantama, kodėl Ignas Končius ar net toks puikus hidrologas
kaip Steponas Kolupaila, kurio monografija Nemunas ir dabar neprarado moks-
linės vertės, tapo Akademinio skautų sąjūdžio veikėjais. Per skautiją jis taip pat
nešė šviesą savo krašto žmonėms. Hidrologijos klausimais domėjosi ir I. Končius,
kuris su prof. Viktoru Ruokiu parašė keletą straipsnių apie kelionę nuo Minijos
ištakų iki žiočių. Tai buvo didžiausiai Žemaičių krašto upei skirtos publikaci-
jos. I. Končius buvo ne tik skautų organizacijos narys, bet dar priklausė bene
aštuonioms Lietuvos (nuo 1930 m. — Vytauto Didžiojo) universiteto studentų
organizacijoms, buvo Žemaičių studentų draugijos įkūrėjas, be to, dar šešių ar
septynių organizacijų garbės narys.

Norite pasakyti, kad akademinė bendruomenė buvo labai demokratiška, ne-
sijautė didelio atotrūkio tarp studentų ir profesūros, visus vienijo bendri siekiai?

Noriu pasakyti, kad profesūra gyveno kartu su jaunuomene, kartu su visa
tauta. Šią mintį galėčiau pagrįsti pavyzdžiais iš savo patirties. Studentai su savo
profesoriumi ar dėstytoju užėję tegu ir į aludę niekada nepadaugindavo, elgė-
si padoriai.

Universitete trūko daug ko — lėšų, aparatūros, literatūros. Tačiau kodėl mano
tėvą prof. Igną Končių geru žodžiu minėjo jo buvę asistentai? Todėl, kad ne pats
katedros vedėjas skubėjo tobulintis į užsienį, bet siuntė savo gabiausius jaunus
Matematikos ir gamtos fakulteto Fizikos katedros darbuotojus. Taip į Angliją
išvyko tobulintis Adolfas Jucys, kuris 1938 m. stažavosi Mančesterio, 1939—
1940 m. Kembridžo universitetuose. Kazimieras Baršauskas 1936 m. tobulino-
si Berlyno universitete. Povilas Brazdžiūnas išvyko į Ciuricho universitetą, kur,
vadovaujamas prof. E. Meyerio, 1930 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją.
Antanas Žvironas taip pat studijavo Ciuricho universitete, to paties E. Meyerio
vadovaujamas 1933 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją. Kiek anksčiau An-
tanas Puodžiukynas mokėsi Miunsterio ir Vienos universitetuose, 1927 m. Vie-
noje įgijo eksperimentinės fizikos daktaro laipsnį, vėliau dirbo su I. Končiumi
Lietuvos universitete.

Muziejaus archyvas

563

JO PAŠAUKIMAS - BŪTI VISUOMENININKU

Mavyt, I. Končiaus pašaukimas — būti mokytoju, ir juo — plačiąja prasme —
jis buvo visą savo gyvenimą.

Pirmiausia jo pašaukimas — visuomeninė veikla, kuriai jis atidavė labai daug
laiko ir jėgų. Tiesa, buvo gabus ir mokslinei veiklai. Sprendžiu iš to, kad Peter-
burgo universitete kurį laiką dirbo fizikos laboratorijoje. Kai tėvas 1917-1920 m.
buvo priverstas gyventi Stavropolyje ir dirbo Žemės ūkio institute asistentu, jis
buvo kviečiamas asistentu į Tbilisio universitetą. Tiesa, dėl šito nesu visiškai ti-
kras. Į Lietuvos mokslo istoriją I. Končius pirmiausia įeina kaip pirmojo lietuviš-
ko Meteorologijos vadovėlio (1924) ir pirmojo fizikos terminų žodyno Terminai
fizikos reikalams (1923, 1924) sudarytojas. Taip pat yra išleidęs fizikos paskaitų
konspektų, išvertė mokslo populiarinimo knygų. Išleido ir taikomosios meteo-
rologijos vadovėlį Ūkininko dangus (1925).

Tačiau I. Končiaus visuomeninė veikla šiandien man atrodo daug ryškesnė ir
už mokslinę. 1907-1912 m. studijuodamas Peterburge buvo vienas iš šio mies-
to lietuvių draugijos veikėjų, įsteigė ir dalyvavo studentų ratelyje, kuris tyrinėjo
lietuvių tautos praeitį ir kultūrą. Skaitė paskaitas pats ir kvietėsi kitus lektorius,
kurie rūpimais klausimais galėjo pasakyti ką nors naujo.

I. Končiaus visuomeniškumo, kaip būdo savybės, tikriausiai nereikėtų at-
skirti nuo jo pomėgio rašyti į plačiąją spaudą. Pirmuosius savo straipsnius spau-
doje tėvas paskelbė dar 1904-1905 m., vėliau rašė ir studijuodamas Peterburge.
Paulius Galaunė man yra sakęs: „Tuo metu, kai gyvenau Petrapilyje, man buvo
labai įdomu skaityti Igno Končiaus straipsnius...“ To savo pomėgio tėvas nie-
kada neprarado.

Peterburgo universiteto profesoriaus, Lietuvių mokslo draugijos nuo 1907 m.
nario Eduardo Volterio paskatintas Ignas Končius per 1911-1912 m. vasaros atos-
togas, kaip pats rašo, valkiojosi po Žemaitiją, registravo, aprašinėjo ir fotografa-
vo koplytėles, kryžius, šventųjų skulptūras. Plungės apylinkėse dviračiu įveikė
800 km. Ir kiekviename iš jų rado po kelias koplytėles ar kryžius. Šiuos savo įspū-
džius iš kelionių po gimtojo Plungės krašto apylinkes aprašė 1912 m. laikraštyje
Lietuvos žinios. Tai ištisas ciklas etnografinio pobūdžio straipsnių „Žemaičiuos“.

Jau tuo metu I. Končius buvo susipratęs žemaitis, dėl to man nekyla jokių
abejonių. Visuomeninės veiklos nemetė ir baigęs universitetą, kai Pirmojo pa-
saulinio karo metais su Palangos gimnazija, kurios mokytoju buvo, jam teko
evakuotis nuo fronto į Peterburgą, vėliau kurį laiką gyventi Veraus miestelyje
Estijoje, o 1920 m. atsidūrė jau minėtame Stravropolyje. I. Končiaus visuome-
niškumas atsiskleidė visa jėga, kai 1921 m. sugrįžo į Nepriklausomą Lietuvą.
Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, kuri 1924 m. buvo perorganizuota
į Žemės ūkio akademiją, I. Končius dėstė fiziką ir matematiką, pasireiškė ne

Muziejaus archyvas

564

tik kaip puikus ir studentų mėgstamas dėstytojas, bet ir kaip didelis visuome-
nininkas, kraštotyrininkas. Ši jo veikla nenutrūko ir 1926 m. I. Končiui su šei-
ma persikėlus į Kauną, kur jis buvo pakviestas Lietuvos universiteto docentu.

Susidaro įspūdis, jog kraštotyrinė veikla I. Končiui buvo daug daugiau negu
tiesiog pomėgis ar malonus laisvalaikio leidimo būdas. Tikriausiai iš viso ne-
galėtume suprasti prof. I. Končiaus vietos Lietuvos moksle ir kultūroje, jeigu iš
akių išleistume šią jo veiklos dalį. O ji tęsėsi nuo studijų metų Peterburge iki
paskutinių jo gyvenimo metų Lietuvoje.

I. Končius 1921 m. Dotnuvoje buvo įsteigęs būrelį gimtajam kraštui pažin-
ti, kurio veikloje dalyvavo ne tik Žemės ūkio ir miškų mokyklos moksleiviai,
bet ir kiti dotnuviškiai. Su savo bičiuliu ir dėstytoju, būsimuoju profesoriumi
Viktoru Ruokiu 1922 m. tyrinėjo Palangos apylinkes. Šios ekspedicijos rezulta-
tas - knyga Palangos kraštas. Palangos kraštui pažinti medžiaga (1925). Vai gana
išsami etnografinė studija, kurioje yra ir statistinių duomenų.

Man, regis, 1930 m. taip pat yra tekę dalyvauti vienoje ekspedicijoje su tėvu
į Apuolės piliakalnį Skuodo rajone. Toje ekspedicijoje, be I. Končiaus, dalyva-
vo prof. Eduardas Volteris, generolas Vladas Nagius-Nagevičius, kuris 1904 m.
buvo baigęs Peterburgo archeologijos institutą, o 1921 m. Kaune jau buvo spė-
jęs įsteigti Karo muziejų. Dalyvavo taip pat tėvo brolis, mano dėdė Petras Kon-
čius. Aš tarp visų išvardytų, suprantama, buvau pats jauniausias ir ne kažin kiek
šiandien apie tą ekspediciją galėčiau papasakoti. Prisimenu, jos dalyviai kasinė-
jo Apuolės piliakalnį, tėvas, aišku, ir fotografavo. Išliko nuotrauka, kurioje visi
esame nusifotografavę prie piliakalnio.

Mano dėdė P. Končius tuo metu buvo Jonui Vailokaičiui priklausiusio Ūkio
banko Klaipėdos skyriaus direktorius, turėjo seną lengvąjį automobilį „Fordą“
ir Apuolės piliakalnio tyrinėtojai. P. Končius buvo kultūrininkas, todėl tokias
savo brolio iniciatyvas paprastai palaikydavo.

APLINKA

Ne kartą esate pabrėžęs, jog I. Končius buvo užsispyręs žemaitis, labai kietas ir
sąmoningas lietuvis. Kokioje aplinkoje jis išaugo, gal jau XX a. pradžioje jį supo
lygiai tokie pat užsispyrę ir sąmoningi žemaičiai? Kitaip tariant, ar I. Končius tuo
metu buvo iš aplinkos išsiskirianti asmenybė, o gal vienas iš daugelio panašių?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą, turėčiau prisiminti vieną kitą tos aplinkos
žmogų. Mano senelis, motinos tėvas Jonas Kentra buvo vienas iš pagalbininkų,
kai 1899 m. Palangoje buvo statomas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika
pirtyje“. Taigi tautiškai susipratęs žemaitis. Kentros buvo kilę nuo Vėžaičių. Jo-
nas Kentra vežiojo ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą, buvo išvežtas į Sibirą.

Muziejaus archyvas

565

Apskritai žemaičių ūkininkai buvo gana pasiturintys, turėjo po 20—25 ha že-
mės. Buvo ir vadinamųjų žemaičių bajorų, kurie kalbėję tik žemaitiškai, o prie
dvaro girdėdavę ir lenkų kalbą. Kretingoje didelį dvarą turėjęs Parčevskis kal-
bėjo tik žemaitiškai, nes kitaip nemokėjo. Grafas Alfredas Tiškevičius, su ku-
riuo kartu Palangoje žaisdavome futbolą, taip pat jokios kitos kalbos, išskyrus
žemaičių ir prancūzų, nemokėjo. Su jo dėde Kretingoje gyvenusiu grafu Alek-
sandru Tiškevičiumi vieną kartą man yra tekę net pusryčiauti jo žiemos sode,
kuris dabar atkurtas ir priklauso Kretingos muziejui.

Tačiau Jūs, kiek žinau, nesate bajoras, tai kaip suėjote į artimą pažintį su grafais
Tiškevičiais? Per tėvą prof. Igną Končių, o gal per dėdę Petrą Končių?

Mes, Končiai, - mužikai. Mano mamos tėvai buvo Bielkevičiai, turėjo 50
hektarų. Mano tėvas šaipydavosi: „Kokie jūs Bielkevičiai — Bielkai esate.“ O
vienas tų Bielkevičių — Jonas — prieš karą buvęs Veterinarijos instituto direk-
torium, per dantį traukdavo mano tėvą: „Ak tu, Končiau, mužike.“ Taip vie-
nas ant kito.

Reikia suprasti savotišką to meto atmosferą. Mano senelis iš Končių pusės
kalbėjo lenkiškai, kaip ir senelė iš Bielkevičių, bet savo dvasia — i vitro — jie visi
buvo lietuviai žemaičiai. Kalba buvo mechaniška bendravimo forma. Mano tėvo
tėvai turėjo 36 hektarus pievų ir kitos žemės. Tėvas rašo, kaip jo sesuo mokėsi
Plungėje. Jeigu tik mokytojas išgirsdavo kalbant mokinius nerusiškai, tai paka-
bindavo ant kaklo „metelingę“ — tokią metalinę lentelę. Perkabinti ant kito mo-
kinio kaklo galėsi tik tada, jei išgirsi kitą lietuviškai kalbant.

KAIP KAZIMIERAS JAUNIUS IŠGELBĖJO KONČIŲ PAVARDĘ

Kaip atsitiko, kad Končius netapo Koncevičiumi? Juk pavojaus būta?

Reikšmingas klausimas. Mano dėdė Petras Končius mokėsi kunigų semina-
rijoje Peterburge, nes Kauno kunigų seminarija buvo uždaryta. Kai mokėsi jau
trečiame kurse ir visi tikėjosi, kad P. Končius taps kunigu, rektorius sykį jį pa-
vedėjo į šalį ir sako: „Ponas esi Kuncewicz, ne Končius. Matai?“ Dėdė krapšto
pakaušį — ką dabar daryti? Tada nuėjo pas kalbininką kunigą Kazimierą Jaunių,
kuris ten pat dėstė, ir klausia: „Ką man dabar daryti? Rektorius liepia pavardę
keisti.“ K. Jaunius ir sako: „Nekeisk, tavo labai graži tikra žemaitiška pavardė.
Žiūrėk, kas parašyta maldaknygėje: Per kryžių ir končią Tavo...“

Todėl mokykloje ir gimnazijoje mane visada ir vadindavo mžkele. O dėdė
P. Končius taip ir netapo kunigu — išėjo iš seminarijos.

Kiek ta K. Jauniaus pateiktoji Končiaus pavardės etimologija rimta?

Veikiausiai kalambūras. Bet K. Jaunius šitaip pasakė.

Vadinasi, K. Jaunius išgelbėjo Končiaus pavardę nuo sulenkinimo?

Taip išeina. Mano tėvui pavojaus nebuvo, nes į kunigus nėjo. Pakako būti

Muziejaus archyvas

566

Ignatijum Antonovičium. O dėdei Petrui dėl pavardės galėjo būti striuka. Kaip-
gi mužikas gali būti kunigu?

Išvažiuodami iš Stavropolio tėvai vežėsi ir savo uždarbį — vieną kitą auksinį
dešimtuką. Dar tik prasidėjus karui, evakuojant Palangos progimnaziją, tėvui
buvo išmokamas atlyginimas į priekį ir jo paklausė: „Ar popieriais, ar metalu
norite gauti?“ Tėvas sutiko per pusę: dalį asignacijomis, dalį auksiniais pinigais.
Tai buvo laikai: ne visi norėjo imti auksą. Vieną kitą auksinę monetą įkišę į mui-
lą tėvai atsivežė iš Rusijos grįždami į Lietuvą.

I. KONČIAUS ARCHYVO KELIAS Į TĖVYNĘ

Kaip Amerikoje rašyti Jūsų tėvo rankraščiai atsidūrė Jūsų rankose? Tikriausiai
tai ilga istorija, nes sovietmečiu vargu ar tėvas iš Amerikos būtų galėjęs Jums tuos
rankraščius perduoti?

Rankraščiai kartu su visu tėvo archyvu iš JAV atvežti jau šiais laikais. Ame-
rikoje, gyvendamas Bostone, vėliau Čikagos priemiestyje Putname, tėvas ben-
dravo su jam artimais žmonėmis, savo buvusiais studentais dar iš Kauno laikų.
Daug bendravo su labai jį gerbusiais skautais, nevedusiu, neseniai mirusiu vy-
riškiu. Su jais tėvas tvarkė visus skautų reikalus. Savo svarbiausius archyvinius
rašto dalykus tėvas atrinko, sutvarkė ir sukrovė į didelį lagaminą, tačiau prieš
mirtį sūnui Liudui kažkodėl nepaliko. O paliko inžinieriui Kostui Nenortui,
gyvenusiam netoli Bostono. Žinoma, man tai buvo truputį keista.

Po Kosto Nenorto mirties tėvo lagaminas su rankraščiais ir kitu archyvu
liko pas Iną Nenortienę. Ji gyveno Čikagoje netoli mano brolienės namų (bro-
lis Liudas Končius tada jau buvo miręs). Žinoma, nedavė ramybės klausimas,
kodėl tėvas savo rankraščius paliko Nenortams. Kai sužinojau, kad brolis mi-
ręs, paprašiau jo dukters, savo dukterėčios, kad man į Vilnių atsiųstų tą tėvo la-
gaminą. Žinoma, padėkojau ir poniai Inai Nenortienei, kad išsaugojo šį mūsų
šeimai brangų palikimą.

Lagamine viskas buvo gana tvarkingai suvyniota ir sudėta. Labai abejoju,
kad kas nors būtų domėjęsis tėvo raštais, juos skaitęs. Ten buvo tokių dalykų, iš
kurių lyg ir aiškėja paskutinė tėvo valia: kiek, ką ir kam palikti.

PALIKIMAS

Būtų labai netaktiška klausti, kas gi Jums turėjo tekti. Tikriausiai tas lagami-
nas su tėvo raštais ir archyvu, apie kurį ir kalbate?

Kai gavau tėvo lagaminą, staiga išgirdau, kad brolienė pradėjo dalinti tėvo
drožinius. Parašiau gana piktą laišką į Ameriką. „Visi tėvo drožiniai nepriklau-
so nei man, nei jums. Jie priklauso Lietuvai, žemaičiams. Kad neišdalintumėte

Muziejaus archyvas

567

kokiems negrams...“ Kol aš nesupykstu, mane net gali mylinčiu vadinti. Bet
kai supykstu...

Nebūtumėte žemaitis...

Jaučiuosi lyg sėdėdamas prie suskilusio lovio, nes nežinau, ar visus tėvo dro-
žinius gavau. Juk tėvas buvo nepaprastai tvarkingas, viską numeruodavo. Skau-
tų kaklaraiščiams darydamas žiedelius, ir juos numeruodavo. Pavyzdžiui, Rūta
Kviklytė-Kulikauskienė gavo tėvo iš medžio padarytą sagę. Tarp jo popierių
radau parašyta, kad jai padarytas toks ir toks dirbinys, jo numeris toks ir toks.
Kartą ji manęs ir klausia, gal šią sagę atiduoti į tėvo darbų ekspoziciją Plungės
muziejuje? Atsakiau, kad nereikia, nes tėvas jai užrašė, jai ir turi priklausyti. O
aš tėvo drožinius, gautus iš Amerikos, perdaviau Plungės muziejui. Tiesa, vai-
kams esu davęs po vieną drožinį, kad saugotų senelio atminimą.

Kokius ryšius Ignas Končius palaikė su Broniumi Kvikliu, enciklopedinio leidi-
nio „Mūsų Lietuva“ autoriumi?

B. Kviklys su I. Končiumi ilgai ir dažnai susirašinėjo. Tėvas visus laiškus su-
rišo į ryšulėlį ir jie išliko iki šių dienų.

Beje, vienas turtingas JAV lietuvis Bronius Aleksandravičius siūlėsi iš tėvo
nupirkti visą jo drožinių kolekciją. Jis tvirtino, kad jau buvo sulygęs už 5 tūkst.
JAV dolerių. Tėvas prieš parduodamas B. Aleksandravičiui minėjo, kad dar nori
pasitarti su sūnumis Liudu ir Vytautu. Nežinia, ką tėvas galvojo, bet man atro-
do, kad jis vis dėlto nenorėjo galutinai skirtis su savo drožiniais.

B. Aleksandravičius man papasakojo įdomų faktą iš skautiškojo judėjimo,
kuriam mano tėvas atidavė daug jėgų. 1957 m. Alpių papėdėje vyko pasaulinis
skautų suvažiavimas. Dalyvavo visos valstybės, kuriose buvo skautų organizacijų.
Iškilo klausimas dėl valstybių, kurios buvo okupuotos Sovietų Sąjungos, atstova-
vimo. Kaip dalyvauti lietuviams? Klausimas buvo išspręstas, kai Lichtenšteino
princas sutiko tautų parade nešti lietuvišką tautinę vėliavą. Aš tą vėliavą išsau-
gojau. Ją man atsiuntė to suvažiavimo dalyvis Vytautas Skrinskas, mano ben-
draklasis iš Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos, gyvenęs Toronte, Kanadoje.
Dabar ta vėliava saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Kas vasarą B. Aleksandravičius atvažiuoja į Lietuvą, vasaroja Nidoje. Susitikę
prisimename tėvą, jo aplinkos žmones Amerikoje ir Lietuvoje. Paskutinį kartą
susitikę nemažai kalbėjomės ir apie Joną Remeiką, su kuriuo likimas buvo su-
vedęs mano tėvą.

ŠEIMĄ MAITINO PEILIU

Jono Remeikos pavardė mums padės atskleisti naujas I. Končiaus asmenybės spal-
vas, bet tam mums teks nukeliauti į kitą pasaulio kraštą — į Šiaurės Kaukazą, Stav-
ropolį. Gal primintumėte, kaip I. Končius su visa šeima ten atsidūrė?

Muziejaus archyvas

568

1913 m. baigęs Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ir
palankiai susiklosčius aplinkybėms I. Končius įsidarbino Palangos mergaičių
progimnazijoje mokytoju. Buvo pirmasis šios progimnazijos mokytojas žemai-
tis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, progimnazija buvo evakuota į Esti-
jos miestą Verų, vėliau perkelta į Peterburgą, o iš ten iškeldinta net į Stavropolį.
Rusiją krėtė įvykiai: 1917 m. Vasario revoliucija, paskui spalio perversmas, pra-
sidėjo pilietinis karas.

Stavropolyje tėvas dėstė matematiką Olgos mergaičių gimnazijoje, dirbo Že-
mės ūkio institute laborantu. Buvo sunkus metas, o Rusijoje — visiška suirutė.
Vieną vakarą miestą užimdavo raudonieji, kitą — baltieji.

Laimei, I. Končius buvo labai nagingas žmogus, darydavo rūkoriams kandi-
klius ir cigarines. Jie turėjo didelę paklausą tarp karininkų, kurie net išrūpino tėvui
maisto davinį. Už kandiklį galima buvo gauti iki tūkstančio rublių — tiek kaina-
vo pieno butelis. O atlyginimo gaudavo šešis tūkstančius rublių, t. y. šešis bute-
lius pieno. Savo atsiminimuose tėvas rašo, kad Stavropolyje šeimą maitino peiliu.

Nagingas ir apsukrus žmogus vis ką nors prasimano. Pamenu, kaip tėvas
kartu su mokytojų seminarijos mokytoju Alfonsu Paške augino triušius, nes
šeimai reikėjo pramisti. Regis, tiems triušiams auginti buvo įkurtas net pavyz-
dinis triušių ūkis. I. Končius su tais triušiais net ir parodose dalyvaudavo. Kai
rengėsi grįžti į Lietuvą, pardavė triušius, už kuriuos gavo tiek milijonų, kad su
A. Paške nupirko po aštuonis pūdus miltų.

STAVROPOLYJE

Kiek žinau, Stavropolyje I. Končius rūpinosi ir nukentėjusiaisiais nuo karo iš
Lietuvos?

Jis buvo Nuo karo nukentėjusiems šelpti draugijos pirmininkas visame Šiau-
rės Kaukazo regione. Rūpinosi savo kraštiečiais. Kai 1918 m. V. Leninas pa-
skelbė dekretą, leidžiantį Rusijos teritorijoje esančių tautų atstovams grįžti į
savo tėvynę, I. Končius gavo įgaliojimus registruoti tautiečius, norinčius grįžti
į Lietuvą. Kartą pas jį atėjo Jonas Remeika. Kilimo nuo Obelių, tarnavęs caro
kariuomenėje, o kai Rusija pralaimėjo karą Vokietijai, rusų kariuomenės dali-
niai išsibarstė po visą subyrėjusios imperijos teritoriją. Pulkas, kuriame tarnavo
J. Remeika, atsidūrė Irane. Teherane pabėgęs iš kariuomenės lietuvis atsidūrė
Stavropolyje. Bėglys be dokumentų prisistatė I. Končiui, nes išgirdo, jog yra kas
rūpinasi lietuviais pabėgėliais.

Tėvas išrūpino J. Remeikai darbo — pardavėju kooperatyve. J. Remeika buvo
matininko vaikas, septynerių išvežtas į Rygą pas batsiuvį, vėliau dirbo prie maši-
nų, pardavėju. Tada ir buvo paimtas į kariuomenę — į dragūnus. Kadangi J. Re-
meika neturėjo jokių dokumentų, tai I. Končius savo kraštietį ir globojo visą laiką.

Muziejaus archyvas

569

Prisimenu, motina nešiojo tokią boa — gyvatę primenančią šerpę iš skunko
kailio; visose nuotraukose ją galima matyti su ta boa. Daugelis moterų nešiojo
tuos skunko kailius, nes juodsidabrių lapių nebuvo, o rudųjų lapių kailiai, ma-
tyt, tuo metu nebuvo madingi. Atėjo žiema, o J. Remeika vis vaikščiojo plika
galva. Tada tėvas paėmė motinos boa ir atkirpo dalį skunko kailio su uodega,
pasistatė puodą ir ant jo dugno ėmė siūti J. Remeikai kepurę. Su ta kepure jis
vaikščiojo ne tik Stavropolyje, bet ir atvyko į Lietuvą. Atvažiavęs pas tėvą į Kau-
ną sakydavo: „Ignai, dar nešioju tavo skunką.“

SUSITIKIMAS SU JERONIMU UBOREVIČIUMI

J. Remeika buvo kairiųjų pažiūrų, kurių prisigraibė, matyt, dar kariuomenė-
je, ir vieną dieną — tai buvo Stavropolyje — tėvo klausia, ar šis nenorėtų susitikti
su Jeronimu Uborevičiumi. Tėvas tokiam susitikimui neprieštaravo. Nežinau,
kaip J. Remeika su J. Uborevičiumi susipažino, matyt, abiejų panašios pažiūros
ir tai, kad abu buvo lietuviai, juos kažkokiu būdu suvedė.

Kitą dieną, kaip buvo sutarta, J. Uborevičius atėjo į mūsų butą. Tiksliau
sakant, tai buvo palėpė, į kurią reikėjo lipti laipteliais. J. Uborevičius paėmė į
rankas pistoletą, į vamzdį įstūmė šovinį ir liepė pirmam lipti J. Remeikai. Ma-
tyt, norėjo išvengti netikėtumų, gal pasalos.

Tėvas, kuris buvo labai tvarkingas ir viską fiksuodavo, aprašė ir šį susitikimą.
Įdomiai jis apibūdino J. Uborevičių. Tai buvo caro laikų karininkas, po Rusijos
revoliucijų perėjęs į bolševikų pusę. Elegantiškas, ilgas į taliją siaurėjantis paltas,
su pensnė ir deimanto žiedu ant rankos. Labai mandagus, korektiškas. Tikras
inteligentas. Norėjo pasikalbėti su Nuo karo nukentėjusiems šelpti draugijos
pirmininku lietuviu.

Kalbantis tėvas pasiūlė J. Uborevičiui grįžti į Lietuvą. Jis padėsiąs, nes tu-
rįs tokių įgaliojimų. J. Uborevičius atsakė, kad pirma sutvarkysiąs bolševikus
ir tada grįšiąs.

Vadinasi, nebuvo pamiršęs ar atsisakęs Lietuvos.

Grįžti norėjo, tik nemanė, kad Rusijos revoliucija pakryps tokia linkme. Ne-
pamirškime, kad buvo mažos tautos atstovas. Susitikti su I. Končiumi jį vedė lie-
tuviškas kraujas ir smalsumas. Iš Rusijos revoliucijos daugelis tikėjosi ne Stalino
tironijos ir represijų. Tuo metu pusė Europos „sirgo“ kairuoliškomis pažiūromis,
prisiminkime, juk net ir inteligentijos salonuose kairuoliškos mintys buvo gero
tono požymis. Žmonės, panašūs į J. Uborevičių, tikėjosi ištrūkti iš caro glėbio, iš-
vaduoti iš „tautų kalėjimo“ — taip buvo vadinama imperialistinė Rusija — paverg-
tas tautas ir sukurti demokratinę respubliką. Kur visa tai nuvedė, parodė istorija.

Turime pripažinti, kad I. Končiaus ir J. Uborevičiaus susitikimas buvo reikšmin-
gas įvykis. Kad ir ką sakytume, J. Uborevičius — istorinė asmenybė, vienas žymiausių

Muziejaus archyvas

570

SSRS karo veikėjų. Priminkime, jog gimęs 1896 m. Antandrajos kaime, Utenos rajo-
ne. Studijavo Peterburgo politechnikos institute. 1915 m. mobilizuotas į kariuomenę,
mokėsi artilerijos mokykloje. Buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, vėliau vienas
raudonosios gvardijos organizatorių. Vadovavo revoliuciniams daliniams — divizi-
joms, armijoms. 1919-1920 m. kaip tik vadovavo I4-ajai, 9-ajai, 13-ajai armi-
joms. Vėliau tapo 5-osios armijos ir Rytų Sibiro karinės apygardos kariuomenės vadu,
1922 m. rugpjūtį tapo Tolimųjų Rytų Respublikos karo ministru. Pirmasis parašė
Raudonosios armijos statutus, t. y. mėgino padaryti tvarką kariuomenėje. Užėmė
labai aukštą padėtį VKP(b) hierarchijoje. Neteisėtai represuotas ir sušaudytas 1937
m. Gal išties kitaip būtų susiklostęs šio mūsų kraštiečio likimas, jei jis būtų paklau-
sęs I. Končiaus patarimo ir grįžęs į Lietuvą. Tačiau jis ryžosi įvesti tvarką Rusijoje.

KAI DRUSKA BUVO PATI TIKROJI VALIUTA

Buvote šešerių metų, kai visa Končių šeima su daugybe nuotykių parkeliavo į
Lietuvą. Ar atsimenate tą kelionę?

Prisimenu, kaip 1921 m. visą mėnesį važiavome gyvuliniame vagone per
Maskvą į Lietuvą. Kartu važiavo ir J. Remeika. Kadangi jis neturėjo dokumen-
tų, tai į vagoną ateinant tikrintojams J. Remeika ropšdavosi ant traukinio stogo
ir ten važiuodavo. Pavalgyti nusileisdavo žemyn. Taip mūsų šeimos globojamas
ir parvažiavo į Maskvą. Iš čia vėliau parsigavo į Lietuvą, į savuosius Obelius.

Proteguojamas tėvo J. Remeika įsikūrė Dotnuvoje, Babėnų miške prie Kė-
dainių. Dirbdamas eiguliu įsitaisė krautuvėlę, pasistatė namą. Buvo be galo ge-
ras mūsų pažįstamas. Buvau jį sutikęs gal 1946 ar 1947 m. Pasigyrė, kad vežąs
į Rusiją statines marinuotų agurkų. Jo verslumas buvo akivaizdus ir po karo.

O iš tos kelionės prisimenu, kaip Maskvoje mums reikėjo pervežti daiktus iš
vienos geležinkelio stoties į kitą. Vežikas klausia: „Kuo mokėsite?“ Tėvas žinojo,
kuo geriausia mokėti — druska. Iš anksto buvo pasirūpinęs pasiimti, nes žino-
jo, kad Maskvoje didžiulis druskos trūkumas. „Gerai, prašome sėstis“, — sutiko
mus paimti vežikas. Kai buvome nuvežti į vietą, tėvas išsitraukė taurelę ir pripylė
sklidinai druskos. Vežikas čia pat įsipylė tos druskos į burną ir ėmė putodamas
ją valgyti. Man buvo keista matyti, kad šitaip žmogus valgo druską - išsekintas
organizmas reikalavo. Druska Maskvoje tuo metu buvo pati tikriausia valiuta.

PROFESORIUS VISADA ŠELPDAVO STUDENTUS

Koks psichologinis klimatas vyravo prof. Igno Končiaus ir Marijos Kentraitės-
Končienės šeimoje? Kokioje aplinkoje augo keturi jų sūnūs, iš kurių šiandien Jus
vienintelį galime kalbinti? Pradžioje gal prisiminkime, ar labai skirtingi buvo Jūsų
tėvo ir motinos vaikų auklėjimo metodai?

Muziejaus archyvas

571

Nepasakyčiau, kad tėvo ir motinos supratimas apie vaikų auklėjimą būtų
kuo nors skyręsis. Mama turėjo tris seseris, visas jas pažinojau, nes teko pas vi-
sas tris tetas gyventi. Visų trijų seserų tvirtinimu, geriausio būdo, labai nuošir-
di buvo Manė, t. y. Marytė, mano motina. Pas mus Palangoje visada viešėdavo
daug giminaičių ir šiaip pažįstamų. Prisimenu, sekmadieniais mūsų namuose
pietaudavo dvylika trylika žmonių. Daugiausia tėvo pažįstami. Mama visada
vilkdavo produktus, laimei, turgus buvo netoli. Man, kaip vyriausiam sūnui,
dažniausiai tekdavo mamai padėti.

Taigi būdama gero, minkšto ir nevaldingo charakterio mama vadovavimą
šeimai perleido vyrui. Neatsimenu, kad būtų kada nors kilęs ginčas dėl pinigų
ar panašių materialių dalykų. Tėvai visada šiuo reikalu sutardavo. Tiesa, mama
buvo gana išlaidi ir nelabai tėvo pinigus taupė.

O tėvas, kiek prisimenu, visada turėdavo šelpiamų studentų, nors jo, kaip do-
cento, vėliau profesoriaus, atlyginimas ir nebuvo itin didelis. Prisimenu Vaclovą
Kaveckį, vėliau Vilniaus pedagoginio instituto fiziką, arba Gaidamavičių, kuris
su tėvu motociklu keliaudavo po Žemaitiją, fotografuodavo kryžius ir koplytėles.
Tėvas nusiųsdavo jiems ir daugeliui kitų pinigų. Neatsimenu atvejo, kad jis būtų
kada atsisakęs sušelpti atėjusių rinkti aukų studentų. Tais laikais buvo rinkliavų
gatvėje mada. Paaukojusiam prisegdavo tam tikrą popieriuką, kad į jį daugiau ne-
sikreiptų. Taigi sekmadieniais aukas rinkdavo studentai, žemaičiai, žydai, totoriai
ir daugelis kitų, kurie gaudavo leidimą rinkti aukas. Tėvas duodavo kiekvienam iš
savo sūnų po lygiai pinigų, kad mes galėtume savo dalį įmesti į aukų dėžutę. Ne-
skirdavo, ar tautininkas, ar krikščionis demokratas. Sušelpdavo ir žydus.

Mėgdavo vaikščioti su vaikais. Aš jau buvau aštuntos klasės gimnazistas, vė-
liau atvažiuodavau į namus jau kaip studentas. Visi keturi broliai eidavome su
tėvu pasivaikščioti. Du mano broliai buvo gana religingi, vaikščiojo į bažny-
čią. Taigi du broliai eidavo į bažnyčią, o kiti du — retai. Tėvas visada palaukda-
vo grįžtančių iš bažnyčios. Natūralus santykis su vaikais ir religija. Jo nuostata
buvo, kad vaikai taip pat gali turėti savo pomėgius ir pažiūras. Mama buvo ti-
kinti. Šeimoje švęsdavome religines šventes, mokykloje ir gimnazijoje lankėme
tikybos pamokas. O tėvas nebuvo nei šliūpininkas, nei laisvamanis.

Trumpai drūtai, buvo normalus žemaitis?

Taip, pats tikriausias žemaitis. Būdamas Žemaitijoje visada užeidavo į baž-
nyčią, būtinai ir kelionių metu. Senos žemaičių medinės bažnyčios jam buvo
labai prie širdies, o mūrinės — taip sau.

Taigi formavomės geroje aplinkoje, tad ir tėvas nesibaimino, kad galime išaug-
ti kokie niekdariai. Kaune gyvenome netoli Vytauto gatvės, Karo ligoninės g. 7.
Netoliese buvo generolo Silvestro Žukausko namai. Priešais mūsų namus buvo
nedidelė koplytėlė ir karo ligoninė. Koplytėlę prižiūrėjo rašytojas kun. Adolfas
Sabaliauskas-Žalia Rūta. Tėvas nepraeidavo pro šalį jo neužkalbinęs.

Muziejaus archyvas

572

I. Končius labai mėgo gamtą, buvo labai pastabus. Norėjo, kad ir mes jo pė-
domis sektume. Su hidrologu Steponu Kolupaila ir istoriku Konstantinu Avi-
žoniu tėvas parašė knygutę „Kelionės po Kauno apskritį“.

Kas visas šias iškilias asmenybes siejo — hidrologą, istoriką ir fiziką bei etnologą
viename asmenyje? Dėmesys kultūrai, gamtai?

Taip pat ir dėmesys skautijai. K. Avižonis daug metų buvo rimtas senas
skautas. Prisimenu jį skautų vasaros stovyklose. Ir S. Kolupaila buvo skautas ir
prisiekęs keliautojas. Jis skautų keliavimo upėmis pradininkas. Kartu mielai ke-
liaudavo Bronius Kviklys. Paskutinė jų kelionė, kiek prisimenu, buvo Vilniaus
apylinkių upėmis. Lietuvoje tuo metu jau šeimininkavo rusų kareiviai.

Prisimenu, kaip Kaune per Nemuno tiltą eidavome į Fredą, tėvas specialiai
sūnus vesdavo į botanikos sodą. Ne kažin kas tame tarpukario botanikos sode
augo, bet vis viena lankydavomės. Aptarinėdavome ir tiltą, kuriam vokiečiai
buvo padarę atsargines santvaras. Jeigu tiltas būtų buvęs subombarduotas, vokie-
Čiai greitai jį būtų atstatę. Lankydavomės ir Kauno fortuose. Prie mūsų prisidė-
davo ir vienas kitas studentas, kurį tėvas kviesdavosi prisijungti. Sekmadieniais
vaikščiodavome keturias penkias valandas.

Tėvas pasakojo, kaip prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas rusų botanikas vaikš-
čiojo po tuos fortus ir surašinėjo aptinkamus augalus. Iš tikrųjų sudarinėjo for-
tų schemas, kurios buvo perduotos vokiečiams. Prasidėjus karui vokiečiams
užimant Kauną tie fortai nė karto neiššovė, nes vokiečiai turėjo visus jų planus.

SVARBIAUSIA —- BUVIMAS KARTU ŠEIMOJE

Svarbus momentas, kad pietus valgydavome vienu metu visi šeimos nariai. Vai-
kai grįždavo iš mokyklos, tėvas — iš universiteto. Pietų metu buvo sprendžiami
visi šeimos klausimai. Ar kuris šliurpsi, ar šaukštą negerai laiko — buvo pataisoma,
auklėjama. Viskas vykdavo visų šeimos narių akyse. Svarbiausia — buvimas kartu,
kad ir po valandą kasdien. Taip ir buvo auklėjama šeimoje — per pietus viską išsi-
aiškindavome: kas kokius pažymius gavo ir panašiai, nors tėvas šiuo požiūriu nebu-
vo nei smalsus, nei įkyrus. Kasdien neklausinėjo apie pažymius, gautus mokykloje.

Mama virdavo miestietiškus patiekalus, o tėvas juokaudavo: „Tu išvirk mums
žemaitiškos košės“ Tos košės gaudavome vasarą Palangoje, kur mūsų močiutė
Kentrienė, tokia dar šustri moteris, be galo skaniai menkę gamindavo. Per naktį
žvejai pagaudavo, rytais tinklus iškratydavo ir veždavo žuvį vežimais į Žemaiti-
ją. Iki Plungės gal ir nenuveždavo, bet Karteną pasiekdavo. Ledo nebūdavo, bet
vakarinę Žemaitiją šviežia tos dienos žuvimi aprūpindavo.

Kaip močiutė gamindavo tą ypač skanią menkę?

Farširuodavo. Garsėjo ta farširuota menkė ir tarp žydų. Labai skani buvo pa-
prastai kepta su grietinės padažu menkė. Su bulvėmis. Menkė atsilupdavo kaip

Muziejaus archyvas

223

padas nuo bato, dideliais luitais ir be ašakų. Sušlamšdavome visą nebijodami
užspringti. Taigi tokius pajūrio valgius gamindavomės, ypač vasarą.

Valgydavome gana daug mėsos, bet mama buvo ir pakankamai taupi. Mūsų
didelei šeimai žąsį sukirsti buvo vieni niekai. Todėl mama tą žąsį, arba dvi,
iškepdavo, atskirdavo mėsą nuo kaulų ir visą mėsą permaldavo su mašinėle.
Pridėdavo pipirų, lauro lapų, kitų prieskonių — ir į puodą. Šią masę, kurią
žemaičiai kartais vadindavo kiunke, tepdavome ant duonos — liežuvį galėjai
nuryti. Vis dėlto Aiunkė — tai dažniausiai būdavo spirgai iš kiaulienos, kuriuos
taip pat tepdavo ant duonos. Mamai labiausiai pasisekdavo įvairios sriubos.

Visada, kaip vėliau ir sovietiniais laikais, pietus valgydavome iš trijų patieka-
lų: pirmo, antro ir kompoto. Obuolių turėdavome prisidžiovinę maišus, o J. Re-
meika iš savo parduotuvės Kėdainiuose atveždavo maišus cukraus. Mat maišais
pirkti buvo pigiau. Prisimenu, už 100 kg cukraus tekdavo mokėti 88 litus. O
šiaip cukrus buvo parduodamas po litą už kilogramą.

Ką tuo noriu pasakyti? Visi būdavome pavalgę, nors šeima buvo didelė.

IGNO KONČIAUS PEDAGOGIKA

Prie namo Kaune turėjome labai nedidelį žemės sklypelį, kurį tvarkė pats
tėvas. Sodino žemaūgęs obelis, rožes. Tiek ten tos vietos ir tebuvo. Buvome
įpratinti nežaisti futbolo, patys skaldėme malkas, valydavome nuo gatvės snie-
gą. Atsikraustė į mūsų dviejų aukštų namo pirmąjį aukštą rašytojas Augustinas
Gricius su šeima. Jis visada sakydavo: „Žemaičiu mane Končius padarė.“ Rašy-
tojas buvo nuo Gruzdžių, bet paskui save vadino žemaičiu. Mūsų šeimoje ketu-
ri vaikai, A. Griciaus šeimoje — trys ir dar žmonos sesuo Oškinaitė-Sutkuvienė,
ir dar Gricienės bobutė. Kaip čia visiems tame darže tilpti? Vis dėlto labai gra-
žiai sugyvenome, apie tai primena ir nuotraukos. Visi vaikai mokėjo elgtis, tėvo
įvestos tvarkos niekada nepažeidė.

Ar tėvas I. Končius skirdavo vaikams bausmių, nuobaudų?

Niekada nėra buvę, kad kas nors būtų dingę nuo tėvo stalo ar bet kur iš namų.
Rašomajame stale tėvas turėjo didelį stalčių, kuriame buvo sudėti įvairūs staliaus
įrankiai. Jais tėvas puikiai mokėjo naudotis, net elegantiškai valdė. Mėgdavo gerus
įrankius. Kur vaikui nereiks tų replių ar plaktukų. Bet niekas nedrįsdavome kiš-
ti nosies į tėvo stalčių. Net norėdami įkalti vinį nedrįsdavome liesti tėvo įrankių.

Kadangi nebuvo rimtų priežasčių, dėl kurių galėtume būti nubausti, tai ir tų
nuobaudų gaudavome nedaug. Dėl blogesnio pažymio tėvas niekada nebausda-
vo. Pasirašydavo dienoraštyje, šiek tiek pabardavo.

Vaikai savo ginčus spręsdavo patys, tėvui nesiskųsdavo. Apskritai skundiku
būti buvo draudžiama. Jeigu kildavo koks šeimyninis nesusipratimas, tai dėl ne-
paklusnumo mamai. Neklausė, kažko nepadarė ir panašiai. Augant vaikams to

Muziejaus archyvas

574

nepaklusnumo būdavo daugiau ir žodžio nepakakdavo. Tada per pietus vykdavo

„posėdžiai“. Jeigu mama pasiskųsdavo ir vaikus užjausdama kažko nepasakydavo,
pati susinervinusi pradėdavo ašaroti. Tyla prie stalo reikšdavo artėjančią audrą.
Tėvas po pietų liepdavo eiti į miegamąjį, pasiimti dirželį, nusimauti kelnes ir
laukti. Esu gavęs lupti ir aš, bet dėl ko — negalėčiau prisiminti. Apskritai tėvas
nemėgdavo vaikų nei tampyti už ausų, nei stumdyti — tai būtų paniekinimas.
Tačiau nusikaltusį bausdavo dirželiu.

Prisipažindavo gana skaudžiai lupdavęs, antraip būtų paniekinta pati baus-
mė. Visai neleisdavo nubaustajam verkti — cit, kad nė žodžio. Atbėgdavo greitoji
pagalba - mama. Tuo konfliktas baigdavosi.

Paskui, kai paaugau, tėvas sakydavo mamai: „Motin, kad tu negali su savo
vaikais susitvarkyti. Juk tas vaikas man nenusikalto, o man reikia jį lupti. Kokia
mano širdis yra?“ Taigi tokia bausmės procedūra tėvui nebuvo priimtina, todėl
jis sugalvojo kitą bausmę. Pasodindavo ant kėdės, o pats rašo. Prasižengėlis tu-
rėdavo ramiai sėdėti ir mąstyti apie savo blogą elgesį.

Kartą kažkas paskambino telefonu, tėvas išėjo į posėdį ir pamiršo nubaustą
vaiką. Grįžta, o vaikas klusniai sėdi. Nuo sargybos niekas negali atleisti. Nors
mama sakydavo kilti nuo kėdės, bet tėvas prisakė sėdėti. Šiandien gal keistokai
atrodo. Psichologiškai nėra gerai versti sėdėti prasikaltusį vaiką, geriau būtų už
bausmę liepti nuravėti lysvę.

Kai sovietmečiu buvau pavarytas iš Kauno, buvau pasiūlęs Vilniaus žemės
ūkio technikume taikyti panašią darbo bausmę. Pasiūlymas sukėlė tikrą audrą,
mane kad užpuolė: „Ką, jūs darbą niekinate? Darbas yra garbės dalykas!“ Štai
taip. Tarybiniams pedagogams buvo nepriimtina bausti darbu. Daugybė siste-
mų sukurta, kaip reikia bausti ir auklėti. Per daugybę šimtmečių vienos geriau-
sios sistemos taip ir nepavyko išrasti. Tik į vieną sistemą negali žmogus įsikibti,
tenka modeliuoti ir derinti įvairias sistemas. Laikai keičiasi, kartu ir žmonių
pažiūros, taigi ir supratimas apie bausmes.

BROLIŲ VYTAUTO IR JURGIO KONČIŲ LIKIMAS

Galima apibendrinant pasakyti, jog prof. Ignas Končius paprasčiausiomis prie-
monėmis sugebėjo neblogai suvaldyti keturis savo sūnus. Ir ne tik suvaldyti. Jis for-
mavo ir jų vidinį pasaulį, diegė jiems tikrąsias žmonių bendrabūvio vertybes, kūrė
asmenybes. Beje, dar labai mažai kalbėjomės apie Jūsų brolius, išskyrus Amerikoje
gyvenusį ir ten mirusį Liudą.

Kiekvienas iš mūsų turėjo tam tikrus įgimtus pradus ir pagal juos vėliau tęsė
savo gyvenimą. Su savo jaunesniuoju broliu Vytautu, gimusiu 1920 m., mes su
tėvais ir J. Remeika grįžome per Maskvą iš Stavropolio į Lietuvą. Kone vagone
brolis ir gimė. Dar išsaugojau lagaminą, ant kurio iš Stavropolio gyvuliniame

Muziejaus archyvas

575)

vagone važiuodama miegodavo mama. J. Remeika tapo brolio Vytauto krikšto
tėvu. Jis niekada nepamiršdavo savo krikšto sūnaus, atvykęs į Dotnuvą, o vė-
liau į Kauną visada atveždavo brangių saldainių. Labai nekvailas žmogus buvo
J. Remeika, nors ir iš paprastų žmonių. Niekada nematėme jo sukrypusio. Vi-
sada pasitempęs, labai mandagus, mokėdavo ponioms rankas bučiuoti — neat-
skirtum nuo profesoriaus. Pagaliau juk buvo vyras po kariuomenės, dalyvavęs
Pirmajame pasauliniame kare.

Gimus broliui Vytautui mama persirgo šiltine. Todėl tėvas visada sakydavo,
kad šis sūnus gimęs sunkiomis aplinkybėmis, gal todėl nepaprastai smarkus,
rėksmingas ir nervingas. Tėvas lyg ir rado pateisinimą jo nepaprastam rėksmin-
gumui. Iš tikrųjų taip ir buvo. Tėvas buvo pastabus ir jautrus tokiems dalykams.

Dar pridursiu, kad Vytautas buvo labai geros širdies, turėjo daug draugų.
Aš, Jurgis ir Liudas mokėmės Kauno „Aušros“ gimnazijoje, o Vytautas — Jėzu-
itų gimnazijoje. Tarp kitko, toje pačioje gimnazijoje mokėsi rašytojas Vytautas
Sirijos Gira ir Antano Smetonos sūnus Julius. Kauno universitete Vytautas pra-
dėjo mokslus Medicinos fakultete ir metė. Atvažiavęs į Vilnių gyveno pas Ho-
rodničius. Čia studijavo teisę, bet nebaigė.

Karo metais vedė ir įsūnijo žmonos sūnų. Tėvas išvyko į Ameriką, aš likau
šeimos galva. Kai Vytautas su žmona atsidūrė Vokietijoje, persikėlėlių stovy-
kloje, nutiko savaip įdomus dalykas. Amerikiečiai teikdavo kvotas įvairių tau-
tybių žmonėms, kiek kurių įsileisti į Ameriką. Buvo ir kvotos rusams. Kadangi
Vytautas buvo gimęs Rusijoje (jį net ir vadinome Tolia), pakeliui į Lietuvą, tai
pateko į rusams skirtąją kvotą — taip atsidūrė Amerikoje. Pirmas iš visos Kon-
čių giminės (1946). Po dvejų metų Niujorke pasitiko tėvą. Širdingo būdo, labai
geros širdies, bet „šalaputris“. Amerikoje niekur negalėjo pritapti, mokėsi rent-
genologų kursuose — baigęs tvarkė rentgeno aparatus. Bet sekėsi ne kažin kaip,
todėl tėvo užrašuose yra parašyta: „Po velnių, vyrams po 39 metus, o aš turiu
jiems dar pinigus siųsti.“ Toks buvo Tolia-Vytautas. Bet draugų - gerų, širdin-
gų — turėjo per akis.

Jis ir mirė per Šv. Velykas. Išvakarėse lėbavo, kitą dieną draugai atėjo aplan-
kyti, o Vytautas ant lentos guli. Vienas jį aplankęs klasės draugas buvo Petraus-
kiukas — Kipro Petrausko sūnus, gydytojas.

Matote, kaip likimas žaidžia su žmonėmis.

Koks Vytauto Končiaus įsūnyto žmonos vaiko likimas?

Buvo geras vaikis. Užaugęs dalyvavo Vietnamo kare. Mirė 2002-aisiais, su-
laukęs daugiau kaip 70 metų. Gyveno vienas. Jo pelenai atvežti į Lietuvą ir čia
palaidoti. O jo senelis, regis, pavarde Ščiuka, buvo fabrikantas Rokiškyje, kur
turėjo žemės ūkio padargų fabrikėlį.

Mano trečias brolis — Jurgis, kaip ir aš, karo bangai ritantis per Lietuvą pa-
siliko tėvynėje. Jurgis buvo gimęs 1923 m. Mokėsi „Aušros“ gimnazijoje. Buvo

Muziejaus archyvas

576

labai ramus, tylus, savotiškas. Įstojo į Medicinos fakultetą. Per vokietmetį tėvas
vaikus pasiųsdavo į Ukmergę, kol praeis gaudynės į vokiečių kariuomenę. Kiti
važiuodavo Žemaitijon į senelio ūkį. Karo metais ir prasidėjo dramatiškas Kon-
čių šeimos irimas. Du broliai Končiai atsidūrė Amerikoje, o du liko Lietuvoje
su mama. Dabar likau tik vienas.

PASKYRIMAS

Vienu didžiausių savo gyvenimo įvykių prof. Ignas Končius laikė Vilniaus Ste-
pono Batoro universiteto valdytojo, faktiškai rektoriaus, pareigų perėmimą 1939 m.
lapkritį. Kiek žinau, administracinis darbas nelabai traukė I. Končių, tačiau pa-
siūlytų pareigų, Vilniaus Stepono Batoro universitetą pertvarkant į Vilniaus uni-
versitetą, jis neatsisakė. Kaip jums atrodo, kodėl būtent I. Končius buvo paskirtas į
šias atsakingas pareigas, kai šį lenkiškos dvasios universitetą teko reformuoti į Lie-
tuvos Respublikai lojalų?

Žinoma, I. Končius buvo labai nustebęs, kad jį pakvietė eiti minėtas parei-
gas. Valdžioje tuo metu buvo tautininkai, kurie, ne paslaptis, į panašias tarnybas
mielai taikė. Į naujas pareigas tėvas buvo paskirtas prezidento Antano Smetonos
dekretu. Su A. Smetona tėvas niekada nebendravo, Prezidentūroje nesilankė, su
prezidentu susitikdavo nebent Vytauto Didžiojo universiteto koridoriuose. Kaip
žinia, A. Smetona buvo platonikas, Platono pasekėjas, dėstė universitete, turėjo
docento laipsnį, bet paskaitų skaitydavo nedaug.

Apskritai 1939 m. rudenį vyko daug stebėtinų dalykų, ne visi susigaudė, kas
dedasi. Lenkiją sutriuškino Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karinės pajėgos, Vil-
nius ir vadinamasis Vilniaus kraštas sugrįžo Lietuvai, bet Kauno valdžios at-
stovai ir Vyriausybės nariai į Vilnių kažkodėl neskubėjo keltis. Buvo paskirtas
Vyriausybės atstovas Vilniui, tuo ir pasitenkinta.

Matyt, I. Končiaus paskyrimą lėmė jo asmeninės savybės. Kalbėdamas su
vienu kitu to meto tautininku, esu klausęs, kodėl niekas į I. Končiui skirtas par-
eigas tada nepretendavo. Politinių motyvų skirti I. Končių tikrai nebuvo. Nors
administruoti nemėgo, bet jei imdavosi, tai savo pareigas atlikdavo stropiai. Mo-
kėjo bendrauti su žmonėmis, reikalui esant, išlaikyti ir tam tikrą atstumą, pri-
klausomai nuo to, su kuo tekdavo turėti reikalų. Santūrus, nesikarščiuojantis.
Ko gero, lėmė jo asmeninės savybės.

Muziejaus archyvas

577

STEPONO BATORO UNIVERSITETAS

Pamėginkite apibūdinti Stepono Batoro universitetą 1939 m. rudenį, Lenkijai
pralaimėjus karą ir prof. Ignui Končiui atvykus jį perimti.

Vilniuje jokių karo veiksmų nebuvo, tad ir universitetas nenukentėjo. Tuo
metu Vilniaus universitete mokėsi apie tris tūkstančius studentų. Vietinių
buvo mažuma, o daugumą sudarė atvykėliai iš Lenkijos. Daug buvo ir iš vo-
kiečių nelaisvės paleistų lenkų karininkų, kurie prieglobsčio ieškojo univer-
siteto suoluose. Vyresniojo mokslo personalo buvo 111, jaunesniojo — 256
darbuotojai.

Tai buvo lenkiškos dvasios universitetas, kuriame daugiausia dėstė lenkų pro-
fesoriai. Pavyzdžiui, toks žymus etnologas prof. Janas Priūfferis (1890-1959), ku-
ris gimnazijoje mokėsi Liepojoje, todėl tėvas juokais mamai sakydavo: „Matai,
galėjai būti ponia Priuferova.“ Mat Liepojos gimnazijoje mokėsi ir mano mama.
Beje, pas J. Prūfferio žmoną mokėsi ir mūsų būsimoji etnologė Pranė Dundu-
lienė, kuri Stepono Batoro universitetą baigė 1939 m.

Stepono Batoro universitete buvo ir kitų labai žymių profesorių. Štai akių
ligų klinikos vadovas gydytojas I. Abramowiczius arba Chemijos fakultete dės-
tęs prof. Vaclavas Ivanouskis, prof. Tado Ivanausko brolis. Pagal sutelktą moks-
lo ir mokymo personalą šis universitetas buvo solidi mokslo įstaiga. Pakaktų
prisiminti čia tarpukariu sukauptus geologijos, mineralogijos, zoologijos ir ki-
tus rinkinius. Juk lietuviai į 1922 m. įkurtą Kauno universitetą atėjo plikomis
rankomis. Žinoma, lenkams Vilniuje atkurti universitetą buvo paprasčiau negu
lietuviams plikoje vietoje kurti Kauno universitetą. Pagaliau lenkams buvo pa-
prasčiau iš užsienio pasikviesti reikalingų profesorių. Kiek atsimenu, ir prof. Le-
vas Karsavinas geru žodžiu minėdavo Stepono Batoro universiteto profesorius,
ypač meno srities atstovus. Vis dėlto Vilniuje buvo palankesnės sąlygos susida-
ryti stiprių mokslininkų ir inteligentų kartai. Pagaliau ir pats Vilnius buvo šlo-
vingos praeities miestas, kurio istorinė aura dar nebuvo galutinai prarasta. Ką
besakytum, tai buvo inteligentiškas miestas.

PASIŪLYMĄ PRIĖMĖ KAIP LEMTĮ

Ar I. Končius lengvai sutiko tapti Stepono Batoro universiteto valdytoju ir jį per-
tvarkyti į lietuvišką Vilniaus universitetą?

Tėvas priėmė šį pasiūlymą kaip sau skirtą lemtį. Jis buvo pareigos žmogus.
Atsakomybės nesikratė. Kaip Vytauto Didžiojo universiteto profesorius privalė-
jo laikytis ir tam tikros drausmės. Štai kaip pats tėvas rašo: „Niekados nemėgau
administracijos darbo. Iki šiolei sekėsi nuo tokių pareigų išsisukti. Bet šį sykį
pričiupo. Įmetė kaip į degančią ugnį. Reikia perdirbti tokią didelę lenkų įstaigą

Muziejaus archyvas

578

į savą, į lietuvišką. (...) Teisė ir teisingumas mūsų pusėj. Bet lenkai pakankamai
gilias šaknis įleido, įsikerojo.“

Universiteto reikaluose susigaudyti jam padėjo Henrikas Horodničius. Nors
pavardė nelietuviška, labiau gal baltarusiška, bet H. Horodničius buvo net per-
dėm lietuvis. Dirbo fizikos mokytoju gimnazijoje Vilniuje ir kartu nuo 1929 m.
Stepono Batoro universitete pas gana žymų atomistą prof. Juozapą Patkovskį
(1887-1942). Taigi I. Končiui H. Horodničius buvo labai didelė paspirtis no-
rint susivokti šio universiteto veiklos peripetijose.

AR BUVO UŽDARYTAS VILNIUJE UNIVERSITETAS

Lenkijos spaudoje būta teiginių, esą lietuviai uždarė Stepono Batoro universitetą
ir tai, girdi, buvęs beprecedentis atvejis Europoje. Ar iš tiesų taip buvo?

Ne. Universiteto veikla nenutrūko nė vienai dienai — į šį faktą norėčiau
atkreipti ypatingą dėmesį. Universitetas buvo perimtas kuo korektiškiausiai,
nebent pats perėmimas į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą kai kam jau
savaime atrodė kaip didelis pasikėsinimas į Stepono Batoro universiteto auto-
nomiją. Bet juk toks perėmimas tuo metu, kai Lenkija nustojo gyvavusi kaip
savarankiška valstybė, buvo visiškai natūralus ir būtinas dalykas.

Ar buvo išlaikyti bent minimalūs procedūriniai Stepono Batoro universiteto per-
ėmimo reikalavimai? Bent tam, kad nebūtų užgautas šio universiteto rektoriaus ir
senato orumas? Juk kalbame ne apie bet kokią įstaigą, bet apie savo statutu besiva-
dovaujančią autonomišką mokslo ir studijų instituciją.

Procedūra buvo tokia. Paskutiniam Stepono Batoro universiteto rektoriui tei-
sės profesoriui Stefanui Ehrenkreutzui savo kabinete surinkus senato narius, į ka-
binetą atėjo prof. I. Končius ir prisistatė. Jis įteikė Lietuvos švietimo ministerijos
įgaliotinio pasirašytą raštą, kuriame pranešama, jog nuo šiol, t. y. nuo 1939 m.
lapkričio 20 d., universiteto rektoriaus pareigas perima jo valdytoju paskirtas prof.
Ignas Končius. Senato nariams pasiteiravus, koks bus universiteto tolesnis likimas,
I. Končius atsakė, jog universitetas tęs savo darbą ir nė dienai nebus uždarytas.
Skirtumas tik tas, kad ligi šiol jis buvo lenkiškas, t. y. Lenkijos universitetas, o nuo
šiol būsiąs lietuviškas — Lietuvos universitetas. Taip bus dirbama iki Naujųjų metų.
Kiekvienas norintis dirbti ar toliau mokytis universitete turi paduoti prašymą.

Beje, laikraštyje Glos Wilenski 1939 m. rudenį buvo išspausdintas skelbimas,
kviečiantis studentus registruotis į pavasario semestrą. Tada studentai nuo 1940
m. pradžios galėsią universitete tęsti mokslą.

Ar universiteto profesūra, dėstytojai ir personalas iš Lietuvos valdžios gavo at-
lyginimus?

Universiteto tarnautojai turėjo net ir atlyginimus gauti iki rudens semestro
pabaigos. Dėl tų algų finansų ministras net priekaištavo I. Končiui, kam paža-

Muziejaus archyvas

579

dėjo. Tėvui teko aiškintis Ministrų kabineto posėdyje. Jo argumentacija buvo
aiški: aukštosios mokyklos darbą tvarko jeigu ne metais, tai pusmečiais — se-
mestrais. Todėl negalima keturių tūkstančių universiteto studentų, tarnautojų
ir techninio personalo paleisti į gatvę. Juk tai pati didžiausia Vilniaus įstaiga, be
to, tai visuomenėje įtakingi žmonės. Taigi rudens semestrą reikia užbaigti sena
tvarka, o naują pradėti lietuviškame universitete.

Ar šie argumentai įtikino Ministrų kabineto narius?

Savo ruožtu ir tėvas galėjo paklausti kabineto narių: o kodėl nebuvo kon-
krečių nurodymų? Jeigu universiteto valdytojui buvo paliktos laisvos rankos ir
sava galva, tai jis ir darė viską, kad nekiltų nereikalinga audra. Daugiau klausi-
mų Ministrų kabineto nariams nekilo.

FILOLOGŲ BERŽELĮ VEIKIAUSIAI SODINO IGNAS KONČIUS

Kaip Jūsų tėvui sekėsi spręsti savo naujas ir gana subtilias tarnybines problemas
Vilniuje? Ar daug buvo kritinių situacijų?

Vieną kitą epizodą iš tėvo pasakojimų prisimenu. Kaip paskirtasis rektorius,
I. Končius pradėjo lankyti, savotiškai inspektuoti, visus universiteto fakultetus
ir padalinius. Kai kurios katedros buvo įsikūrusios skirtinguose pastatuose, tad
teko keliauti iš vieno į kitą. Vis dėlto ta inspekcija praėjo be didesnių inciden-
tų. I. Končius kažkuo ypatingu ir nesidomėjo, priekabių nerodė. Kartu su juo
ėjo jo padėjėjai: dviejų metrų ūgio petingas ūkio vedėjas Dionizas Grincevičius
ir nedidelio ūgio, kresnas sekretoriaus pareigas einantis Jonas Rakauskas, ku-
ris mokslus buvo baigęs Vilniuje, prie vietos gyventojų pratęs. Šiedu vyrai tėvui
buvo labai tvirta atrama.

Nemažai tėvui padėdavo ir universiteto M. K. Sarbievijaus kieme gyvenęs
sargas Bronius Zaremba, kilęs nuo Molėtų. Jis viską apie visus žinojo, buvo la-
bai paslaugus, o karo metais išgelbėjo universiteto biblioteką, kai traukdamie-
si vokiečiai norėjo ją padegti. Ir mūsų šeimai B. Zaremba yra padaręs didelį
patarnavimą, tiesa, jau pokario metais. Kai motina vokiečiams pasitraukus iš
Palangos grįžo be galo suvargusi ir be dokumentų, B. Zaremba buvo tas žmo-
gus, kuris padėjo jai gauti sovietinį pasą. Jo brolis dirbo pasų skyriuje, tad pa-
gelbėjo motinai.

Tai štai tas sargas B. Zaremba sakydavo: „Kiek aš čia universitete praleidau
įvairių rektorių, bet tokio kaip prof. I. Končius niekuomet nebuvo ir nebus.“
Mat tėvą labai gerbė, o tėvas važiuodamas iš Kauno neužmiršdavo jam atvežti
sviesto ir lašinių. Tuo metu Vilniuje su maisto produktais buvo gana riesta. Tė-
vas visada buvo jam atidus, apskritai mokėjo su žmonėmis apsieiti ir bendrauti.

Rašytojas Romas Sadauskas rašė, neva mano tėvas, B. Zarembos liudijimu,
M. K. Sarbievijaus kieme pasodinęs berželį, kuriam vėliau prigijo Filologų ber-

Muziejaus archyvas

580

želio pavadinimas. Prie jo vykdavo poezijos šventės, „fuksų“ krikštynos, medi-
umai ir kitos šventės.

Labai gaila, kad šį beržą 2002 m. palaužė audra. Dabar jo vietoje pasodintas
kitas mažas berželis. Kaip Jums atrodo, kuo galima paaiškinti prof. I. Končiaus
palankumą paprastam universiteto sargui?

Bronius Zaremba nebuvo prolenkiškai nusiteikęs lietuvis ir jau tuo tėvui
buvo įdomus. Nemažai sargų universitete buvo lietuviai. Net ir mūsų garsiajame
universiteto profesorių name, vadinamajame Franko name, sargas buvo lietuvis.
Pokario metais tame name gyveno profesoriai Tadas Ivanauskas, Adolfas Jucys,
Povilas Brazdžiūnas, Povilas Snarskis, Levas Karsavinas ir kiti. Visus einančius
pro šalį matydavo prie vartų gyvenęs sargas. Kartais jis sa manimi dalydavosi
įspūdžiais: „Kas čia šiandien darosi, viena po kitos enkavėdistų mašinos atva-
žiuoja ir išvažiuoja.“

"Tokie buvo laikai ir tokia mūsų gyvenamoji aplinka. Apie tai būtų galima
ilgai pasakoti. Noriu priminti dar vieną tėvo man pasakotą ir jo atsiminimuose
aprašytą epizodą iš 1939 m.

KĄ REIŠKIA REKTORIUS PRIEŠ MINIĄ

Lenkijai pralaimėjus karą su Vokietija ir Sovietų Sąjunga, vokiečiai palei-
do visus paimtus lenkų karo belaisvius, kurie buvo kilę iš vadinamojo Vilniaus
krašto. Dalis iš jų į kariuomenę buvo pašaukti iš Stepono Batoro universiteto.
Dabar jie visi ėmė grįžti į auditorijas. Ką daryti? Tėvui, einančiam rektoriaus
pareigas, teko pasukti galvą. Visi grįžtantys — buvę kariškiai, ir dar paleisti iš
nelaisvės — sunkiai valdomas kontingentas.

Taigi įsivaizduokite: ši publika būriuojasi prie auditorijų, o tėvas nė nemirk-
telėjęs kaip styga tiesus eina tiesiai pro tą būrį. Jaučia jį veriančius žvilgsnius.
I. Končius suvokia, kad jo žvilgsnis turi būti pakankamai iškalbingas ir griež-
tas — niekas iš besibūriuojančių nedrįsta jam pastoti kelio. Iš paskos rektoriui
eina jo padėjėjas D. Grincevičius, jau minėtas dviejų metrų ūgio tvirtas vyras.

Vėliau tie studentai per prorektorių pareikalavo, kad rektorius I. Končius at-
eitų į jų susirinkimą - jie norį su juo pasikalbėti. Susirinko apie pusantro tūks-
tančio studentų ir nori iš rektoriaus gauti paaiškinimų. Tėvas pareiškė griežtai:
niekur jis neis ir su minia derybų neves. Jeigu studentai nori susitikti su rektoriu-
mi, tegu išrenka savo atstovus, rektorius juos priims. Iš tiesų kalbėtis su keliais
šimtais žmonių būtų labai neatsakinga, tokią minią suvaldyti būtų neįmanoma.
Kad su minia negalima kalbėti — šią taisyklę iš tėvo buvau perėmęs.

Kuo baigėsi prof. I. Končiaus ir studentų debatai? Ar jie įvyko?

Po ilgų derybų, vykusių per prorektorių tarp valdytojo ir studentų, šie išrin-
ko keturis savo atstovus, kurie ir buvo priimti rektoriaus I. Končiaus. Studen-

Muziejaus archyvas

581

tai atsinešė ant lapo valdytojui surašytus klausimus. Svarbiausias jiems rūpimas
klausimas buvo toks: pagal Universiteto statutą, nesant rektoriaus universitetą
valdo prorektorius; vadinasi, valdyti turi paliktas savo pareigose prorektorius, o
ne iš Kauno siųstas valdytojas. Iš šio klausimo išplaukė ir kiti. Prof. I. Končius
pradėjo aiškinti, jog autonomiją turinčių universitetų statutai numato, jog pro-
rektoriui teisę valdyti universitetą, kaip ir bet kurį kitą klausimą spręsti, gali su-
teikti tik rektorius, bet ši teisė negalioja automatiškai. Studentų atstovai nesutiko.
Tada I. Končius prorektoriaus paprašė atnešti Universiteto statutą. Jame buvo
užfiksuota tai, apie ką kalbėjo valdytojas. Priblokšti studentų atstovai įsitikino,
kad reikalauja neteisėtų dalykų, todėl kitų klausimų neaštrino.

Tad ko gi pirmiausia turėjo griebtis lietuviškoji administracija, taigi ir I. Kon-
čius, Vilniuje? Sulietuvinti universitetą?

Sulietuvinimo nereikėtų suprasti taip, kaip būdavo sovietiniais laikais, kai
nepartinio vadovo vietoje būdavo „pastatomas“ partinis. Taip reformuojant uni-
versitetą Vilniuje nebuvo. Dalis lenkų buvo lojalūs Lietuvos valstybei ir greitai
pritapo prie naujų reikalavimų. Štai kad ir prof. Jakobas Mowszowiczius. Jis lie-
tuviškai nekalbėjo, bet tai jam nesutrukdė parašyti puikią studiją apie Panerių
kalvų augalijos bendrijas, jis parengė Vilniaus krašte inventorizuotų induočių
sąrašą, nurodė jų radimvietes. Panašiai pritapo ir kai kurie kiti profesoriai. Nie-
kas nevertė jų išeiti iš universiteto ar bematant išmokti lietuvių kalbą. Visi, kurie
norėjo, Vilniaus universitete galėjo likti ir dirbti. Tačiau savo lojalumą Lietuvos
valstybei turėjo pripažinti. Visai natūralus dalykas.

SU LIETUVIAIS BENDRADARBIAUTI NENORĖJO

Nors Jūsų tėvas ir rodė tolerancijos ir išmintingo vadovavimo Vilniaus universi-
tetui pavyzdį, tačiau Stepono Batoro universiteto dėstytojai ir profesūra kažin ko-
dėl nepareiškė noro likti dirbti Vilniaus universitete. Kaip Jūs tai paaiškintumėte?
Prisirišimas prie lenkiškumo pasirodė besąs stipresnis už akademinį siekį tęsti moks-
linį ir studijų darbą? Gal lenkų profesoriams atrodė neoru paklusti kitos valstybės
įstatymams ir reikalavimams?

Mano nuomone, tai buvo nemandagus lenkų profesūros gestas lietuvių admi-
nistracijos ir Lietuvos valstybės atžvilgiu — aiškiai pareikštas nenoras bendra-
darbiauti su lietuviais. Lenkų profesoriai nepanoro dirbti Lietuvos perimtame
Vilniaus universitete. Jie pademonstravo gal net daugiau, negu norėjo: parodė
savo nepakantumą senai ir garbingai Vilniaus universiteto istorijai.

Ką Jūs turite omenyje, sakydamas „parodė nepakantumą universiteto istorijai“?

Siauras požiūris akivaizdus. Nenoriu taikyti dabar nemadingos sąvokos ma-
cionalistinis požiūris. Juk lietuvių paniekinimas šiuo atveju akivaizdus. Ir iš tie-
sų, netekę sostinės Vilniaus ir galimybės atkurti senąjį Vilniaus universitetą,

Muziejaus archyvas

582

1922 m. priversti tuščioje vietoje iš nieko steigti Kauno universitetą, mokslo ir
studijų srityje tuo metu lietuviai gal ir sunkiai galėjo prilygti lenkų profesoriams.
Kaip ir tarpukario Lietuvos valstybė Lenkijai. Tačiau tai, ką tuščioje vietoje iš
nieko sugebėjo padaryti nepriklausomybę vos spėjusi atkurti Lietuva, — mūsų
tautos žygdarbis. Žinant to meto sąlygas, tai buvo nepaprastas laimėjimas.

Kita vertus, turime pažvelgti į reiškinį (juk ne pavieniai faktai) plačiau. Tai,
kad lenkų profesoriai liko ištikimi Lenkijos valstybei, tegu ir pralaimėjusiai
dviem didžiausiems to meto Europos agresoriams — nacistinei Vokietijai ir
bolševikinei Sovietų Sąjungai, — ištikimybė savo valstybei bet kuriuo atveju
nusipelno mūsų supratimo ir pagarbos. Kitas dalykas, kaip mes vertiname
pilsudskinės Lenkijos vykdytą politiką, kuriai juk pati XX a. istorija pateikė
nuosprendį.

Nenorėčiau vien tik piktai vertinti to sudėtingo meto lenkų profesorių ap-
sisprendimo palikti Vilnių. Lenkijoje buvo daug universitetų, kuriuose jie gavo
darbą. Jie pasirinko darbą ir tolesnę akademinę karjerą Lenkijoje, o ne Lietu-
voje — tai jų pačių reikalas.

O tai, kad tėvas lenkų studentams leido giedoti Lenkijos valstybės himną,
paneigia girdėtą nuomonę, esą I. Končius labai nemėgęs lenkų ir todėl uždaręs
Stepono Batoro universitetą. Primintas faktas sako ką kita. Visi tėvo to meto
žingsniai buvo paremti tam tikra logika ir sugebėjimu sudėtingomis aplinkybė-
mis rasti teisingą sprendimą. Be jokių didelių diplomatinių išmonių. Jis ramiai
reagavo į lenkų studentų norą paminėti Lenkijos nepriklausomybės dieną, to
meto politinėms realijoms neteikdamas išskirtinės reikšmės.

Lietuvos spaudoje tas faktas liko be didesnio dėmesio, o juk galėjo kilti ir
triukšmo. Įsivaizduokime, kokį vėją galėjo sukelti kraštutiniai tautininkai: Kon-
čius lenkams Vilniuje leidžia giedoti himną... To neatsitiko.

MEDALYJE - LENKMEČIO IDEOLOGINIS APVALKALAS

Minint universiteto 350 metų sukaktį buvo nukaltas jubiliejinis medalis, ku-
riame buvo karaliaus Stepono Batoro ir Lenkijos diktatoriaus Jėzefo Pilsudskio
portretas. Užrašas lenkų kalba skelbė: „Stefan Batory zatožyciel Jozef Pilsudski ws-
krzesiciel 1579-1929.“ Dėl karaliaus Stepono Batoro vaidmens Vilniaus univer-
siteto istorijoje lietuviams jokių abejonių nekyla. Tik ar galėtume tą patį pasakyti
apie J. Pilsudskį? Ką manote apie jubiliejinį Stepono Batoro universiteto medalį, 0
tikriau — apie J. Pilsudskio portretą tame medalyje?

Ką besakytum, J. Pilsudskis turėjo lietuviško kraujo ir tą visada pabrėžda-
vo patiems lenkams. Jo sentimentai Lietuvai ir Vilniui neabejotini. Tačiau J.
Pilsudskį prie Stepono Batoro šlieti, ir dar gyvam esant, nemanau, jog buvo
vykęs sprendimas. Stepono Batoro universiteto vadovybė aiškiai pataikavo dik-

Muziejaus archyvas

583

tatoriui. Man regis, toks dviejų istorinių asmenybių sugretinimas siaurino Vil-
niaus universiteto reikšmės suvokimą. Neabejoju, kad J. Pilsudskis žinojo apie
ketinimą tokį medalį nukalti ir davė sutikimą ant jo dėti savo antspaudą. Kitaip
ir būti negalėjo. Aišku, kad susiedamas savo asmenį su Stepono Batoro universi-
tetu J. Pilsudskis siekė save įamžinti. Taip jam tarsi buvo suteikiami sparnai, o
kartu lyg ir savaime pripažįstami jo nuopelnai nuo Lietuvos atplėštam Vilniui
ir šio miesto universitetui. Kartu istoriškai lyg ir įtvirtinama pilsudskinės Len-
kijos politika (kuri juk tęsė tą pačią politiką, kaip ir diktatoriui esant gyvam)
Vilniaus ir Lietuvos valstybės atžvilgiu.

Aš šiame medalyje įžvelgiu lenkų teisių į užgrobtą Vilnių deklaraciją. Tar-
si būtų uždėtas teisėtumo antspaudas visai pilsudskinei Lenkijos politikai. Tai
medalis J. Pilsudskiui, bet ne karaliui Steponui Batorui.

Prisimindami J. Pilsudskį neturėtume pamiršti ir dar vieno reikšmingo fak-
to. Kaip ir Feliksas Dzeržinskis, J6zefas Pilsudskis mokėsi Vilniaus berniukų
gimnazijoje, kuri veikė caro laikais uždaryto Vilniaus universiteto rūmuose.
Abu šie asmenys dar iš Vilniaus laikų buvo aktyvūs Lenkijos socialistų partijos
veikėjai. Taigi J. Pilsudskio atvaizdo susiejimas su Stepono Batoro universitetu
nebuvo visiškai pritemptas dalykas. Tačiau neabejotinai šios asmenybės atvaiz-
do atsiradimas ant universiteto jubiliejinio medalio — tai akivaizdus jubiliejaus
ideologizavimo pavyzdys. Juk nuo seno Europos universitetai didžiavosi savo
autonomija, akademinėmis laisvėmis, siekė atsispirti krašto politikų ir didžiūnų
pastangoms pajungti akademinę bendruomenę savo tikslams.

Ta pačia proga būtų galima priminti, kad Steponas Batoras 1578-1579 m.
steigiamam Vilniaus universitetui suteikė savarankiškumą ir laisvę. Antai Vil-
niaus akademija ir universitetas, kaip ir kitos to meto aukštosios mokyklos
Europoje, nebuvo pavaldžios vietos valdžiai, nepriklausė ir vietinės bažnyčios
hierarchijai. Net Vilniaus vyskupas neturėjo teisės kištis į mokymo sistemą,
keisti vidaus tvarką, nors Steponas Batoras 1578 m. liepos 7 d. privilegija jam
ir suteikė akademijos kanclerio titulą, o Žemaičių vyskupui buvo suteiktas aka-
demijos prorektoriaus titulas. Tačiau tai buvo tik garbės vardai — ne daugiau.
Vienvaldžiai akademijos viršininkai buvo jėzuitų ordino generolas Romoje ir jo
vietininkas Lietuvoje — jėzuitų provincijolas.

Visi profesoriai ir studentai buvo atleisti nuo bet kokios bažnytinės ir pasau-
lietinės jurisdikcijos, nuo mokesčių ir rinkliavų. Jie pakluso tik rektoriui, kurį
skyrė jėzuitų ordino generolas, ir Universiteto statuto reglamentuojamai tvarkai.

Taigi senieji Europos universitetai buvo savotiškos valstybės valstybėje, tuo
labai didžiavosi ir atkakliai gynė savo vidaus tvarką ir akademijos laisves. Vargu
ar Stepono Batoro universitetą būtų galima palyginti kad ir su garsiuoju Vilniaus
universitetu, nes politiniai ir ideologiniai valstybės poveikiai buvo akivaizdūs. Tą
patvirtina ir J. Pilsudskio atvaizdas ant Stepono Batoro universiteto jubiliejinio

Muziejaus archyvas

584

medalio. Neteko girdėti, kad kas nors iš to meto lenkų inteligentijos būtų aktyviai
protestavęs dėl to, kad diktatoriaus portretas atsirado ant universiteto medalio.

Ką čia galiu bepridėti? Mano tėvui Ignui Končiui teko veikti esant sudėtin-
goms aplinkybėms, bet jis sugebėjo savo pareigas atlikti oriai ir be nereikalingų
emocijų. Jis niekur neužgavo tuometiniame universitete dirbusių žmonių. Nei
piktuoju, nei bloguoju niekur nepaminėjo ir J. Pilsudskio. Atėjo švariomis ran-
komis perimti Stepono Batoro universiteto, gal net visai nekeldamas sau tokių
klausimų, kurie mums kyla dabar diskutuojant. Tačiau viena galiu pasakyti ti-
krai: tėvas 1939 m. į Stepono Batoro universitetą atvyko ne versti ten buvusių
tradicijų, tegu ir lenkiškų tuo metu. Atvyko ne sulaužyti esamą tvarką, bet atvira
širdimi į A/ma mater, kuri turėjo pereiti į Lietuvos švietimo sistemos priklauso-
mybę. Juk vos atvykęs tėvas išleido skelbimą, kad visi Stepono Batoro universi-
tete studijavusieji registruotųsi pavasario mokslo semestrui nuo 1940 m. vasario
1 d. Universiteto veikla praktiškai nebuvo nutraukta.

Vokiečių paimti lenkų belaisviai, kurie buvo gimę Vilniuje ar Vilniaus krašte,
buvo paleisti. O Vilniaus kraštas ir Vilnius jau nebepriklausė Lenkijai — 1939 m.
spalio 10 d. pagal Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį sugrįžo Lietuvai. De facto —
kai spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių. Kai tie buvę Vokietijos
karo belaisviai lenkai grįžo į Vilnių ir nemažai jų atėjo į jau Vilniaus universi-
tetu tapusią A/ma mater tęsti studijų, aišku, jog daugeliui tų asmenų tai buvo
proga pademonstruoti savo priklausomybę Lenkijai, tegu ir pralaimėjusiai karą.

Lenkų studentai mėgino atlikti demaršus, aiškindamiesi su rektoriumi
prof. I. Končiumi. Pats faktas, kad rektoriui reikdavo su jais aiškintis, rodo, jog
universitetas nebuvo uždarytas. Būta aiškaus noro pademonstruoti, kas šiame
universitete yra tikras šeimininkas. Mano tėvo kalba su lenkų studentais buvo
labai paprasta ir aiški. Pagrindinė mintis: Vilniaus universitetas nėra uždaromas,
jis veikia ir visi pageidaujantys gali registruotis pavasario sesijai ir tęsti studijas.
Ko daugiau buvo galima norėti to meto sąlygomis?

Beje, iš kur Jūsų tėvas tą mūsų aptartą 1929 m. Vilniaus universiteto medalį
įsigijo?

Negaliu atsakyti. Gal įsigijo, kai ėjo rektoriaus pareigas 1939 m. pabaigoje —
1940 m. pradžioje.

Sunku būtų patikėti, kad buvo apdovanotas tuometinės Stepono Batoro univer-
siteto vadovybės, kurią pakeisti jis atėjo.

Suprantama, kad to negalėjo būti. Be to, tai tik atmintinis medalis.

LEIDO GIEDOTI LENKIJOS HIMNĄ

Prof. Ignui Končiui, kuris nuo 1939 m. lapkričio 20 d. iki 1940 m. sausio
22 d. buvo Stepono Batoro universiteto valdytojas ir perėmė universitetą lietu-

Muziejaus archyvas

565

vių administracijos žinion, likimas ir istorija lėmė didelius išmėginimus. Fizikos
profesoriui ir etnologijos mėgėjui I. Končiui tai buvo nepavydėtinų išbandymų
metas. Administraciniu darbu bodėjosi, tačiau įgimtas pareigingumas neleido
nieko daryti atsainiai. Eidamas sudėtingas universiteto valdytojo pareigas, kai
atvykėlis iš Kauno buvo varstomas nedraugiškų ir net priešiškų žvilgsnių, kad
ir nesimokęs diplomatinių mokslų, I. Končius sugebėjo išlaikyti Lietuvos vals-
tybės oficialaus pareigūno orumą ir kartu parodyti deramą pagarbą savo idėji-
niams oponentams.

Kai sykį lenkų studentų delegacija atėjo pas tėvą prašyti leidimo surengti
Lenkijos nepriklausomybės dienos minėjimą, tėvas paaiškino, jog tai jau iš uni-
versiteto reikalų išeinąs politinis dalykas, todėl reikėsią Vilniaus miesto komen-
danto leidimo. O patalpas minėjimui universitetas galįs skirti. Studentai turėjo
atsinešę ir minėjimo dienotvarkę. Tėvas nustebo, kad dienotvarkėje nebuvo nu-
matyta giedoti Lenkijos valstybės himną. Studentai prisipažino nedrįsę himno
įrašyti baimindamiesi, kad tada visai negaus leidimo minėti Nepriklausomybės
dieną. Tėvas paskambino Vilniaus miesto komendantui, kad šis be eilės priimtų
studentų delegaciją, ir į minėjimo dienotvarkę paprašė įrašyti Lenkijos himną.
Po kurio laiko studentai grįžo džiaugdamiesi, kad gavo leidimą minėti Lenkijos
nepriklausomybės dieną ir giedoti tuo metu okupuotos valstybės himną.

Šis iškalbingas faktas apie I. Končių pasako labai daug. Kartu ir apie to meto
Lietuvos politiką okupuotos Lenkijos ir lenkų atžvilgiu. Įdomu, ar I. Končius
žinojo, kad tarpukariu Vilniaus Rasų kapinėse buvo suiminėjami ir baudžia-
mi lietuviai, kurie vasario 16 d. prie daktaro Jono Basanavičiaus kapo susirinkę
giedodavo Tautišką giesmę? Turėjo žinoti, nes Kaune leidžiami laikraščiai apie
tai rašydavo. Tas represijas prieš Vilniaus lietuvius kritikuodavo net liberalesnė
Varšuvos spauda. Vis dėlto Stepono Batoro universiteto valdytojui tikriausiai nė
į galvą nebuvo šovusi mintis dabar kaip nors lenkams kerštauti, nes tai būtų že-
mas, inteligentui jokios garbės nedarantis poelgis.

PRIEŠIŠKOJE APSUPTYJE

Nepamirškime, kad I. Končius buvo pirmasis oficialus pareigūnas, kurį Lie-
tuvos vyriausybė iš Kauno atsiuntė į Stepono Batoro universitetą. Nedraugiška
ir savo nuostatų neslepianti aplinka. Vien raštinės tarnautojų kone visas šimtas
ir beveik visi dėbčioja iš padilbų. Niekas neskuba vykdyti bet kokio prašymo —
jie, o ne atvykėlis, čia yra tikrieji šeimininkai. Kiti sako pareigų neatiduosiantys,
nors į jas niekas nesikėsina. Būriais ant laiptų ar siauruose koridoriuose sustoję
studentai ir klausytojai įdėmiai stebi pro šalį bandantį prasisprausti valdytoją.
Kiti susirenka tyčia pavėpsoti į „litviną“, o gal „žmudziną“, kuris jiems atrodė
lyg neregėtas užjūrių paukštis, nesuprantamu būdu užklydęs į universiteto ko-

Muziejaus archyvas

586

ridorius. Ne itin malonu pro tokią įtemptai tylinčią ir nežinia ką mąstančią mi-
nią brautis į savo kabinetą. Reikėjo valios, šaltakraujiškumo ir didelės vidinės
stiprybės, kai į tave nukreipti tiriantys žvilgsniai. Esi savo valstybės atstovas, ir
iš kiekvieno bereikalingo judesio ar veido raumens virptelėjimo bus sprendžia-
ma, ko verta ta „Kauno Lietuva“ ir jos pareigūnai.

Vienas per kitą valdytoją I. Končių apgulė visokie prašytojai. Regis, ligi tol
niekas universitetu nė nesirūpino, nes dabar pasipylė skundai ir prašymai: ad-
ministracija nesirūpina kaminų valymu, krosnių remontu, stogai prakiurę, tad
reikia lopyti, o pensininkams nemokamos pensijos, dar kita moteris neturinti
iš ko palaidoti mirusio vaiko. Vis valdytojo rūpestis.

Laimei, iš Vytauto Didžiojo universiteto pavyko gauti padėjėją Joną Rakauską,
mokslus Vilniuje baigusį, tad su savo sekretoriumi valdytojas ir eidavo į tarnybą
ir iš jos. Daug vėliau paaiškėjo, jog sekretorius daugiau ir už valdytoją išgyve-
no dėl jo likimo ir galimų padarinių, nes jam tekdavo iš šalies prisiklausyti bei
nugirsti ir visai džiaugsmo nekeliančių kalbų bei užuominų. Toks buvo laikas.

Netrukus prie šių dviejų prisijungė ir trečias lietuvis tarnautojas — univer-
siteto ūkio vedėjas Dionizas Grincevičius, dviejų metrų ūgio, aukštas, tiesus ir
petingas vyras, kariuomenėje tarnavęs artilerijoje. Tarp koridoriuose stoviniuo-
jančių D. Grincevičius eidavo lyg tarp sėdinčių, nes niekas su juo ūgiu ir po-
vyza negalėjo lygintis. Studentai, pirmą kartą milžiną išvydę, apibūdino šiais
nuostabos žodžiais: „Jaki vielki cham...“ Ši pravardė prigijo. Taigi šių dviejų tarsi
asmens sargybinių nuolat lydimas I. Končius kasdien ir pasirodydavo tarnybo-
je. Jie trise ir buvo pirmieji lietuviškumo Stepono Batoro universitete daigai šią
aukštąją mokyklą perimant Lietuvos švietimo sistemos žinion.

BIBLIOTEKININKAI BUVO DIDŽIAUSI TVARKOS ARDYTOJAI

"Teko perimti didelį atskirų fakultetų ir padalinių, esančių įvairiose Vilniaus
vietose, turtą. Būta sabotažo, vagysčių. Dingdavo baldai, iš universiteto ligoni-
nės — spiritas. Vingio parke esantis botanikos sodas ir visas ūkis, pasirodo, buvo
visiškai neparengtas žiemai, neturėjo net pašarų gyvuliams išlaikyti. Prižiūrė-
tojas vis bandė kitiems suversti kaltę dėl savo paties nepadarytų darbų. Didelis
erzelis buvo kilęs universiteto bibliotekoje, kur darbai iš vėžių buvo visiškai išėję.
Nėra ko stebėtis, kad didžiausiais neklaužadomis ir tvarkos ardytojais I. Končius
net ir daug metų praėjus vadins universiteto bibliotekos tarnautojus.

Sykį apsaugos darbuotojas Geležinis atėjo pas valdytoją I. Končių, atsine-
šė keistų dėžučių, vielukių, gerą puskilogramį kažkokių pjuvenų. Pasirodo, tai
sprogmenys, kurie buvo padėti į vieną krosnį universiteto patalpose. Jei užtaisas
būtų sprogęs, padariniai galėjo būti sunkiai nuspėjami. Tai galėjo būti ir rezga-
ma provokacija prieš lietuviškąją administraciją.

Muziejaus archyvas

587

Valdytojo gyvenimas palengvėjo, kai iš Vytauto Didžiojo universiteto ir Že-
mės ūkio akademijos atvyko apie 180 darbuotojų, kurie pradėjo periminėti
Stepono Batoro universiteto turtą. Lietuvos Raudonasis Kryžius atsiuntė 78
tarnautojus perimti universiteto klinikas. Kadangi tai buvo savo sričių žinovai,
darbas vyko sklandžiai: laboratorijų įranga, gausūs Medicinos ir Gamtos fakul-
tetų rinkiniai buvo tvarkingai inventorizuojami ir perimami. Prasidėjo pasiren-
gimas 1940 m. pavasario sesijai.

BUVO SIŪLOMA UNIVERSITETO REKTORIAUS KĖDĖ

Respublikos prezidento A. Smetonos skirtasis Stepono Batoro universite-
to valdytojas prof. I. Končius turėjo visas galimybes tapti Vilniaus universiteto
rektoriumi, tačiau šių pareigų netroško. Likimo jau nublokštas anapus vande-
nyno, dirbdamas Tuftso universiteto (JAV) fizikos laboratorijoje, atsiminimų
dienoraštyje I. Končius rašė, kad baigus perimti Stepono Batoro universitetą
jam buvo pasiūlyta „pakeisti valdytojo vardą į rektoriaus vardą“. Pirmiausia šį
pasiūlymą jis išgirdęs iš švietimo viceministro K. Masiliūno, kuriam buvo pa-
vesta tvarkyti Vilniaus mokyklų reikalus. Vėliau pasiūlymą pakartojo ir pats
švietimo ministras.

I. Končius pasiūlymo atsisakė. Kodėl? Švietimo viceministrui ir ministrui pa-
aiškino esąs universiteto autonomijos šalininkas ir todėl nenorįs būti skirtuoju
rektoriumi. Jeigu Matematikos-gamtos fakultetas iš Kauno būtų atkeltas į Vilnių
ir jeigu Vilniaus universiteto Taryba jį, I. Končių, išrinktų rektoriumi, tuomet
galvotų, kaip pasielgti, o dabar turįs pasiūlymo atsisakyti. Universitetinė tradi-
cija jam pasirodė besanti svarbesnė už asmeninės karjeros siekį.

Toliau dienoraštyje I. Končius rašo, jog administracinių pareigų nemėgęs,
daug mieliau laisvesniam būti. Atlikęs paskaitas atostogų metu galįs daryti,
ką tinkamas. O tų vasaros užsiėmimų keliauninkui ir etnologui iš pašaukimo
I. Končiui buvo daugiau, negu kad jis aprėpti galėjo. Vis dėlto prisipažįsta mė-
gęs „dėstyti, mokyti, su jaunuomene kalbėti, ją akinti, lavinti, tėvynės meilę
skiepyti, pažinti savo gimtąjį kraštą — ir jo žmones, ir gamtą, ir praeitį, dabartį...“

Kaip matėme, istorinės aplinkybės ir asmeninio gyvenimo vingiai reikalavo
iš I. Končiaus ir tokios veiklos, kuri mažai ką bendra turėjo su jo pašaukimu ir
pomėgiais. Iš pašaukimo mokytojas, kultūrininkas, visuomenininkas, etnologas,
šioms savo veiklos sritims jis atidavė visą širdį. Fiziko profesijai skyrė protą, bet
sugebėjo įdėti ir nemažai širdies, nes šį mokslą juk dėstė moksleiviams, studen-
tams, jauniems žmonėms, taigi įdėmiems ir jautriems klausytojams. Būdamas
su jais I. Končius visada jautėsi savas, įdomus ir laukiamas.

Muziejaus archyvas

588

KARALIUS MIRĖ. TEGYVUOJA KARALIUS!

Paskutinis Stepono Batoro universiteto valdytojo I. Končiaus įrašas įsaky-
mų knygoje, kuri saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių sky-
riuje, buvo 1940 m. sausio 22 d. jo pasirašytas aktas Nr. 12. Čia esama ir tam
tikro dramatiškumo, iš šalies gal ir ne kiekvienam lengvai pastebimo. Štai tos
lakoniškos teksto eilutės:

„Ponas Respublikos Prezidentas, remdamasis Lietuvos Konstitucija (str. 15) ir
švietimo ministro teikimu (1940 m. sausio mėn. 17 d. r. Nr. 1491), savo 1940 m.
sausio 18 d. aktu Nr. 47 nuo 1940 m. sausio 20 d. Vilniaus universiteto rekto-
riumi paskyrė Humanitarinių mokslų fakulteto ordinarinį profesorių Mykolą
Biržišką ir Vilniaus universiteto prorektoriumi ekstraordinarinį profesorių Pe-
trą Šalčių.

1940). I. 22. I. Končius“

Kaip matome, M. Biržiška sutiko būti paskirtu rektoriumi, o I. Končius,
būdamas universitetinės autonomijos šalininkas, nepanoro. Šitaip išspręsta rek-
toriaus problema. Su šiuo aktu ir pasibaigė Stepono Batoro universiteto valdy-
tojo darbas.

Savo ruožtu pabrėšime: pasibaigė ne tik Stepono Batoro universiteto valdy-
tojo, bet ir paties Stepono Batoro universiteto veikla. Tačiau tai nereiškia, kad
Lietuvos sostinėje buvo uždarytas vienas universitetas ir atidarytas kitas. Ste-
pono Batoro universiteto materialųjį turtą ir veiklos funkcijas perėmęs Vilniaus
universitetas toliau tęsė studijas ir veiklą, darbas universitete nė dienai nebuvo
nutrūkęs, nors kai kas būtent šito gal ir būtų norėjęs, jeigu geidžiama pateikia
už esama. Suprantama, jog perėjęs į Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos
priklausomybę, Vilniaus universitetas vykdė jau ne Lenkijos, bet Lietuvos vals-
tybės jam keliamus reikalavimus.

Deja, lenkų spaudoje dėl neva lietuvių uždaryto Stepono Batoro universite-
to prirašyta kalnai straipsnių, nelabai rūpinantis išsiaiškinti tikrą istorinę tiesą.
Tendencija buvo svarbiau už tiesą, nes jeigu būtų buvę kitaip, tai į tą balsų chorą
būtų paprašytas įsitraukti ir tiesioginis tų įvykių dalyvis, pirmasis ir svarbiausias
dalyvis prof. I. Končius. Tačiau Vilniaus universiteto atžvilgiu priešiškai nusitei-
kusiems asmenims buvusio valdytojo nuomonės ir paaiškinimų neprireikė, nes
jie patys viską „žinojo“. Tariamas Stepono Batoro universiteto „uždarymas“ yra
vienas iš lenkų istorinės praeities mitų, kurių apstu jos istorijoje.

Nors Stepono Batoro universiteto valdytojo pareigas I. Končiui buvo lemta
eiti vos du mėnesius, bet ir vėliau, jau gyvenant emigracijoje, jam niekaip ne-
pavyko atitrūkti nuo tos savo gyvenimo atkarpos. Mat Amerikos lietuvių spau-

Muziejaus archyvas

589

doje I. Končius nuolat skaitydavo tikrovės neatitinkančius teiginius apie neva
jo administravimo metu uždarytą Stepono Batoro universitetą. Antai 1960 m.
spalio 14 d. Čikagos lietuvių dienraštyje Naujienos I. Končius išspausdino tokio
turinio atsiliepimą į ankstesnę šio laikraščio publikaciją:

Naujienų redaktoriui

D. G.

Prašau savo Naujienose įdėti didelės svarbos pataisymą.

Dr. Pranas Ancevičius straipsnyje „Istorija be pagražinimų“, be kita ko, Nau-
jienų 227 numeryje (26.9.1960) rašo: „...Stašys kalbėjo: ...Bet aš jokiu būdu ne-
galiu suprasti ir pateisinti Vilniaus universiteto uždarymo...“

Nereik nė norėti suprasti, nes šis universitetas nebuvo Lietuvos Vyriausybės
uždarytas. Rudens semestras ėjo sena tvarka: Stepono Batoro universiteto len-
kų pareigūnų buvo duodamos studentams įskaitos, baigusiems išduodami di-
plomai iki pat semestro galo.

Profesoriai ir tarnautojai buvo gavę iš lenkų iš anksto algas su priedais.
Lietuvos Vyriausybė dar jiems iš savo pusės išmokėjo algas iki rudens semes-
tro galo.

Nuo pavasario semestro pradžios pradėjo veikti Vilniaus universitetas. Atseit
Stepono Batoro universitetas nuo pavasario semestro pradžios buvo pavadintas
Vilniaus universitetu.

Prof. Ig. Končius,

buvęs Stepono Batoro universiteto rudens semestro gale
ir Vilniaus universiteto pavasario semestro

pradžioje valdytojas.

TEKO DISKUTUOTI IR SU MYKOLU BIRŽIŠKA

Ko stebėtis, kad kažkoks Stašys piktinosi tariamu Stepono Batoro univer-
siteto uždarymu, jeigu šiuo opiu klausimu I. Končiui yra tekę spaudoje opo-
nuoti net ir prof. Mykolui Biržiškai, kurį pats ir buvo rekomendavęs į Vilniaus
universiteto rektoriaus pareigas 1940 m. sausio mėnesį ir kuris tas pareigas ėjo
iki Vokietijos naciams uždarius Vilniaus universitetą 1943 m. kovo 17 d. (Beje,
1968 m. Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos XV tome, kurios antras leidi-
mas Lietuvos enciklopedijų redakcijos perspausdintas Vilniuje 1990 m., teigia-
ma, jog M. Biržiška buvęs Vilniaus universiteto rektoriumi iki 1944 m. vasaros,
žr. 777 p.) Mums šiuo atveju reikšmingiausia tai, kad M. Biržiškai teko rekto-
riumi būti mūsų tautai bene dramatiškiausių istorinių lūžių metais: pradėjus
nepriklausomoje Lietuvoje, tęsti bolševikmečiu nuo 1940 m. birželio 15 d. ir
Vokietijos nacių okupacijos laikotarpiu nuo 1941 m. birželio 22 d.

Muziejaus archyvas

590

Algirdas Končius (kairėje) su Čekijos prezidentu Vaclavu Havelu Vilniaus universitete. 1997 m.

KUO GALIME IR TURIME DIDŽIUOTIS

Rašytojas Romas Sadauskas, vaikščiodamas po Dzūkiją, Simne ant namo
pamatė per dažus prasišviečiantį užrašą „Savitarpinės pagalbos sandėlis“. Kaip
smalsus žmogus — susidomėjo. Juk tos savitarpinės pagalbos mastas turėjo būti
išties didelis, jeigu ir Simne, ne kokiame didmiestyje, buvo įrengtas specialiai
tam skirtas sandėlis.

Tai štai savitarpinei pagalbai, labai savotiškam Lietuvos gyvenimo reiškiniui,
Antrojo pasaulinio karo metais ir vadovavo prof. Ignas Končius. Reikia pasaky-
ti, kad veikla Savitarpinės pagalbos organizacijoje ne tik praturtina bei puošia
prof. I. Končiaus biografiją, bet yra apskritai labai reikšmingas okupuotos Lie-
tuvos visuomeninio gyvenimo fenomenas, apie kurį šiandien kažkodėl prisime-
nama pernelyg retai. Bent jau ne tiek, kiek tas judėjimas ir jo dalyviai iš tikrųjų
nusipelno. 2004 m. žiemą Vilniuje Atviros Lietuvos fondas „Forum Palace“ vieš-
butyje buvo surengęs konferenciją, skirtą filantropijos reiškiniui, kitaip tariant,
labdarai nagrinėti. Šis fenomenas buvo skersai ir išilgai narpliojamas, įsigilinant
į atsiradimo ištakas ir istorines šaknis. Tačiau nė vienas pranešėjas ar kalbėtojas
kažkodėl neprisiminė Savitarpinės pagalbos, nes gal nelabai apie šią karo metais
veikusią lietuvių labdaros organizaciją ir žino. Vis dėlto būtina žinoti, kaip net
karo ir okupacijos metu buvo galima daug nuveikti savo tautos labui.

Muziejaus archyvas

539]

KAI BUVO SUSTABDYTA RAUDONOJO KRYŽIAUS VEIKLA

Okupacinė Ostlando valdžia Estijoje Raudonojo Kryžiaus veiklą sustabdė
iškart, Latvijoje po mėnesio, o Lietuvoje tą veiklą pavyko išlaikyti net iki vėly-
vo 1941 m. rudens. Galimas dalykas, kad tam įtakos turėjo Birželio sukilimas ir
Laikinosios vyriausybės veikla, su kuria bent iš pradžių okupacinė valdžia buvo
priversta kažkiek taikstytis — kol nusprendė sustabdyti jos veiklą.

Nustojus veikti Lietuvos Raudonajam Kryžiui, lėšų neteko ir jo išlaikomos
įstaigos: Kauno ir Vilniaus ligoninės, greitoji pagalba, džiovininkų sanatorijos
Aukštojoje Panemunėje ir Varėnoje, mineralinių vandenų ir purvo gydykla Birš-
tone, medicinos seserų kursai, nuo karo ir okupacijos nukentėjusių šelpti sky-
rius ir kitos įstaigos. Okupacinė valdžia uždarė visus labdaringus susibūrimus
ir jų išlaikomas senelių bei vaikų prieglaudas. Visus socialinius reikalus turėjo
tvarkyti nauja Darbo ir socialinių reikalų organizacija, kuriai vadovavo tarėjas
ir septyniolikos narių komitetas. Deja, visuomenės pasitikėjimo ši organizacija
neįgijo, tad jau po kelių savaičių tapo aišku, jog iš tų pelų nebus grūdų.

Tada ir pradėta steigti Savitarpinę pagalbą. Tai buvo visuomeninė organiza-
cija, veikusi pagal savo statutą ir nieko bendra neturėjusi su Darbo ir socialinių
reikalų organizacija. Savitarpinė pagalba pati rinko ir skirstė lėšas, o jos darbą
dama pirmojo tarėjo žinioje, Savitarpinė pagalba nuolat jautė didelį spaudimą,
nes darbo ir socialinių reikalų tarėjas daktaras Jonas Paukštys niekaip negalėjo
susitaikyti su tuo, kad surinktos didelės šalpos lėšos eina pro šalį, kitaip tariant,
netenka jo vadovaujamai organizacijai. Aišku, jog tai buvo masinantis kąsnis
ne vien šiam tarėjui.

Kol Savitarpinės pagalbos įstatai nebuvo patvirtinti komisaro Adriano
von Rentelno, devynių narių Vyriausiasis komitetas, kurio pirmininkas buvo
prof. Ignas Končius, kreipėsi į pirmąjį generalinį tarėją generolą Petrą Kubiliūną,
kad jis savo parašu leistų laikinai imtis darbo pagal komisarui pateiktus įstatus.
Tas ir buvo padaryta. Įdomu, kad A. von Rentelnas tų įstatų taip ir nepasirašė,
bet laikiną leidimą veikti pasirašė P. Kubiliūnas. Vokiečiams to pakako. Tiesa,
nuolat kildavo įvairių kliūčių, nesusipratimų su paties komisaro įstaigomis, bet
užtekdavo parodyti kad ir laikiną leidimą veikti bei statuto nuorašą, ir vokie-
čiai vadovaudavosi tais dokumentais. Ordnung ist Ordnung - tvarka yra tvarka.

KAIP VEIKĖ SAVITARPINĖ PAGALBA

Protingai tvarkantis daug buvo galima pasiekti net, atrodo, sunkiai įma-
nomomis sąlygomis. Kas įdėmiau yra skaitęs Savitarpinės pagalbos statutą, ti-
kriausiai pripažins, kad jame surašyti ir tokie dalykai, kurie karo ir okupacijos

Muziejaus archyvas

292

sąlygomis šiai organizacijai leido labai daug veikimo laisvės. Žinoma, surašyta
buvo taip, kad kai kurie opesni dalykai nekristų į akis. Labai daug priklausė ir
nuo tų įstatų interpretacijos. Štai tada ir tekdavo parodyti lietuvišką sumanumą
bei vaišingumą. Visa tai buvo daroma savo krašto ir žmonių labui.

Svarbiausia, kad visuomenė pasitikėjo Savitarpine pagalba ir jos žmonėmis.
Per 27 apskričių komitetų teisėmis ir 335 valsčių komitetų teisėmis padalinius
Savitarpinė pagalba per metus sugebėjo vien iš aukų surinkti keturis milijo-
nus markių. Gavo teisę rengti akies mirksnio loteriją — kasa pasipildė dar vienu
milijonu markių pelno per metus. Šiaip ne taip pavyko iš vokiečių atgauti tei-
sę rengti vadinamąją klasinę loteriją. Priminsime, kad tarpukariu teisę organi-
zuoti šią loteriją buvo įgijęs Raudonasis Kryžius, o didžiausias laimėjimas buvo
60 tūkst. litų. Savitarpinės pagalbos vadovams ir jų bendraminčiams pavyko
atsikovoti šią teisę. Taip pat pasisekė įtikinti okupacinę valdžią bilietus į kiną
apmokestinti papildomu 10 pfenigų mokesčiu — per metus susidarė dar papil-
domai pora milijonų markių.

Išlaidos taip pat buvo didžiulės. Nepamirškime, kad Savitarpinė pagalba per-
ėmė visas Raudonojo Kryžiaus įstaigas. Faktiškai Lietuvos Raudonasis Kryžius
ir toliau veikė, nepakito net jo struktūra, nors vadinosi Savitarpinės pagalbos
Sveikatos pagalbos skyrius. Vilniuje buvo statoma ligoninė, Varėnoje plečiama
džiovininkų sanatorija, tvarkomas Birštono kurortas, Kaune ir kitose Lietu-
vos vietose buvo steigiami medicinos seselių kursai ir panašiai. Iš Savitarpinės
pagalbos lėšų vargstantiems buvo steigiamos valgyklos, globojamos motinos ir
vaikai, seneliai ir visi, kurie neįstengė pasirūpinti patys savimi, buvo mokami
atlyginimai medicinos įstaigų tarnautojams, perkami vaistai. Karo metais buvo
pradėtos steigti greitosios pagalbos įstaigos ir apskričių miestuose. Savitarpinė
pagalba maisto produktų duodavo mokyklų tėvų komitetams, o šie pasirūpin-
davo šiltais užkandžiais mokiniams. Leido laikraštį Savitarpinės pagalbos žinios
ir net žurnalą vaikams Žiburėlis.

Sveikatos pagalbos skyriaus išlaikymui buvo paliktos lėšos iš lošimo kor-
tų gamybos ir Birštono gydomųjų vandenų. Kortų visą laiką stigo; jų nespėta
spausdinti — tokia didelė buvo paklausa. Tiesa, ir spausdinti nebuvo paprasta,
nes nuolat trūko popieriaus, dažų, taip pat ir darbininkų.

TAUTA BUVO SĄMONINGA

Lietuvių tauta karo metais pasirodė esanti susipratusi ir sąmoninga. Ūki-
ninkai miltus, lašinius, bulves vežė į miestus, puikiausiai suvokdami, kad
reikia padėti miesto inteligentijai - mokytojams, gydytojams, studentams.
Kaip niekad anksčiau karo metais išsiplėtė lietuviškų mokyklų tinklas, tačiau
okupacinė vokiečių valdžia nuolat reikalavo tą tinklą siaurinti, nemokėdavo

Muziejaus archyvas

293

mokytojams algų. Apmirusi buvo kultūrinė lietuvių veikla, bet kad visiškai
nenumirtų, labai daug padėjo Savitarpinė pagalba ir šios organizacijos telkia-
mi kaimo žmonės.

Savitarpinė pagalba labiausiai pasižymėjusius aukotojus apdovanodavo spe-
cialiais ženkliukais — pasidabruotais ir gryno sidabro, priklausomai nuo auko-
tojo indėlio.

Dalyvavusieji Savitarpinės pagalbos veikloje turėjo ir savo politinius tikslus,
aišku, slaptus, apie juos nebuvo viešai skelbiama. Juk net ir didžiausi optimistai,
po slogios bolševikmečio nakties lietuvių tautos ir Lietuvos valstybingumo liki-
mą norėję sieti su Vokietija, labai greitai prasiblaivė supratę, kad naciai visiškai
nėra linkę taikytis su lietuvių tautos interesais. Deja, net ir palankiausiai lietu-
vių atžvilgiu nusiteikę vokiečiai negalėjo nieko pasiūlyti. O naciai spaudė daly-
tis karo metų sunkumais ir kuo greičiau įsitraukti į tiesioginę kovą su sovietais,
nes nuo to priklausysianti ir Lietuvos ateitis. Spręsiąs fiureris, kuris atsižvelgs į
kiekvienos Pabaltijo tautos indėlį kovojant su bendru priešu — bolševizmu.

Taigi spręs fiureris, kurio tikslai užėmus Pabaltijį tik visiškai aklam ir kurčiam
dar buvo neaiškūs: Rytų erdvės turėjo būti suvokietintos, lietuvių inteligentijos
neturėjo būti, nes tokia ir nereikalinga. Kadangi rasės požiūriu pabaltijiečiai —
vis dėlto arijai, tai yra „visaverčiai“, atitinką nacių supratimą apie rasės vertin-
gumą, tai jiems ateityje turėjo būti lemta tapti gerais darbininkais, ūkininkais,
kuriems vadovaus, aišku, jie, vokiečiai. Trumpai tariant, lietuvių, latvių ir estų
laukė senovės prūsų likimas. Jie taip pat turėjo teisę gerai dirbti, ištikimai tar-
nauti savo ponams bei šeimininkams vokiečiams. Bet jie su tokia nuostata ne-
sutiko — ir dėl to neišliko.

KAD NEUŽGESTŲ ŽIBURYS

Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusieji Lietuvoje visą laiką jautė šį „aukš-
tesnės rasės“ požiūrį į lietuvius. Nuo pat karo su Sovietų Sąjunga pradžios, kai
Lietuvoje įvyko Birželio sukilimas, 1941 m. birželio 23 d. buvo atkurta Lietu-
vos Respublika ir savo veiklą pradėjo Laikinoji vyriausybė, vokiečiai iškart leido
suprasti, kad lietuviai pernelyg daug nesitikėtų, nepuoselėtų vilčių apie atkurtos
valstybės pripažinimą. Buvo net pavadinimai sugalvoti, kad pavyktų išlaikyti
distanciją tarp Berlyno planų ir lietuvių siekių. Girdi, tai nesanti tikra Lietu-
vos nepriklausomybė, lietuviams reikia paklusti valdymui iš Rygos, kur buvo
įsikūręs srities komisaras. Taigi paklusnumo, kantrybės ir kuo energingiau pri-
sidėti prie pergalingų vokiečių kareivių žygių Rytų fronte — štai ko pirmiausia
buvo reikalaujama iš lietuvių, kurių nenorėta atstumti, bet neketinta ir nieko
konkretaus žadėti. O į visus klausimus bus atsakyta tik pasibaigus karui. Aišku,
vokiečiai nepaisė jokių užimtų kraštų politinių, istorinių ar etnografinių realijų,

Muziejaus archyvas

594

tose teritorijose nuo seno gyvenusių tautų ir buvusių valstybių ribų, nes jie atėjo
su nauja tvarka ir Europos pertvarkymo idėjomis.

Ką šiai vokiečių, teisingiau sakant, nacių ideologijai galėjo priešinti Savitarpi-
nė pagalba? Nebent kultūrinę veiklą, kuri karo metais kiek ruseno, skleidžiama
per koncertus Lietuvos miestuose. Su tais koncertais važinėjo garsi dainininkė
Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, muzikantas Algirdas Kačanauskas (kompozitoriaus
Aleksandro Kačanausko sūnus), kuris vėliau išvyko į Ameriką. Tarp tokių va-
žinėtojų po Lietuvą buvo ir kompozitorius Balys Dvarionas, Steponas Sodeika,
kuris karo metais buvo Vilniaus katedros vargonininkas. Kartu su koncertais
buvo skaitomos ir paskaitos. Taigi šie renginiai buvo šviečiamojo pobūdžio.

Karo metais buvo leidžiamas laikraštis Savitarpinės pagalbos žinios, kuriame
buvo aiškinami šios organizacijos tikslai. Pats faktas, kad buvo remiami moky-
tojai, jiems buvo sudaromos materialinės sąlygos užsiimti profesine veikla, taip
pat skatino lietuviškumo išlaikymą.

Taigi mūsų dainininkai ir muzikantai karo metais lyg kokie čigonai, anot
A. Končiaus, važinėjo po Lietuvą, tad miesto ryšys su kaimu nenutrūko. Tą
kūrybinės inteligentijos ir provincijos bendravimą būtų sunku pervertinti, nes
miestelių ir kaimų žmonės žinojo Lietuvos inteligentijos nuostatas vienu ar kitu
klausimu. Žmonėms tai buvo labai svarbu. Štai kad ir naciams nusprendus Lie-
tuvoje organizuoti SS legioną. Kai 1942 m. pabaigoje ir 1943 m. pradžioje oku-
pacinė valdžia pradėjo į tą legioną agituoti lietuvių jaunimą, šis sumanymas
baigėsi visiška nesėkme. Į šaukimo punktus ateidavo ne tik į rinktinį SS legio-
ną, bet ir apskritai karinei tarnybai netinkami asmenys — kupriai, invalidai. O
juk vokiečių vilionės buvo didelės - buvo žadama pirmumo teisė į gerą tarnybą
ir nekilnojamąjį turtą po karo.

Vis dėlto sveikas tautos protas nugalėjo, vilionėms atsispirta. Galima būtų
pasakyti, kad antinacinio lietuvių pogrindžio, kuriam vadovavo buvęs Laiki-
nosios vyriausybės pirmininkas Juozas Ambrazevičius (1944 m. pavasarį pakei-
tė pavardę į Brazaičio), nuostatos pasiekdavo atokiausius Lietuvos kampelius, o
prie to prisidėjo ir kūrybinės inteligentijos bendravimas su tauta. Tas inteligen-
tijos ryšys su tauta karo metais buvo glaudus kaip niekada. Tai taip pat vienas
iš svarbių Savitarpinės pagalbos veiklos aspektų, į kurį mūsų istorijos tyrinėtojai
iki šiol kreipė gal ir ne daugiausia dėmesio.

APIE DECENTRALIZAVIMO NAUDĄ

Savitarpinės pagalbos skyriai veikė visose apskrityse. Juose paprastai dir-
bo nesavanaudžiai, įgiję visuomenės pasitikėjimą, pasak Algirdo Končiaus, gal
net kai kur tautinio pakilimo vedami žmonės. Vienos apskritys buvo veikles-
nės, kaip kad Zarasų apskritis, kurios pirmininkas buvo labai energingas. Nuo

Muziejaus archyvas

595

žmonių labai daug priklausė, o Vyriausiasis komitetas ir stengėsi suteikti kuo
daugiau savarankiškumo skyriams. Toks decentralizavimas turėjo ir praktinį
pamatą, mat niekas negalėjo būti tikras, jog vieną dieną okupacinė valdžia ne-
sugalvos nacionalizuoti Savitarpinės pagalbos lėšų. Ar ne panašiai ir įvyko švie-
timo tarėjo dr. Prano Meškausko-Germanto vadovaujamoje žinyboje?

Iš Berlyno Lietuvos švietimo reikalais rūpintis atsiųstas dr. Pr. Meškauskas-
Germantas turėjo didelį vokiečių pasitikėjimą, per jį naciai tikėjosi vykdyti Rei-
chui naudingą politiką. Apsiriko. Švietimo tarėjas pasirodė esąs tikras lietuvių
interesų gynėjas. Jis užmezgė slaptus ryšius su lietuviškojo antinacinio pogrin-
džio vadovu J. Ambrazevičiumi ir, pasak literatūrologo prof. Vytauto Kubiliaus,
vykdė tarsi Konrado Valenrodo vaidmenį. Dvigubas žaidimas ilgai tęstis nega-
lėjo, nes gestape dirbo taip pat ne naivuoliai. Per kratą švietimo tarėjo darbo
kabinete buvo aptikta 700 tūkst. markių, kurios buvo skirtos atlyginimų negau-
nantiems lietuviams mokytojams ir kitoms mokyklų reikmėms. Pr. Meškaus-
kas-Germantas buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentacijos stovyklą. Tai
asmenybė, nusipelniusi, kad apie ją būtų žinoma. Ir ne iškreipta, bet tikra tiesa.

ŠELPIMAS - NUO SENO LIETUVIO KRAUJYJE

Savitarpinė pagalba buvo vienintelė lietuvių organizacija, kuri vokiečių oku-
pacijos sąlygomis veikė oficialiai. Suprantama, kad ne rūpindamiesi palaikyti
lietuvybę ar telkti tautą vokiečiai leido šiai organizacijai veikti. Jie pirmiausia
siekė patys sau palengvinti veiklą okupuotoje šalyje, tad tam tikrą karitatyvinę
veiklą plėtoti leido. Po Savitarpinės pagalbos „kepure“ lietuviai sugebėjo užsi-
imti nelegaliais dalykais, net savotišku pogrindžiu.

Nuostata, kad ypač mokytojus reikia palaikyti ir šelpti, ko gero, lietuvių
kaimiečių kraujyje nuo seno, gal dar nuo slaptų lietuviškų mokyklų iš spaudos
draudimo laikų. Pagaliau juk ir tos mokyklos buvo kaimo trobose, o kaimo mo-
kytojai gyveno prie tos pačios žibalinės lempos, kaip ir visi kaimiečiai.

Ir A. Končius pripažįsta, jog šelpimas nuo seno įaugęs į lietuvių kaimo žmo-
nių kraują. Antai Žemaičių kaimai miestelių špitolėse turėjo savo šelpiamus
ubagus. Kai kaimiečiai atvažiuodavo į turgų, tai šeimininkui nuėjus tvarkyti
reikalų arkliu pasirūpindavo ubagas. Praktiškumas buvo derinamas su žmoniš-
kumu. Per šventes kaimiečiai įduodavo nuvežti „savo ubagui“ skirtų lauktuvių.
Juk ir špitolės senius išlaikydavo patys žmonės, o ne bažnyčios. Tiesa, rinklia-
vos špitolėms išlaikyti būdavo renkamos ir bažnyčiose. Taigi pats Savitarpinės
pagalbos sumanymas lietuviui buvo visiškai suprantamas, nes ėjęs iš giliai nuo
seno tautoje gyvavusios tradicijos, įprasto krikščioniško suvokimo, kad užjausti
alkaną, vargstantį yra kiekvieno doro žmogaus priedermė. Savitarpinės pagalbos
mestas grūdas krito į išpurentą dirvą.

Muziejaus archyvas

596

Aišku, gali kilti visai natūralus klausimas, kodėl vokiečių kurtai Darbo ir so-
cialinių reikalų organizacijai, vadovaujamai tarėjo ir septyniolikos narių komiteto,
taip ir nepasisekė įgyti tautos pripažinimo bei autoriteto, o Savitarpinei pagalbai
pavyko. Labai daug reiškė inteligentijos, tautos autoritetą ir pasitikėjimą turin-
čių žmonių žodis. Prof. Ignas Končius tą pasitikėjimą turėjo, labai jį brangino,
kadangi vargu ar gali būti brangesnė vertybė už gerą vardą. Tačiau toli gražu
ne visi, taip pat suvokė asmenys, tarp kurių teko veikti I. Končiui, taip galvojo.

JAM VISI ŽMONĖS BUVO LYGŪS

Kaip liudija Igno Končiaus sūnus Algirdas, dalis tos Savitarpinės pagalbos
lėšų teko ir tarybiniams karo belaisviams. Sunku pasakyti, kiek maišų su mil-
tais slapta buvo pernešta į belaisvių stovyklą. Aišku, tai buvo daroma slapta,
dažniausiai paperkant sargybą ar prižiūrėtojus. Ką tai reiškė tomis sąlygomis,
nesunku įsivaizduoti. Kai pusbadžiu stovykloje laikomus karo belaisvius sargy-
ba vesdavo Vilniaus gatvėmis ir gailestinga vilnietė slapčia stengdavosi įduoti į
rankas belaisviams bent duonos gabalėlį, tuojau gaudavo ginkluoto sargybinio
spyrį. O galėdavo baigtis dar liūdniau...

Iš Ukmergės Savitarpinės pagalbos Vyriausiąjį komitetą pasiekė žinia, jog
apskrities komitetas šelpiąs bolševikus. I. Končiui šiuo atveju nė tokio klausimo
nekiltų: kodėl bolševikų nereikia šelpti, jeigu Savitarpinė pagalba tam ir įsteig-
ta, kad šelptų visus, kuriems būtina šalpa, nepriklausomai nuo tautybės, poli-
tinių ar religinių įsitikinimų. Ar ne toks pat žmogus ir tas bolševikas vokiečių
okupacijos sąlygomis? Ukmergės atvejis buvo štai koks. Vokiečiai sušaudė tėvą,
liko našlė su dvejų metų sūnumi. Motina susirgo, pateko į ligoninę, vaikas liko
vienas be globos. Savitarpinės pagalbos darbuotojai tą dvejų metų „bolševiką“
sušelpė ir tuojau kažkam užkliuvo. Teko Savitarpinės pagalbos spaudoje aiš-
kinti kas ir kaip. Skundikai, matyt, susigėdo, nes daugiau kelti triukšmą liovėsi.

Daugybė buvo jei ne tokių, tai kitokių atvejų. Pasklido gandas, esą Savitar-
pinė pagalba užsiimanti tuo, kad šelpianti benkartus, palaikanti paleistuvybę.
Reikalas buvo štai koks. Netekėjusi jauna moteris turėjo tris vaikus, kuriuos
liko vieni. Kol motina buvo gydoma ligoninėje, mažamečiais vaikais ir kūdi-
kiais rūpinosi Savitarpinės pagalbos Vilkaviškio apskrities komitetas. Tuojau
buvo paskleistas gandas, aiškiai nukreiptas prieš Savitarpinės pagalbos veiklą.
Nuolat atsirasdavo, kam knietėjo pasirausti po Savitarpinės pagalbos pamatais.
Įvairiais būdais buvo siekta sukompromituoti ją lietuvių visuomenės akyse. Štai
kodėl Savitarpinės pagalbos spauda buvo tokia reikalinga ir veiksminga, kai rei-
kėdavo užkirsti kelią gandams, piktavalių kaltinimams, paslėptoms, o kartais
net atviroms provokacijoms.

Muziejaus archyvas

597

Pastebėsime, kad I. Končiui visai svetimas buvo pigus politikavimas, nors
būtų galėjęs sau tai leisti. Juk sėdėjo kalėjime prie sovietų, buvo varomas į Čer-
venę sušaudyti, gelbėjo nuo bado tarybinius karo belaisvius, taigi tuos pačius,
nuo kurių pats buvo nukentėjęs. Tačiau jis kaip nuopelno to sau nepriskirdavo.
Jo veiklos motyvas buvo paprasčiausias žmoniškumas, suprantamas kiekvie-
nam žmogui.

1941 METŲ BIRŽELĮ IŠVEŽTŲJŲ SĄRAŠAI

Savitarpinė pagalba, kaip sakėme, buvo vienintelė nacistinės Vokietijos oku-
pacijos metais Lietuvoje oficialiai veikusi lietuvių organizacija, bet ne visada vei-
kė oficialiai nustatytos veiklos vėžėse. Antai apskrityse Savitarpinės pagalbos
tarnybos sudarinėjo pirmųjų 1941 m. birželio mėnesį sovietų išvežtų žmonių
sąrašus. Buvo sudaryti keli dideli albumai su išvežtųjų sąrašais — vokiškais ir
lietuviškais pavadinimais. Sąrašuose buvo žymima išvežto žmogaus pavardė ir
vardas, namas, kuriame gyveno, tautybė bei kiti duomenys. Tai buvo atskiros
bylos, atsiųstos iš apskričių. Ypač daug tose bylose buvo užsilikusių lenkų, atbė-
gusių į Lietuvą karo pradžioje, kai nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją, pavar-
džių. Buvo ir išvežtų vilniečių pavardžių.

Kadangi Savitarpinė pagalba Lietuvoje tęsė okupantų uždaryto Raudono-
jo Kryžiaus funkcijas, tai trys išvežtųjų registracijos knygos ir atsidūrė Kaune,
Kęstučio gatvėje, kur buvusiose Raudonojo Kryžiaus patalpose buvo įsikūru-
si Savitarpinė pagalba. Vienas tų sąrašų komplektas buvo išsiųstas į Šveicariją,
Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus centrinę būstinę. Kitas komplektas gulėjo ant
Savitarpinės pagalbos pirmininko Igno Končiaus darbo stalo.

Vieno baigiamojo Savitarpinės pagalbos veiklos epizodo liudininku ir da-
lyviu teko būti ir Algirdui Končiui. Prisimena, kaip sėdėjo su tėvu jo kabinete
Kęstučio gatvėje Kaune, Savitarpinės pagalbos pastate. Buvo šnekama, kad apie
Zarasus jau dunda artilerija, artėja frontas. Tėvas ir sako: „Tai ką dabar, sūnau,
darysime ? Man vis tiek reikia eiti.“ Patylėjęs pridūrė: „O visgi aš visą laiką bu-
vau su tais žmonėmis, aš turiu su jais eit iki galo.“

Kai šitaip sėdėjo ir kalbėjosi, visi Savitarpinės pagalbos darbuotojai jau buvo
išvažiavę, pasitraukę iš Kauno. Paskui tėvas pasakė, kad visi iš Lietuvos išva-
žiuoti negalime ir Algirdui reikės likti prie motinos. Kadangi politinėje veikloje
nedalyvavęs, niekur nesusitepęs, tad ir pavojaus neturėtų kilti. Tokie buvo tėvo
argumentai ir paskutiniai žodžiai, kuriuos Algirdas išgirdo iš jo lūpų. Daugiau
tėvo niekada neteko išvysti.

Muziejaus archyvas

598

SUTRUPĖJO IR PASKUTINIS KEVALAS

Savitarpinė pagalba atliko reikšmingą darbą. Kai frontas iš Rytų artėjo prie
Lietuvos ir dešimtys tūkstančių lietuvių su šeimomis traukė į Vakarus, Vokieti-
joje atsidūrė ir Savitarpinės pagalbos tarnautojai su Ignu Končiumi. Vokietijoje
ši organizacija buvo uždaryta, ir šį momentą I. Končius dokumentiškai užfiksa-
vo. Jis atsiskaitė centas į centą, visi duomenys apie finansinę Savitarpinės pagal-
bos būklę buvo paskelbti viešai. Organizacija natūraliai užgeso, o jos funkcijas
perėmė kitos organizacijos.

Kad ir kaip vertintume, Savitarpinė pagalba turėjo ir tam tikrą, ne visai ofici-
alią, viešai nedeklaruojamą paskirtį. Algirdas Končius tą organizaciją laiko netgi
tam tikru buvusios Lietuvos valstybės kevalu. Gal ir ne be pagrindo. Naciams
nutraukus Laikinosios vyriausybės veiklą, tai buvo tam tikra organizuota lietu-
viškumo veikla, bendruomeniškumo tąsa. Lietuvos žmonėms 1944 m. vasarą
traukiantis į Vakarus, sutrupėjo ir tas paskutinis kevalas.

Vis dėlto tai nebuvo nei lietuviškumo, nei paties I. Končiaus veiklos pabaiga.
Gyvenimas tęsėsi, nors ir anapus ribos, skyrusios du tokius skirtingus pasaulius.
Lietuva vėl atsidūrė okupanto valdžioje: rudąjį pakeitė raudonasis.

Jau gyvendamas JAV, I. Končius visą laiką tvirtino ir laiškuose rašė, kad iš
to, ką savo gyvenime nuveikė, didžiausia ir reikšmingiausia buvo jo veikla Savi-
tarpinės pagalbos organizacijoje. Kitų savo nuopelnų nepervertindavo. Per Sa-
vitarpinę pagalbą reiškėsi kilnus lietuviškas darbas, apgaubtas ir gilia tautinio
susipratimo dvasia.

NEIŠVENGIAMA LIETUVOS KRAŠTOVAIZDŽIO DALIS

Jums leidus, pateiksiu gal ir ne visai įprastą klausimą. Kaip etnologijos entuzi-
astas, Ignas Končius juk negalėjo išvengti žydų temos.

Žydas I. Končiui — tai neišvengiama Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Jo pa-
sakojimuose visiems pakanka vietos — nuo žydo kromelninko iki aukštesnių
sluoksnių atstovo. Tėvo atsiminimuose galima perskaityti, kaip žydai gyvena,
bendrauja su kitais žmonėmis, kokie jų papročiai ir panašiai. Žydų ratai, buity-
je naudojami indai, jų kalba — tai vis krašto autochtoną apibūdinančios detalės.

Ir žydai tėvo atžvilgiu visada buvo diskretiški. Įdomu, kad žydai mėgo tėvą.
Ir kodėl gi? Buvo vienas žydas, kurį išgelbėjo fizikas Henrikas Jonaitis. Ir dar. To
meto Lenkijoje, vadinasi, ir tarpukario Vilniuje, žydai universiteto auditorijoje
turėjo sėdėti atskirai, buvo 7xmera clausus. Tėvas su tuo nesutiko, jam žydai ar
kitos tautybės studentai buvo lygiaverčiai. Todėl žydai ir gerbė tėvą.

Muziejaus archyvas

599

NORS BAIGĘS UNIVERSITETĄ, BET LENKAMS CHAMAS

Tačiau lenkai tokio palankumo I. Končiui nerodė?

Įdomu, kad tėvas lenkus, jų silpnybes pašiepdavo labiau negu rusų. Kai Pa-
langoje tėvas rengėsi vesti Mariją Kentraitę, būsimą mano mamą, kuri buvo no-
taro duktė, mano senelį sutikęs lenkas gydytojas pasakė: „Ale, panie notariuše,
išleidžiate savo vyriausiąją dukterį už chamo.“ Vėliau tėvas visada rasdavo pro-
gą motinai priminti šiuos žodžius. Nors I. Končius Palangoje buvo vienintelis
išsilavinęs lietuvis, baigęs Peterburgo universitetą, bet lenkams vis vien buvo
chamas, vertas paniekos. Ši lenkų nuostata visada buvo gyva. Jie dvarininkai, o
žemaičiai ir lietuviai — cbo/opai, kitaip tariant, chamai. Prasčiokai.

KELETAS KODĖL

Kaip Jums atrodo, kodėl prezidentas A. Smetona Vilniaus universitetui perim-
ti iš lenkų administracijos skyrė ne prof. Mykolą Biržišką, bet Igną Končių? Juk
M. Biržiška turėjo daug daugiau tokio darbo patirties, nes 1926-1927 m. buvo
Kauno universiteto rektorius, nuo 1922 iki 1939 m. Humanitarinių mokslų fakul-
teto profesorius.

Be to, nepamirškime, M. Biržiška buvo bajoras, vilnietiškos aplinkos žmo-
gus. Gal sutrukdė tai, kad jo žmona buvo vilnietė lenkė. Tiesa, ir A. Smetonos
žmona buvo lenkė. Sunku suprasti. M. Biržiška, panašiai kaip ir I. Končius, juk
taip pat nebuvo kurios nors partijos atstovas. Vilniuje visi trys profesoriai Bir-
žiškos — Mykolas, Vaclovas ir Viktoras — turėjo gerą vardą. Vis dėlto Lietuvos
prezidento A. Smetonos skirtu Vilniaus universiteto valdytoju tapo I. Končius,
net ir ne bajoras, niekada nesiveržęs į administracinius postus.

Pagaliau galima paklausti, kodėl tos pareigos nebuvo pasiūlytos teisininkui,
visuomenės veikėjui prof. Mykolui Rėmeriui. Pastarasis 1922-1940 m. buvo
Kauno universiteto profesorius, 1927-1928 ir 1933-1939 m. Kauno universi-
teto rektorius.

Galima priminti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais M. Romeris Austrijo-
je buvo įstojęs į J. Pilsudskio legioną. Negana to, 1920 m. J. Pilsudskis net siūlė
M. Romeriui Vilniuje sudaryti Lietuvos vyriausybę, kuri būtų priešinama Kaune
įsikūrusiai Lietuvos vyriausybei. M. Romeris tą pasiūlymą atmetė.

M. R6meris buvo ir tarptautinio Hagos teismo narys, labai įdomi asmenybė.
Su J. Pilsudskiu buvo daugiau nei pažįstamas ir savo laiškuose kaip reikiant jį
vanojo, ypač už Vilnių ir visą politiką Lietuvos atžvilgiu. Man Mykolas Rėme-
ris — tai Profesorius iš didžiosios raidės. Tokių rimtų, gerai pasirengusių profesū-
rai žmonių to meto Lietuvoje daugiau nė nebuvo. Nebent dar Tadas Ivanauskas.
Mano tėvas buvo mokytojas. Gal todėl ir tėvo paskaitos buvo įdomios, jis skai-

Muziejaus archyvas

600

tydavo gyvai, pateikdavo įvairių pavyzdžių. Ir jaunesnės kartos mūsų mokslo
atstovai buvo kilę iš kaimo, tiesa, kai kurie vėliau turėjo galimybių tobulintis
užsienyje.

AR HUMANITARAI PAVYDESNI

Keista, kad tarpukariu nedaug humanitarinių mokslų atstovų studijavo ar
tobulinosi užsienyje. Iš kalbininkų — Antanas Salys, Pranas Skardžius, vienas
kitas istorikas, pavyzdžiui, Zenonas Ivinskis. Krikdemai buvo išsiuntę į Paryžių
istoriką Bronių Dundulį. Dar buvo išvykęs vienas kitas medikas, pavyzdžiui,
Juozas Blažys, ekonomistas ar teisininkas, kaip antai Domas Cesevičius, Mo-
tiejus Čepas, inžinierius Jonas Čeičys. Kai kuriuose fakultetuose būta tendenci-
jos sau konkurentų neauginti. Tai atsimenu iš to meto kalbų. Tarp humanitarų
buvo gal daug „pavydelnikų“. Jei kuris į užsienį tobulintis ir sugebėjo išvykti,
tai dažniausiai dėl to, kad priklausė tautininkams.

Vis dėlto fizikai buvo išimtis, nes buvo labiau įvairiaplaukiai. Antanas Žvi-
ronas stažavosi Ciuricho universitete, Antanas Puodžiukynas baigė Vienos uni-
versitetą, Povilas Brazdžiūnas turėjo progos padirbėti Ciuricho universitete, o
Adolfas Jucys 1939 m. spėjo truputį pasitobulinti Anglijoje, Kazimieras Baršaus-
kas buvo nusiųstas į garsiąją Berlyno aukštąją technikos mokyklą.

Įdomu, kad iš matematikų, nebent išskyrus Petrą Katilių, taip pat nedaug
kas sugebėjo išvykti tobulintis į Vakarus. Net veiklusis Zigmas Žemaitis, visuo-
meniškumo pavyzdys, niekur nevyko tobulintis.

Z. Žemaitis nebuvo tikras matematikas mokslininkas, bet buvo matemati-
kos mokytojas ir didelis visuomenininkas. Visą laiką tobulino kažkokias mate-
matines lygtis, pataisė kažką ypatinga, ir tokia opinija jį lydėjo visą laiką. Per
posėdžius apie tai būdavo reikšmingai nutylima, o pats Z. Žemaitis noriai pa-
laikydavo šią nuomonę apie savo matematinius darbus. Girdi, užsiėmęs tomis
lygtimis. Kartą P. Katilius neišlaikė ir parodė, jog tai tuščias darbas.

P. Katilius buvo rimtas žmogus ir matematikas. Mokydamasis Heidelberge,
prižiūrėjo A. Smetonos sūnų Julių. Šis ten mokėsi teisės, bet buvo plevėsa. P. Ka-
tilius su juo bendravo, draugavo, kad tas nenueitų šunkeliais.

KAIP KONČIUS TARDYTOJUS MOKĖ SUPRASTI ENGELSĄ

Kiek patyriau iš I. Končiaus knygų ir pokalbių su Jumis, Jūsų tėvas nelabai ver-
žėsi į užsienius, nors kaip katedros vedėjas tokių galimybių galėjo turėti gal net dau-
giau už kitus savo bendradarbius.

Tėvą nelabai žavėjo užsienis. Lankėsi Švedijoje, buvo atvažiavęs pas mane į
Prahą, kai ten studijavau. Lankėsi Karlo universitete, viename garsiame žiūronų

Muziejaus archyvas

601

fabrike. Tačiau užsieniai jo netraukė. Net nežinau, su kuo jį galima palyginti.
Negalėčiau net pasakyti, kad būtų buvęs labai apsiskaitęs, įsigilinęs į vieną ar
kitą sritį, filosofinius ar istorinius dalykus. Kai atėjo bolševikai, žiūriu, tėvo ran-
kose Friedricho Engelso Gamtos dialektika. Man tai padarė įspūdį. Vėliau tėvo
užrašuose radau parašyta, kad kai jį tardė, jis pradėjęs kai ką cituoti iš F. Engel-
so. Tardytojas akis pastatė: „Tai ką, jūs ir tai žinote?“

Tėvas mėgo žmones, jaunimą, mokėjo su jais elgtis. Buvo perdėm lietuviškas,
nemėgo ribotumo. Rašė apie kunigus, skautus, bet nebuvo siaurų pažiūrų. Ne-
mėgo politikuojančių kunigų. Beje, su kunigais ir nebendravo. Tuo tarpu tėvo
brolis Petras Končius — tas su kunigais buvo labai artimas, jaunystėje pats mo-
kėsi kunigų seminarijoje. Mokėsi kartu su Pranciškum Žadeikiu, kuris vėliau
buvo Skuodo klebonas ir dekanas. Beje, jis buvo Lietuvos konsulo Amerikoje
Povilo Žadeikio brolis, labai įdomi asmenybė.

PERSMELKĖ VISOS EPOCHOS

Kuo I. Končius pasižymėjo perėmęs Vilniaus universitetą?

Nemanau, kad kuo nors spėjo pasižymėti. Juo labiau būtų neteisinga sakyti,
kad, girdi, sulietuvino Vilniaus universitetą. Kaip apskritai galima sulietuvinti
ar sulenkinti universitetą? Juk universitetas — nuo žodžio universum (lot. visata,
pasaulis). Ką buvo galima padaryti per du mėnesius? Procesas vyksta, formali
administracinė pertvarka padaryta, o toliau — normalus darbas.

Vis dėlto tai buvo labai sudėtingas laikotarpis ne vien I. Končiaus gyvenime.
Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, okupuota Lenkija, Vilnius grįžo Lietuvai,
kartu ir Vilniaus universitetas.

Šiame virsme I. Končius dalyvavo visu savo gyvenimu, asmeniškai. Jis pateko
į istorinių pervartų sūkurį, pergyveno tą sudėtingą metą. Vėliau perėjo visus emi-
granto kelius — visą gyvenimo pragarą. Visos epochos susikoncentravo į tą žmogų.
Jo netraukė užsieniai, o turėjo atsidurti priverstinėje emigracijoje. Visus istori-
jos laikotarpius turėjo išgyventi: carinės Rusijos, Pirmąjį pasaulinį karą, Rusijos
revoliucijas ir pilietinį karą, grįžimo į Lietuvą peripetijas, Lietuvos Respublikos
ir pirmąjį bolševikmetį Lietuvoje, suėmimą ir kelionę į Červenę, iš kurios retas
sugrįžo, Antrąjį pasaulinį karą ir priverstinę emigraciją. Ir nežuvo, badu nemirė,
nebuvo pašautas, plaukdamas nenuskendo, nepražuvo ir Amerikoje.

AUŠRININKŲ GALVOSENOS ŽMOGUS

Kokius reikšmingiausius darbus Vytauto Didžiojo universitete nuveikė I. Končius?
Iš tiesų tai klausimas, į kurį atsakant reikėtų pagalvoti. Jis man taip pat kyla.
Negaliu pasakyti, kad tėvas būtų buvęs tikras mokslininkas, kaip kad mes šian-

Muziejaus archyvas

602

dien tai suprantame. Gyvendamas Amerikoje jis dirbo Tuftso universitete, ėjo ne
geriausias pareigas ir vis apgailestavo, kad nemoka anglų kalbos. Girdi, galima
buvo toli nueiti... Nors šiaip nemėgdavo girtis. Turėjo gerą plunksną, Lietuvoje
rašė į žurnalus apie fizikos naujoves. Pavyzdžiui, į Gamtos žurnalą, kurį reda-
gavo prof. Pranas Dovydaitis. Yra išvertęs keletą fizikos knygų, parašęs mokslo
ir šviečiamojo pobūdžio darbų — Ūkininko dangus, Palangos kraštas (kartu su
Viktoru Ruokiu), Minija, pirmąjį vadovėlį lietuvių kalba Meteorologija. Kartu
su Antanu Juška parašė knygelę 50 fizikos darbų.

Apskritai jis buvo toks mokslo žmogus ir visuomenininkas, kokių tais laikais
reikėjo. Reikėjo visažinių, kurie visuomenei galėjo būti pavyzdžiu savo tautiš-
kumu, stipriu ryšiu su gimtąja žeme. Ūkininko, žemės žmogaus pavyzdys, ne
dangaus žmogaus, kaip rašė Vincas Krėvė. Jam įdomu buvo žmogaus buitis,
aplinka. Turėjo be galo daug įvairiausių visuomeninių pareigų, buvo dar aušri-
ninkų galvosenos žmogus, kuriam svarbiausia atrodė ne siekti mokslo aukštumų,
bet šviesti žmones, kelti tautą. Todėl tėvas matė reikalą dėstyti ir Aukštuosiuo-
se karininkų kursuose. Visai šiai tautai būtinai veiklai labiausiai ir jautėsi turįs
atsidėti. Todėl I. Končiui tokia artima buvo ir skautizmo idėja.

Reikia teisingai įsivaizduoti to meto sąlygas, kuriomis teko dirbti mokslo
žmonėms. Pamenu, kaip prof. Kazys Daukšas sakydavo, kad Chemijos fakul-
tete paprasčiausios stiklinės kolbos neturėta ir tik 1926 m. iš „Zeiss“ bendrovės
universitetas gavo visus reikalingus stiklinius indus bei kitą įrangą. Štai tokio-
mis sąlygomis mūsų inteligentijai reikėjo imtis mokslinio darbo.

Jau po I. Končiaus ėjusios kartos atstovai, baigę Lietuvos universitetą, —
Adolfas Jucys, Juozas Matulis, Kazimieras Baršauskas, Povilas Brazdžiūnas ir
kai kurie kiti — pradėjo naują Lietuvos mokslo etapą, parašė išties reikšmingų
mokslo darbų, sukūrė savo mokslines mokyklas arba išugdė daug gabių mo-
kinių ir kėlė mūsų mokslą į aukštesnį lygmenį. Moksle taip ir turi būti. Todėl
visai neširstu ant A. Jucio, kuris kartą A. Puodžiukynui pasakė nemėgstąs ka-
tedros vedėjo I. Končiaus, mat šis daugiau kaip trejus metus laikė jį savo ka-
tedroje laborantu.

ANTIPODAI

Truputį keista, kad I. Končius taip ilgai laikė A. Jucį laborantu, nes žemaičiams
jis jautė didelį palankumą.

Galimas dalykas, ne viskas priklausė nuo katedros vedėjo. Prisiminkime,
kokia sudėtinga buvo Vytauto Didžiojo universiteto materialinė padėtis, Mate-
matikos-gamtos fakultetui nuolat grėsė uždarymas. Niekada iš tėvo lūpų nesu
girdėjęs, kad A. Jucys jam būtų buvęs nemalonus ar panašiai. Kaip žemaičiai,
I. Končius ir A. Jucys, man regis, puikiausiai sutarė.

Muziejaus archyvas

603

Tiesa, A. Jucys buvo labai paslaptinga asmenybė. Gal taip atrodė todėl, kad
jis galėjo labai daug važinėti į užsienį, — mintyje turiu jau pokario metus. Net
kai tekdavo vasaroti Palangoje ir susitikdavome, A. Jucys iš tolo tik pasisveikin-
davo, bet stengdavosi nebendrauti, net pajūryje kartu nevaikščiodavo. Matyt,
nenorėjo, kad būtų įtartas jam garbės nedarančiais ryšiais, juk buvau į Vaka-
rus pasitraukusio žmogaus sūnus. Šiuo požiūriu A. Jucys didele pilietine drąsa
nepasižymėjo, nepasakyčiau, kad buvo labai principingas žmogus. Esminis jo
būdo bruožas, man atrodo - žemaitiškas uždarumas. Buvo labai užsispyręs, am-
bicingas, atkakliai siekiantis užsibrėžto tikslo. Kartais bendraujant su žmonėmis
išlįsdavo jo nekantrumas, gal net žemaitiškas piktumas.

Skirtingai negu daugelį kitų Lietuvos mokslininkų, taip pat ir fizikų, A. Jucį
sovietų valdžia išleisdavo į užsienį, daugiausia Maskvos ir Leningrado fizikų
dėka. A. Jucys Lietuvoje nelabai prie ko taikėsi, mokslinį darbą derino tik su
Maskva ir kitais didžiaisiais šalies mokslo centrais.

Visa tai sakau ne kaip priekaištą A. Juciui, kuris kaip gabus mokslininkas
rinkosi jam parankiausią veikimo būdą. Kaip vienintelis tuo metu atominės fi-
zikos atstovas Lietuvoje nelabai su kuo čia galėjo tartis ar diskutuoti. Užsiim-
davo artutiniais atomo skaičiavimais. Kol nenaudotos skaičiavimo mašinos, tai
buvo nepaprastai varginantis darbas.

Visai kito tipo žmogus buvo aukštaitis prof. Povilas Brazdžiūnas - atviresnis,
nuoširdesnis, labai inteligentiškas, gilios vidinės kultūros asmenybė.

ŽMONES STENGĖSI JUNGTI, O NE SKIRSTYTI

Iš to, kiek galiu įsivaizduoti pažįstąs I. Končių — iš Jūsų pasakojimų ir jo paties
raštų, — man atrodo, kad jam kiekvienas žmogus buvo įdomus. Jis mokėjo klausy-
tis kito, užkalbinti net ir nepažįstamą žmogų. Jei būtų buvę kitaip, nebūtų apra-
šęs ir tiek kryžių.

Su žmonėmis bendrauti mokėjo. Paliko 300 užrašytų pasikalbėjimų apie
šventuosius. Reikėjo su žmogumi prisėsti, kalbinti, išklausyti, skirti dėmesio.
Visus savo asistentus iš universiteto atsiveždavo į Purvaičius. Pabuvojo ten fizikai
Povilas Brazdžiūnas, Antanas Žvironas ir kiti. Prisimenu, Palangoje I. Končius,
A. Žvironas ir jo duktė, vėliau medicinos profesorė Vida Žvironaitė, eidavome
pajūriu, pro vėjo išpustytas kopas. Beje, tėvas niekada paplūdimy negulinėda-
vo — vaikščiodavo pajūriu. Visi žinojo: jei su I. Končiumi eini į paplūdimį, tai
ne gulėti, o vaikščioti ir kalbėtis. Lankėmės ir Užpaliuose. Žodžiu, žmogiškieji
ryšiai tėvui buvo labai svarbūs.

Jaučiau tėvo ryšį ir su žeme, jo bendruomeniškumo siekį ir raišką. Bendruo-
menė — intymesnė, kompaktiškesnė sąvoka už visuomenę. Kai tėvas jau gyveno
Amerikoje, pas jį atėjo penkių lietuviškų partijų atstovai ir žadėjo už jį balsuoti,

Muziejaus archyvas

604

kai bus renkamas lietuvių bendruomenės pirmininkas. Tokį pasiūlymą tėvas
buvo gavęs. Tačiau visi tie pasiuntiniai norėjo prieš tai užsitikrinti tėvo palan-
kumą, jų partijos palaikymą. Tėvas su tokiomis išankstinėmis sąlygomis nesuti-
ko. Ne tarp krikdemų, „Santaros“ ar kitų politinių grupuočių turėjo gerą vardą,
o tarp visų išeivijos lietuvių. Šis principingumas — labai svarbus tėvo bruožas.
Galbūt jis ir negalėjo jokiai vienai partijai priklausyti.

I. Končius Kaune buvo Žemaičių studentų draugijos garbės pirmininkas.
Atsirado kas pasiūlė pakeisti pavadinimą — Katalikų žemaičių draugija. Tėvas
parašė: nuo tos pačios dienos nesutinku būti tokios draugijos garbės pirminin-
ku. Tai taip pat rodo jo pažiūras. Negalėjo sutikti, kad draugijos būtų skirsto-
mos pagal religinį ar partinį principą. Būti žemaičiu jam atrodė daug svarbiau ir
reikšmingiau už visas kitas priklausomybes. Visą gyvenimą jis stengėsi žmones
jungti, o ne skaidyti, nepaisant, kokiais gerais tikslais to būtų siekiama.

NATŪRALI DVASIA

Gal yra tekę su tėvu aptarinėti, kaip jis pats vertino tokį trumpą savo gyvenimo
„vilnietiškąjį periodą“? Atvykti į Vilnių, ką tik perduotą Lietuvai, iš Kauno siųs-
tam žemaičiui — didelis išbandymas. Stepono Batoro universitetas tuo metu buvo
didžiausia lenkiškos kultūros įstaiga Vilniuje. Aišku, kad universiteto perimti at-
vykusį valdytoją I. Končių varstė daugybė žvilgsnių — ir tikriausiai tarp jų būta
nedaug draugiškų.

Suprantu, ką norite pasakyti. Išties tėvas pateko į rafinuotą aplinką. Tačiau
jos nelabai paisė, gal nelabai ją ir suprato. Po užsienius nevažinėjo ir Vakarų
kultūra nebuvo persismelkęs. Net šokti neišmoko, niekada nėra šokęs, kaip ir
prof. Kazys Daukšas. Brendo savoje lietuviškoje aplinkoje, tad visos tos subtilios
savo padėties, apie kurią dabar kalbame, galėjo ir nepastebėti.

Tačiau savo povyza ir visa elgsena jis buvo natūralus, nesugadintas. Salo-
nuose jam neteko lankstytis. Mano likimas jau klostėsi kiek kitaip: teko matyti
daug pasaulio ir žmonių, todėl buvau labiau emancipuotas. 1933 m. Romoje
teko dalyvauti priėmime pas popiežių, vėliau keletą kartų lankiausi Anglijoje,
Danijoje ir Švedijoje, jau nekalbant apie Lenkiją, per kurią važiuodavau į Če-
koslovakiją.

Kaip matote, savo tėvo spalvotomis plunksnomis nesistengiu apkaišyti. Ne-
sipuikuoju, kad turiu štai tokį tėvą. Didžiuojuosi savo tėvu ne dėl jo veiklos
Vilniaus aplinkoje. Pirmiausia didžiuojuosi natūralia jo dvasia, būviu, visai ne
rafinuotu, ne atneštiniu apvalkalu. Aišku, tai laiko bruožas. Jis buvo inteligen-
tiškas žmogus, nes suprato laiko nešamus pokyčius. Ir ta inteligencija jam buvo
ne atneštinė, ne išmokta, bet ėjo iš prigimties, kaip gilių savo tautos dvasinių
vertybių išraiška.

Muziejaus archyvas

605

SŪNAUS AKIMIS

Vėlyvas ruduo, pažeme ritasi pilki debesys, o vežime susilenkęs sėdi ir arklį
niuksi tėvas su sūnumi, darda, kratosi nelygiu keliu iš Purvaičių į Palangą. Veža
sūnų mokyklon, atiduoti į svetimas rankas, apgyvendinti išnuomotame kamba-
ryje. Vaikui spaudžia širdį: namuose palikta mama ir geriausias draugas šuniu-
kas. Atsidurs vienui vienas dideliame ir svetimame pasaulyje.

Aplinkui plynas laukas, nykokas vaizdas, nėra kur akių paganyti. Nėra kraš-
tovaizdį raižančių kelių ir daugybės elektros stulpų, be kurių neįmanoma įsi-
vaizduoti dabartinio Žemaitijos kraštovaizdžio. Klimatas — drėgnas, jūrinis,
palangiškis, kuris darganotą rudens metą ypač nemalonus. Savotiška įvairovė
akiai, kad žiemkenčiais užsėtus laukus kartkarčiais keičia netaisyklingi miško
kontūrai. Vienintelis dalykas, į kurį gali atsiremti žvilgsnis, — tai pakelės kryžiai,
išnyrantys kelio posūkiuose. Tamsaus dangaus fone tas kryžiaus ženklas atrodo
dar paslaptingesnis ir įspūdingesnis. Vaikui tie iš tamsos išnyrantys kryžių silu-
etai turėjo daryti didelį įspūdį.

Algirdo Končiaus dar gyvo nebuvo, bet jis gerai įsivaizduoja savo tėvo, tada
dar tik ūgtelėjusio berniūkščio Igno, keliones iš gimtųjų Purvaičių į Palangą, į
mokyklą. Tiesiog akyse stovi: kelias — iš duobės į duobę, temsta, laukai pažliugę
plyti. Besniegę žiemą važiuoja ratais, bet apdairus žemaitis vežasi ir roges — o jei
prireiks. Didelės erdvės ir ypatingas dangus. Tą žemaitišką dangų ir rudeniškus
arimus labai tiksliai savo paveiksle yra perteikęs dailininkas Adomas Galdikas,
aišku, žemaitis. Jis piešdavo ir linksmus, spalvingus dalykus, bet rudeniškos Že-
maitijos su palei žemę besiritančiais pilkais debesimis niekas nėra geriau pertei-
kęs. Tiesiog šiurpas ima žiūrint.

Nuo to ankstyvos vaikystės meto Ignui Končiui kelionės ir kelias tikriausiai
visados siejosi su kryžiais. Jo vaikystės metais jų būta ypač daug. Kas ir kam tų
pakelės kryžių pristatė? Kodėl čia stovi ir ką kiekvienas galėtų reikšti? Iš kur tų
koplytėlių gausybė? Ir visos prižiūrėtos, nė vienos apleistos. Tokios mintys vai-
kui galėjo kilti, ir neabejotinai kilo, įstrigo visam laikui.

Taip Žemaičių kryžių padarytą poveikį savo tėvui, būsimajam fizikos pro-
fesoriui Ignui Končiui įsivaizduoja Algirdas Končius. Į daug ką mėgina žvelgti
tėvo akimis, tuomet dar vaiko, ir neslepia, kad jam pačiam tai labai jaudinan-
ti ir nepabostanti tema. Tokia buvo ar bent jau galėjo būti pirmoji I. Končiaus
pažintis su žemaitiškais kryžiais, tuo ypatingu mūsų tautos simboliu, kuris jam
vėlesniais gyvenimo metais turės tokį didelį, tam tikra prasme gal net lemtin-
gą poveikį.

Muziejaus archyvas

606

KAIP SŪRIUS Į KURŠĄ VEŽĖ

Tiesa, viena tų kelionių paliko ir visai kitokių įspūdžių — ją taip pat verta
prisiminti. Aštuoni kilometrai nuo Palangos ir maždaug tiek pat nuo Kretin-
gos, Pryšmančių miške — Kuršo riba. Ten netoliese buvo Pryšmančių dvaras,
priklausęs kretingiškiams grafams Tiškevičiams. Pasienyje važiuojančių veži-
mus pakrato, pažiūri, ką veža. Tikrinant Končių ratus buvo pastebėti mamos
suslėgti ir išdžiovinti sūriai. Muitininkas sako, jog sūrių negalima vežti į Kur-
šo guberniją — tada Palanga priklausė Kuršui. „Vedu su tievaliu - kon darysam.
Išlėpom iš ratų, atsisieduom ont griuovė krašta ėr pradiejom ėsti tuos sūrius“, —
taip I. Končius pasakodavo tą nuotykį.

Nuo tų vaišių prie Kuršo ribos jis niekados nebevalgė nei varškės, nei sūrių.
Ir pieno nebegėrė. „Atsibridino“ visam laikui. Nors taip ir nesuprato, kodėl sū-
rių nebuvo galima į Kuršą vežti.

KRYŽIAI JĮ PERSEKIOS VISĄ GYVENIMĄ

Tokios buvo, sūnaus įsivaizdavimu, pirmosios ilgos Igno Končiaus kelionės
per Žemaičių žemę iš Purvaičių į Palangą. Tų kelionių vėliau bus labai daug.
Dažniausiai neplanuotos, nesirinktos — pats likimo siūlas vyniosis pagal labai
keistus ir žmogui ne visada suvokiamus dėsnius. Bet tos pirmosios kelionės tėvo
ratuose formavo ir pasaulėvaizdį už gimtų namų sienų, vaiko sieloje paliko to-
kius ryškius pėdsakus, kurių nesugebėjo ištrinti jokie kiti vėlesni ir galbūt daug
svarbesni įvykiai.

Galima pasakyti dar stipriau: tie vaikystėje matyti ir vėliau brandžiame am-
žiuje registruoti bei fotografuoti šimtų šimtai kryžių I. Končių persekios visą
likusį gyvenimą, kurio jam tikrai nereikėtų pavydėti. Atsidūręs priverstinėje
tremtyje, karo išvargintoje Austrijoje ir nualintoje Vokietijoje, vėliau likimo
nublokštas į Ameriką, jis kryžius pats droš ir teiks jiems fantastiškus pavadini-
mus, gal nedaug ką bendra turinčius su jį supančia tikrove. Jo sukurti kryžiai —
palinkę, perlūžę — tai pirmiausia pačios Končių šeimos likimo įvaizdis. Juk nuo
savo Žemaitijos I. Končius taip ir neįstengė nei atsiplėšti, nei nutolti, nors XX a.
istorijos pervartos vertė jį tai daryti.

KAS JAM BUVO KRYŽIUS

Kas fizikos profesoriui Ignui Končiui buvo žemaitiški kryžiai, atskira ir labai
įdomi apmąstymų tema. Kryžius jam pirmiausia buvo tikėjimo ženklas, sim-
bolis, žmonių galvosenos išraiška, dvasia, ir visa tai jam kėlė didžiulę pagarbą.
Savo kelionių aprašymų papildymuose I. Končius rašo, kad kiekvienas pakelėje

Muziejaus archyvas

607

stovintis kryžius, kiekviena koplytėlė pastatyta su tam tikra intencija. Atsitikti-
nių dalykų čia beveik nebūna. Kryžių ar koplytėlę užsakantis žmogus paprastai
prašo taip, o ne kitaip padaryti. Visur jaučiamas tikrai buvęs įvykis, konkre-
taus žmogaus rankų prisilietimas. Todėl apie kiekvieną kryžių ar koplytėlę yra
visokių padavimų ir nutikimų. Tai čia koks nors žmogus išsigelbėjo, tai koks
nekasdieniškas įvykis nutiko. I. Končius buvo užrašęs apie 300 įvairių atsitiki-
mų, žmonių pasakojimų apie šiuos pakelių objektus, vėliau tvirtino visų nė ne-
atsimenąs. Būtų didelė netektis, jeigu šis pasakojimų ir prisiminimų lobis būtų
sunykęs. Juk tuose žmonių pasakojimuose — tautos išmintis ir vaizduotės žais-
mas, gyvenimo supratimas ir žmonių tarpusavio santykių pasireiškimas. Taigi
visa tai, per ką reiškiasi tautos individualybė šiandien — labai unifikuotame ir
savitumą taip greitai prarandančiame globaliame pasaulyje.

Galima neabejoti, kad ir tos pakelių koplytėlės I. Končiui atrodė daug reikš-
mingesnės ir vertingesnės, negu kad galėjo suprasti ir įvertinti patys jas statę,
prižiūrėję ir puošę žemaičiai. Jose labai daug iš pagoniškų laikų mus pasiekusių
archajiškų šaukinių, apie kuriuos net nesusimąstome. Algirdas Končius siūlo
pažvelgti į archeologų prie Šventosios rastą gintaro amuletą - žmogaus figūrėlę.
Arba prisiminti seniau skvere prie Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus pi-
lių teritorijoje stovėjusią akmeninę „bobą“. Šie archajiški žmogaus rankų kūriniai
kupini sunkiai suvokiamos jėgos ir dvasios. Turėtume labai giliai pasirausti tau-
tos per amžius sukauptoje atmintyje, norėdami atskleisti tuose kūriniuose glū-
dinčias paslaptis. Liaudies mene, ornamentuose, senuose simboliuose saugome tą
praėjusių laikų ir kadaise gyvenusių tolimų protėvių užkoduotą išmintį, tik var-
gu ar dažnai susimąstome apie tai, — nėra kada, kasdienės gyvenimo smulkme-
nos praryja kiekvienam mūsų skirtą žemiškąjį gyvenimą, veda visai kitais keliais.

Tie mus pasiekę archajiškų laikų žmonių maginių apeigų, senųjų tikėjimų
ženklai, A. Končiaus nuomone, turėtų būti lyginami su senaisiais žemaičių kry-
žiais ir koplytėlėmis. Tas pats konkretaus žmogaus, tegul mums ir nežinomo,
minčių, siekių, tikėjimo simbolis, koncentruota, apibendrinta ir abstrahuota
kasdienės gyvenimo patirties išraiška.

Kokio ryšio būta tarp kryžių ir Žemaitijoje paplitusių koplytėlių, kurių pa-
statytų ant akmens ar pritvirtintų medžiuose ir šiandien galime išvysti tame
krašte? Pasak A. Končiaus, koplytėlės paprastai buvo prižiūrimos, todėl ir sta-
tytos arčiau žmonių gyvenamos vietos. Jas pamatai ne iš tolo, bet arti privažia-
vęs. O kryžių matai iš tolo, ir neprižiūrimas kryžius galėjo stovėti šimtą metų.

Veikiausiai taip į tuos kryžius ir koplytėles žvelgė ir juos fiksavęs I. Končius.
Jis jautė labai savotišką žemaičių ryšį su kryžiumi. Aukštaitijoje tiek daug kry-
žių nebuvo. Teisybė, aukštaičių kryžiai įmantresni, gražiau padaryti ir išpuošti —
kaip iš kermošiaus atvežtas sausainis. Tai išlaisvintos žmogaus rankos darbas. O
žemaičių kitaip daryta, kryžiai paprastesni, žemiškesni, grubesnio darbo. Tačiau

Muziejaus archyvas

608

Koplytstulpis ir kryžius tarp Kurmaičių ir Tūbausių. Kretingos apskr., 1935 m.
Foc. Ignas Končius

Koplytstulpis prie kelio Janapolė-Pavandenė. Telšių apskr., 1938 m. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

609

savame krašte žemaitiški kryžiai daro įspūdį savo paprastumu, autentiškumu,
kurio neatstos jokie išraitymai ir puošnumai. Žemaitiškos mūkelės — tai ne ita-
liški padažyti skaistūs šventųjų veidukai, tai gruboki veidai, kur matyti darbo
su kaltu ir kirviu pėdsakai...

PUSTREČIO ŠVENTOJO KILOMETRUI

1912 m. vasarą per atostogas sudarinėdamas kryžių ir koplytėlių statistiką
Plungės padangėje, apvažiavęs ir pėsčiomis nupėdinęs 800 kilometrų Sankt Pe-
terburgo universiteto studentas Ignas Končius rado vidutiniškai po pustrečio
šventojo kilometrui kelio. Vargu ar kur nors Europoje dar būta tokio šventų-
jų gausumo. Tą jo veiklą visokeriopai skatino profesorius Eduardas Volteris, su
kuriuo užsimezgusi draugystė buvo tęsiama ir Nepriklausomos Lietuvos metais.
1932 m. I. Končius, jau Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, tikrino, kas
pakito per 20 metų, lygino su išlikusiais savo paties užrašais, kurie Pirmojo pa-
saulinio karo audrose, deja, išliko ne visi. Vis dėlto 380 kilometrų sukarto kelio
skirti aprašymai liko, tad pagal juos ir tikrino. Rado tik 57 proc. to, kas tose
vietose buvo prieš karą, ir tik aštuoniose vietose buvo pastatyti nauji objektai su
šventaisiais. Apie tai tyrimo autorius rašė So/e7 žurnale.

Nuo 1932 m. I. Končius kas vasarą apvažiuodavo po 400-500 kilometrų
kelio, surašinėdamas sodybas su šventaisiais ir pakelės sakralinius objektus.
Iki 1940 m. jam šitaip pavyko apvažiuoti Žemaitijos kelius į vakarus nuo be-
veik tiesios linijos: Jurbarkas — Eržvilkas - Nemakščiai — Kražiai — Užventis —
Luokė — Raudėnai — Tryškiai — Viekšniai — Laižuva. Tolesnį žygį po Žemaitiją
nutraukė Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos okupacijų pradžia. Nespėjo
apibendrinti surinktų statistinių duomenų, nepaskelbti liko ir užrašyti žmo-
nių prisiminimai apie tai, dėl ko kuris kryžius ar koplytėlė buvo pastatyti, dėl
ko šioje, o ne kitoje vietoje, kodėl vieni šventieji žemaičių labiau puošiami, o
kiti mažiau.

Ši visam kraštui vertinga medžiaga buvo skelbiama Sorer žurnale (1934, 1936,
1937 ir 1938 m.), o jį sustabdžius — Šiaulių kraštotyros draugijos leistame žur-
nale Gimtasai kraštas (1938, 1939 ir 1940 m.). Priminsime, kad Soter žurnale
tuos kryžių aprašymus paskelbti I. Končiui pasiūlė ne kas kitas, o prof. Pranas
Dovydaitis, tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto Religijų istorijos katedros
vedėjas, kuris, be žurnalo Soter, dar redagavo Areitį, Naująją vaidilutę, Lietuvos
mokyklą, Kosmos ir Logos. Tai buvo labai įdomus žmogus. Iš tikrųjų gerai nemo-
kėdamas nė vienos užsienio kalbos, jis sugebėjo naudotis visomis jomis. Jei ne
P. Dovydaitis, tai ir šiandien I. Končiaus surinkta statistinė medžiaga apie Že-
maičių kryžius tikriausiai būtų ramiai gulėjusi archyve. Ir dar nežinia, ar aps-
kritai ji būtų buvusi renkama.

Muziejaus archyvas

610

KAIMO BAŽNYTĖLĖSE ŠILTA IR JAUKU

Profesorius I. Končius nebuvo religinis fanatikas. Apskritai jo santykis su
katalikybe, kaip ir su bet kuria kita religija, buvo labai racionalus, gal net per-
dėm santūrus. Niekada netapatino religijos su bažnytine institucija. Su kunigais
ypatingų draugysčių nepalaikė, nors jų ir nesišalino.

Igno brolis Petras Končius, kaip prisimename, dar prieš Pirmąjį pasaulinį
karą mokėsi Peterburgo kunigų seminarijoje, tačiau ne savo valia turėjo ją ap-
leisti. Ir vėliau, tarpukario Lietuvos laikais, brolis Petras turėjo daug draugų tarp
kunigų, su brolio draugais bendraudavo ir Ignas. Kartais nueidavo ir į bažnyčią,
bet ne dėl didelio pamaldumo. Šeimoje religinės šventės buvo švenčiamos, bet
daugiausia I. Končiaus žmonos Marijos iniciatyva, kuri mėgo gaminti šventinius
valgius, uoliai lankydavo bažnyčią. Kiek atsimena A. Končius, tėvas ir išpažin-
ties neidavo. Apskritai didingos ir puošnios miestų bažnyčios jį nelabai traukė,
ten jautėsi gal ne visai savas. Kai būdavo kaime, būtinai į bažnytėlę nueidavo —
ten jam būdavo šilta ir jauku.

Apskritai Končių šeima gyveno katalikiškoje aplinkoje, bet ji buvo labai
demokratiška. Tokios pažiūros Končiams visai netrukdė turėti nuoširdžių drau-
gų ir tarp kunigų. Jų nevengdavo, su vienu kitu mielai bendraudavo, jei jausda-
vo tam tikrą bendrumą. Pavyzdžiui, su poetu kunigu Mykolu Vaitkumi, kuris
taip pat buvo žemaitis, kilęs iš vargingos šeimos, gyvenusios netoli Gargždų prie
Minijos. Algirdas Končius M. Vaitkų prisimena kaip savitą, įdomią asmenybę,
net saloninių manierų mėgėją. Kaip žemaičiai, I. Končius ir M. Vaitkus visada
rasdavo bendrą kalbą. Abu galiausiai pateko į Ameriką, ten ir baigė savo žemiš-
kuosius gyvenimo kelius.

ISTORIJA NE VISIEMS

Profesorius I. Končius važinėdamas po sodybas su šventaisiais neskubėdavo
kuo greičiau atsisveikinti su šeimininkais ir traukti toliau. Jis noriai šnekinda-
vo kelyje sutiktus žmones, užsirašinėdavo jų pasakojamas istorijas, kodėl šioje
vietoje pastatytas kryžius ar koplytėlė. Nieko stebėtina, jei I. Končiui tie kryžiai
ar aplankytieji šventieji tapo jo dvasinės aplinkos dalimi. Ne pats kryžius kaip
materialus kūrinys, bet jame užkoduotos žmonių mintys ir jausmai.

Kryžius ir koplytėles statę žmonės su savo kūriniais kalbėdavosi, tarsi šie
būtų gyvi. Tačiau ši kryžių atsiradimo istorija atsiveria ne kiekvienam. Eida-
mas pro šalį nieko nesužinosi. Dažnas važiuodamas keliu prieš kryžių ar koply-
tėlės šventąjį kepurę nusiima — to žmogaus santykis su šiais tokio pat žmogaus
sukurtais simboliais ypatingas. Algirdas Končius primena, kad kepurės nukėli-
mas prieš ką nors nėra toks jau senas paprotys. Šventajame Rašte iš viso nemi-

Muziejaus archyvas

611

nima kepurė. Betgi žemaičių šventieji nebūtų žemaičiai, jei ant galvos neturėtų
kokio nors apdangalo.

MERGELĖ ŠVENČIAUSIA - ŽEMAIČIŲ MYLIMIAUSIA

Kaip teigė I. Končius 1954 m. Bostone išleistoje knygoje Medžio drožiniai
gimtajam kraštui atsiminti, tarima medžiaga leidžia teigti, kad buvo apvažiuoti
2424 kilometrai ir surašyti 3234 šventieji ar kryžiai, neskaičiuojant kryžių ir ko-
plytėlių kapinėse, senkapiuose ar maro metų kapeliuose. Nesunku apskaičiuoti,
kad vidutiniškai vienam kilometrui teko 1,3 šventojo, arba vienas šventasis ap-
tinkamas kas 0,7 kilometro.

Fotografuota maždaug kas trečia sodyba, kurioje tik būta šventojo, vadi-
nasi, maždaug kas du kilometrai. Iš 3234 registruotų sakralinių objektų kry-
žių buvo net 1386 (42,8 proc.), o stoginių kryžių — 123 (3,8 proc.). Ir ne tokia
jau didelė tų žemaičių pamiltų šventųjų įvairovė, kaip galėtų atrodyti iš pirmo
žvilgsnio. Akivaizdžiai pirmauja Švenčiausia Mergelė — rasta net 735 skulptūrė-
lės (22,7 proc.). Iš vyriškos lyties šventųjų kitus lenkia šv. Jonelis — 301 skulp-
tūra (9,3 proc.). Jėzaus Kristaus rasta 144 drožiniai (4,4 proc.), šv. Jurgių — 89
(2,8 proc.), Rūpintojėlių arba žemaitiškų „mūkelių“ — 82 (2,5 proc.). Kaip ma-
tome, I. Končius atskirai fiksavo Jėzaus ir Rūpintojėlio skulptūrėles. Tolesnėmis
„vietomis“ šventieji pasiskirstė šitaip: šv. Jonas Krikštytojas — 76 drožiniai (2,3
proc.), šv. Rokas — 75 (2,3), šv. Antanas — 56 (1,8) ir t. t. Autoriaus pateiktą lente-
lę baigia šv. Pliurijonas, t. y. Florijonas — 24 (0,7), o kitų nuošimtis dar mažesnis.

ŽMONIŲ GALVOSENOS IR DVASIOS IŠRAIŠKA

Taigi trauka prie pakelės kryžių, koplytėlių išaugo ne iš perdėto ar didelio re-
ligingumo, - jie I. Končiui buvo žmonių galvosenos ir dvasios išraiška. Jis buvo
suaugęs su gimtąja žeme, savo krašto žmonėmis, jautėsi esąs jų dalis. Jautėsi at-
sakingas už savo kraštą, jo žmones. Štai kodėl ir visas priverstinis gyvenimas
užsieniuose I. Končiui buvo tarsi jo paties gyvenimo kryžiaus nešimas. Buvo
išplėštas iš įprastos aplinkos ir nauja būtis jau netapo jam nei miela, nei įprasta.

Iš Darbėnų į Kulupėnus - 12 kilometrų, tai štai tame kelyje dar po karo sto-
vėjo devynios koplytėlės. Lapojo seni ąžuolai, palikti palei kelią, kai girias kirto.
Ant kiekvieno ąžuolo — po koplytėlę. Tik kur visos nukeliavo? Pasak A. Kon-
čiaus, į Maskvą. Dar gerai, jeigu į kokį muziejų. Kai į Lietuvą atvažiuodavo
aukšti pareigūnai, tai mūsiškiai iš kailio nerdavosi norėdami įtikti. Vežiodami
po kraštą, rodydavo įžymybes. Džiaugdavosi lyg naivūs čiabuviai, jei garbusis
svečias atkreipdavo dėmesį į kokią koplytėlę ar medžio skulptūrėlę. Žiūrėk, ir
padovanoja svečiui į akį kritusią skulptūrėlę ar net visą koplytėlę. Negi gaila

Muziejaus archyvas

612

Koplytstulpis kelyje Viekšniai-Pievėnai. 1938 m. For. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

613

kažkokio liaudies prietarų ir buvusių tamsių laikų simbolio. A. Končius tvirti-
na žinąs ne vieną tokį atvejį.

MATERIALAUS IR DVASINIO PRADO SIMBOLIS

Algirdas Končius teigia iš kažkur girdėjęs, gal net iš paties tėvo, kad kryžius
turįs ir tokią simbolinę prasmę: skersinis — tai esąs materialus gyvenimas, o sta-
tmuo — tai dvasinė dalis. Vadinasi, kryžius susieja materialųjį ir dvasinį gyve-
nimo pradus.

Vis dėlto I. Končius tuos savo fotografuojamus kryžius pirmiausia vertino
ne kaip tikėjimo simbolį, o kaip juose įprasmintą žmogaus gyvenimo, vargo,
rūpesčių, vilties ženklą. Todėl žmonės tuos kryžius ir statė visur, kur tik buvo
įmanoma, ir labai globojo tą ženklą. Statydami vargu ar susimąstydavo apie
stabmeldystės laikus, veikiausiai statė iš krikščioniškų paskatų. O gamtos jėgų,
senų medžių ir kitų gamtos kūrinių garbinimas nuo seno žmonėms būdingas.

I. Končiui didelį įspūdį darė iškalbingi koplytėlėse rymančių šventųjų veidai.
Lietuvių šventųjų figūros ir ypač veidai juk ne kirviu tašyti. Liaudies meninin-
ko išskobtas šventasis turi veidą ir individualią meninę išraišką. Tačiau štai kas
keista: fotografuodamas koplytėlių šventuosius I. Končius niekur iš arti nefoto-
grafuodavo jų veidų. Į jo komponuojamą kadrą patekdavo visa koplytėlė ir dar
su tvorele, aplinkos dalimi. Vis dėlto negalėtume teigti, kad fotografuodamas
kėlė sau ne menines užduotis, bet siekė tik fiksuoti jam rūpimus objektus. Ne,
tai meniškos nuotraukos. I. Končius stengdavosi rasti kuo išraiškingesnį rakur-
są, apšvietimas ir fotografavimo laikas jam buvo labai svarbu.

DIRBO SU „LEICA“ IR „ROLLEIFLEX“

Registruoti ir fotografuoti Žemaičių kryžius bei koplytėles tarpukario Lietu-
voje turėjo būti nepigus užsiėmimas. Reikėjo benzino kelionėms, ne vieno foto-
aparato, fotografinių plokštelių ir fotojuostų, ryškalų, fotopopieriaus.

Kaip teigia A. Končius, fotoaparatų jų šeimoje buvo ne vienas, regis, juos
turėjo kiekvienas šeimos narys. Tėvas turėjo vokišką kamerą „Leica“, paskuti-
niu metu labai mėgo amerikietišką fotoaparatą „Rolleiflex“, kuriam reikėjo 6 x
6 cm formato negatyvinės juostos. Vieną fotoaparatą buvo laimėjęs matininkų
fotografijos konkurse.

I. Končius buvo daręs nuotraukų ir saulės šviesoje. Vadinamasis „dienos
šviesos“ fotografinis popierius buvo palaikomas prieš negatyvą, paskui reikėda-
vo palaikyti prieš saulę ir kišti į fiksažą. Taip buvo gaunamos rudos nuotraukos,
kurios ir praėjus 50 metų neišbluko.

Muziejaus archyvas

614

KAIP BUVO IŠSAUGOTI NEGATYVAI

Atskiros kalbos nusipelno I. Končiaus negatyvų, kurių buvo apie tris tūkstan-
čius, istorija. Tuose negatyvuose užfiksuoti per daugiametes keliones po įvairias
Žemaitijos vietoves nufotografuoti pakelės kryžiai ir koplytėlės. Pasak A. Kon-
čiaus, tėvas savo negatyvus laikė dviejose didelėse dėžėse suskirstytus trimis
aukštais ir sunumeruotus. Žinant I. Končiaus tvarkingumą, skrupulingumą,
galima neabejoti, kad tuos negatyvus jis vertino kaip visai krašto kultūrai ir
mokslui svarbų rinkinį. Jis buvo sutvarkytas dar prieš karą, o karui prasidė-
jus profesorius susirūpino išsaugoti šį negatyvų rinkinį. A. Končius prisimena,
kaip tas dėžes vežė į Žemaitiją, į Kretingą. Sumojo, kad ir ten nesaugu. Susi-
tarė su M. K. Čiurlionio muziejumi, kad ten bus saugoma, kol baigsis karas.
1941-aisiais ar 1942-aisiais negatyvai buvo perduoti Jadvygai Čiurlionytei-Ka-
ružienei, tad per karą išbuvo tarp kitų muziejaus rinkinių.

Pasak A. Končiaus, tėvo negatyvai buvo uždaryti Lietuvos banko seifuose,
tačiau 1946 m. Kaune kilo didžiulio potvynio pavojus. A. Končius kaip šiandien
prisimena tą rytą, kai Nemunas patvino ir jis su prof. Tadu Ivanausku negalėjo
patekti į Obelyną anapus Nemuno, kur buvo išsirengę. Tai buvo Velykų rytas.
Kartu važiavo ir miškininkas Mykolas Jankauskas, su A. Končiumi dėstęs Vil-
niaus universitete. Reikėjo laukti dvi valandas, kol potvynio banga praėjo per
Kauną, ir tik tada buvo galima pereiti Aleksoto tiltą.

Vėliau J. Čiurlionytė-Karužienė pasiguodė nežinanti, kas dėl potvynio galėtų
atsitikti, ir paprašė A. Končiaus atsiimti iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus savo
tėvo rankraštį bei negatyvus, nes jį laikė teisėtu šio vertingo kultūros paveldo savi-
ninku. Negatyvai buvo gražiai sudėti į dvi dėžutes nuo batų ir perduoti paveldėtojui.

Dėl tų negatyvų būta ir bėdos. A. Končius jautė, kad bet kuriuo metu jo šei-
ma gali būti išvežta, todėl tėvo negatyvus perdavė geram pažįstamam ir šeimos
draugui rašytojui Augustinui Griciui. Šis neapsidžiaugė, nes 1941 m. jau buvo
išvežtas — su pirmąja išvežtųjų banga. Tiesa, vėliau jam buvo leista sugrįžti. Ta-
čiau kas galėjo laiduoti, kad nebus išvežtas antrą kartą?

Tada negatyvai buvo perduoti saugoti tuo metu Dailės muziejui vadovavu-
siam prof. Levui Karsavinui. Gavęs žinią, kad atleidžiamas iš muziejaus direk-
toriaus pareigų, jis negatyvus vėl grąžino A. Končiui. Šis, suprasdamas, kad
negatyvams saugiausia muziejuje, juos vėl atidavė muziejun, jau Prano Gudyno
globai. Po kiek laiko P. Gudynas juos grąžino A. Končiui. Pasielgė drąsiai, nors
tuometinis kultūros ministras Kazys Preikšas neleido grąžinti negatyvų.

1956-aisiais, Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ metais, Sovietų Sąjungoje, taigi
ir Lietuvoje, buvo leista statyti individualius gyvenamuosius namus. Palangoje
nuosavą namą pradėjo ręsti ir A. Končius. Tėvo negatyvams vietą rado statomo
namo palėpėje.

Muziejaus archyvas

615

Nežinia, kiek jie ten būtų gulėję, jei ne muziejininkas Vincas Žilėnas, pasiū-
lęs tuos negatyvus parduoti muziejui. A. Končius sutiko — niekas kitas geriau
už muziejų jų neišsaugos. Taip trys tūkstančiai I. Končiaus negatyvų atsidūrė
Lietuvos dailės muziejuje. Vėliau negatyvai buvo perduoti Lietuvos nacionali-
niam muziejui, buvusiam Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejui. Jam
nuo 1952 m. vadovavo V. Žilėnas. Per 23 jo vadovavimo metus eksponatų mu-
ziejuje pagausėjo nuo 15 tūkstančių iki 200 tūkstančių.

REIKĖJO SLAPSTYTI IŠVEŽTŲJŲ SĄRAŠUS

A. Končiui rūpėjo išsaugoti ne vien tėvo negatyvus. Buvo ir daug pavojingesnis
bei ypač didelio slaptumo reikalaujantis dokumentas, kurio saugotojams būtų ge-
ruoju nesibaigę, jei sovietų saugumas būtų jį aptikęs. Esame užsiminę, kad 1941 m.
birželio 14 d. prasidėjus pirmajai masinių trėmimų bangai, Savitarpinės pagalbos
organizacijai vadovavęs I. Končius kreipėsi į jam pavaldžius apskričių padalinius,
kad ten būtų sudarinėjami iš Lietuvos išvežtų asmenų sąrašai nurodant kuo tiks-
lesnius duomenis: išvežtos šeimos sudėtį, tautybę, socialinę bei turtinę padėtį ir t. t.

Tie Savitarpinės pagalbos organizacijos sudaryti išvežtųjų sąrašai toli gra-
žu nebuvo išsamūs, bet dalis asmenų į sąrašus pateko, buvo užregistruoti. Kiek
A. Končiui sakė tėvas, tie sąrašai — trys ar keturi tomai — dar karo metais buvo
išsiųsti į Raudonojo Kryžiaus centrinę būstinę Šveicarijoje.

Kai 1944 m. vasarą I. Končius ryžosi trauktis į Vokietiją, Kaune atsisveikin-
damas su sūnum Algirdu tuos išvežtųjų sąrašus padėjo ant stalo ir pasakė: „Te-
gul pamato, ką pridarė.“ A. Končius tas knygas sugebėjo išsaugoti iki Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Tik du artimiausi žmonės apie tas knygas žinojo — broliai Algirdas ir Jurgis.
Susitarė: jei vienam iš jų kas nors atsitiktų, būtinai reikia dar vienam žmogui
pranešti apie tų sąrašų buvimo vietą.

Vienu metu tos knygos buvo atsidūrusios pas A. Gricių, nes A. Končiui svilo
padai, bet kada galėjo būti suimtas. Pasisakė apie savo rūpestį A. Griciui, tas suti-
ko priimti saugoti kaip ir negatyvus. Netrukus A. Gricius, nebūdamas tikras dėl
savo likimo, pavojingas saugojimui knygas A. Končiui grąžino. Kai šis Palangoje
statėsi namą, tas knygas apvyniojo drobule ir įdėjo į metalinę dėžutę — kad kar-
tais drėgmė nepažeistų įrašų. Dėžutė buvo paslėpta po grindimis pjuvenose, kur
ir išliko. Beje, apie tai žinojo prie namo statybos dailidės darbus dirbęs Vainoras.
Įdomu, kad prieškariu jis buvo kelių namų savininkas. Tą namą bolševikai naci-
onalizavo ir pavertė Dailės instituto, dabartinės Dailės akademijos, poilsiaviete.

Kai Lietuva 1990 m. paskelbė atkurianti Nepriklausomybę, tuos sąrašus su
išvežtųjų pavardėmis A. Končius perdavė Lietuvos istorijos instituto prof. Vy-
tautui Merkiui, o šis tuojau pat pasirūpino padaryti kopijas.

Muziejaus archyvas

616

VOKIETIJOJE

Pokarinėje Vokietijoje Ignas Končius nepritapo ir negalėjo pritapti. Tiesa, jo
visuomeniška prigimtis neleido nurimti. Pirmiausia jis jautėsi turįs įsipareigo-
jimų kaip lietuvių savišalpos organizacijos — Savitarpinės pagalbos — vadovas,
kurio įgaliojimų ir tuo metu niekas nebuvo panaikinęs.

Taigi visuomeninė I. Končiaus veikla tęsėsi ir jam 1944 m. pasitraukus į
Vokietiją. Berlyne I. Končius dirbo Lietuvių sąjungoje, buvo jos valdybos na-
rys. 1945 m. jis jau Bavarijoje, Bairoite, tremtinių stovykloje. Ten suorganiza-
vo Savitarpinės pagalbos komitetą ir ėmėsi jam vadovauti. Vis dėlto I. Končius
buvo ne toks žmogus, kuris ilgesniam laikui įklimptų į sėslaus gyvenimo ruti-
ną. 1946 m. jis jau Dilingene dirbo švietimo darbą. Hanau lietuvių tremtinių
atstovų suvažiavime išrinktas į Vyriausiąjį tremtinių bendruomenės komite-
tą, kurį laiką buvo jo pirmininkas. Hanau stovykloje buvo įsteigęs ir skautų
draugovę. Gyvendamas Vysbadeno, Ofenbacho stovyklose, mokytojavo ama-
tų mokyklose.

Būdamas priverstinėje tremtyje Vokietijoje, išvertė Kleiberio fizikos vadovėlį
mokykloms, bet jis taip ir liko neišspausdintas. Tarsi pasikartojo Pirmojo pasau-
linio karo metų istorija, kai I. Končius ėmėsi rašyti fizikos vadovėlį mokykloms,
o Voroneže net mėgino spausdinti, bet įsigalėję bolševikai nutraukė šį darbą.

ŽEMAITIS ŽEMAIČIUI NE VISADA PADEDA

Nenatūrali ir visiškai nestabili dalies tautos, atsidūrusios Vokietijoje, būse-
na ilgai taip tęstis negalėjo. Kai daliai lietuvių pabėgėlių pagaliau buvo atverti
JAV keleivinio jūrų uosto vartai, tarsi atgimė lietuvių pasąmonėje ilgai glūdėjęs
siekis: „Į Ameriką! Į Ameriką!“ Daugelis skubėjo teikti prašymus, laukė išsva-
jotosios vizos. Pagaliau ir pasirinkimas buvo nedidelis: lietuvių emigrantus tuo
metu priėmė tik JAV, Kanada, Argentina, Kolumbija, Australija...

I. Končiaus apsisprendimą vykti į JAV lėmė kelios aplinkybės. Aišku, di-
delę reikšmę turėjo tai, kad ten buvo stipri lietuviškoji diaspora, aktyvi kul-
tūrinė lietuvių raiška. Nereikėtų pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Nuo 1945
m. Europoje, daugiausia Vokietijoje, lankėsi iš JAV atvykęs kanauninkas ir vi-
suomenės veikėjas, teologijos daktaras Juozas Končius (1891-1975), Bendrojo
Amerikos lietuvių šalpos fondo — BALF'o pirmininkas. Iš Stulgių kilęs kun.
Juozas Končius buvo tolimas, o gal ir ne toks jau tolimas Igno Končiaus gi-
minaitis, taip pat žemaitis. Kad ir kaip būtų, I. Končius paprašė J. Končiaus,
kad šis išrūpintų jo jauniausiam sūnui Liudui galimybę studijuoti Amerikoje.
BALF'o pirmininkas atsakė gana šaltai, girdi, turįs pernelyg daug giminaičių,
kuriems reikią padėti...

Muziejaus archyvas

617

AMERIKOJE TĘSĖ FIZIKO VEIKLĄ

Ignui Končiui persikraustyti į JAV su savo dviem sūnumis Vytautu ir Liudu
padėjo tai, kad Vytautas buvo gimęs Rusijoje, kai po Pirmojo pasaulinio karo
Končių šeima iš Stavropolio per Maskvą keliavo į Lietuvą. JAV buvo davusi kvo-
tą priimti tam tikrą skaičių asmenų, gimusių Rusijoje. Vytautas Končius gavo
teisę apsigyventi JAV, o įsikūręs galėjo iš Europos parsikviesti tėvą ir brolį Liudą.

1949 m. gegužę atvykęs į JAV I. Končius įsikūrė Bostone, gavo darbą Tuftso
universiteto tyrimų laboratorijoje. Buvo nagingas, laboratorijoje kai ką patobu-
lino. Atrodo, buvo ten vertinamas, nes net ir atėjus pensiniam amžiui neskubė-
ta su juo atsisveikinti. Yra užsiminęs, kad ir daugiau galėjęs šioje srityje pasiekti,
jei būtų geriau mokėjęs anglų kalbą.

Skrupulingai, su buhalterio ar statistiko atsidėjimu užrašinėjo savo mėnesines
ir metines pajamas, gaunamą atlyginimą ir priedus, fiksavo smulkiausias išlaidas,
suskaičiuodavo net centus. Tarsi vis dar būtų jautęsis esąs Savitarpinės pagalbos
Vyriausiojo komiteto pirmininkas, kuriam už kiekvieną išleistą centą būtina at-
siskaityti. Jo sūnus Algirdas Končius čia įžvelgia kitą svarbų dalyką — iš tų paja-
mų ir išlaidų sąrašų galime susidaryti vaizdą apie žmogaus prioritetus. Lietuvių
suėjimuose išlaidos būdavo fiksuojamos, ir tyrinėtojui šie lyg ir nuobodūs skai-
čiai galėtų būti svarbių išvadų šaltinis. Iš skaičių matyti, kiek daug dėmesio ir
lėšų I. Končius skyrė kad ir lietuviškajai išeivijos spaudai, kiek daug laikraščių
prenumeravo — kelias dešimtis. Tokiu jam prieinamu būdu I. Končius stengėsi
palaikyti lietuvybę, nes lietuviškoji spauda padėjo skleistis lietuviškajai tautinei
minčiai. Ir pats noriai rašydavo į laikraščius, dažnai nepaisydamas jų politinės
ar religinės krypties. Rašydavo apie Vytauto Didžiojo universitetą, kuriam buvo
atidavęs tiek daug metų, apie ten dėsčiusius profesorius, nes kas gi geriau apie
juos būtų galėjęs parašyti įvairių sukakčių progomis? Juk pats buvo tos pačios
kartos ir aplinkos žmogus. Regis, ši užduotis išeivijoje jam atrodė svarbiausia.

Pasak A. Končiaus, jo tėvo gyvenimo filosofija Amerikoje buvo labai papras-
ta ir aiški: turime daryti viską, kad lietuviai, gyvenantys svetur, neišsigimtų ir
ateityje išliktų lietuviais. Dar gyvendamas Berlyne tik dėl vieno atsisakė būti iš-
rinktas Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininku — jis pirmenybę teikė lietu-
viškumui, lietuvybės reikalams, o ne politinių partijų ar religiniams interesams.
Šiuo požiūriu buvo labai principingas ir žemaitiškai tiesus žmogus.

Gyvendamas Lietuvoje pasitaikius progai visada pabrėždavo esąs žemaitis, o
Amerikoje I. Končius pirmiausia jautėsi esąs lietuvis. Lietuviškumas buvo ta jo
gyvenimo svetur ašis, apie kurią ir turėjo suktis išeivijos gyvenimas. Politinė-
se organizacijose I. Končius iš principo nedalyvavo, taip pat nekreipė dėmesio
į religinius skirtumus. Lietuviškumui jis teikė pirmenybę, o politikavimas jam
atrodė kliūtis šiam svarbiausiam tikslui pasiekti. Politinėms organizacijoms išei-

Muziejaus archyvas

618

vijoje užsiimant savo reikalais, jaunuomenė liko palaida, todėl šis veiklos baras
I. Končiui atrodė itin svarbus. Nieko nuostabaus, kad JAV jis reiškėsi kaip ak-
tyvus skautijos skatintojas ir puoselėtojas.

RŪPINOSI SKAUTIJA

Priminsime, kad ir pokarinėje Europoje I. Končius buvo ryški lietuviškosios
skautijos organizavimosi figūra. 1947 m. liepos 7 d. Vokietijoje, Kaselyje, su-
šauktoje akademikų skautų sueigoje nutarta visus veikiančius akademikų skautų
ir skaučių vienetus sujungti į Akademinį skautų sąjūdį. Pirmosios valdybos pir-
mininku buvo išrinktas garbės narys prof. Ignas Končius. Jis dalyvavo ir tų pačių
metų spalio 4—5 d. Hanau mieste vykusiame Lietuvos skautų sąjūdžio suvažiavime.

Daug dėmesio skautijai I. Končius skyrė ir gyvendamas JAV. Jis buvo dau-
gelio skautijos renginių ir stovyklų dalyvis. Apskritai darbą su jaunuomene jis
laikė vienu svarbiausių savo darbų. Ko gero, gyvendamas Bostone, savo darbą
universitete ir skautijos veiklą I. Končius laikė svarbiausiu rūpesčiu, tam sky-
rė daug dėmesio ir jėgų. Išeivijoje išarė gilią lietuviškumo vagą. 1949 m. liepos
20 d. Pietų Bostone buvo sukviesta pirmoji skautų vadovų sueiga. Vyriausiuoju
vadovu buvo išrinktas I. Končius, įsteigta Bostono skautų ir skaučių vietininkija.
Beje, skautų vyčių vadovu išrinktas profesoriaus sūnus Liudas Končius.

1950 m. lapkričio 19 d. Bostone I. Končiaus bute vyko Akademikų skautų
Bostono skyriaus sueiga. Joje nutarta steigti mišrų Akademikų skautų skyriaus
vienetą iš Skautų sąjūdžio draugovės ir Korp! Vytis. 1952 m. kovo 23 d. Akade-
minio skautų sąjūdžio Čikagos skyriaus sueigoje buvo įsteigtas studentų šalpos
fondas, kuriam vėliau prigijo Vydūno jaunimo fondo vardas. Pažymėsime, kad
1960 m. Lietuvių skautų sąjunga I. Končių apdovanojo Geležinio Vilko ordinu,
kurį jam įteikė Lietuvos garbės konsulas A. Shallna, o šventės svarbiausias kal-
bėtojas buvo filisteris inž. dr. Jurgis Gimbutas. 1963 m. I. Končius pakviestas
būti Akademinio skautų sąjūdžio garbės nariu. Aktyvūs šio Sąjūdžio nariai ir
buvę Bostono skyriaus pirmininkai filisteriai J. Gimbutas ir A. Treinys prisidė-
jo leidžiant savo garbės nario I. Končiaus knygą „Medžio drožiniai gimtajam
kraštui atsiminti“ (1954).

DAUG DRAUGŲ NETURĖJO

Atrodo, kad darbas su jaunimu ir tarp jaunimo jį labai traukė, tam turėjo ir
ypatingų gabumų. Juk ir paskutiniais darbo Tuftso universitete metais jis tikri-
no ir vertino studentų diplominius darbus.

I. Končiaus neįmanoma įsivaizduoti be visuomeninės veiklos. Tekdavo da-
lyvauti įvairiuose minėjimuose ir kitokiuose susiėjimuose. Didžiausias trau-

Muziejaus archyvas

619

kos centras buvo ir liko Čikaga, kur lietuviai jautėsi lyg savo antroje tėvynėje.
1965 m. čia buvo iškilmingai pažymėtas prelato Mykolo Krupavičiaus 80-metis,
o 1966 m. toks pat jubiliejus surengtas ir prof. I. Končiui.

M. Krupavičius - išskirtinė asmenybė. Veikiamas popiežiaus Leono XIII en-
ciklikos Rerum novarum, sugebėjo atsisakyti „šventos nuosavybės“ teisės, 1922
m. vadovaudamas žemės reformai pasiekė, kad dvarams būtų palikta ne dau-
giau kaip po 60 ha žemės. Savanoriams buvo atrėžta po 12 ha iš pabėgusių dva-
rininkų žemės. I. Končiui buvo artimos M. Krupavičiaus pažiūros, nes ir pats
profesorius buvo kilęs ne iš turtingų ir kilmingų. Stengėsi vadovautis Daukan-
to idėjomis.

Gyvendamas Bostone, nors ir sukdavosi visuomeninių įvykių sūkuryje, daug
artimesnių draugų neturėjo. Pasak A. Končiaus, geriausias tėvo bičiulis Ame-
rikoje buvo Jackus Sondeckis (Sonda, 1893-1989), buvęs Šiaulių miesto bur-
mistras, dirigento Sauliaus Sondeckio tėvas. Draugavo ir su išeivijos kultūros
veikėju, muziejininku, enciklopedinių leidinių Mūsų Lietuva ir Lietuvos bažny-
čios autoriumi Broniumi Kvikliu (1913-1989). Tai jis I. Končių paskatino pa-
rengti spaudai ir išleisti savo knygas Žemaičio šnekos, Medžio drožiniai gimtajam
kraštui atsiminti ir kitus dalykus. B. Kviklys net mėgino drausminti I. Končių,
kad šis, per daug atplėšdamas nuo savęs, nuolat siunčia siuntinius Lietuvoje li-
kusiems sūnums Algirdui ir Jurgiui, o Amerikoje Liudui nupirko namus.

GYVENIMAS BE SVARBIAUSIOS ATSPAROS

Vis dėlto žemaitiškąjį kietumą I. Končius išsaugojo ir Amerikoje. Regis, ir tam
tikrą atlaidumą žemaičiams. Gyveno Bostone su vienu žemaičiu, dideliu neva-
la. Tik todėl, kad šis taip pat buvo žemaitis, jį pakentė ir net padėdavo tvarkytis.

I. Končiaus iš įprastų vėžių nesugebėjo išmušti nei Amerikos greitkeliai, nei
dangoraižiai, nei egzotiška senoji Naujojo žemyno indėnų kultūra. Neteko gir-
dėti, kad I. Končius būtų daug važinėjęs po Ameriką, kad jį būtų traukusios iš-
skirtinės jos gamtos grožybės, Aliaskos klondaikai, Apalačų kalnai ar Kordiljerai,
didieji architektūros laimėjimai. Amerikoje dirbo ir puikių statinių sukūrė Le
Corbusier, W. Gropius, L. Mies van der Rohe, F. L. Wrightas ir kiti XX a. ar-
chitektūros didieji, tačiau I. Končiaus, atrodo, nepakerėjo nei architektūra, nei
A. Calderio mobiliosios ar J. Lipchitzo ažūrinės skulptūros, nei R. Rauschen-
bergo avangardistinės dailės šedevrai.

Svetimi dievai žemaičiui taip ir liko svetimi. Jam rūpėjo tik savos kultūri-
nės vertybės. Lietuva, Žemaitija jam buvo pažinimo alfa ir omega, pradžios ir
pabaigos uždaras ratas. Argi galima žavėtis šalimi, kur net varnėnai nemoka
lietuviškai giedoti, visiškai nesugeba — bebalsiai, silpni giedoriai, nes, be auto-
mobilių burzgimo ir pramonės triukšmo, daugiau nieko gera negirdi. Amerikoje

Muziejaus archyvas

620

nėra balsų, kuriuos tie paukščiai galėtų pamėgdžioti ir su kitais parungtyniauti.

„Nei gaidžio gysenos, nei šuns lojimo, nei katės kniaukimo, nei jaučio baubimo,
nei žirgo žvengimo, nei kiaulės kriuksenimo, nei avių bliovimo, nei ožkos me-
kenimo, nei žąsies gagenimo, nei pylės kvarkimo, nei vištos karkimo, nei varlės
kurkimo, nei gandro kalenimo, nei dalgio pustymo, nei ratų barbėjimo“, — rašo
I. Končius. Šių balsų labiausiai jam ir trūko. Jautėsi kaip tas pašiuręs nuo žie-
mos šalčio varnėnas, kuris 1893 m. atvežtas į Ameriką ten išplito, bet prarado
balsą ir muzikinę klausą. Nejausdamas gimtosios žemės po kojomis, I. Končius
jautėsi praradęs svarbiausią gyvenimo pagrindą.

Amerikoje viskas kitaip, tarsi būtų sterilizuota, pasterizuota, be gyvenimo
džiaugsmo pulsavimo. Tokio gyvenimo I. Končius nesuprato, nepriėmė ir, aišku,
negalėjo juo džiaugtis. Dėl to ir nesijautė savo vietoje. Prie svetimų grožybių ir
naujo gyvenimo būdo neįprato ir nesistengė susitapatinti su savo naująja būtimi.
Jautėsi kaip žmogus, kuriam iš po kojų išspirta svarbiausia atspara — gimtųjų
namų slenkstis. Beliko grimzti į prisiminimus, lieti ant popieriaus lapo, rašyti
apie tai, ką geriausiai žinojo ir kas jam buvo tikrasis gyvenimas.

Ar tikėjosi kada nors sugrįžti? Sunku pasakyti. Laiškuose sūnui Algirdui apie
tai neužsimena, o į žmogaus sielą pažvelgti galime nebent per jo kūrybą. Labai
daug apie I. Končiaus dvasinę to meto būseną pasako jo drožiniai. Regis, pa-
ėmęs į rankas peiliuką slopindavo išdraskytos šeimos ir Tėvynės ilgesį. Jautėsi
esąs paukštis klajūnas, kuriam atimtas balsas. Parkeris ir paprastutis peiliukas
tapo svarbiausiais jo kūrybos įnagiais. Meninė prigimtis nebuvo nuslopinta, da-
bar ji veržėsi kitais būdais ir formomis.

PEILIS VĖL RANKOSE

Lietuvoje I. Končius žemaitiškus kryžius ir koplytėles fotografavo, aprašinė-
jo, fiksavo pagrindinius duomenis — kur stovi, kurioje kelio pusėje ir panašius
stropiam registratoriui rūpimus dalykus. Tiesa, nevengė ir platesnių literatūrinio
pobūdžio aprašymų, jei tik pavykdavo išgirsti kokią įdomesnę istoriją apie vieną
ar kitą kryžių. Gal daug širdies į tą darbą ir nereikėjo įdėti, nes teko registruoti
ir skubėti. Iš vaikystės daugelį tų kryžių ir koplytėlių žinojo, ne sykį važiuoda-
mas tais keliais buvo matęs, susigyvenęs su pakelės šventaisiais.

Amerikietiškasis I. Končiaus gyvenimo laikotarpis atsiskleidė visai kita briau-
na ir pirmiausia didžiuliu ilgesiu dėl prarastos šeimos, nuo kurios buvo ne savo
noru atskirtas. To meto užrašuose apgailestauja, kad neįstengė sutvarkyti savo
šeimos reikalų. Ligi tol visada žinojo, kur yra jo vaikai, kas ką veikia, kuo užsii-
ma. O dabar - tuštuma, visi išsiblaškė, o jis pats liko su lazda rankose ir nuo jo
jau niekas nebepriklausė. Sunku buvo susivokti visiškai naujomis aplinkybėmis,
kuriose žmogus buvo tik nesuprantamų jėgų žaisliukas — ne daugiau.

Muziejaus archyvas

621

I. Končiaus rankose vėl atsiranda peiliukas, su kuriuo buvo išsiskyręs dar
Stavropolyje; ten su šeima buvo nublokštas Pirmojo pasaulinio karo viesulo,
dirbo mergaičių gimnazijoje mokytoju ir laisvu nuo darbo metu drožinėdavo
visai neprastus kandiklius. Rūkorių nestigo, tad už tuos karininkams ir karei-
viams parduodamus kandiklius savo šeimai sugebėdavo nupirkti vieną kitą litrą
pieno ar duonos kepalą.

Jei siekiame bent šiokio tokio mums prieinamo tikslumo, tai turėtume pa-
sakyti, kad peiliukas I. Končiaus rankose dar sykį atsirado 1944 m. vasarą, kai
traukdamasis iš Lietuvos atsidūrė Sudetuose. Net laikrodžio neturėjo, daug bū-
tiniausių daiktų nespėjo pasiimti, bet įsidėjo mažų grąžtelių, o kai labai prirei-
kė, iš vinies pasidarė ir mažą ylelę. Prisiminė Stavropolio patirtį, kai dėl duonos
kąsnio teko imtis taikomojo drožybos meno. Vėl drožė kandiklius, o artėjant
1945-ųjų Velykoms pridrožė ir medinių kiaušinių. Už šį tokį praktišką meną iš
vietinių austrų gaudavo duonos ir bulvių, pagaliau už vieną kitą tokio pobūdžio
dovanėlę buvo galima įgyti pareigūnų palankumą.

Bavarijoje karo pabėgėlių stovykloje profesoriui peiliukas pravertė net labiau
už visas akademines kvalifikacijas. Drožė, dovanojo, kai ką iš savo drožinių par-
duodavo, o labiausiai vykusius darbus stengėsi išlaikyti. Suvokė jų vertę. Kai
rengėsi vykti į Ameriką, dalį tų drožinių išnarstė, sudėjo į lagaminėlį, kuriame
tam tikrą vietą užėmė ir Vokietijos miškuose prisirinkti saprofitai. Nebuvo ti-
kras, kad Amerikoje lengvai gaus darbo nors ir fabrike, nes daugybė kartu vyks-
tančiųjų buvo ir jaunesni, ir labiau pasirengę dirbti paprastus darbus. Taigi su
peiliuku siejo ir savo tolesnę ateitį, tada labai miglotą.

KAI ILGESYS NEBEIŠSITENKA KRŪTINĖJE

Kryžiai jį persekios visą gyvenimą, palikus jau ne tik Lietuvą, bet ir Europą.
Nuo 1949 m. gyvendamas Amerikoje, I. Končius droždavo kryžius ir koplytė-
les, teikdavo jiems fantastiškus pavadinimus, kurie mažai ką bendra turėjo su
tikrove, užtat pasižymėjo kai kuo daugiau — menine išmone. Visi jo sukurti kry-
žiai, pasvirę ar nulaužti, stilizuoti berželiai nusvirusiomis šakomis, atrodo labai
liūdni ir suvargę. Tarsi ne svajonių šalyje Amerikoje būtų kurta, bet atšiaurioje
tremtyje. Ko gero, nuo savo krašto ir šeimos atplėštam I. Končiui ta daugelio
svajonių šalis Amerika ir buvo tik priverstinės tremties vieta.

Didelis visuomenininkas, įpratęs būti tarp žmonių ir gyvenimo sūkuryje, jis
mėgino reikštis Akademinio skautų sąjūdžio, Vydūno fondo ir kitų visuome-
ninių organizacijų veikloje. Tik visa tai jam nebeteikė gyvenimo pilnatvės, nes
liko tarsi anapus ribos, kuri skyrė du žemynus ir du visai skirtingus pasaulius —
esamą ir buvusį, prarastą.

Muziejaus archyvas

622

ŠEIMOS LIKIMAS

Ypatinga vieta tenka I. Končiaus sukurtai kompozicijai iš kryžių „Šeimos li-
kimas“. Kitoje nuotraukos pusėje autoriaus ranka užrašyta: „Štai kaip kartais
nutinka.“ Kai kurie tų kryžių palinkę, palūžę, kiti sveiki. Pagrindinis akcentas —
nukritusi, pamesta, žemaitis pasakytų — „nuknabusi“, stilizuota gėlė, primenan-
ti tulpę. Tai mama. Ji yra drožinio viduryje. Aplinkui šabakštynai, netvarkingi,
aštrūs virbai — tai sugriauto šeimos gyvenimo įvaizdis, palaužtos žmogaus sielos
išraiška. Tarsi Antrasis pasaulinis karas I. Končiui taip niekada ir nebūtų pasi-
baigęs. Toliau — du kryžiai, šiek tiek nulinkę į nusvirusios gėlės pusę. Tai, pasak
Algirdo Končiaus, jiedu su broliu Jurgiu. Mat abu išaugino ir ant kojų pastatė
vaikus, pratęsė giminės šaką. Anapus, Amerikoje atsidūrusius brolius Liudą ir
Vytautą irgi simbolizuoja kryžiai, kurių vienas palūžęs, yra vietos ir atskiram
žagarui. Kaip rašė pats I. Končius, tai bergždžias sūnus, mat vienintelis nepa-
liko palikuonių.

Drožiami kryžiai I. Končiui padėdavo užsimiršti, šis užsiėmimas atgaivin-
davo jausmus, jis vėl jausdavosi bendraująs su savo pamiltąja Žemaitija. Kryžius
tarsi tapo jo naujo gyvenimo simboliu, priebėga nuo slegiančios kasdienybės,
mėginimu nuslopinti krūtinėje netelpantį ilgesį. Kai jis pats ėmėsi drožti kry-
žius, tarsi grįžo į savo vaikystę ir jaunystę, į tuos laikus, kai žemaitiškus kryžius
dar tik buvo pradėjęs fotografuoti. Toks buvo ar galėjo būti kryžius iš Tėvynės
išplėštam I. Končiui. Rašydamas apie tremtį nevartoja jokių šiltų žodžių. Kai
tik kalba pasisuka į Plungę, Kretingą, tuos jam mielus miškelius ir prie kelio
palinkusius kryžius — vėl atgyja, tampa iškalbingas, žodingas, atsiveria visai ki-
tas žmogus.

DAŽNAI NESUPRASTAS SAVŲJŲ

Visą gyvenimą domėjosi žemaitiškais kryžiais ir koplyčiomis, bet ne tiek iš
religinių paskatų, kiek tuose kryžiuose ir koplytėlėse ieškodamas užkoduotų jų
bevardžių kūrėjų minčių ir jausmų. I. Končių tuose simboliuose domino pirmi-
nės priežastys, tautos pasaulėžiūra ir giliųjų tikėjimo versmių pasireiškimas per
kaimo žmogui suprantamas ir prieinamas raiškos formas.

Pars I. Končius nebuvo perdėm tikintis, veikiau indiferentiškas tikėjimo rei-
kalams. Vis dėlto žmogaus dvasios pasireiškimą krikščioniškame simbolyje jis
jautė ypač stipriai. Per kryžių jis stengėsi patirti žemaičio galvoseną, jo jausmų
pasaulį. Galima sakyti, kad kryžius I. Končiui buvo kai kas daugiau negu tik
krikščionybės simbolis ar religinio gyvenimo atributas. Jam tai - liaudies išmin-
ties ir fantazijos materialaus įsikūnijimo ženklas. Per kryžių tyrinėtojo kelias jį
vedė į gilumines tautos jausenos apraiškas, medyje įprasmintą ir įtvirtintą idea-

Muziejaus archyvas

623

liojo pasaulio supratimą, kuris prie žemės pririštam, su gamta glaudžiais ryšiais
susijusiam žemaičiui visada susipina ir su gyvenimo realijomis.

I. Končius buvo pasiryžęs ginti kryžiaus kaip žmogaus dvasios išraiškos su-
pratimą. Tiesa, gal ne visada viešojoje spaudoje. Dažnai vengdavo veltis į tuščius
ginčus su nesuprantančiaisiais dalyko esmės, tačiau savo užrašuose nuoširdžiai
piktindavosi, su dideliu įkarščiu nuleisdavo susikaupusį garą. Tai buvo nemato-
ma kova su tamsuma, neišmanymu ir to rezultatu — dogmatizmu.

Didelis užjūrio lietuvių katalikų veikėjas dr. J. Leimonas, regis, buvo ne-
patenkintas I. Končiaus albumu Medžio drožiniai gimtajam kraštui atsiminti.
I.Končius tuoj sureagavo: „Leimonas, by nepatenkintas savo rašiniu apie mano
albumą (Mūsų Vyris), sako: „Vieningas tikėjimas, vienas Dievas, o čia palūžę
kryžiai“. Nesupranta žmogelis, ką reiškia kryžius lietuviui ir kaip apie kryžių
sako pats Jėzus „Rašte Šventajam“.

Labai įširdo I. Končius spaudoje aptikęs žodį koplytstulpis. Kas jį taip suer-
zino? Girdi, tai sovietinis pavadinimas, niekur žmonių nevartotas, o žemaičius
net įžeidžiantis žodis. Kaip galima tokį švelnų daiktą — koplytėlę — vadinti to-
kiu netikusiu ir stačiokišku žodžiu — koplytstulpis! Beje, šio žodžio nerandame
ir bostoniškės Lietuvių enciklopedijos XII tome, kur jam priklausytų būti. Tėvo
pasipiktinimui pritaria ir profesoriaus sūnus Algirdas, kuris pripažįsta, kad for-
maliai žvelgiant koplytstulpis — ant stulpo užkelta koplyčia. Kaip varnos liz-
das, — nepraleidžia progos nepasišaipęs. Taip mąstė ir I. Končius, žemaitiškoje
koplytėlėje su jaukiai įsitaisiusiais šventaisiais jis matė švelniausių žmogaus jaus-
mų apraišką, ypatingą nuotaiką ir dvasios būvį. A. Končius savo tėvo ideologi-
nėje kovoje su vienmačio pasaulio atstovais mato tarsi dviejų pasaulių atstovų
susidūrimą: iš vienos pusės — supaprastinto, vienareikšmiško, lėkšto požiūrio, iš
kitos — gilių liaudies meno tyrinėtojų, tokių kaip prof. Eduardas Volteris (1856—
1941), požiūrio. Juk tam tikra prasme I. Končius ir buvo E. Volterio mokinys,
jo etnologinio ir statistinio darbo tęsėjas.

Pagaliau tai ne vien supratimo ir pasaulėžiūros susidūrimas. Juk ir tos Že-
maičiuose tebestatomos koplytėlės — senos tradicijos tąsa dabartyje. A. Končius
tose koplytėlėse linkęs įžvelgti net ir pagonybės apraiškas, kurios kartais slypi
ir po vėlesnių laikų krikščioniškųjų įvaizdžių kiautu. Tie neįmantrūs dalykai
pripildyti stebėtinos dvasios, kurią kartais net sunku išreikšti žodžiais. Jaudina,
bet kodėl, kur slypi tų grubokų, kartais lyg ir stačiokiškų žemaičių šventųjų jėga,
koplytėlių magija — nėra lengva apibūdinti. Galima analizuoti, narplioti, bet tai
gal ne visada pats tiesiausias kelias jausmo, dvasios dalykams pažinti, liaudies
mene slypinčioms prasmėms atskleisti.

Muziejaus archyvas

624

Muziejaus a rchyvas

=
=
=
o
Nn
LB
a
*“u
bD
e
E
E
y
8
o
£
i
e
S
=
- |
[V
|]
“uv
rs)
£
„P
6
o
4
o
„Č
=
“
k)
9
5
“v
ž
o
g
6
o
Zz
0
=
„2
M
p
“
Ša
£
256
<

VISA TAI BUVO JO PATIES IŠGYVENTA

Taigi tuo metu, kai likimo broliai Amerikoje užsiiminėjo politika, partine
veikla ar kitais saviraiškos būdais, pailsęs nuo drožybos I. Končius rašė apie že-
maičius: jų gyvenimo būdą, papročius, įpročius, tradicijas ir kasdienius dalykus,
kurie su besikeičiančiu gyvenimu XX a. sparčiai traukėsi į nesugrąžinamą pra-
eitį. I. Končiaus atmintyje daug tų senojo ir jo laikų kaimo vertybių dar buvo
gyvos, reikėjo jas užfiksuoti ir taip sustabdyti į priekį bėgantį laiką. Tikėjo, kad
nufotografavus, užregistravus, išklojus ant balto popieriaus lapo tam paveldui
galima suteikti bent šiokio tokio tvarumo.

Iš prigimties buvo atsidavęs etnologas. Ar daug kas iš mūsų galėtų apibūdin-
ti kad ir santykius tarp pono ir bajoro, apskritai, kuo vienas skiriasi nuo kito?
I. Končiui tai nebuvo vien atsieta knyginė abstrakcija, jo paties daug kas buvo
spėta pamatyti, išgyventi ir išjausti. Visa tai su laiku virto Žemaičio šnekomis, —
tą knygą I. Končius parašė ir išleido gyvendamas JAV. Labai vaizdingai parašė.
Kai dabartiniai Purvaičių kaimo gyventojai skaitydami atranda ir dabar tekan-
tį tą patį upelį ar pakalnėn bėgantį ke/a/į, patiria atradimo džiaugsmą ir kartu
stebisi nepaprasta profesoriaus atmintimi ir pastabumu. „Vajėzus Marija, juk ir
dabar yra tas upelis ir tas kelalis! Viskas tas pats“, — stebisi Purvaičiuose.

BITAULIS

I. Končius vis tuo pačiu daug pasaulio kartu su juo mačiusiu peiliu buvo su-
kūręs prizą lietuvių šachmatininkams — „Bitaulį“. Tai gulsčias bičių avilys, ko-
kie senovėje buvo paplitę Žemaitijoje. Jis padarytas iš juodo ąžuolo, kurį sūnus
Algirdas jam parūpino ir nusiuntė į Ameriką.

Tą juodo ąžuolo gabalą A. Končius buvo gavęs iš ekonomisto Kvedaro. Tar-
pukario Lietuvoje šis buvo baigęs kultūrtechnikų mokyklą, o dirbdamas suge-
bėjo baigti geografijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Sovietmečiu buvo
docentas. 1948 m. ir jis turėjo dėstyti J. Stalino gamtos pertvarkymo planą. Tai
buvo būtina. Kvedaras per paskaitą ir pasakė, ką galvoja apie tą gamtos pertvar-
kymo planą: apsodinti visą Rusiją miško juostomis — durnių darbas, neįmano-
mas dalykas... Žinoma, po to Vilniaus universitete Kvedaro neliko.

Kadangi buvo kultūrtechnikas, grįžo į melioraciją. Sausindamas pelkes ke-
lių metrų gylyje aptikdavo ąžuolų, kurie per šimtus metų jau būdavo pajuodavę.
Algirdas Končius, kuris miškininko profesiją įgijo tarpukario metais Čekoslo-
vakijoje, Karlo universiteto Miškų institute, paprašė Kvedaro, kad šis jam at-
pjautų gabaliuką to juodo ąžuolo. Šis atpjovė ir padėjo džiovinti. Per dvi savaites
ąžuolas visas sutrūkinėjo į plokšteles pagal metų rieves. Mat džiūnant medienai
viduje esančios jėgos spraudžiasi į viršų ir sprogdina visą gabalą. Pamatęs tą ne-

Muziejaus archyvas

626

pavykusį mėginimą atpjauti juodo ąžuolo gabalą, vienas žinovas patarė virinti
garo katile — taip mediena atleidžianti visas vidaus įtampas. Taip ir buvo pada-
ryta. Kitas atpjautas gabalas buvo ilgai virintas vandenyje, paskui išdžiovintas
— pavyko gauti gražų juodo ąžuolo pavyzdį, kuris ir buvo nusiųstas Ignui Kon-
čiui į Ameriką. Šis iš jo padarė žemaitišką bitaulį. Kartu sūnus tėvui nusiun-
tė ir savo buvusių mokinių Klaipėdos gintaro dirbtuvėje iš gintaro pagamintas
bitutes. I. Končius tas bitutes įkomponavo prie bitaulio ir padarė šachmatinin-
kams gražų prizą. Pranašiškas buvo bitaulio kūrėjo išsakytas priesakas: „Neškit
visa kaip tos bitelės į avilį, ir kai bus laisva Lietuva, tą avilį nuvežkite į Lietuvą.“
Geras šachmatininkas buvo Algimantas Nasvytis iš Klivlendo, jis tuo per-
einamuoju prizu — „Bitauliu“ — pakaitomis vis dalydavosi su kitais turnyrų lai-
mėtojais. Nors Lietuva jau seniai tapo laisva, kol kas prizas į jam Tėvynėje
priklausančią vietą dar negrįžo. I. Končiaus priesakas laukia išpildymo.

TREJOS DEVYNERIOS

Kad jau prakalbom apie Igno Končiaus „Bitaulį“, tai būtinai turime prisi-
minti ir istoriją su „Trejomis devyneriomis“.

Končių namuose, kaip prisimena sūnus Algirdas, alkoholinių gėrimų papras-
tai nebūdavo, tačiau buvo didelis meškos pavidalo butelis su „Trejomis devy-
neriomis“. Palangoje gyveno vaistininkas Bertingas, vokietis, kuris pagal tą 27
žolelių receptą iš senos farmakopėjos darydavo mišinius. Jų buvo galima nusi-
pirkti vaistinėje paprasto kartono pakelyje. I. Končius šį vaistą vartojo: jei ku-
riam vaikui gerklė suskausdavo ar kokia kita negalia užklupdavo, tai šaukštelį
„Trejų devynerių“ įpildavo į karštą pieną ar šiaip duodavo išgerti. Taip pat vai-
šindavo ir svečius. Palangoje vaišindavo rašytoją Augustiną Gricių, kai šis atei-
davo sumokėti nuomos, mat gyveno pirmame Končių namo aukšte. A. Gricius
atnešdavo pinigus, o I. Končius ta proga atidarydavo „mešką“. Algirdas Končius
sako, kad ir jo vaikai Gintaras ir Andrius nori, kad susigrąžintuose senelių ir
prosenių Purvaičiuose niekada nepritrūktų „Trejų devynerių“. Bet kodėl - visa
istorija dar priešakyje.

Jau pokariu Palangoje ant tilto meškeriodamas Algirdas Končius sutiko seną
Palangos gyventoją, palangiškiams gerai pažįstamą Osetrovą. Jis buvo rusas, Pir-
mojo pasaulinio karo dalyvis, taip ir užsilikęs Palangoje. Žmogelis per dienas
meškeriodavo ant Palangos tilto — tokį vietos gyventojai jį ir prisimena. Tai štai
A. Končiaus sutiktasis Osetrovas gerai pažinojęs jo tėvą profesorių I. Končių,
kuris neužkalbinęs žmogaus pro šalį nepraeidavo. Osetrovas ir sako: „Dar turiu
profesoriui iš 1921 metų pakelį „Trejų devynerių“. Ir įdavė Algirdui Končiui tą
pakelį su „Trejų devynerių“ žolelėmis. Šis nusiuntė tėvui į Ameriką, žinodamas,
kiek daug jam tos žolelės reiškia, kiek daug primins. Po kurio laiko Algirdas iš

Muziejaus archyvas

627

tėvo gauna siuntinuką, į kurį įdėtas tas pats „Trejų devynerių“ pakelis. Tėvas
rašo: „Iš savo krašto, vaike, nieko negalima vežti, reikia į savo kraštą...“ Tokią
pamoką davė - visam gyvenimui. Vėliau to pakelio turinį Algirdas Končius su
chemijos profesoriumi Kaziu Daukšu praskiedė ir, po truputį ragaudami, pri-
simindavo profesorių, kuris jiems abiem jau nebegalėjo sudaryti kompanijos.

SUGRĮŽO AMŽINO POILSIO

Amžino poilsio prof. Ignas Končius atgulė 1975 m. vasario 19 d. Putname,
JAV. Jo pelenai buvo palaidoti Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. I. Kon-
čiaus atžvilgiu tai buvo dar vienas nesusipratimas — būti palaidotam toli nuo
Tėvynės, Amerikoje, kuri jam taip ir liko svetima.

Ir vis dėlto tai nebuvo paskutinis šio žmogaus biografijos taškas. Sūnaus Al-
girdo Končiaus pastangomis tam tikras teisingumas buvo įvykdytas 1996 m., kai
urnos su tėvo ir jo sūnų Vytauto ir Liudo pelenais buvo atskraidintos į Lietuvą —
jau laisvą, nepriklausomą valstybę — ir perlaidotos Vilniaus Rasų kapinėse ša-
lia žmonos ir motinos Marijos Kentraitės-Končienės, kuri čia ilsisi nuo 1946 m.

Taigi praėjus pusei šimto metų kapas Rasų kapinėse tarsi vėl suvedė vyrą ir
žmoną, Algirdo Končiaus tėvus. Bent šiokia tokia kompensacija, primenanti
I. Končiaus Amerikoje sukurtą skulptūrinę kompoziciją „Šeimos likimas“. Du
atskirti kryžiai bent simboliškai vėl prisilietė vienas kito.

Kaip matome, didis Žemaitijos mylėtojas bent simboline pelenų sauja atgulė
Aukštaitijos žemės smėlio kalnelyje. Pasak Algirdo Končiaus, kitaip ir negalėjo
būti, nes šitai aukštesnių likimo jėgų buvo nulemta dar 1946-aisiais, kai mirė
Marija Končienė. Sunku pasakyti, ar Ignas Končius tada galėjo įtarti, kad žmo-
nos paminklas po pusės šimto metų taps ir jo paminklu. Akmens paminklas,
kurį sukūrė skulptorius Bronius Pundzius, nuo šiol žymi ir prof. Igno Končiaus
perlaidojimo Tėvynėje vietą.

Muziejaus archyvas

628

Turinys

Pratarmė 5
Pirma dalis
Gimtinė II
Palanga 35
Mokslas Liepojoj 44
Peterburgas 53
Gimnazijos mokytojas 65
Stavropolyje 79
Darbas Dotnuvoje ir Kaune 87
Muziejininkas 172
Stepono Batoro universitete — Vilniaus universitete 123
Kelionė į Červenę ir atgal 159
Savitarpinė pagalba. Vokiečių okupacija 1941-1944 metais 200

Tremtyje 247

Antra dalis
Žemaičiuos 271
Keliais į Plungę 296
Gyvoji mokykla 333
Jūs nepažįstate Grimailos?! 339

Ratlankis 340

Muziejaus archyvas

629

Un Telsium — po velnium 343
Kolchozas 344
„Tiek varžą išimti — tiek klėtį išlaužti“ 346
Lietuviškai kalba 349
Sausdravas 352
Grigoulienė 356
Juodasis gandras 359
Ignacas Joknys 360
Jonis 363
Triušis 368
Levė 374
Aleksas 381
Žemaitijos kryžiai ir koplytėlės 394
Plungės velnias 400
Viduklės velnias 403
Kromelį nešti 406
Vienas pirmųjų mano atsiminimų 408
Lieptas 4170
Mama pasipiktino 411
Jaukai 415
Pažintis 416
Ir dar juodas 417
Maniau, šuo 418
Kedelis 419
Šermukšnis 422
Kam naikinti papročius 423
Žlugtis 424

Šmėklos 425

Muziejaus archyvas

630

Kiškelio likimas 426
Gaidelis ir Katinėlis 428
Oželis 434
Lanktis 438
Piemenėlis 440
Striuka Žmona 447
Minija 456
Ežerą rauksiu 475
Šv. Jonas Juodaubyje 485
Štai tie šešiolika vartų 489
Soda... Kaimas... Aš 492
Mano varnėnas 502
Kelnės 505
Rūkas 507
Arklys parvežė 512
Perenė 513
Pryvartės koplytėlė 575
Daktaras Barauskas 517
Julius Urnikis 578
Jonas Urbonas 520
Kerša ožka 529
Antanas Daukantas 532
Takais į Plungę 535
Du keltu 542
Žodynėlis 546

Epilogas

Profesorius Ignas Končius - fizikas, etnologas, žemaitis 555

(žurnalisto Gedimino Zemlicko interviu su Algirdu Končiumi, 2001 m.)

Tiražas 300 egz.
Išleido Lietuvos nacionalinis muziejus. Arsenalo g. 1, LT-01143 Vilnius

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

Šioje knygoje publikuojami žinomo lietuvių mokslininko
ir kultūrininko Igno Končiaus (1886-1975) atsiminimai,
apibendrinantys jo veiklą.

Pirmojoje dalyje pateikiami autobiografiniai pasakojimai,
atskleidžiantys I. Končiaus asmenybės bruožus ir paįvairinti
jo paties kūryba.

Antrąją dalį sudaro etnografinės apybraižos apie Žemaitiją,
atsiminimai apie Vilniaus Stepono Batoro universiteto perėmimą
iš lenkų 1939 m., lietuvių kalinių evakuaciją Antrojo pasaulinio
karo metais į Červenę ir kelionę namo, apie Savitarpinės pagalbos
organizacijos veiklą 1941-1944 metais.

Knygos epilogas — interviu su prof. Igno Končiaus sūnumi
dr. Algirdu Končiumi (1915-2006).

ISBN 978-609-8039-85-6

9'7860987039856

Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Mano eitasis kelias"

See other formats